Language of document : ECLI:EU:F:2008:49

TARNAUTOJŲ TEISMO PIRMININKO NUTARTIS

2008 m. balandžio 25 d.

Byla F‑19/08 R

Kelly-Marie Bennett ir kt.

prieš

Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)

„Viešoji tarnyba – Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra – Prašymas sustabdyti akto vykdymą – Pranešimas apie konkursą – Skuba – Nebuvimas“

Dalykas: Pagal EB 242 ir 243 straipsnius bei AE 157 ir 158 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo trys VRDT laikinieji tarnautojai prašo sustabdyti pranešimo apie konkursą OHIM/AD/02/07 – (AD6) administratoriai pramoninės nuosavybės srityje, paskelbto 2007 m. gruodžio 12 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 300 A, p. 17), vykdymą, o devyni kiti VRDT laikinieji tarnautojai prašo sustabdyti pranešimo apie konkursą OHIM/AST/02/07 – (AST3) padėjėjai pramoninės nuosavybės srityje, paskelbto 2007 m. gruodžio 12 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 300 A, p. 50), vykdymą.

Sprendimas: Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

Santrauka

1.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – „Fumus boni juris“ – Skuba – Kumuliacinis pobūdis – Visų nagrinėjamų interesų palyginimas

(EB 242 ir 243 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)

2.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – Rimta ir nepataisoma žala – Įrodinėjimo pareiga

(EB 242 ir 243 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)

1.      Pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalį prašymuose taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti nurodytos aplinkybės, dėl kurių yra reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie pagrindžiantys (fumus boni juris) prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Šios sąlygos yra kumuliacinės, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti atmestas, jei bent viena jų neįvykdoma. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus įvertina esamus interesus.

Atlikdamas šį bendrą nagrinėjimą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir laisvę atsižvelgdamas į konkretaus atvejo ypatybes nustatyti būdą, kuriuo šios įvairios sąlygos turi būti patikrintos, taip pat tokio nagrinėjimo tvarką, nes jokioje Bendrijos teisės normoje jam nenustatyta analizės tvarka būtinybei priimti sprendimą dėl šių priemonių taikymo įvertinti.

(žr. 15–17 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. rugsėjo 10 d. Nutarties Elkaïm ir Mazuel prieš Komisiją, T‑173/99 R, Rink. VT p. I‑A‑155 ir II‑811, 18 punktas; 2001 m. rugpjūčio 9 d. Nutarties De Nicola prieš EIB, T‑120/01 R, Rink. VT p. I‑A‑171 ir II‑783, 12 ir 13 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. gegužės 31 d. Nutarties Bianchi prieš ETF, F‑38/06 R, Rink. VT p. I‑A‑1‑27 ir II‑A‑1‑93, 20 ir 22 punktai.

2.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas ne užtikrinti žalos atlyginimą, o garantuoti visišką sprendimo dėl bylos esmės veiksmingumą. Tam, kad būtų pasiektas šis tikslas, reikia, kad prašomos priemonės būtų skubios, t. y. būtinos didelei ir nepataisomai žalai ieškovo interesams išvengti, kad jos būtų nustatytos ir turėtų poveikį, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje. Laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis turi pateikti įrodymų, kad negalėtų sulaukti pagrindinės bylos baigties nepatirdama tokios žalos. Nors aišku, kad siekiant nustatyti, jog buvo padaryta tokia žala, nėra būtina reikalauti, kad žalos atsiradimas būtų nustatytas visiškai aiškiai, o pakanka, kad žala būtų pakankamai tikėtina, vis dėlto ieškovas privalo įrodyti faktus, kuriais tariamai grindžiamas didelės ir nepataisomos žalos atsiradimas.

Tik piniginė žala iš esmės negali būti pripažinta nepataisoma ar sunkiai pataisoma, jeigu vėliau ji gali būti atlyginta. Vien poreikis surasti darbą užsienyje iš esmės nėra didelė ir nepataisoma žala.

(žr. 24, 25, 27 ir 28 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1999 m. kovo 25 d. Nutarties Willeme prieš Komisiją, C‑65/99 P(R), Rink. p. I‑1857, 62 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. lapkričio 30 d. Nutarties D. prieš Komisiją, T‑549/93 R, Rink. p. II‑1347, 45 punktas; minėtos Nutarties Elkaïm ir Mazuel prieš Komisiją 25 punktas; 2001 m. gruodžio 7 d. Nutarties Lior prieš Komisiją, T‑192/01 R, Rink. p. II‑3657, 49 punktas; 2002 m. gruodžio 19 d. Nutarties Esch-Leonhardt ir kt. prieš ECB, T‑320/02 R, Rink. VT p. I‑A‑325 ir II‑1555, 27 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. lapkričio 21 d. Nutarties Petrilli prieš Komisiją, F‑98/07 R, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 36 punktas; 2008 m. sausio 30 d. Nutarties S prieš Parlamentą, F‑64/07 R, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 31 punktas.