EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. gruodžio 5 d.

Byla F‑110/11

Giorgio Lebedef ir kt.

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Darbo užmokestis – Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 straipsnis – Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa – Korekcinis koeficientas – Asmens nenaudai priimtas aktas – Vienodas požiūris“

Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo G. Lebedef, T. Jones, J. Gonzales Gonzales ir M. Lebedef‑Caponi prašo panaikinti jų 2010 m. gruodžio ir paskesnių mėnesių darbo užmokesčio lapelius.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovai padengia savo pačių ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Įstojusi į bylą Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnų ieškiniai – Prašymas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį – Sąvoka – Prašymas nustatyti specialų Liuksemburgo korekcinį koeficientą – Neįtraukimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalis; XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa)

2.      Pareigūnų ieškiniai – Pagrindai – Pagrindas, susijęs su tuo, kad teisės aktų leidėjas paliko galioti pagrindimą praradusį aktą – Priimtinumas

(Tarybos reglamentas Nr. 1239/2010; Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa)

3.      Pareigūnai – Darbo užmokestis – Korekciniai koeficientai – Nustatymas – Tarybos įgaliojimai – Diskrecija – Ribos – Vienodo požiūrio principo paisymas – Teisminė kontrolė – Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 ir 65 straipsniai)

4.      Pareigūnai – Darbo užmokestis – Korekciniai koeficientai – Belgijos ir Liuksemburgo korekcinio koeficiento nebuvimas – Vienodo požiūrio principo pažeidimas – Įrodinėjimo pareiga – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa)

5.      Pareigūnai – Pareigūnų tarnybos nuostatai – Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintų normų ir priedų hierarchija – Nebuvimas – Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintų normų hierarchija – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatai)

1.      Komisijos pareigūnas negali pateikti paskyrimų tarnybai prašymo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį siekdamas, kad ši taryba išanalizuotų tariamą perkamosios galios Briuselyje ir Liuksemburge nesutapimą, arba pateikti pasiūlymą nustatyti Liuksemburgo korekcinį koeficientą. Iš tikrųjų pagal minėto 90 straipsnio 1 dalį tik pareigūnai gali prašyti administracijos, veikiančios kaip paskyrimų tarnyba, priimti sprendimą jų atžvilgiu. Nors tiesa, kad Komisija gali imtis iniciatyvos šiose srityse, jos ji gali imtis tik kaip institucija, dalyvaujanti Sąjungos teisėkūros procedūroje, o ne kaip darbdavys.

Be kita ko, galimybės, kad iš darbo užmokesčio lapelio būtų galima nustatyti, kad institucija neatliko analizės arba nepateikė pasiūlymo nustatyti Liuksemburgo korekcinį koeficientą, bet kuriuo atveju negalima numatyti tuo atveju, kai pareigūno, dirbančio ne Komisijoje, o kitoje institucijoje, įdarbinimo vieta yra Liuksemburge. Taigi vienodo požiūrio principas būtų pažeistas, jeigu pareigūnai, kuriems taikomas tas pats korekcinis koeficientas dėl to, kad jie įdarbinti toje pačioje vietoje, teisę pareikšti ieškinį turėtų arba jos neturėtų atsižvelgiant į tai, ar jų darbdavys dalyvauja su Pareigūnų tarnybos nuostatais susijusių normų priėmimo procedūroje.

(žr. 28–30 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Lebedef ir Jones prieš Komisiją, F‑29/09, 40 punktas.

2.      Kiekviena teisės aktus priimanti institucija turi, pirma, jei ne nuolat, tai bent periodiškai, tikrinti, ar jos nustatytos taisyklės vis dar atitinka poreikius, dėl kurių buvo įtvirtintos, ir, antra, pakeisti ar netgi panaikinti pagrindimą praradusias taisykles, nebeatitinkančias naujos situacijos, kuriai esant jos turi daryti poveikį. Toks patikrinimas ypač būtinas, kai atnaujinami korekciniai koeficientai.

Todėl pareigūnas gali pateikti Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos, kurioje numatyta, kad Belgijoje ir Liuksemburge netaikomi jokie korekciniai koeficientai, neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, tvirtindamas, kad, atsižvelgiant į ekonominius pokyčius, įvykusius po šios nuostatos priėmimo 2004 m., teisės aktų leidėjas turėjo prieš priimdamas Reglamentą Nr. 1239/2010, kuriuo nuo 2010 m. liepos 1 d. tikslinamas Europos Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų darbo užmokestis ir pensijos, iš naujo įvertinti arba panaikinti šią nuostatą, kad būtų užtikrintas vienodas pareigūnų vertinimas, o ne automatiškai taikyti minėtą nuostatą dėl to, kad ji buvo priimta.

(žr. 39–41 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo SAM Schiffahrt ir Stapf, C‑248/95 ir C‑249/95, 38 punktas; 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo National Farmers’ Union, C‑241/01, 51 punktas.

3.      Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 ir 65 straipsniuose numatytų korekcinių koeficientų, taikomų pareigūnų darbo užmokesčiams, tikslas yra pagal vienodo požiūrio principą užtikrinti, kad būtų išlaikyta lygiavertė visų pareigūnų perkamoji galia, nepaisant jų įdarbinimo vietos. Jei Taryba konstatuoja didelį pragyvenimo išlaidų pokytį, ji pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnio 2 dalį turi į tai atsižvelgti nustatydama korekcinius koeficientus. Dėl didelio pragyvenimo išlaidų skirtumo tarp įdarbinimo vietos, kuri nėra atitinkamos valstybės narės sostinė, ir šios valstybės sostinės reikia pažymėti, kad Taryba neturi jokios diskrecijos spręsti dėl būtinybės nustatyti specialų korekcinį koeficientą, susijusį su įdarbinimo vieta. Vienodo požiūrio principas, kuris turėtų būti užtikrintas nustatant šiuos korekcinius koeficientus, taikomas ir teisės aktų leidėjui.

Šiuo atžvilgiu iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnio 2 dalies matyti, kad tik dėl didelio pragyvenimo išlaidų Liuksemburge padidėjimo, palyginti su Briuseliu, galėtų būti imamasi tikslinimo priemonių, kad būtų užtikrinta lygiavertė pareigūnų, įdarbintų Liuksemburge, ir jų kolegų, dirbančių Briuselyje, perkamoji galia. Iš tiesų pagal vienodo požiūrio principą nereikalaujama, kad pareigūnų perkamoji galia būtų visiškai identiška, kad ir kur jie dirbtų; ji turi iš esmės atitikti pragyvenimo išlaidas atitinkamose įdarbinimo vietose. Šiuo atžvilgiu, kiek tai susiję su klausimo sudėtingumu, teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją, o teismas privalo patikrinti tik tai, ar institucijos neperžengė protingų ribų, palyginti su aplinkybėmis, kurios joms turėjo įtakos, ir ar jos savo įgaliojimais nesinaudojo akivaizdžiai klaidingai.

(žr. 55, 56 ir 60 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1992 m. sausio 23 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑301/90, 25 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Abello ir kt. prieš Komisiją, T‑544/93 ir T‑566/93, 76 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo Lebedef ir Jones prieš Komisiją 62 ir 67 punktai.

4.      Nagrinėjant Liuksemburge dirbančių pareigūnų pareikštą ieškinį, kuriame jie tvirtina, kad yra diskriminuojami, nes, remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa, nėra nustatytas specialus šios valstybės narės korekcinis koeficientas, negalima reikalauti, kad šie pareigūnai Sąjungos teisme teisiniu požiūriu pakankamai įrodytų, jog egzistuoja didelis ir ilgalaikis pragyvenimo išlaidų Liuksemburge padidėjimas, palyginti su Briuseliu, kad būtų galima pripažinti, jog laikomasi skirtingo požiūrio į pareigūnus, nelygu jų įdarbinimo vieta. Kiek tai susiję su įrodinėjimu, jų padėtis itin sudėtinga dėl techninių problemų, susijusių su pakankamai patikimų statistinių duomenų nurodymu ir rinkimu.

Šiuo atžvilgiu jie tik turi pateikti pakankamai reikšmingų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad perkamoji galia gali būti iškraipyta, ir dėl kurių įrodinėjimo pareiga perkeliama Komisijai, taip pat prireikus pateisinama Eurostato administracinio tyrimo pradžia.

(žr. 57 ir 59 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo Lebedef ir Jones prieš Komisiją 64 ir 66 punktai.

5.      Nors tarp pačių Pareigūnų tarnybos nuostatų normų ir šių Nuostatų priedų nėra formalios hierarchijos, nes abiejų kategorijų normas priėmė Taryba, atitinkamais atvejais tarp šių normų galėtų būti tam tikra hierarchija, nes priedai turi būti aiškinami atsižvelgiant į Sąjungos viešosios tarnybos sistemos pagrindus, nustatytus pačiuose Pareigūnų tarnybos nuostatuose.

(žr. 69 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo Lebedef ir Jones prieš Komisiją 83 punktas.