EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. gegužės 7 d.
Byla F‑86/11
Robert McCoy
prieš
Europos Sąjungos regionų komitetą
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Invalidumo pensija – Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio penkta pastraipa – Atsisakymas pripažinti invalidumo profesinę kilmę“
Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo R. McCoy prašo panaikinti 2010 m. rugsėjo 10 d. Europos Sąjungos regionų komiteto biuro sprendimą atsisakyti pripažinti ligos, lėmusios jo invalidumą, profesinę kilmę, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 78 straipsnio penktą pastraipą, priteisti iš Regionų komiteto 10 000 eurų jo tariamai patirtai neturtinei žalai atlyginti ir padengti visas išlaidas, susijusias su invalidumo procedūra.
Sprendimas: Panaikinti 2010 m. rugsėjo 10 d. Europos Sąjungos regionų komiteto sprendimą, kuriuo atsisakoma pripažinti R. McCoy ligos, lėmusios jo invalidumą, profesinę kilmę, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio penktą pastraipą. Atmesti likusią ieškinio dalį. Nurodyti Europos Sąjungos regionų komitetui padengti savo ir R. McCoy bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnų ieškiniai – Ieškinys dėl sprendimo atmesti skundą – Priimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
2. Pareigūnai – Invalidumas – Invalidumo komitetas – Kolegialus darbų pobūdis – Apimtis – Protokolo parengimas – Neesminė sąlyga
(Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsnis)
3. Pareigūnai – Invalidumas – Invalidumo komitetas – Darbų slaptumo užtikrinimas – Apimtis – Apibendrinamoji medicininė ataskaita – Pareiga ją pateikti paskyrimų tarnybai ir tiesiogiai atitinkamam pareigūnui – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 26a straipsnis ir 78 straipsnio penkta pastraipa; II priedo 9 straipsnis)
4. Pareigūnai – Invalidumas – Invalidumo komitetas – Pareigūnų tarnybos nuostatų normų tikslas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnis; II priedo 9 straipsnis)
5. Pareigūnai – Invalidumas – Invalidumo komitetas – Išvada, kuri skiriasi nuo medicinos komisijos išvadų ir ankstesnių medicininių ataskaitų – Pareiga motyvuoti – Apimtis – Pareigūno ir viršininko profesinis konfliktas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 ir 78 straipsniai)
6. Pareigūnai – Socialinė apsauga – Ligos profesinės kilmės ir invalidumo profesinės kilmės nustatymas – Skirtingos procedūros – Ligą lėmę veiksniai, kurie yra galimą invalidumą lėmusių veiksnių būtina dalis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 ir 78 straipsniai)
7. Pensijos – Invalidumo pensija – Profesinės ligos kilmės nustatymas – Invalidumo komiteto kompetencija – Apimtis – Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnis)
1. Reikalavimas panaikinti, oficialiai pateiktas dėl sprendimo atmesti skundą, jei šio sprendimo turinys nėra savarankiškas, reiškia, kad į Tarnautojų teismą kreipiamasi dėl akto, dėl kurio buvo pateiktas skundas.
Kai sprendimu atmesti skundą patvirtinamas pirminis aktas patikslinant pastarąjį pagrindžiančius motyvus, reikia nagrinėti būtent pirminio asmens nenaudai priimto akto teisėtumą, atsižvelgiant į sprendime atmesti skundą nurodytus motyvus, juos laikant sutampančiais su minėto akto motyvais.
Todėl reikalavimo panaikinti sprendimą atmesti skundą turinys nėra savarankiškas ir ieškinys laikytinas pareikštu dėl pirminio akto, kurio motyvai patikslinti sprendime atmesti skundą.
(žr. 55–57 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, 8 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. birželio 10 d. Sprendimo Eveillard prieš Komisiją, T‑258/01, 31 ir 32 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2012 m. balandžio 18 d. Sprendimo Buxton prieš Parlamentą, F‑50/11, 21 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
2. Invalidumo komitetas turi veikti kolegialiai, kiekvienas jo narys turi turėti galimybę veiksmingai pareikšti savo nuomonę.
Invalidumo komitetui priklausantys gydytojai gali padaryti tam tikrą išvadą kolegialiai diskutuodami žodžiu ir prireikus vėliau parengti ataskaitą, kuri nėra esminė šio komiteto svarstymų teisėtumo sąlyga.
(žr. 61 ir 64 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1987 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Jänsch prieš Komisiją, 277/84; 1992 m. birželio 19 d. Sprendimo V. prieš Parlamentą, C‑18/91 P, 20 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. lapkričio 22 d. Sprendimo V. prieš Parlamentą, T‑54/89, 34 punktas; 2003 m. vasario 27 d. Sprendimo Camacho‑Fernandes prieš Komisiją, T‑20/00, 45 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
3. Invalidumo komitetas, posėdžiaujantis vykstant procedūrai dėl konkretaus pareigūno invalidumo profesinės kilmės pripažinimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio penktą pastraipą, neprivalo prieš paskyrimų tarnybai priimant administracinį sprendimą parengti jai skirtos apibendrinamosios medicininės ataskaitos apie savo darbus, nes paskyrimų tarnyba bet kuriuo atveju negali susipažinti su minėta ataskaita, kuriai taikoma Invalidumo komiteto darbų paslaptis.
Apibendrinamoji medicininė ataskaita, kurią rengia Invalidumo komitetas savo išvadai pagrįsti, patenka į šio komiteto darbus, kurie dėl pobūdžio, turinio ir medicininės kilmės pasekmių yra slapti, taigi neturi būti pateikta nei paskyrimų tarnybai, nei tiesiogiai atitinkamam pareigūnui. Ši medicininė ataskaita saugoma atitinkamo pareigūno medicininėje byloje; su šia byla pareigūnas gali susipažinti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 26a straipsnį.
Taigi reikia skirti Invalidumo komiteto išvadas, kurios būtinai turi būti pateiktos paskyrimų tarnybai prieš jai priimant sprendimą, nuo medicininių vertinimų ir argumentų, prireikus pateikiamų Invalidumo komiteto ar kai kurių jo narių apibendrinamojoje medicininėje ataskaitoje (ar ataskaitose), kuri saugoma atitinkamo pareigūno medicininėje byloje, bet neperduodama paskyrimų tarnybai.
(žr. 65–67 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. birželio 3 d. Sprendimo H prieš Komisiją, T‑196/95, 95 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Marcuccio prieš Komisiją, F‑41/06 RENV, dėl kurio Europos Sąjungos Bendrajame Teisme pateiktas apeliacinis skundas (byla T‑20/13 P), 151 punktas.
4. Su Invalidumo komitetu susijusiomis Pareigūnų tarnybos nuostatų normomis siekiama patikėti medicinos specialistams atlikti galutinį visų medicininio pobūdžio klausimų įvertinimą, nes jokia paskyrimų tarnyba, kurią sudaro institucijos viduje dirbantys tarnautojai, negali to padaryti.
(žr. 78 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1992 m. vasario 27 d. Sprendimo Plug prieš Komisiją, T‑165/89, 75 punktas; 2004 m. lapkričio 23 d. Sprendimo O prieš Komisiją, T‑376/02, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
5. Kai į Invalidumo komitetą kreipiamasi dėl sudėtingų medicininių klausimų, susijusių su priežastiniu ryšiu tarp atitinkamo asmens ligos ir jo profesinės veiklos vykdymo institucijoje, šis komitetas pirmiausia privalo nurodyti bylos medžiagoje esančią informaciją, kuria jis remiasi ir, jeigu yra visai kitos nuomonės, turi paaiškinti, kodėl nukrypsta nuo kai kurių ankstesnių ir svarbių ataskaitų, palankesnių suinteresuotajam asmeniui.
Be to, nors Invalidumo komitetas, į kurį kreiptasi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį, gali prieiti kitokią išvadą nei ta, kurią priėmė medicinos komisija, į kurią kreiptasi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, jei nagrinėdamas atitinkamo asmens atvejį, Invalidumo komitetas buvo nusprendęs palaukti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį vykdomos procedūros baigties, jis turi nurodyti priežastis, dėl kurių nukrypo nuo medicininėse ataskaitose pateikiamo vertinimo, leidusio pripažinti ligos profesinę kilmę pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį; be to, šias priežastis jis turi nurodyti aiškiai ir suprantamai paskyrimų tarnybai pateikiamoje išvadoje arba apibendrinamojoje medicininėje ataskaitoje; ši gali būti parengiama vėliau.
Todėl, kai profesinis konfliktas tarp asmens ir jo viršininkų, taip pat priešiška jam darbo aplinka minimi ne tik ankstesnėse medicininėse ataskaitose, bet ir kituose su šiuo asmeniu susijusiuose oficialiuose dokumentuose, – nors paprastai būna sunku pateikti rašytinius įrodymus, kad viršininkai elgėsi netinkamai, – Invalidumo komitetas turi aiškiai ir tiksliai motyvuoti savo sprendimą neatsižvelgti į minėtus dalykus.
(žr. 85, 86 ir 96 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Latino prieš Komisiją, T‑300/97, 77 ir 78 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo AE prieš Komisiją, F‑79/09, 66, 67 ir 72 punktai; 2011 m. gegužės 11 d. Sprendimo J prieš Komisiją, F‑53/09, 56–61 ir 92 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.
6. Nors procedūra, kuri pradėta pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį ir kuria siekiama nustatyti pareigūno ligos profesinę kilmę, teisiniu požiūriu atskirta nuo procedūros, pradėtos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį, siekiant nustatyti jo invalidumo profesinę kilmę, vis dėlto abi procedūras lėmę veiksniai yra tie patys arba bet kuriuo atveju ligą lėmę veiksniai yra galimą invalidumą lėmusių veiksnių būtina dalis.
(žr. 109 punktą)
7. Invalidumo komitetas, vykdydamas savo įgaliojimus, turi pateikti medicininius, o ne teisinius vertinimus invalidumo profesinės kilmės klausimu. Taigi jis turi nustatyti, ar medicininiu požiūriu atitinkamo pareigūno invalidumą lėmė profesinė liga, atsiradusi dėl jo darbo sąlygų.
(žr. 119 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1987 m. sausio 21 d. Sprendimo Rienzi prieš Komisiją, 76/84, 9 ir 12 punktai.