GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SANCHEZ‑BORDONA IŠVADA,
pateikta 2016 m. sausio 28 d.(1)
Byla C‑613/14
James Elliott Construction Limited
prieš
Irish Asphalt Limited
(Airijos Supreme Court pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„SESV 267 straipsnis – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Institucijų priimto akto sąvoka – Remiantis Komisijos mandatu Europos standartizacijos komiteto (ESK) priimtas Europos standartas EN 13242:2002 – Direktyva 89/106/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su statybos produktais, derinimo – Europos standarto EN 13242:2002 perkėlimas į nacionalinę teisę –Statyboje naudojama skalda – Produkto atitikties šiam standartui tikrinimo metodas ir momentas – Ženklinimas „CE“ – Direktyva 98/34/EB, nustatanti informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką – Taikymo sritis – Galimybė remtis kilus ginčui tarp privačių asmenų“
Turinys
I – Teisinis pagrindas
A – Europos Sąjungos teisė
1. Direktyva 89/106
2. Standartas EN 13242:2002
3. Direktyva 98/34
B – Airijos teisė
II – Faktinės aplinkybės ir procesas pagrindinėje byloje
III – Prejudicinių klausimų analizė
A – Pirmasis prejudicinis klausimas, a punktas: Teisingumo Teismo jurisdikcija prejudiciniame sprendime aiškinti suderintus techninius standartus
1. „Naujojo požiūrio“ direktyvomis negalima naudotis Teisingumo Teismo jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus nenaudai
2. Komisija vykdo reikšmingą ESK suderintų techninių standartų rengimo procedūros kontrolę
3. ESK, kaip standartizacijos įstaigos, veikla priklauso nuo Europos Sąjungos veiksmų
B – Pirmojo prejudicinio klausimo b punktas: įrodinėjimo metodai tikrinant, kaip laikomasi suderinto standarto EN 13242:2002
C – Trečiasis prejudicinis klausimas: Dirketyvą 89/106 atitinkančių produktų tinkamumo naudoti prezumpcija
D – Ketvirtasis prejudicinis klausimas: suderintame standarte EN 13242:2002 nustatytas didžiausias sieros kiekis
E – Penktasis prejudicinis klausimas: „CE“ ženklinimo naudojimas
F – Antrasis prejudicinis klausimas: Direktyvos 98/34 ir sprendimuose CIA Security International ir Unilever įtvirtintos teismų praktikos taikymas
IV – Išvada
1. Remdamasis SESV 267 straipsniu Airijos Supreme Court pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kuriame Teisingumo Teismo prašo išaiškinti: a) tam tikrus 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/106/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su statybos produktais, derinimo(2) straipsnius; b) Europos standartizacijos komiteto (toliau – ESK) priimtą suderintą Europos standartą EN 13242:2002 (toliau – standartas EN 13242:2002); ir c) 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/34/EB, nustatančią informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką(3).
2. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant statybų bendrovės James Elliott Construction Limited (toliau – James Elliott) ir bendrovės Irish Asphalt Limited (toliau – Irish Asphalt) ginčą dėl sutarties nevykdymo. Pastaroji bendrovė pirmajai tiekė Clause 804 rūšies skaldą, ir ši, kaip įtariama, neatitiko kokybės reikalavimų, nustatytų standarte EN 13242:2002, kurį National Standards Authority of Ireland (toliau – NSAI) įgyvendino Airijoje priimdama standartą I.S. EN 13242:2002.
3. Šioje byloje pirmą kartą tiesiogiai Teisingumo Teisme keliamas klausimas, ar jis turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą ir spręsti dėl ESK priimto suderinto techninio standarto, vėliau tapusio nacionaliniu techniniu standartu, ir įvairūs aiškinimo klausimai, susiję su suderinto standarto turiniu ir galimybe juo remtis kilus ginčui tarp privačių asmenų.
I – Teisinis pagrindas
A – Europos Sąjungos teisė
4. Techninės kliūtys, kėlusios sunkumų laisvam statybinių medžiagų judėjimui vidaus rinkoje, buvo pašalintos priėmus direktyvą, kurioje taikomas „naujas požiūris“ į suderinimą, t. y. Direktyvą 89/106, nustatančią elementarius kriterijus, kuriuos šios medžiagos turi atitikti. Kiekvienos medžiagos techninę specifikaciją Komisija patikėjo parengti ESK, kaip Europos standartizacijos įstaigai. Dėl skaldos Komisija suteikė ESK mandatą M/125, pagal kurį ESK patvirtino standartą EN 13242:2002 su antrašte „Kelių mineralinės medžiagos nesurištiems ir hidrauliškai surištiems mišiniams, naudojamiems inžineriniams statiniams ir keliams tiesti“(4).
5. Vėliau Direktyva 89/106 buvo panaikinta ir pakeista Reglamentu (ES) Nr. 305/2011(5). Standartas EN 13242:2002 2007 m.(6) taip pat buvo iš dalies pakeistas, tačiau šie pasikeitimai šioje byloje netaikomi.
6. Tam, kad Komisija galėtų aptikti būsimas technines kliūtis, 1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyvoje 83/189/EEB, nustatančioje informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką(7), nustatyta informacijos apie techninius reglamentus teikimo tvarka, kuria vadovaujantis buvo galima nustatyti sritis, kur reikia derinimo priimant vadinamąsias „naujojo požiūrio“ direktyvas. Padarius daug pakeitimų, Direktyva 83/189 buvo pakeista Direktyva 98/34, kuri taikoma šioje byloje su pakeitimais, padarytais Direktyva 98/48/EB(8). Ši techninių kliūčių šalinimo procedūra neseniai buvo iš dalies pakeista ir kodifikuota priimant Direktyvą (ES) 2015/1535(9).
1. Direktyva 89/106
7. Siekiant pašalinti technines prekybos statybinėmis medžiagomis kliūtis ir sudaryti palankesnes sąlygas jų laisvam judėjimui vidaus rinkoje, priėmus Direktyvą 89/106 buvo atliktas neišsamus suderinimas, kuriame laikytasi naujojo požiūrio, išdėstyto 1985 m. gegužės 7 d. Tarybos rezoliucijoje(10). Remiantis šiuo požiūriu, šios direktyvos 3 straipsnyje nurodyti darbams taikomi ir medžiagų techninėms savybėms įtakos turintys pagrindiniai reikalavimai, išdėstyti direktyvos I priede (mechaninis atsparumas ir patvarumas; sauga gaisro atveju; higiena, sveikata ir aplinka; sauga naudojimo metu; apsauga nuo triukšmo; energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas).
8. Remiantis šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punktu, pagrindinis įrodymas, kad statybinės medžiagos atitinka saugos reikalavimus, yra jų atitiktis „nacionaliniams standartams; jais į nacionalinę teisę perkelti suderinti standartai, į kuriuos nuorodos buvo paskelbtos Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje. Valstybės narės skelbia nuorodas į šiuos nacionalinius standartus“. Šią atitiktį patvirtina ženklas „CE“.
9. Direktyvos 89/106 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„<...>
Šioje direktyvoje „suderinti standartai“ – tai techninės specifikacijos, priimtos ESK, EESK arba abiejų, Komisijai suteikus įgaliojimą [mandatą] pagal Direktyvą 83/189/EEB, remiantis Komiteto nuomone, nurodyta 19 straipsnyje, ir laikantis bendrųjų nuostatų, susijusių su Komisijos ir šių dviejų įstaigų bendradarbiavimu, pasirašytu 1984 m. lapkričio 13 d.“
10. Galima konstatuoti, kad Direktyva 86/106 atliktas minimalus pagrindinių reikalavimų, kuriuos turi tenkinti statybinės medžiagos, suderinimas, o dėl techninių specifikacijų daroma nuoroda į vėliau Europos standartizacijos įstaigų priimtus standartus. Kad būtų užtikrinta suderintų techninių standartų kokybė, šios direktyvos 7 straipsnyje nustatyta, kad šios įstaigos tuos standartus nustato atsižvelgdamos į Komisijos suteiktus mandatus pagal Direktyvą 83/189. Suderintus techninius standartus Komisija skelbia Oficialiojo leidinio C serijoje(11).
Statybinėms medžiagoms, kurios atitinka suderintus techninius standartus, taikoma prezumpcija, kad jos neprieštarauja Direktyvai 89/106, kurios 6 straipsnio 1 dalyje užtikrintas laisvas judėjimas valstybių narių teritorijoje, jeigu netaikoma 21 straipsnyje nustatyta apsaugos nuostata(12).
2. Standartas EN 13242:2002
11. Remdamasi 1998 m. liepos 6 d. Direktyvos 89/106 7 straipsniu Komisija suteikė ESK mandatą M/125, kad šis parengtų techninį statybinės medžiagos, t. y. skaldos, standartą. Remdamasis šiuo mandatu, ESK priėmė standartą EN 13242:2002.
12. Mandatu M/125(13) ESK įpareigojamas priimti techninius statybose naudojamos skaldos standartus, kad ji būtų tinkama numatytam panaudojimui, kaip nustatyta Direktyvoje 89/106 pateiktoje šio žodžių junginio apibrėžtyje(14).
13. Mandato II skyriaus 8 ir 9 punktuose(15) ir II skyriaus 2 punkte(16) nustatytos taisyklės dėl bandymų metodų tikrinant, kaip laikomasi suderinto standarto techninių specifikacijų. Šio mandato III skyriaus 1 punkte nustatyta: „suderinti standartai parengiami tam, kad galėtų būti įrodytas 1 ir 2 prieduose nurodytų medžiagų tinkamumas atitikti esminius reikalavimus. Kadangi vienas iš direktyvos tikslų yra pašalinti prekybos kliūtis, joje nustatyti standartai formuluojami, kiek įmanoma, pagal medžiagos eksploatacines savybes (Direktyvos 89/106 7 straipsnio 2 dalis), atsižvelgiant į aiškinamuosius dokumentus“.
14. Vykdydamas mandatą M/125 ESK priėmė standartą EN 13242:2002, kurio 2 straipsnyje „Nuorodos į standartus“ numatytos nuorodos į kitus ESK techninius standartus(17) ir kurio 6 straipsnis „Cheminės savybės“ suformuluotas taip:
„6.1 Bendrosios nuostatos
Poreikis atlikti bandymus ir deklaruoti visas šiame straipsnyje nurodytas savybes kinta atsižvelgiant į skaldos panaudojimą ar jos kilmę. Jei reikia, 6 straipsnyje nurodyti bandymai turi būti atlikti siekiant nustatyti atitinkamas chemines savybes.
<...>
2 pastaba. Kai nereikia nustatyti savybės, galima taikyti kategoriją „nereikalaujama“.
3 pastaba. Norėdami gauti daugiau informacijos apie tinkamų kategorijų pasirinkimą specifiniam panaudojimui, žr. galiojančias nacionalines nuostatas skaldos panaudojimo vietoje.
<...>
6.3 Bendras sieros kiekis
Jei reikia, bendras sieros kiekis skaldoje, kuris apibrėžiamas remiantis standarto EN 1744-1:1998 11 straipsniu, turi būti išreikštas pagal atitinkamas 13 lentelėje nustatytas kategorijas.
13 lentelė
Bendro sieros kiekio maksimalių verčių kategorijos
<...>“
15. Šio standarto ZA priedo ZA.1 punkte užtikrinama, kad standartas parengtas pagal Komisijos suteiktą mandatą ESK pagal Direktyvą 89/106 ir kad šį standartą atitinkančiai skaldai taikoma tinkamumo naudoti prezumpcija(18).
16. Nuorodos į ESK standartą paskelbtos 2003 m. kovo 27 d. Oficialiojo leidinio C serijoje(19).
3. Direktyva 98/34
17. Direktyva 98/34 kodifikuotas ir pakeistas Direktyvos 83/189 su pakeitimais turinys. Iš esmės Direktyvoje 98/34 sukurta teisės aktų suderinimą papildanti techninių kliūčių atsiradimo vidaus rinkoje prevencijos procedūra. Šioje direktyvoje nustatyta informavimo apie nacionalinių standartizacijos įstaigų parengtus techninius standartus sistema ir kita sistema, taikoma valstybių narių nacionalinių valdžios institucijų priimtiems techniniams reglamentams.
18. Direktyvos 98/34 1 straipsnyje šiek tiek painokai daromas skirtumas tarp „standarto“ ir „techninio reglamento“(20) remiantis tuo pagrindu, kad techniniai standartai yra savanoriški, o techniniai reglamentai – privalomi. Toks skirtumas atsirado dėl to, kad techninius standartus priima privatūs subjektai, t. y. nacionalinės ir Europos standartizacijos įstaigos, o techniniai reglamentai yra nacionalinių valdžios institucijų norminiai aktai. Tačiau sąveika tarp techninių reglamentų ir techninių standartų Europos Sąjungos teisėje yra labai intensyvi, ypač nuo tada, kaip 1985 m. buvo pradėtas taikyti naujasis požiūris į teisės aktų derinimą, siekiant skatinti vidaus rinką.
19. Informavimo procedūrų reglamentavimo techninių standartų ir reglamentų srityje atskyrimas įnešė tam tikro aiškumo. Taigi dabar Reglamente (ES) Nr. 1025/2012(21) reglamentuojama Europos standartizacija, o Direktyvoje 2015/1535 reglamentuojama informavimo apie techninius reglamentus procedūra.
20. Informavimo apie techninius reglamentus procedūra iš esmės reglamentuojama Direktyvos 98/34 8 ir 9 straipsniais. Remiantis 8 straipsniu, valstybės narės privalo Komisijai pateikti savo techninių reglamentų projektus(22). 9 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį pranešančioji valstybė negali galutinai patvirtinti savo projekto. Šis terminas pratęsiamas, jeigu viena ar kelios valstybės narės pateikia pagrįstą nuomonę, kurioje teigiama, kad techninio reglamento projektas gali sudaryti kliūčių laisvai prekių apyvartai arba jeigu Komisija nusprendžia pradėti rengti suderinimo normą.
B – Airijos teisė
21. Kaip ESK narė, NSAI pažodžiui perkėlė standarto EN 13242:2002 tekstą į Airijos techninį reglamentą I.S. EN 13242:2002.
22. 1980 m. įstatymo dėl prekių pardavimo ir paslaugų teikimo (Sale of Goods and Supply of Services Act, toliau – 1980 m. įstatymas) 10 straipsniu buvo pakeistas 1893 m. įstatymo dėl prekių pardavimo (Sale of Goods Act) 14 straipsnis ir nauja jo redakcija išdėstyta taip:
„1. Pirkimo–pardavimo sutartis neapima numanomų kokybės ar tinkamumo naudoti tam tikrai paskirčiai garantiją nustatančių sąlygų, nebent kitaip būtų nustatyta šiame ar kituose įstatymuose.
2. Kai pardavėjas, vykdydamas komercinę veiklą, parduoda prekes, pirkimo–pardavimo sutartis apima numanomą sąlygą, kad pagal sutartį tiekiamos prekės yra tinkamos prekiauti kokybės, jei nėra vienos iš šių sąlygų:
a) trūkumų, aiškiai nurodytų prieš sudarant sutartį siekiant atkreipti pirkėjo dėmesį; arba
b) jei pirkėjas prieš sudarydamas sutartį apžiūri prekes ieškodamas trūkumų, kuriuos per tokią apžiūrą įmanoma nustatyti.
3. Prekės yra tinkamos prekiauti kokybės, jei jos yra tinkamos naudoti pagal paskirtį, kuriai tokios rūšies prekės paprastai perkamos, ir tokios ilgaamžiškos, kiek galima tikėtis atsižvelgiant į joms taikomą aprašymą, kainą (jei galima) ir visas kitas reikšmingas aplinkybes, o bet kokia šiame akte esanti nuoroda į prekybai netinkamas prekes aiškinama atitinkamai.
4. Kai pardavėjas, vykdydamas komercinę veiklą, parduoda prekes, o pirkėjas tiesiogiai ar netiesiogiai informuoja pardavėją apie konkrečią paskirtį, dėl kurios prekės yra perkamos, pirkimo–pardavimo sutarčiai taikoma numanoma sąlyga, kad pagal ją tiekiamos prekės yra pagrįstai tinkamos naudoti pagal tą paskirtį, nesvarbu, ar tokios prekės paprastai tiekiamos išlaikant šią paskirtį, nebent iš aplinkybių matyti, kad pirkėjas nepasitiki pardavėjo įgūdžiais ar sprendimu arba jam atrodo nepagrįsta juo pasitikėti.“
23. Remiantis 1980 m. įstatymo 55 straipsniu, kai pirkėjas sudaro sutartį kaip vartotojas, 14 straipsnyje nustatytos nuostatos negali būti netaikomos. Tačiau jei, kaip šiuo atveju, pirkėjas nėra vartotojas, tuomet 14 straipsnio nuostatos gali būti visiškai pakeistos, iš dalies pakeistos arba visiškai netaikomos remiantis šalių sudaryta sutartimi.
24. Šioje byloje šalys nekeitė, iš dalies nekeitė ir nenusprendė netaikyti 1980 m. įstatymo 14 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytų numanomų nuostatų, todėl High Court nusprendė, kad jos įtrauktos į sutartį.
II – Faktinės aplinkybės ir procesas pagrindinėje byloje
25. James Elliott pareiškė ieškinį bendrovei Irish Asphalt dėl skaldos, kuri Airijoje žinoma Clause 804 pavadinimu ir visų pirma naudojama kaip kelių ir aukštos kokybės užpildas pastatų statyboje, tiekimo sutarties pažeidimo. James Elliott naudojo šią skaldą Ballymun jaunimo centre, kuris yra Dubline. Nuo 2004 m. rugpjūčio 27 d. iki gruodžio 17 d. Irish Asphalt patiekė bendrovei James Elliott skaldos už bendrą 25 000 eurų sumą be PVM.
26. Pabaigus projektą, grindyse ir lubose atsirado įtrūkimų, dėl kurių pastatas tapo nenaudotinas. James Elliott prisiėmė atsakomybę ir atliko remonto darbus, kurių vertė ne mažesnė kaip 1 550 000 eurų. Nusprendusi, kad žala atsirado dėl reiškinio, kuris žinomas kaip „pirito oksidacija“, sukelta, pasak jos, Irish Asphalt patiektoje Clause 804 skaldoje esančio pirito, James Elliott nesėkmingai reikalavo šios bendrovės kompensacijos už sutarties pažeidimą.
27. 2008 m. birželio 13 d. James Elliott pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovei Irish Asphalt. 2011 m. gegužės 25 d. sprendime High Court nusprendė, kad žala atsirado dėl pirito oksidacijos, kurį lėmė bendrovės Irish Asphalt patiektoje skaldoje esantis nelygaus paviršiaus piritas.
28. High Court nusprendė, kad pagal dviejų įmonių sudarytą sutartį turėjo būti pateikta skalda Clause 804, atitinkanti Airijos standarto dėl skaldos (I.S. EN 13242:2002), kuriuo įgyvendinamas standartas EN 13242:2002, specifikaciją. Išnagrinėjęs įrodymus, susijusius su 2009 m., t. y. praėjus penkeriems metams po patiekimo ir panaudojimo statybai, iš pastato paimtos skaldos mėginių bandymais, High Court nusprendė, kad medžiaga neatitinka standarto dėl kelių aspektų, ypač kiek tai susiję su joje esančiu sieros kiekiu. Pasak High Court, Irish Asphalt pažeidė su James Elliott sudarytą sutartį, pagal kurią ji privalėjo, kaip nustatyta 1980 m. įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje, tiekti tinkamos prekiauti kokybės ir pagal tiekėjui nurodytą paskirtį galimą naudoti skaldą.
29. Dėl High Court sprendimo Irish Asphalt pateikė apeliacinį skundą Supreme Court, tačiau per apeliacinį procesą pripažino, kad žalą pastatui padarė pirito oksidacija. 2014 m. gruodžio 2 d. Supreme Court priėmė sprendimą dėl nacionalinės teisės klausimų ir atmetė apeliacinį skundą, taip pat pripažino, kad High Court išvados dėl sieros kiekio buvo patvirtintos įrodymais ir kad jo pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas pagrįstas, todėl nereikėjo jo tikrinti.
30. Tačiau Supreme Court nepriėmė sprendimų dėl tų apeliacinio skundo aspektų, kurie susiję su Europos Sąjungos teisės taikymu, nes jam kilo abejonių dėl Europos techninių standartų teisinio pobūdžio ir rėmimosi šiais standartais esant privačių asmenų sutartiniams santykiams, taip pat dėl standarto EN 13242:2002 aiškinimo ir dėl pareigos iš anksto pranešti apie Airijos standartus dėl prekių pardavimo. Todėl šis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. a) Jei sutarties sąlygos įpareigoja šalį tiekti prekę, pagamintą laikantis nacionalinio standarto, kuris buvo priimtas įgyvendinant Europos standartą remiantis Europos Komisijos mandatu, suteiktu pagal Statybos produktų direktyvos 89/106 nuostatas, ar minėto standarto aiškinimas yra klausimas, dėl kurio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo galima prašyti priimti prejudicinį sprendimą remiantis SESV 267 straipsniu?
b) Jei atsakymas į 1a klausimą yra teigiamas, ar pagal standartą EN 13242:2002 reikalaujama, kad jo laikymasis arba pažeidimas būtų įrodytas tik bandymais, gamybos ir (arba) tiekimo metu atliktais pagal standarte EN 13242:2002 nurodytus ir Europos standartizacijos komiteto patvirtintus (neturint atitinkamo mandato) standartus; ar standarto pažeidimas (ir todėl sutarties pažeidimas) gali būti įrodytas vėliau atliktais bandymais, jei tokių bandymų rezultatai logiškai patvirtina standarto pažeidimą?
2. Ar nagrinėdamas privatinės teisės ginčą dėl sutarties pažeidimo, susijusio su produktu, pagamintu laikantis Europos standarto, priimto Europos Komisijai suteikus mandatą pagal Statybos produktų direktyvą 89/106, nacionalinis teismas privalo netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, nustatančių sąlygas dėl tinkamumo prekiauti ir naudoti pagal paskirtį arba kokybės, remdamasis tuo, kad teisės aktų nuostatos (ar jų taikymas) sukuria standartus arba nustato technines specifikacijas ar reikalavimus, apie kuriuos nebuvo pranešta laikantis Techninių standartų direktyvos 98/34 nuostatų?
3. Ar nagrinėdamas ginčą dėl pagal privatinę teisę sudarytos sutarties pažeidimo, atsiradusio neįvykdžius pagal standartą EN 13242:2002 pagaminto produkto tinkamumo prekiauti ir naudoti pagal paskirtį sąlygos (sutarčiai taikomos pagal įstatymą, nebent šalys ją būtų pakeitusios ar sutariusios kitaip), nacionalinis teismas privalo preziumuoti, kad produktas yra tinkamos kokybės prekiauti ir naudoti pagal paskirtį, ir, jei taip, ar tokia prezumpcija gali būti paneigta jo neatitiktį standartui EN 13242:2002 įrodžius bandymais, produkto tiekimo metu atliktais vadovaujantis standarte EN 13242:2002 nurodytais bandymų ir protokolų aprašais?
4. Jei abu atsakymai į 1a ir 3 klausimus yra teigiami, ar viso skaldoje esančio sieros kiekio ribos nustatymas standarte EN 13242:2002 arba juo remiantis reiškia, kad tokios ribos būtina laikytis, inter alia, tam, kad atsirastų prezumpcija dėl produkto kokybės arba tinkamumo naudoti?
5. Jei atsakymai į abu 1a ir 3 klausimus yra teigiami, ar įrodymas, kad produktas žymimas EB ženklu, reikalingas norint remtis EN 13242:2002 ZA priedo ir (arba) Statybos produktų direktyvos 89/106/EEB 4 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija?“
31. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas 2014 m. gruodžio 30 d., o per rašytinį procesą James Elliott, Irish Asphalt, Komisija ir Airijos vyriausybė pateikė savo pastabas.
32. Per 2015 m. lapkričio 19 d. įvykusį teismo posėdį James Elliott, Irish Asphalt, Komisijos ir Airijos atstovai pateikė pastabas žodžiu.
III – Prejudicinių klausimų analizė
33. Šioje byloje Supreme Court pateikti prejudiciniai klausimai man atrodo aiškiai priimtini. Tiesą pasakius, vienintelė Airija teigė, kad James Elliott ir Irish Asphalt ginčas susijęs tik su Airijos viduje susiklosčiusiais verslo santykiais (dvi Airijos įmones saistančios sutarties pažeidimas), kurių pasekmės sprendžiamos pagal Airijos teisę, todėl netaikytina jokia Sąjungos teisės nuostata, kurios galiojamas ar aiškinimas galėtų kelti abejonių.
34. Airijos vyriausybės argumentui negalima pritarti, nes, kaip ir Supreme Court, manau, jog tam, kad būtų galima išspręsti šį ginčą, būtina išaiškinti standartą EN 13242:2002, priimtą remiantis direktyvomis 89/106 ir 98/34 bei perkeltą į nacionalinę teisę Airijos techniniu standartu I.S. EN 13242:2002. Sprendimą dėl įtariamo sutarties pažeidimo turi priimti Supreme Court, tačiau jo vertinimas gali priklausyti nuo Sąjungos teisės išaiškinimo, o tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas mano, kad turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą ir atsakyti į nacionalinių teismų pateiktus klausimus(23).
A – Pirmasis prejudicinis klausimas, a punktas: Teisingumo Teismo jurisdikcija prejudiciniame sprendime aiškinti suderintus techninius standartus
35. Supreme Court klausia, ar, remiantis SESV 267 straipsniu, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją prejudiciniame sprendime aiškinti suderintą techninį standartą. Šio klausimo priimtinumas, kaip ir jo tinkamumas bei reikšmingumas, nekelia jokių abejonių, juo labiau kad iki šiol Teisingumo Teismas neturėjo progos tiesiogiai spręsti šio klausimo.
36. Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, reikia išanalizuoti, ar ESK suderinti standartai, priimti remiantis Komisijos suteiktu mandatu ir paskelbti Oficialiojo leidinio C serijoje, gali būti kvalifikuojami kaip „Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktai“, kai teikiami prašymai priimti prejudicinius sprendimus dėl galiojimo ir išaiškinimo.
37. Pateiktose pastabose Komisija ir Irish Asphalt tvirtina, kad Teisingumo Teismas šį klausimą jau išsprendė byloje Latchways ir Eurosafe Solutions. Tačiau manau, kad tame sprendime Teisingumo Teismas tik konstatavo, kad standarto EN 795 dėl A1 klasės inkaravimo įtaisų nuostatoms Direktyva 89/686 netaikoma, nes tai nebuvo suderintos techninės specifikacijos, kadangi Komisija nebuvo jų patvirtinusi, o Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje tos specifikacijos aiškiai buvo neįvardytos. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad aptariamoms specifikacijoms netaikoma Sąjungos teisė ir kad dėl tos priežasties jis neturi jurisdikcijos jų aiškinti(24).
38. Mano nuomone, remiantis Sprendimu Latchways ir Eurosafe Solutions negalima daryti išvados a sensu contrario, kad Teisingumo Teismas būtų nusprendęs, jog turi jurisdikciją, jeigu standartas EN 795 būtų suderintas techninis standartas, kaip nustatyta Direktyvoje 89/686(25). Be to, tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad nepriims sprendimo dėl suderintų standartų teisinio pobūdžio(26), o ši analizė, mano nuomone, yra būtina vertinant, ar dėl šių standartų gali būti pateikti prejudiciniai klausimai.
39. Supreme Court nuomone, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti neigiamai, nes nacionalinis standartas, kuriuo įgyvendinamas remiantis pagal Direktyvą 89/106 Komisijos suteiktu mandatu ESK parengtas Europos standartas, nėra Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo priimtas aktas. James Elliott ir Airija laikosi tos pačios nuomonės iš esmės dėl dviejų priežasčių: pirma, ESK privatus pobūdis ir, antra, suderintų techninių standartų neprivalomumas. ESK yra privati pagal Belgijos teisę veikianti pelno nesiekianti asociacija, sudaryta iš 33 Europos šalių standartizacijos įstaigų, kurios pačios yra privatūs subjektai, todėl jis negali būti laikomas Sąjungos institucija, įstaiga ar organu(27). Pasak Airijos, ESK savarankiškumui neturi įtakos aplinkybė, kad Komisija jį įpareigoja parengti techninius standartus, nes jis gali priimti arba nepriimti mandato(28). Be to, ESK suderinti techniniai standartai visada taikomi savanoriškai, ir, pasak James Elliott, teisės aktų suderinimo priimant „naujojo požiūrio“ direktyvas logika žlugtų, jei su jų taikymu susiję klausimai būtų sprendžiami teismuose.
40. Šie argumentai manęs neįtikina. Iš karto pažymiu, kad mano atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas ir kad Teisingumo Teismas turi pripažinti turįs jurisdikciją priimti sprendimus dėl prejudicinių klausimų, kuriais prašoma išaiškinti suderintus techninius standartus, aptariamus šioje byloje. Šie standartai turi būti laikomi „Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktais“ SESV 267 straipsnio taikymo tikslais.
41. Mano nuomonė grindžiama trimis argumentais, kuriuos išdėstysiu toliau: a) „naujojo požiūrio“ direktyvomis negalima naudotis Teisingumo Teismo jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus nenaudai; b) Komisija vykdo reikšmingą ESK suderintų techninių standartų rengimo procedūros kontrolę; c) ESK, kaip Europos Sąjungos standartizacijos įstaigos, veikla priklauso nuo Europos Sąjungos veiksmų.
1. „Naujojo požiūrio“ direktyvomis negalima naudotis Teisingumo Teismo jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus nenaudai
42. Direktyva 89/106, kurioje neatliktas baigtinis ir išsamus statybinių medžiagų, taip pat skaldos, techninių specifikacijų suderinimas, yra tiesiogiai susijusi su standartu EN 13242:2002. Šioje direktyvoje nustatyti minimalūs reikalavimai, kuriuos turi tenkinti statybinės medžiagos, kad statiniai būtų patikimi, o Europos standartizacijos įstaigoms patikima užduotis vėliau parengti standartus, kuriuose bus pateiktos tikslios techninės specifikacijos, kad šios medžiagos atitiktų paprasčiausius direktyvoje numatytus reikalavimus. Suderintų standartų taikymas yra savanoriškas, ir gamintojas visada gali nuspręsti taikyti kitas technines specifikacijas, kad įvykdytų šiuos reikalavimus. Be to, laikantis suderintų standartų pagamintoms medžiagoms taikoma suderinamumo su pagrindiniais Direktyvoje 89/106 numatytais reikalavimais prezumpcija(29).
43. Sąjungos teisės aktų leidėjas taiko nuorodos į techninę standartizacijos priemonę metodą, kuris dažnai taikomas nacionalinės teisės sistemose ir tarptautinėje teisėje; šiam metodui Europos Sąjunga teikė pirmenybę siekdama turėti palankesnes sąlygas nuo 1985 m. pradėjus kurti vidaus rinką(30). Remiantis šiuo metodu, Direktyvoje 89/106 pateikti tik esminiai statybinėms medžiagoms taikomo suderinto reglamentavimo elementai, todėl ESK standartai yra būtinas papildymas, kad jos galėtų laisvai judėti vidaus rinkoje.
44. Jeigu Teisingumo Teismas akivaizdžiai turi jurisdikciją aiškinti Direktyvą 89/106 ir priimti prejudicinį sprendimą(31), jam taip pat turėtų būti leidžiama atsakyti į prejudicinius klausimus dėl šią direktyvą papildančių suderintų techninių standartų. Priešingu atveju statybinių medžiagų derinimas netektų prasmės, nes suderinti techniniai standartai (šiuo atveju standartas EN 13242:2002) atskirose valstybėse narėse galėtų būti aiškinami skirtingai.
45. „Naujojo požiūrio“ taikymas suderinimo direktyvose negali būti Teisingumo Teismo jurisdikcijos aiškinti visą suderintą tam tikros prekės gamybai ir prekybai taikomą teisės aktą (t. y. direktyvą ir ją papildančius suderintus techninius standartus) priimant prejudicinį sprendimą ribojimas. Jei, kalbant apie visiško suderinimo direktyvą, jurisdikcija priimti prejudicinį sprendimą taikoma visiems su nagrinėjamu produktu susijusiesiems suderintiems standartams, toks pats sprendimas turi būti taikomas „naujojo požiūrio“ direktyvoms, kuriomis negalima naudotis Teisingumo Teismo jurisdikcijos nenaudai.
2. Komisija vykdo reikšmingą ESK suderintų techninių standartų rengimo procedūros kontrolę
46. Teisės aktų rengimo techniką darant nuorodą į Europos standartus reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas ir bendrai, ir konkrečiai kiekvienoje direktyvoje, kurioje ta technika taikoma. Bendrasis reglamentavimas iš pradžių buvo pateiktas Direktyvoje 83/189, paskui Direktyvoje 98/34, kurią neseniai pakeitė Direktyva 2015/1535. Kiek tai susiję su statybinėmis medžiagomis, konkretus reglamentavimas buvo išdėstytas Direktyvoje 89/106, kuri vėliau buvo pakeista Reglamentu Nr. 305/2011. Todėl tai nėra išimtinai privatus techninio standartizavimo atvejis atliekamas ESK iniciatyva be jokios sąsajos su Sąjungos teise. Atvirkščiai, Komisija kontroliuoja ESK patikėtą suderintų techninių standartų rengimo procedūrą, o ši kontrolė pasireiškia įvairiais aspektais, kuriuos nurodysiu toliau.
47. Visų pirma suderintas techninis standartas visada rengiamas remiantis ESK suteiktu Komisijos mandatu. Standartas EN 13242:2002 parengtas remiantis mandatu M/125.
48. Direktyvos 89/106 4 straipsnio 2 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suderinti standartai yra ESK arba Europos elektrotechnikos standartizacijos komiteto (EESK), arba šių dviejų įstaigų kartu priimtos techninės specifikacijos „remiantis Komisijos mandatu, kuris suteikiamas pagal Direktyvą 83/189 remiantis 19 straipsnyje nurodyto komiteto pateikta nuomone ir laikantis 1984 m. lapkričio 13 d. pasirašytų bendrų gairių dėl Komisijos ir šių dviejų įstaigų bendradarbiavimo“. Todėl, nesant mandato, negali būti suderinto ESK standarto, o tame mandate išdėstyti pagrindiniai elementai, kuriais ESK turi vadovautis rengdamas suderintą techninį standartą.
49. Taigi neturėdamas mandato M/125 ESK nebūtų priėmęs standarto EN 13242:2002. Nors ESK taip pat rengia techninius Europos standartus savo iniciatyva, tai nėra suderinti standartai, susiję su direktyva, o prekėms, kurioms jie taikomi, nesuteikiama nei atitikties direktyvai, nei teisės laisvai judėti prezumpcija(32). Taip buvo, pavyzdžiui, standarto EN 795 atveju, dėl kurio priimtas Sprendimas Latchways ir Eurosafe Solutions(33); dėl šio standarto ryšio su Sąjungos teise nebuvimo Teisingumo Teismas turėjo pripažinti, kad neturi jurisdikcijos jo aiškinti priimdamas prejudicinį sprendimą.
50. Antra, nuoroda į suderintus techninius standartus būtinai turi būti paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Tai nustatyta Direktyvos 89/106 7 straipsnio 3 dalyje kaip sąlyga, kad šie standartai galėtų daryti pagrindinį jiems direktyva suteiktą poveikį, t. y. kad galėtų būti taikoma prezumpcija, jog atitikimas šiems standartams reiškia suderinamumą su pačia direktyva ir užtikrina prekės laisvą judėjimą Sąjungoje.
51. Tiesa, Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje pateikta tik nuoroda į suderintą standartą, o ne visas jo tekstas. Suderintus techninius standartus ESK rengia anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, o ESK priklausančios nacionalinės standartizacijos įstaigos rengia jų redakcijas nacionalinėmis kalbomis ir parduoda jas suinteresuotiesiems asmenims. Šios nacionalinės įstaigos turi intelektinės nuosavybės teises į atitinkamas nacionalines suderinto techninio standarto redakcijas ir renka mokestį už jų platinimą, o dėl šios aplinkybės tam tikrose valstybėse narėse susiklostė skirtinga teismų praktika dėl būtinybės suderintus techninius standartus skelbti oficialiai, kai teisės aktų leidėjai daro į juos nuorodą(34). Manau, kad nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą nereikia plačiau gilintis į labai svarbų klausimą, ar išsamus oficialus suderintų techninių standartų paskelbimas yra būtinas, kad tie standartai turėtų teisinį poveikį(35) ir kad būtų laikomasi teisės normų viešumo principo. Šis reikalavimas turėtų didelį poveikį Europos standartizacijos sistemai, konkrečiai – nacionalinių standartizacijos įstaigų vykdomam suderintų techninių standartų pardavimui.
52. Pareiga Oficialiajame leidinyje skelbti suderinto standarto nuorodą reiškia, kad Komisija turi kontroliuoti jos turinį ir patikrinti, ar ji atitinka ESK suteiktą mandatą ir direktyvą. Direktyvos 89/106 5 straipsnyje ši pareiga numatyta šiek tiek miglotai, tačiau Reglamento Nr. 1025/2012 10 straipsnio 6 dalis ir Reglamento Nr. 305/2011 17 straipsnio 5 dalis, kuri dabar taikoma statybinėms medžiagoms, nepalieka vietos jokioms abejonėms. Komisijos sprendimas skelbti sukelia teisinių pasekmių, todėl yra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo(36).
53. Trečia, remiantis Direktyvos 89/106 5 straipsniu, Komisija ir valstybės narės turi galimybę pateikti prieštaravimų dėl ESK parengto standarto, jei mano, kad tas standartas neatitinka direktyvos arba Komisijos suteikto mandato reikalavimų. Prieštaravimas gali būti kliūtis suderintą standartą skelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba lemti vėlesnį šio paskelbimo atšaukimą, jei tas prieštaravimas pareikštas a posteriori. Tokiais atvejais ESK techninis standartas nesuteikia prekei prezumpcijos, kad ta prekė atitinka direktyvą.
54. Kadangi „naujojo požiūrio“ direktyvose numatytos prieštaravimo suderintiems techniniams standartams pateikimo procedūros skiriasi, ši procedūra vieningai reglamentuojama Reglamento Nr. 1025/2012 11 straipsnyje(37). Todėl Komisija atlieka ex ante kontrolę prieš skelbimą. Formalius prieštaravimus gali pareikšti valstybės narės ir Europos Parlamentas, o ne Komisija, kurios atliekama suderinto techninio standarto kontrolė yra privalomas etapas, be kurio negalima skelbti jo nuorodos. Kaip ir sprendimai dėl suderintų techninių standartų paskelbimo, Komisijos sprendimai dėl valstybių narių arba Europos Parlamento pateiktų formalių prieštaravimų dėl šių standartų yra teisės aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo(38).
55. Tiek valstybių narių ir Europos Parlamento galimybė pateikti formalų prieštaravimą, tiek Komisijos veiksmai iki suderintų techninių standartų paskelbimo rodo, kad tai yra „kontroliuojamas“ teisės aktų delegavimo privačiai standartizacijos įstaigai atvejis(39).
3. ESK, kaip standartizacijos įstaigos, veikla priklauso nuo Europos Sąjungos veiksmų
56. Kaip jau minėjau, ESK yra privati standartizacijos įstaiga, veikianti pagal Belgijos teisę ir sudaryta iš Europos Sąjungos ir ELPA valstybių narių nacionalinių įstaigų. Jos sandara ir veikla panaši į daugumos standartizacijos įstaigų, tačiau turi ypatumų dėl tarptautinio pobūdžio(40). Privatus pobūdis akivaizdžiai pasireiškia tuo, kad ESK rengia nesuderintus Europos techninius standartus, tačiau jis laikosi kitokios strategijos, kai vykdo Komisijos jam suteiktus mandatus rengti suderintus standartus.
57. Su suderintais techniniais standartais susijusi ESK veikla grindžiama bendradarbiavimu su Komisija, kurį reglamentuoja susitarimas, įtrauktas į periodiškai atnaujinamas bendras gaires(41). Jose pabrėžiama standartizacijos svarba Europos politikai ir laisvam prekių ir paslaugų judėjimui bei Europos gamintojų konkurencingumo didinimui(42).Tuo pačiu tikslu šiose gairėse nustatyti bendrieji principai, reglamentuojantys jų santykius ir bendradarbiavimą, ir pagal kuriuos standartizacijos įstaigos įsipareigojo standartus rengti taip, kad jie kuo labiau atitiktų Sąjungos interesus. Už tai Komisija įsipareigojo teikti paramą ir dalyvauti šių įstaigų darbe.
58. Be to, Komisija teikia finansinę paramą ESK, kad jis rengtų suderintus techninius standartus. Sprendime Nr. 1673/2006/EB(43) numatytas Sąjungos įnašas į Europos standartizacijos finansavimą, kad būtų užtikrinta, jog suderinti Europos standartai būtų parengti ir peržiūrimi atsižvelgiant į Sąjungos tikslus, teisės aktus ir politikos kryptis. Suderintų standartų, kuriuos Komisija prašo parengti ESK ir kitų įstaigų, yra ribotas ir sudaro menką dalį nuo bendro parengtų standartų skaičiaus. Būtent pramonė prisiima didžiąją dalį standartizacijos finansavimo, todėl Europos Sąjungos naudojimasis ESK paslaugomis yra „ekonomiškai naudingas“ pasirinkimas, nes minties sukurti vykdančiąją agentūrą, kuri priimtų „naujojo požiūrio“ direktyvose reikalaujamus techninius standartus, buvo atsisakyta(44).
59. Standartizacijos įstaigų (šiuo atveju – ESK) privatumas nereiškia, kad jų veikla nesusijusi su Europos Sąjungos teise. Sprendime Fra.bo(45) Teisingumo Teismas nusprendė, kad SESV 34 straipsnis taikomas privačios įstaigos standartizacijos ir sertifikavimo veiklai, jeigu nacionalinės teisės aktuose šios įstaigos sertifikuotos prekės laikomos atitinkančiomis nacionalinę teisę ir jeigu tai kelia kliūčių prekybai prekėmis, kurių ši įstaiga nėra sertifikavusi.
60. Jei Teisingumo Teismas nedvejodamas ėmėsi analizuoti su nacionaliniu reglamentavimu susijusios nacionalinės standartizacijos įstaigos veiklos suderinamumą su Sąjungos teise (konkrečiai – su kiekybiniams ribojimams lygiaverčio poveikio priemonių draudimu), jis a fortiori turi turėti jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl ESK suderintų techninių standartų suderinamumo su šiuo draudimu ir aiškinti šiuos standartus bei direktyvą, kurioje į juos daroma nuoroda.
61. Galiausiai Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti šios rūšies techninius standartus turi būti pripažinta, mano manymu, atsižvelgiant į šios institucijos parodytą lankstumą atsakant į įvarius prejudicinius klausimus dėl įvairių teisines pasekmes sukeliančių teisės aktų, kurie nėra reglamentai, direktyvos ir sprendimai. Pavyzdžiui, Sprendime Grimaldi(46) dėl EEB sutarties pagrindu priimtos rekomendacijos Teisingumo Teismas nusprendė, kad „pagal 177 straipsnį Teisingumo Teismui suteikiama jurisdikcija priimti prejudicinius sprendimus dėl visų be išimties aktų, kuriuos priėmė Bendrijos institucijos, galiojimo ir aiškinimo“(47). Neseniai Teisingumo Teismas pritaikė tokį patį lankstų požiūrį Sprendime Gauweiler ir kt., kuriame į prejudicinį klausimą, susijusį su Vokietijos Konstituciniam Teismui kilusiomis abejonėmis dėl OMT („Outright Monetary Transactions“, piniginiai sandoriai dėl vertybinių popierių) programos, atsakė, kad ji buvo netipiškas teisės aktas(48).
62. Galiausiai manau, kad iš mandato M/125, kurį Komisija suteikė pagal direktyvas 89/106 ir 98/34, kildinamas standartas EN 13242:2002 sukelia teisinių pasekmių vidaus rinkoje ir kad jį išaiškinti turi Teisingumo Teismas. Konkrečiai kalbant, kai produktas (statybinė skalda) atitinka suderintą standartą, jam taikoma suderinamumo su Direktyvoje 89/106 nustatytais reikalavimais prezumpcija, o tai sudaro palankesnes sąlygas jo prekybai vidaus rinkoje.
63. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus siūlau Teisingumo Teismui į pirmojo prejudicinio klausimo a punktą atsakyti taip: jeigu pagal privatinę teisę sudarytos sutarties nuostatas šalis privalo pateikti produktą, kuris buvo pagamintas laikantis nacionalinio techninio standarto, priimto taikant remiantis Komisijos mandatu ESK patvirtintą Europos standartą, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl šio suderinto techninio standarto aiškinimo.
B – Pirmojo prejudicinio klausimo b punktas: įrodinėjimo metodai tikrinant, kaip laikomasi suderinto standarto EN 13242:2002
64. Supreme Court klausia, ar pagal standartą EN 13242:2002 reikalaujama, kad jo laikymasis būtų įrodytas: a) taikant tik šiame standarte nustatytus ir produkto gamybos ar tiekimo metu taikomus atitikties įrodinėjimo metodus; ar b) kitomis vėliau taikomomis įrodinėjimo priemonėmis, jeigu jų rezultatai logiškai įrodo šio standarto pažeidimą.
65. Supreme Court nuomone, standarto paisymas arba pažeidimas gali būti nustatytas produkto gamybos ar tiekimo momentu, taip pat ekonominio naudingumo laikotarpiu, taikant visus logiškai įrodančius metodus. James Elliott, Airija ir Komisija laikosi tos pačios nuomonės, o Irish Asphalt teigia, kad standartas EN 13242:2002 leidžia taikyti tik jame nustatytą įrodymo metodą ir tik produkto gamybos ar tiekimo momentu.
66. Mandatas M/125 (II skyriaus 9 dalis) įpareigojo ESK į suderintą standartą įtraukti nuorodą į bandymo metodą ar metodus, kuriuos taikant būtų galima nustatyti produkto savybes ir jo atitiktį standarto techninėms specifikacijoms. Taip pat III skyriaus 2 dalyje nurodyta, kad „suderintame standarte pateikiami: <…> metodai (skaičiavimas, bandymo metodai ar kt.) arba nuoroda į standartą, kuriame pateikti šių savybių nustatymo metodai)“.
67. Standarto EN 13242:2002 6 straipsnyje pateikti jam taikyti reikalingi bandymų metodai ir nurodyti įvairiuose nesuderintuose ESK standartuose esantys metodai (konkrečiai standartai EN 1097‑2:1998, EN 1367‑2 ir EN 1744‑1:1998)(49). Tai inkorporavimo atvejis nurodant nesuderintų Europos standartų turinį suderintame techniniame standarte. Ši praktika įprasta statybos sektoriaus techninėje standartizacijoje, nes šiame sektoriuje svarbiau nurodyti ne medžiagos savybes, o jos įtakos pastatų saugumui analizės metodus(50).
68. Nesant poreikio išsamiau analizuoti šios nuorodos rūšį, man atrodo aišku, kad bandymų metodų, kurių naudojimas yra savanoriškas, taikymas palengvina įrodinėjimą, kad laikomasi suderinto standarto techninių specifikacijų produkto gamybos ar pardavimo momentu, o tai leidžia tam produktui taikyti atitikties Direktyvai 89/106 prezumpciją ir naudotis teise laisvai judėti.
69. Be to, manau, kad statybinei medžiagai (šiuo atveju skaldai) gali būti taikomi bandymai, kuriais siekiama įrodyti, kad laikomasi standarto EN 13242:2002 techninių specifikacijų ne tik jos pirkimo iš gamintojo momentu, bet ir prekės ekonominio naudingumo laikotarpiu. Taip galima teigti remiantis Direktyvos 89/106 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad pagrindiniai reikalavimai turi įtakos prekėms ir jų turi būti laikomasi „per ekonomiškai pagrįstą eksploatavimo trukmę“.
70. Direktyvos 89/106 21 straipsnyje pateikta apsaugos nuostata pasiekiamas toks pats rezultatas, nes valstybės narės gali išimti iš rinkos produktą, kuris anksčiau pripažintas atitinkantis minėtą direktyvą, tik tuo atveju, jeigu vėliau atlieka bandymus ir nustato, kad iš tikrųjų šis produktas neatitinka joje numatytų esminių saugos reikalavimų. Jeigu atitikties bandymus būtų galima atlikti tik pirminio pardavimo momentu, gamintojas turėtų beveik absoliučią tų bandymų kontrolę, nes pirkėjas turėtų patirti ekonominių sąnaudų, kad su įsigytomis prekėmis galėtų atlikti tokius bandymus. Atitikties Direktyvai 89/106 prezumpcija nebebūtų iuris tantum ir taptų praktiškai nepaneigiama, kaip savo pastabose teigia James Elliott.
71. Taigi į pirmojo prejudicinio klausimo b punktą siūlau atsakyti, kad suderintas standartas EN 13242:2002 aiškintinas taip, kad jis leidžia nustatyti jo techninių specifikacijų nesilaikymą taikant kitus bandymų metodus, nei konkrečiai jam nustatytieji, ir kad tiek vieni, tiek kiti metodai gali būti naudojami bet kuriuo produkto ekonominio naudingumo momentu.
C – Trečiasis prejudicinis klausimas: Direktyvą 89/106 atitinkančių produktų tinkamumo naudoti prezumpcija
72. Trečiuoju prejudiciniu klausimu Supreme Court teiraujasi, ar pagal Direktyvos 89/106 4 straipsnio 2 dalį suteikta statybinės medžiagos tinkamumo naudoti prezumpcija taip pat būtina nustatant, ar ši medžiaga yra tinkamos prekiauti kokybės, kai šios savybės reikalaujama pagal prekių pardavimui taikomus bendruosius nacionalinės teisės aktus.
73. Visos proceso šalys, išskyrus Irish Asphalt, siūlo neigiamai atsakyti į šį klausimą, ir aš pritariu jų nuomonei. Direktyvos 89/106 4 straipsnio 2 dalyje numatyta tinkamumo naudoti prezumpcija galioja šios Sąjungos teisės akto kontekste ir prekybai šiuo produktu vidaus rinkoje be techninių kliūčių. Logiškai galvojant, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti šią prezumpciją ir visas su ja susijusias Direktyvos 89/106 nuostatas. Vis dėlto ši prezumpcija negali būti perkelta ir ja negalima naudotis nustatant, ar statybinė medžiaga yra tinkamos prekiauti kokybės, kai privatiems verslo santykiams reikia taikyti nacionalinės teisės aktus, kaip antai reglamentuojančius prekių pardavimą Airijoje.
74. Teisingumo Teismas neturi priimti prejudicinio sprendimo dėl nacionalinių įstatymų išaiškinimo ir dėl aspektų, kuriais remiantis būtų galima vertinti, ar prekės yra tinkamos kokybės prekiauti pagal nacionalinės teisės aktus, į kuriuos atsižvelgdami nacionaliniai teismai turi išnagrinėti pagal privatinę teisę sudarytų sutarčių pažeidimus.
75. Todėl siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: pagal nacionalinės teisės aktus dėl prekių pardavimo vertinant, ar statybinės medžiagos yra tinkamos prekiauti kokybės, negalima remtis Direktyvoje 89/106 numatyta jų tinkamumo naudoti prezumpcija, kuri taikoma siekiant sudaryti palankesnes sąlygas laisvam šių produktų judėjimui vidaus rinkoje.
D – Ketvirtasis prejudicinis klausimas: suderintame standarte EN 13242:2002 nustatytas didžiausias sieros kiekis
76. Ketvirtuoju prejudiciniu klausimu Supreme Court teiraujasi, ar standarte EN 13242:2002 nustatyta (arba ar juo remiantis gali būti nustatyta) bendro sieros kiekio skaldoje riba ir ar ta riba gali būti privaloma sąlyga siekiant pasinaudoti tinkamumo naudoti prezumpcija.
77. Atsakymas į šį klausimą iš principo yra neigiamas. Standarto EN 13242:2002 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga deklaruoti bendrą sieros kiekį skaldoje, tačiau šios medžiagos kiekiui netaikoma 1 % riba. 6 straipsnio 3 dalyje pateiktoje 13 lentelėje kalbama apie „Skaldą, išskyrus ore atvėsusį aukštakrosnės šlaką“ (t. y. apie šioje byloje nagrinėjamą skaldą) ir joje numatyta galimybė, kad skaldoje gali būti mažiau arba daugiau kaip 1 % sieros. Mano nuomone, šis straipsnis nekelia jokių abejonių.
78. 2004 m. NSAI paskelbė standarto I.S. EN 13242:2002 naudojimo gaires, remdamasi standarto EN 13242:2002 6 straipsnio 1 dalies 3 pastaba, kurioje daroma nuoroda į skaldos naudojimo vietoje galiojančias nacionalinės teisės nuostatas. Šiose gairėse bendras sieros kiekis aptariamoje skaldoje ribojamas iki 1 %. Vis dėlto manau, kad ši 3 pastaba neleidžia nustatyti tokios absoliučios ribos.
79. Mano nuomone, nacionalinis techninis standartas, kuriuo perkeliamas ESK suderintas techninis standartas, negali savo turiniu jam prieštarauti. Jeigu standarte EN 13242:2002 nenustatyta skaldoje esančios sieros maksimali vertė, valstybės narės standartizacijos įstaiga negali nustatyti absoliučios 1 % ribos. Šis suvaržymas prieštarauja suderinto standarto, kuris kiekvienoje valstybėje narėje gali būti taikomas skirtingai, veiksmingumui ir kenkia Direktyvos 89/106 tikslui sudaryti palankesnes sąlygas statybinių medžiagų laisvam judėjimui vidaus rinkoje. Reglamento Nr. 305/2011 17 straipsnio 5 dalyje dabar aiškiai nustatyta: „panaikinami prieštaraujantys nacionaliniai standartai ir valstybės narės turi panaikinti visas prieštaraujančias nacionalines nuostatas“.
80. Todėl siūlau taip atsakyti į ketvirtąjį klausimą: suderintame standarte EN 13242:2002 bendram skaldoje esančiam sieros kiekiui nenustatyta 1 % riba ir bet koks nacionalinis techninis standartas, kuriame nustatyta priešingai, turi būti netaikomas.
E – Penktasis prejudicinis klausimas: „CE“ ženklinimo naudojimas
81. Supreme Court taip pat klausia, ar reikia įrodyti, jog produktas paženklintas „CE“ ženklu, kad jam būtų galima taikyti standarto EN 13242:2002 ZA priede arba Direktyvos 89/106 4 straipsnyje sukurtą prezumpciją. Taigi reikia išsiaiškinti, ar ženklas „CE“ yra sąlyga, kurios reikia laikytis norint skaldai taikyti suderinamumo su Direktyva 89/106 prezumpciją, ar, atvirkščiai, tas ženklas yra tik įrodymas, kad laikomasi minėtoje direktyvoje numatytų reikalavimų.
82. Priešingai, nei Airija ir James Elliott teigė savo pastabose, manau, kad ženklas „CE“ yra tik priemonė įrodyti, kad laikomasi pagrindinių Direktyvoje 89/106 nustatytų reikalavimų, o ne to įrodinėjimo sąlyga. Direktyvos 89/106 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „CE“ ženklas informuoja apie tai, kad prekė atitinka nacionalinius standartus, kuriais perkelti suderinti standartai, ir kad ji tinkama naudoti pagal numatytą paskirtį(51). Remiantis to paties straipsnio 6 dalimi, ženklas „CE“ reiškia, jog prekės atitinka 4 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus ir būtent gamintojas arba jo įgaliotas asmuo turi juo ženklinti prekes, o pagal 15 straipsnį valstybės narės įpareigojamos stebėti, kad ženklas „CE“ būtų tinkamai naudojamas, ir joms leidžiama uždrausti jį naudoti, kai konstatuojama, kad tas ženklas naudojamas netinkamai ant prekės, kuri neatitinka arba nebeatitinka Direktyvos 89/106 reikalavimų. Galiausiai Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė negali reikalauti, kad statybinės medžiagos, kurioms ženklinti tinkamai naudojamas ženklas „CE“, būtų papildomai ženklinamos nacionaliniu ženklu dėl to, kad suderinti standartai tariamai yra neišsamūs(52).
83. Taigi ženklas „CE“ yra už ženklinimą šiuo ženklu atsakingo fizinio ar juridinio asmens pareiškimas, kad prekė atitinka taikytinas Direktyvos 89/106 nuostatas bei suderintą standartą EN 13242:2002 ir kad tai prekei buvo taikyta atitinkama vertinimo procedūra. Gamintojas yra galiausiai atsakingas už prekės atitiktį direktyvai ir už ženklinimą ženklu „CE“, prieš tai atlikus šios prekės vertinimo procedūrą. Ženklas „CE“ yra tik būdas pranešti, kad skalda atitinka Direktyvos 89/106 ir standarto EN 13242:2002 reikalavimus, kad būtų lengviau ja prekiauti(53).
84. Vėlesniuose bendruosiuose teisės aktuose (jie šioje byloje netaikomi), ženklinimas „CE“ buvo sugriežtintas ir tapo vienintele priemone įrodyti prekės atitiktį taikomiems reikalavimams, nustatytiems Bendrijos derinamuosiuose teisės aktuose. Būtent taip numatyta Reglamento (EB) Nr. 765/2008 30 straipsnio 4 dalyje, kurioje pateikta apibrėžtis, forma ir principai, reglamentuojantys ženklinimą ženklu „CE“, ir Sprendime 768/2008, kuris taikomas atitikties vertinimo procedūroms, po kurių ženklinama šiuo ženklu(54). Reglamento Nr. 305/2011 8 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad statybinėms medžiagoms ženklinti išimtinai naudojamas ženklinimas „CE“.
85. Iki šios dienos susiklosčiusioje Teisingumo Teismo praktikoje dėl Direktyvos 89/106 pritariama mano siūlomam aiškinimui, nes, remiantis Sprendimu Elenca(55), teisės normos, kuriomis nacionalinėje teritorijoje automatiškai ir visiškai draudžiama prekyba produktais, teisėtai parduodamais kitose valstybėse narėse, dėl to, kad minėti produktai nepažymėti „CE“ ženklu, yra nesuderinamos su Sąjungos teisėje įtvirtintu proporcingumo reikalavimu. Taigi šiuo sprendimu paneigiamas bet koks ženklinimo ženklu „CE“ materialusis pobūdis ir jam suteikiamas įrodomasis pobūdis.
86. Todėl į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą penktąjį klausimą siūlau atsakyti taip: ženklinimas ženklu „CE“ yra ne sąlyga, o tik priemonė įrodyti, kad skalda atitinka Direktyvos 89/106 ir suderinto standarto EN 13242:2002 reikalavimus.
F – Antrasis prejudicinis klausimas: Direktyvos 98/34 ir sprendimuose „CIA Security International“ ir „Unilever“ įtvirtintos teismų praktikos taikymas
87. Supreme Court klausia, ar jis privalo netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, kuriose nustatytos implicitinės sąlygos dėl tinkamos prekiauti prekių kokybės ir jų tinkamumo naudoti pagal nustatytą paskirtį arba kokybės, nes tai techniniai standartai, apie kuriuos nebuvo pranešta pagal Direktyvą 98/34.
88. Kaip ir visos pastabas pateikusios šalys, išskyrus Irish Asphalt, manau, kad atsakymas į šį klausimą yra aiškus. Nacionalinės teisės nuostata, kaip antai 1893 m. Įstatymo su pakeitimais, padarytais 1980 m., 14 straipsnio 2 dalis, pagal kurią sutartims taikoma (yra galimybė jos netaikyti šalių susitarimu) implicitinė sąlyga dėl tinkamos prekiauti prekių kokybės, nepatenka į Direktyvoje 98/34 nustatytą „techninio reglamento“ apibrėžimą. Todėl sprendimuose CIA Security International ir Unilever(56) įtvirtinta teismo praktika šiai teisės nuostatai netaikoma, ir dėl tos pačios priežasties nebūtina apie tą nuostatą iš anksto pranešti Komisijai, kol ji dar yra projekto stadijos.
89. Irish Asphalt argumentas, kad apie High Court sprendimą turėjo būti pranešta Komisijai, nes tai de facto buvo techninis reglamentas, neturi tvirto pagrindo. Šiame sprendime Airijos įstatymas tik buvo pritaikytas konkrečiam atvejui siekiant išspręsti komercinių bendrovių ginčą dėl jų sudarytos sutarties, įskaitant jos implicitines sąlygas.
90. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, iš Direktyvos 98/34 1 straipsnio 11 dalies matyti, kad sąvoka „techninis reglamentas“ gali būti išskaidyta į tris kategorijas, t. y. pirma, „techninė specifikacija“, kaip nustatyta tos direktyvos 1 straipsnio 3 dalyje, antra, „kiti reikalavimai“, kaip nustatyta 1 straipsnio 4 dalyje, ir, trečia, tos pačios direktyvos 1 straipsnio 11 dalyje nustatytas draudimas gaminti, importuoti, prekiauti ir naudoti prekę(57). Airijos teisės aktai ir a fortiori High Court sprendimas nėra teisėkūros priemonė, pagal kurią draudžiama, gaminti, importuoti, prekiauti ar naudoti prekę.
91. 1893 m. Įstatymo 14 straipsnio 2 dalis (ir, pasikartosiu, sprendimas, kuriame jis taikomas konkrečiai sutarčiai) neatitinka Direktyvos 98/34 1 straipsnio 3 dalies sąvokos „techninė specifikacija“. Ši sąvoka reiškia dokumentą, kuriame „pateikti reikalavimai tokioms gaminio charakteristikoms kaip kokybės lygiai, darbiniai parametrai, sauga ar matmenys, taip pat reikalavimai parduodamo gaminio pavadinimui, terminijai, simboliams, bandymams ir bandymų metodams, pakavimui, žymėjimui ar ženklinimui etiketėmis ir atitikties įvertinimo procedūroms“.
92. Teisingumo Teismas pažymėjo, jog sąvoka „techninė specifikacija“ reiškia, kad nacionalinėje priemonėje būtinai daroma nuoroda į patį gaminį ar jo pakuotę, todėl nustatomas vienas iš reikalaujamų gaminio požymių(58). Nagrinėjamuose Airijos teisės aktuose nenurodytos prekės savybės ir jie neturi jokios įtakos jo pakuotei ar pateikimui, nes juose tik bendrais terminais pažymėta, kad esant sutartiniams santykiams parduodama prekė laikoma tinkamos parduoti kokybės. Taigi juose nekalbama apie jokią konkrečią prekę ir tai yra bendrai visoms prekėms taikoma taisyklė, todėl jie nepatenka į sąvokos „techninė specifikacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 98/34, apibrėžtį.
93. Dėl analogiškų priežasčių 1893 m. įstatymo 14 straipsnio 2 dalis negali būti priskirta prie „kitų reikalavimų“ Direktyvos 98/34 taikymo tikslais, nes tai nėra „gaminiui keliamas kitas nei techninė specifikacija reikalavimas, kuriuo siekiama apsaugoti pirmiausia vartotojus ar aplinką ir kuris turi įtakos į rinką patekusio gaminio būvio ciklui, kaip antai jo naudojimo, perdirbimo, pakartotinio naudojimo ar utilizavimo sąlygos, jeigu jos gali žymiai paveikti gaminio sudėtį, esmines savybes ar jo pardavimą“.
94. Todėl į antrąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti taip: nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Airijos 1893 m. Įstatymo dėl prekių pardavimo su pakeitimais, padarytais 1980 m., 14 straipsnio 2 dalis, negali būti laikoma „techniniu reglamentu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 98/34, ir jai netaikoma sprendimuose CIA Security International ir Unilever įtvirtinta teismo praktika.
IV – Išvada
95. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Supreme Court pateiktus prejudicinius klausimus:
1. Jeigu pagal privatinę teisę sudarytos sutarties nuostatas šalis privalo pateikti produktą, kuris buvo pagamintas laikantis nacionalinio techninio standarto, priimto taikant remiantis Komisijos mandatu ESK patvirtintą Europos standartą, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl šio suderinto techninio standarto aiškinimo.
2. Suderintą standartą EN 13242:2002 reikia aiškinti taip, kad jis leidžia nustatyti jo techninių specifikacijų nesilaikymą taikant kitus bandymų metodus, nei konkrečiai jam nustatytieji, ir kad tiek vieni, tiek kiti metodai gali būti naudojami bet kuriuo produkto ekonominio naudingumo momentu.
3. Pagal nacionalinės teisės aktus dėl prekių pardavimo vertinant, ar statybinės medžiagos yra tinkamos prekiauti kokybės, negalima remtis Direktyvoje 89/106 numatyta jų tinkamumo naudoti prezumpcija, kuri taikoma siekiant sudaryti palankesnes sąlygas laisvam šių produktų judėjimui vidaus rinkoje.
4. Suderintame standarte EN 13242:2002 bendram skaldoje esančiam sieros kiekiui nenustatyta 1 % riba ir bet koks nacionalinis techninis standartas, kuriame nustatyta priešingai, turi būti netaikomas.
5. Ženklinimas ženklu „CE“ yra ne sąlyga, o tik priemonė įrodyti, kad skalda atitinka Direktyvos 89/106 ir suderinto standarto EN 13242:2002 reikalavimus.
6. Nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Airijos 1893 m. Įstatymo dėl prekių pardavimo su pakeitimais, padarytais 1980 m., 14 straipsnio 2 dalis, negali būti laikoma „techniniu reglamentu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 98/34, ir jai netaikoma sprendimuose CIA Security International ir Unilever įtvirtinta teismo praktika.