TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. rugsėjo 14 d.
Byla F‑47/10
André Hecq
prieš
Europos Komisiją
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Socialinė apsauga – Profesinė liga – Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 ir 78 straipsniai – Medicinos komisijos nuomonės teisėtumas – Atsisakymas pripažinti dalinį nuolatinį invalidumą“
Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo A. Hecq iš esmės prašo panaikinti 2009 m. rugsėjo 7 d. Paskyrimų tarnybos sprendimą atmesti prašymą pripažinti dalinį nuolatinį invalidumą dėl jo profesinės ligos.
Sprendimas: Nėra reikalo priimti sprendimo dėl reikalavimų panaikinti 2009 m. rugsėjo 7 d. Europos Komisijos sprendimus, kiek jais nurodyta, kad ieškovas turi padengti gydytojo, kurį jis paskyrė savo atstovu medicinos komisijoje, išlaidas bei atlyginimą ir pusę trečiojo medicinos komisijos gydytojo, paskirto bendru sutarimu, išlaidų ir atlyginimo. Reikalavimus panaikinti 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimus, kiek jais atsisakoma pripažinti dalinį nuolatinį ieškovo invalidumą, atmesti kaip nepagrįstus. Ieškovas padengia visas bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Medicininis tyrimas – Medicinos komisijos diskrecija vertinti – Teisminė kontrolė – Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis; Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 23 straipsnis)
2. Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Medicinos komisija – Kolegialaus komisijos darbo principas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis; Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 23 straipsnis)
3. Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Nuolatinis invalidumas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 ir 78 straipsnius – Skirtingos sąvokos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 ir 78 straipsniai)
4. Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Medicininis tyrimas – Medicinos komisijai tenkanti pareiga motyvuoti – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis; Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 23 straipsnis)
5. Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Medicininis tyrimas – Medicinos komisijos sudėtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis)
1. Pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 23 straipsnyje numatytos medicinos komisijos pateikti medicininiai vertinimai turi būti laikomi galutiniais, jeigu jie buvo parengti teisėtai. Teismas turi tik patikrinti, pirma, ar minėta komisija buvo sudaryta ir veikė teisėtai, ir, antra, ar jos išvada yra teisėta, konkrečiai kalbant, ar pateikti motyvai, leidžiantys įvertinti ją grindžiančius argumentus, ir ar yra suprantamas ryšys tarp joje nurodytų gydytojo konstatuotų aplinkybių ir padarytos išvados.
Atsižvelgiant į ribotą teisminę kontrolę, kurią turi atlikti Tarnautojų teismas, negalima pritarti kaltinimui, grindžiamam medicinos komisijos išvadoje padaryta akivaizdžia vertinimo klaida.
Tokiomis aplinkybėmis griežta medicinos komisijos taikytos procedūros teisminė kontrolė būtų svarbi apdraustojo teisių garantija.
Vis dėlto, nors teismas turi atlikti griežtą apdraustojo procedūrinių garantijų šioje komisijoje užtikrinimo kontrolę, tai nepaneigia išvados, kad vykdant šią kontrolę turi būti atsižvelgiama į šios komisijos darbo pobūdį, kai nesprendžiamas ginčas, o siekiama parengti medicinines išvadas.
(žr. 44–47 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1988 m. sausio 19 d. Sprendimo Biedermann prieš Audito Rūmus, 2/87, 16 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo AE prieš Komisiją, F‑79/09, 64 punktas ir jame nurodyta teismo praktika bei 89 punktas; 2011 m. gegužės 11 d. Sprendimo J prieš Komisiją, F‑53/09, 104 punktas.
2. Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklėse nėra jokios aiškios nuostatos, susijusios su kolegialumo principu. Šis principas, kuris reiškia, kad kiekvienam medicinos komisijos nariui turi būti suteikta galimybė naudingai pareikšti savo nuomonę kitiems komisijos nariams, yra pareigūno interesų apsaugos medicinos komisijoje, dalyvaujant gydytojui, kuriuo jis pasitiki, taip pat bendru kiekvienos šalies pasirinktų narių sutarimu paskiriant trečiąjį gydytoją, būtina pasekmė.
Kolegialumo principas nereiškia, kad medicinos komisija negali teisėtai balsų dauguma priimti sprendimo, nei to, kad pagrindinė atsakomybė parengti medicinos komisijos ataskaitą negali būti patikėta dviem jos pagrindiniams gydytojams.
Todėl jeigu pareigūno paskirtas gydytojas per medicinos komisijos susirinkimą turėjo galimybę pateikti savo pastabas ir suinteresuoto asmens bylos analizę, nesutarimas tarp šios medicinos komisijos kitų dviejų pagrindinių gydytojų ir šio gydytojo, kuris nesutiko su savo kolegų kolegialiai padaryta medicinine analize atlikus suinteresuotojo ir jo bylos tyrimą, nekelia grėsmės medicinos komisijos darbo kolegialumui, taip pat tai nėra pažeidimas, dėl kurio jos vardu parengta ataskaita taptų negaliojančia. Konkrečiai kalbant, vien tai, kad pareigūno paskirtas pareigūnas gavo pasirašyti medicinos komisijos vardu teikiamą ataskaitą, kurią parengė du pagrindiniais gydytojais esantys kolegos ir pateikė kaip galutinę, ir kad tokiomis aplinkybėmis nebuvo kitos galimybės, tik parengti atskirąją nuomonę, negali pažeisti kolegialumo principo, kurio turi būti laikomasi medicinos komisijos darbe.
(žr. 52, 55, 57 ir 58 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2000 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Camacho-Fernandes prieš Komisiją, T‑20/00, 31 ir 32 punktai.
3. Yra esminis skirtumas tarp nuolatinio invalidumo, kaip jis suprantamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį, kuris prilyginamas negalėjimui dirbti ir poreikiui gauti atlyginimą išmokant invalidumo pašalpą, ir nuolatinio invalidumo, kaip jis suprantamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, reiškiančio fizinę ir psichinę negalią.
Iš tiesų, nors dėl visiško invalidumo, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, paprastai visiškai negalima dirbti, priešingas variantas nebūtinai yra teisingas, nes pareigūnas gali visiškai negalėti dirbti, kaip tai suprantama pagal 78 straipsnį, nors jam gali būti pripažintas tik labai nedidelis dalinis nuolatinis invalidumas, kaip tai suprantama pagal minėtą 73 straipsnį.
Be to, Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje numatyta invalidumo išmoka skiriasi nuo Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnyje numatytos invalidumo pensijos, kuri mokama tik nedarbingumo atveju. Atvirkščiai, Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje numatyta invalidumo išmoka mokama suinteresuotam asmeniui, neatsižvelgiant į tai, ar jis gali toliau atlikti savo pareigas. Dalinis nuolatinis invalidumas suteikia teisę į išmoką, net jei tai visiškai neturi poveikio suinteresuotojo galimybei vykdyti savo pareigas. Iš to matyti, kad invalidumą, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, reikia aiškinti kaip pareigūno fizinę ir psichinę negalią, neatsižvelgiant į galimo nedarbingumo laipsnį.
Iš to išplaukia, kad, atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 ir 78 straipsnių struktūrą, negalima atmesti galimybės, jog pareigūnui, kuriam pripažintas invalidumas Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio pagrindu dėl profesinės ligos, nebus pripažintas joks dalinis nuolatinis invalidumas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnio, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių bei fizinės ir psichinės negalios vertinimo medicinos tikslais skalės nuostatas, jeigu ši liga jam nesukėlė fizinės ir psichinės negalios, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas.
(žr. 73–76 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją, T‑165/95, 74 punktas; 2000 m. birželio 27 d. Sprendimo Plug prieš Komisiją, T‑47/97, 73 ir 74 punktai.
4. Jeigu Pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 23 straipsnyje numatyta medicinos komisija nagrinėja sudėtingus medicininio pobūdžio klausimus, susijusius su sunkia diagnoze arba priežastiniu ryšiu tarp suinteresuotojo ligos ir jo profesinės veiklos institucijoje, savo išvadoje, be kita ko, ji turi nurodyti byloje pateiktą informaciją, kuria remiasi, ir esant esminių skirtumų, priežastis, kodėl neatsižvelgia į tam tikras ankstesnes svarbias medicinines ataskaitas, kurios yra palankesnės suinteresuotam asmeniui. Nereikalaujama, kad medicinos komisijos ataskaita formaliai būtų parengta pavyzdingai. Tik reikalaujama ataskaitoje išdėstyti motyvus, leidžiančius įvertinti ją grindžiančius argumentus ir kad iš jos būtų matyti suprantamas ryšys tarp joje nurodytų gydytojo konstatuotų aplinkybių ir padarytos išvados.
Be to, kadangi medicinos komisijos ataskaita yra mokslinio pobūdžio, nuoseklumo ir suprantamumo reikalavimai turi būti vertinami ne tik paties pareigūno, bet ir jam medicinos komisijoje atstovaujančio gydytojo, nes šis gydytojas turi paaiškinti savo pacientui, jei reikia, jo prašymo pripažinti profesine liga atmetimo pagrindus.
(žr. 80, 86 ir 87 punktus)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo AE prieš Komisiją 64 ir 65 punktai ir juose nurodyta teismo praktika; minėto Sprendimo J prieš Komisiją 96 punktas.
5. Kai trys Pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 23 straipsnyje numatytos medicinos komisijos gydytojai buvo paskirti tai atlikti įgaliotų asmenų, pareigūno interesų apsauga yra tinkamai užtikrinta dalyvaujant gydytojui, kuriuo jis pasitiki, ir paskyrus trečiąjį gydytoją, nedirbantį institucijoje. Šiuo atžvilgiu Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklėse nėra jokio specialaus reikalavimo dėl medicinos komisijos narių specializacijos. Taigi, kadangi šiose taisyklėse tiek atitinkamam pareigūnui, tiek administracijai paliekama visiška laisvė pasirinkti gydytoją, nėra kliūčių pareigūnui, jeigu, jo manymu, tai reikalinga, paskirti specializaciją įgijusį gydytoją jam atstovauti medicinos komisijoje.
(žr. 107 ir 108 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1981 m. liepos 14 d. Sprendimo Suss prieš Komisiją, 186/80, 9 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo AE prieš Komisiją 50 ir 51 punktai.