GENERALINIO ADVOKATO
JÁN MAZÁK IŠVADA,
pateikta 2009 m. spalio 20 d.(1)
Byla C‑310/08
London Borough of Harrow
prieš
Nimco Hassan Ibrahim
ir
Secretary of State for the Home Department
(Court of Appeal (England and Wales)(Civil Division) (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Laisvas asmenų judėjimas – Buvusio Bendrijos darbuotojo šeimos narių teisė apsigyventi – Vaikų teisė mokytis priimančiojoje valstybėje narėje – Motinos, kuri yra ne valstybės narės pilietė, teisė apsigyventi priimančiojoje valstybėje narėje – Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 12 straipsnis – Direktyvos 2004/38/EB 12 straipsnio 3 dalis – Išteklių, kurie padėtų netapti našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, stoka“
1. Šioje byloje, remdamasis EB 234 straipsniu, Court of Appeal (England and Wales) (Civil Division) (Anglijos ir Velso apeliacinis teismas (civilinių bylų kolegija)) (Jungtinė Karalystė) pateikė Teisingumo Teismui tris prejudicinius klausimus, susijusius su 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje(2) 12 straipsnio ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB(3), išaiškinimu.
2. Šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant bylą tarp Nimco Hassan Ibrahim, trečiosios šalies pilietės, ištekėjusios už Danijos piliečio, kuris anksčiau dirbo Jungtinėje Karalystėje, ir turinčios mokyklinio amžiaus vaikų, kurie yra Danijos piliečiai, ir London Borough of Harrow (toliau – Borough) dėl N. H. Ibrahim teisės gauti būsto paramą Jungtinėje Karalystėje. N. H. Ibrahim ir jos vaikai neturi pakankamų išteklių, jie yra priklausomi nuo Jungtinės Karalystės socialinės paramos sistemos. Secretary of State for the Home Department (toliau – Secretary of State) yra įstojusi į šią bylą šalis. Remiantis Jungtinės Karalystės teise, N. H. Ibrahim neturi teisės gauti būsto paramos, jeigu ji neturi teisės gyventi šioje valstybėje narėje pagal Bendrijos teisę. Apeliacinis teismas, be kita ko, prašo paaiškinti, ar N. H. Ibrahim ir jos vaikai turi teisę apsigyventi, remdamiesi Direktyva 2004/38 arba Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu, ir, jei taip – ar jie privalo turėti pakankamų išteklių, kad per numatomą gyvenimo šioje šalyje laikotarpį netaptų našta Jungtinės Karalystės socialinės paramos sistemai, ir visavertį sveikatos draudimą šioje valstybėje narėje.
I – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
3. Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje, prieš tai, kai jis buvo panaikintas Direktyva 2004/38, buvo nustatyta:
„1. Asmenys, nepriklausomai nuo jų pilietybės, turi teisę gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu jie yra:
a) jo sutuoktinis ir vaikai iki 21 metų arba jo išlaikytiniai;
b) jo išlaikomi giminaičiai pagal kylančią tokio darbuotojo ir jo sutuoktinio genealogijos liniją.
2. Valstybės narės turi stengtis priimti ir kitus 1 dalyje nenurodytus tokios šeimos narius, jeigu jie yra išlaikomi to darbuotojo arba gyvena jo namuose, esančiuose šalyje, iš kurios jis atvyko.
3. Dėl 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, tas darbuotojas savo šeimą turi aprūpinti tokiu būstu, kokiame paprastai gyvena vietiniai darbuotojai to rajono, kuriame jis yra įsidarbinęs; tačiau dėl šios nuostatos neturi būti diskriminacijos tarp vietinių darbuotojų ir iš kitų valstybių narių atvykusių darbuotojų.“
4. Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje numatyta:
„Valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikai turi būti priimti į tos šalies bendrojo lavinimo, amatų ir profesines mokyklas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai, jeigu vaikai gyvena toje šalyje.
Valstybės narės turi stengtis, kad tokiems vaikams būtų sudarytos kaip galima geresnės sąlygos lankyti šias mokyklas.“
5. Direktyvos 2004/38 12 straipsnio „Gyvenimo šalyje teisės išlikimas šeimos nariams mirus arba išvykus Sąjungos piliečiui“ 3 dalyje numatyta:
„Sąjungos piliečio išvykimas iš priimančiosios valstybės narės arba jo mirtis nereiškia teisės gyventi šalyje praradimo jo vaikams ar vienam iš tėvų, kuris faktiškai globoja vaikus, neatsižvelgiant į pilietybę, jei vaikai gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ir mokosi švietimo įstaigoje, iki jų mokslų užbaigimo.“
6. Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai [turi] 7, 12 ir 13 straipsniuose numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie atitinka ten nustatytus reikalavimus.“
B – Nacionalinė teisė
7. Remiantis 2006 m. Imigracijos iš Europos ekonominės erdvės nutarimo (Imigration (European Economic Area) Regulations 2006; toliau – 2006 m. Nutarimas) 6 straipsnio 1 dalimi, „reikalavimus atitinkantis asmuo“, turintis teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje, yra asmuo, turintis EEE piliečio statusą ir esantis Jungtinėje Karalystėje kaip darbo ieškantis asmuo, darbuotojas, savarankiškai dirbantis asmuo, pakankamų išteklių turintis asmuo ar studentas. 2006 m. Nutarimo 19 straipsnio 3 dalies a punkte numatyta, kad asmuo, kuriam leista atvykti į Jungtinę Karalystę ar kuris yra įgijęs teisę gyventi šioje šalyje remiantis šiuo nutarimu, gali būti išsiųstas iš Jungtinės Karalystės, jeigu neturi teisės apsigyventi ar praranda šią teisę pagal šį nutarimą.
8. Remiantis 1996 m. Aktu dėl būsto paramos (Housing Act 1996) ir 2006 m. Nutarimu dėl būsto ir benamių paramos (tinkamumo reikalavimai) (Allocation of Housing and Homelessness (Eligibility) Regulations 2006), N. H. Ibrahim neturi teisės gauti būsto paramos, jeigu ji neturi teisės gyventi šioje valstybėje narėje pagal Bendrijos teisę.
II – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
9. N. H. Ibrahim yra trečiosios šalies pilietė. Ji ištekėjusi už Danijos piliečio, toliau vadinamo Y, bet gyvena nuo jo skyrium. Y atvyko į Jungtinę Karalystę 2002 m. ir joje dirbo nuo 2002 m. spalio mėn. iki 2003 m. gegužės mėn. Nuo 2003 m. birželio mėn. iki 2004 m. kovo mėn. Y gavo nedarbingumo pašalpą, kurios mokėjimas buvo nutrauktas šio laikotarpio pabaigoje, pripažinus jį darbingu. Netrukus po to Y išvyko iš Jungtinės Karalystės ir į ją grįžo 2006 m. gruodžio mėn. Laikotarpiu tarp darbinės veiklos nutraukimo ir išvykimo iš Jungtinės Karalystės Y prarado „reikalavimus atitinkančio asmens“ statusą pagal 2006 m. Nutarimo 6 straipsnį. 2006 m. gruodžio mėn. grįžęs į Jungtinę Karalystę Y neatgavo „reikalavimus atitinkančio asmens“ statuso, suteikiančio teisę gyventi šioje šalyje pagal Jungtinės Karalystės teisę.
10. N. H. Ibrahim atvyko į Jungtinę Karalystę 2003 m. vasario mėn., turėdama imigracijos institucijų išduotą leidimą atvykti pas sutuoktinį. Jie turi keturis vaikus, kurie visi yra Danijos piliečiai. 2007 m. spalio mėn. vyriausiajam iš vaikų buvo 9 metai, o jauniausiajam – 1 metai. Trys vyresnieji vaikai atvyko į Jungtinę Karalystę kartu su motina 2003 m. vasario mėn. Ketvirtasis vaikas gimė Jungtinėje Karalystėje. Netrukus po to, kai atvyko į Jungtinę Karalystę, du vyriausieji vaikai pradėjo mokytis valstybinėje švietimo įstaigoje ir joje tebesimoko.
11. Po to, kai 2004 m. vyras išvyko iš Jungtinės Karalystės, N. H. Ibrahim pradėjo gyventi skyrium. Ji neturėjo ir neturi pakankamai išteklių. Ji nedirba ir savo būtinas pragyvenimo bei būsto išlaidas apmoka tik iš pašalpų, mokamų patikrinus gavėjo materialinę padėtį. Ji neturi visaverčio sveikatos draudimo ir priklauso Jungtinės Karalystės National Health Service sistemai.
12. 2007 m. sausio mėn. N. H. Ibrahim kreipėsi į Borough, prašydama suteikti jai ir jos vaikams benamiams teikiamą paramą (homelessness assistance). 2007 m. vasario 1 d. Borough priėmė sprendimą, kad N. H. Ibrahim neturi teisės gauti būsto paramos, nes nei ji, nei jos vyras pagal Bendrijos teisę neturi teisės gyventi Jungtinėje Karalystėje. Peržiūrėjusi 2007 m. vasario 1 d. Borough sprendimą, Borough skundus dėl sprendimų, susijusių su būsto parama, nagrinėjanti pareigūnė 2007 m. kovo 29 d. raštu jį patvirtino, remdamasi tais pačiais motyvais. Nuo šios peržiūros dienos Y nebuvo niekur įsidarbinęs ir gavo bei gauna valstybės išmokas.
13. N. H. Ibrahim apskundė Borough sprendimą Clerkenwell and Shoreditch County Court, kuris 2007 m. spalio 18 d. jos skundą patenkino. County Court, be kita ko, konstatavo, kad du vyresnieji mokyklą lankantys N. H. Ibrahim vaikai turi teisę gyventi šalyje, remdamiesi Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu, kad galėtų baigti mokslus, todėl N. H. Ibrahim turi išvestinę teisę gyventi šalyje kaip juos prižiūrintis asmuo. Šis teismas taip pat nurodė, kad jų teisė gyventi Jungtinėje Karalystėje niekaip nesusijusi su pakankamų išteklių turėjimu.
14. Borough apskundė County Court sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Borough nuomone, Direktyva 2004/38 yra vienintelis šaltinis, reglamentuojantis Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisę gyventi valstybėse narėse. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog, Borough manymu, yra aišku, jog N. H. Ibrahim ir jos vaikai neturi teisės gyventi Jungtinėje Karalystėje, visų pirma remiantis Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalimi, nes prieš išvykdamas iš Jungtinės Karalystės 2004 m. Y nustojo dirbti šioje valstybėje. Direktyva 2004/38 turėjo įtakos Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniui ir juo pagrįstam sprendimui Baumbast ir R(4). Borough teigimu, Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnis buvo darbuotojo vaiko teisės mokytis priimančiojoje valstybėje šaltinis, tačiau panaikinus Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį, suteikiantį teisę apsigyventi pagal šį reglamentą, jo 12 straipsnyje įtvirtintai teisei mokytis dabar taikomi pakeisti reikalavimai, įtvirtinti Direktyvoje 2004/38. Bet kuriuo atveju Sąjungos piliečiui išvykus iš priimančiosios valstybės narės, jo šeimos nariai išsaugo teisę gyventi šalyje tik įvykdę pakankamų išteklių reikalavimą. Pakankamų išteklių ir proporcingumo principai yra pagrindiniai Bendrijos teisės principai derinant piliečių ir valstybės poreikius. Pakankamų išteklių reikalavimas nėra taikomas darbuotojui migrantui ir jo šeimos nariams, tačiau yra bet kurios kitos teisės gyventi šalyje rūšies sąlyga, kaip, be kita ko, yra aiškiai įtvirtinta Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje. Baumbast ir R byloje šeima turėjo pakankamų išteklių, ir nors Teisingumo Teismo atsakymuose į du pirmuosius klausimus pateikti argumentai nebuvo aiškiai grindžiami šia aplinkybe, priešingai nei atsakymo į trečiąjį klausimą argumentai, vis dėlto tokios buvo bylos aplinkybės ir būtų iš esmės klaidinga iš šio sprendimo kildinti platesnį principą, pagal kurį N. H. Ibrahim reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, jai neturint pakankamų išteklių.
15. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismas teigia, kad N. H. Ibrahim reikalauja pripažinti jos teisę pasilikti Jungtinėje Karalystėje remdamasi Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu ir Teisingumo Teismo priimtu sprendimu Baumbast ir R. Buvo pripažinta, kad N. H. Ibrahim negali grįsti savo reikalavimų Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalimi dėl trūkumo, susijusio su konkrečia Y situacija: prieš išvykdamas Y neteko darbuotojo, turinčio teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje, statuso (ir grįžęs iš naujo neįgijo teisės gyventi šalyje). Tačiau, N. H. Ibrahim nuomone, remiantis Teisingumo Teismo priimtais sprendimais Echternach ir Moritz(5) ir Baumbast ir R(6), numanoma teisė gyventi šalyje kyla iš Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio. Todėl nėra svarbu, kad Direktyva 2004/38 buvo panaikinti Reglamento Nr. 1612/68 10 ir 11 straipsniai, nes Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnis nebuvo panaikintas. Juo labiau kad N. H. Ibrahim vaikai jau buvo įgiję teisę mokytis Jungtinėje Karalystėje dar prieš paskelbiant Direktyvą 2004/38 2004 m. balandžio 29 d., nepaisant to, kad iki 2004 m. pavasario Y nustojo dirbti Jungtinėje Karalystėje. Priimančiojoje valstybėje narėje dirbantiems Sąjungos piliečiams pakankamų išteklių reikalavimas netaikomas. Be to, pakankamų išteklių reikalavimo nenurodė ir Teisingumo Teismas, pateikdamas atsakymus į pirmuosius du klausimus sprendime Baumbast ir R. Tai patvirtino faktas, kad Teisingumo Teismas nematė būtinybės pateikti atsakymų į kitas trečiojo klausimo dalis (žr. sprendimo Baumbast ir R 95 punktą).
16. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, faktinės šio apeliacinio skundo aplinkybės labai skiriasi nuo keturių bylų, kuriuose priimti sprendimai Echternach ir Moritz ir Baumbast ir R. Pirmojo sprendimo atveju studijuojantys vaikai buvo suaugę. Didžiąją savo gyvenimo dalį jie buvo praleidę priimančiosiose valstybėse. Kalbant apie antrąjį sprendimą, reikia nurodyti, jog Baumbast šeima tebegyveno savo namuose Jungtinėje Karalystėje ir buvo pripažinta, kad jie turi pakankamų išteklių. R byloje darbuotojas migrantas tebedirbo Jungtinėje Karalystėje, todėl neabejotinai tebeturėjo teisę gyventi šalyje ir klausimų kilo tik dėl jo skyrybų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra tikras, ar, remiantis Baumbast ir R byla, numanoma teisė gyventi šalyje kyla vien iš Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio, ar iš šio reglamento 10 ir 12 straipsnių, taikomų kartu. Atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnis buvo panaikintas ir pakeistas Direktyvos 2004/38 7 straipsniu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nėra aišku, ar išlieka visas sprendimo Baumbast ir R loginis pagrindas, ir kyla klausimas, ar dabartinis šio sprendimo loginis pagrindas turi būti kildinamas iš Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio, aiškinamo kartu su Direktyva 2004/38. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, atsakymai į du pirmuosius klausimus Baumbast ir R byloje buvo pateikti nesiremiant pakankamų išteklių principu. Tačiau šie atsakymai buvo pateikti turint omenyje, kad Baumbast šeima turėjo pakankamų išteklių. Nepanašu, kad Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalies nuostata būtų aiškiai pagrįsta pakankamų išteklių reikalavimu, nors šis principas nurodytas 12 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančioje mirties atvejį. Tačiau egzistuoja bendras pakankamų išteklių principas, taikomas ne tik darbuotojo atveju.
17. Šiomis aplinkybėmis Apeliacinis teismas 2008 m. balandžio 21 d. Nutartimi pateikė Teisingumo Teismui toliau nurodytus klausimus, prašydamas priimti dėl jų prejudicinį sprendimą:
„Jei: a) trečiosios valstybės pilietybę turinti sutuoktinė ir jos ES pilietybę turintys vaikai lydėjo ES pilietį, atvykusį į Jungtinę Karalystę; b) ES pilietis Jungtinėje Karalystėje buvo kaip darbuotojas; c) paskui ES pilietis nustojo dirbti pagal darbo sutartį ir išvyko iš Jungtinės Karalystės; d) ES pilietis, trečiosios valstybės pilietybę turinti sutuoktinė ir vaikai neturi pakankamų išteklių ir yra priklausomi nuo Jungtinės Karalystės socialinės paramos sistemos; e) vaikai pradėjo mokytis Jungtinės Karalystės pradinėje mokykloje netrukus po to, kai atvyko į Jungtinę Karalystę tuomet, kai ES pilietis buvo darbuotojas,
1) ar sutuoktinė ir vaikai turi teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje, tik jeigu jie atitinka Direktyvoje 2004/38 <...> nustatytus reikalavimus;
arba
2) a) ar jie naudojasi teise gyventi šalyje, kylančia iš (Reglamento Nr. 1612/68) 12 straipsnio, kaip jį aiškina Teisingumo Teismas, ir neprivalo atitikti Direktyvoje 2004/38 <...> nustatytų reikalavimų;
ir
b) jei taip, ar jie privalo turėti pakankamų išteklių, kad per numatomą gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, ir visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje?
3) Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar būtų atsakyta kitaip, esant tokioms kaip šios bylos aplinkybėms, kai vaikai pradėjo lankyti pradinę mokyklą ir ES pilietybę turintis darbuotojas nustojo dirbti iki dienos, iki kurios valstybės narės turėjo įgyvendinti Direktyvą 2004/38 <...>?“
III – Bylos nagrinėjimas Teisingumo Teisme
18. Procesinius dokumentus pateikė N. H. Ibrahim, Jungtinė Karalystė, Airija, Italijos Respublika, Komisija ir ELPA priežiūros institucija. Teismo posėdis įvyko 2009 m. rugsėjo 2 d., jame Borough, N. H. Ibrahim, Jungtinė Karalystė, Danijos Karalystė, Airija, Komisija ir ELPA priežiūros institucija pateikė savo pastabas.
IV – Teisinis vertinimas
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla yra susijusi su N. H. Ibrahim teise į būsto paramą, remiantis nacionalinės teisės nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad pagal nacionalinę teisę paramos teikimas, be kita ko, grindžiamas N. H. Ibrahim teise gyventi Jungtinėje Karalystėje, Teisingumo Teismui pateikti klausimai yra susiję su tuo, ar ji ir jos vaikai turi teisę gyventi šioje valstybėje narėje pagal Bendrijos teisę, ir, jei taip – kokiomis sąlygomis(7).
20. Mano nuomone, minėtus tris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus tikslinga nagrinėti kartu. Šis teismas abejoja, ar Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu ir Teisingumo Teismo sprendimu Baumbast ir R byloje(8), atsižvelgiant į Direktyvą 2004/38, dirbti nustojusio darbuotojo vaikams(9) suteikiama teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kad galėtų baigti mokslus, kuriuos yra pradėję palyginti neseniai, nepaisant pakankamų išteklių stokos ir neatsižvelgiant į tai, kad darbuotojas trumpai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje turėdamas darbuotojo statusą.
21. Iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų matyti, kad Y dirbo Jungtinėje Karalystėje nuo 2002 m. spalio mėn. iki 2003 m. gegužės mėn., o nuo 2003 m. birželio mėn. iki 2004 m. kovo mėn. šioje šalyje gavo nedarbingumo pašalpą. Taigi, atrodytų, kad Y turėjo darbuotojo statusą pagal EB 39 straipsnį. Nors Jungtinėje Karalystėje Y dirbo palyginti trumpai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neginčija, kad šiuo laikotarpiu jis turėjo Bendrijos darbuotojo statusą. Be to, kadangi atrodo, jog Y Jungtinėje Karalystėje faktiškai vykdė realią veiklą (nors ir palyginti neilgai), Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kuriuos turėtų patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad jis arba jo sutuoktinė mėgino netinkamai ar apgaule pasinaudoti Bendrijos teisės nuostatomis(10).
22. Iš Teisingumo Teismui nagrinėti pateiktų bylos dokumentų aišku, kad laikotarpiu, kuriuo Y buvo darbuotojas, N. H. Ibrahim ir trys jų vaikai įsikūrė su Y Jungtinėje Karalystėje. Jiems atvykus, du vaikai pradėjo mokytis valstybinėse švietimo įstaigose ir jose tebesimoko. Atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas aplinkybes, manau, kad Sąjungos piliečio vaikai, įsikūrę priimančiojoje valstybėje narėje vienam iš tėvų turint Bendrijos darbuotojo statusą, neabejotinai turi teisę tęsti mokslus Jungtinėje Karalystėje, remdamiesi Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu – ši teisė iš esmės būtų panaikinta, jeigu jie prarastų teisę gyventi šioje valstybėje narėje dėl to, kad jų tėvas vėliau prarado Bendrijos darbuotojo statusą. Mano nuomone, tokios teisės praradimas nėra pagrįstas Bendrijos teisės aktų nuostatomis ar Teisingumo Teismo praktika. Siekiant užtikrinti teisės mokytis priimančiojoje valstybėje veiksmingumą, tokiems vaikams teisė gyventi šalyje suteikiama tiesiogiai pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį.
23. Baumbast ir R byloje Teisingumo Teismas nurodė, kad siekiant sukurti kuo geresnes sąlygas Bendrijos darbuotojų šeimoms integruotis į priimančiosios valstybės narės visuomenę, Bendrijos darbuotojų vaikai turi turėti galimybę lankyti mokyklą ir toliau mokytis priimančiojoje valstybėje narėje, kaip aiškiai numatyta Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje, kad galėtų sėkmingai užbaigti tokius mokslus. Atsižvelgdamas į konkrečias W. Baumbast bylos aplinkybes, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad atėmus galimybę Sąjungos piliečio, kuris, remiantis aiškiais šios bylos faktais, tuo metu nebebuvo darbuotojas(11) pagal Bendrijos teisę, vaikui tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje, atsisakant išduoti tokiam vaikui leidimą pasilikti, toks pilietis galėtų atsisakyti pasinaudoti EB 39 straipsnyje numatytomis laisvo judėjimo teisėmis, o tai sukliudytų sėkmingai įgyvendinti EB sutartyje užtikrintas laisves(12).
24. Todėl, mano manymu, iš Baumbast ir R bylos aiškiai matyti, kad W. Baumbast vaikų teisė gyventi Jungtinėje Karalystėje kilo vien iš paties Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio, kad jie galėtų tęsti mokslus bendrojo lavinimo mokyklose šioje šalyje, ir šią teisę jie įgijo įsikūrę Jungtinėje Karalystėje tuo metu, kai W. Baumbast turėjo teisę gyventi šioje šalyje kaip darbuotojas migrantas. W. Baumbast vaikų teisė gyventi šalyje, kad galėtų tęsti mokslus, išliko, nepaisant to, kad W. Baumbast nustojo būti Bendrijos darbuotojas.
25. Baumbast ir R sprendimo tekste nėra jokių užuominų, kad Teisingumo Teismas W. Baumbast vaikų teisės gyventi šalyje tęstinumą grįstų Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio (kuris dabar yra panaikintas Direktyva 2004/38) ir 12 straipsnio deriniu.
26. Nors Teisingumo Teismas sprendimo Baumbast ir R byloje 58–62 punktuose iš tiesų rėmėsi abiem Reglamento Nr. 1612/68 nuostatomis, akivaizdu, kad jomis remtasi atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, susijusias su R byla. R vaikai buvo Bendrijos darbuotojo šeimos nariai, tačiau nuolat negyveno su šiuo darbuotoju. Teisingumo Teismas konstatavo, kad darbuotojo, kuris yra vienos valstybės narės pilietis, o dirba kitos valstybės narės teritorijoje, šeimos nariai turi teisę gyventi šalyje ir tęsti mokslus, remdamiesi Reglamento Nr. 1612/68 10 ir 12 straipsniais(13). Tačiau toliau Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį, numatantį, kad darbuotojo migranto šeimos narys turi teisę gyventi kartu su darbuotoju, nereikalaujama, kad atitinkamas šeimos narys nuolat gyventų kartu su darbuotoju(14).
27. Šiuo klausimu norėčiau pabrėžti, kad sprendimo Baumbast ir R rezoliucinės dalies 1 punkte, susijusiame su tiek W. Baumbast, tiek R vaikų teise gyventi šalyje, remiamasi tik Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu.
28. Taip pat pažymėtina, kad, kaip Teisingumo Teismas nurodė sprendime Gaal(15), Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje nėra jokios nuorodos į šio reglamento 10 straipsnį. Gaal byloje nacionalinis teismas siekė išsiaiškinti, ar „vaiko“ sąvoka Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio prasme, kaip šio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje ir 11 straipsnyje (kurie dabar yra panaikinti), apima tik vaikus, kurie yra jaunesni nei 21 metų arba išlaikomi. Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad jei Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio taikymas būtų susijęs su amžiaus apribojimu arba reikalavimu būti išlaikomu vaiku, tai prieštarautų šios nuostatos formuluotei ir esmei(16).
29. Todėl tam, kad įgytų Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje numatytas teises, esamo ar buvusio darbuotojo vaikai turi įsikurti priimančiojoje valstybėje narėje tuo metu, kai vienas iš tėvų naudojasi teise gyventi tokioje valstybėje narėje kaip darbuotojas migrantas(17). Tokiu atveju ir, jei įvykdomos Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje numatytos sąlygos, tokio vaiko įsikūrimo priimančiojoje valstybėje narėje teisinis pagrindas(18) ir tai, ar šis teisinis pagrindas tebegalioja, nebeturi jokios reikšmės(19).
30. Mano nuomone, teiginys, kad nuo įsigaliojimo dienos Direktyva 2004/38 yra vienintelis Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės gyventi valstybių narių teritorijoje šaltinis, turėtų būti atmestas.
31. Priimdamas Direktyvą 2004/38, Bendrijos teisės aktų leidėjas nepanaikino Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio, nors šio reglamento 10 ir 11 straipsniai buvo aiškiai panaikinti ir neteko galios nuo 2006 m. balandžio 30 dienos(20). Todėl atrodo, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas aiškiai siekė išsaugoti Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje įtvirtintą esamų ar buvusių darbuotojų vaikų teisę mokytis, kaip ji aiškinama Teisingumo Teismo praktikoje.
32. Bet kuriuo atveju, mano nuomone, nėra pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį suteikiamų teisių gyventi šalyje, kaip jos aiškinamos Teisingumo Teismo praktikoje, ir teisių gyventi šalyje, suteikiamų remiantis Direktyva 2004/38, nesuderinamumo ar prieštaravimo, dėl kurio Teisingumo Teismas turėtų pateikti naują, siauresnį, Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio aiškinimą. Priimdamas, be kita ko, Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalį(21), Bendrijos teisės aktų leidėjas ne apribojo ir ne pakeitė Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio, kuriame būtent reglamentuojami klausimai, susiję su esamų arba buvusių darbuotojų vaikais, taikymo srities, o sustiprino(22) kitų Sąjungos piliečių vaikų teisę tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje(23) esant tam tikroms aplinkybėms.
33. Kalbėdamas apie N. H. Ibrahim vaikų mokymosi Jungtinėje Karalystėje trukmę, esamomis aplinkybėmis nemanau, kad į ją turi būti atsižvelgiama vertinant jų teisę tęsti mokslus ir su šia teise susijusią teisę gyventi šioje šalyje. Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje nėra įtvirtinta jokių reikalavimų dėl minimalaus mokymosi laikotarpio. Be to, mano nuomone, tokių reikalavimų numanymas būtų nesuderinamas su nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, nes Teisingumo Teismas, pavyzdžiui, Gaal(24), Baumbast ir R (25), di Leo(26) ir Echternach ir Moritz(27) sprendimuose, Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį aiškino plačiai, o ne siaurai. Dar daugiau, Eind sprendime(28) Teisingumo Teismas iš naujo patvirtino savo nusistovėjusią praktiką, nustatydamas, kad judėjimą ir gyvenimą šalyje reglamentuojantys Bendrijos antrinės teisės aktai negali būti aiškinami siaurai. Mano nuomone, jei iš Sąjungos piliečio, kuris anksčiau buvo Bendrijos darbuotojas, vaikų būtų atimta galimybė tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje remiantis tuo, kad jie neišlankė mokyklos toje šalyje tam tikrą minimalų laikotarpį(29), tai galėtų atgrasyti pilietį naudotis EB 39 straipsnyje įtvirtinta teise laisvai judėti ir dėl to kiltų kliūčių sėkmingai įgyvendinti šią laisvę. Laikantis sprendimo Baumbast ir R(30) 54 punkto Teisingumo Teismo suformuluoto teksto, manau, kad nustačius tokias sąlygas būtų pažeista ne tik Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio formuluotė, bet ir jo esmė, taip pat ir pats EB 39 straipsnis.
34. Atsižvelgiant į tai, jog N. H. Ibrahim vaikai(31) turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kad pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį galėtų lankyti bendrojo lavinimo mokyklą, remiantis sprendimu Baumbast ir R(32), ši nuostata turi būti aiškinama, kaip suteikianti teisę vienam iš tėvų, prižiūrinčiam tokius vaikus, nepaisant jo pilietybės, gyventi su jais, kad palengvintų tos teisės įgyvendinimą(33).
35. Tėvų, kurie prižiūri vaikus, turinčius Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje įtvirtintas teises, padėtis faktiškai yra gana nepalanki, nes šia nuostata tiesiogiai jiems nesuteikiama jokios teisės gyventi šalyje. Nepaisant to, jie, kaip minėtus vaikus prižiūrintys asmenys, aiškiai, bet netiesiogiai įgyja teisę gyventi šalyje pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, kaip jis aiškinamas Teisingumo Teismo praktikoje, kad galėtų visiškai garantuoti remiantis Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu vaikams suteikiamų teisių veiksmingą įgyvendinimą(34).
36. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškėlė klausimą, ar N. H. Ibrahim ir jos vaikai teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje turi tik su sąlyga, kad jie turi pakankamų išteklių, jog numatomą gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, ir kad jie turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje.
37. Mano nuomone, Bendrijos teisės aktuose ar Teisingumo Teismo praktikoje nėra nuostatų, kuriomis būtų galima pagrįsti pakankamų išteklių ar sveikatos draudimo reikalavimą, esant bylos, kurią nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, aplinkybėms.
38. Teisę gyventi valstybių narių teritorijoje kiekvienam Sąjungos piliečiui tiesiogiai suteikiama pagal EB 18 straipsnio 1 dalį.
39. Tačiau šiai teisei gali būti taikomi Sutartyje ar jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatyti apribojimai bei sąlygos(35). Dėl to Bendrijos teisės aktų leidėjas yra aiškiai nustatęs reikalavimą tam tikriems Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams tam tikromis aplinkybėmis priimančiojoje valstybėje narėje būti apsidraudusiems sveikatos draudimu nuo visų rizikų ir turėti pakankamų išteklių, kad gyvendami šalyje tokie asmenys netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai(36).
40. Vis dėlto norėčiau pažymėti, kad, pavyzdžiui, tokie reikalavimai nėra nustatyti Sąjungos piliečiams, kurie yra priimančiosios valstybės narės darbuotojai ar joje savarankiškai dirbantys asmenys, ar juos lydintiems arba pas juos atvykstantiems šeimos nariams(37).
41. Atsižvelgdamas į tai, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas konkrečiais atvejais aiškiai nusprendė riboti tam tikrų Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisę gyventi šalyje, nustatydamas pakankamų išteklių ir sveikatos draudimo reikalavimą, manau, kad tokių sąlygų ar reikalavimų netaikymas kitiems Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams rodo aiškų Bendrijos teisės aktų leidėjo pasirinkimą jų netaikyti(38). Todėl, mano nuomone, su pakankamais ištekliais ir sveikatos draudimu susijusios sąlygos ar apribojimai Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisei gyventi šalyje taikomi tik tuo atveju, jeigu juos yra aiškiai nustatęs Bendrijos teisės aktų leidėjas.
42. Be to, nors būtų galima teigti, kad Bendrijos teisėje, reglamentuojant teisės gyventi šalyje, pakankamų išteklių ir sveikatos draudimo klausimus, daromas didelis skirtumas tarp Sąjungos piliečių, kurie yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys, bei jų šeimos narių ir asmenų, kurie yra „ekonomiškai neaktyvūs“(39), pažymėtina, kad šis skirstymas nėra nei absoliutus(40), nei neapibrėžtas(41).
43. Akivaizdu, kad Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje, kuris nebuvo pakeistas priėmus Direktyvą 2004/38, atitinkamiems asmenims nėra nustatyta nei pakankamų išteklių sąlygos, nei reikalavimo apsidrausti sveikatos draudimu.
44. Iš tiesų sprendime Echternach ir Moritz Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos darbuotojo vaiko statusas Reglamento Nr. 1612/68 prasme reiškia, kad tokiems vaikams turi būti sudaryta galimybė gauti valstybinę studijų paramą, kad jie galėtų integruotis į priimančiosios šalies gyvenimą. Toks reikalavimas taikomas a fortiori, kai asmenys, kurių statusas reglamentuojamas šios Bendrijos teisės nuostatos, yra studentai, atvykę į priimančiąją šalį net dar nesulaukę mokyklinio amžiaus(42).
45. Taigi, užuot nustatęs tam tikrus finansinius reikalavimus Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje įtvirtintų teisių turėtojams, Teisingumo Teismas sprendime Echternach ir Moritz nurodė, kad parama, skiriama moksleivių mokslo ir išlaikymo išlaidoms padengti, turi būti laikoma socialine lengvata, į kurią Bendrijos darbuotojų (ir buvusių darbuotojų) vaikai turi teisę tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos priimančiosios šalies piliečiams(43).
46. Iš sprendimo Baumbast ir R taip pat negalima kildinti jokio pakankamų išteklių ar sveikatos draudimo reikalavimo.
47. Teisingumo Teismas nenustatė tokių sąlygų savo išvadoje sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte, kur nustatyta, kad pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį buvusio Bendrijos darbuotojo vaikai turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kad joje lankytų bendrojo lavinimo mokyklas, ar rezoliucinės dalies 2 punkte, kur nustatyta, kad vienas iš vaikus prižiūrinčių tėvų, neatsižvelgiant į jo pilietybę, turi teisę gyventi kartu, kad palengvintų tokios teisės įgyvendinimą(44). Kalbant apie Baumbast vaikų ir juos prižiūrinčio asmens teisę gyventi šalyje, mano nuomone, Teisingumo Teismas nesuteikė reikšmės tam, kad Baumbast šeima atsitiktinai turėjo išteklių ir sveikatos draudimą.
48. Pakankamų išteklių ir sveikatos draudimo klausimas toje byloje kilo tik sprendžiant dėl W. Baumbast teisės gyventi šalyje(45) ir šio klausimo esmė buvo, ar Europos Sąjungos pilietis, kuris netenka teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje kaip darbuotojas migrantas, gali pasinaudoti teise gyventi šalyje kaip Europos Sąjungos pilietis, tiesiogiai remdamasis EB 18 straipsnio 1 dalimi(46).
V – Išvada
49. Remdamasis nurodytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui į Anglijos ir Velso apeliacinio teismo (civilinių bylų kolegija) (Jungtinė Karalystė) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
Pagal 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 12 straipsnį Europos Sąjungos piliečio vaikai, kurie apsigyveno valstybėje narėje, kai vienas iš jų tėvų naudojosi teise gyventi šioje šalyje kaip darbuotojas migrantas, turi teisę joje gyventi, kad galėtų lankyti bendrojo lavinimo mokyklas.
Šios bylos aplinkybėmis Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnis turi būti aiškinamas kaip suteikiantis teisę tokius vaikus prižiūrinčiam vienam iš tėvų, neatsižvelgiant į jo pilietybę, gyventi kartu su vaikais, kad palengvintų tokios teisės įgyvendinimą. Tai, kad vienas iš tėvų, kuris yra Sąjungos pilietis, nustojo būti darbuotoju migrantu priimančiojoje valstybėje narėje ir vėliau išvyko iš jos, kad vaikai ir juos prižiūrintis asmuo neturi pakankamų išteklių ir yra priklausomi nuo priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemos, taip pat laikotarpis, kuriuo vaikai mokėsi priimančiosios valstybės narės bendrojo lavinimo mokyklose, šiai teisei jokios įtakos neturi.