TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2020 m. rugsėjo 24 d.(*)
(Tekstas ištaisytas 2020 m. spalio 14 d. nutartimi)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Perdavimo pasekmės – 27 straipsnis – Galimas persekiojimas už kitas nusikalstamas veikas – Specialioji taisyklė“
Byloje C‑195/20 PPU
dėl Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) 2020 m. balandžio 21 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2020 m. gegužės 8 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš
XC,
dalyvaujant
Generalbundesanwalt beim Bundesgerichtshof,
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Vilaras, teisėjai S. Rodin (pranešėjas), D. Šváby, K. Jürimäe ir N. Piçarra,
generalinis advokatas M. Bobek,
posėdžio sekretorius D. Dittert, skyriaus vadovas,
atsižvelgęs į 2020 m. balandžio 21 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą, kurį Teisingumo Teismas gavo 2020 m. gegužės 8 d., nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą,
atsižvelgęs į 2020 m. gegužės 25 d. ketvirtosios kolegijos sprendimą patenkinti šį prašymą,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2020 m. liepos 16 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– XC, atstovaujamo Rechtsanwälte M. Franzikowski ir F. S. Fülscher,
– Generalbundesanwalt beim Bundesgerichtshof, atstovaujamo P. Frank ir S. Heine,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, M. Hellmann ir F. Halabi,
– [Ištaisyta 2020 m. spalio 14 d. nutartimi] Airijos, atstovaujamos J. Quaney, padedamos SC M. Gray,
– Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid ir R. Troosters,
susipažinęs su 2020 m. rugpjūčio 6 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), 27 straipsnio 2 ir 3 dalių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą prieš XC, kuris Vokietijoje nuteistas laisvės atėmimo bausme už veiką, kvalifikuotą kaip išžaginimas sunkinančiomis aplinkybėmis ir apiplėšimas, kurie įvykdyti Portugalijoje 2005 m.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Pagrindų sprendimo 2002/584 5 ir 6 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(5) Sąjungos siekis tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve reikalauja panaikinti ekstradiciją tarp valstybių narių ir pakeisti ją perdavimo sistema tarp teisminių institucijų. Be to, pradėjus taikyti naują [naują supaprastintą] nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo sistemą vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn [ar baudžiamąjį persekiojimą], galima panaikinti dabartinės ekstradicijos tvarkos sudėtingumą ir jai būdingas vilkinimo tendencijas. Tradiciniai iki šiol egzistavę valstybių narių bendradarbiavimo santykiai laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje turėtų būti pakeisti teismo sprendimų baudžiamosiose bylose laisvo judėjimo sistema, taikoma ir ikiteisminiams [tarpiniams], ir galutiniams sprendimams.
(6) Šiame pagrindų sprendime numatytas Europos arešto orderis baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti abipusio pripažinimo principą, kurį Europos Vadovų Taryba pavadino teisminio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“.“
4 Šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, laisvės atėmimo bausmę] arba sprendimą dėl įkalinimo.
2. Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.“
5 Minėto pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Europos arešto orderyje nurodoma ši informacija, kuri pateikiama forma, nustatyta priede:
a) prašomo perduoti asmens tapatybė ir pilietybė;
b) išduodančiosios teisminės institucijos pavadinimas, adresas, telefono ir fakso numeriai bei elektroninio pašto adresas;
c) vykdytino teismo sprendimo įrodymas, arešto orderis arba kitas tokį pat poveikį turintis vykdytinas teismo sprendimas, kuriam taikomi 1 ir 2 straipsniai;
d) nusikalstamos veikos pobūdis ir teisinė kvalifikacija, ypač atsižvelgiant į 2 straipsnį;
e) aplinkybių, kuriomis nusikalstama veika buvo padaryta, aprašymas, ypač laikas, vieta, prašomo perduoti asmens dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką laipsnis;
f) skirta bausmė, jei yra priimtas galutinis teismo sprendimas, arba pagal išduodančiosios valstybės narės teisę skirtinų už tokią nusikalstamą veiką bausmių ribos;
g) jei įmanoma, kitos nusikalstamos veikos aplinkybės.“
6 To paties pagrindų sprendimo 27 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui gali pranešti, kad jos santykiuose su kitomis valstybėmis narėmis, kurios yra padariusios tokį pat pranešimą, leidimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn [vykdyti asmens baudžiamąjį persekiojimą], nuteisimui ar įkalinimui [nuteisti ar įkalinti], siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą dėl kurios asmuo yra perduotas, įvykdytą prieš jo perdavimą, yra laikomas duotu, jei kuriuo nors konkrečiu atveju vykdančioji teisminė institucija savo sprendime dėl perdavimo nenurodo kitaip.
2. Išskyrus atvejus, minėtus šio straipsnio 1 ir 3 dalyse, perduotam asmeniui negali būti iškelta baudžiamoji atsakomybė [negalima vykdyti perduoto asmens baudžiamojo persekiojimo], jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą.
3. Šio straipsnio 2 dalis netaikoma šiais atvejais:
a) kai asmuo, turėjęs galimybę išvykti iš valstybės narės, į kurią jis buvo perduotas, teritorijos, neišvyko iš jos per 45 dienas nuo jo galutinio paleidimo dienos arba išvažiavęs grįžo į ją;
<…>
g) kai asmenį perdavusi vykdančioji teisminė institucija duoda savo sutikimą pagal šio straipsnio 4 dalį.
4. Prašymas duoti sutikimą pateikiamas vykdančiajai teisminei institucijai kartu pateikiant 8 straipsnio 1 dalyje minėtą informaciją ir jos vertimą, kaip nurodyta 8 straipsnio 2 dalyje. Sutikimas duodamas, kai dėl tos pačios nusikalstamos veikos, dėl kurios prašoma sutikimo, taikomas perdavimas pagal šio pamatinio [pagrindų] sprendimo nuostatas. Sutikimą atsisakoma duoti tik dėl 3 straipsnyje minėtų priežasčių, o kitais atvejais gali būti atsisakyta jį duoti tik dėl 4 straipsnyje nurodytų priežasčių. Sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo gavimo.
<…>“
Vokietijos teisė
7 Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 2 ir 3 dalys Vokietijos teisėje buvo įgyvendintos pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 1982 m. gruodžio 23 d. Gesetz über die internationale Rechtshilfe in Strafsachen (Įstatymas dėl tarptautinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose) (BGBl. 1982 I, p. 2071) 83h straipsnio 1 ir 2 dalimis.
8 Šiame 83h straipsnyje nustatyta:
„1. Asmenys, kuriuos valstybė narė perdavė pagal Europos arešto orderį, negali:
1) būti persekiojami baudžiamąja tvarka, nuteisti ir jiems negali būti atimta laisvė už iki jų perdavimo padarytą kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jie buvo perduoti <…>
<…>
2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jei:
1) asmuo galėjo išvykti iš valstybės narės, kuriai buvo perduotas, teritorijos per 45 dienas nuo jo galutinio paleidimo, tačiau to nepadarė arba po išvykimo grįžo į šią teritoriją;
2) už nusikalstamą veiką nebaudžiama laisvės atėmimo bausme arba su laisvės suvaržymu susijusia priemone;
3) baudžiamajame procese nenustatyta, kad reikia taikyti asmens laisvės apribojimo priemonę;
4) perduotam asmeniui skiriama sankcija arba su laisvės suvaržymu nesusijusi priemonė, net jei ta sankcija ar priemonė gali suvaržyti asmens laisvę;
5) vykdančioji valstybė narė arba perduotas asmuo atsisakė taisyklės taikymo.
3. Perduoto asmens po perdavimo įvykdytas atsisakymas nuo taisyklės taikymo turi būti raštu pateiktas tvirtinti teisėjui ar prokurorui. Atsisakymas yra neatšaukiamas. Perduotas asmuo turi būti apie tai informuotas.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
9 XC Vokietijoje buvo persekiojamas trijose atskirose baudžiamosiose bylose, susijusiose atitinkamai su, pirma, prekyba narkotinėmis medžiagomis, antra, seksualine prievarta prieš vaiką, įvykdyta Portugalijoje, ir, trečia, išžaginimu sunkinančiomis aplinkybėmis ir plėšimu, įvykdytais taip pat Portugalijoje.
10 Visų pirma 2011 m. spalio 6 d. Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas, Vokietija) nuosprendžiu XC buvo skirta subendrinta vienų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė už prekybą narkotinėmis medžiagomis. Šios bausmės vykdymas buvo atidėtas su tam tikromis sąlygomis.
11 Paskui 2016 m. Vokietijoje XC buvo iškelta baudžiamoji byla dėl Portugalijoje padarytos veikos, kuri kvalifikuota kaip seksualinė prievarta prieš vaiką, o 2016 m. rugpjūčio 23 d. Staatsanwaltschaft Hannover (Hanoverio prokuratūra, Vokietija) išdavė Europos arešto orderį, siekdama vykdyti baudžiamąjį persekiojimą dėl šios veikos. Kadangi Tribunal da Relação de Évora (Evoros apeliacinis teismas, Portugalija) leido perduoti XC Vokietijos teisminėms institucijoms dėl minėtos nusikalstamos veikos, o XC šiuo atveju neatsisakė specialiosios taisyklės, Portugalijos teisminės institucijos 2017 m. birželio 22 d. perdavė XC Vokietijos Federacinei Respublikai. Nuteistas vienų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme, jis buvo įkalintas šioje valstybėje narėje.
12 Tuo metu, kai XC atliko bausmę, kuria jis nuteistas už seksualinę prievartą prieš vaiką, 2011 m. spalio 6 d. Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) nuosprendžiu paskirtos bausmės už prekybą narkotinėmis medžiagomis vykdymo atidėjimas su tam tikromis sąlygomis buvo atšauktas. 2018 m. rugpjūčio 22 d. Staatsanwaltschaft Flensburg (Flensburgo prokuratūra, Vokietija) paprašė Tribunal da Relação de Évora (Evoros apeliacinis teismas), kaip šio sprendimo 11 punkte nurodytos Europos arešto orderį vykdančios teisminės institucijos, atsisakyti taikyti specialiąją taisyklę ir leisti vykdyti 2011 m. spalio 6 d. Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) paskirtą bausmę.
13 2018 m. rugpjūčio 31 d., nesant atsakymo iš Tribunal da Relação de Évora (Evoros apeliacinis teismas), XC buvo paleistas į laisvę ir jam pradėta taikyti penkerių metų socialinė ir teisminė stebėsena, kurios metu jis turėjo kartą per mėnesį atvykti pas jam paskirtą probuotoją. 2018 m. rugsėjo 18 d. jis atvyko į Nyderlandus, paskui – į Italiją. 2018 m. rugsėjo 19 d. Flensburgo prokuratūra dėl XC išdavė Europos arešto orderį, kad būtų įvykdytas 2011 m. spalio 6 d. Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) nuosprendis.
14 Remiantis šiuo Europos arešto orderiu 2018 m. rugsėjo 27 d. XC buvo sulaikytas Italijoje. 2018 m. spalio 10 d. vykdančioji Italijos institucija sutiko jį perduoti. 2018 m. spalio 18 d. XC buvo perduotas Vokietijos institucijoms.
15 Galiausiai 2018 m. lapkričio 5 d. Amtsgericht Braunschweig (Braunšveigo apylinkės teismas, Vokietija) priėmė nutartį taikyti suėmimą, kad būtų nagrinėjama trečioji su XC susijusi byla dėl išžaginimo sunkinančiomis aplinkybėmis ir plėšimo, įvykdytų Portugalijoje 2005 m.
16 2018 m. gruodžio 12 d. Staatsanwaltschaft Braunschweig (Braunšveigo prokuratūra, Vokietija) Italijos vykdančiosios institucijos paprašė duoti sutikimą dėl XC baudžiamojo persekiojimo už šias išžaginimo sunkinančiomis aplinkybėmis ir plėšimo veikas. 2019 m. kovo 22 d. Corte d’appello de Milano (Milano apeliacinis teismas, Italija) davė tokį sutikimą.
17 Nuo 2019 m. liepos 23 d. iki 2020 m. vasario 11 d. pagal Amtsgericht Braunschweig (Braunšveigo apylinkės teismas) 2018 m. lapkričio 5 d. priimtą nutartį taikyti suėmimą XC Vokietijoje buvo taikomas kardomasis kalinimas. Per šį laikotarpį Landgericht Braunschweig (Braunšveigo apygardos teismas, Vokietija) 2019 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu pripažino XC kaltu dėl išžaginimo sunkinančiomis aplinkybėmis ir plėšimo, 2005 m. įvykdytų Portugalijoje. Šis teismas, atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 6 d. Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) nuosprendį, skyrė XC subendrintą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Į subendrintą laisvės atėmimo bausmę buvo įskaičiuota Italijoje XC taikyto kardomojo kalinimo trukmė.
18 2020 m. sausio 21 d. Portugalijos vykdančioji institucija davė sutikimą vykdyti 2011 m. spalio 6 d. Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę. XC nuo 2020 m. vasario 12 d. yra suimtas šios bausmės vykdymo tikslais.
19 XC pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui dėl 2019 m. gruodžio 16 d. Landgericht Braunschweig (Braunšveigo apygardos teismas) nuosprendžio. Jis pirmiausia ginčija proceso, užbaigto priimant šį nuosprendį, teisėtumą atsižvelgiant į specialiąją taisyklę, nustatytą Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnyje. XC iš esmės teigia, kad Portugalijos vykdančiajai institucijai nedavus sutikimo persekioti už 2005 m. Portugalijoje padarytas išžaginimo sunkinančiomis aplinkybėmis ir plėšimo veikas, Vokietijos valdžios institucijos neturėjo teisės persekioti kaltinamojo. Nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. XC faktiškai vis dar buvo taikoma specialiosios taisyklės apsauga. Taigi Vokietijos valdžios institucijų be išankstinio Portugalijos vykdančiosios institucijos sutikimo prieš XC pradėtas baudžiamasis persekiojimas ir su juo susiję procesiniai dokumentai, kaip antai 2018 m. lapkričio 5 d. Amtsgericht Braunschweig (Braunšveigo apygardos teismas) priimta nutartis taikyti suėmimą, yra neteisėti.
20 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, klausimas, ar ši nutartis taikyti suėmimą gali būti palikta galioti, ar, atvirkščiai, turi būti panaikinta, priklauso nuo to, ar Vokietijos valdžios institucijos turėjo teisę persekioti XC dėl įtarimų 2005 m. Portugalijoje įvykdžius išžaginimą sunkinančiomis aplinkybėmis ir plėšimą.
21 Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Pagrindų sprendimo 2002/584 <…> 27 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal specialiąją taisyklę nedraudžiama laisvės apribojimo priemonė, taikoma už kitą iki perdavimo padarytą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas, jei asmuo po perdavimo savanoriškai išvyko iš išduodančiosios valstybės narės teritorijos, vėliau kitos valstybės narės, remiantis nauju Europos arešto orderiu, vėl buvo perduotas į išduodančiosios valstybės narės teritoriją, o antroji vykdančioji valstybė narė davė sutikimą dėl asmens persekiojimo, apkaltinamojo nuosprendžio dėl šios kitos veikos priėmimo ir bausmės vykdymo?“
Dėl sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros
22 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo šį prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
23 Grįsdamas savo prašymą šis teismas teigia, kad XC yra kalinamas remiantis 2011 m. spalio 6 d. Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) nuosprendžiu. Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, 2018 m. lapkričio 5 d. Amtsgericht Braunschweig (Braunšveigo apylinkės teismas) priimta nutartis taikyti suėmimą yra papildomas suinteresuotojo asmens sulaikymo pagrindas, todėl šiam asmeniui paskirtos bausmės vykdymo sušvelninimas gali būti ribojamas.
24 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad 2020 m. birželio 7 d. XC įvykdys du trečdalius 2011 m. spalio 6 d. Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) paskirtos bausmės, todėl būtų galima atidėti likusios šios bausmės dalies vykdymą su tam tikromis sąlygomis. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad, pirma, 2018 m. lapkričio 5 d. Amtsgericht Braunschweig (Braunšveigo apylinkės teismas) priimta nutartis taikyti suėmimą gali būti kliūtis atidėti minėtos bausmės vykdymą. Kita vertus, jeigu bausmės vykdymas būtų atidėtas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad atsakymas į šios nutarties taikyti suėmimą galiojimo klausimą lemia, ar ja remiantis paskirtas kardomasis kalinimas gali būti tęsiamas.
25 Šiuo aspektu pirmiausia konstatuotina, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Pagrindų sprendimo 2002/584, patenkančio į SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies, susijusios su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, nuostatų taikymo sritį, išaiškinimo. Todėl šis prašymas gali būti nagrinėjamas pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
26 Antra, kiek tai susiję su skubos kriterijumi, vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, svarbu atsižvelgti į tai, kad laisvė atitinkamam asmeniui pagrindinėje byloje yra atimta ir tolesnis jo kalinimas priklauso nuo pagrindinės bylos baigties. Be to, atitinkamo asmens padėtį reikia vertinti tą dieną, kurią nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą (2017 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Ardic, C‑571/17 PPU, EU:C:2017:1026, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
27 Nagrinėjamu atveju, pirma, nors neginčijama, kad šią dieną XC buvo kalinamas remiantis 2011 m. spalio 6 d. Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) nuosprendžiu, 2018 m. lapkričio 5 d. Amtsgericht Braunschweig (Braunšveigo apylinkės teismas) priimta nutartis taikyti suėmimą taip pat gali pateisinti XC suėmimą. Kita vertus, šios nutarties palikimas galioti gali lemti XC paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo sušvelninimo apribojimą, turėti įtakos sprendimui atidėti šios bausmės vykdymą su sąlygomis ir, jeigu toks atidėjimas būtų suteiktas, tapti vienintelis teisinis pagrindas tęsti XC kalinimą.
28 Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgusi į teisėjo pranešėjo siūlymą ir susipažinusi su generalinio advokato išvada, Teisingumo Teismo ketvirtoji kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nusprendė tenkinti nacionalinio teismo prašymą ir nagrinėti šią bylą pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
Dėl prejudicinio klausimo
29 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą specialiąją taisyklę nedraudžiama laisvės apribojimo priemonė, kuri asmeniui, dėl kurio išduotas pirmasis Europos arešto orderis, taikoma dėl kitos veikos nei ta, kuria pagrįstas šio asmens perdavimas vykdant šį arešto orderį, ankstesnės už šią veiką, kai tas asmuo savanoriškai išvyko iš pirmąjį arešto orderį išdavusios valstybės narės teritorijos ir buvo į ją perduotas vykdant antrąjį Europos arešto orderį, po minėto išvykimo išduotą laisvės atėmimo bausmės vykdymo tikslais, jeigu pagal antrąjį Europos arešto orderį jį vykdanti teisminė institucija davė sutikimą išplėsti persekiojimą apimant ir veiką, dėl kurios skirta ši laisvės apribojimo priemonė.
30 Siekiant atsakyti į prejudicinį klausimą, pirmiausia reikia priminti, kad Sąjungos teisė grindžiama esmine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Sąjunga, kaip numatyta ESS 2 straipsnyje, ir pripažįsta, kad kitos valstybės narės jomis dalijasi su ja. Ši prielaida suponuoja ir pateisina valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, taigi, ir laikantis Sąjungos teisės, kuri jas įgyvendina (2020 m. kovo 11 d. Sprendimo SF (Europos arešto orderis – Grąžinimo į vykdančiąją valstybę garantija), C‑314/18, EU:C:2020:191, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
31 Šiuo klausimu primintina, kad Pagrindų sprendimu 2002/584, kaip konkrečiai matyti iš jo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, siejamų su jo 5 konstatuojamąja dalimi, siekiama remiantis 1957 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje pasirašyta Europos konvencija dėl ekstradicijos sukurtą daugiašalę ekstradicijos sistemą pakeisti tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įtariamųjų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų sistema, siekiant vykdyti nuosprendžius arba šių asmenų persekiojimą (2020 m. kovo 11 d. Sprendimo SF (Europos arešto orderis – Grąžinimo į vykdančiąją valstybę garantija), C‑314/18, EU:C:2020:191, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
32 Šiomis aplinkybėmis pasakytina, kad, šiame pagrindų sprendime nustačius naują supaprastintą ir veiksmingesnę nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekiama palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti dideliu tarpusavio pasitikėjimu (2020 m. kovo 11 d. Sprendimo SF (Europos arešto orderis – Grąžinimo į vykdančiąją valstybę garantija), C‑314/18, EU:C:2020:191, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
33 Pagrindų sprendimo 2002/584 reglamentuojamoje srityje tarpusavio pripažinimo principas, kuris, kaip pirmiausia matyti iš šio pagrindų sprendimo 6 konstatuojamosios dalies, yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“, išreikštas šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta taisyklė, jog valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis. Taigi vykdančiosios teisminės institucijos iš esmės gali atsisakyti vykdyti tokį arešto orderį tik Pagrindų sprendime 2002/584 išsamiai išvardytais nevykdymo atvejais (2020 m. kovo 11 d. Sprendimo SF (Europos arešto orderis – Grąžinimo į vykdančiąją valstybę garantija), C‑314/18, EU:C:2020:191, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
34 Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad, pirma, 2018 m. rugsėjo 19 d. Flensburgo prokuratūrai išdavus Europos arešto orderį 2011 m. spalio 6 d. Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) nuosprendžio vykdymo tikslais, Italijos vykdančiosios institucijos 2018 m. spalio 10 d. davė sutikimą vykdyti šį nuosprendį, o 2018 m. spalio 18 d. XC buvo perduotas Vokietijos institucijoms. Kita vertus, iš šios bylos medžiagos taip pat matyti, kad 2018 m. gruodžio 12 d. Braunšveigo prokuratūrai pateikus prašymą, kad XC būtų persekiojamas už išžaginimą sunkinančiomis aplinkybėmis ir plėšimą, Corte d’appello di Milano (Milano apeliacinis teismas) 2019 m. kovo 22 d. davė sutikimą vykdyti persekiojimą dėl šių veikų.
35 Dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagal šio pagrindų sprendimo 27 ir 28 straipsnius valstybėms narėms suteikiama tam tikra konkreti kompetencija vykdant Europos arešto orderį; vis dėlto šių nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad jose nustatytos nuo šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto tarpusavio pripažinimo principo leidžiančios nukrypti taisyklės, negalima aiškinti taip, kad būtų neutralizuotas Pagrindų sprendime užsibrėžtas tikslas, kuriuo siekiama palengvinti ir pagreitinti perdavimą tarp valstybių narių teisminių institucijų, atsižvelgiant į tarp jų turintį egzistuoti tarpusavio pasitikėjimą (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo West, C‑192/12 PPU, EU:C:2012:404, 77 punktą).
36 Reikia priminti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta specialioji taisyklė, kad negalima vykdyti perduoto asmens baudžiamojo persekiojimo, jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą.
37 Visų pirma, kaip savo išvados 33 punkte pažymėjo generalinis advokatas, pažodžiui aiškinant šią nuostatą matyti, kad minėta taisyklė yra glaudžiai susijusi su perdavimu vykdant konkretų Europos arešto orderį, nes šios nuostatos tekste nurodytas „perdavimas“ vienaskaita.
38 Be to, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 37 punkte, tokį aiškinimą patvirtina minėtos nuostatos kontekstinis aiškinimas. Iš tiesų tiek Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje Europos arešto orderis apibrėžtas atsižvelgiant į konkretų juo siekiamą tikslą, tiek šio pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią reikalaujama, kad bet kuris Europos arešto orderis būtų tikslus, kiek tai susiję su jame nurodytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ir teisiniu kvalifikavimu, ir jame būtų aprašytos šių veikų padarymo aplinkybės, yra nurodyta, kad specialioji taisyklė susijusi su konkretaus Europos arešto orderio vykdymu.
39 Galiausiai, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, specialioji taisyklė yra susijusi su vykdančiosios valstybės narės suverenitetu ir suteikia prašomam perduoti asmeniui teisę į tai, kad jis galėtų būti persekiojamas, nuteistas ar kad jam galėtų būti atimta laisvė tik už perdavimą pagrindusią nusikalstamą veiką (2008 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Leymann ir Pustovarov, C‑388/08 PPU, EU:C:2008:669, 43 ir 44 punktai).
40 Pagal šią taisyklę reikalaujama, kad išduodančioji valstybė narė, kuri siekia persekioti arba nuteisti asmenį už kitą, iki jo perdavimo vykdant Europos arešto orderį padarytą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis buvo perduotas, gautų vykdančiosios valstybės narės sutikimą, kad būtų išvengta pirmosios valstybės narės kėsinimosi į kompetenciją, kurią galėtų įgyvendinti vykdančioji valstybė narė, ir savo įgaliojimų viršijimo persekiojamo asmens atžvilgiu. Kadangi Europos arešto orderio mechanizmu siekiama perduoti atitinkamą asmenį tokį orderį išdavusiai valstybei narei dėl joje nurodytų konkrečių nusikaltimų, priverstinai perkeliant šį asmenį į šios valstybės teritoriją, specialioji taisyklė yra glaudžiai susijusi su konkretaus Europos arešto orderio, kurio taikymo sritis yra aiškiai apibrėžta, vykdymu.
41 Darytina išvada, kad specialioji taisyklė, kuria galėjo remtis Portugalijos vykdančiosios institucijos pirmojo XC perdavimo atveju, neturi įtakos XC grąžinimui į Vokietijos teritoriją remiantis 2018 m. rugsėjo 19 d. Flensburgo prokuratūros išduotu Europos arešto orderiu. Kaip savo išvados 50 punkte pažymėjo generalinis advokatas, specialiosios taisyklės netaikymo pagal pirmąjį Europos arešto orderį, kurį 2016 m. rugpjūčio 23 d. išdavė Hanoverio prokuratūra, lemia ne kuri nors iš išimčių, nustatytų Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalyje, o pagrindinėje byloje pradėtas taikyti antrasis Europos arešto orderis, kurį 2018 m. rugsėjo 19 d. dėl XC išdavė Flensburgo prokuratūra.
42 Šiomis aplinkybėmis būtų pakenkta perdavimo procedūros veiksmingumui, reikalaujant, jog tam, kad asmuo galėtų būti persekiojamas, nuteistas ar kalinamas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės suvaržymu susijusią priemonę dėl kitos nusikalstamos veikos nei ta, kuria pagrįstas jo perdavimas, įvykdytos iki jo perdavimo, sutikimą duotų ir valstybės narės, kuri perdavė persekiojamą asmenį pagal pirmąjį Europos arešto orderį, vykdančioji teisminė institucija, ir valstybės narės, kuri šį asmenį perdavė vadovaudamasi antruoju Europos arešto orderiu, vykdančioji teisminė institucija, ir taip keliamas pavojus, kad nebus pasiektas Pagrindų sprendimo 2002/584 tikslas, matomas iš šio sprendimo 35 punkte primintos suformuotos jurisprudencijos.
43 Taigi, kadangi nagrinėjamu atveju XC savanoriškai išvyko iš Vokietijos teritorijos po to, kai šioje valstybėje narėje atliko bausmę, jam skirtą už veikas, nurodytas 2016 m. rugpjūčio 23 d. Hanoverio prokuratūros išduotame pirmajame Europos arešto orderyje, jis nebegali remtis specialiąja taisykle dėl šio pirmojo Europos arešto orderio. Šiomis aplinkybėmis minėtas asmuo gali specialiąja taisykle remtis tik dėl 2018 m. rugsėjo 19 d. Flensburgo prokuratūros išduoto ir Italijos vykdančiosios institucijos įvykdyto Europos arešto orderio.
44 Šiuo klausimu iš Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punkto matyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta specialioji taisyklė netaikoma, kai atitinkamą asmenį perdavusi vykdančioji teisminė institucija duoda sutikimą jį persekioti, nuteisti ar kalinti, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės suvaržymu susijusi priemonė dėl kitos nusikalstamos veikos nei ta, kuria pagrįstas jo perdavimas, įvykdytos iki jo perdavimo.
45 Kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 43 punkto, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, vertinant specialiosios taisyklės laikymąsi yra svarbus tik tas perdavimas, kuris įvykdytas remiantis antruoju Europos arešto orderiu, pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktą reikalaujamą sutikimą turi duoti tik valstybės narės, kuri perdavė persekiojamą asmenį remdamasi minėtu Europos arešto orderiu, vykdančioji teisminė institucija.
46 Taigi į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą specialiąją taisyklę nedraudžiama laisvės apribojimo priemonė, kuri asmeniui, dėl kurio išduotas pirmasis Europos arešto orderis, taikoma dėl kitos veikos nei ta, kuria pagrįstas šio asmens perdavimas vykdant šį arešto orderį, ankstesnės už šią veiką, kai šis asmuo savanoriškai išvyko iš pirmąjį arešto orderį išdavusios valstybės narės teritorijos ir buvo į ją perduotas vykdant antrąjį Europos arešto orderį, po minėto išvykimo išduotą laisvės atėmimo bausmės vykdymo tikslais, jeigu pagal antrąjį Europos arešto orderį jį vykdanti teisminė institucija davė sutikimą išplėsti persekiojimą apimant ir veiką, dėl kurios taikoma ši laisvės apribojimo priemonė.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 27 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą specialiąją taisyklę nedraudžiama laisvės apribojimo priemonė, kuri asmeniui, dėl kurio išduotas pirmasis Europos arešto orderis, taikoma dėl kitos veikos nei ta, kuria pagrįstas šio asmens perdavimas vykdant šį arešto orderį, ankstesnės už šią veiką, kai šis asmuo savanoriškai išvyko iš pirmąjį arešto orderį išdavusios valstybės narės teritorijos ir buvo į ją perduotas vykdant antrąjį Europos arešto orderį, po minėto išvykimo išduotą laisvės atėmimo bausmės vykdymo tikslais, jeigu pagal antrąjį Europos arešto orderį jį vykdanti teisminė institucija davė sutikimą išplėsti persekiojimą apimant ir veiką, dėl kurios taikoma ši laisvės apribojimo priemonė.
Parašai.