TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. liepos 5 d.(*)
„Šeštoji PVM direktyva – 5 straipsnio 3 dalies c punktas ir 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktis – Derybos dėl bendrovių akcijų perleidimo sandorio – Sandoris, kuris taip pat apima šių bendrovių nekilnojamojo turto nuosavybės perdavimą – Neapmokestinimas“
Byloje C‑259/11
dėl Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) 2011 m. balandžio 22 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. gegužės 26 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
DTZ Zadelhoff vof
prieš
Staatssecretaris van Financiën
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas U. Lõhmus, teisėjai A. Rosas (pranešėjas) ir C. G. Fernlund,
generalinis advokatas N. Jääskinen,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– DTZ Zadelhoff vof, atstovaujamos belastingadviseur B. van Zadelhoff,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir C. Schillemans,
– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Soulay ir W. Roels,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23; toliau – Šeštoji direktyva) 5 straipsnio 3 dalies c punkto ir 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunkčio aiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant DTZ Zadelhoff vof (toliau – DTZ Zadelhoff) ir Staatssecretaris van Financiën (finansų valstybės sekretorius) ginčą dėl bendrovių akcijų perleidimo, kuris taip pat apėmė joms priklausančio nekilnojamojo turto nuosavybės perdavimą, vertinimo neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) atžvilgiu.
Teisinis pagrindas
Europos Sąjungos teisė
3 Pagal Šeštosios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą:
„Pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas:
1) prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, kai šalies teritorijoje už atlygį prekes tiekia ar paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks“.
4 Šeštosios direktyvos 5 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta:
„1. Prekių tiekimas“ – tai teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas.
<…>
3. Valstybės narės materialiuoju turtu gali laikyti:
<…>
c) akcijas ar akcijoms ekvivalentiškas nuosavybės dalis, kurios jų savininkui de jure ar de facto suteikia nekilnojamojo turto ar jo dalies nuosavybės ar valdymo teises.“
5 Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnyje „Kiti atleidimo nuo mokesčio atvejai“ nustatyta:
„Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų, valstybės narės atleidžia nuo mokesčio toliau nurodytą veiklą taikydamos sąlygas, kurias jos turi nustatyti siekdamos užtikrinti, kad atleidimas nuo mokesčio būtų teisingas ir sąžiningas ir kad būtų užkirstas kelias galimam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui:
<…>
d) šiuos sandorius:
<…>
5. sandorius, įskaitant derybas, bet išskyrus valdymą ir saugojimą, susijusius su akcijomis, turto dalimis bendrovėse ar asociacijose, įmonių obligacijomis ir kitais vertybiniais popieriais, išskyrus:
<…>
– 5 straipsnio 3 dalyje nurodytas teises ar vertybinius popierius;
<…>“
6 Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą Nyderlandų Karalystė nepasinaudojo Šeštosios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punktu valstybėms narėms suteikta galimybe.
Nyderlandų teisė
7 1968 m. birželio 28 d. Apyvartos mokesčio įstatymo (Wet op de omzetbelasting 1968, Staatsblad, 1968, Nr. 329) 11 straipsnyje nustatyta:
„1. Bendrosiomis administracinės teisės normomis nustatytomis sąlygomis nuo mokesčio atleidžiami:
<…>
i) toks prekių tiekimas ir paslaugų teikimas:
<…>
2° sandoriai, įskaitant derybas, bet išskyrus saugojimą ir valdymą, susiję su akcijomis ir kitais vertybiniais popieriais, išskyrus dokumentus, kuriais nustatoma nuosavybės teisė į prekes;
<…>“
Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai
8 Pagrindinėje byloje nagrinėjamu laikotarpiu Švedijoje įsteigtai bendrovei Fabege AB (toliau – Fabege) netiesiogiai priklausė visos World Fashion Centre Amsterdam BV, kuri yra Amsterdame (Nyderlandai) esančių pastatų komplekso World Fashion Centre (toliau – WFC) I ir II bokštų savininkė ir valdytoja, akcijos. Fabege taip pat netiesiogiai priklausė 100 % bendrovės Fabege WF BV, kuri yra IV WFC bokšto savininkė ir valdytoja, akcijų.
9 Hertogenbose (Nyderlandai) įsteigtai bendrovei Stienstra BV Bedrijfshuisvesting (toliau – Stienstra) netiesiogiai priklausė visos De Herven III BV (toliau – De Herven), kuri yra tame pačiame mieste esančio biurų komplekso Soetelieve savininkė ir valdytoja, akcijos.
10 DTZ Zadelhoff vykdo tarpininkavimo ir konsultavimo nekilnojamojo turto srityje veiklą.
11 1999 m. DTZ Zadelhoff už atlygį įsipareigojo Fabege ieškoti pirkėjų, norinčių pirkti WFC. Fabege ketino perleisti šį pastatų kompleksą perleisdama bendrovių, kurioms jis netiesiogiai priklausė, akcijas. Prašoma akcijų pardavimo kaina beveik išimtinai priklausė nuo WFC, kaip nekilnojamojo turto, rinkos vertės. Vykdydama savo užduotį DTZ Zadelhoff surado pirkėją ir jam 1999 m. spalio 5 d.–2000 m. sausio 24 d. buvo parduotos ir perleistos akcijos.
12 2000 m. DTZ Zadelhoff už atlygį įsipareigojo Stienstra ieškoti pirkėjų biurų kompleksui Soetelieve. Laikinai nebuvo nurodyta, ar bus perduota šio komplekso nuosavybė, ar De Herven akcijos. Galiausiai tarpininkaujant DTZ Zadelhoff surastas pirkėjas ir jam parduotos ir perleistos De Herven akcijos.
13 DTZ Zadelhoff už Fabege ir Stienstra suteiktas paslaugas, apimančias pirkėjų šiam nekilnojamajam turtui paiešką, neišrašė sąskaitų faktūrų ir nesumokėjo PVM. Ji laikėsi nuomonės, kad šios paslaugos arba atleidžiamos nuo mokesčio pagal 1968 m. birželio 28 d. Apyvartos mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies i punkto 2 papunktį, arba neapmokestinamos Nyderlanduose, nes paslaugų suteikimo vieta nelaikoma Nyderlandų Karalystės teritorija, jei įgaliotojas nėra įsisteigęs šioje valstybėje narėje.
14 Inspecteur van de Belastingdienst (toliau – inspektorius) nusprendė, kad neapmokestinimas netaikomas ir kad paslaugų suteikimo vieta turi būti laikomi Nyderlandai, todėl nurodė DTZ Zadelhoff papildomai sumokėti PVM už 2000 m. sausio 1 d.–gruodžio 31 d. laikotarpį. Šiai bendrovei pateikus skundą, inspektoriaus sprendimu ši nurodyta suma sumažinta.
15 DTZ Zadelhoff pateikė skundą dėl šio inspektoriaus sprendimo Rechtbank te Haarlem (Harlemo apylinkės teismas), o šis teismas jį atmetė kaip nepagrįstą. Ši bendrovė pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas), o šis teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tada DTZ Zadelhoff pateikė kasacinį skundą Raad der Nederlanden.
16 Hoge Raad der Nederlanden mano, kad Gerechtshof te Amsterdam teisingai nustatė paslaugų suteikimo vietą. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl bendrovių akcijų perleidimo sandorio, kuris taip pat apėmė šioms bendrovėms priklausančio nekilnojamojo turto nuosavybės perdavimą, vertinimo neapmokestinimo PVM atžvilgiu.
17 Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar Šeštosios direktyvos [13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktį] reikia aiškinti taip, jog jis apima ir tokius sandorius, kaip antai sudarytieji suinteresuotojo asmens, kurie galiausiai susiję su atitinkamų bendrovių turimu nekilnojamuoju turtu ir jo (netiesioginiu) perdavimu, tik dėl to, kad šiais sandoriais buvo siekiama perleisti šių bendrovių akcijas ir kad šie sandoriai lėmė šį akcijų perleidimą?
2. Ar Šeštosios direktyvos [13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunkčio antroje įtraukoje] nustatyta atleidimo nuo mokesčio išimtis taikoma ir tuo atveju, jei valstybė narė nepasinaudojo [šios] direktyvos [5 straipsnio 3 dalies c punkte] nurodyta galimybe materialiuoju turtu laikyti akcijas ar akcijoms lygiavertes turtines teises, pagal kurias jų savininkui de jure ar de facto suteikiamos nekilnojamojo turto ar jo dalies nuosavybės ar valdymo teisės?
3. Jei į antrąjį klausimą turi būti atsakyta teigiamai, ar antrajame klausime minėtomis akcijomis ir akcijoms lygiavertėmis turtinėmis teisėmis turi būti laikomos akcijos bendrovių, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai [per subdukterines bendroves] valdo nekilnojamąjį turtą, neatsižvelgiant į tai, ar jos eksploatuoja šį turtą kaip nekilnojamąjį ar panaudoja jį kitokio pobūdžio veikloje?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo ir antrojo klausimų
18 Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, pirma, ar Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktį reikia aiškinti taip, kad į šį neapmokestinimo PVM atvejį patenka sandoriai, kaip antai pagrindinėje byloje įvykdyti DTZ Zadelhoff, kuriais siekiama perleisti atitinkamų bendrovių akcijas ir dėl kurių šios akcijos perleistos, tačiau kurie galiausiai susiję su šioms bendrovėms priklausančiu nekilnojamuoju turtu ir jo (netiesioginiu) perleidimu, vien dėl to, kad šiais sandoriais siekta perleisti šių bendrovių akcijas ir jais šios akcijos perleistos, ir, antra, ar šio neapmokestinimo išimtis, numatyta to paties 5 papunkčio antroje įtraukoje, taikoma, net jeigu valstybė narė nepasinaudojo šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta galimybe materialiuoju turtu laikyti akcijas ar akcijoms ekvivalentiškas nuosavybės dalis, kurios jų savininkui de jure ar de facto suteikia nekilnojamojo turto nuosavybės ar valdymo teises.
19 Pirma, svarbu priminti, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, Šeštosios direktyvos 13 straipsnyje numatyti atleidimo nuo mokesčio atvejai yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos, kurių tikslas – išvengti skirtumų taikant PVM sistemą įvairiose valstybėse narėse (žr., be kita ko, 1999 m. vasario 25 d. Sprendimo CPP, C‑349/96, Rink. p. I‑973, 15 punktą ir 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Skandinaviska Enskilda Banken, C‑540/09, Rink. p. I‑1509, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
20 Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką terminai, vartojami šiems neapmokestinimo atvejams apibrėžti, turi būti aiškinami siaurai, nes jie yra bendro principo, pagal kurį PVM apmokestinamas kiekvienas apmokestinamojo asmens paslaugų teikimas už atlygį, išimtys (2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Taksatorringen, C‑8/01, Rink. p. I‑13711, 36 punktas; 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Arthur Andersen, C‑472/03, Rink. p. I‑1719, 24 punktas ir 2007 m. birželio 21 d. Sprendimo Ludwig, C‑453/05, Rink. p. I‑5083, 21 punktas).
21 Tačiau šių terminų aiškinimas turi atitikti Šeštosios direktyvos 13 straipsnyje numatytais neapmokestinimo atvejais siekiamus tikslus ir nepažeisti mokesčių neutralumo principo, būdingo bendrajai PVM sistemai. Taigi ši siauro aiškinimo taisyklė nereiškia, kad terminai, vartojami šiame 13 straipsnyje numatytiems neapmokestinimo atvejams apibrėžti, turi būti aiškinami taip, kad jų poveikis nebūtų pasiektas (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 14 d. Sprendimo Haderer, C‑445/05, Rink. p. I‑4841, 18 punktą ir 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Don Bosco Onroerend Goed, C‑461/08, Rink. p. I‑11079, 25 punktą).
22 Dėl Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunkčio taikymo srities pažymėtina, kad Teisingumo Teismas konstatavo, kad sandoriai dėl akcijų ir kitų vertybinių popierių yra sandoriai, vykdomi vertybinių popierių rinkoje, ir vertybinių popierių prekybą sudaro veiksmai, kuriais pakeičiama teisinė ir finansinė padėtis tarp šalių (šiuo klausimu žr. 1997 m. birželio 5 d. Sprendimo SDC, C‑2/95, Rink. p. I‑3017, 72 ir 73 punktus ir 2009 m. spalio 29 d. Sprendimo SKF, C‑29/08, Rink. p. I‑10413, 48 punktą).
23 Terminas „sandoriai, <...> susiję su vertybiniais popieriais“, kaip tai suprantama pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktį, reiškia sandorius, kuriais galima sukurti, pakeisti ar panaikinti šalių teises ir pareigas dėl vertybinių popierių (žr., be kita ko, 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo CSC Financial Services, C‑235/00, Rink. p. I‑10237, 33 punktą ir minėto Sprendimo SKF 48 punktą).
24 Kiek tai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių kilo ginčas pagrindinėje byloje, nei ieškovė, nei Nyderlandų vyriausybė, nei Europos Komisija neginčijo, kad Fabege ir Stienstra, pasinaudojusios DTZ Zadelhoff paslaugomis, pardavė ir perleido akcijas, kurios joms netiesiogiai priklausė.
25 Šiuo atžvilgiu nesvarbu tai, kad Stienstra nenurodė, kai įgaliojo DTZ Zadelhoff ieškoti pirkėjų biurų kompleksui Soetelieve, ar pirkėjams bus perduota jo nuosavybė, ar De Herven akcijos. Iš tiesų pagal Teisingumo Teismo praktiką atsižvelgiant į PVM sistemos tikslus reikia užtikrinti teisinį saugumą ir supaprastinti mokesčio taikymui būdingus veiksmus, išskyrus išimtinius atvejus, susijusius su nagrinėjamo sandorio objektyviu pobūdžiu (šiuo klausimu žr. 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimo BLP Group, C‑4/94, Rink. p. I‑983, 24 punktą ir minėto Sprendimo SKF 47 punktą). Taigi, nepaisant galimų pradinių Stienstra ketinimų, objektyvus galiausiai sudaryto sandorio pobūdis yra sandoris dėl akcijų, todėl jis be išimčių turi būti tokiu laikomas.
26 Antra, kiek tai konkrečiai susiję su klausimu, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamoms DTZ Zadelhoff suteiktoms paslaugoms taikomas terminas „derybos“, nurodytas Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktyje, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog iš šios nuostatos matyti, kad žodžiais „įskaitant derybas“ siekiama ne apibrėžti šioje nuostatoje numatyto neapmokestinimo atvejo pagrindinį turinį, o išplėsti jos taikymo sritį derybų veiklai (minėto Sprendimo CSC Financial Services 38 punktas).
27 Taigi, nesant būtinybės aiškinti tikslios „derybų“ termino, kuris, be to, vartojamas kitose Šeštosios direktyvos nuostatose, be kita ko, 13 straipsnio B skirsnio d punkto 1–4 papunkčiuose, apimties, reikia konstatuoti, kad šio 5 papunkčio kontekste šis terminas apima tarpininko, kuris nėra sutarties dėl finansinio produkto šalis ir kurio veikla skiriasi nuo tokių sutarčių šalių teikiamų standartinių sutartinių paslaugų, veiklą. Iš tiesų derybų veikla yra sutarties šaliai teikiama paslauga, už kurią ji moka kaip už atskirą tarpininkavimo veiklą. Ji gali apimti, be kita ko, galimybių sudaryti tokią sutartį jai nurodymą, susisiekimą su kita šalimi ir derybas kliento vardu bei sąskaita dėl abipusių paslaugų detalių. Tad šios veiklos tikslas – pasirūpinti, kad dvi šalys sudarytų sutartį, derybininkui nesant asmeniškai suinteresuotam šios sutarties turiniu (minėto Sprendimo CSC Financial Services 39 punktas).
28 Pagrindinėje byloje DTZ Zadelhoff atlikta tarpininkavimo ir konsultavimo veikla apėmė nekilnojamojo turto, o jis vėliau buvo parduotas ir perduotas perleidžiant akcijas, pirkėjų paiešką už atlygį, kuria buvo siekiama užtikrinti, kad, pirma, Fabege ir pirkėjas bei, antra, Stienstra ir pirkėjas sudarytų atitinkamą sutartį, DTZ Zadelhoff nesant asmeniškai suinteresuotai šių sutarčių turiniu. Todėl ši veikla atitinka terminą „derybos“ dėl akcijų, kaip tai suprantama pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktį.
29 Trečia, reikia patikrinti, ar ši veikla patenka į Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktyje numatytą neapmokestinimo išimtį, kuri nurodyta to paties 5 papunkčio antroje įtraukoje.
30 Pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunkčio antrą įtrauką, nepažeidžiant kitų Sąjungos teisės nuostatų, valstybės narės atleidžia nuo mokesčio sandorius, įskaitant derybas, susijusius su akcijomis, bendrovių ar asociacijų dalimis, obligacijomis ir kitais vertybiniais popieriais, išskyrus teises ar vertybinius popierius, nurodytus šios direktyvos šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalyje.
31 Pagal Šeštosios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punktą valstybės narės materialiuoju turtu gali laikyti, be kita ko, akcijas ar akcijoms ekvivalentiškas nuosavybės dalis, kurios jų savininkui de jure ar de facto suteikia nekilnojamojo turto ar jo dalies nuosavybės ar valdymo teises.
32 Taigi akcijas, kurios jų savininkui de jure ar de facto suteikia nekilnojamojo turto ar jo dalies nuosavybės ar valdymo teises, kaip antai pagrindinėje byloje aptariamas akcijas, valstybės narės PVM atžvilgiu gali laikyti materialiuoju turtu.
33 Neginčytina, kad Nyderlandų Karalystė nepasinaudojo šia galimybe.
34 Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad valstybės narės gali laisvai naudotis pasirinkimu, kuris joms leidžiamas pagal Šeštosios direktyvos 5 straipsnio 3 dalį, įskaitant tam tikrų sąlygų nustatymą, jeigu jomis iš esmės nepakeičiamas palikto pasirinkimo pobūdis, nes jokia Šeštosios direktyvos nuostata niekaip neapribojama valstybių narių diskrecija šiuo klausimu (2001 m. spalio 4 d. Sprendimo „Goed Wonen“, C‑326/99, Rink. p. I‑6831, 34 punktas).
35 Todėl nors Šeštosios direktyvos 5 straipsnio 3 dalimi leidžiama materialiuoju turtu laikyti visas atitinkamas teises arba tokiu turtu laikyti tik vieną ar tam tikras iš teisių, šia nuostata taip pat leidžiama apriboti tokį priskyrimą tik teisėms, kurios atitinka atitinkamos valstybės narės nustatytus konkrečius kriterijus (minėto Sprendimo „Goed Wonen“ 34 punktas).
36 Tačiau su Šeštosios direktyvos struktūra būtų sunku suderinti pripažinimą, kad šios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunkčio antroje įtraukoje daroma nuoroda į šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalį taikoma visoms šioje nuostatoje nurodytoms teisėms ar vertybiniams popieriams, neatsižvelgiant į tai, ar valstybė narė pasinaudojo jai šia nuostata suteiktu pasirinkimu.
37 Toks aiškinimas patvirtinamas parengiamaisiais Šeštosios direktyvos darbais. Kaip Komisija pažymėjo rašytinėse pastabose, jos parengto Šeštosios direktyvos pasiūlymo [COM(73) 950, galutinis] 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad akcijos ar akcijoms ekvivalentiškos nuosavybės dalys, kurios jų savininkui de jure ar de facto suteikia nekilnojamojo turto ar jo dalies nuosavybės ar valdymo teises, visais atvejais laikomos nekilnojamuoju turtu, su kuriuo jos susijusios.
38 Iš šio pasiūlymo aiškinamojo rašto (p. 6) matyti, kad Komisija laikėsi nuomonės, jog „priskyrimais, nurodytais 1 dalyje, dėl akivaizdžių neutralumo priežasčių siekiama apmokestinti [PVM] sandorius, kurie ekonomiškai lygiaverčiai pastato ar jo dalies teikimui“.
39 Tačiau Komisijai pateikus kelis kitus pasiūlymus Europos Bendrijų Taryba galiausiai pasirinko kitą formuluotę, kuria valstybėms narėms leidžiama, jų neįpareigojant, materialiuoju turtu laikyti „akcijas ar akcijoms ekvivalentiškas nuosavybės dalis, kurios jų savininkui de jure ar de facto suteikia nekilnojamojo turto ar jo dalies nuosavybės ar valdymo teises“.
40 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, nors tiesa, jog formuluotės, vartojamos Šeštosios direktyvos 13 straipsnyje nurodytiems neapmokestinimo atvejams apibrėžti, turi būti aiškinamos siaurai, nes šie neapmokestinimo atvejai yra bendro principo, pagal kurį PVM taikomas kiekvienam apmokestinamojo asmens paslaugų teikimui už atlygį, išimtys (žr., be kita ko, 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo MKG-Kraftfahrzeuge-Factoring, C‑305/01, Rink. p. I‑6729, 63 punktą ir 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Velvet & Steel Immobilien, C‑455/05, Rink. p. I‑3225, 14 punktą), vis dėlto aiškinant siaurai neapmokestinimo atvejis negali būti apribotas taip, kad tai būtų nepagrįsta nagrinėjamos nuostatos formuluote. Toks požiūris iš tiesų prieštarautų PVM sistemos tikslams užtikrinti, be kita ko, teisinį saugumą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo SKF 46 ir 47 punktus).
41 Mokesčių neutralumo principu taip pat negali būti pateisintas aiškinimas, prieštaraujantis Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunkčio, skaitomo kartu su šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalimi, formuluotei.
42 Todėl į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti: Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktį reikia aiškinti taip, kad į šį neapmokestinimo PVM atvejį patenka sandoriai, kaip antai nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, kuriais siekiama perleisti atitinkamų bendrovių akcijas ir kuriais jos perleidžiamos, tačiau kurie galiausiai susiję su šioms bendrovėms priklausančiu nekilnojamuoju turtu ir jo (netiesioginiu) perleidimu. To paties 5 papunkčio antroje įtraukoje numatyta šio neapmokestinimo išimtis netaikoma, jei valstybė narė nepasinaudojo šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta galimybe materialiuoju turtu laikyti akcijas ar akcijoms ekvivalentiškas nuosavybės dalis, kurios jų savininkui de jure ar de facto suteikia nekilnojamojo turto nuosavybės ar valdymo teises.
Dėl trečiojo klausimo
43 Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį ir antrąjį klausimus, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:
1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktį reikia aiškinti taip, kad į šį neapmokestinimo PVM atvejį patenka sandoriai, kaip antai nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, kuriais siekiama perleisti atitinkamų bendrovių akcijas ir kuriais jos perleidžiamos, tačiau kurie galiausiai susiję su šioms bendrovėms priklausančiu nekilnojamuoju turtu ir jo (netiesioginiu) perleidimu. To paties 5 papunkčio antroje įtraukoje numatyta šio neapmokestinimo išimtis netaikoma, jei valstybė narė nepasinaudojo šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta galimybe materialiuoju turtu laikyti akcijas ar akcijoms ekvivalentiškas nuosavybės dalis, kurios jų savininkui de jure ar de facto suteikia nekilnojamojo turto nuosavybės ar valdymo teises.
Parašai.