TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. gruodžio 15 d.

Byla F‑9/11

Verónica Sabbag Afota

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Vertinimas – Pareigų paaukštinimas – 2010 m. pareigų paaukštinimo procedūra – Vertinimo ataskaitos nebuvimas“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo Tarybos pareigūnė V. Sabbag Afota prašo Tarnautojų teismo panaikinti jos vertinimo ataskaitą, parengtą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d., ir Tarybos sprendimą nepaaukštinti jos pareigų vykdant 2010 m. pareigų paaukštinimo procedūrą.

Sprendimas:      Atmesti ieškinį. Ieškovė padengia savo ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl sprendimo atmesti skundą – Poveikis – Ginčijamo akto pateikimas teismui nagrinėti – Išimtis – Patvirtinamojo pobūdžio neturintis sprendimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

2.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Būdai – Atsižvelgimas į vertinimo ataskaitas – Nepilna asmens byla – Pasekmės

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 ir 45 straipsniai)

3.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Administracijos diskrecija – Apimtis – Aplinkybės, į kurias galima atsižvelgti

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalis)

4.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Administracijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)

5.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Kriterijai – Nuopelnai – Atsižvelgimas į atliekamų pareigų lygį ir kalbinius gebėjimus – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)

6.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Kandidato, kurio pareigos nebuvo paaukštintos, skundas – Sprendimas atmesti – Pareiga motyvuoti – Apimtis – Nepakankamas motyvavimas – Trūkumų ištaisymas vykstant teismo procesui – Sąlyga

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio 2 dalis, 45 straipsnis ir 90 straipsnio 2 dalis)

1.      Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių matyti, kad asmens, kuriam taikomi šie Pareigūnų tarnybos nuostatai, ieškinys dėl paskyrimų tarnybos sprendimo arba dėl to, kad ši tarnyba nesiėmė Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytų veiksmų, priimtinas tik tuomet, jei suinteresuotasis asmuo buvo pateikęs skundą paskyrimų tarnybai ir ši bent iš dalies priėmė eksplicitinį ar implicitinį sprendimą jį atmesti.

Taigi administracinis skundas ir eksplicitinis ar implicitinis sprendimas jį atmesti yra sudėtingos procedūros dalis ir tik išankstinė kreipimosi į teismą sąlyga. Šiomis aplinkybėmis ieškinys, net formaliai pareikštas dėl sprendimo atmesti skundą, yra teismui pateikiamas asmens nenaudai priimtas aktas, dėl kurio buvo pateiktas skundas, išskyrus atvejus, kai sprendimo atmesti skundą apimtis skiriasi nuo akto, dėl kurio pateiktas šis skundas, apimties. Eksplicitinis sprendimas atmesti skundą gali, atsižvelgiant į jo turinį, nebūti ieškovo skundžiamą aktą patvirtinančio pobūdžio. Taip yra tuo atveju, kai sprendime atmesti skundą iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija, paisant naujų teisinių arba faktinių aplinkybių, arba kai juo pakeičiamas ar papildomas pradinis sprendimas. Tokiais atvejais sprendimas atmesti skundą yra skundžiamas teismui, kuris į jį atsižvelgia vertindamas ginčijamo akto teisėtumą ar net laiko tokį aktą pakeičiamuoju asmens nenaudai priimtu aktu.

(žr. 24 ir 25 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1980 m. gegužės 28 d. Sprendimo Kuhner prieš Komisiją, 33/79 ir 75/79, 9 punktas; 1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, 7 ir 8 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Morello prieš Komisiją, T‑338/00 ir T‑376/00, 35 punktas; 2004 m. birželio 10 d. Sprendimo Eveillard prieš Komisiją, T‑258/01, 31 punktas; 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Sandini prieš Teisingumo Teismą, T‑389/02, 49 punktas; 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo Cavallaro prieš Komisiją, T‑375/02, 63–66 punktai; 2006 m. spalio 25 d. Sprendimo Staboli prieš Komisiją, T‑281/04, 26 punktas.

Bendrojo Teismo praktika: 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Birkhoff, T‑377/08 P, 50–59 ir 64 punktai; 2011 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją, T‑325/09 P, 32 punktas.

2.      Kiekvieną kartą, kai priimant sprendimą dėl pareigūno pareigų paaukštinimo atsižvelgiama į jo karjerą, vertinimo ataskaita yra būtina vertinimo dalis.

Pareigų paaukštinimo procedūra yra neteisėta, jeigu paskyrimų tarnyba negalėjo palyginti kandidatų nuopelnų dėl to, kad vieno ar kelių iš jų vertinimo ataskaitas administracija parengė labai pavėluotai.

Tačiau dėl tokio pažeidimo netaikoma sankcija, jeigu vertinimo ataskaitos nebuvimą galima kompensuoti kita informacija apie pareigūno nuopelnus. Be to, siekiant panaikinti sprendimus dėl pareigų paaukštinimo, nepakanka, kad kandidato asmens byla būtų neteisinga ir nepilna; dar reikia nustatyti, kad ši aplinkybė galėjo turėti lemiamą poveikį pareigų paaukštinimo procedūrai.

(žr. 42–44 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1980 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Gratreau prieš Komisiją, 156/79 ir 51/80, 22 ir 24 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Allo prieš Komisiją, T‑386/94, 38 punktas; minėto Sprendimo Morello prieš Komisiją 84 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2006 m. kovo 8 d. Sprendimo Lantzoni prieš Teisingumo Teismą, T‑289/04, 62 punktas.

3.      Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalį lygindama tinkamų paaukštinti pareigūnų nuopelnus paskyrimų tarnyba visų pirma atsižvelgia į ataskaitas apie pareigūnus, kalbas, kurias jie vartoja atlikdami savo pareigas, išskyrus kalbą, apie kurios nuodugnų mokėjimą jie yra pateikę įrodymų, ir, kai reikia, atliekamų pareigų lygį. Paskyrimų tarnyba turi lyginti tinkamo paaukštinti pareigūno nuopelnus, atsižvelgdama į šias tris aplinkybes. Tačiau vienodų nuopelnų, nustatytų pirmiausia remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodytais trimis kriterijais, atveju ši institucija gali papildomai atsižvelgti į kitus kriterijus, pavyzdžiui, kandidatų amžių ir tam tikro lygio ar tarnybos darbo stažą.

Vis dėlto tokia administracijai pripažinta didelė diskrecija ribojama būtinybe atidžiai ir nešališkai atlikti kandidatų palyginimą, atsižvelgiant į tarnybos interesus ir vienodo požiūrio principą. Praktikoje šį palyginimą reikia atlikti, remiantis vienodais kriterijais ir panašiais informacijos šaltiniais.

(žr. 53, 55 ir 60 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Casini prieš Komisiją, T‑132/03, 53 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Hinderyckx prieš Tarybą, F‑57/06, 45 punktas; 2010 m. gegužės 5 d. Sprendimo Bouillez ir kt. prieš Tarybą, F‑53/08, 50 punktas.

4.      Lygindama pareigūnų, kandidatų, kurių pareigos gali būti paaukštintos, nuopelnus paskyrimų tarnyba naudojasi didele diskrecija ir Sąjungos teismų kontrolė apsiriboja atsakymu į klausimą, ar atsižvelgiant į būdus ir priemones, galėjusius turėti įtakos administracijos vertinimui, šis vertinimas buvo atliktas tinkamai ir ar administracija savo diskrecija nesinaudojo akivaizdžiai klaidingai. Taigi teismas negali paskyrimų tarnybos atlikto kandidatų kvalifikacijos ir nuopelnų vertinimo pakeistų savuoju.

(žr. 54 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo Casini prieš Komisiją 52 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

5.      Atliekamų pareigų lygio kriterijus vertinant tinkamų paaukštinti pareigūnų nuopelnus nebūtinai apibrėžiamas remiantis atliktų administracinių uždavinių svarba, nes pareigūnas gali atlikti aukšto lygio pareigas neturėdamas daug pavaldinių, ir atvirkščiai – pareigūnas gali turėti daug pavaldinių nevykdydamas ypač aukštų pareigų.

Be to, kalbant apie kalbinių gebėjimų kriterijų, jeigu pareigūnas pabrėžia, kad jis moka kelias darbo kalbas, kaip matyti iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio formuluotės, lyginant nuopelnus reikia atsižvelgti ne į kalbų mokėjimą, o į jų naudojimą.

(žr. 58 ir 59 punktus)

Nuoroda:

Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Taryba prieš Stols, T‑175/09 P, 48 punktas.

6.      Nors paskyrimų tarnyba neprivalo nurodyti sprendimų dėl pareigų paaukštinimo motyvų pareigūnams, kurių pareigos nebuvo paaukštintos, ji turi motyvuoti savo sprendimą atmesti pareigūno, kurio pareigos nebuvo paaukštintos, skundą, o šio sprendimo atmesti skundą motyvai laikomi sutampančiais su sprendimo, dėl kurio buvo pateiktas skundas, motyvais. Be to, ar motyvavimas pakankamas, turi būti vertinama atsižvelgiant į esminius argumentus, į kuriuos institucija atsako.

Jei paskyrimų tarnyba nurodė pirminius motyvus, papildomi patikslinimai gali būti pateikti nagrinėjant bylą teisme.

(žr. 62, 63 ir 65 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1990 m. vasario 7 d. Sprendimo Culin prieš Komisiją, C‑343/87, 13 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. spalio 3 d. Sprendimo Nijs prieš Audito Rūmus, T‑171/05, 42 punktas; 2007 m. liepos 4 d. Sprendimo Lopparelli prieš Komisiją, T‑502/04, 77 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo Hinderyckx prieš Tarybą 32 punktas.