TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. rugsėjo 13 d.
Byla F‑101/09
AA
prieš
Europos Komisiją
„Viešoji tarnyba – Paskyrimas – Pareigūnais paskirti laikinieji tarnautojai – Priskyrimas prie lygio – Galutinio teismo sprendimo vykdymas – Prarasta galimybė“
Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo AA prašo panaikinti sprendimą priskirti jį prie AD 6 lygio 2 pakopos, ir, nepatenkinus šio prašymo, nurodyti Komisijai atlyginti žalą kartu su palūkanomis dėl prarastos galimybės būti įdarbintam pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytą tvarką ir atitinkamai dėl prarastos galimybės gauti didesnį darbo užmokestį.
Sprendimas: Priteisti iš Komisijos atlyginti ieškovui iki šio sprendimo paskelbimo patirtą turtinę žalą, kurios suma atitinka skirtumą tarp darbo užmokesčio, atskaičius socialines įmokas ir mokesčius, kurį ieškovas būtų gavęs tuo atveju, jeigu 2004 m. rugpjūčio 1 d. kaip pareigūnas būtų įdarbintas priskiriant prie A*6 tarpinio lygio, o vėliau jo karjera būtų susiklosčiusi paaukštinant pakopas, kaip numatyta Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatuose, ir atsižvelgiant į vidutinį metų, kuriuos pareigūnas išbūna kiekviename lygyje, skaičių, kaip numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų I priedo b punkte, ir darbo užmokesčio, atskaičius socialines įmokas ir mokesčius, kurį ieškovas gavo nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. iki šio sprendimo paskelbimo dienos, pirmiausia dirbdamas kaip nacionalinis pareigūnas, vėliau, nuo 2009 m. kovo 15 d. – kaip Europos Sąjungos pareigūnas, skirtumą, padaugintą iš 0,8 koeficiento. Priteisti iš Komisijos sumokėti ieškovui 120 000 eurų turtinei žalai po šio sprendimo paskelbimo atlyginti. Priteisti iš Komisijos ieškovui sumas, kurios turėjo būti sumokėtos vykdant šį sprendimą, kartu su palūkanomis, skaičiuojamomis nuo tos dienos, kai atitinkamai šios sumos turėjo būti sumokėtos, o jeigu ji ankstesnė nei 2009 m. kovo 15 d., – nuo šios datos. Minėtos palūkanos skaičiuojamos iki faktinio mokėjimo, taikant Europos Centrinio Banko pagrindinėms refinansavimo operacijoms nustatytą palūkanų normą, kuri buvo taikoma per aptariamą laikotarpį, padidintą dviem procentiniais punktais. Priteisti iš Europos Komisijos atlyginti ieškovui 2 000 eurų neturtinę žalą. Atmesti likusią ieškinio dalį. Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir du trečdalius ieškovo bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas padengia trečdalį savo bylinėjimosi išlaidų.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Sprendimas dėl panaikinimo – Pasekmės – Sprendimo atsisakyti įrašyti į rezervo sąrašą panaikinimas
(EB 233 straipsnis ir SESV 266 straipsnis)
2. Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo, pareikštas be Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytos ikiteisminės procedūros – Su prašymu panaikinti sprendimą susijęs prašymas atlyginti žalą, padarytą dėl to, kad iš dalies nebuvo imtasi sprendimo dėl panaikinimo vykdymo priemonių – Priimtinumas
(EB 233 straipsnis ir SESV 266 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
3. Pareigūnai – Ieškinys – Sprendimas dėl panaikinimo – Pasekmės – Pareiga priimti įgyvendinimo priemones – Ypatingi sunkumai – Teisinga kompensacija ieškovui už nuostolius, patirtus dėl panaikinto akto
(EB 233 straipsnis ir SESV 266 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalis)
4. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Pareigos vykdyti sprendimą dėl panaikinimo nevykdymas – Tarnybinis pažeidimas, dėl kurio automatiškai kyla neturtinė žala
1. Pagal EB 233 straipsnį (po pakeitimo SESV 266 straipsnis) institucija, kurios aktą Sąjungos teismas panaikino, privalo imtis priemonių sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti, siekiant kompensuoti jos padaryto pažeidimo pasekmes. Iš principo administracija turi atkurti būtent tokią atitinkamo pareigūno situaciją, kurioje jis šiuo metu būtų, jei nebūtų pripažinto pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, siekiant ištaisyti laiko atžvilgiu pasekmes, kurių galėjo kilti dėl minėto pažeidimo, su sąlyga, kad bus tinkamai atsižvelgta į suinteresuoto asmens teisėtus lūkesčius, administracija gali priimti aktą, galiojantį atgaline data.
Šiuo kausimu, kalbant apie sprendimo, panaikinančio atsisakymą įrašyti į konkurso rezervo sąrašą, įvykdymą, šis įrašymas suinteresuotam asmeniui suteikia galimybę, bet ne teisę būti paskirtam pareigūnu, kuri yra dar mažesnė praėjus tam tikram laikotarpiui, net jeigu suinteresuoto asmens kompetencija atitinka tarnybos poreikius. Todėl net jeigu suinteresuotas asmuo būtų ab initio įrašytas į rezervo sąrašą, jis nebūtinai būtų įdarbintas iki Reglamento Nr. 723/2004, iš dalies keičiančio Pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas, įsigaliojimo.
(žr. 41 ir 44 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2008 m. gruodžio 22 d Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. prieš Komisiją, C‑443/07 P, 112 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. kovo 31 d. Sprendimo Girardot prieš Komisiją, T‑10/02, 49 punktas; 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. prieš Komisiją, T‑58/05, 52 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Smadja prieš Komisiją, F‑135/07, 48 punktas.
2. Kalbant apie reikalavimą atlyginti žalą, susijusią su įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymu, grindžiamą ne tuo, kad administracijos priimti sprendimai įvykdyti teismo sprendimą dėl panaikinimo jam prieštarauja, bet tuo, kad priimti sprendimai tik iš dalies leidžia kompensuoti padaryto pažeidimo pasekmes, o tai vis dėlto būtų įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymo atvejis, – toks reikalavimas turi būti laikomas Paskyrimų tarnybai adresuotu kaltinimu dėl to, kad ji nesiėmė priemonės, kaip numatyta EB 233 straipsnyje (po pakeitimo SESV 266 straipsnis), analogiškos Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytai priemonei, kaip tai suprantama pagal šių nuostatų 90 straipsnio 2 dalį. Kadangi Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytos priemonės nesiėmimas yra pareigūno nenaudai priimtas aktas, dėl kurio jis turi teisę per tris mėnesius paduoti skundą, o jo skundo priimtinumas negali priklausyti nuo to, ar buvo pateiktas prašymas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį, tas pat turi būti taikoma reikalavimui atlyginti žalą, kai ieškovas kaltina administraciją, kad nesiėmė visų EB 233 straipsniu (po pakeitimo SESV 266 straipsnis) reikalaujamų priemonių.
Taip yra juo labiau atsižvelgiant į tai, jog bet kuriuo atveju reikalavimas, kad pareigūnas, prašantis taikyti jo naudai priimtą teismo sprendimą dėl panaikinimo, pirma, pateiktų skundą dėl Paskyrimų tarnybos sprendimo, kuriuo klaidingai vykdomas teismo sprendimas, ir, antra, atskirą prašymą atlyginti žalą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį – prašymą, kuris, jei administracija jo nepatenkintų, reikštų, kad vėliau turi būti paduotas skundas, prieštarautų procedūros ekonomiškumo reikalavimams, kylantiems iš protingo termino laikymosi principo.
(žr. 75 ir 76 punktus)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. balandžio 17 d. Sprendimo C ir F prieš Komisiją, F‑44/06 ir F‑94/06, 57 punktas ir jame nurodyta teismo praktika bei 58 punktas.
3. Jeigu kyla ypatingų sunkumų įvykdyti teismo sprendimą dėl panaikinimo, pavyzdžiui, negalima nustatyti, ar ieškovas būtų įdarbintas prieš tam tikrą datą, atitinkama institucija gali įvykdyti savo iš EB 233 straipsnyje (po pakeitimo SESV 266 straipsnis) kylančius įsipareigojimus ir priimti sprendimą, galintį teisingai kompensuoti nuostolius, kurių suinteresuotas asmuo patyrė dėl panaikinto sprendimo. Remiantis tuo darytina išvada, kad administracija, turinti galimybę atlyginti ieškovui žalą, turėjo tai padaryti, kad būtų kompensuotos piniginės pasekmės, kurios ieškovo atveju apėmė prarastą galimybę būti įdarbintam anksčiau, ir atitinkamai prarastą galimybę gauti didesnį darbo užmokestį, padaryti spartesnę karjerą, turėti geresnes karjeros galimybes ir gauti didesnę pensiją. Iš tiesų tokia prarasta galimybė, kaip antai, būti įdarbintam ir atitinkamai paaukštintam anksčiau, yra reali ir neginčytina turtinė žala, kuri turi būti atlyginta.
Siekiant nustatyti žalos atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas ieškovui, nes administracija jį įrašydama į rezervo sąrašą tik iš dalies įvykdė teismo sprendimą dėl panaikinimo, todėl tik iš dalies kompensavo konkurso atrankos komisijos padaryto pažeidimo pasekmes, dydį, reikia nustatyti ieškovo prarastos galimybės pobūdį, datą, nuo kada ieškovas būtų galėjęs pasinaudoti šia galimybe, paskui įvertinti tokios galimybės mastą ir galiausiai nurodyti, kokios piniginės pasekmės jam atsirado dėl šios prarastos galimybės.
Ieškovas prarado galimybę būti įdarbintas anksčiau ir atitinkamai, atsižvelgiant į taisykles dėl pakopų paaukštinimo ir vidutinį metų, kuriuos pareigūnas išbūna kiekviename lygyje, skaičių, gauti didesnį darbo užmokestį, nei realiai gavo, padaryti spartesnę karjerą, turėti geresnes karjeros galimybes ir gauti didesnę pensiją. Iš to išplaukia, kad dėl šios prarastos galimybės atsiradusios piniginės pasekmės turi būti vertinamos atsižvelgiant į darbo užmokesčio ir pensijos, kuriuos ieškovas galėtų gauti ir kuriuos gavo ar gaus, skirtumą.
Tikimybė būti įdarbintam, kurią turi konkursą laimėję asmenys, įrašyti į rezervo sąrašą, pasikeičia į galimybę būti įdarbintam tik nuo datos, kada darbo vieta, į kurią, pagrįstai galima manyti, bus įdarbintas minėtas konkursą laimėjęs asmuo, yra laisva. Jeigu ieškovas būtų buvęs įrašytas ab initio į rezervo sąrašą, daugiau nei tikėtina, kad jis būtų įdarbintas į pareigas, kuriose dirbo prieš tai kaip laikinasis tarnautojas, nes jis visiškai tinkamai atliko pareigas, todėl šiame poste įgijo profesinės patirties. Iš tiesų akivaizdu, kad sėkmingos profesinės patirties turėjimas yra svarbus veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti pasirenkant, kurį kandidatą įdarbinti.
Galimybė, kurios asmuo neteko, turi būti nustatyta objektyviai, taikant matematinį koeficientą. Dėl prarastos galimybės gauti didesnį darbo užmokestį, kuri priklauso nuo tikimybės, kad asmuo būtų gavęs darbą, už kurį galėjo gauti didesnį darbo užmokestį, toks koeficientas gali būti apskaičiuojamas atsižvelgiant į skirtingus veiksnius, kaip antai, kandidato darbo stažą institucijoje ir jo gebėjimų bei aptariamo darbo aprašymo atitikimo laipsnį. Vis dėlto, jeigu ieškovo prarasta galimybė negali būti įvertinta matematiniu koeficientu, patirta žala turi būti vertinama ex æquo ir bono. Remiantis tuo darytina išvada, kad, siekiant įvertinti ieškovo patirtą žalą, Tarnautojų teismas gali nustatyti teisingą taikytiną matematinį koeficientą, kuris atspindėtų prarastą galimybę.
Siekiant įvertinti dėl prarastos galimybės atsiradusias pinigines pasekmes, pirmiausia reikia remiantis prielaidomis nustatyti finansinę naudą, kurią galimybę praradęs asmuo būtų gavęs, jeigu būtų galėjęs ja pasinaudoti, paskui palyginti tokį scenarijų su esama šio asmens finansine situacija ir galiausiai finansinės naudos tarp šių dviejų situacijų skirtumą padauginti iš matematinio koeficiento, atspindinčio šio asmens prarastą galimybę.
Tačiau, kalbant apie turtinės žalos, kurią ieškovas patirs po teismo sprendimo, kuriuo konstatuojama, kad jis nukentėjo dėl prarastos galimybės būti įdarbintam, ir atitinkamai, kad jo pareigos būtų paaukštintos anksčiau, nei buvo, vertinimą, tinkamiausias metodas yra atlikti vienkartinį žalos vertinimą ex æquo ir bono, atsižvelgiant ne tik į šiuo metu ieškovui priskirtą lygį, Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytą pakopos paaukštinimą, vidutinį metų, kuriuos pareigūnas išbūna kiekviename lygyje, skaičių, kaip numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų I priedo b punkte, Europos Sąjungos piliečio vidutinę gyvenimo trukmę, taikomą matematinį koeficientą, bet ir į aplinkybę, kad vykdant šį teismo sprendimą ieškovas iškart gaus piniginę sumą.
(žr. 81, 83–85, 91, 93, 94, 96 ir 105 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo Girardot prieš Komisiją 53, 58 ir paskesni punktai, 96 ir 119 punktai.
Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. lapkričio 10 d. Sprendimo VRDT prieš Simões Dos Santos, T‑260/09 P, 104 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Suvikas prieš Tarybą, F‑6/07, 141–144 punktai; 2008 m. birželio 24 d. Sprendimo Andres ir kt. prieš ECB, F‑15/05, 132 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
4. Europos institucijos atsisakymu įvykdyti Sąjungos teismo sprendimą griaunamas pasitikėjimas, kurį kiekvienas asmuo turi turėti, Sąjungos teisine sistema, grindžiama, be kita ko, Sąjungos teismų priimtų sprendimų paisymu. Todėl, neatsižvelgiant į turtinę žalą, galinčią atsirasti dėl sprendimo nevykdymo, vien dėl sprendimo įvykdymo iš dalies ieškovui padaroma neturtinė žala.
(žr. 107 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Hautem prieš EIB, T‑11/00, 51 punktas.