TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. kovo 19 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Reglamentas (ES) 2016/399 –32 straipsnis – Valstybės narės sprendimas laikinai atnaujinti savo vidaus sienų kontrolę – Neteisėtas trečiosios šalies piliečio atvykimas – Vidaus sienų prilyginimas išorės sienoms – Direktyva 2008/115/EB – Taikymo sritis – 2 straipsnio 2 dalies a punktas“
Byloje C‑444/17
dėl Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) 2017 m. liepos 12 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. liepos 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Préfet des Pyrénées-Orientales (Rytų Pirėnų prefektas)
prieš
Abdelaziz Arib,
Procureur de la République près le tribunal de grande instance de Montpellier,
Procureur général près la cour d’appel de Montpellier
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta, kolegijų pirmininkai A. Prechal, E. Regan, T. von Danwitz, C. Toader ir C. Lycourgos (pranešėjas), teisėjai A. Rosas, E. Juhász, M. Ilešič, J. Malenovský, M. Safjan, D. Šváby, C. G. Fernlund ir C. Vajda,
generalinis advokatas M. Szpunar,
posėdžio sekretorė V. Giacobbo-Peyronnel, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. birželio 12 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– préfet des Pyrénées-Orientales, atstovaujamo advokatų F.-H. Briard ir S. Bonichot,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos E. de Moustier, E. Armoet ir D. Colas,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos R. Kanitz,
– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir G. Wils,
susipažinęs su 2018 m. spalio 17 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (OL L 77, 2016, p. 1, toliau – Šengeno sienų kodeksas) 32 straipsnio ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 2 straipsnio 2 dalies a punkto ir 4 straipsnio 4 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant préfet des Pyrénées-Orientales (Rytų Pirėnų (Prancūzija) prefektas) ir Abdelaziz Arib, procureur de la République près le tribunal de grande instance de Montpellier (Respublikos prokuroras prie Monpeljė apygardos teismo, Prancūzija) ir procureur général près la cour d’appel de Montpellier (generalinis prokuroras prie Monpeljė apeliacinio teismo, Prancūzija) ginčą dėl A. Arib, kuris neteisėtai atvyko į Prancūzijos teritoriją, administracinio sulaikymo pratęsimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
KŠSĮ
3 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašyta ir 1995 m. kovo 26 d. įsigaliojusi Konvencija dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 2 t., p. 9; toliau – KŠSĮ) yra Šengeno acquis dalis.
4 KŠSĮ 26 straipsnyje numatyta:
„1. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja, atsižvelgdamos į įsipareigojimus, prisiimtus prisijungus prie 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu, į nacionalinės teisės aktus įtraukti šias taisykles:
a) Jei užsieniečiams neleidžiama atvykti į vienos iš Susitariančiųjų Šalių teritoriją, vežėjas, atvežęs juos oro, jūrų ar sausumos keliais, privalo nedelsdamas perimti juos savo atsakomybėn. Pasienio kontrolės institucijų reikalavimu vežėjas privalo tuos užsieniečius nuvežti atgal į trečiąją valstybę, iš kurios jie buvo atvežti, arba į trečiąją valstybę, išdavusią kelionės dokumentą, su kuriuo jie keliavo, arba į bet kurią kitą trečiąją valstybę, į kurią jų įsitikinimu jiems leidžiama atvykti.
b) Vežėjas, naudodamasis visomis reikiamomis priemonėmis, privalo užtikrinti, kad oro ar jūrų keliais vežamas užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurių reikalaujama atvykstant į Susitariančiųjų Šalių teritorijas.
2. Susitariančiosios Šalys, atsižvelgdamos į įsipareigojimus, prisiimtus prisijungus prie 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu, ir į savo konstitucinę teisę, įsipareigoja taikyti baudas vežėjams, kurie oro ar jūrų keliais iš trečiosios valstybės į jų teritorijas veža užsieniečius, neturinčius reikiamų kelionės dokumentų.
3. Šio straipsnio 1 dalies b punktas ir 2 dalis taikomi ir vežėjams, tarptautinių maršrutų autobusais sausuma vežantiems asmenų grupes, išskyrus vietinius reisus per sieną.“
Šengeno sienų kodeksas
5 Šengeno sienų kodekso 2 straipsnyje nustatyta:
„Šiame reglamente naudojami tokie apibrėžimai:
1) vidaus sienos:
a) valstybių narių bendros sausumos sienos, įskaitant upių ir ežerų sienas;
b) valstybių narių oro uostai vidaus skrydžiams;
c) valstybių narių jūrų, upių ir ežerų uostai reguliariam vidaus susisiekimui keltais;
2) išorės sienos – valstybių narių sausumos sienos, įskaitant upių, ežerų bei jūrų sienas ir jų oro uostus, upių uostus, jūrų uostus bei ežerų uostus, jei tai nėra vidaus sienos;
<…>“
6 To paties kodekso 5 straipsnyje numatyta:
„1. Išorės sienas galima kirsti tik sienos perėjimo punktuose ir nustatytomis jų darbo valandomis. Sienos perėjimo punktuose, kurie neveikia visą parą, turi būti aiškiai nurodytos darbo valandos.
Pagal 39 straipsnį valstybės narės pateikia Komisijai jų sienos perėjimo punktų sąrašą.
<…>
3. Nepažeidžiant šio straipsnio 2 dalyje numatytų išimčių ar savo tarptautinių įsipareigojimų apsaugos srityje, valstybės narės pagal savo nacionalinę teisę įveda sankcijas už neleistiną išorės sienų kirtimą ne nustatytuose sienos perėjimo punktuose ir ne nustatytomis jų darbo valandomis. Šios sankcijos yra veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“
7 Šio kodekso 13 straipsnio 1 dalis numato:
„Svarbiausias pasienio kontrolės tikslas – užkirsti kelią nelegaliam sienos kirtimui, kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu ir imtis priemonių prieš asmenis, kurie nelegaliai kirto sieną. Asmuo, kuris nelegaliai kirto sieną ir kuris neturi teisės pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, sulaikomas, ir jam taikomos procedūros laikantis Direktyvos 2008/115/EB.“
8 Šengeno sienų kodekso 14 straipsnyje nustatyta:
„1. Trečiosios šalies piliečiui, kuris neatitinka visų 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų atvykimo sąlygų ir nepriklauso 6 straipsnio 5 dalyje nurodytoms asmenų kategorijoms, neleidžiama atvykti į valstybių narių teritorijas. Tai nepažeidžia specialių nuostatų dėl teisės į prieglobstį ir tarptautinę apsaugą arba dėl ilgalaikių vizų išdavimo taikymo.
<…>
4. Sienos apsaugos pareigūnai užtikrina, kad trečiosios šalies pilietis, kuriam buvo atsisakyta leisti atvykti, neatvyktų į atitinkamos valstybės narės teritoriją.
<…>
6. Atsisakymą leisti atvykti reglamentuojančios išsamios taisyklės pateikiamos V priedo A dalyje.“
9 Šio reglamento 23 straipsnyje „Patikrinimas teritorijoje“ numatyta:
„Kontrolės kertant vidaus sienas nebuvimas neturi įtakos:
a) valstybių narių kompetentingų institucijų naudojimuisi policijos įgaliojimais pagal nacionalinę teisę, jei naudojimasis šiais įgaliojimais nėra lygiavertis patikrinimams kertant sieną; tai taip pat taikoma pasienio ruožuose. Kaip apibrėžta pirmame sakinyje, naudojimasis policijos įgaliojimais visų pirma negali būti laikomas lygiaverčiu patikrinimams kertant sieną, kai policijos priemonės:
i) nėra skirtos sienų kontrolei;
ii) yra grindžiamos bendra policijos informacija ir patirtimi, susijusia su galimomis grėsmėmis visuomenės saugumui, ir jomis pirmiausia siekiama kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu;
iii) yra parengtos ir vykdomos aiškiai skirtingai nuo sistemingų asmenų patikrinimų kertant išorės sienas;
iv) vykdomos kaip patikrinimai vietoje;
<…>“
10 To paties kodekso 25 straipsnyje nustatyta:
„1. Erdvėje be vidaus sienų kontrolės iškilus rimtai grėsmei viešajai tvarkai arba vidaus saugumui valstybėje narėje, ta valstybė narė išimties tvarka gali atnaujinti sienų kontrolę prie visų savo vidaus sienų arba konkrečiuose jų ruožuose ribotam, ne ilgesniam nei 30 dienų, laikotarpiui arba numatomam rimtos grėsmės trukmės laikotarpiui, jei jis viršija 30 dienų. Laikino vidaus sienų kontrolės atnaujinimo mastas ir trukmė neviršija to, kas tikrai būtina siekiant reaguoti į rimtą grėsmę.
2. Vidaus sienų kontrolė atnaujinama tik kaip kraštutinė priemonė ir laikantis 27, 28 ir 29 straipsnių. Kiekvienu atveju svarstant galimybę pagal atitinkamai 27, 28 arba 29 straipsnius priimti sprendimą atnaujinti vidaus sienų kontrolę, atsižvelgiama į 26 ir 30 straipsniuose nurodytus kriterijus.
3. Jeigu rimta grėsmė viešajai tvarkai ar vidaus saugumui atitinkamoje valstybėje narėje išlieka ilgesnį nei šio straipsnio 1 dalyje numatytą laikotarpį, ta valstybė narė gali pratęsti savo vidaus sienų kontrolę atsižvelgdama į 26 straipsnyje nurodytus kriterijus ir laikydamasi 27 straipsnio, dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, ir, atsižvelgusi į visus naujus elementus, ne ilgesniems nei 30 dienų laikotarpiams, kuriuos galima pratęsti.
4. Visas laikotarpis, kurį atnaujinama vidaus sienų kontrolė, įskaitant bet kurį pratęsimą, numatytą pagal šio straipsnio 3 dalį, neturi viršyti šešių mėnesių. Jei esama išimtinių aplinkybių, kaip nurodyta 29 straipsnyje, visas tas laikotarpis gali būti tęsiamas daugiausia iki dvejų metų pagal to straipsnio 1 dalį.“
11 Remiantis Šengeno sienų kodekso 32 straipsniu:
„Kai atnaujinama vidaus sienų kontrolė, mutatis mutandis taikomos atitinkamos II antraštinės dalies nuostatos.“
12 Šio kodekso 5, 13 ir 14 straipsniai patenka į jo II antraštinę dalį „Išorės sienos“, o 23, 25 ir 32 straipsniai – į jo III antraštinę dalį „Vidaus sienos“.
13 Šengeno sienų kodekso V priedo A dalies 2 punkte numatyta:
„Jei trečiosios šalies pilietį, kuriam nebuvo leista atvykti, prie sienos atvežė vežėjas, vietos valdžios institucija:
a) nurodo vežėjui pasirūpinti trečiosios šalies piliečiu ir nedelsiant vežti jį į trečiąją šalį, iš kurios jis buvo atvežtas, į trečiąją šalį, išdavusią jam dokumentą, leidžiantį kirsti sieną, arba į bet kurią kitą trečiąją šalį, kurioje garantuojama, kad jis bus priimtas, laikantis Šengeno konvencijos 26 straipsnio ir Tarybos direktyvos 2001/51/EB <…>;
b) laukiant tolesnio vežimo, imasi atitinkamų priemonių laikydamasi nacionalinės teisės aktų ir atsižvelgdama į vietos aplinkybes, kad būtų užkirstas kelias neteisėtam trečiųjų šalių piliečių, kuriems nebuvo leista atvykti, atvykimui.“
Direktyva 2008/115
14 Direktyvos 2008/115 5 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:
„Šia direktyva turėtų būti nustatytos horizontalaus pobūdžio taisyklės, taikomos visiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie neatitinka ar nebeatitinka atvykimo į valstybę narę, buvimo arba gyvenimo joje sąlygų.“
15 Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:
„1. Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje.
2. Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti šios direktyvos trečiųjų šalių piliečiams:
a) kuriems atsisakyta leisti atvykti pagal Šengeno sienų kodekso 13 straipsnį arba kuriuos kompetentingos institucijos sulaikė ar suėmė dėl neteisėto valstybės narės išorės sienos kirtimo sausuma, jūra ar oru, ir kurie po to nėra gavę leidimo ar teisės būti toje valstybėje narėje;
b) kurie grąžinami pagal nacionalinę teisę vykdant baudžiamosios teisės sankciją arba tai yra baudžiamosios teisės sankcijos taikymo pasekmė, arba kuriems taikomos ekstradicijos procedūros.
<…>“
16 Minėtos direktyvos 3 straipsnyje nurodyta:
„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:
<…>
2) „neteisėtas buvimas“ – trečiosios šalies piliečio, kuris, neatitinka arba nebeatitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnyje nustatytų atvykimo sąlygų ar kitų atvykimo, buvimo ar gyvenimo toje valstybėje narėje sąlygų, buvimas valstybės narės teritorijoje;
3) „grąžinimas“ – trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas – savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai – į:
– asmens kilmės šalį, arba
– tranzito šalį pagal Bendrijos ar dvišalius readmisijos susitarimus ar kitas nuostatas, arba
– kitą trečiąją šalį, į kurią atitinkamas trečiosios šalies pilietis savanoriškai nusprendžia grįžti ir į kurią jis būtų priimtas;
<…>“
17 Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 4 dalyje numatyta:
„Į šios direktyvos taikymo sritį nepatenkančių trečiosios šalies piliečių atžvilgiu pagal 2 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės:
a) užtikrina, kad elgesys ir apsaugos lygis nebūtų mažiau palankūs negu nustatyta 8 straipsnio 4 ir 5 dalyse (priverstinių priemonių naudojimo apribojimai), 9 straipsnio 2 dalies a punkte (išsiuntimo atidėjimas), 14 straipsnio 1 dalies b ir d punktuose (neatidėliotina medicinos pagalba ir pažeidžiamų asmenų poreikių užtikrinimas) ir 16 bei 17 straipsniuose (sulaikymo sąlygos) ir
b) laikosi negrąžinimo principo.“
Prancūzijos teisė
18 Code de l’entrée et du séjour des étrangers et du droit d’asile, tel que modifié par la loi no 2012-1560, du 31 décembre 2012 (Užsieniečių atvykimo, buvimo šalyje ir prieglobsčio teisės kodekso su pakeitimais, padarytais 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymu Nr. 2012-1560, toliau – Ceseda) L. 621-2 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatyta:
„Užsienietis, kuris nėra vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietis, yra baudžiamas vienų metų laisvės atėmimo bausme ir 3 750 eurų bauda:
1. jeigu jis atvyko į metropolijos teritoriją nesilaikydamas 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) [(OL L 105, 2006, p. 1)], 5 straipsnio 1 dalies a, b arba c punktuose nurodytų sąlygų ir nebuvo įleistas į teritoriją pagal to paties reglamento 5 straipsnio 4 dalies a ir c punktus; tas pats taikoma, jeigu užsieniečiui pagal kitos valstybės, kuri yra [KŠSĮ] šalis, priimtą vykdytiną sprendimą buvo pateiktas perspėjimas dėl draudimo atvykti; arba
2. jeigu minėtas užsienietis, vykdamas tiesiogiai iš valstybės, kuri yra šios konvencijos šalis, teritorijos, atvyko į metropolijos teritoriją nesilaikydamas jos 19 straipsnio 1 arba 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies ir 21 straipsnio 1 arba 2 dalių, išskyrus Reglamento (EB) Nr. 562/2006 <…> 5 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytas sąlygas, jeigu perspėjimas dėl draudimo atvykti pateiktas ne pagal kitos valstybės, kuri yra [KŠSĮ] šalis, vykdytiną sprendimą;
<…>
Pagal šį straipsnį kaltinimas gali būti pareikštas tik jeigu faktinės aplinkybės buvo konstatuotos laikantis Baudžiamojo proceso kodekso 53 straipsnio nuostatų.“
19 Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) 53 straipsnyje numatyta:
„Akivaizdžiu laikomas toks nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, kuris daromas šiuo metu arba buvo ką tik padarytas. Akivaizdžiu laikomas ir toks nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas, jeigu visai netrukus po veikos padarymo įtariamasis yra viešai persekiojamas arba pas jį aptinkama daiktų, išaiškinami pėdsakai arba įrodymai, leidžiantys manyti, kad jis dalyvavo darant nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.
Konstatavus akivaizdų nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, Respublikos prokuroro kontroliuojamas tyrimas šiame skyriuje nustatytomis sąlygomis gali būti nepertraukiamai atliekamas aštuonias dienas.
Kai tyrimai, būtini tiesai išaiškinti, nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo, už kurio padarymą skiriama laisvės atėmimo bausmė, lygi penkeriems ar daugiau metų, atveju negali būti atidedami, Respublikos prokuroras gali tokiomis pačiomis sąlygomis nuspręsti pratęsti tyrimą maksimaliam aštuonių dienų laikotarpiui.“
20 Baudžiamojo proceso kodekso 62-2 straipsnyje nustatyta:
„Laikinas sulaikymas yra kardomoji priemonė, kurią, prižiūrimas teismo, savo sprendimu skiria kriminalinės policijos pareigūnas ir kuria užtikrinama, kad laikinai sulaikytas asmuo, dėl kurio yra vienas ar daugiau pagrindų įtarti, jog jis padarė ar bandė padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, už kurį baudžiama laisvės atėmimo bausme, būtų laikomas tyrėjų žinioje.
<…>“
21 Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnyje nurodyta:
„Kriminalinės policijos pareigūnai ir jiems pavaldūs bei jų prižiūrimi policijos tarnautojai ir jaunesnieji tarnautojai, nurodyti 20 ir 21‑1 straipsniuose, gali pareikalauti iš bet kokio asmens bet kokiomis priemonėmis įrodyti savo tapatybę, jei dėl to asmens kyla pagrįstų įtarimų, kad jis:
– padarė ar kėsinosi padaryti teisės pažeidimą,
– rengiasi padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą,
– gali suteikti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo tyrimui naudingos informacijos,
– pažeidė įsipareigojimus ar draudimus, jam nustatytus vykdant teisminę kontrolę, taikant namų areštą elektroninio stebėjimo sąlygomis, vykdant bausmę ar priemonę, kurios vykdymą prižiūri teismas,
– yra teismo ieškomas.
Raštišku Respublikos prokuroro pavedimu paieškos ir baudžiamojo persekiojimo už jo nurodytus pažeidimus tikslais tokia pačia tvarka bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama šio pareigūno nurodytose vietose ir jo nurodytu laikotarpiu. Aplinkybė, kad patikrinus tapatybę paaiškėjo kitų pažeidimų nei nurodytieji Respublikos prokuroro pavedime, nėra dėl tų kitų pažeidimų pradėtų procedūrų negaliojimo pagrindas.
Pirmoje pastraipoje nurodyta tvarka bet kurio asmens, nepaisant jo elgesio, tapatybė gali būti tikrinama siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams, būtent kėsinimuisi į asmenų ar turto saugumą.
Prancūzijos ir valstybių narių, kurios yra [KŠSĮ] šalys, sausumos pasienyje ir 20 km Prancūzijos pasienio ruože, taip pat visuomenei prieinamose uostų, oro uostų ir geležinkelio ar autobusų stočių zonose, atvirose tarptautiniam susisiekimui ir nurodytose dekrete, siekiant užkirsti kelią pažeidimams, susijusiems su tarptautiniu nusikalstamumu, ir palengvinti jų tyrimą, bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama laikantis pirmoje pastraipoje nustatytos tvarkos, siekiant patikrinti įstatyme įtvirtintų pareigų turėti, nešiotis ir pateikti dokumentus laikymąsi. <…> Jei greitkelio atkarpa prasideda šios dalies pirmame sakinyje minėtoje zonoje, o pirmasis kelio rinkliavos punktas yra už 20 km ruožo ribų, kontrolė gali būti vykdoma iki šio pirmojo rinkliavos punkto esančiose stovėjimo aikštelėse, rinkliavos rinkimo punkte ir gretimose stovėjimo aikštelėse. Rinkliavų rinkimo punktai, kuriems taikoma ši nuostata, nurodomi dekrete. Aplinkybė, kad patikrinus tapatybę paaiškėjo kitų pažeidimų nei nurodytų pareigų nevykdymas, nėra dėl tų kitų pažeidimų pradėtų procedūrų negaliojimo pagrindas. Taikant šią pastraipą, įstatymuose numatytų pareigų turėti, nešiotis ir pateikti dokumentus laikymosi kontrolė toje pačioje vietoje gali būti atliekama ne ilgiau kaip šešias valandas iš eilės, o asmenys, esantys arba judantys toje pačioje pastraipoje nurodytose zonose arba vietose, negali būti kontroliuojami sistemingai.
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
22 Pagal Šengeno sienų kodekso 25 straipsnį Prancūzijoje laikinai atnaujinus vidaus sienų, bendrų Prancūzijai ir kitoms Šengeno erdvės valstybėms narės, kontrolę, 2016 m. birželio 15 d. Maroko pilietis A. Arib buvo patikrintas Prancūzijos ir Ispanijos 20 km pasienio ruožo zonoje laikantis Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio devintoje pastraipoje numatytų sąlygų. A. Arib, kuris prieš tai buvo išvykęs iš Prancūzijos pritaikius išsiuntimo priemonę, apie kurią jam buvo pranešta 2013 m. rugpjūčio 10 d., važiavo autobusu iš Maroko.
23 Įtarus, kad į Prancūzijos teritoriją jis atvyko neteisėtai, t. y. padarė Ceseda L 621‑2 straipsnyje numatytą nusižengimą, A. Arib buvo sulaikytas. Rytojaus dieną préfet des Pyrénées-Orientales (Rytų Pirėnų prefektas) priėmė dėl jo nutarimą, kuriuo jį įpareigojo išvykti iš Prancūzijos teritorijos, ir nurodė taikyti jam administracinį sulaikymą.
24 2016 m. birželio 21 d. nutartimi tribunal de grande instance de Perpignan (Perpinjano apygardos teismas, Prancūzija) laisvių ir sulaikymo klausimus sprendžiantis teisėjas nutarė panaikinti A. Arib sulaikymą ir paskesnę procedūrą, įskaitant administracinį sulaikymą, iš esmės dėl to, kad minėtas sulaikymas negalėjo būti įvykdytas. Šiuo klausimu jis nurodė, kad neteisėtai šalyje esantis trečiosios šalies pilietis A. Arib kirto Prancūzijos ir Ispanijos sieną, todėl, kaip mano tas teisėjas, turėtų būti taikoma Direktyva 2008/115, pagal kurią, esant tokioms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, negali būti skiriama jokia laisvės atėmimo bausmė.
25 2016 m. birželio 22 d. nutartimi cour d’appel de Montpellier (Monpeljė apeliacinis teismas, Prancūzija) deleguotasis patarėjas patvirtino pirmosios instancijos sprendimą. Dėl šios nutarties Préfet des Pyrénées-Orientales (Rytų Pirėnų prefektas) pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) – ir nurodė, kad didelės grėsmės viešajai tvarkai arba vidaus saugumui atveju valstybė narė gali išimtine tvarka atnaujinti savo vidaus sienų kontrolę ir iš dalies netaikyti Direktyvos 2008/115. Šis prefektas tvirtino, kad kadangi minėtoje direktyvoje numatytos apsaugos priemonės tokiu atveju netaikytinos, neteisėtai į Prancūziją atvykęs asmuo gali būti tikrinamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio devintos pastraipos nuostatas ir dėl to, kad yra neteisėtai, jam gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė, taigi ir sulaikymas.
26 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, pirma, kad Šengeno sienų kodekse įtvirtintas laisvo judėjimo Šengeno erdvėje principas ir numatyta, kad nevykdoma vidaus sienų tarp valstybių narių kontrolė. Antra, kilus grėsmei viešajai tvarkai ir vidaus saugumui valstybėje narėje, valstybė narė gali išimtine tvarka ribotam laikotarpiui atnaujinti visų arba dalies jos vidaus sienų kontrolę pagal šio kodekso 25 straipsnį.
27 Šis teismas taip pat nurodo, kad pagal Šengeno sienų kodekso 32 straipsnį įvedus vidaus sienų kontrolę mutatis mutandis taikomos šio kodekso II antraštinės dalies nuostatos, susijusios su išorės sienomis. Šiuo klausimu jis pažymi, kad pagal minėto kodekso 5 straipsnio 3 dalį neteisėto išorės sienų kirtimo atveju valstybės narės taiko veiksmingas, proporcingas ir atgrasomąsias sankcijas. Jis pažymi, kad pagal to paties kodekso 13 straipsnį šių sienų kontrolės tikslas – užkirsti kelią neteisėtam sienos kirtimui ir imtis priemonių prieš asmenis, neteisėtai kirtusius sieną, todėl asmenys, kurie nelegaliai kirto sieną ir kurie neturi teisės pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, sulaikomi ir jiems taikomos procedūros laikantis Direktyvos 2008/115.
28 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Direktyvą 2008/115 valstybės narės įpareigojamos priimti sprendimą išsiųsti iš šalies kiekvieną trečiosios šalies pilietį, neteisėtai esantį jų teritorijoje; trečiosios šalies pilietis gali būti sulaikomas tik tam, kad būtų parengtas jo grąžinimas arba įvykdytas išsiuntimo procesas, nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės. Šis teismas primena 2016 m. birželio 7 d. Sprendimą Affum (C‑47/15, EU:C:2016:408), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Direktyvą 2008/115 draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias vien už neteisėtą atvykimą kertant vidaus sieną, dėl kurio neteisėtas tampa ir buvimas šalyje, trečiosios šalies piliečiui, dėl kurio šioje direktyvoje nustatyta grąžinimo procedūra dar neužbaigta, gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė.
29 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Ceseda L. 621-2 straipsnį už neteisėtą atvykimą į teritoriją, kai tokio atvykimo faktas yra akivaizdus, skiriama laisvės atėmimo bausmė ir bauda.
30 Atsižvelgiant į šias nuostatas, šis teismas visų pirma kelia klausimą, ar atnaujintą valstybės narės vidaus sienos kontrolę galima prilyginti išorės sienos, kai ją kerta teisės atvykti į šalį neturintis trečiosios šalies pilietis ir šis faktas akivaizdus, kontrolei.
31 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, teigiamai atsakius į šį klausimą, reikėtų nustatyti tokios kontrolės tvarką. Šiuo klausimu jis nurodo, pirma, kad Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punktu valstybėms narėms prie savo išorės sienų leidžiama ir toliau taikyti supaprastintas nacionalines gražinimo procedūras, nesilaikant visų minėtoje direktyvoje numatytų procedūros etapų, kad galėtų greičiau išsiųsti trečiųjų šalių piliečius, sulaikytus neteisėtai kertančius šias sienas. Be to, jis pažymi, antra, kad minėtos direktyvos 4 straipsnio 4 dalyje paaiškinta, kaip valstybės narės turi įgyvendinti jos 2 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą galimybę; atitinkamos valstybės narės turi laikytis tam tikrų minimalių garantijų, be kita ko, šios direktyvos 16 ir 17 straipsniuose nustatytų sulaikymo sąlygų.
32 Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar valstybė, kuri atnaujino vidaus sienų kontrolę, gali remtis minėto 2 straipsnio 2 dalies a punktu, kad Direktyva 2008/115 nebūtų taikoma trečiosios šalies piliečiui, kuris neteisėtai kirto sieną ir dar nepasiliko nacionalinėje teritorijoje.
33 Jeigu būtų atsakyta teigiamai, galiausiai kyla klausimas, ar Direktyvos 2008/115 4 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad ji šios bylos aplinkybėmis nekliudo skirti laisvės atėmimo bausmės trečiųjų šalių piliečiams.
34 Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Šengeno sienų kodekso] 32 straipsnį, kuriame numatyta, kad, kai atnaujinama vidaus sienų kontrolė, mutatis mutandis taikomos atitinkamos II antraštinės dalies nuostatos (dėl išorės sienų), reikia aiškinti taip, kad atnaujintą valstybės narės vidaus sienos kontrolę galima prilyginti išorės sienos, kai ją kerta teisės atvykti į šalį neturintis trečiosios šalies pilietis, kontrolei?
2. Ar, tokiomis pačiomis aplinkybėmis atnaujinus vidaus sienų kontrolę, pagal šį [kodeksą] ir Direktyvą 2008/115 <…> leidžiama pasinaudoti šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta galimybe valstybėms narėms prie jų išorės sienų ir toliau taikyti supaprastintas nacionalines grąžinimo procedūras, kai trečiosios šalies pilietis kerta sieną, kurios kontrolė atnaujinta?
3. Jeigu atsakymas į pastarąjį klausimą būtų teigiamas, ar minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkto ir 4 straipsnio 4 dalies nuostatomis draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata kaip [Ceseda] L. 621-2 straipsnis, pagal kurį leidžiama laisvės atėmimo bausmę skirti už tai, kad trečiosios šalies pilietis, dėl kurio šioje direktyvoje nustatyta grąžinimo procedūra dar neužbaigta, neteisėtai atvyko į nacionalinę teritoriją?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo ir antrojo klausimų
35 Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punktas, siejamas su Šengeno sienų kodekso 32 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas trečiosios šalies piliečio, sulaikyto prie pat valstybės narės vidaus sienos, situacijai, jei ši valstybė narė pagal šio kodekso 25 straipsnį atnaujino šios sienos kontrolę dėl didelės grėsmės viešajai tvarkai arba vidaus saugumui minėtoje valstybėje narėje.
36 Svarbu pažymėti, kad, kaip minėta šio sprendimo 22 ir 23 punktuose, dėl Maroko piliečio A. Arib nebuvo priimtas sprendimas neleisti atvykti į Prancūzijos teritoriją, tačiau Prancūzijos tarnybos jį patikrino prie pat Prancūzijos ir Ispanijos sienos po to, kai pagal Šengeno sienų kodekso 25 straipsnį buvo atnaujinta kontrolė prie šios sienos, ir, atlikus šį patikrinimą, jis buvo sulaikytas įtarus, kad padarė Ceseda L. 621-2 straipsnyje numatytą nusižengimą, t. y. neteisėtai atvyko į Prancūzijos teritoriją.
37 Šiuo klausimu primintina, kad, pirma, iš Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintos „neteisėto buvimo“ sąvokos ir iš šios direktyvos 5 konstatuojamosios dalies, pagal kurią ši direktyva taikoma „visiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie neatitinka ar nebeatitinka atvykimo į valstybę narę, buvimo arba gyvenimo joje sąlygų“, matyti, kad trečiosios šalies pilietis, neteisėtai atvykęs į valstybės narės teritoriją ir esantis šioje teritorijoje, nors neatitinka atvykimo į ją, buvimo arba gyvenimo joje sąlygų, dėl šios aplinkybės joje yra neteisėtai, ir tokiam buvimui netaikoma minimalios trukmės ar ketinimo pasilikti šioje teritorijoje sąlyga (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Affum, C‑47/15, EU:C:2016:408, 48 ir 59 punktus).
38 Todėl toks trečiosios šalies pilietis kaip A. Arib, kuris po to, kai neteisėtai atvyko į valstybės narės teritoriją, buvo sulaikytas šios valstybės narės teritorijoje prie pat vienos iš jos vidaus sienų ir kuris neatitinka atvykimo į šią teritoriją, buvimo arba gyvenimo joje sąlygų, turi būti laikomas neteisėtai esančiu minėtos valstybės narės teritorijoje.
39 Esant tokiai situacijai, trečiosios šalies pilietis pagal Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 1 dalį, jei netaikoma šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalis, patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Taigi iš principo jam turi būti taikomi joje numatyti bendri standartai ir tvarka, norint jį išsiųsti, jei buvimas šalyje netampa teisėtas (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Affum, C‑47/15, EU:C:2016:408, 61 punktą).
40 Antra, šiuo klausimu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją minėta direktyva nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama įkalinti trečiosios šalies pilietį, kuriam buvo taikyta toje direktyvoje nustatyta grąžinimo procedūra ir kuris šios valstybės narės teritorijoje neteisėtai būna neturėdamas pateisinamos priežasties negrįžti arba iš naujo į ją atvyksta pažeisdamas draudimą atvykti (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Affum, C‑47/15, EU:C:2016:408, 54 ir 64 punktus).
41 Vis dėlto iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos ir atsakymų į per posėdį pateiktus Teisingumo Teismo klausimus matyti, kad A. Arib situacija nėra nė viena iš pirmesniame punkte nurodytų situacijų.
42 Trečia, reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės gali nuspręsti netaikyti šios direktyvos su sąlyga, kad laikomasi jos 4 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, dviem konkrečiais atvejais, t. y. trečiosios šalies piliečiams, dėl kurių pagal Šengeno sienų kodekso 14 straipsnį priimtas sprendimas neleisti atvykti per valstybės narės išorės sieną, arba trečiosios šalies piliečiams, kurie buvo sulaikyti ar suimti dėl neteisėto tokios išorės sienos kirtimo ir kuriems vėliau nebuvo suteiktas leidimas ar teisė pasilikti toje valstybėje narėje.
43 Kaip nurodyta šio sprendimo 36 punkte, dėl A. Arib nebuvo priimtas sprendimas neleisti atvykti į Prancūzijos teritoriją. Iš to matyti, kad bet kuriuo atveju jo situacija negali būti pirmoji iš dviejų Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytų situacijų.
44 Taigi reikia nustatyti, ar trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio valstybės narės teritorijoje ir sulaikyto prie pat šios valstybės narės vidaus sienos, situacija yra antroji Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta situacija, kai atitinkama valstybė narė pagal Šengeno sienų kodekso 25 straipsnį atnaujino šios sienos kontrolę dėl didelės grėsmės viešajai tvarkai arba vidaus saugumui minėtoje valstybėje narėje.
45 Šiuo klausimu primintina, pirma, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją abi Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytos situacijos susijusios tik su valstybės narės išorės sienos kirtimu, kaip apibrėžta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnyje, todėl jos nesusijusios su valstybių narių, priklausančių Šengeno erdvei, bendros sienos kirtimu (2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Affum, C‑47/15, EU:C:2016:408, 69 punktas).
46 Konkrečiai Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytos antros situacijos atveju reikalingas tiesioginis su laiku ir erdve susijęs ryšys tarp trečios šalies piliečio suėmimo arba sulaikymo ir išorės sienos kirtimo. Tai taikytina ir trečiųjų šalių piliečiams, kuriuos kompetentingos institucijos suėmė ar sulaikė būtent tuo metu, kai jie neteisėtai kirto išorės sieną, arba netoli šios sienos po to, kai jie ją neteisėtai kirto (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Affum, C‑47/15, EU:C:2016:408, 72 punktą).
47 Taigi Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybėms narėms neleidžiama netaikyti šios direktyvos neteisėtai jų teritorijoje esantiems trečiosios šalies piliečiams dėl to, kad jie neteisėtai atvyko kirsdami vidaus sieną (2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Affum, C‑47/15, EU:C:2016:408, 69 ir 77 punktai).
48 Antra, reikia nustatyti, ar aplinkybė, kad valstybė narė pagal Šengeno sienų kodekso 25 straipsnį atnaujino savo vidaus sienų kontrolę, lemia tai, kad į Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sritį patenka trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio šios valstybės narės teritorijoje ir sulaikyto netoli tokios vidaus sienos, situacija.
49 Išimtiniais atvejais ir esant konkrečioms aplinkybėms pagal Šengeno sienų kodekso 25 straipsnį valstybei narei leidžiama laikinai atnaujinti visų savo vidaus sienų arba konkrečių jų ruožų kontrolę, jei kyla didelė grėsmė viešajai tvarkai ir vidaus saugumui šioje valstybėje narėje. Pagal šio kodekso 32 straipsnį, kai atnaujinama vidaus sienų kontrolė, mutatis mutandis taikomos atitinkamos minėto kodekso nuostatos, susijusios su išorės sienomis.
50 Šiuo klausimu pažymėtina, pirma, kad, kadangi Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta išimtimi nukrypstama nuo šios direktyvos taikymo srities, ji turi būti aiškinama siaurai.
51 Kaip matyti iš šio sprendimo 45 ir 47 punktų, ši nuostata, kaip matyti iš jos formuluotės, kuri šiuo aspektu nekelia jokių abejonių, susijusi su tokio trečiosios šalies piliečio, kuris yra prie valstybės narės „išorės sienos“ arba netoli tokios sienos, situacija. Joje niekur neminima tai, kad tokiai situacijai galėtų būti prilyginama trečiosios šalies piliečio, kuris yra prie vidaus sienos, kurios kontrolė buvo atnaujinta pagal Šengeno sienų kodekso 25 straipsnį, arba netoli tokios vidaus sienos, situacija, net jeigu šios direktyvos priėmimo dieną Reglamento Nr. 562/2006 23 ir 28 straipsniuose jau buvo numatyta, kad, pirma, valstybės narės išimties tvarka gali atnaujinti jų vidaus sienų kontrolę, jei kyla didelė grėsmė jų viešajai tvarkai arba vidaus saugumui, ir, antra, tokiu atveju mutatis mutandis taikomos atitinkamos šio reglamento nuostatos, susijusios su išorės sienomis.
52 Antra, dėl Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punkto tikslo pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad juo siekiama leisti valstybėms narėms, esant abiem šioje nuostatoje nurodytoms situacijoms, prie jų išorės sienų ir toliau taikyti supaprastintas grąžinimo procedūras ir kad jos neprivalo laikytis visų šioje direktyvoje numatytų procedūros etapų, kad galėtų greičiau išsiųsti trečiųjų šalių piliečius, sulaikytus kertant tokią sieną (2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Affum, C‑47/15, EU:C:2016:408, 74 punktas).
53 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad pagal Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punktą sulaikymas arba suėmimas prie pat valstybės narės išorės sienos, nurodytos Šengeno sienų kodekso 13 straipsnyje, vertinamas taip pat kaip sprendimo neleisti atvykti, kaip tai suprantama pagal šio kodekso 14 straipsnį, priėmimas.
54 Jeigu, kaip patvirtina Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 4 dalis, sprendimo neleisti atvykti į Šengeno erdvės teritoriją priėmimu siekiama užkirsti kelią trečiųjų šalių piliečiams patekti į šią teritoriją, tokio neteisėtai esančio trečiosios šalies piliečio suėmimas ar sulaikymas kertant išorės sieną ar prie pat tokios sienos taip pat leidžia kompetentingoms nacionalinėms institucijoms lengvai ir greitai, atsižvelgiant į vietą, kurioje minėtas pilietis buvo sulaikytas, priimti priemones, tinkamas užkirsti kelią tam, kad jis liktų minėtoje teritorijoje, ir jį nedelsiant nugabenti prie išorės sienos, kurią jis kirto neteisėtai.
55 Esant tokioms aplinkybėms, kurioms būdinga tai, kad kalbama apie išorės sienos artumą, gali būti pateisinama leisti valstybei narei nesilaikyti visų Direktyvoje 2008/115 numatytos procedūros etapų, kad būtų pagreitintas neteisėtai jos teritorijoje esančių trečiosios šalies piliečių grąžinimas į trečiąją šalį.
56 Atvirkščiai, vien valstybės narės vidaus sienų kontrolės atnaujinimas nelemia to, kad trečiosios šalies pilietis, neteisėtai esantis ir sulaikytas tuomet, kai kerta šią sieną, arba prie pat jos, gali būti kuo greičiau arba lengviau išsiunčiamas iš Šengeno erdvės teritorijos, t. y. nedelsiant nugabenamas prie išorės sienos, nei tuo atveju, jeigu jis būtų sulaikytas per policijos patikrinimą, kaip tai suprantama pagal Šengeno sienų kodekso 23 straipsnio a punktą, toje pačioje vietoje, neatnaujinus minėtų sienų kontrolės.
57 Priešingai, nei tvirtino Vokietijos vyriausybė, tokios išvados nepaneigia atsižvelgimas į pareigas, nustatytas vežėjams Šengeno sienų kodekso V priedo A dalies 2 punkte ir Šengeno konvencijos 26 straipsnyje.
58 Net ir darant prielaidą, kad pagal minėto kodekso 32 straipsnį tokios pareigos taikomos ir tada, kai atnaujinama vidaus sienų kontrolė, reikia pažymėti, jog Šengeno sienų kodekso V priedo A dalies 2 punktu ir Šengeno konvencijos 26 straipsniu vežėjai įpareigojami nuvežti atgal jų gabenamą trečiosios šalies pilietį tik tada, kai pastarajam neleidžiama įvažiuoti prie sienos, o ne tada, kai toks trečiosios šalies pilietis kaip A. Arib buvo sulaikytas arba suimtas po to, kai neteisėtai kirto minėtą sieną.
59 Iš to matyti, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punktu siekiamą tikslą, neteisėtai esančio trečiosios šalies piliečio, kuris buvo sulaikytas prie pat vidaus sienos, situacijos nereikia skirtingai vertinti pagal tai, ar buvo atnaujinta minėtos sienos kontrolė, ar ne.
60 Trečia, būtinybę siaurai aiškinti Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sritį pagrindžia šios nuostatos konteksto analizė ir konkrečiai sisteminis Šengeno sienų kodekso aiškinimas.
61 Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad iš šio kodekso matyti, jog vidaus siena, kurios kontrolę valstybė narė atnaujino pagal minėto kodekso 25 straipsnį, neprilygsta išorės sienai pagal tą patį kodeksą.
62 Pagal Šengeno sienų kodekso 2 straipsnį sąvokos „vidaus sienos“ ir „išorės sienos“ atskirtos viena nuo kitos. Šio kodekso 32 straipsnyje nurodoma tik tai, kad jeigu valstybė narė atnaujina vidaus sienų kontrolę, mutatis mutandis taikomos tik minėto kodekso nuostatos, susijusios su išorės sienomis. Tačiau, kaip generalinis advokatas iš esmės nurodė savo išvados 52 punkte, minėtame 32 straipsnyje nenumatyta, kad tokiu atveju būtų taikomas Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punktas. Todėl pats Šengeno sienų kodekso tekstas prieštarauja tam, kad, taikant šią direktyvą, vidaus siena, kurios kontrolė atnaujinta pagal šio kodekso 25 straipsnį, būtų prilyginama išorės sienai.
63 Neginčijama, kad, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 3 dalį valstybės narės įpareigojamos už neleistiną išorės sienų kirtimą ne nustatytuose sienos perėjimo punktuose ir ne nustatytomis jų darbo valandomis įvesti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas.
64 Vis dėlto, neatsižvelgiant į tai, ar ši nuostata yra atitinkama nuostata, kaip tai suprantama pagal Šengeno sienų sutarties 32 straipsnį, mutatis mutandis taikytina valstybei narei atnaujinus savo vidaus sienų kontrolę, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad minėta nuostata visiškai neketinama nukrypti nuo Direktyva 2008/115 nustatytų bendrų standartų ir procedūrų, kaip tai, beje, aiškiai numatyta minėto kodekso 13 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią priemonės turi būti priimamos prieš asmenį, neteisėtai kirtusį išorės sieną, ir kad, jei šis asmuo neturi teisės būti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, jis sulaikomas ir jam taikomos procedūros pagal Direktyvą 2008/115 (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Affum, C‑47/15, EU:C:2016:408, 90 punktą).
65 Taigi Šengeno sienų kodekso 13 straipsnio 1 dalimi siekiama paaiškinti sienų apsaugos ir Direktyvoje 2008/115 numatytų grąžinimo procedūrų santykį (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Jafari, C‑646/16, EU:C:2017:586, 69 punktas). Iš to matyti, kad priemonės, kurias valstybės narės priima visų pirma pagal Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 3 dalį, kad garantuotų sienų apsaugos veiksmingumą, negali keisti pareigų, tenkančių valstybėms narėms pagal šią direktyvą.
66 Galiausiai reikia pabrėžti, kad pagal Direktyvą 2008/115 valstybėms narėms neatimta galimybė laisvės atėmimo bausmę skirti už kitų nusikalstamų veikų, susijusių ne tik su neteisėtu atvykimu, padarymą, įskaitant atvejus, kai šioje direktyvoje numatyta grąžinimo procedūra dar nėra baigta (2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Affum, C‑47/15, EU:C:2016:408, 65 punktas). Todėl minėta direktyva nedraudžiama sulaikyti arba suimti neteisėtai esančio trečiosios šalies piliečio, kai tokios priemonės priimamos įtarus, jog minėtas pilietis padarė nusižengimą, kitokį nei paprastas neteisėtas atvykimas į nacionalinę teritoriją, t. y. nusižengimą, galintį kelti grėsmę viešajai tvarkai arba vidaus saugumui atitinkamoje valstybėje narėje.
67 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punktas, siejamas su Šengeno sienų kodekso 32 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad jis netaikomas trečiosios šalies piliečio, sulaikyto prie pat vidaus sienos ir neteisėtai esančio valstybės narės teritorijoje, situacijai, net jeigu ši valstybė narė pagal šio kodekso 25 straipsnį atnaujino šios sienos kontrolę dėl didelės grėsmės viešajai tvarkai arba vidaus saugumui minėtoje valstybėje narėje.
Dėl trečiojo klausimo
68 Atsižvelgiant į pateiktą atsakymą į pirmąjį ir antrąjį klausimus, į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
69 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 2 straipsnio 2 dalis a punktas, siejamas su 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 32 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad jis netaikomas trečiosios šalies piliečio, sulaikyto prie pat vidaus sienos ir neteisėtai esančio valstybės narės teritorijoje, situacijai, net jeigu ši valstybė narė pagal šio kodekso 25 straipsnį atnaujino šios sienos kontrolę dėl didelės grėsmės viešajai tvarkai arba vidaus saugumui minėtoje valstybėje narėje.
Parašai.