TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. birželio 13 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2001/23/EB – Įmonių perdavimas – Darbuotojų teisių apsauga – Darbuotojo sąvoka – Esminis darbo sąlygų pasikeitimas, nepalankus darbuotojui“
Byloje C‑317/18
dėl Tribunal Judicial da Comarca de Faro (Faro apylinkės teismas, Portugalija) 2018 m. balandžio 23 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. gegužės 14 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Cátia Correia Moreira
prieš
Município de Portimão
TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, teisėjai J. Malenovský (pranešėjas) ir C. G. Fernlund,
generalinis advokatas G. Hogan,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– C. Correia Moreira, atstovaujamos advokato M. Ramirez Fernandes,
– Município de Portimão, atstovaujamos advokato J. Abreu Rodrigues,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, T. Paixão, A. Pimenta ir T. Nunes,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. França ir M. Kellerbauer,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl ES sutarties 4 straipsnio 2 dalies ir 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 82, 2001, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 98) 2 straipsnio 1 dalies d punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Cátia Correia Moreira ir Município de Portimão (Portimauno savivaldybė, Portugalija) ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyva 2001/23 buvo kodifikuota 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 61, 1977, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 103), iš dalies pakeista 1998 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 98/50/EB (OL L 201, 1998, p. 88; toliau – Direktyva 77/187).
4 Direktyvos 2001/23 3 ir 8 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(3) Būtina garantuoti darbuotojų apsaugą pasikeitus darbdaviui, pirmiausia užtikrinant, kad būtų apsaugotos jų teisės.
<…>
(8) Siekiant užtikrinti teisinę apsaugą [teisinį saugumą] ir skaidrumą, teisinę perdavimo sąvoką reikia aiškinti [reikėjo paaiškinti] atsižvelgiant į Teisingumo Teismo precedentų teisę [jurisprudenciją]. Toks [iš]aiškinimas nepakeitė Teisingumo Teismo [iš]aiškintos Direktyvos [77/187] taikymo srities.“
5 Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„a) Ši direktyva taikoma teisinio perdavimo arba susijungimo atveju perduodant įmonę, verslą arba įmonės ar verslo dalį kitam darbdaviui;
b) atsižvelgiant į a punktą ir kitas šio straipsnio nuostatas, šioje direktyvoje nustatytas perdavimas yra perdavimas išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar ta veikla yra pagrindinė[,] ar pagalbinė;
c) ši direktyva taikoma valstybės ir privačioms įmonėms, kurios verčiasi ūkine veikla, nesvarbu, ar jos veikia siekdamos pelno, ar ne. Valstybinių valdymo institucijų administracinis pertvarkymas arba administracinių funkcijų perdavimas, atliekamas tarp valstybinės valdžios institucijų, nepriskiriamas [prie] šioje direktyvoje nustatyt[o] perdavim[o]“.
6 Šios direktyvos 2 straipsnyje numatyta:
„1. Šioje direktyvoje:
<…>
d) darbuotojas yra asmuo, kurį, kaip darbuotoją, atitinkamoje valstybėje narėje gina nacionalinė darbo teisė.
2. Ši direktyva nepažeidžia [nedaro poveikio] nacionalinės teisės aktuose pateikt[am] darbo sutarčių arba darbo santykių apibrėžim[ui].
<…>“
7 Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodamos perėmėjui.“
8 Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje nurodyta:
„1. Įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo. Ši nuostata netrukdo atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais.
Valstybės narės gali nustatyti, kad pirma šio straipsnio pastraipa netaikoma tam tikrų specialių kategorijų darbuotojams, kurie nenumatyti valstybių narių teisės aktuose arba praktikoje dėl apsaugos nuo atleidimo iš darbo.
2. Jeigu darbo sutartis arba darbo santykiai nutraukiami dėl to, kad perdavimas yra susijęs su esminiu darbo sąlygų pasikeitimu, nepalankiu darbuotojui, darbdavys yra atsakingas už darbo sutarties arba darbo santykių nutraukimą.“
9 Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies nuostatų formuluotė iš esmės tapati Direktyvos 77/187 1 straipsnio 1 dalies nuostatų tekstui.
Portugalijos teisė
10 Konstitucijos 8 straipsnio 4 dalyje numatyta:
„Europos Sąjungos sutartys ir jos institucijų pagal kompetenciją priimtos nuostatos, taikytinos vidaus teisėje remiantis Sąjungos teise ir laikantis pagrindinių demokratinės teisinės valstybės principų.“
11 Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Visi piliečiai turi teisę būti priimti į valstybės tarnybą lygybės ir laisvės sąlygomis, paprastai tada, kai dalyvauja viešojoje atrankoje.“
12 Konstitucijos 53 straipsnyje nustatyta:
„Užtikrinama darbuotojų teisės į darbą apsauga. Draudžiama atleisti iš darbo be teisėtų priežasčių arba remiantis politiniais ar ideologiniais pagrindais.“
13 Código do Trabalho (Darbo kodeksas) 11 straipsnyje numatyta:
„Darbo sutartis – tai sutartis, pagal kurią fizinis asmuo įsipareigoja už užmokestį dirbti kito asmens arba kitų asmenų naudai, paklusdamas nustatytai darbo tvarkai ir būdamas jam ar jiems pavaldus.“
14 Darbo kodekso 161 straipsnis suformuluotas taip:
„Pasitikėjimu grįstos pareigos – tai administratoriaus ar lygiavertis postas, taip pat valdymo ar vadovavimo postas, kuris tiesiogiai priklauso nuo administracijos, generalinio direktoriaus ar lygiaverčių pareigų, taip pat vieno iš minėtų postų asmeninio sekretoriaus pareigos arba, jei tai numatyta kolektyvinėje darbo sutartyje, pareigos, kurių pobūdis taip pat reiškia, kad tai pasitikėjimu grindžiami santykiai su tas pareigas einančiu ir vadovaujančiu asmeniu“.
15 Darbo kodekso 162 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse numatyta:
„1. Pasitikėjimu grįstą postą užimti ar pasitikėjimu grįstas pareigas eiti gali įmonės darbuotojas arba kitas tam tikslui įdarbintas asmuo.
2. Jeigu asmuo įdarbinamas eiti pasitikėjimu grįstas pareigas, pasibaigus jo užduočiai, jis gali būti paskirtas į nuolatines pareigas.
<…>
5. Laikotarpis einant pasitikėjimu grįstas pareigas įskaičiuojamas į darbuotojo darbo stažą pagal jo turimą kategoriją.“
16 Darbo kodekso 163 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Bet kuri šalis gali nutraukti pasitikėjimu grįstus darbo santykius raštu apie tai įspėjusi bent prieš 30 ar 60 dienų, atsižvelgiant į tai, kiek laiko eitos pasitikėjimu grįstos pareigos – atitinkamai iki dvejų metų arba ilgiau.
2. Įspėjimo nebuvimas nekliudo nutraukti pasitikėjimu grįstus darbo santykius, tačiau to nepadariusi šalis turi atlyginti kitai šaliai pagal 401 straipsnį.“
17 Darbo kodekso 285 straipsnyje numatyta:
„1. Kai dėl kokios nors priežasties perduodama įmonė ar verslas arba ekonominį vienetą sudaranti įmonės ar verslo dalis, darbdavio teisės ir pareigos pagal su atitinkamais darbuotojais sudarytas darbo sutartis kartu su pareiga sumokėti už darbo teisės pažeidimus skirtas baudas perduodama perėmėjui.
2. Vienus metus po perdavimo perdavėjas solidariai atsako už pareigų, atsiradusių iki perleidimo datos, vykdymą.
3. Pirmesnių dalių nuostatos taikomos ir tuo atveju, jei perduodama, perleidžiama, perimama ar tęsiama įmonės, ūkio subjekto ar ekonominio vieneto veikla, o veiklos perėmimo ar tęsimo tiesiogiai valdant atveju solidarioji atsakomybė tenka subjektui, kuris veiklą vykdė prieš pat imdamasis šių veiksmų.
4. Ankstesnių nuostatų dalys netaikomos tuo atveju, jei prieš perleidimą perdavėjas perleido darbuotoją kitam ūkio subjektui ar ekonominiam vienetui, kaip tai suprantama pagal 194 straipsnį, tačiau minėtas darbuotojas išliko jam pavaldus, išskyrus perdavėjo pareigą sumokėti už darbo teisės pažeidimus skirtas baudas.
5. Ekonominiu vienetu laikoma organizuota išteklių visuma, sukurta siekiant vykdyti ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar ši veikla pagrindinė, ar papildoma.
6. Šio straipsnio 1 punkto ir 3 punkto pirmoje dalyje nustatytų taisyklių nesilaikymas yra labai sunkus pažeidimas.“
18 Pagrindinei bylai taikomos redakcijos 2012 m. rugpjūčio 31 d. Lei n.°50/2012 aprova o regime jurídico da actividade empresarial local e das participações locais e revoga as Leis n°s 53‑F/2006, de 29 de dezembro, e 55/2011, de 15 de novembro (Įstatymas Nr. 50/2012 dėl vietos verslo įmonių veiklos ir vietos investicijų teisinio režimo patvirtinimo ir 2006 m. gruodžio 29 d. Įstatymo Nr. 53‑F/2006 ir 2001 m. lapkričio 15 d. Įstatymo Nr. 55/2001 panaikinimo; Diário da República, 1 serija, Nr. 169, 2012 m. rugpjūčio 31 d.) 62 straipsnyje, reglamentuojančiame vietos įmonių veiklos nutraukimą, numatyta:
„1. Nepažeidžiant Código das Sociedades Comerciais (Komercinių bendrovių kodeksas) 35 straipsnio nuostatų, per šešių mėnesių terminą turi būti priimtas sprendimas dėl vietos įmonių veiklos nutraukimo vienu iš šių atvejų:
<…>
5. Darbuotojams, kurie dirba vietos įmonėse, kuriose susiklosto viena iš 1 dalyje nurodytų situacijų, ir kuriems netaikomos mobilumo priemonės pagal 2008 m. vasario 27 d. Įstatymą Nr. 12‑A/2008, taikoma galiojanti darbo sutarčių tvarka, nepažeidžiant to, kas nustatyta 6 punkte.
6. Likviduojamos vietos įmonės gali perduoti savo darbuotojus, įdarbintus pagal galiojančią darbo sutarčių tvarką, remdamosi 2008 m. vasario 27 d. Įstatymo 12‑A/2008 58 straipsnyje nurodytomis sąlygomis, kapitalą investavusioms viešosioms įmonėms tik tuomet, kai jie paskiriami vykdyti inkorporuotų arba savivaldybės žinion perduotų funkcijų arba minėtoms funkcijoms vykdyti būtinų funkcijų.
<…>
11. 6–10 punktai taikomi tik darbuotojams, kurie dirba pagal neterminuotą darbo sutartį, kuri buvo sudaryta bent prieš vienus metus iki sprendimo dėl vietos įmonės likvidavimo priėmimo, ir kuriems tuo atveju, jeigu su viešuoju subjektu sukuriami neterminuoti teisiniai santykiai, nėra privaloma mokėti jokios kompensacijos už ankstesnės darbo vietos panaikinimą.
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
19 2005 m. balandžio 19 d. C. Correia Moreira su Expo Arade, Animação e Gestão do Parque de Feeiras e Exposições de Portimão EM sudarė profesinės praktikos sutartį.
20 2006 m. sausio 2 d. C. Correia Moreira su minėta įmone sudarė vienų metų terminuotą darbo sutartį dėl žmogiškųjų išteklių skyriaus specialisto pareigų.
21 2008 m. lapkričio 1 d. C. Correia Moreira su Portimão Urbis EM SA (toliau – Portimão Urbis) sudarė darbo sutartį dėl pasitikėjimu grįstų pareigų, būtent administracijos valdymo ir žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovo pareigų. Ši sutartis galiojo iki 2010 m. birželio 30 d.
22 2010 m. liepos 1 d. C. Correia Moreira ir Portimão Urbis sudarė naują darbo sutartį dėl tų pačių pasitikėjimu grįstų pareigų. Šalys šią sutartį nutraukė 2013 m. liepos 1 d.
23 Tą pačią dieną ji su Portimão Urbis sudarė naują sutartį dėl pasitikėjimu grįstų pareigų, t. y. administracijos valdymo ir žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovo pareigų, tačiau jos bruto darbo užmokestis buvo sumažintas.
24 2014 m. spalio 15 d. Portimauno savivaldybė patvirtino Portimão Urbis veiklos nutraukimą ir likvidavimą vykdant planą, kuriame numatyta tos įmonės veiklos dalį internalizuoti, t. y. perduoti savivaldybei, o kitą veiklos dalį eksternalizuoti, t. y. perduoti kitai savivaldybės įmonei – Empresa de Įguas e Resíduos de Portimão EM SA (toliau – EMARP).
25 Portimauno savivaldybė ir EMARP toliau išlaikė visas su Portimão Urbis sudarytomis darbo sutartimis susijusias teises.
26 C. Correia Moreira buvo įtraukta į darbuotojų, „internalizuotų“ į Portimauno savivaldybę, sąrašą; ši su jais pasirašė perleidimo dėl visuomenės intereso susitarimą, C. Correia Moreira buvo paskirta į Administracijos ir žmogiškųjų išteklių valdymo skyrių. Nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 20 d. ji ėjo Portimauno savivaldybės vyresniojo specialisto pareigas žmogiškųjų išteklių srityje.
27 2015 m. liepos mėn. darbuotojus, kurie buvo įtraukti į internalizavimo planą, įskaitant C. Correia Moreira, Portimauno savivaldybė informavo apie tai, kad jei jie pateiks savo kandidatūras dalyvauti numatytoje atrankoje ir šią atranką laimės, jie bus įdarbinti valstybės tarnyboje ir priskirti prie pirmosios valstybės tarnautojo kategorijos; ši kategorija nesikeis mažiausiai dešimt metų. Darbuotojams, kurie buvo „eksternalizuoti“ į EMARP, nebuvo taikoma tokia atrankos procedūra.
28 Paskelbus atranką, C. Correia Moreira pateikė savo kandidatūrą. Atrankai pasibaigus, nepaisant to, kad C. Correia Moreira atsidūrė pirmoje sąrašo vietoje, jai buvo nurodyta, kad jos darbo užmokestis bus mažesnis, nei gautas Portimão Urbis; ji su tuo nesutiko.
29 2017 m. balandžio 26 d. Portimão Urbis pranešė C. Correia Moreira, kad jos darbo sutartis nutraukiama dėl įmonės uždarymo.
30 2018 m. sausio 2 d. Įmonių registrui buvo pranešta apie Portimão Urbis likvidavimo pabaigą.
31 C. Correia Moreira kreipėsi į Tribunal Judicial da Comarca de Faro (Faro apylinkės teismas, Portugalija) ir prašė pripažinti, kad dėl ūkio subjekto, kuriame ji dirbo, perdavimo jos darbo sutarties su Portimão Urbis perleidimas Portimauno savivaldybei buvo atliktas 2015 m. sausio 1 d. Remdamasi šiuo perdavimu, ji prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuoti, kad vėlesnis darbo sutarties nutraukimas yra neteisėtas ir kad ji turi būti perkelta dirbti į Portimauno savivaldybę tokiomis pat sąlygomis, kokios nuo 2015 m. sausio 1 d. jai buvo taikytos Portimão Urbis.
32 Ji taip pat reikalauja, kad iš Portimauno savivaldybės būtų priteista sumokėti skirtumą tarp darbo užmokesčio, kurį ši savivaldybė privalėjo mokėti nuo to perleidimo, ir to užmokesčio, kuris jai buvo faktiškai mokėtas. Galiausiai ji prašo priteisti iš Portimauno savivaldybės sumokėti jai kompensaciją už patirtą moralinę žalą.
33 Portimauno savivaldybė nesutinka su C. Correia Moreira reikalavimais ir teigia, kad, pirma, nebuvo atliktas verslo perdavimas, nes savivaldybės įmonė buvo likviduota pagal įstatymą, o savivaldybė tik perėmė veiklą, už kurią nuo pat pradžių buvo atsakinga, antra, C. Correia Moreira ėjo pasitikėjimu grįstas pareigas, tad neturėjo Portimão Urbis darbuotojo statuso, ir, trečia, Portimauno savivaldybė tik laikėsi 2012 m. rugpjūčio 31 d. Įstatymo Nr. 50/2012 62 straipsnio redakcijoje, kuri buvo taikoma pagrindinėje byloje, nustatytos teisinės tvarkos, pagal kurią visi savivaldybių pareigūnai įdarbinami laikantis specialių taisyklių ir jiems taikomas Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas lygybės principas, susijęs su galimybe užimti valstybės tarnybos postą.
34 Šiomis aplinkybėmis Tribunal Judicial da Comarca de Faro (Faro apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Darant prielaidą, kad „darbuotojas“ yra bet kuris asmuo, kurį, kaip darbuotoją, atitinkamoje valstybėje narėje gina nacionalinės darbo teisės aktai, ar asmuo, kuris su perdavėju yra sudaręs sutartį dėl pasitikėjimu grįstų pareigų, gali būti laikomas „darbuotuoju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/23 2 straipsnio 1 dalies d punktą, ir dėl to tas asmuo gali naudotis tų teisės aktų suteikiama apsauga?
2. Ar Sąjungos teisės aktai, konkrečiai Direktyva 2001/23, siejama su ESS 4 straipsnio 2 dalimi, draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos net į tos direktyvos taikymo sritį patenkančio perdavimo atveju reikalaujama, kad darbuotojai būtinai dalyvautų viešojoje atrankos procedūroje ir įsipareigotų pagal naujus darbo santykius su perėmėju, kai šis yra savivaldybė?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
35 Savo pirmuoju klausimu prašymą priimt prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo išaiškinti, ar Direktyva 2001/23, būtent jos 2 straipsnio 1 dalies d punktas, turi būti aiškinama taip, kad asmuo, kuris su perdavėju sudarė sutartį dėl pasitikėjimu grįstų pareigų, kaip tai suprantama pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus, gali būti laikomas „darbuotoju“ ir taip pasinaudoti šios direktyvos suteikiama apsauga.
36 Iš pradžių reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą aiškiai remiasi 2017 m. liepos 20 d. Sprendimu Piscarreta Ricardo (C‑416/16, EU:C:2017:574, 46 punktas), kuriame Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį patenka situacija, kai savivaldybės įmonės veikla perduodama savivaldybei, su sąlyga, kad po perdavimo išlaikoma tos įmonės tapatybė, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
37 Šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė tas pats teismas, kuris kreipėsi į Teisingumo Teismą byloje, kurioje buvo priimtas ankstesniame punkte nurodytas sprendimas yra susijęs su tos pačios rūšies operacija, kaip buvo toje byloje.
38 Atrodo, kad pagrindinėje byloje, kalbant apie sąlygą dėl perduotos įmonės tapatybės išlaikymo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nemato jokios konkrečios problemos, nes jis daro prielaidą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama operacija gali patekti į Direktyvos 2001/23 taikymo sritį.
39 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar perdavimo, kaip pagrindinėje byloje, atveju asmuo, pavyzdžiui, ieškovė pagrindinėje byloje, gali būti laikomas „darbuotoju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/23 2 straipsnio 1 dalies d punktą, atsižvelgiant į specifinį jos sutarties su perdavėju pobūdį.
40 Šiuo klausimu svarbu priminti, kad „darbuotoju“ pagal Direktyvos 2001/23 2 straipsnio 1 dalies d punktą laikomas bet kuris asmuo, kurį, kaip darbuotoją, atitinkamoje valstybėje narėje gina nacionalinė darbo teisė.
41 Be to, šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad ta direktyva nedaro poveikio nacionalinės teisės aktuose pateiktai darbo sutarčių arba darbo santykių apibrėžčiai.
42 Iš šių dviejų nuostatų matyti, kad nors Direktyva 2001/23 siekiama apsaugoti darbuotojus, būtent valstybės narės savo teisės aktuose turi apibrėžti darbuotojo ir jo darbo sutarties ar darbo santykių sąvokas.
43 Nors Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti nacionalinės teisės (2015 m. spalio 21 d. Nutarties Kovozber, C‑120/15, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:730, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), nes ta jurisdikcija priklauso prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikia pažymėti, kad šiuo atveju nacionalinis teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą pažymi, kad sutartis dėl pasitikėjimu grindžiamų pareigų, sudaryta su asmeniu, kuris jau yra darbuotojas arba neturi kitų ankstesnių darbo santykių, laikoma darbo sutartimi.
44 Taigi matyti, kad asmuo, kaip antai ieškovė pagrindinėje byloje, gali būti laikomas „darbuotoju“ pagal Direktyvos 2001/23 2 straipsnio 1 dalies d punktą, o jo sutartis dėl pasitikėjimu grindžiamų pareigų gali būti laikoma darbo sutartimi, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą.
45 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tokiam darbuotojui suteikiama apsauga skiriasi nuo kitiems darbuotojams suteikiamos apsaugos, nes pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus leidžiama nutraukti sutartį dėl pasitikėjimu grindžiamų pareigų tiesiog įspėjus raštu per gana trumpą laiką ir tam nereikia nurodyti jokių teisėtų priežasčių.
46 Šiuo klausimu pagal Direktyvos 2001/23 2 straipsnio 1 dalies d punktą tik reikalaujama, kad asmuo, kaip darbuotojas, būtų ginamas pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus, tačiau nėra nurodoma, koks turi būti šios apsaugos turinys ar standartas.
47 Iš tiesų, jeigu būtų svarbūs skirtumai tarp darbuotojų, priklausomai nuo to, koks yra jiems pagal nacionalinės teisės aktus numatytos apsaugos turinys ar standartas, Direktyva 2001/23 taptų mažiau veiksminga.
48 Taip pat reikėtų pažymėti, kad Direktyva 2001/23, kaip matyti iš jos 3 konstatuojamosios dalies, siekiama užtikrinti, kad darbuotojų teisės būtų apsaugotos pasikeitus jų darbdaviui, o ne išplėsti jų teises. Taigi ta direktyva tik užtikrinama, kad apsauga, kuria pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus naudojasi asmuo, nesumažėtų vien dėl perdavimo.
49 Iš tiesų šios direktyvos tikslas – kiek įmanoma garantuoti darbo sutarčių arba darbo santykių tęstinumą be pakeitimų perėmėjui, siekiant, kad vien dėl perdavimo atitinkami darbuotojai neatsidurtų mažiau palankioje padėtyje (2017 m. balandžio 6 d. Sprendimo Unionen, C‑336/15, EU:C:2017:276, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
50 Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyva 2001/23 užtikrinama, kad nacionalinės teisės aktuose numatyta speciali apsauga būtų toliau taikoma nepakeičiant jos turinio ar standarto.
51 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 2001/23, ypač jos 2 straipsnio 1 dalies d punktas, turi būti aiškinama taip, kad asmuo, kuris su perdavėju sudarė sutartį dėl pasitikėjimu grindžiamų pareigų, kaip tai suprantama pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus, gali būti laikomas „darbuotoju“ ir gali taip pasinaudoti tos direktyvos suteikiama apsauga, su sąlyga, kad jis pagal tuos teisės aktus yra ginamas kaip darbuotojas ir perdavimo dieną yra sudaręs darbo sutartį, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Dėl antrojo klausimo
52 Savo antruoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2001/23, siejama su ESS 4 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės aktus, kurie numato, kad perdavimo, kaip tai suprantama pagal tą direktyvą, atveju, kai perėmėjas yra savivaldybė, pirma, atitinkami darbuotojai privalo dalyvauti viešojoje atrankos procedūroje ir, antra, juos turi sieti nauji santykiai su perėmėju.
53 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tai, kad perėmėjas yra viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, nereiškia, kad perdavimas nepatenka į Direktyvos 2001/23 taikymo sritį, nesvarbu, ar tas juridinis asmuo yra valstybės įmonė, įpareigota teikti viešąsias paslaugas, ar savivaldybė. Teisingumo Teismas pripažino, kad aplinkybė, jog perėmėjas yra savivaldybė, pati savaime nesudaro kliūčių tam, kad ta direktyva būtų taikoma įmonės veiklos perdavimui savivaldybei (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Piscarreta Ricardo, C‑416/16, EU:C:2017:574, 30–32 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
54 Vis dėlto Teisingumo Teismas šiuo klausimu pareiškė, kad iš Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies c punkto formuluotės aišku, jog tam, kad ji būtų taikoma, perdavimas turi būti susijęs su subjektu, vykdančiu ekonominę veiklą, siekiant pelno arba ne, ir kad iš esmės šiuo atveju ji neapima veiklos, susijusios su viešosios valdžios prerogatyvų vykdymu (2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Piscarreta Ricardo, C‑416/16, EU:C:2017:574, 33 ir 34 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
55 Iš antrojo klausimo formuluotės matyti, kad priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, mano, kad perdavimui, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, taikoma Direktyva 2001/23, todėl veikla, kuri buvo perdavimo dalykas, nesusijusi su viešosios valdžios prerogatyvų vykdymu.
56 Taigi vien remdamasis šia prielaida, kurią turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas atsako į antrąjį klausimą.
57 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodamos perėmėjui.
58 Kaip nurodyta šio sprendimo 49 punkte, Direktyvos 2001/23 tikslas – siekti, kad vien dėl perdavimo atitinkami darbuotojai neatsidurtų nepalankesnėje padėtyje.
59 Šiuo atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal taikytiną nacionalinę teisę asmuo, kaip antai ieškovė pagrindinėje byloje, dėl perdavimo, pirma, privalo dalyvauti atrankos procedūroje ir, antra, jį turi sieti nauji santykiai su perėmėju. Be to, jeigu po tokios viešosios atrankos procedūros ieškovė pagrindinėje byloje taptų valstybės tarnautoja, jos atlyginimas būtų sumažintas mažiausiai dešimties metų laikotarpiu.
60 Reikia pripažinti, kad dėl tokių reikalavimų, pirma, kurie keičia asmens, kaip antai ieškovės pagrindinėje byloje, su perdavėju sutartas darbo sąlygas ir, antra, dėl kurių darbuotoja gali atsidurti mažiau palankioje padėtyje, nei buvo iki to perdavimo, prieštarauja tiek Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalies pirmai pastraipai, tiek tos direktyvos tikslui.
61 Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuorodos į ESS sutarties 4 straipsnio 2 dalį reikėtų priminti, kad šioje nuostatoje numatyta, jog Sąjunga, be kita ko, gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų.
62 Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad ši nuostata negali būti aiškinama kaip leidžianti tokiose srityse, kuriose valstybės narės perdavė Sąjungai įgaliojimus, pavyzdžiui, dėl darbuotojų teisių apsaugos įmonių perdavimo atveju, iš darbuotojo atimti apsaugą, kurią šioje srityje jam suteikia Sąjungos teisė.
63 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 2001/23, siejama su ESS 4 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės aktus, kurie numato, kad perdavimo, kaip tai suprantama pagal tą direktyvą, atveju, kai perėmėjas yra savivaldybė, pirma, atitinkami darbuotojai privalo dalyvauti viešojoje atrankos procedūroje ir, antra, juos turi sieti nauji santykiai su perėmėju.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
64 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:
1. 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyva 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo, ypač jos 2 straipsnio 1 dalies d punktas, turi būti aiškinama taip, kad asmuo, kuris su perdavėju sudarė sutartį dėl pasitikėjimu grindžiamų pareigų, kaip tai suprantama pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus, gali būti laikomas „darbuotoju“ ir taip gali pasinaudoti tos direktyvos suteikiama apsauga, su sąlyga, kad jis pagal tuos teisės aktus yra ginamas kaip darbuotojas ir perdavimo dieną yra sudaręs darbo sutartį, o tai turi patikinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
2. Direktyva 2001/23, siejama su ESS 4 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės aktus, kurie numato, kad perdavimo, kaip tai suprantama pagal tą direktyvą, atveju, kai perėmėjas yra savivaldybė, pirma, atitinkami darbuotojai privalo dalyvauti viešojoje atrankos procedūroje ir, antra, juos turi sieti nauji santykiai su perėmėju.
Parašai.