TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1986 m. gegužės 15 d.(*)

,,Vienodas požiūris į vyrus ir moteris – Ginkluotas pagalbinis policijos darbuotojas“

Byloje 222/84,

pradėtoje gavus Šiaurės Airijos Belfasto Industrial Tribunal pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Marguerite Johnston

ir

Chief Constable of the Royal Ulster Constabulary

dėl 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207 dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo (OL L 39, p. 40) ir dėl EEB sutarties 224 straipsnio išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas Mackenzie Stuart, kolegijų pirmininkai T. Koopmans, U. Everling, K. Bahlmann ir R. Joliet, teisėjai O. Due, Y. Galmot, C. Kakouris ir T. F. O’Higgins,

generalinis advokatas M. Darmon,

kancleris P. Heim,

atsižvelgęs į pastabas, pateiktas:

–       Marguerite Johnston, pateikiant pastabas raštu ir žodžiu atstovaujamos QC A. Lester ir barrister D. Smyth, padedamų solicitorsMurphy, Kerr & Co.,

–       Jungtinės Karalystės, pateikiant pastabas raštu atstovaujamos Treasury Solicitor’s Department darbuotojos S. J. Hay, padedamos Senior Crown Counsel A. Campbell ir barrister R. Plender, o pateikiant pastabas žodžiu – QC F. Jacobs ir barrister R. Plender,

–       Danijos Karalystės, pateikiant pastabas žodžiu atstovaujamos L. Mikaelsen,

–       Europos Bendrijų Komisijos, pateikiant pastabas raštu ir žodžiu atstovaujamos pagrindinio teisės patarėjo A. Toledano Laredo ir teisės tarnybos darbuotojo J. Currall,

susipažinęs su 1986 m. sausio 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       1984 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo tų pačių metų rugsėjo 4 d., Šiaurės Airijos Belfasto Industrial Tribunal pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas klausimus dėl 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207 dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo (OL L 39, p. 40) ir dėl EEB sutarties 224 straipsnio išaiškinimo.

2       Šie klausimai buvo iškelti byloje tarp Marguerite I. Johnston ir Royal Ulster Constabulary (toliau – RUC) Chief constable. Pastarasis turi teisę priimti Šiaurės Airijos RUC Reserve pagalbinius policijos darbuotojus ir būtent į visos darbo dienos RUC Full-time Reserve tarnybą pagal trejų metų sutartis su galimybe jas pratęsti. Byla iškelta Chief constable atsisakius pratęsti M. Johnston, kaip RUC Full-time Reserve darbuotojos, darbo sutartį ir mokyti ją profesionaliai naudotis šaunamuoju ginklu.

3       Iš sprendimo dėl prašymo pateikti prejudicinį sprendimą išplaukia, kad 1973 m. Royal Ulster Constabulary Reserve (Appointment and Conditions of Service) Regulations (NI) nuostatai, susiję su pagalbinių policijos darbuotojų priėmimo ir darbo sąlygomis, nenumato jokio šiai bylai reikšmingo skirtumo tarp vyrų ir moterų. Be to, pagal 1976 m. Sex Discrimination (Northern Ireland) Order – SI 1976, Nr.1042 (NI 15), kuris nustato kovos su diskriminacija dėl lyties ir lygybės principo įsidarbinimo, kvalifikacijos kėlimo, karjeros ir darbo sąlygų sferose įgyvendinimo taisykles, 10 ir 19 straipsnius diskriminacija draudžiama policijos tarnyboje ir joje netaikomas skirtingas požiūris į vyrus ir moteris, išskyrus reikalavimus, susijusius su ūgiu, uniforma, įranga ar lėšomis uniformai arba įrangai. Tačiau pagal Sex Discrimination Order 53 straipsnio 1 dalį jokia iš šio įsakymo nuostatų, draudžiančių diskriminaciją,

,,negali panaikinti teisės akto, priimto siekiant užtikrinti valstybės saugumą, garantuoti viešąją tvarką ar visuomenės saugumą“,

ir pagal šio straipsnio 2 dalį

,,ministro arba jo vardu pasirašytas dokumentas, patvirtinantis, kad dokumente minimas aktas buvo priimtas dėl vienos iš 1 dalyje išvardytų priežasčių, yra nenuginčijamas įrodymas, kad šis aktas buvo priimtas kaip tik dėl šios priežasties“.

4       Jungtinėje Karalystėje policininkai, vykdydami savo pareigas, paprastai nesinešioja šaunamojo ginklo, išskyrus specialias operacijas, ir šiuo požiūriu nėra jokio skirtumo tarp vyrų ir moterų. Dėl daugybės pastarųjų metų pasikėsinimų Šiaurės Airijoje, kurių aukomis tapo policijos pareigūnai, RUC Chief constable nusprendė, kad ši tvarka keistina. Jis nusprendė, kad RUC ir RUC Reserve tarnybose vyrai turės nešiotis šaunamąjį ginklą atlikdami savo įprastines pareigas, o moterys ginklo neturės ir nebus mokomos juo naudotis.

5       Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, 1980 m. Chief constable nusprendė, kad moterų skaičius RUC tarnyboje yra paprastai pakankamas jų vykdomoms užduotims. Kadangi į bendrąją policijos veiklą dažnai įeina ir užduotys, kurioms atlikti reikia šaunamojo ginklo, jis nusprendė šių užduočių moterims daugiau nebeskirti ir į RUC Full time Reserve moteris priimti arba jų darbo sutartis atnaujinti tik vykdyti moterims priskiriamas tarnybines užduotis. Priėmus šį sprendimą daugiau su jokia moterimi, išskyrus vieną atvejį, nebuvo pasirašyta arba atnaujinta darbo RUC Full time Reserve sutartis.

6       Pagal sprendimą dėl prašymo pateikti prejudicinį sprendimą M. Johnston 1974–1980 metais dirbo RUC Full time Reserve. Ji gerai vykdė uniformuotos policijos bendrąsias užduotis – budėjo poste, patruliavo, vairavo motorizuotų patrulių automobilį, dalyvavo sulaikytųjų kratose. Vykdydama šias užduotis ji nebūdavo ginkluota ir už skyriaus ribų ją paprastai lydėdavo ginkluotas RUC Full time Reserve pareigūnas. 1980 m. Chief constable atsisakė pratęsti jos darbo sutartį, laikydamasis minėtos naujosios politikos dėl moterų darbo RUC Full time Reserve.

7       M. Johnston pateikė ieškinį Industrial Tribunal dėl atsisakymo pratęsti jos darbo sutartį ir mokyti ją naudotis šaunamuoju ginklu, teigdama, kad ji patyrė neteisėtą diskriminaciją, kurią draudžia Sex Discrimination Order.

8       Bylos prieš Industrial Tribunal nagrinėjimo metu Chief constable pateikė Secretary of State pažymą, kuria šis Jungtinės Karalystės vyriausybės ministras pagal minėtą Sex Discrimination Order 53 straipsnį patvirtino, kad ,,teisės aktas, kuriuo remdamasis Royal Ulster Constabulary atsisakė suteikti Marguerite I. Johnston naują visos dienos darbą Royal Ulster Constabulary Reserve tarnyboje, buvo priimtas siekiant: a) užtikrinti valstybės saugumą; ir b) garantuoti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą“.

9       M. Johnston rėmėsi Direktyva 76/207. Šios direktyvos tikslas pagal 1 straipsnį iš tiesų yra įgyvendinti vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą dėl įsidarbinimo, įskaitant pareigų paaukštinimą, profesinio mokymo ir darbo sąlygų. Šis principas, kaip teigiama 2 straipsnio 1 dalyje, reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos dėl lyties, išskyrus 2 ir 3 dalyse numatytas nukrypti leidžiančias nuostatas. Taikant šį principą įvairiose srityse, pagal 3–5 straipsnius valstybės narės turi panaikinti arba peržiūrėti įstatymus ir kitus teisės aktus, prieštaraujančius vienodo požiūrio principui, jeigu rūpinimasis apsauga, dėl kurio jie buvo priimti, nebėra pagrįstas. Pagal 6 straipsnį kiekvienas, manantis patyręs diskriminaciją, privalo turėti galimybę ginti savo teises teismine tvarka.

10     Siekdamas priimti sprendimą šiame ginče, Industrial Tribunal pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

,,1.      Ar Tarybos direktyva 76/207, pati savaime ir atsižvelgiant į bylos faktus, gali būti aiškinama kaip leidžianti valstybėms narėms iš direktyvos taikymo srities pašalinti tuos diskriminacijos dėl lyties įsidarbinant atvejus, kurie grindžiami būtinybe užtikrinti valstybės saugumą ar garantuoti viešąją tvarką arba visuomenės saugumą?

2.      Ar pagal šią direktyvą, pačią savaime ir atsižvelgiant į šios bylos faktus, ginkluoto pagalbinio policijos darbuotojo darbą visą dieną arba šiam darbui reikalingą mokymą elgtis su šaunamaisiais ginklais ir jais naudotis galima laikyti profesinės veiklos sritimi ir, prireikus, mokymu užsiimti tokia veikla, kuriems darbuotojo lytis yra lemiamas veiksnys 2 straipsnio 2 dalies prasme dėl jų pobūdžio ar vykdymo sąlygų?

3.      Kokiais principais ir kriterijais turi vadovautis valstybės narės, spręsdamos, ar, pirma, ginkluoto policijos pagalbinio darbuotojo ,,profesinei veiklai“ ir, antra, ,,tokios veiklos mokymui“ lytis yra ,,lemiamas veiksnys“ 2 straipsnio 2 dalies prasme dėl jos pobūdžio arba vykdymo sąlygų?

4.      Ar už vadovavimą policijai ir jos kontrolę atsakingo Chief constable vykdoma politika, pagal kurią policininkėms neleidžiama turėti šaunamojo ginklo, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, gali būti traktuojama kaip ,,nuostata, susijusi su moterų apsauga“ pagal 2 straipsnio 3 dalį, arba ,,kitas teisės aktas“, priimtas dėl ,,rūpinimosi apsauga“ pagal direktyvos 3 straipsnio 2 dalies c punktą?

5.      Jei atsakymas į ketvirtą klausimą yra teigiamas, kokiais principais ir kriterijais turėtų vadovautis valstybės narės, spręsdamos, ar ,,rūpinimasis apsauga“ yra ,,pagrįstas“ pagal 3 straipsnio 2 dalies c punktą?

6.      Ar, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ieškovė gali remtis minėtuose direktyvos straipsniuose išdėstytu vienodo požiūrio principu valstybių narių nacionaliniuose teismuose?

7.      Jei atsakymas į šeštą klausimą yra teigiamas:

a)      Ar galima manyti, kad pats EEB sutarties 224 straipsnis leidžia valstybėms narėms, įvykus rimtiems viešąją tvarką trikdantiems vidaus neramumams, nevykdyti įprastinėmis aplinkybėmis pagal direktyvą joms tenkančių pareigų (arba pareigų, kurias pagal savo kompetenciją turėtų vykdyti darbdaviai)?

b)      Jei taip, tai ar gali privatus asmuo, siekdamas neleisti valstybei narei pasinaudoti EEB sutarties 224 straipsniu, remtis ta aplinkybe, kad ši valstybė narė nesikonsultavo su kitomis valstybėmis narėmis?“

11     Norint į šiuos klausimus pateikti atsakymus, kurie padėtų išspręsti pagrindinį ginčą, reikia plačiau aptarti situaciją, dėl kurios Industrial Tribunal turi priimti sprendimą. Pagal sprendimą dėl prašymo pateikti prejudicinį sprendimą Chief constable pripažino Industrial Tribunal, kad iš visų Sex Discrimination Order straipsnių jo poziciją pateisina tik 53 straipsnis. M. Johnston savo ruožtu pripažino, kad Secretary of State išduotas dokumentas panaikintų bet kokią jos teisę pareikšti ieškinį, jei būtų laikomasi tik nacionalinės teisės aktų, ir kad norėdama panaikinti Sex Discrimination Order 53 straipsnio veikimą ji rėmėsi direktyvos nuostatomis.

12     Taigi Industrial Tribunal pateiktais klausimais pirmiausia siekiama išsiaiškinti, ar Bendrijos teisei ir Direktyvai 76/207 neprieštarauja tai, kad pagal tokią taisyklę, kokia yra Sex Discrimination Order 53 straipsnio 2 dalies nuostata, nacionalinis teismas negali iki galo vykdyti teisminės kontrolės (dalis šeštojo klausimo). Be to, Industrial Tribunal pateikė šiuos klausimus norėdamas nuspręsti, ar ir kokiomis sąlygomis direktyvos nuostatos leidžia byloje aprašytoje situacijoje taikyti skirtingą požiūrį į vyrus ir moteris policijos veikloje dėl visuomenės saugumo sumetimų, apibrėžtų Sex Discrimination Order 53 straipsnio 1 dalyje (nuo pirmojo iki penktojo klausimo). Pateikti klausimai turėtų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusiam teismui padėti išsiaiškinti, ar prireikus galima remtis direktyvos nuostatomis oponuojant priešingai nacionalinės teisės nuostatai (kita šeštojo klausimo dalis). Atsižvelgiant į atsakymus į šiuos klausimus, galiausiai reikia pateikti klausimą, ar valstybė narė gali tokioje byloje remtis EEB sutarties 224 straipsniu, norėdama išvengti pagal direktyvą jai tenkančių įsipareigojimų (septintasis klausimas).

 Dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą

13     Visų pirma reikia išnagrinėti tą šeštojo klausimo dalį, kuria siekiama sužinoti, ar pagal Bendrijų teisę, tiksliau – pagal Direktyvą 76/207, valstybės narės privalo per savo teismus užtikrinti veiksmingą direktyvos ir nacionalinių jos įgyvendinimo priemonių vykdymo kontrolę.

14     Anot M. Johnston, Sex Discrimination Order 53 straipsnio 2 dalis prieštarauja direktyvos 6 straipsniui, nes neleidžia bet kokios kompetentingo nacionalinio teismo teisminės kontrolės.

15     Jungtinės Karalystės vyriausybė pažymi, kad direktyvos 6 straipsnis neįpareigoja valstybių narių pateikti teisminei kontrolei visų dėl direktyvos taikymo galinčių iškilti klausimų, net jeigu jie susiję su valstybės saugumu ar visuomenės saugumu. Taisyklės dėl įrodymų, pavyzdžiui, Sex Discrimination Order 53 straipsnio 2 dalis, yra dažnos nacionalinėje teisminio proceso teisėje. Jų egzistavimas aiškinamas tuo, kad valstybės saugumo ar visuomenės saugumo klausimus tinkamai spręsti gali tik kompetentinga politinė institucija, tai yra ministras, išduodantis jau minėtą dokumentą.

16     Komisijos nuomone, ministro dokumentui pripažinus Sex Discriminatios Order 53 straipsnio 2 dalies numatytą galią, būtų paneigta bet kokia teisminė kontrolė, o tai prieštarautų vienam iš pagrindinių Bendrijos teisės principų bei direktyvos 6 straipsniui.

17     Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal direktyvos 6 straipsnį valstybės narės įsipareigoja nacionalinėje teisės sistemoje imtis būtinų priemonių, kad kiekvienas, manantis, kad jo teisės buvo pažeistos, galėtų ,,pateikti reikalavimus teismine tvarka“. Taigi pagal šį straipsnį valstybės narės privalo imtis pakankamai veiksmingų priemonių direktyvos tikslui pasiekti ir užtikrinti, kad taip suteiktomis teisėmis suinteresuotieji asmenys galėtų veiksmingai remtis nacionaliniuose teismuose.

18     Šiuo straipsniu numatyta teisminė kontrolė išreiškia vieną iš bendrųjų teisės principų, kuriuo grindžiamos bendros valstybių narių konstitucinės tradicijos. Šį principą taip pat įtvirtino 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 ir 13 straipsniai. Kaip skelbiama 1977 m. balandžio 5 d. bendroje Asamblėjos, Tarybos ir Komisijos deklaracijoje (OL C 103, p. 1) ir Teisingumo Teismo praktikoje, Bendrijos teisėje būtina laikytis principų, kuriais grindžiama ši konvencija.

19     Pagal direktyvos 6 straipsnį, aiškinamą remiantis nurodytu bendruoju principu, kiekvienas asmuo turi teisę pateikti reikalavimus kompetentingam teismui dėl veiksmų, kurie, jo manymu, pažeidžia Direktyvoje 76/207 nustatytą vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą. Valstybės narės privalo užtikrinti veiksmingą teisminę Bendrijos teisės ir nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl direktyvoje numatytų teisių įgyvendinimo kontrolę.

20     Tokia nuostata, kokia yra Sex Discrimination Order 53 straipsnio 2 dalis, nagrinėjamos bylos dokumentui suteikia nenuginčijamo įrodymo galią, kad yra patenkintos nuo vienodo požiūrio principo nukrypti leidžiančios nuostatos sąlygos, ir leidžia kompetentingai valdžios institucijai atimti iš privataus asmens galimybę teismine tvarka ginti savo teises, kurias jam suteikia direktyva. Todėl tokia nuostata prieštarauja direktyvos 6 straipsnyje įteisintam veiksmingos teisminės kontrolės principui.

21     Taigi į šią šeštojo klausimo, kurį pateikė Industrial Tribunal, dalį reikia atsakyti taip: veiksmingos teisminės kontrolės principas, įtvirtintas 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207 6 straipsnyje, draudžia, kad nenuginčijamo įrodymo galia, išvengiant bet kokios teisminės kontrolės, būtų suteikta nacionalinės valdžios dokumentui, teigiančiam, kad visuomenės saugumo sumetimais yra patenkintos nuo vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nukrypti leidžiančios nuostatos sąlygos.

 Dėl Direktyvos 76/207 taikymo priemonėms, kuriomis siekiama užtikrinti visuomenės saugumą

22     Dabar reikia išnagrinėti pirmąjį klausimą, kuriuo Industrial Tribunal siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 76/207 taikoma priemonėms, kurių imamasi valstybės saugumo užtikrinimo ar viešosios tvarkos, ypač visuomenės saugumo, užtikrinimo sumetimais, atsižvelgiant į tai, kad direktyvoje nėra aiškios nuorodos dėl šių priemonių.

23     M. Johnston teigimu, tam nėra jokios bendros nukrypti leidžiančios nuostatos, susijusios su pagrindinio lygybės principo taikymu, nesusietos su konkrečia profesine veikla bei jos pobūdžiu ir vykdymo sąlygomis. Tokia nukrypti leidžianti nuostata vien dėl motyvo, kad diskriminacija padės užtikrinti visuomenės saugumą, suteiktų valstybėms narėms galimybę vienašališkai nevykdyti pagal direktyvą joms tenkančių įsipareigojimų.

24     Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad EEB sutarties 36, 48, 56, 66, 223 ir 224 straipsnių sąlygos dėl apsaugos įrodo, kad Sutartis, o dėl šios priežasties ir antrinės teisės aktai, netaikomi toms sritims, apie kurias klausia nacionalinis teismas, ir neapriboja valstybių narių teisės imtis priemonių, kurias jos laiko būtinomis arba naudingomis įgyvendinant šiuos tikslus. Taigi priemonės, dėl kurių teiraujamasi pirmajame klausime, nepriskirtos direktyvos taikymo sričiai.

25     Komisija siūlo aiškinti direktyvą pagal EEB sutarties 224 straipsnį taip, kad visuomenės saugumo sumetimai konkrečiomis šiame straipsnyje numatytomis sąlygomis ir taikant teisminę kontrolę galėtų pateisinti nukrypti leidžiančias nuostatas, susijusias su vienodo požiūrio principo taikymu, net jeigu griežtos direktyvos 2 straipsnio 2 ir 3 dalių sąlygos nėra patenkintos.

26     Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Sutartyje nėra numatyta nukrypti leidžiančių nuostatų, kurias galima būtų taikyti tais atvejais, kai kyla pavojus visuomenės saugumui, išskyrus 36, 48, 56, 223 ir 224 straipsnius, kuriuose nurodomos griežtai apibrėžtos sąlygos. Dėl to, kad šie straipsniai griežtai apibrėžti, jų negalima plečiamai aiškinti ir iš jų neįmanoma išvesti bendros visai Sutarčiai būdingos išlygos, taikytinos visoms priemonėms, kurių imamasi visuomenės saugumo sumetimais. Pripažįstant bendros išlygos galimybę bet kokios Sutarties nuostatos atžvilgiu, išskyrus konkrečias Sutarties nuostatų sąlygas, kiltų pavojus privalomam ir vienodam Bendrijos teisės taikymui.

27     Iš to išplaukia, kad nėra jokios bendros vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo išlygos, taikytinos visuomenės saugumo sumetimais priimtoms priemonėms, išskyrus galimą Sutarties 224 straipsnio taikymą, kuris susijęs su tikrai išskirtine situacija ir dėl kurio pateiktas septintasis klausimas. Todėl faktus, dėl kurių kompetentinga valdžios institucija pradėjo remtis reikalavimais garantuoti visuomenės saugumą, prireikus reikia vertinti atsižvelgiant į konkrečių direktyvos nuostatų taikymą.

28     Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: diskriminaciją dėl lyties, taikomą visuomenės saugumo sumetimais, reikia vertinti atsižvelgiant į Direktyvoje 76/207 numatytas nuo vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nukrypti leidžiančias nuostatas.

 Nukrypti leidžiančios nuostatos, taikomos dėl profesinės veiklos vykdymo sąlygų

29     Antruoju ir trečiuoju klausimais Industrial Tribunal prašo paaiškinti direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje numatytą nuo vienodo požiūrio principo nukrypti leidžiančią nuostatą, siekdamas nuspręsti, ar toks nevienodas požiūris, dėl kurio ginčijamasi byloje, patenka į šios nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritį. Dėl to jis nori sužinoti, kokiais principais ir kriterijais reikia vadovautis sprendžiant, ar byloje minimai veiklai ,,lytis yra lemiamas veiksnys dėl jos pobūdžio ir vykdymo sąlygų“.

30     M. Johnston mano, kad į šį klausimą taip bendrai atsakyti neįmanoma. Savo funkcijas policijoje ji visuomet vykdė patenkinamai. Moterys tikrai sugebėtų išmokti naudotis šaunamaisiais ginklais. Atsižvelgdamas į konkrečias užduotis, kurias jai tektų atlikti, Industrial Tribunal turėtų nuspręsti, ar įmanoma pagal direktyvos 2 straipsnio 2 dalį taikyti nukrypti leidžiančią nustatą. Pagal šį straipsnį negalima jai bendrai uždrausti dirbti bet kokį darbą RUC Full time Reserve.

31     Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, valstybės narės turi diskreciją spręsti, ar dėl valstybės ir visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos policijos darbo sąlygos neleidžia, kad šią veiklą vykdytų šaunamuoju ginklu ginkluota moteris. Valstybės narės galėtų atsižvelgti į šiuos kriterijus: fizinės jėgos skirtumai, galima visuomenės reakcija į ginkluotas moteris ir galima išpuolių prieš jas rizika. Kadangi Chief constable sprendimas buvo priimtas remiantis šiais kriterijais, jam taikoma direktyvos 2 straipsnio 2 dalis.

32     Komisija mano, kad dėl tarnybos sąlygų, bet ne dėl jos pobūdžio, ginkluoto policininko darbas gali būti laikomas tokia veikla, kurioje lytis yra lemiamas veiksnys. Nukrypti leidžianti nuostata vis dėlto turėtų būti pateisinama konkrečioms užduotims, o ne visai tarnybai bendrai. Ypač turi būti laikomasi proporcingumo principo. Į tai atsižvelgdamas nacionalinis teismas turėtų vertinti ginčijamą diskriminacijos atvejį.

33     Šiuo klausimu visų pirma reikia konstatuoti, kad tiek, kiek kompetentingos Šiaurės Airijos policijos institucijos visuomenės saugumo sumetimais nusprendė nebesilaikyti kitose Jungtinės Karalystės vietose taikomos praktikos dėl įprastines funkcijas atliekančios neginkluotos policijos, šis sprendimas savaime neatskiria vyrų ir moterų, todėl vienodo požiūrio principas jam netaikytinas. Šias priemones reikia vertinti pagal direktyvos nuostatas tik todėl, kad Chief constable nusprendė, jog moterims nebus išduodamas šaunamasis ginklas ir jos nebus mokomos juo naudotis, jog nuo šiol įprastos policijos užduotys bus skiriamos ginkluotiems vyrams ir jog RUC Full time Reserve sutartys su moterimis, kurios, kaip ir M. Johnston, anksčiau vykdė bendrąsias policijos užduotis, nebus atnaujinamos.

34     Kaip teigiama sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Sex Discrimination Order pagal aiškią nuorodą taikomas tarnybai policijoje, ir vyrai bei moterys neatskiriami taikomose specialiose nuostatose, todėl norint pagrįsti byloje nagrinėjamą diskriminaciją negalima remtis policijos veiklos pobūdžiu. Tačiau reikia nustatyti, ar dėl specifinių sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytos veiklos vykdymo sąlygų lytis gali būti laikoma lemiamuoju veiksniu.

35     Kaip išplaukia iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Chief constable ėmėsi tokios politikos dėl moterų darbo RUC Full time ReserveChief constable todėl, kad, jo manymu, ginkluotoms moterims kiltų pavojus dažniau tapti išpuolių aukomis, o jų ginklai galėtų patekti į užpuolikų rankas; kad visuomenė neigiamai vertintų ginkluotas moteris, nes tai per daug prieštarauja neginkluotos policijos idealui; ir kad ginkluotos moterys būtų mažiau naudingos socialinėje policijos veiklos srityje – santykiuose su šeimomis ir su vaikais, – kurioje jų darbas būtų ypač reikalingas. Savo politiką Chief constable aiškino nurodydamas ypatingas sąlygas, kuriomis Šiaurės Airijoje veikia policija, atsižvelgdama į būtinybę garantuoti visuomenės saugumą iškilus rimtiems vidaus neramumams.

36     Siekiant išsiaiškinti, ar tokios priežastys yra pateisinamos pagal direktyvos 2 straipsnio 2 dalį, pirmiausia reikia pastebėti, kad šią nuostatą, kaip direktyvoje įvirtintos asmeninės teisės išimtį, reikia aiškinti siaurinamai. Tačiau reikia pripažinti, kad ginkluotų policininkų profesinės veiklos sąlygas nulemia aplinka, kurioje ši veikla vykdoma. Dėl to negalima atmesti galimybės, kad iškilus rimtiems vidaus neramumams ginklų išdavimas moterims policininkėms galėtų sukelti papildomą išpuolių prieš jas pavojų, todėl prieštarautų visuomenės saugumo reikalavimams.

37     Tokiomis aplinkybėmis kai kurių policijos užduočių vykdymo sąlygos gali būti tokios, kad lytis joms tampa lemiamuoju veiksniu. Todėl valstybė narė turi teisę šias užduotis bei tokios veiklos mokymą skirti tik vyrams. Tokiu atveju valstybės narės pagal direktyvos 9 straipsnio 2 dalį privalo periodiškai analizuoti atitinkamą veiklą ir vertinti, ar, atsižvelgiant į socialinius pokyčius, leidžianti nukrypti nuo bendros direktyvos tvarkos nuostata vis dar turi būti taikoma.

38     Be to, būtina priminti, kad nustatant nuo bet kurios asmeninės teisės, pavyzdžiui, direktyvoje įteisinto vienodo požiūrio į vyrus ir moteris, nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritį, reikia laikytis proporcingumo principo, kuris yra vienas iš bendrųjų teisės principų, sudarančių Bendrijos teisės pagrindą. Pagal šį principą išimtys negali peržengti tinkamų ir būtinų nustatytam tikslui pasiekti ribų ir vienodo požiūrio principas kuo labiau turi būti suderintas su visuomenės saugumo reikalavimais, kurie aptariamos veiklos vykdymo sąlygoms yra svarbiausi.

39     Atsižvelgiant į kompetencijų paskirstymą pagal EEB sutarties 177 straipsnį nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar motyvai, kuriais vadovavosi Chief constable, iš tikrųjų yra pagrįsti ir pateisina konkrečią priemonę, kurios buvo imtasi M. Johnston atžvilgiu. Jis taip pat turi prižiūrėti, kaip laikomasi proporcingumo principo, ir patikrinti, ar atsisakymo pratęsti darbo sutartį su M. Johnston negalėjo būti išvengta nutarus moterims skirti tas užduotis, kurias, nesukeliant pavojaus keliamiems tikslams, galima atlikti be ginklo.

40     Todėl į antrąjį ir trečiąjį klausimus, kuriuos uždavė Industrial Tribunal, reikia atsakyti taip: Direktyvos 76/207 2 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad spręsdama, ar dėl policijos darbo sąlygų šiai veiklai lytis yra lemiamasis veiksnys, valstybė narė gali atsižvelgti į visuomenės saugumo reikalavimus, dažnų teroristinių išpuolių situacijoje įprastines policijos užduotis leisdama vykdyti tik vyrams, ginkluotiems šaunamaisiais ginklais.

 Dėl leidžiančių nukrypti nuostatų, susijusių su moterų apsauga

41     Ketvirtuoju ir penktuoju klausimais Industrial Tribunal, norėdamas nuspręsti, ar ginčijamas požiūrio skirtumas patenka į nuo vienodo požiūrio principo nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo sritį, prašo Teisingumo Teismo išaiškinti ,,moterų apsaugos“ sąvoką direktyvos 2 straipsnio 3 dalies prasme ir ,,rūpinimosi apsauga“ sąvoką 3 straipsnio 2 dalies c punkto prasme, kuriais remiasi kai kurie nacionalinės teisės aktai.

42     M. Johnston nuomone, šias nuostatas reikia aiškinti siaurinamai ir jomis siekiama tik garantuoti ypatingą elgesį su moterimis jų sveikatos ir saugumo sumetimais nėštumo ar motinystės metu. Tai netinka kalbant apie visišką draudimą moterims dirbti ginkluotoje policijos tarnyboje.

43     Jungtinės Karalystės vyriausybė pabrėžia, kad RUC Full time Reserve politika moterų atžvilgiu siekiama apsaugoti jas nuo teroristų išpuolių pavojaus. Rimtų neramumų laikotarpiu tokį tikslą galima pagrįsti moterų apsaugos sąvoka. Komisija taip pat laikosi nuomonės, kad tokia ypatinga padėtis, kokia yra susidariusi Šiaurės Airijoje, ir jos keliami pavojai šaunamuoju ginklu ginkluotoms policininkėms gali būti vertinami moters saugumo požiūriu.

44     Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad direktyvos 2 straipsnio 2 dalis, kaip ir 3 dalis, kurioje nustatoma 3 straipsnio 2 dalies c punkto taikymo sritis, aiškintinas siaurinamai. Atsižvelgiant į tai, kad aiškiai įvardijami nėštumas ir motinystė, aišku, kad direktyva visų pirma siekia užtikrinti biologinės moters būklės saugumą ir, antra, užtikrinti ypatingą motinos ir vaiko ryšį. Taigi pagal šį direktyvos straipsnį negalima nušalinti moterų nuo darbo todėl, jog viešoji nuomonė norėtų, kad jos būtų labiau negu vyrai apsaugotos nuo vyrams ir moterims vienodai gresiančių pavojų, kurie nepriklauso nuo tokių specifinių moterų apsaugos poreikių, kokie yra aiškiai išvardyti.

45     Neatrodo, kad pavojai ir rizika, su kuriais vykdydamos savo pareigas susiduria moterys policininkės Šiaurės Airijoje, skiriasi nuo tų pavojų, su kuriais susiduria tas pačias funkcijas vykdantys vyrai. Visiškas moterų nušalinimas nuo tokios profesinės veiklos visuomenės saugumo sumetimais dėl bendros, o ne specifiškai moterims kylančios rizikos nėra laikomas nevienodu požiūriu, kurį direktyvos 2 straipsnio 3 dalis leidžia moterų apsaugos sumetimais.

46     Todėl į ketvirtąjį ir penktąjį Industrial Tribunal pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: nevienodas požiūris į vyrus ir moteris, kurį Direktyvos 27/207 2 straipsnio 3 dalies nuostatos leidžia moterų apsaugos sumetimais, neapima tokios rizikos ir pavojų, kurie kyla bet kuriam savo pareigas aprašytoje situacijoje vykdančiam ginkluotam policininkui ir kurie nėra specifiškai susiję su moterimis.

 Dėl Direktyvos 76/207 taikymo

47     Šeštuoju klausimu Industrial Tribunal taip pat nori išsiaiškinti, ar privatus asmuo nacionaliniame teisme nagrinėjamoje byloje gali remtis direktyvos nuostatomis. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus, šis klausimas labiausiai susijęs su direktyvos 2 ir 6 straipsniais.

48     M. Johnston mano, kad direktyvos 2 straipsnio 1 dalis yra besąlyginė ir pakankamai aiški bei tiksli, kad veiktų tiesiogiai. Ja galima būtų remtis skunde prieš Chief constable, kaip valdžios institucijos atstovą. Bet kuriuo atveju direktyva tiesiogiai veikia horizontaliai net ir privačius asmenis.

49     Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, direktyvos 2 straipsnio 1 dalis yra sąlyginė, nes jai gali būti taikomos nukrypti leidžiančios nuostatos, kurias vertinti valstybės narės gali savo nuožiūra. Chief constable konstituciškai nepriklauso nuo valstybės ir šioje byloje jis gali būti laikomas tik darbdaviu; šiuo atveju direktyva neveikia tiesiogiai.

50     Komisija mano, kad byla gali būti išspręsta pagal nacionalinę teisę ir nėra reikalo spręsti dėl tiesioginio direktyvos 2 ir 3 straipsnių veikimo.

51     Šiuo klausimu pirmiausia reikia pastebėti, kad visais atvejais, kai direktyva būna tinkamai vykdoma, jos poveikis privačius asmenis pasiekia per valstybės narės priimtas direktyvos įgyvendinimo priemones. Klausimas, ar 2 straipsnio 1 dalimi galima remtis nacionaliniame teisme, yra nepagrįstas, jei pripažįstama, kad nacionalinė teisė šią nuostatą įgyvendino.

52     Nuo vienodo požiūrio principo leidžianti nukrypti nuostata, kurią, kaip jau pirmiau buvo minėta, numato 2 straipsnio 2 dalis, valstybėms narėms tiesiog yra viena iš galimybių. Kompetentingas nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar nacionalinės teisės aktuose buvo pasinaudota šia galimybe, ir koks jos turinys. Klausimą, ar privatus asmuo gali remtis direktyvos nuostatomis, kad nebūtų taikoma nacionalinės teisės aktuose numatyta nukrypti leidžianti nuostata, galima kelti tik tuomet, kai tokia nuostata peržengia išimčių, numatytų direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje, taikymo ribas.

53     Atsižvelgiant į šį kontekstą, pirmiausia reikia pabrėžti, kaip Teisingumo Teismas jau minėjo 1984 m. balandžio 10 d. Sprendimuose (von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891; Harz, 79/83, Rink. p. 1921), kad valstybėms narėms numatytos pareigos pasiekti direktyvoje nubrėžtą tikslą ir pagal Sutarties 5 straipsnį numatytos pareigos imtis visų bendrų ar specialių priemonių įvykdymą užtikrinti privalo visos valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus savo kompetencijos ribose. Iš to išplaukia, kad taikydamas nacionalinę teisę, ypač nacionalinio įstatymo, specialiai priimto Direktyvai 76/207 įgyvendinti, nuostatas, nacionalinis teismas privalo aiškinti savo nacionalinės teisės nuostatas atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas EEB sutarties 189 straipsnio 3 dalyje numatytas rezultatas. Taigi, kad direktyva būtų visiškai veiksminga, Industrial Tribunal turi aiškinti Sex Discrimination Order nuostatas, ir ypač jo 53 straipsnio 1 dalį, remdamasis direktyvos nuostatomis, kaip jos buvo pirmiau paaiškintos.

54     Tuo atveju, jei atsižvelgiant į tai, kas pirmiau buvo išdėstyta, vis dar būtų aktualus klausimas, ar privatus asmuo gali remtis direktyva, kad nebūtų taikoma nacionalinės teisės aktuose numatyta nukrypti leidžianti nuostata, reikėtų prisiminti nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką (ypač 1982 m. sausio 19 d. Sprendimą Becker, 8/81, Rink. p. 53). Teisingumo Teismas nesename 1986 m. vasario 26 d. Sprendime (Marshall, 152/84, Rink. 1986, p. 723) nurodė, kad kai kurios Direktyvos 76/207 nuostatos turinio požiūriu yra besąlyginės ir pakankamai tikslios, ir kad privatūs asmenys gali pagrįstai jomis remtis prieš valstybę narę, kai ši jas neteisingai perkelia į nacionalinę teisę.

55     Taip konstatuota minėtame 1986 m. vasario 26 d. Sprendime dėl direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje numatyto vienodo požiūrio principo taikymo atleidimo iš darbo sąlygų pagal 5 straipsnio 1 dalį atveju. Tas pats tinka ir taikant 2 straipsnio 1 dalies principą įsidarbinimo, profesinio mokymo, kvalifikacijos kėlimo srityse, numatytose 3 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnyje, su kuriomis ir susijusi ši byla.

56     Tame pačiame minėtame 1986 m. vasario 26 d. Sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad privatūs asmenys gali remtis direktyva prieš valstybės instituciją, nesvarbu, ar ji laikoma darbdaviu, ar valdžios institucija. Dėl valdžios institucijos atstovo Chief constable reikėtų pastebėti, kad pagal sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą jis yra už vadovavimą policijos tarnyboms atsakingas pareigūnas. Tokia valstybės institucija, valstybės įgaliota rūpintis viešąja tvarka ir visuomenės saugumu, kad ir kokie būtų jos santykiai su kitomis valstybės institucijomis, veikia ne kaip privatus asmuo. Ji negali pasinaudoti tuo, kad valstybė, kuriai ji priklauso, nesilaiko Bendrijos teisės.

57     Taigi į šeštąjį klausimą reikia atsakyti taip: prieš darbdavio teisėmis veikiančią valstybės instituciją, įgaliotą rūpintis viešąja tvarka ir visuomenės saugumu, privatūs asmenys gali remtis vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principu, pagal Direktyvos 76/207 2 straipsnio 1 dalį taikomu įsidarbinimo, profesinio mokymo, kvalifikacijos kėlimo sritims, numatytoms 3 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnyje, kad būtų netaikoma nacionalinėje teisėje numatyta nuo šio principo nukrypti leidžianti nuostata tiek, kiek ji peržengia pagal 2 straipsnio 2 dalį leidžiamų išimčių ribas.

58     Dėl direktyvos 6 straipsnio, kuris, kaip jau minėta, yra taikytinas ir šioje byloje, Teisingumo Teismas 1984 m. balandžio 10 d. Sprendimuose jau nurodė, kad šiame straipsnyje, kiek tai susiję su sankcijomis dėl galimos diskriminacijos, nėra besąlyginio ir pakankamai tikslaus įpareigojimo, kuriuo galėtų remtis privatus asmuo. Tačiau kadangi iš šio straipsnio, aiškinamo pagal bendrą principą, kurį jis išreiškia, išplaukia, kad kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės buvo pažeistos dėl vienodo požiūrio netaikymo, turi būti sudarytos sąlygos veiksmingai pateikti reikalavimus teismine tvarka, ši nuostata yra pakankamai tiksli ir besąlyginė, kad ja būtų galima remtis prieš valstybę narę, kuri neužtikrino visiško šios nuostatos įgyvendinimo nacionalinėje teisėje.

59     Todėl atsakydamas į šią šeštojo klausimo dalį Teisingumo Teismas konstatuoja, jog 6 straipsnio nuostata, teigiančia, jog kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės buvo pažeistos dėl vienodo požiūrio netaikymo, turi teisę veiksmingai pateikti reikalavimus teismine tvarka, privatūs asmenys gali remtis prieš valstybę narę, kuri neužtikrino visiško šios nuostatos įgyvendinimo nacionalinėje teisėje.

 Dėl EEB sutarties 224 straipsnio

60     Dėl septintojo klausimo apie 224 straipsnio aiškinimą iš to, kas buvo išdėstyta, išplaukia, kad Direktyvos 76/207 2 straipsnio 2 dalis suteikia teisę valstybei narei atsižvelgti į visuomenės saugumo poreikius tokioje situacijoje, kuri aprašyta šioje byloje. Dėl reikalavimo užtikrinti direktyvos normų taikymo teisminę kontrolę nė viena bylos aplinkybė ir nė viena Teisingumo Teismui pateikta pastaba neleidžia manyti, kad dėl rimtų vidaus neramumų Šiaurės Airijoje teisminė kontrolė taptų neįmanoma ar kad dėl tokios nacionalinių teismų kontrolės visuomenės saugumą užtikrinančios priemonės taptų neveiksmingos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, klausimas dėl to, ar valstybė narė gali pasinaudoti EEB sutarties 224 straipsniu siekdama nevykdyti pagal Bendrijų teisę, būtent pagal direktyvą, jai tenkančių pareigų, šiuo atveju nekyla.

61     Atsižvelgiant į atsakymus į kitus klausimus, septintasis klausimas netenka prasmės.

 Dėl Teisingumo Teismo išlaidų

62     Jungtinės Karalystės ir Danijos vyriausybių bei Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, todėl išlaidų klausimą turi spręsti nacionalinis teismas.

Dėl šių motyvų

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1984 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimu pateikė Šiaurės Airijos Industrial Tribunal, nusprendžia:

1.      Veiksmingos teisminės kontrolės principas, įtvirtintas 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207 6 straipsnyje, draudžia, kad neginčijamo įrodymo galia, išvengiant bet kokios teisminės kontrolės, būtų suteikta nacionalinės valdžios dokumentui, teigiančiam, kad yra patenkintos visuomenės saugumo sumetimais nuo vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nukrypti leidžiančios nuostatos sąlygos. 6 straipsnio nuostata, teigiančia, jog kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės buvo pažeistos dėl vienodo požiūrio netaikymo, turi teisę veiksmingai pateikti reikalavimus teismine tvarka, privatūs asmenys gali remtis prieš valstybę narę, kuri neužtikrino visiško šios nuostatos įgyvendinimo nacionalinėje teisėje.

2.      Diskriminaciją dėl lyties, taikomą visuomenės saugumo sumetimais, reikia vertinti atsižvelgiant į Direktyvoje 76/207 numatytas nuo vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nukrypti leidžiančias nuostatas.

3.      Direktyvos 76/207 2 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad spręsdama, ar dėl policijos darbo sąlygų šiai veiklos sričiai lytis yra lemiamasis veiksnys, valstybė narė gali atsižvelgti į visuomenės saugumo reikalavimus, dažnų teroristinių išpuolių situacijoje įprastines policijos užduotis leisdama vykdyti tik vyrams, ginkluotiems šaunamaisiais ginklais.

4.      Nevienodas požiūris į vyrus ir moteris, kurį Direktyvos 76/207 2 straipsnio 3 dalies nuostatos leidžia moterų apsaugos sumetimais, neapima tokios rizikos ir pavojų, kurie kyla bet kuriam savo pareigas aprašytoje situacijoje vykdančiam ginkluotam policininkui ir kurie nėra specifiškai susiję su moterimis.

5.      Prieš darbdavio teisėmis veikiančią valstybės instituciją, įgaliotą rūpintis viešąja tvarka ir visuomenės saugumu, privatūs asmenys gali remtis vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principu, pagal Direktyvos 76/207 2 straipsnio 1 dalį taikomu įsidarbinimo, profesinio mokymo, kvalifikacijos kėlimo sritims, numatytoms 3 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnyje, kad būtų netaikoma nacionalinėje teisėje numatyta nuo šio principo nukrypti leidžianti nuostata tiek, kiek ji peržengia pagal 2 straipsnio 2 dalį leidžiamų išimčių ribas.

Paskelbta 1986 m. gegužės 15 d. viešajame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: anglų.