2020 m. birželio 30 d. Tribunal Judiciaire – Bobigny (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje BNP Paribas Personal Finance SA / ZD

(Byla C-288/20)

Proceso kalba: prancūzų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Tribunal Judiciaire – Bobigny

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovas: BNP Paribas Personal Finance SA

Atsakovas: ZD

Prejudiciniai klausimai

Ar tokios sąlygos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias, be kita ko, Šveicarijos frankas yra sąskaitos valiuta, o euras – mokėjimo valiuta, ir dėl kurių valiutos keitimo rizika tenka paskolos gavėjui, yra pagrindinis sutarties dalykas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13¹ 4 straipsnio 2 dalį, kai valiutos keitimo išlaidų suma yra neginčijama ir kai tam tikrose sutarties sąlygose yra numatyta, kad paskolos gavėjas konkrečiomis datomis gali pasinaudoti galimybe konvertuoti sutarties sumą į eurus pagal iš anksto nustatytą formulę?

Ar pagal Direktyvą 93/13, aiškinamą atsižvelgiant į Sąjungos teisės veiksmingumo principą, yra draudžiama nacionalinė jurisprudencija, kurioje sąlyga ar sąlygos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra laikomos „aiškiomis ir suprantamomis“ pagal šią direktyvą, nes:

išankstiniame paskolos pasiūlyme yra detalizuoti valiutos keitimo sandoriai, įvykdyti per kredito sutarties galiojimo laiką, ir nurodyta, kad bus taikomas eurų ir Šveicarijos frankų keitimo kursas, nustatytas likus dviem darbo dienoms iki sandorį nulėmusio įvykio ir paskelbtas Europos Centrinio Banko interneto svetainėje;

pasiūlyme yra paminėta, kad paskolos gavėjas sutinka su Šveicarijos frankų konvertavimo į eurus ir eurų konvertavimo į Šveicarijos frankus sandoriais, kurie yra reikalingi kredito veikimui ir grąžinimui, ir kad paskolos davėjas konvertuoja mėnesinių įmokų likutį eurais į Šveicarijos frankus po to, kai sumokami su paskola susiję mokesčiai;

pasiūlyme yra nurodyta, kad jeigu po valiutos keitimo sandorio susidariusi suma bus mažesnė už mokėtiną sumą Šveicarijos frankais, pagrindinė paskolos suma bus grąžinama ne taip greitai, o galimai likusi negrąžinta įmokos dalis bus įtraukta į debeto likutį Šveicarijos frankais, ir nurodyta, kad pagrindinės paskolos sumos grąžinimas bus koreguojamas atsižvelgiant į mėnesinėms įmokoms taikomo keitimo kurso svyravimus (jų padidėjimą arba sumažėjimą) ir kad dėl šių pokyčių paskolos grąžinimo laikotarpis gali pailgėti arba sutrumpėti, o prireikus gali būti pakeista visa paskolos grąžinimo kaina;

straipsniuose „vidaus sąskaita eurais“ ir „vidaus sąskaita Šveicarijos frankais“ yra išsamiai aprašyti kiekvieno mokėjimo termino pabaigoje vykdomi sąskaitos debetavimo ir kreditavimo sandoriai, o sutartyje skaidriai aprašytas konkretus užsienio valiutos konvertavimo mechanizmo veikimas;

ir kai pasiūlyme, be kita ko, nėra aiškiai įvardyta „valiutos keitimo rizika“, kuri tenka paskolos gavėjui dėl to, kad jis negauna pajamų sąskaitos valiuta, ir nėra aiškios nuorodos į „palūkanų normos riziką“?

Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar pagal Direktyvą 93/13, aiškinamą atsižvelgiant į Bendrijos teisės veiksmingumo principą, yra draudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią sutarties sąlyga ar sąlygos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra „aiškios ir suprantamos“ remiantis direktyva, nors tik prie [antrajame] klausime nurodytų duomenų yra pridėtas imitavimo modelis, pagal kurį per pradinį sutarties laikotarpį – daugiau nei 20 metų – mokėjimo valiuta nuvertėtų 5,27 % palyginti su sąskaitos valiuta, bet jame nevartojami tokie terminai kaip „rizika“ ar „sunkumai“?

Ar pareiga įrodyti, kad sąlyga yra „aiški ir suprantama“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13, įskaitant su sutarties sudarymu susijusias aplinkybes, tenka pardavėjui ar tiekėjui, ar vartotojui?

Jeigu pareiga įrodyti, kad sąlyga yra aiški ir suprantama, tenka pardavėjui ar tiekėjui, ar pagal Direktyvą 93/13 yra draudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią, esant su pardavimo metodais susijusių dokumentų, paskolos gavėjai turi pareigą įrodyti, kad, pirma, jie gavo šiuose dokumentuose pateiktą informaciją, ir, antra, kad juos jiems pateikė būtent bankas, ar, priešingai, pagal ją reikalaujama, kad šie elementai sudarytų prezumpciją, jog šiuose dokumentuose esanti informacija buvo perduota skolininkams, taip pat ir žodžiu, ir tai yra paprastoji prezumpcija, kurią už savo pasirinktų tarpininkų perduodamą informaciją atsakingas pardavėjas ar tiekėjas privalo nuginčyti?

Ar tokiai sutarčiai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kai abi šalys patiria valiutos keitimo riziką, gali būti būdingas ryškus neatitikimas, nes, pirma, pardavėjas arba tiekėjas turi geresnių priemonių numatyti valiutos keitimo riziką nei vartotojas ir, antra, pardavėjo ar tiekėjo prisiimama rizika ribojama, o vartotojo rizika – neribojama?

____________

¹     1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).