GENERALINIO ADVOKATO
MICHAL BOBEK IŠVADA,
pateikta 2017 m. liepos 13 d.(1)
Byla C‑194/16
Bolagsupplysningen OÜ
Ingrid Ilsjan
prieš
Svensk Handel AB
(Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą))
„Reglamentas Nr. 1215/2012 – Jurisdikcija bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – Informacijos paskelbimas internete – Juridinių asmenų asmeninės teisės – Interesų centras – Įpareigojimas ištrinti ir ištaisyti informaciją kitoje valstybėje narėje – Reikalavimas atlyginti žalą“
Turinys
I. Įžanga
II. Taikytina teisė
III. Faktinės aplinkybės, procesas ir pateikti klausimai
IV. Vertinimas
A. „Interesų centru“ pagrįsto jurisdikcijos pagrindo taikytinumas juridiniams asmenims
1. Įvadas: jurisprudencijos raida (kaip išimtis tapo taisykle)
2. Juridinių asmenų asmeninės teisės
a) Principinis atsakymas
b) Pragmatiškas atsakymas
c) Skirtingas juridinių asmenų vertinimas pagal Reglamentą Nr. 1215/2012?
B. Tarptautinė jurisdikcija, taikoma ieškiniams dėl asmeninių teisių pažeidimo, kurį sukėlė internete paskelbta informacija
1. Sunkumai išlaikyti „sudėtinį“ požiūrį į su internetu susijusius ieškinius dėl civilinės teisės pažeidimų
2. Siauresnė alternatyva
a) Iš naujo apibrėžtas kriterijus
b) Interesų centro buvimo vietos nustatymas
c) Tarpinė išvada
C. Jurisdikcija dėl įpareigojimo ištaisyti ir pašalinti tariamai žalingą informaciją
V. Išvada
I. Įžanga
1. Švedijoje veikianti estų bendrovė buvo įtraukta į juoduosius sąrašus dėl tariamai abejotinos verslo praktikos Švedijos darbdavių federacijos interneto svetainėje. Kaip neišvengiamai nutinka anoniminių interneto drąsuolių, kuriems visuotinai būdingas manieringas stilius, subtilus mąstymas ir santūrumas, laikais, interneto svetainėje atsirado nemažai priešiškų jos skaitytojų komentarų.
2. Estijos bendrovė pareiškė ieškinį Švedijos federacijai Estijos teismuose. Ji skundėsi, kad paskelbta informacija neigiamai paveikė jos garbę, reputaciją ir gerą vardą. Minėta bendrovė prašė Estijos teismų įpareigoti Švedijos federaciją ištaisyti informaciją ir pašalinti komentarus iš jos interneto svetainės. Bendrovė taip pat prašė atlyginti žalą, kurią tariamai patyrė dėl informacijos ir komentarų paskelbimo internete.
3. Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) abejoja dėl Estijos teismų jurisdikcijos šioje byloje. Todėl jis kreipėsi į Teisingumo Teismą, iš esmės pateikdamas tris klausimus: pirma, ar Estijos teismai gali turėti jurisdikciją nagrinėti šį ieškinį, remdamiesi ieškovo „interesų centru“, specialiu jurisdikcijos pagrindu, kurį Teisingumo Teismas anksčiau taikė fiziniams asmenims, tačiau dar netaikė juridiniams asmenims? Jeigu jie gali remtis tokia jurisdikcija, kaip reikėtų nustatyti juridinio asmens interesų centrą? Trečia, jei Estijos teismų jurisdikcija apsiribotų tik situacijomis, kai žala atsirado Estijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar jis gali įpareigoti Švedijos federaciją ištaisyti ir pašalinti nagrinėjamą informaciją.
4. Šioje byloje kyla du nauji aspektai, dėl kurių Teisingumo Teismo prašoma iš naujo ir galbūt kritiškiau įvertinti savo ankstesnę jurisprudenciją: juridinis (ne fizinis) asmuo pirmiausia prašo ištaisyti ir pašalinti informaciją, kuri buvo padaryta prieinama internete (ir tik papildomai atlyginti nurodomą žalą jo reputacijai). Dėl tokių faktinių aplinkybių kyla klausimas, kiek yra poreikis atnaujinti, atrodytų, gana palankias taisykles dėl tarptautinės jurisdikcijos, kurios anksčiau buvo nustatytos Sprendime Shevill(2) dėl šmeižto spaudoje, o vėliau labiau išplėstos Sprendime eDate(3) dėl internete atsiradusios žalos fizinio asmens reputacijai.
II. Taikytina teisė
Reglamentas Nr. 1215/2012
5. Pagal Reglamento (ES) Nr. 1215/2012(4) 15 konstatuojamąją dalį jurisdikcijos taisyklės turėtų būti „ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą“.
6. Jo 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Glaudaus ryšio reikalavimas turėtų užtikrinti teisinį tikrumą ir padėti išvengti galimybės pareikšti atsakovui ieškinį valstybės narės, kurios jis negalėjo pagrįstai numatyti, teisme. Tai ypač svarbu sprendžiant ginčus, susijusius su nesutartinėmis prievolėmis, kylančiomis iš privatumo ir asmeninių teisių, įskaitant šmeižtą, pažeidimų“.
7. Tarptautinę jurisdikciją reglamentuojanti bendra taisyklė nustatyta 4 straipsnio 1 dalyje, pagal ją „asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę“.
8. Pagal to paties reglamento 5 straipsnio 1 dalį nuo pastarosios taisyklės gali būti nukrypstama tik II skyriaus 2–7 skirsniuose numatytais atvejais.
9. Šiai bylai yra svarbi 7 straipsnio 2 dalies taisyklė (įtvirtinta Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 2 skirsnyje). Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – „vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose“.
III. Faktinės aplinkybės, procesas ir pateikti klausimai
10. Bolagsupplysningen OÜ (toliau – apeliantė) yra Taline (Estija) įsteigta bendrovė, beveik visą savo veiklą vykdanti Švedijoje. I. Ilsjan yra apeliantės darbuotoja.
11. Svensk Handel AB yra Švedijos prekybos federacija (toliau – kita apeliacinio proceso šalis).
12. Kita apeliacinio proceso šalis įtraukė apeliantę į jos interneto svetainėje skelbiamą juodąjį sąrašą, nurodydama, kad apeliantė „naudoja apgaulę ir sukčiauja“. Interneto svetainėje esančiame interneto forume buvo beveik 1 000 komentarų, kuriais buvo reaguojama į juoduosius sąrašus, įskaitant raginimus imtis smurto veiksmų prieš apeliantę ir jos darbuotojus.
13. 2015 m. rugsėjo 29 d. apeliantė ir I. Ilsjan pareiškė ieškinį kitai apeliacinio proceso šaliai Harju Maakohus (Harju apylinkės teismas, Estija) (toliau – pirmosios instancijos teismas). Apeliantė ir I. Ilsjan prašė įpareigoti kitą apeliacinio proceso šalį ištaisyti apie apeliantę paskelbtą informaciją ir pašalinti komentarus iš jos interneto svetainės. Apeliantė taip pat prašė atlyginti patirtą turtinę žalą, visų pirma negautą pelną, kuris sudarė 56 634,99 EUR. I. Ilsjan reikalavo atlyginti neturtinę žalą, kurią turi įvertinti teismas. Apeliantė ir I. Ilsjan teigė dėl kitos apeliacinio proceso šalies veiksmų patyrusios žalą. Jos nurodė, kad neteisingos informacijos paskelbimas pakenkė apeliantės verslui Švedijoje.
14. 2015 m. spalio 1 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį. Jis nusprendė, jog neįrodyta, kad nagrinėjama žala patirta Estijoje. Todėl jis negalėjo nustatyti savo jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalį. Informacija ir komentarai buvo parašyti švedų kalba, kuri, nesant vertimo, yra nesuprantama estiškai kalbantiems asmenims. Be to, apyvarta sumažėjo skaičiuojant Švedijos valiuta, o tai rodė, kad žala faktiškai patirta Švedijoje. Vien tai, kad prieiga prie interneto svetainės buvo galima Estijoje, savaime nereiškė, kad Estijos teismai turi jurisdikciją.
15. Apeliantė ir I. Ilsjan apskundė tokį sprendimą Tallinna Ringkonnakohus (Apeliacinis teismas, Talinas, Estija). 2015 m. lapkričio 9 d. šis teismas atmetė ieškinį, patvirtindamas, kad Estijos teismai neturi tarptautinės jurisdikcijos.
16. Šis sprendimas buvo apskųstas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas).
17. Aukščiausiajame Teisme apeliantė teigia, kad Estijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą, nes jos interesų centras yra Estijoje. Šioje byloje paskelbtas interneto turinys pažeidė apeliantės teisę verstis verslu. Jos vadovybė, ekonominė veikla, apskaitos, verslo plėtros ir personalo departamentai yra Estijoje. Jos pajamos iš Švedijos pervedamos į Estiją. Užsienyje ji neturi atstovo ar filialo. Todėl civilinio pažeidimo pasekmės atsirado Estijoje.
18. Kita apeliacinio proceso šalis mano, kad tarp ieškinio dalyko ir Estijos teismų nėra glaudaus ryšio. Todėl tarptautinė jurisdikcija turėtų būti nustatyta pagal Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje esančią bendrą taisyklę. Kitos apeliacinio proceso šalies buveinė yra Švedijoje. Todėl jurisdikciją pagrindinėje byloje turi Švedijos teismai.
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė atskirti apeliantės ir I. Ilsjan pareikštus ieškinius. I. Ilsjan ieškinys buvo grąžintas pirmosios instancijos teismui, kad būtų persvarstytas jo priimtinumas. Dėl apeliantės ieškinio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Estijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti jos ieškinį dėl žalos, kurią ji galimai patyrė Estijoje, atlyginimo. Tačiau jis abejoja, ar turi jurisdikciją kitais apeliantės ieškinio aspektais.
20. Šiomis aplinkybėmis Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Reglamento Nr. 1215/2012] 7 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip, kad asmuo, kurio teisės buvo pažeistos paskelbus klaidingą informaciją apie jį internete ir nepašalinus su juo susijusių komentarų, gali bet kurios valstybės narės, kurios teritorijoje yra arba buvo prieinama internete paskelbta informacija, teismuose pareikšti ieškinį dėl šioje valstybėje narėje atsiradusios žalos, prašydamas juo ištaisyti klaidingą informaciją ir pašalinti jo teises pažeidžiančius komentarus?
2. Ar [Reglamento Nr. 1215/2012] 7 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip, kad juridinis asmuo, kurio teisės buvo pažeistos paskelbus klaidingą informaciją apie jį internete ir nepašalinus su juo susijusių komentarų, dėl visos jam atsiradusios žalos gali kreiptis į valstybės, kur yra jo interesų centras, teismus su reikalavimais ištaisyti klaidingą informaciją, įpareigoti pašalinti komentarus ir atlyginti dėl klaidingos informacijos paskelbimo internete atsiradusią turtinę žalą?
3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas, ar tokiu atveju [Reglamento Nr. 1215/2012] 7 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip, kad
– laikytina, jog juridinio asmens interesų centras, taigi ir žalos jam atsiradimo vieta, yra valstybėje narėje, kurioje yra jo buveinė, arba
– nustatant juridinio asmens interesų centrą, taigi ir žalos jam atsiradimo vietą, reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, pavyzdžiui, į juridinio asmens registruotą buveinę ir nuolatinę buveinę, jo klientų buveinę ir sandorių sudarymo būdą?“
21. Pastabas raštu Teisingumo Teismui pateikė apeliantė, Estijos, Portugalijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Per 2017 m. kovo 20 d. vykusį teismo posėdį apeliantė, Estijos vyriausybė ir Komisija pateikė pastabas žodžiu.
IV. Vertinimas
22. Apibendrinant galima sakyti, kad nacionalinio teismo pateikti klausimai susiję su trimis aspektais. Manau, bylos esmė yra antrasis klausimas: ar interesų centru pagrįstas jurisdikcijos pagrindas, nustatytas Sprendime eDate(5)dėl fizinių asmenų, taip pat taikytinas juridiniams asmenims? Todėl pirmiausia išnagrinėsiu šį klausimą (A). Norint teigiamai į jį atsakyti, reikia išnagrinėti nacionalinio teismo pateiktą trečiąjį klausimą: kokiu kriterijumi remiantis tada reikėtų nustatyti juridinių asmenų interesų centrą (B)? Galiausiai pirmuoju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimu Teisingumo Teismo prašoma įvertinti „sudėtinio“ požiūrio, kurio Teisingumo Teismas laikėsi Sprendime Shevill(6) ir pagal kurį teismo jurisdikcija apsiriboja atitinkamoje nacionalinėje teritorijoje patirta žala, ir nedalomo apeliantės palaikomos teisių gynimo priemonės pobūdžio tarpusavio sąveika (C).
23. Trumpai tariant, šioje išvadoje, pirma, vertinama atitinkamų jurisdikcijos taisyklių taikymo sritis asmenų atžvilgiu (A), tada – taikytinas kriterijus (B) ir galiausiai teisių gynimo priemonių klausimas (C). Argumentavimo esmė tokia: priskiriant tarptautinę jurisdikciją bylose dėl nesutartinės atsakomybės už padarytą žalą reputacijai neįžvelgiu priežasties, dėl kurios reikėtų diferencijuoti fizinius ir juridinius asmenis. Mano nuomone, tarptautinės jurisdikcijos požiūriu juos reikėtų vertinti vienodai. Tačiau pripažįstant specifinį interneto ir internetu pateikiamos informacijos pobūdį, taip pat siūlau susiaurinti Teisingumo Teismo anksčiau išreikštą požiūrį. Kalbant apie internete prieinamą turinį, nematau prasmės išlaikyti „sudėtinę“ jurisdikciją, nustatytą Sprendime Shevill būtent spaudos platinimui. Pritarus tokiam tarptautinės jurisdikcijos taisyklių, taikomų šmeižtui internete, sugriežtinimui, net nekiltų klausimo dėl galimų teisių gynimo priemonių esant teritoriniu požiūriu apribotai Sprendime Shevill nustatytai „sudėtinei“ jurisdikcijai.
A. „Interesų centru“ pagrįsto jurisdikcijos pagrindo taikytinumas juridiniams asmenims
1. Įvadas: jurisprudencijos raida (kaip išimtis tapo taisykle)
24. Ši byla susijusi su Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta civiliniams ieškiniams taikoma jurisdikcija, įtvirtintos taisyklės išaiškinimu. Pagal šią taisyklę bylos dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto nuolatinę gyvenamąją vietą (buveinę) valstybėje narėje turinčiam asmeniui gali būti keliamos „vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose“.
25. Tai yra specialioji jurisdikcijos taisyklė. Ja leidžiama nukrypti nuo Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje esančios bendrosios taisyklės, pagal kurią ieškiniai atsakovui pareiškiami jo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) teismuose(7).
26. Pagal suformuotą jurisprudenciją Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė pagrįsta itin glaudžia ginčo ir kitos valstybės narės nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) teismų sąsaja. Tai yra pateisinama dėl priežasčių, susijusių su geru teisingumo vykdymu ir veiksmingu bylų nagrinėjimu(8).
27. Reglamento Nr. 1215/2012 (ir jo pirmtakų) 7 straipsnio 2 dalies frazę „vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis“(9) yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, pirmą kartą – Sprendime Bier(10), kuriame nusprendė, kad ši frazė apima ir žalos atsiradimo vietą, ir žalą sukėlusio įvykio vietą. Taigi ieškovas gali pasirinkti, kurioje iš šių vietų pareikšti ieškinį atsakovui(11).
28. Sprendime Shevill Teisingumo Teismas paaiškino, kad jei apšmeižiama laikraštyje, kuris platinamas keliose valstybėse narėse, paskelbtame straipsnyje, ieškovas gali nuspręsti pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo (taikant specialiosios jurisdikcijos taisykles) dviejų vietų teismuose. Ieškinį galima pareikšti valstybės narės, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose(12), o tai yra leidėjo įsisteigimo vieta,arba kiekvienos valstybės narės, kurioje buvo išplatintas atitinkamas leidinys, teismuose ir kur nukentėjusysis teigia patyręs žalą savo reputacijai. Pastarųjų teismų jurisdikcija apsiribos tik toje valstybėje narėje sukelta žala(13). Ši specialioji jurisdikcija, dėl kurios atsiranda teritoriniu požiūriu apribota kompetencija, nustatyta Sprendime Shevill, vadinama „sudėtiniu“ požiūriu(14).
29. Sprendime eDate Teisingumo Teismas pirmą kartą patvirtino šio jurisdikcijos pagrindo taikytinumą ieškiniams dėl asmeninių teisių pažeidimo, padaryto dėl internete paskelbtos informacijos. Teisingumo Teismas konstatavo, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti pareikštas kiekvienos valstybės narės, iš kurios teritorijos galima arba buvo galima pasiekti internete pateiktą turinį, teismuose. Tačiau šių teismų jurisdikcija yra apribota teritoriniu požiūriu(15).
30. Vis dėlto Teisingumo Teismas Sprendime eDate nustatė dar vieną jurisdikcijos pagrindą: toks reikalavimas taip pat gali būti pareikštas tos vietos, kurioje yra ieškovo interesų centras, teismuose. Ši vieta atitinka valstybę narę, kurioje yra ieškovo įprastinė gyvenamoji vieta, arba kitą valstybę narę, su kuria galima nustatyti labai glaudų ryšį, pavyzdžiui, jei ieškovas vykdo profesinę veiklą(16).
31. Teisingumo Teismas šį trečią specialųjį jurisdikcijos pagrindą nustatė ieškiniams, kuriems taikoma Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalis, atsižvelgdamas į „pažeidimo sunkumą“ ir informacijos, kuri tariamai lemia šį pažeidimą, prieinamumą visame pasaulyje(17). Šios savybės yra būdingos internetui, kuris tuo metu, kai buvo priimtas Sprendimas Shevill, kaip terpė, turėjo gana nedidelę reikšmę(18).
32. Apibendrinant galima teigti, jog aiškinant sprendimus Shevill ir eDate kartu matyti, kad tuo atveju, jei žala reputacijai padaroma šiais laikais internete paskelbta informacija ir jei ieškovas yra fizinis asmuo, galima pasirinkti vieną iš keturių jurisdikcijų. Trimis iš šių atvejų gali būti reiškiami „išsamūs“ ieškiniai, t. y. galima reikalauti visos žalos atlyginimo. Ketvirtuoju atveju gali būti reiškiami „daliniai“ ieškiniai, t. y. žala, kurios galima reikalauti, apribojama tos valstybės teritorijoje patirta žala. Išsamūs ieškiniai gali būti pareikšti pagal bendrąjį jurisdikcijos pagrindą (atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė)) ir du specialiuosius jurisdikcijos pagrindus (žalos atsiradimo vieta, kuri, tikėtina, daugeliu atvejų bus ta pati teismo vieta kaip ir pagal bendrąjį jurisdikcijos pagrindą; ir teismo vieta, kur yra ieškovo interesų centras). Be to, tikėtina, kad visose likusiose valstybėse narėse bus galima pareikšti dalinį ieškinį, nes informacija internete yra prieinama visose valstybėse narėse.
33. Ši byla susijusi su tarptautine jurisdikcija pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo dėl tariamo apeliantės asmeninių teisių pažeidimo. Apeliantė yra juridinis asmuo. Buvo prašoma įpareigoti kitą apeliacinio proceso šalį ištaisyti ir pašalinti informaciją ir komentarus iš kitos apeliacinio proceso šalies interneto svetainės. Kaip patvirtinta per posėdį, pagrindinis apeliantės ieškinio tikslas yra ne patirtos turtinės žalos atlyginimas, o tariamai žalingo internete paskelbto turinio ištaisymas ir pašalinimas. Žalos atlyginimo prašoma tik papildomai.
34. Kaip buvo užsiminta šios išvados pradžioje, vertinant šiuos du elementus kartu, juos galima laikyti pernelyg išplečiančiais esamą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išsiplečiant į tas sritis, kurių ja niekada neketinta apimti. Tačiau taip pat yra naudinga peržengti intelektinio diskurso ribas: tada galima kritiškai iš naujo įvertinti pačius šios struktūros pagrindus.
35. Vis dėlto prieš imantis šios užduoties reikėtų išspręsti preliminarų klausimą: ar, kalbant apie internetu padarytą žalą asmeninėms teisėms, galima atskirti fizinius ir juridinius asmenis?
2. Juridinių asmenų asmeninės teisės
36. Nors Sprendime eDate tai aiškiai nenurodyta, atrodytų, kad pagrindinė idėja, kuria buvo grindžiamas papildomo specialiojo jurisdikcijos pagrindo nustatymas, buvo pagrindinių teisių apsauga. Ši idėja buvo aiškiai išreikšta generalinio advokato P. Cruz Villalón toje byloje pateiktos išvados motyvuose(19).
37. Kad ir kaip būtų, toje byloje buvo daug diskutuojama dėl to, ar asmeninių teisių apsauga per pagrindinių teisių apsaugą taip pat gali būti taikoma juridiniams asmenims. Ar juridiniai asmenys turi asmenines teises? Šioje byloje šalių požiūriai išsiskyrė.
38. Savo rašytinėse pastabose ir per posėdį Estijos vyriausybė nurodė, kad asmeninės teisės, kurios pagal Sprendimą eDate yra saugomos, paprastai gali būti suteikiamos tik fiziniams asmenims. Estija nurodo, kad taip yra dėl jų pobūdžio ir pasekmių (pavyzdžiui, skausmas ir kančios). Be to, savo rašytinėse pastabose Jungtinė Karalystė pažymėjo, kad žala, kurią reikalaujama atlyginti dėl internete paskelbtos žalingos informacijos, juridinių asmenų atveju iš tikrųjų atitinka komercinius nuostolius. Dėl to kyla kitokių klausimų nei fiziniam asmeniui, kurio reputacijai padarytas poveikis.
39. Komisija pripažįsta, kad asmeninės teisės kai kuriose valstybėse narėse ginamos, tačiau teigia, kad interesų centru grindžiamas forum actoris neturėtų būti taikomas juridiniams asmenims. Toks išplėtimas neatitiktų nagrinėjamų interesų pusiausvyros.
40. Negaliu pritarti šioms pozicijoms. Pirma, principiniu požiūriu, sunku suprasti, kodėl, kiek tai yra leidžiama pagal tokią analogiją, juridiniams asmenims negalėtų būti suteiktos asmeninės teisės (a). Vis dėlto, antra, turbūt reikėtų pabrėžti, kad, vertinant labiau pragmatišku lygmeniu, klausimas, ar juridiniai asmenys turi tam tikras pagrindines asmenines teises, turi mažai reikšmės šiai bylai. Neabejotina, kad pagal įvairių valstybių narių teisės aktus juridinių asmenų reputacija ar geras vardas yra saugomi kaip dalis įstatymuose numatytų teisių. Šie aspektai egzistuoja ir dėl jų turi būti sprendžiama iš esmės, neatsižvelgiant į tam tikrų pagrindinių juridinių asmenų teisių buvimą (nebuvimą). Šie reikalavimai, jei jie yra tarpvalstybinio pobūdžio, gali apimti „žalą“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalį; vis dėlto galimai karšta diskusija dėl įmonių pagrindinių teisių taikymo srities iš tikrųjų nėra pagrindinis aspektas šioje byloje (b). Šie paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo skirtingai vertinti fizinių ir juridinių asmenų, kai taikomas specialusis jurisdikcijos pagrindas (c).
a) Principinis atsakymas
41. Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) sistemoje iš pradžių buvo tik EŽTK 1 protokolo 1 straipsnis dėl nuosavybės teisės, kuriame numatytas aiškus taikymas juridiniams asmenims. Tačiau vėliau ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), ir Teisingumo Teismas laipsniškai išplėtė pagrindinių teisių apsaugą juridiniams asmenims, jei toks požiūris atrodė tinkamas atsižvelgiant į konkrečią pagrindinę teisę.
42. Taigi EŽTT jurisprudencijoje metams bėgant buvo laipsniškai plečiama, pavyzdžiui, saviraiškos laisvė(20); teisė į būsto neliečiamumą ir susirašinėjimo slaptumą(21), taip pat teisė į teisingą bylos nagrinėjimą(22). Tačiau kartu EŽTT pripažino, kad, kalbant apie pagrindinių teisių ribojimus, Konvenciją pasirašiusios šalys gali turėti didesnę diskreciją tais atvejais, kurie yra susiję su atitinkamų asmenų profesine veikla(23).
43. Be to, ES teisinėje sistemoje Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, kad juridiniai asmenys turi ne tik teisę į nuosavybę(24), bet ir laisvę užsiimti verslu(25), teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę(26), taip pat, kalbant konkrečiai, teisę į teisinę pagalbą(27). Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad juridiniams asmenims taikoma nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą(28).
44. Apskritai atrodytų, kad abiejose sistemose, išskyrus tam tikras išimtis(29), pagrindinės teisės imtos taikyti juridiniams asmenims laipsniškai, gana natūraliai ir neplanuotai, nesigilinant į filosofinius svarstymus, susijusius su pagrindinių teisių pobūdžiu ar funkcija(30). Atrodo, kad pagrindiniai argumentai yra labiau funkcinio pobūdžio: ar nagrinėjama pagrindinė teisė pagal pagrįstą analogiją gali būti taikoma juridiniam asmeniui? Jeigu taip, tuomet šią teisę reikėtų išplėsti juridiniams asmenims, galbūt nustatant didesnius apribojimus(31).
45. Kalbant konkrečiau apie juridinių asmenų asmenines teises, jos netiesiogiai pripažintos Sprendime Fayed prieš Jungtinę Karalystę(32). EŽTT nurodė, kad, kalbant apie teisę į gerą reputaciją, priimtinos kritikos ribos verslininkams, dirbantiems didelėse viešosiose bendrovėse, yra didesnės nei privatiems asmenims(33). Be to, EŽTT nusprendė, jog tai, kad konkreti šalis buvo didelė daugiašalė bendrovė, neturėtų atimti iš jos teisės gintis nuo šmeižikiškų kaltinimų. Ši aplinkybė taip pat nereiškė, kad pareiškėjai (juridiniai asmenys) neturėjo įrodyti nagrinėjamų teiginių teisingumo(34).
46. Vis dėlto būtų sąžininga pripažinti, kad EŽTT jurisprudencija šiuo klausimu galbūt nėra visai lemiama, visų pirma dėl dviejų priežasčių. Pirma, juridinių asmenų asmeninių teisių pobūdis gali šiek tiek skirtis nuo fizinių asmenų asmeninių teisių, atsižvelgiant į konkrečią teisę, kurios kontekste remiamasi Pirmojo protokolo 8, 10 ar galbūt 1 straipsniu ar net bet kuria procedūrine teise. Antra, konkrečiais atvejais EŽTT dažnai pritaria nacionalinio teismo jau atliktam vertinimui dėl juridinio asmens asmeninių teisių pažeidimo (ne)buvimo(35).
47. Yra du būdai vertinti juridinių asmenų asmeninių teisių kaip pagrindinių teisių apsaugą: vienas iš jų grindžiamas neatsiejamumu, o kitas – priemonėmis.
48. Asmeninės teisės kaip neatsiejama vertybė reiškia, kad jos pačios yra vertos apsaugos. Asmenines teises galima laikyti žmogaus orumo apraiška. Vien buvimas žmogumi yra vertybė savaime ir savaime nusipelno apsaugos. Jeigu būtų pritarta tokiai asmeninių teisių sampratai, tada tikrai galėtų iškilti tam tikrų intelektinių sunkumų priskiriant šį statusą juridiniam asmeniui.
49. Vis dėlto asmeninės teisės taip pat gali būti suvokiamos kaip priemonė veiksmingai apsaugoti kitas pagrindines teises, o ne kaip tikslas savaime. Juridinių asmenų asmeninių teisų apsauga lemia (arba neabejotinai sukuria) kitas šių asmenų turimas teises, pavyzdžiui, teisę į nuosavybę (Chartijos 17 straipsnis) ar laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 straipsnis). Vadovaujantis šia logika, įmonės asmeninių teisių pažeidimas, padarant žalą jos geram vardui ir reputacijai, tiesiogiai nulems jos ekonominių teisių pažeidimą. Todėl, norint veiksmingai apsaugoti šias ekonomines teises (kurias neabejotinai turi juridiniai asmenys), taip pat būtina apsaugoti jų asmenines teises.
50. Ar toks juridinių asmenų asmeninių teisių apsaugos pateisinimas reiškia, kad šios teisės yra mažiau svarbios, o gal jos net neegzistuoja? Atrodo, kad kelios šioje byloje pateiktos pastabos yra susijusios su šiuo moraliniu argumentu, kuris iš esmės reiškia, kad, „jei kalbama apie pinigus, jie nėra verti pagrindinių teisių apsaugos“.
51. Dėl trijų priežasčių nepritariu šiai nuomonei. Pirma, yra nemažai kitų, iš esmės procedūrinių teisių, kurių apsaugos negalima laikyti tikslu savaime, tačiau jos veikiau yra priemonė apsaugoti kitas teises ar vertybes. Ar dėl to šios teisės yra „mažiau reikšmingos“? Antra, kaip yra su kitomis, esminėmis, teisėmis, kurios susijusios būtent su, pavyzdžiui, teisės į nuosavybę, teisės dirbti ar laisvės užsiimti verslu apsauga? Ar šios teisės taip pat yra „moraliai mažiau reikšmingos“? Trečia, net jei būtų pritarta tokiai pozicijai, quid non, tuomet pelno siekiančių juridinių asmenų pagrindinės teisės nebūtų saugomos. O kaip yra kalbant apie tuos juridinius asmenis, kurie nesiekia pelno? Kaip yra kalbant apie pelno nesiekiančius juridinius asmenis, kurie galbūt turi „kilnesnių“ tikslų?
b) Pragmatiškas atsakymas
52. Nesuprantu, kodėl juridiniams asmenims neturėtų būti taikoma jų asmeninių teisių kaip pagrindinės teisės apsauga, jeigu, vadovaujantis bendra pirmesnėje šios išvados dalyje išdėstyta logika, atskiru atveju tai būtų tinkama.
53. Vis dėlto nemanau, kad Teisingumo Teismui reikėtų nagrinėti šį klausimą, kad galėtų išspręsti šią bylą.
54. Žvelgiant per „privalomą“ šiuolaikinio pagrindinių teisių apsaugos diskurso prizmę(36) reikėtų priminti, su kuo iš tikrųjų yra susijusi ši byla: ji susijusi su sprendimu dėl tarptautinės jurisdikcijos priskyrimo pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalį už deliktinę atsakomybę už žalą asmens reputacijai.
55. Vis dėlto atsakomybė už šio pobūdžio žalą neapsiriboja tuo, kas yra saugoma konstituciškai užtikrinamomis pagrindinėmis teisėmis. Kaip tik priešingai, valstybių narių teisės aktuose išsamesnės nuostatos dėl asmens ir reputacijos apsaugos yra įtvirtintos įstatymų lygmeniu, nacionaliniuose civiliniuose kodeksuose arba deliktinės teisės normose. Tada šios normos neišvengiamai taikomos abiem grupėms: ir fiziniams, ir juridiniams asmenims.
56. Pavyzdžiui, Vokietijos teisėje bendrų asmeninių teisių apsauga turi konstitucinį pagrindą. Ginami ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Juridiniams asmenims ši apsauga taikoma, jeigu ji susijusi su konkrečia jų funkcija, pavyzdžiui, ekonominės veiklos vykdytojo ar darbdavio(37). Įmonės asmeninė teisė apsaugo įmonės reputaciją ir Konstitucijoje užtikrinamą jos laisvę užsiimti verslu(38). Įmonės asmeninės teisės apsaugos apimtis aiškinama gana plačiai(39). Pavyzdžiui, atrodo, jog Prancūzijos teismų praktikoje pripažįstama, kad juridiniai asmenys turi tam tikrų asmeninių teisių, visų pirma jei kalbama apie jų garbę ar reputaciją(40). Anglijos teisėje šmeižto ir tyčinio melo sąvokomis yra saugoma juridinių asmenų reputacija ir ekonominis interesas(41).
57. Taigi, neatsižvelgiant į skirtingą rūšį ir apimtį, asmeninės juridinių asmenų teisės, kuriomis apsaugomas geras vardas ir reputacija, valstybėse narėse nėra neįprastas reiškinys. Todėl jeigu toks įstatymu pagrįstas reikalavimas būtų pareikštas valstybėje narėje subjektui iš kitos valstybės narės, natūralu, kad sprendimui dėl tokio ieškinio priimti taip pat reikėtų sprendimo dėl tarptautinės jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalį.
58. Kitaip tariant, 7 straipsnio 2 dalis yra daugialypė nuostata, nes joje įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės bus taikomos neatsižvelgiant į tikslų nacionalinį reikalavimo pagrindą, nesvarbu, ar esminė asmeninių teisių apsauga suteikiama konstituciškai ginama pagrindine teise, įstatymu arba pagal teismų praktiką, ar visomis šiomis priemonėmis.
59. Kartu, net jei 7 straipsnio 2 dalis yra daugialypė, kalbant apie esminį reikalavimo pagrindą pagal nacionalinę teisę, šios nuostatos rezultatas turėtų būti vienodas. Kitaip tariant, galimi skirtumai dėl ieškinio pagrindo pagal nacionalinę teisę negali paveikti jurisdikcijos taisyklių vertinimo, žinoma, su sąlyga, kad reikalavimo pobūdis vis tiek susijęs su civilinės teisės pažeidimu, deliktu ar kvazideliktu.
60. Apskritai bent kai kurių juridinio asmens asmeninių teisių apsauga paprastai suteikiama ne tik pagrindinių teisių lygmeniu, bet ir (ar net dažniau) įstatymų lygmeniu. Todėl pagal ES teisę turi būti lygiavertės jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias galima nustatyti teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti tokį ieškinį, kuris pareikštas pagrindinėje byloje.
c) Skirtingas juridinių asmenų vertinimas pagal Reglamentą Nr. 1215/2012?
61. Nustačius, kad tarptautinės jurisdikcijos taisyklės pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalį taikomos pagal civilinę teisę pareikštam juridinio asmens ieškiniui, susijusiam su jo asmeninių teisių pažeidimu, (neatsižvelgiant į tai, ar šio ieškinio pagrindas būtų Konstitucijoje, ar įstatymuose užtikrinama apsauga), logiškai kyla kitas klausimas. Ar taikant interesų centru grindžiamą specialųjį jurisdikcijos pagrindą yra pagrįsta atskirti fizinius ir juridinius asmenis? Jeigu taip, kaip šį skirtumą galima pateisinti?
62. Šioje byloje nurodytas vienintelis pateisinimas, kuris skiriasi nuo jau aptarto atsisakymo šioje byloje suteikti asmenines teises juridiniams asmenims, susijęs su „silpnesniąja šalimi“. Šis argumentas yra toks: fiziniai asmenys paprastai yra „silpnesni“, palyginti su juridiniais asmenimis, kaip buvo abiejose sujungtose bylose eDate. Didelė žala, kurią gali iš karto sukelti informacijos paskelbimas internete, pateisina jurisdikcijos taisyklių aiškinimą fizinių asmenų naudai. Tačiau tos pačios specialios apsaugos nereikalaujama, kalbant apie juridinius asmenis, nes paprastai jie nėra „silpni“.
63. Nesutinku su tuo dėl keturių priežasčių.
64. Pirma, panašiai, kaip Komisija nurodė per posėdį, pažymiu, kad jurisdikcijos taisykle pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalį nesiekiama apsaugoti silpnesnės šalies. Pripažįstu, kad kitais Reglamente Nr. 1215/2012 numatytais specialiosios jurisdikcijos pagrindais to siekiama. Taip yra kalbant apie jurisdikcijos apsaugą, suteikiamą vartotojams, darbuotojams ir konkretiems asmenims bylose, susijusiose su draudimu(42). Tačiau specialiosios jurisdikcijos taisyklė, taikoma bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, akivaizdžiai nėra grindžiama „silpnesn[ės] šalies“ apsauga. Šios rūšies jurisdikcija grindžiama glaudžiu ryšiu tarp ieškinio ir teismo, kompetentingo jį nagrinėti(43).
65. Antra, net pripažinus, kad silpnesnės šalies pagrindas šiomis aplinkybėmis būtų svarstytinas, neatsižvelgiant į aiškų Reglamento Nr. 1215/2012 tekstą, quod non, neaišku, kiek ši taisyklė, taikoma automatiškai, iš tikrųjų būtų tinkama ir sukeltų teisingus rezultatus, kalbant apie daugumą individualių atvejų. Ar fiziniai asmenys visada yra silpni, o juridiniai asmenys – visada stiprūs, neatsižvelgiant į konkretų ginčo „rapport des forces“ (šalių santykį)? Kaip yra kalbant apie juridinius asmenis, kurie iš tikrųjų yra maži ir gana silpni? Kaip yra kalbant apie visas ribines bylas, pavyzdžiui, individualias (vieno asmens) įmones, savarankiškai dirbančiuosius arba, kita vertus, galingus ir turtingus fizinius asmenis? Be to, ar šiomis aplinkybėmis turėtų būti svarbu tai, ar juridinis asmuo yra ne pelno, ar pelno siekianti organizacija?
66. Trečia, konkrečiai vertinant galimą žalą, padarytą skleidžiant informaciją internete, nereikėtų pamiršti, kad gali gerokai skirtis ir ieškovai, ir potencialūs atsakovai. Tuo metu, kai buvo priimamas Sprendimas Shevill, buvo tikėtina, kad asmuo bus apšmeižtas spaudoje. Dauguma atvejų (tikrai ne visais) buvo tikėtina, kad atsakovai-leidėjai bus juridiniai asmenys.
67. Internetas (neaišku, ar tai gerai, ar blogai) visiškai pakeitė žaidimo taisykles: jis demokratizavo leidybą. Privačių interneto svetainių, savęs viešinimo, tinklaraščių ir socialinių tinklų laikais fiziniai asmenys gali labai lengvai platinti informaciją apie bet kurį kitą asmenį, nesvarbu, ar jie yra fiziniai, ar juridiniai asmenys, ar valdžios institucijos. Atsižvelgiant į šiuos techninius aspektus, pradinė idėja, kuria galėjo būti grindžiamos ankstyvosios taisyklės dėl žalos, padarytos dėl šmeižikiškų leidinių, ir pagal kurias buvo daroma prielaida, kad ieškovas, tikėtina, yra silpnoji šalis, o atsakovas – (profesionalus) leidėjas, dabar visai netinka.
68. Galiausiai net pritarus individualiam tarpusavio rapports de forces vertinimui konkrečiose bylose, praktiškai toks požiūris neretai neatitinka Reglamentu Nr. 1215/2012 siekiamo jurisdikcijos taisyklių „didelio nuspėjamumo“(44). Tad kokie tai būtų kriterijai? Pinigai? Kiekvieno subjekto atitinkamo teisės skyriaus dydis? Tai, ar subjektas užsiima leidyba kaip profesine veikla? Turbūt toks daug pastangų reikalaujantis nagrinėjimas, kurio rezultatas neaiškus, nėra geriausias būdas priimti sprendimą dėl tarptautinės jurisdikcijos, nes jis turėtų būti kuo sklandesnis ir paprastesnis(45).
69. Apskritai neįžvelgiu pagrįstos priežasties, dėl kurios Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalyje nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, įskaitant interesų centru grindžiamą jurisdikcijos pagrindą, turėtų skirtis atsižvelgiant į tai, ar ieškovas yra fizinis, ar juridinis asmuo.
B. Tarptautinė jurisdikcija, taikoma ieškiniams dėl asmeninių teisių pažeidimo, kurį sukėlė internete paskelbta informacija
70. Dėl pirmesniame skyriuje nurodytų priežasčių nerandu įtikinamų argumentų, kurie suteiktų pagrindą atskirti fizinius ir juridinius asmenis nustatant tarptautinę jurisdikciją ieškiniams dėl civilinės teisės pažeidimų, susijusių su tariamu jų asmeninių teisių pažeidimu.
71. Bet dėl šiame skyriuje aptartų priežasčių turiu gana įtikinamų argumentų, suteikiančių pagrindą iš naujo persvarstyti pernelyg plačias taisykles dėl specialiosios jurisdikcijos, kurios ilgainiui buvo suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Persvarstant šias taisykles, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad internetas tiesiog yra visiškai kitokia terpė(46).
72. Taigi šiame skyriuje pateikiu tokį siūlymą: jeigu internete paskelbiama galimai šmeižikiška informacija, turi būti galimi tik du jurisdikcijos variantai (su galimybe pareikšti išsamų ieškinį). Siauresnis specialiosios jurisdikcijos pagrindas turėtų būti taikomas ir fiziniams, ir juridiniams asmenims, nedarant jokio skirtumo tarp jų.
1. Sunkumai išlaikyti „sudėtinį“ požiūrį į su internetu susijusius ieškinius dėl civilinės teisės pažeidimų
73. Reikėtų priminti, jog(47) Sprendime Shevill Teisingumo Teismas nurodė, kad ieškinys dėl žalos reputacijai, kurią sukėlė laikraštis, gali būti pareikštas leidėjo įsisteigimo valstybės narės ir žurnalo platinimo vietos teismuose.
74. Sprendime eDate Teisingumo Teismas įtraukė trečiąjį specialiosios jurisdikcijos pagrindą: ieškovo interesų centrą. Svarbu tai, jog Teisingumo Teismas taip pat patvirtino Sprendime Shevill nustatyto platinimu grindžiamo jurisdikcijos pagrindo taikytinumą ieškiniams dėl žalos, kuri tariamai sukelta per internetą. Kaip ir Sprendime Shevill, ši tarptautinė jurisdikcija apima tik žalą, atsiradusią konkrečioje nacionalinėje teritorijoje.
75. Vis dėlto Sprendime Shevill šis „sudėtinis“ požiūris buvo suformuotas remiantis tuo, kad tam tikroje valstybėje narėje konkretaus žurnalo spausdintų kopijų platinimas buvo ribotas. Todėl atrodo, kad teritorinio platinimo idėja atitinka teritoriniu požiūriu apribotą tarptautinę jurisdikciją, taikomą nagrinėjamam ieškiniui dėl žalos atlyginimo.
76. Šio konkretaus specialiosios jurisdikcijos pagrindo problema ta, kad internetas veikia labai skirtingai. Internete paskelbta informacija yra prieinama iš karto ir visur. Iš esmės nėra jokių geografinių apribojimų(48). Žinoma, galima pateikti argumentus dėl prieinamumo ir informacijos kalbos, vertinant, ar konkrečioje byloje informaciją buvo galima pagrįstai suprasti, ar ne. Tačiau plintant kompiuterizuotiems vertimams ir tokiais laikais, kai informacija skelbiama vis daugiau įvairiomis kalbomis, šie rūpesčiai jau nebėra tokie reikšmingi kaip anksčiau.
77. Mano nuomone, šios problemos pagrindas yra Sprendime Shevill įtvirtinto „sudėtinio“ požiūrio automatinis pritaikymas su internetu susijusiems ieškiniams, galbūt visapusiškai neatsižvelgiant į didelius abiejų terpių skirtumus. Dėl to kyla įvairių struktūrinių ir praktinių problemų. Nurodysiu tris iš jų.
78. Pirma, pritaikius Sprendimą Shevill internetui, jurisdikciją tektų vienu metu suteikti daugelio valstybių teismams – jau Europos Sąjungoje jų būtų 28. Informacija yra iš karto prieinama visose valstybėse narėse. Kaip generalinis advokatas P. Cruz Villalón pažymėjo savo išvadoje byloje eDate, nors tiesa, kad apsilankymų viename interneto puslapyje skaičius gali rodyti, jog yra poveikis tam tikrai konkrečiai teritorijai, vis dėlto tai nėra patikimas kriterijus įvertinti konkrečios informacijos išplatinimą internete(49). Todėl net vienintelis apsilankymas verčia daryti išvadą, kad yra „platinimas“, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Shevill, ir ieškovui atsiranda galimybė kreiptis į teismą.
79. Tokią daugybę teismo vietų, kurių atsiranda pritaikius platinimo kriterijų, labai sunku suderinti su jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo tikslu ir geru teisingumo vykdymu, įtvirtintu Reglamento Nr. 1215/2012 15 konstatuojamojoje dalyje(50).
80. Antra, atsirastų daugybė teismo vietų, tačiau ieškinius šiuose teismuose būtų galima pareikšti labai fragmentiškai: kiekvienas iš 28 galimų teismų turėtų jurisdikciją dėl žalos atitinkamoje šalies teritorijoje atlyginimo. Šitaip paskirstyti žalą, atsižvelgiant į tai, kad internetas yra specifinė terpė, būtų sunku, o gal net neįmanoma(51).
81. Be to, sunku įsivaizduoti, kaip tokią gausybę ieškinių būtų galima suderinti tarpusavyje ir kaip jie būtų derinami su kitais mechanizmais, numatytais Reglamente Nr. 1215/2012, kuriais siekiama racionalizuoti bylos eigą, kaip antai lis pendens(52) arba glaudžiai susijusių reikalavimų(53) sujungimu (arba su res judicata principu).
82. Kalbant apie lis pendens taisyklę, ar jos draudžiamasis poveikis atsirastų esant dviem (ir ne daugiau kaip 28) teritoriniu požiūriu apribotiems ieškiniams, nes jie susiję su ta pačia žalinga informacija, kurios ištrynimo būtų reikalaujama kartu su žalos atlyginimu? Ar šios taisyklės taikymas priklausytų nuo to, kokios teisių gynimo priemonės reikalaujama? Ir kaip ši taisyklė veiktų, jeigu būtų pareikštas vienas „išsamus“ ir keli „daliniai“, teritoriniu požiūriu apriboti ieškiniai? Taip pat galima kelti klausimą, kokį poveikį res judicata teismo sprendimas, priimtas dėl visos reikalaujamos žalos atlyginimo, pavyzdžiui, ieškovo interesų centro vietoje, turėtų galimam vėlesniam ieškiniui dėl žalos atlyginimo, esant vienai ar kelioms dalinėms jurisdikcijoms?
83. Aišku, ši byla nesusijusi nė su vienu iš šių konkrečių elementų. Vis dėlto galimą praktinį (ar nepraktinį) jų poveikį reikėtų turėti omenyje svarstant, kaip veiktų jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią jurisdikcija iš esmės būtų suteikiama 28 skirtingų valstybių narių teismams.
84. Trečia, nereikia pamiršti jurisdikcijos taikymo srities ir prašomos teisių gynimo priemonės tarpusavio sąveikos, kuri konkrečiai nagrinėjama šioje byloje. Iš sprendimais Shevill ir eDate suformuotos jurisprudencijos aišku, kad jurisdikcija gali būti „visiška“ (jei grindžiama interesų centru arba atsakovo įsisteigimo / nuolatine gyvenamąja vieta) arba „apribota teritoriniu požiūriu“ (grindžiama platinimu). Tačiau šis lankstumas dėl jurisdikcijos taikymo srities buvo aiškiai suteiktas tik ieškiniams dėl žalos atlyginimo. Dėl jų pobūdžio šiuos ieškinius galima kiekybiškai sureguliuoti. Tačiau to nepasakysi apie kitas prašomas teisių gynimo priemones, pavyzdžiui, įpareigojimą ištaisyti arba ištrinti informaciją. Dėl savo pobūdžio ši teisių gynimo priemonė yra nedaloma. Šis aspektas sudaro nacionalinio teismo pateikto trečiojo klausimo esmę. Vėliau šį klausimą nagrinėsiu išsamiau (šios išvados C dalyje).
85. Apskritai atrodo, kad „internetinės“ Sprendimo Shevill versijos praktinis veikimas kelia sunkumų. Tačiau šiuo etapu galbūt reikėtų žengti žingsnį atgal ir pažvelgti ne į praktines detales, bet į kylančias pagrindines vertybes ir interesus. Kieno interesams galėtų pasitarnauti toks specialiųjų jurisdikcijos pagrindų išplėtimas? Kam jie būtų skirti?
86. Abejotina, ar dėl jurisdikcijos gausos pati sistema galėtų veikti. Reikėtų priminti, kad jurisdikcijos pagrindas pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalį išreiškia gero teisingumo vykdymo tikslą, nes juo jurisdikcija suteikiama teismui, turinčiam glaudų ryšį su konkrečiu ieškiniu(54). Kaip jau buvo paaiškinta(55), šis jurisdikcijos pagrindas nėra skirtas silpnesniajai šaliai apsaugoti. Todėl reikėtų vienodai atsižvelgti ir į ieškovo, ir į atsakovo interesus.
87. Vis dėlto net darant prielaidą, kad, nustatant tokį jurisdikcijų daugetą, būtų siekiama apsaugoti ieškovą, ar galima teigti, kad ieškovo interesai ginami tinkamai dėl to, kad pasirenkama daug teismo vietų, įskaitant nemažai tokių, kur galima pareikšti dalinius ieškinius?
88. Aš taip nemanau. Ieškovo situacija jau ir taip gana patogi, nes jam numatyta galimybė paduoti atsakovą į paties ieškovo interesų centro vietos teismą, kaip buvo nurodyta Sprendime eDate(56). Jei toje savo interesų centro vietoje ieškovas gali prašyti atlyginti visą tariamą žalą, ar būtų kokia nors pagrįsta paskata siekti išsireikalauti „dalinį“ žalos atlyginimą keliose kitose valstybėse? Nesuprantu, kaip galimybė pareikšti ieškinį esant dar 27 jurisdikcijoms galėtų padėti kuriai nors iš šalių, išskyrus akivaizdžią ieškovo galimybę piktnaudžiauti, tyčia reiškiant ieškinius atsakovui, kai jurisdikcijos lygiagrečios. Tokio puldinėjimo rizika jau buvo minėta Sprendime Shevill(57). Tačiau ji tampa gana akivaizdi interneto amžiuje.
89. Taigi, nors iš pirmo žvilgsnio esamą teismo vietų daugetą galima būtų vertinti kaip pusiausvyros užtikrinimą ieškovo naudai, sunku tvirtinti, kad jis iš tikrųjų yra naudingas kuriai nors iš šalių. Dėl pirma nurodytų priežasčių šalims gali kilti didelių procedūrinių sunkumų. Visų pirma atsakovas prarastų galimybę prognozuoti, kurioje valstybėje narėje (-ėse) jis gali būti paduotas į teismą.
90. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad išplėtus Sprendime Shevill įtvirtintą „sudėtinį“ požiūrį ir pritaikius jį tariamiems šmeižikiškiems teiginiams, paskelbtiems internete, padaugėtų teismo vietų, tačiau tai nenaudinga nė vienos šalies teisėtiems interesams, taip pat paneigiami nuspėjamumo ir gero teisingumo vykdymo tikslai.
2. Siauresnė alternatyva
91. Šiame skyriuje siūlau sugrąžinti jurisdikcijos taisykles, taikomas internete paskelbtiems šmeižikiškiems teiginiams, ir galbūt grįžti prie pačiame Reglamente Nr. 1215/2012 įtvirtintos deliktinės atsakomybės ištakų, apribojant specialią jurisdikciją dviem atvejais: vieta, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis, ir žalos atsiradimo vieta. Pastarasis jurisdikcijos pagrindas būtų apibrėžiamas pagal vietą, kurioje buvo labiausiai paveikta ieškovo reputacija. Tai yra jo interesų centro vieta.
a) Iš naujo apibrėžtas kriterijus
92. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę jurisdikcija suteikiama „vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis“ teismams. Tai apima: i) žalą sukėlusio įvykio vietą; ir ii) žalos atsiradimo vietą(58). Kaip šiuos du specialiosios jurisdikcijos pagrindus reikėtų nustatyti, atsižvelgiant į internete paskelbtus šmeižikiškus teiginius?
93. Pirmoji galimybė susijusi su vieta, kur paskelbta informacija („žalą sukėlęs įvykis“). Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, ši galimybė dažnai sutampa su bendrąja jurisdikcijos taisykle dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės), nustatyta Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje(59). Labiausiai tikėtina, kad atsakovas paskelbs ir kontroliuos informaciją ten, kur yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė. Šioje vietoje taip pat galimos vykdymo priemonės, kad būtų ištaisytas ar pašalintas žalingas internetinis turinys.
94. Taigi „žalą sukėlęs įvykis“ yra susijęs su informaciją kontroliuojančio asmens (-ų) buvimo vieta, o ne su tuo, kur iš tikrųjų buvo sukurtas fizinis ir (arba) virtualusis informacijos pagrindas. Sprendime Shevill Teisingumo Teismas numanomai nelaikė vietos, kur buvo fiziškai išspausdintas laikraštis, vieta, kurioje atsirado „žalą sukėlęs įvykis“. Užuot tai padaręs, Teisingumo Teismas sutelkė dėmesį į leidėjo buveinę. Manau, tai yra lygiagretė su Sprendimu Shevill, kurią galima išlaikyti: fizinė atitinkamo serverio (-ų), kur saugoma informacija, buvimo vieta neturėtų turėti reikšmės. Svarbu tai, kas gali vertinti turinį, t. y. tas, kas paprastai(60) yra atsakingas už leidybą ir internete skelbiamos informacijos turinį(61).
95. Antroji galimybė susijusi su žalos atsiradimo vieta. Ši byla susijusi su juridinio asmens reputacijai tariamai padaryta žala. Tikėtina, kad žala bus patirta ten, kur tas asmuo verčiasi verslu arba vykdo kitokią profesinę veiklą.
96. Atmetus Sprendime Shevill įtvirtintą „sudėtinį“ požiūrį(62), žalos atsiradimo vieta apsiribotų tik viena jurisdikcija. Kadangi ginama būtent ieškovo reputacija, tai turėtų būti vieta, kur šiai ginamai reputacijai buvo labiausiai pakenkta. Tikėtina, kad tai bus vieta, kurioje yra fizinio arba juridinio asmens interesų centras. Tokiu atveju ši vieta būtų tikrojo ginčo centro vieta, kuri turėtų būti tinkamai nustatoma pagal specialųjį jurisdikcijos pagrindą, grindžiamą glaudžiausiu ryšiu.
97. Taigi ieškovui būtų galimos dvi teismo vietos. Pirmoji būtų atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta remiantis bendra taisykle pagal Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalį, kuri taip pat atitinka žalos kilmės vietą. Antroji – ieškovo interesų centro vieta, atitinkanti žalos atsiradimo vietą. Abiem atvejais kompetentingam teismui būtų suteikta visiška jurisdikcija nagrinėti ieškinius dėl visos reikalaujamos žalos atlyginimo ir visas pagal atitinkamus nacionalinius įstatymus prieinamas teisių gynimo priemones, įskaitant galimo įpareigojimo klausimą, jeigu jį būtų prašoma taikyti.
98. Šiuo siūlomu apribojimu siekiama dvejopo tikslo. Pirma, juo pripažįstama ir numatoma nukentėjusio asmens situacija, nes jis gali paduoti kaltininką į savo vietos teismą ir prašyti atlyginti visą patirtą žalą. Antra, juo siekiama gero teisingumo vykdymo tikslo. Taip yra todėl, kad, nustačius šį apribojimą, jurisdikcija suteikiama valstybės narės, kurioje yra glaudžiausias ryšys su ieškovo interesų centru, teismams, kurie geriausiai žino ieškovo situaciją. Todėl šie teismai galės geriausiai įvertinti bendrą visos padarytos žalos poveikį.
b) Interesų centro buvimo vietos nustatymas
99. Liko dar vienas svarbus klausimas: kaip nustatyti ir fizinių, ir juridinių asmenų interesų centrą?
100. Šios vietos nustatymas dėl savo pobūdžio priklausys nuo bylos, didžiausią dėmesį atkreipiant į du aspektus: faktinę ir socialinę ieškovo padėtį, vertinamą atsižvelgiant į konkretaus teiginio pobūdį. Pirmuoju aspektu atsižvelgiama į konkrečią ieškovo situaciją. Antruoju aspektu vertinama, kaip ginčijamas teiginys galėjo paveikti šią situaciją ar jos nepaveikti.
101. Šį dvejopą vertinimą būtinai reikės atlikti dėl kiekvieno konkretaus reikalavimo. Paprastai toks vertinimas negali būti abstraktus, neatsižvelgiant į konkretaus reikalavimo rūšį ir pobūdį(63). Juo bus siekiama suteikti jurisdikciją teismui, kuris bus konkretaus ginčo centre. Šiam teismui bus geriausiai žinoma ieškovo padėtis ir pasekmės, kurių gali pagrįstai kilti šioje konkrečioje valstybėje narėje ir galbūt už jos ribų.
102. Siekdamas bendrai numatyti, kur fiziniai asmenys gali justi šmeižikiško teiginio poveikį, Teisingumo Teismas Sprendime eDate nurodė, kad ieškovo interesų centras atitinka nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę narę. Jis konstatavo, kad tai gali būti ir kita valstybė narė, su kuria galima nustatyti ypač glaudų ryšį, remiantis kitais veiksniais, pavyzdžiui, profesinės veiklos vykdymu(64). Todėl, atsižvelgiant į konkrečią ieškovo situaciją, tai gali būti ir kita vieta, pavyzdžiui, vieta, kur yra ieškovo draugų ratas, šeima ir pan.
103. Nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus tikrai gali būti geras atspirties taškas atliekant faktinį vertinimą, susijusį su fizinių asmenų interesų centru. Tačiau šį atspirties tašką reikia patikrinti, atsižvelgiant į konkretų nagrinėjamą teiginį, nes natūralu, kad tam tikra informacija gali neturėti tokio pat poveikio asmens profesiniam ir asmeniniam gyvenimui, kuris gali ir neapsiriboti viena valstybe nare.
104. Kalbant apie juridinių asmenų interesų centrą, natūralu, kad žala paprastai gali atsirasti tiek, kiek tai susiję su jų profesine veikla. Jeigu tai yra pelno siekiantis juridinis asmuo, t. y. įmonė, tikėtina, kad jurisdikcija atitiks valstybę narę, kurioje šio juridinio asmens apyvarta didžiausia. Jei tai ne pelno siekiančios organizacijos, tikėtina, kad tai bus vieta, kur yra dauguma organizacijos „klientų“ (plačiausia šio žodžio prasme). Abiem atvejais tikėtina, kad ši valstybė narė bus ta, kurioje bus labiausiai juntama žala reputacijai, taigi organizacijos profesiniam egzistavimui.
105. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar nustatant juridinio asmens interesų centro buvimo vietą reikėtų atsižvelgti į tai, kur šis asmuo įsisteigęs(65). Atrodo, kad šis siūlymas yra grindžiamas analogija su fizinių asmenų gyvenamąja vieta, kurią Teisingumo Teismas nurodė Sprendime eDate.
106. Ieškant paralelių pagal tai, kur įsisteigimo vieta turi reikšmę priskiriant tarptautinę jurisdikciją, galima pateikti analogiją (o gal net supriešinimą) su „pagrindinių interesų vietos“ (PIV) sąvoka, kuri iš tiesų yra svarbiausias Nemokumo reglamente numatytų taisyklių elementas(66).
107. Pagal minėtą reglamentą PIV atitinka vietą, kur skolininkas reguliariai administruoja savo turtinius interesus, ir dėl to ją gali nustatyti trečiosios šalys. Jei tai yra juridinis asmuo, daroma prielaida, kad PIV atitinka jo buveinę. Jei tai yra fizinis asmuo, tai yra pagrindinė jo veiklos vieta (jei šis asmuo verčiasi savarankiška ekonomine veikla) arba jo nuolatinė gyvenamoji vieta (visais atvejais nesant priešingų įrodymų ir su sąlyga, kad buveinė, pagrindinė verslo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta neperkelta į kitą valstybę narę per 3 ar 6 mėnesių laikotarpį iki prašymo iškelti nemokumo bylą).
108. Tada skolininko PIV lemia tarptautinę teismo jurisdikciją iškelti vadinamąją pagrindinę nemokumo bylą. Taigi PIV apibrėžia skolininkas, kuris nemokumo byloje prilyginamas atsakovui.
109. Taigi tai, kad buveinė laikoma atskaitos tašku nustatant juridinio asmens PIV (ir dėl to, kad teismas turi jurisdikciją iškelti vadinamąją „pagrindinę“ nemokumo bylą), nereiškia jokio esminio nukrypimo nuo klasikinės jurisdikcijos taisyklės, įtvirtintos Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnyje.
110. Vis dėlto Sprendime eDate nurodytas interesų centras siejamas su ieškovu. Kaip iš esmės pažymėjo Komisija, šiuo požiūriu tuo sprendimu pakeičiama pagrindinė logika, kuria yra grindžiamos jurisdikcijos taisyklės. Taip yra todėl, kad ieškovui suteikiama jo forum actoris(67), kuri kitas atvejais reglamente numatyta tik „silpnesniosioms šalims“.(68)
111. Taigi, priimant sprendimą dėl interesų vietos pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalį, į juridinio asmens įsisteigimo vietą ar buveinę galima atsižvelgti kaip į vieną iš faktinių aplinkybių. Tačiau ji tikrai nėra lemiama.
112. Kaip jau pažymėta, interesų centro buvimo vieta yra faktinė ir priklauso nuo aplinkybių, ji skirta nustatyti vietai, kurioje yra labiausiai juntama juridinio asmens reputacijai padaryta žala. Ši vieta atitiks juridinio asmens buveinės vietą tik jeigu jo pagrindinė profesinė veikla taip pat bus šioje valstybėje narėje. Tačiau jeigu šioje valstybėje narėje jokia profesinė veikla nevykdoma ir jei ieškovas ten negeneruoja jokios apyvartos, jo interesų centro negalima nustatyti toje vietoje.
113. Taigi siekiant nustatyti juridinių asmenų interesų centrą, tikėtina, kad reikšmingi veiksniai bus pagrindinė komercine ar kita profesinė veikla, kurią savo ruožtu bus tiksliausia nustatyti remiantis apyvarta, klientų skaičiumi ar kitais profesiniais ryšiais. Į buveinę galima atsižvelgti kaip į vieną iš faktinių aplinkybių, tačiau jos negalima vertinti atskirai. Kitaip nei fiziniai asmenys, juridiniai asmenys neretai įsteigia buveinę nesant jokio esminio ryšio su teritorija.
114. Atrodo, kad gyvenamosios vietos (buveinės) kriterijaus taikymas yra visiškai pagrįstas, kalbant apie ieškovus, kurie yra fiziniai asmenys ir kurių reputacija paveikta, nesant jokio konkretaus ryšio su jų verslo veikla. Šio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė narė tikrai gali būti ta vieta, kur yra jo socialiniai ir profesiniai ryšiai.
115. Be šio scenarijaus, negalima atmesti ir to, kad bet kuris fizinis asmuo taip pat gali būti įkūręs nuolatinę gyvenamąją vietą (buveinę) valstybėje narėje, nors tikrasis jo gyvenimas (profesinis, asmeninis, o gal net ir viena, ir kita) gali būti kitoje valstybėje narėje.
116. Taigi norėčiau padaryti vieną galutinę pastabą: reikėtų aiškiai pripažinti, kad, kalbant ir apie fizinius, ir apie juridinius asmenis, su konkrečiu ieškiniu gali būti siejamas daugiau negu vienas interesų centras. Įvertinus viską (faktus ir aplinkybes), su konkrečiu ieškiniu tiesiog gali būti siejama daugiau interesų centrų.
117. Šiuo atveju ieškovas turės pasirinkti, į kurios valstybės narės teismą jis kreipsis. Tačiau kadangi interesų centru grindžiama jurisdikcija yra „išsami“, pasirinkus šį variantą, bus taikomas lis pendens mechanizmas, kai yra prarandama galimybė pareikšti ieškinį kitur, kol dar nėra išnagrinėtas pirmasis ieškinys.
c) Tarpinė išvada
118. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus: Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad juridinis asmuo, teigiantis, kad, paskelbus informaciją internete, galėjo būti pažeistos jo asmeninės teisės, dėl visos patirtos žalos gali pareikšti ieškinį valstybės narės, kurioje yra šio juridinio asmens interesų centras, teismuose.
Juridinio asmens interesų centras yra valstybėje narėje, kur šis asmuo vykdo pagrindinę profesinę veiklą, jeigu tariamai žalinga informacija gali paveikti jo profesinę padėtį.
C. Jurisdikcija dėl įpareigojimo ištaisyti ir pašalinti tariamai žalingą informaciją
119. Galutinėje šios išvados dalyje nagrinėsiu pirmajame prejudiciniame klausime iškeltą aspektą: jei būtų išlaikytas Sprendime Shevill įtvirtintas „sudėtinis“ požiūris į tarptautinę jurisdikciją dėl teritoriniu požiūriu apribotos žalos, ar nacionaliniam teismui suteikiama jurisdikcija nustatyti tarpvalstybinį įpareigojimą, kaip antai tokį, kurio prašoma pagrindinėje byloje? Kitaip tariant, jei Estijos teismų jurisdikcija apsiriboja tik apeliantei Estijos teritorijoje padaryta žala, ar jie gali nustatyti įpareigojimą kitai apeliacinio proceso šaliai Švedijoje ištaisyti ir ištrinti visą žalingą informaciją?
120. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad ne visai aišku, ar teisių gynimo priemonė, kurios prašo apeliantė, yra laikinoji priemonė, ar įpareigojimas, nustatomas priimant sprendimą iš esmės. Laikinąja priemone siekiama laikino sprendimo, kol byla bus išnagrinėta iš esmės, o įpareigojimas nustatomas priimant galutinį sprendimą dėl esmės.
121. Šis skirtumas turi poveikį kriterijui, kurį reikia taikyti nustatant tarptautinę jurisdikciją(69), taip pat pripažinimo ir vykdymo sistemoms(70).
122. Vis dėlto, kaip buvo paaiškinta per posėdį, atrodo, kad įpareigojimą prašoma nustatyti priimant sprendimą dėl bylos esmės. Todėl darysiu prielaidą, kad taip ir yra.
123. Jei Teisingumo Teismas pritartų mano siūlymui dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų, atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų perteklinis. Kadangi jurisdikcija dėl reikalaujamos žalos nebebūtų ribojama teritoriniu požiūriu, kaip tai buvo padaryta Sprendime Shevill, nebeliktų neatitikties tarp jurisdikcijos taikymo srities ir prašomų taikyti teisių gynimo priemonių. Kitaip tariant, teismas, kuris nustatytas kaip turintis jurisdikciją nagrinėti išsamų ieškinį dėl žalos atlyginimo, taip pat turės jurisdikciją taikyti visas pavienes teisių gynimo priemones, kurias jis gali taikyti pagal nacionalinę teisę, įskaitant įpareigojimus.
124. Bet jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad yra geriau toliau laikytis Sprendime Shevill įtvirtinto „sudėtinio“ požiūrio, pirmasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinis klausimas būtų labai svarbus. Siekdamas visokeriopai padėti Teisingumo Teismui, likusioje šios išvados dalyje glaustai išdėstysiu atsakymą į šį klausimą.
125. Sprendime Shevill įtvirtintas „sudėtinis“ požiūris kelia klausimą, kaip pritaikyti teritoriniu požiūriu apribotą jurisdikciją ieškiniui dėl žalos atlyginimo prie vienetinės ir dėl savo pobūdžio nedalomos prašomos teisių gynimo priemonės. Ar kompetentingam teismui būtų galima apriboti teisių gynimo priemonių, kurias jis gali taikyti, rūšis, nustačius jo tarptautinę jurisdikciją nagrinėti civilinės teisės pažeidimu grindžiamą ieškinį? Jeigu ne, tai ar būtų galima kaip nors apriboti tokios priemonės taikymo sritį arba apimtį?
126. Nerandu tam jokios galimybės ar teisinio pagrindo. Jeigu, kalbant hipotetiškai, būtų nustatyta, kad apeliantės reikalavimas yra pagrįstas ir kad Estijos teismai turi tarptautinę jurisdikciją dėl apeliantei Estijoje padarytos žalos, laikausi nuomonės, kad šis teismas taip pat turės jurisdikciją taikyti prašomą teisių gynimo priemonę, su sąlyga, kad ši teisių gynimo priemonė yra numatyta pagal nacionalinę teisę. Taip yra dėl to, kad tariamos žalos šaltinis šioje byloje yra vienas. Yra tik viena interneto svetainė. Negalima tiesiog ištaisyti ar ištrinti tik „tą [jos] dalį“, dėl kurios konkrečioje teritorijoje buvo patirta žalos.
127. Kad būtų aiškiau, galima pateikti kaimynų ginčo pavyzdį. Pavyzdžiui, prakiuro mano kaimyno nuotekų talpykla. Iš šios talpyklos bėgančios nuotekos turi poveikį daugeliui kaimo gyventojų. Nuotekos patenka ir į mano sodą, užteršia ir sunaikina mano mylimas ekologiškas daržoves, kurias man labai sunkiai sekėsi užauginti, tačiau galiausiai pavyko. Jeigu man ar kitiems užlietiems kaimynams galiausiai tektų kreiptis į teismą, nes su kaimynu nepavyksta susitarti, natūralu, kad prašytume, kad šis kaimynas būtų įpareigotas pataisyti savo nuotekų talpyklą ir sustabdyti nuotėkį. Tačiau tai bus naudinga visiems. Sunku įsivaizduoti, kad kaimynas būtų įpareigotas sustabdyti nuotėkį tik ta procentine dalimi, kuri matematiškai atitiktų žalą, padarytą mano ekologiškoms daržovėms, palyginti su visa visiems mano kaimo gyventojams padaryta žala.
128. Jeigu šioje byloje būtų nustatyta, kad apeliantė gali pareikšti ieškinį Estijos teismuose dėl Estijoje atsiradusios žalos, kiltų klausimas, ar dalinė šių teismų jurisdikcija būtų ir galėtų paveikti dalinę jurisdikciją taikyti įpareigojimą? Ar kitos apeliacinio proceso šalies galima pagrįstai prašyti ištaisyti proporcingą tariamai žalingos informacijos ir pastabų dalį? Jeigu taip, kaip ši dalis būtų nustatoma? Ar kitos apeliacinio proceso šalies būtų prašoma ištrinti tik proporcingą informacijos dalį? Ar tik dalį komentarų?
129. Tokie gana absurdiški argumentai aiškiai rodo tik vieną galimą atsakymą: jeigu valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti deliktine teise grindžiamą ieškinį dėl žalos atlyginimo, jis taip pat turėtų teisę priimti sprendimą dėl visų teisių gynimo priemonių, kurios yra prieinamos pagal nacionalinę teisę(71). Tačiau iš to kyla kitokia problema: jeigu visi iš 28 potencialiai kompetentingų teismų taip pat turėtų jurisdikciją taikyti įpareigojimus, tada tikėtina, kad dėl atsakovo būtų priimta daugybė skirtingai suformuluotų nutarčių, susijusių su tuo pačiu elgesiu, kurį jam reikėtų taikyti arba nuo kurio susilaikyti.
130. Kaip matyti iš šios išvados B dalyje pateikto sprendimo, būtent dėl šių ir kitų praktinių aspektų patariu Teisingumo Teismui tarptautinę jurisdikciją su internetu susijusiems deliktine teise grindžiamiems ieškiniams apriboti dviem specialiosios jurisdikcijos pagrindais. Nacionaliniai teismai, kompetentingi pagal šiuos du jurisdikcijos pagrindus, tada turėtų visišką jurisdikciją tiek nustatyti žalą, tiek ją priteisti, taip pat taikyti visas kitas jiems pagal nacionalinę teisę prieinamas teisių gynimo priemones, įskaitant įpareigojimus.
V. Išvada
131. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į antrąjį ir trečiąjį Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) pateiktus prejudicinius klausimus:
– 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad juridinis asmuo, teigiantis, kad paskelbus informaciją internete buvo pažeistos jo asmeninės teisės, dėl visos patirtos žalos gali iškelti bylą valstybės narės, kurioje yra jo interesų centras, teismuose.
– Juridinio asmens interesų centras yra valstybėje narėje, kurioje šis asmuo vykdo savo pagrindinę profesinę veiklą, jeigu tariamai žalinga informacija gali paveikti jo profesinę veiklą šioje valstybėje narėje.