Language of document : ECLI:EU:C:2019:325

GENERALINIO ADVOKATO

EVGENI TANCHEV IŠVADA,

pateikta 2019 m. balandžio 11 d.(1)

Byla C619/18

Europos Komisija

prieš

Lenkijos Respubliką

„Valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas – SESV 258 straipsnis – ESS 7 straipsnis – Teisinė valstybė – ESS 19 straipsnio 1 dalis – Veiksmingos teisminės gynybos principas – Teisėjų nepriklausomumo ir nepašalinamumo principai – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 ir 51 straipsniai – Nacionalinės priemonės, kuriomis sutrumpintas pareigas einančių Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinis amžius – Pereinamojo laikotarpio nenustatymas – Nacionalinės priemonės, kuriomis Respublikos Prezidentui suteikta diskrecija spręsti dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimų pratęsimo“






I.      Įvadas

1.        Šioje byloje Komisija pagal SESV 258 straipsnį pareiškė Lenkijos Respublikai ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsniu, remdamasi tuo, kad, pirma, nacionalinės priemonės, kuriomis sutrumpintas iki 2018 m. balandžio 3 d. eiti pareigas Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) paskirtų teisėjų pensinis amžius, pažeidžia teisėjų nepašalinamumo principą ir, antra, nacionalinės priemonės, kuriomis Respublikos Prezidentui suteikta diskrecija spręsti dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimų pratęsimo, kai šiems sukanka sutrumpintas pensinis amžius, pažeidžia teisėjų nepriklausomumo principą.

2.        Iš esmės šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę pirmą kartą pagal tiesioginį ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pareikštą pagal SESV 258 straipsnį, priimti sprendimą dėl valstybių narių priimtų tam tikrų priemonių, susijusių su jų teismų sistemos organizavimu, suderinamumo su ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, siejamoje su Chartijos 47 straipsniu, nustatytais reikalavimais dėl teisinės valstybės principo laikymosi Sąjungos teisės sistemoje užtikrinimo(2). Joje taip pat kyla keletas svarbių klausimų, susijusių su ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio materialine taikymo sritimi ir su SESV 258 straipsnyje ir ESS 7 straipsnyje numatytų procedūrų tarpusavio santykiu.

II.    Teisinis pagrindas

A.      ES teisė

3.        ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta:

„Valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse.“

B.      Lenkijos teisė

4.        Ustawa z dnia 23 listopada 2002 r. o Sądzie Najwyższym (iš dalies pakeistas 2002 m. lapkričio 23 d. Aukščiausiojo Teismo įstatymas, 2002 m. Dz. U., Nr. 240, 2052 pozicija) (toliau – 2002 m. Aukščiausiojo Teismo įstatymas) 30 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinis amžius yra 70 metų, išskyrus atvejus, kai ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams iki 70 metų amžiaus teisėjas pateikia Aukščiausiojo Teismo pirmajam pirmininkui pareiškimą dėl pageidavimo toliau eiti pareigas ir pažymą dėl sveikatos būklės. Pagal šio įstatymo 30 straipsnio 5 dalį tokiu atveju tokio teisėjo įgaliojimai galėjo būti automatiškai pratęsti iki to laiko, kol jam sukaks 72 metai.

5.        2017 m. gruodžio 20 d. Respublikos Prezidentas pasirašė Ustawa z dnia 8 grudnia 2017 r. o Sądzie Najwyższym (iš dalies pakeistas 2017 m. gruodžio 8 d. Aukščiausiojo Teismo įstatymas, 2018 m. Dz. U., 5 pozicija) (toliau – Aukščiausiojo Teismo įstatymas), jis įsigaliojo 2018 m. balandžio 3 d.

6.        Aukščiausiojo Teismo įstatymo 37 straipsnio 1–4 dalyse nurodyta:

„1.      Aukščiausiojo Teismo teisėjas išeina į pensiją, kai jam sukanka 65 metai, išskyrus atvejus, kai ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams iki 65 metų amžiaus ir ne anksčiau kaip likus 12 mėnesių iki to amžiaus jis pateikia pareiškimą dėl pageidavimo toliau eiti teisėjo pareigas ir pagal kandidatams į teisėjo pareigas taikomas taisykles išduotą pažymą, patvirtinančią, kad sveikatos būklė jam leidžia toliau dirbti teisėjo darbą, ir Lenkijos Respublikos Prezidentas sutinka, kad jis toliau eitų Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas.

1a.      Prieš duodamas sutikimą teisėjui toliau eiti Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, Lenkijos Respublikos Prezidentas konsultuojasi su Nacionaline teisėjų taryba. Ši taryba pateikia Lenkijos Respublikos Prezidentui savo išvadą per 30 dienų nuo Lenkijos Respublikos Prezidento prašymo ją pateikti. Jeigu per antrame sakinyje nurodytą laikotarpį išvada nepateikiama, laikoma, kad Nacionalinė teisėjų taryba pateikė teigiamą išvadą.

1b.      Rengdama 1a dalyje nurodytą išvadą, Nacionalinė teisėjų taryba atsižvelgia į teismų sistemos interesus arba į svarbų viešąjį interesą, visų pirma į racionalų Aukščiausiojo Teismo personalo panaudojimą arba į poreikius, kylančius dėl atskirų Aukščiausiojo Teismo kolegijų darbo krūvio.

2.      1 dalyje nurodytas pareiškimas ir pažyma pateikiami Aukščiausiojo Teismo pirmajam pirmininkui, kuris juos kartu su savo išvada nedelsdamas pateikia Lenkijos Respublikos Prezidentui. Aukščiausiojo Teismo pirmasis pirmininkas savo pareiškimą ir pažymą kartu su Aukščiausiojo Teismo kolegijos išvada pateikia Lenkijos Respublikos Prezidentui.

3.      Lenkijos Respublikos Prezidentas gali duoti sutikimą Aukščiausiojo Teismo teisėjui toliau eiti pareigas per 3 mėnesius nuo 1a dalyje nurodytos Nacionalinės teisėjų tarybos išvados gavimo dienos arba per 3 mėnesius nuo šios išvados pateikimo termino pabaigos. Jeigu tokio sutikimo neduodama per pirmame sakinyje nurodytą laikotarpį, teisėjas išeina į pensiją tą dieną, kai jam sukanka 65 metai. Jeigu procedūra, susijusi galimybe Aukščiausiojo Teismo teisėjui toliau eiti pareigas, neužbaigiama, kai teisėjui sukanka 1 dalyje nurodytas amžius, teisėjas toliau eina pareigas, kol procedūra užbaigiama.

4.      1 dalyje nurodytas sutikimas duodamas 3 metų laikotarpiui ne daugiau kaip du kartus. 3 dalies nuostatos taikomos mutatis mutandis. Bet kuris teisėjas, gavęs sutikimą toliau eiti pareigas Aukščiausiajame Teisme, gali bet kada išeiti į pensiją po to, kai jam sukanka 65 metai, nusiuntęs pareiškimą Aukščiausiojo Teismo pirmajam pirmininkui; šis nedelsdamas jį persiunčia Lenkijos Respublikos Prezidentui. Aukščiausiojo Teismo pirmasis pirmininkas savo pareiškimą siunčia tiesiogiai Lenkijos Respublikos Prezidentui.“

7.        Aukščiausiojo Teismo įstatymo 111 straipsnio 1 ir 1a dalyse nurodyta:

„1.      Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kuriems 65 metai sukako iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos arba kuriems 65 metai sukanka per 3 mėnesius po šio įstatymo įsigaliojimo dienos, išeina į pensiją kitą dieną, kai baigiasi 3 mėnesių laikotarpis po šio įstatymo įsigaliojimo dienos, nebent jie per 1 mėnesį po šio įstatymo įsigaliojimo dienos pateikia 37 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareiškimą ir pažymą ir Lenkijos Respublikos Prezidentas sutinka, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjas toliau eitų pareigas. 37 straipsnio 2–4 dalių nuostatos taikomos mutatis mutandis.

1a.      Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kuriems 65 metai sukanka praėjus 3–12 mėnesių po šio įstatymo įsigaliojimo dienos, išeina į pensiją praėjus 12 mėnesių po šio įstatymo įsigaliojimo dienos, nebent jie per tą laikotarpį pateikia 37 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareiškimą ir pažymą ir Lenkijos Respublikos Prezidentas sutinka, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjas toliau eitų pareigas. 37 straipsnio 1a–4 dalių nuostatos taikomos mutatis mutandis.“

8.        Ustawa z dnia 10 maja 2018 r. o zmianie ustawy – Prawo o ustroju sądów powszechnych, ustawy o Sądzie Najwyższym oraz niektórych innych ustaw (2018 m. gegužės 10 d. Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Bendrosios kompetencijos teismų organizavimo įstatymas, Aukščiausiojo Teismo įstatymas ir kai kurie kiti įstatymai, 2018 m. Dz. U., 1045 pozicija) (toliau – 2018 m. gegužės 10 d. pakeitimo įstatymas) šalia nuostatų, kuriomis iš dalies keičiamas Aukščiausiojo Teismo įstatymas, yra savarankiškų nuostatų, kuriomis reglamentuojama Aukščiausiojo Teismo teisėjų, kuriems sukako 65 metų pensinis amžius ne vėliau kaip 2018 m. liepos 3 d., įgaliojimų pratęsimo procedūra. Šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyta:

„Lenkijos Respublikos Prezidentas nedelsdamas Nacionalinei teisėjų tarybai persiunčia [Aukščiausiojo Teismo] įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje ir 111 straipsnio 1 dalyje nurodytus pareiškimus, kurių jis nėra išnagrinėjęs iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Nacionalinė teisėjų taryba savo išvadą pateikia per 30 dienų nuo Lenkijos Respublikos Prezidento prašymo pateikti išvadą dienos. Lenkijos Respublikos Prezidentas gali leisti Aukščiausiojo Teismo teisėjui toliau eiti pareigas per 60 dienų nuo Nacionalinės teisėjų tarybos išvados gavimo dienos arba nuo šios išvados pateikimo laikotarpio pabaigos. Šiuo įstatymu iš dalies pakeisto [Aukščiausiojo Teismo] įstatymo 37 straipsnio 2–4 dalių nuostatos taikomos mutatis mutandis.“

9.        2018 m. gruodžio 17 d. Respublikos Prezidentas pasirašė Ustawa z dnia 21 listopada 2018 r. o zmianie ustawy o Sądzie Najwyższym (2018 m. lapkričio 21 d. Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Aukščiausiojo Teismo įstatymas, 2018 m. Dz. U., 2507 pozicija) (toliau – 2018 m. lapkričio 21 d. įstatymas), jis įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. Pagal šio įstatymo 1 straipsnį Aukščiausiojo Teismo įstatymo 37 straipsnio 1a–4 dalys ir 111 straipsnio 1 ir 1a dalys buvo panaikintos, o pagal šio įstatymo 2 straipsnį Aukščiausiojo Teismo teisėjai, įskaitant paskirtus eiti Aukščiausiojo Teismo pirmojo pirmininko pareigas, kurie buvo išleisti į pensiją pagal šias Aukščiausiojo Teismo įstatymo nuostatas, grąžinami eiti teisėjų pareigų ir laikoma, kad jie ėjo pareigas nenutrūkstamai.

III. Ikiteisminė procedūra

10.      Nors 2017 m. gruodžio 20 d. Komisija inicijavo ESS 7 straipsnio 1 dalyje nurodytą procedūrą(3), 2018 m. liepos 2 d. ji pagal SESV 258 straipsnį nusiuntė Lenkijai oficialų pranešimą dėl Aukščiausiojo Teismo įstatymo ir 2018 m. gegužės 10 d. pakeitimo įstatymo (toliau kartu – ginčijamos priemonės) atitikties ESS 19 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai ir Chartijos 47 straipsniui ir jos paprašė per 1 mėnesį pateikti savo pastabas.

11.      2018 m. rugpjūčio 2 d. Lenkija pateikė atsakymą į oficialų pranešimą. Ji ginčijo Komisijos išdėstytus argumentus ir paprašė nutraukti šią procedūrą.

12.      2018 m. rugpjūčio 14 d. Komisija dėl Lenkijos pareiškė pagrįstą nuomonę, kurioje nurodė, kad Lenkija neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su Chartijos 47 straipsniu. Ji paragino Lenkiją atsižvelgti į pagrįstą nuomonę per 1 mėnesį nuo jos gavimo.

13.      2018 m. rugsėjo 14 d. Lenkija pateikė atsakymą į pagrįstą nuomonę, kuriame pakartojo savo poziciją, pagal kurią teiginiai dėl tariamo įsipareigojimų neįvykdymo yra nepagrįsti, ir paprašė nutraukti procedūrą.

IV.    Procesas Teisingumo Teisme

14.      2018 m. spalio 2 d. Komisija pagal SESV 258 straipsnį pareiškė aptariamą ieškinį Teisingumo Teisme. Ji Teisingumo Teismo prašo:

–        pripažinti, kad sutrumpinusi Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinį amžių ir jį taikydama iki 2018 m. balandžio 3 d. į pareigas paskirtiems šio teismo teisėjams, taip pat suteikusi Respublikos Prezidentui diskreciją spręsti dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimų pratęsimo, Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Chartijos 47 straipsnį,

–        priteisti iš Lenkijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

15.      2018 m. gruodžio 17 d. pateiktame atsiliepime į ieškinį Lenkijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti visą šį ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

16.      2018 m. spalio 2 d. pateiktu atskiru dokumentu Komisija paprašė Teisingumo Teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal SESV 279 straipsnį ir Procedūros reglamento 160 straipsnio 2 ir 7 dalis ir nurodyti Lenkijai: pirma, sustabdyti Aukščiausiojo Teismo įstatymo 37 straipsnio 1–4 dalių ir 111 straipsnio 1 ir 1a dalių, 2018 m. gegužės 10 d. pakeitimo įstatymo 5 straipsnio ir visų kitų priemonių, priimtų taikant šias nuostatas, taikymą; antra, imtis visų priemonių, būtinų siekiant užtikrinti, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kuriems buvo pritaikytos šios nuostatos, toliau eitų tas pačias pareigas ir turėtų tas pačias teises ir jiems būtų taikomos tos pačios sąlygos kaip iki 2018 m. balandžio 3 d.; trečia, susilaikyti nuo visų priemonių, susijusių su Aukščiausiojo Teismo teisėjų arba to teismo naujo pirmojo pirmininko skyrimu vietoj asmenų, kuriems buvo pritaikytos šios nuostatos, ir, ketvirta, kas mėnesį pranešti Komisijai apie priemones, kurių buvo imtasi siekiant visiškai laikytis šios nutarties.

17.      Be to, Komisija pagal Procedūros reglamento 160 straipsnio 7 dalį paprašė imtis minėtų laikinųjų apsaugos priemonių Lenkijai dar nepateikus savo pastabų, atsižvelgdama į realią riziką, kad bus padaryta didelė ir nepataisoma žala veiksmingos teisminės gynybos principui taikant ES teisę.

18.      2018 m. spalio 19 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas laikinai patenkino pastarąjį prašymą iki nutarties, kuria bus baigta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra, priėmimo(4).

19.      2018 m. spalio 22 d. Vengrija paprašė leisti jai įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo palaikyti Lenkijos reikalavimų. 2018 m. spalio 30 d. sprendimu jai buvo suteiktas leidimas įstoti į bylą žodinėje proceso dalyje.

20.      2018 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas pagal Procedūros reglamento 161 straipsnio 1 dalį perdavė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Teisingumo Teismui; šis, atsižvelgdamas į jo svarbą, paskyrė jį nagrinėti didžiajai kolegijai pagal Procedūros reglamento 60 straipsnio 1 dalį.

21.      2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi Teisingumo Teismas visiškai patenkino Komisijos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki galutinio sprendimo priėmimo šioje byloje(5).

22.      Be to, 2018 m. spalio 2 d. Komisija Teisingumo Teismo paprašė šią bylą nagrinėti taikant pagreitintą procedūrą, kaip nurodyta Statuto 23a straipsnyje ir Procedūros reglamento 133 straipsnyje. 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas patenkino šį prašymą(6).

23.      2018 m. spalio 24 d. Vengrija paprašė leisti jai įstoti į į bylą palaikyti Lenkijos reikalavimų. 2018 m. gruodžio 19 d. Teisingumo Teismo pirmininkas pagal Procedūros reglamento 134 straipsnį nutarė neleisti pateikti dubliko, tripliko ir įstojimo į bylą paaiškinimo. 2019 m. sausio 9 d. sprendimu buvo suteiktas leidimas įstoti į bylą žodinėje proceso dalyje.

24.      2019 m. vasario 12 d. įvyko teismo posėdis, jame Komisija, Lenkija ir Vengrija pateikė žodinės pastabas.

V.      Šalių argumentai

A.      Komisija

25.      Komisija per posėdį pažymėjo, kad nors šioje byloje ginčijamos Aukščiausiojo Teismo įstatymo nuostatos buvo pakeistos 2018 m. lapkričio 21 d. įstatymu, nėra aišku, ar šiuo įstatymu pašalinti tariami ES teisės pažeidimai ir ar bet kuriuo atveju lieka suinteresuotumas išspręsti šią bylą atsižvelgiant į teisėjų nepriklausomumo svarbą Sąjungos teisės sistemoje.

26.      Be to, Komisija per posėdį pabrėžė, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją(7) ginčijamos priemonės patenka į ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymo sritį, be to, yra svarbus Chartijos 47 straipsnis, nes pagal šį straipsnį nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimai įtraukti į ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą. Tai reiškia, kad netaikoma Chartijos 51 straipsnio 1 dalis, todėl pareiškusi ieškinį šioje byloje Komisija niekaip neišplečia Sąjungos kompetencijos, kurią išplėsti draudžiama pagal ESS 6 straipsnio 1 dalį.

27.      Komisijos nurodytas pirmasis kaltinimas susijęs su tuo, kad Aukščiausiojo Teismo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi ir 111 straipsnio 1 ir 1a dalimis, kuriomis sutrumpintas eiti pareigas Aukščiausiajame Teisme iki 2018 m. balandžio 3 d. paskirtų teisėjų pensinis amžius, pažeistas teisėjų nepašalinamumo principas, kuris yra teisėjų nepriklausomumo esminis aspektas. Nors neatmetama galimybė taikyti tvarką, pagal kurią teisėjui taikomas kitoks pensinis amžius nei taikytas atitinkamo teisėjo paskyrimo metu, norint nepažeisti ESS 19 straipsnio 1 dalies būtina įtraukti tinkamas apsaugos priemones, kaip antai pereinamojo laikotarpio ar etapais įgyvendinamas priemones, kad tokia tvarka nebūtų naudojama siekiant pakeisti teismų sudėtį.

28.      Komisija teigia, kad ginčijamos priemonės turi įtakos daugiau kaip trečdaliui, arba 27 iš 72, Aukščiausiojo Teismo teisėjų, įskaitant Aukščiausiojo Teismo pirmąjį pirmininką, kurio šešerių metų kadencija, garantuojama pagal Lenkijos Konstitucijos 183 straipsnio 3 dalį, turėjo baigtis 2020 m. balandžio 30 d. ir kuris turėjo nutraukti teisėjo veiklą 2022 m. lapkričio 22 d. Jos manymu, kadangi nebuvo nustatyta pereinamojo laikotarpio priemonių, ginčijamomis priemonėmis iš esmės ir iš karto keičiama Aukščiausiojo Teismo sudėtis. Taip pažeidžiamas teisėjų nepašalinamumo principas, nes sutrumpintas pensinis amžius taikomas Aukščiausiojo Teismo teisėjams, kurie eina pareigas Aukščiausiojo Teismo įstatymo įsigaliojimo dieną, ir tai turi didelę įtaką Aukščiausiojo Teismo, sudaryto iš teisėjų, kurie turi daug profesinės patirties ir todėl yra vyresnio amžiaus, nepriklausomumui.

29.      Be to, Komisija nurodo, kad, be kita ko, siekis Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinį amžių suvienodinti su bendru pensiniu amžiumi negali pateisinti teisėjų nepašalinamumo principo pažeidimo. Ji laikosi požiūrio, kad nors kai kurie teisėjai, kuriems taikomos ginčijamos priemonės, buvo paskirti tuo metu, kai buvo taikomas 65 metų pensinis amžius, 2002 m. jų įgaliojimai buvo pratęsti iki to laiko, kol jiems sukaks 70 metų ir vertinant, ar teisėjo įgaliojimų trukmė buvo sutrumpinta, būtina atsižvelgti į šią naują amžiaus ribą.

30.      Komisijos nurodytas antrasis kaltinimas susijęs su tuo, kad Aukščiausiojo Teismo įstatymo 37 straipsnio 1–4 dalimis, 111 straipsnio 1 ir 1a dalimis ir 2018 m. gegužės 10 d. pakeitimo įstatymu, kuriais Respublikos Prezidentui suteikta teisė pratęsti Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimus, pažeistas teisėjų nepriklausomumo principas, nes nenustatyta jokių privalomųjų kriterijų, kuriais turi būti grindžiamas jo sprendimas, ir tokiam sprendimui netaikoma teisminė kontrolė, todėl Respublikos Prezidentui yra suteikta per didelė diskrecija, dėl kurios jis gali daryti įtaką Aukščiausiojo Teismo teisėjams. Pasak Komisijos, kadangi Prezidentas gali nuspręsti pratęsti Aukščiausiojo Teismo teisėjo įgaliojimus du kartus 3 metų laikotarpiui, reikalavimas teisėjui gauti sutikimą toliau eiti pareigas po pirmojo 3 metų laikotarpio taip pat pažeidžia teisėjų nepriklausomumo principą. Ji pažymi, kad šis kaltinimas apima teisėjus, kurie buvo paskirti į Aukščiausiąjį Teismą po 2018 m. balandžio 3 d.

31.      Komisija visų pirma teigia, kad Prezidento pareiga prašyti Nacionalinės teisėjų tarybos (toliau – NTT) išvados nepašalina jo per didelės diskrecijos, nes ši išvada siejama su labai bendro pobūdžio kriterijais ir nėra privaloma Prezidentui. Be to, Komisija mano, kad, kadangi įvykdžius NTT reformą didžiąją dalį jos narių teisėjų parenka parlamentas, o ne kiti teisėjai ir taip pažeidžiami Europos standartai(8), ji negali užtikrinti teisėjų nepriklausomumo. Ji priduria, kad ginčijamose priemonėse nenurodyta, į kokius kriterijus atsižvelgdama NTT turėtų pateikti išvadą dėl teisėjų, kuriems 65 metai sukanka iki 2018 m. liepos 3 d., ir kad nėra nustatyta, per kiek laiko Prezidentas turi paprašyti tokios išvados dėl teisėjų, kuriems 65 metai sukanka po 2018 m. liepos 3 d.

32.      Komisija taip pat teigia, kad kitose valstybėse narėse taikoma tvarka nepanaši į padėtį Lenkijoje, o Lenkijoje taikomos taisyklės dėl pasitarimų slaptumo ir kolegijų sudarymo yra nustatytos neatsižvelgiant į aplinkybę, kad teisėjų nepriklausomumas yra susijęs su teisminių institucijų organizavimu ir su tuo, ar tam tikra institucija atrodo nepriklausoma.

B.      Lenkijos Respublika

33.      Lenkijos Respublika visų pirma teigia, kad nėra šios bylos dalyko ir ji turėtų būti nutraukta, nes visos šioje byloje ginčijamos nuostatos yra panaikintos, o jų poveikis – pašalintas 2018 m. lapkričio 21 d. įstatymu.

34.      Be to, Lenkija teigia ir Vengrija jai pritaria, kad ginčijamos priemonės nepatenka į ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos arba Chartijos 47 straipsnio materialinę taikymo sritį. Šiuo klausimu ji pažymi, kad kaltinimai turi būti nagrinėjami atskirai, nes skiriasi tų nuostatų taikymo sritis.

35.      Konkrečiai Lenkija kartu su Vengrija nurodo, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį neginčijama, kad Lenkija bylos šalims užtikrina veiksmingą teisių gynimo priemonių sistemą ir kad Lenkijos teisėjams taikoma nepriklausomumo garantijų sistema, ir šių garantijų negalima vertinti atsižvelgiant vien į tam tikrą nuostatą, susijusią su teisėjų išėjimu į pensiją, nepaisant visos teisės sistemos, kurios dalis ji yra. Jos taip pat pabrėžia, kad Sprendime ASJP(9) aptariamos aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje aptariamų aplinkybių, nes tas sprendimas susijęs su nacionalinėmis priemonėmis, kuriomis įgyvendinama ES teisė, ir jis nepatvirtina teiginio, kad Sąjunga yra įgijusi kompetenciją teisingumo organizavimo srityje.

36.      Dėl Chartijos 47 straipsnio Lenkija ir Vengrija teigia, kad ginčijamomis priemonėmis neįgyvendinta ES teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, ir jomis nepažeistos asmenų subjektinės teisės. Lenkija pažymi, kad ESS 6 straipsnio 1 dalimi ir Chartijos 51 straipsnio 2 dalimi draudžiama Chartiją aiškinti taip, kad ES leidžiama viršyti suteiktus įgaliojimus, kaip pažymėta Protokole Nr. 30 dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei(10), kuriame nurodyta, kad Teisingumo Teismo įgaliojimai neišplečiami.

37.      Dėl pirmojo kaltinimo Lenkija nurodo, kad Komisija neįrodė sąsajos tarp Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinio amžiaus pakeitimo ir teisėjų nepašalinamumo principo tariamo pažeidimo. Jos manymu, nėra duomenų apie tai, kad ginčijamos priemonės priimtos kaip atsakas į tam tikrų teisėjų priimtus sprendimus, ir teisėjo išėjimas į pensiją negali būti laikomas jo atleidimu, nes pirmuoju atveju teisėjas ir toliau saistomas darbo santykių ir gauna darbo užmokestį. Ji remiasi Lenkijos Konstitucijoje nustatytomis teisėjų nepriklausomumo garantijomis, įskaitant teisėjų nepašalinamumą, kuris reiškia, kad kai teisėjas sulaukia nustatyto amžiaus, jis išeina į pensiją(11).

38.      Lenkija, be kita ko, nurodo, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį trumpindama teisėjų pensinį amžių ji neprivalo nustatyti pereinamojo laikotarpio tam, kad užtikrintų jų nepriklausomumą. Be to, ji teigia, kad, kalbant apie 27 iš 72 teisėjų, kuriems ginčijamos priemonės turi įtakos, 17 iš jų buvo paskirti eiti pareigas Aukščiausiajame Teisme, kai buvo nustatytas 65 metų pensinis amžius, o iš tų 10 teisėjų, kurie buvo paskirti tuo metu, kai pensinis amžius buvo 70 metų, 3 teisėjams Respublikos Prezidentas leido toliau eiti pareigas, t. y. mažesnis pensinis amžius nei buvo taikomas teisėjų paskyrimo į Aukščiausiąjį Teismą metu buvo pritaikytas tik 7 teisėjams.

39.      Per posėdį Lenkija, palaikoma Vengrijos, pažymėjo, kad ginčijamų priemonių tikslas – suvienodinti Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinį amžių su bendru pensiniu amžiumi Lenkijoje, ir šis tikslas pripažįstamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje(12). Be to, Vengrija mano, kad ginčijamos priemonės yra bendro teisės aktų paketo, nenukreipto į konkrečią teisėjų grupę, dalis, o Komisijos argumentai riboja galimybę nacionalinės teisės aktų leidėjams priderinti atitinkamas nuostatas prie ekonominių ir socialinių pokyčių.

40.      Dėl antrojo kaltinimo Lenkija nurodo, kad Komisijos nurodoma spaudimo Aukščiausiojo Teismo teisėjui rizika, kuri gali kilti, kai Respublikos Prezidentas pratęsia jo įgaliojimus, negali būti laikoma ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos pažeidimu. Ji visų pirma teigia, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjams užtikrinamos nepriklausomumo garantijos, kad jie galėtų priimti sprendimus nepatirdami spaudimo, ir atkreipia dėmesį į Lenkijoje taikomas nuostatas dėl pasitarimų slaptumo ir kolegijų sudarymo. Jos teigimu, Prezidentas, įgyvendindamas konstitucinę prerogatyvą skirti teisėjus, veikia kaip Lenkijos Konstitucijos sergėtojas(13), todėl jis pats atlieka vertinimą, atsižvelgdamas į iš Konstitucijos išplaukiančias vertybes, ir jo nesaisto Aukščiausiojo Teismo pirmojo pirmininko (arba kolegijos) ir NTT išvados. Lenkijos teigimu, aplinkybę, kad jo sprendimams netaikoma teisminė kontrolė, galima paaiškinti remiantis tuo, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjų darbo santykiai patenka į Lenkijos viešosios teisės taikymo sritį, todėl tokia teisminė kontrolė būtų nesuderinama ir su Lenkijos konstitucine teise.

41.      Be to, Lenkija nurodo, kad, kai NTT teikia išvadą, įskaitant ir dėl teisėjų, kuriems 65 metai sukanka iki 2018 m. liepos 3 d., ji privalo atsižvelgti į ginčijamose priemonėse nustatytus kriterijus ir, nors tose priemonėse nėra nustatyta laikotarpio, per kurį Prezidentas privalo paprašyti pateikti tokią išvadą dėl teisėjų, kuriems 65 metai sukanka po 2018 m. liepos 3 d., praktikoje jis tai darys nedelsdamas. Per posėdį ji pažymėjo, kad NTT reforma su šia byla beveik nesusijusi, o Komisijos argumentai, kad siekiant užtikrinti teisėjų nepriklausomumą būtina, kad tokio pobūdžio sprendimus priimtų teisėjai per savo renkamas institucijas, grindžiami standartais, kurie nėra visuotinai pripažįstami ES, ir šie argumentai prieštarauja keliose valstybėse narėse ir ES Teisingumo Teismui taikomai tvarkai, o tai lemia dvigubus teisėjų nepriklausomumo standartus.

VI.    Analizė

42.      Darau išvadą, kad būtina atskirai įvertinti ESS 19 straipsnio 1 dalies ir Chartijos 47 straipsnio materialinę taikymo sritį. Todėl kaltinimai turėtų būti atmesti kaip nepriimtini, kiek jie grindžiami Chartijos 47 straipsniu, atsižvelgiant į tai, kad Komisija nepateikė duomenų apie tai, kad Lenkija įgyvendino ES teisę, kaip to reikalaujama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Taip pat darau išvadą, kad kaltinimai yra pagrįsti, kiek jie grindžiami ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, ir kad inicijuota ESS 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta procedūra nėra kliūtis pareikšti aptariamą ieškinį.

43.      Mano analizė suskirstyta į keturias pagrindines dalis, susijusias su: pirma, ieškinio priimtinumu, kiek jis susijęs su 2018 m. lapkričio 21 d. įstatymu (A dalis); antra, SESV 258 straipsnio ir ESS 7 straipsnio tarpusavio santykiu (B dalis); trečia, ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio materialine taikymo sritimi ir aplinkybe, kad Komisija bendrai remiasi šiomis nuostatomis (C dalis), ir, ketvirta, su ieškinio esme (D dalis).

A.      Ieškinio priimtinumas, kiek tai susiję su 2018 m. lapkričio 21 d. įstatymu

44.      Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įsipareigojimų neįvykdymą pagal SESV 258 straipsnį reikia vertinti atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino pabaigoje(14). Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuris nebeegzistavo pasibaigus tam terminui, yra nepriimtinas dėl ieškinio dalyko nebuvimo(15).

45.      Taip pat iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Komisija turi teisę pareikšti ieškinį pagal SESV 258 straipsnį, net jei tariamas pažeidimas buvo pašalintas pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui(16). Tokio ieškinio dalykas lieka ir jis gali būti susijęs su galimos valstybės narės atsakomybės subjektams, kurie dėl šio įsipareigojimo neįvykdymo įgyja teisių, pagrindų nustatymu(17).

46.      Šioje byloje Komisija paragino Lenkiją atsižvelgti į pagrįstą nuomonę per 1 mėnesį nuo jos gavimo (žr. šios išvados 12 punktą), t. y. nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d., kaip nurodyta gavimo spaude. Taigi, klausimas, ar nebuvo įvykdyti įsipareigojimai, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į situaciją, kuri 2018 m. rugsėjo 14 d. buvo Lenkijoje. 2018 m. lapkričio 21 d. įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., t. y. pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam laikotarpiui, todėl į šį įstatymą atsižvelgti negalima ir dėl jo šio ieškinio dalykas neišnyko.

47.      Taigi dėl 2018 m. lapkričio 21 d. įstatymo Teisingumo Teismo pareiga išnagrinėti šią bylą neišnyksta ir iš tiesų nekyla abejonių, kad Sąjunga, kitos valstybės narės ir asmenys yra suinteresuoti, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą. Iš esmės šis sprendimas bus grindžiamas teisinės valstybės principo ES teisės sistemose užtikrinimu ir jame bus nurodyta, ko reikia, norint šį principą apsaugoti. Todėl klausimas, ar 2018 m. lapkričio 21 d. įstatymu buvo pakankamai ištaisyti aptariami ES teisės pažeidimai, nesusijęs su šia byla(18).

B.      SESV 258 straipsnis ir ESS 7 straipsnis

48.      Pagal SESV 258 straipsnį Komisija gali pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, jeigu ji mano, kad valstybė narė neįvykdė „kokios nors pareigos pagal Sutartis“. Šioje nuostatoje daroma nuoroda į „Sutartis“, kitaip nei anksčiau galiojusiame EB 226 straipsnyje daryta nuoroda į „šią Sutartį“, reiškia, kad Komisija gali pareikšti tokį ieškinį dėl tariamo įsipareigojimų neįvykdymo pagal ESS ir SESV(19), atsižvelgdama į specialią bendros užsienio ir saugumo politikos srities išlygą, nurodytą ESS 24 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir SESV 275 straipsnyje(20). Toks ieškinys taip pat apima tariamą Chartijos, kuri yra privalomas Sąjungos pirminės teisės aktas, pažeidimą(21), jeigu valstybės narės veiksmai patenka į jos taikymo sritį(22).

49.      Taigi, ar gali Komisija pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį, jeigu jau yra inicijuota ESS 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta procedūra, kaip yra šioje byloje aptariamu atveju? Iš tiesų teisės mokslininkai ginčijasi dėl to, ar ESS 7 straipsnis veikia kaip „lex specialis, skirtas stebėti, kaip laikomasi (nesilaikoma) ES vertybių, ir taikyti su tuo susijusias sankcijas, ir todėl jame nurodytai procedūrai, o ne SESV 258 straipsnyje nurodytai procedūrai taikoma pirmenybė arba ją pradėjus SESV 258 straipsnyje nurodyta procedūra apskritai negali būti taikoma“(23). Nors šioje byloje Komisijos pareikštas ieškinys grindžiamas ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su Chartijos 47 straipsniu, tais pačiais teisės aktų pakeitimais, susijusiais su iš dalies pakeistu Aukščiausiojo Teismo įstatymu, ji remiamasi ir Pagrįstame pasiūlyme dėl Tarybos sprendimo dėl aiškaus pavojaus, kad Lenkijos Respublika gali šiurkščiai pažeisti teisinės valstybės principą, nustatymo, į kurį atsižvelgiant pirmą kartą pradėta ESS 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta procedūra(24).

50.      Yra tvirtas pagrindas teigti, kad ESS 7 straipsnyje ir SESV 258 straipsnyje numatytos atskiros procedūros ir jos gali būti taikomos tuo pat metu. Visų pirma, nė viena iš šių nuostatų nesuformuluota taip, kad viena nuostata neleistų taikyti kitos nuostatos, ir, kaip minėta šioje išvadoje (žr. 48 punktą), SESV 258 straipsnyje daroma nuoroda į „pareigą pagal Sutartis“ iš esmės apima visas Sąjungos teisės nuostatas, nesusijusias su BUSP. Tai patvirtina ESS 7 straipsnyje ir SESV 258 straipsnyje nustatytų procedūrų skirtinga struktūra ir tikslas. ESS 7 straipsnyje iš esmės numatyta „politinė“ procedūra, taikoma tais atvejais, kai valstybė narė „šiurkščiai ir nuolat pažeidžia“ ESS 2 straipsnyje nurodytas vertybes, jai taikomi aukšti reikalavimai ir ją pritaikius gali būti sustabdytos valstybės narės dėl narystės turimos teisės, įskaitant dalyvavimo teises(25). SESV 258 straipsnis yra tiesioginis „teisinis“ kelias, kuriuo turi eiti Teisingumo Teismas, siekdamas užtikrinti, kad valstybės narės įgyvendintų ES teisę, ir jis taikomas siekiant, kad būtų konstatuotas pažeidimas, be to, jį pritaikius pagal SESV 260 straipsnį gali būti skiriamos finansinės baudos, siekiant paskatinti atitinkamą valstybę narę nutraukti pažeidimą(26). Šie skirtumai atspindi savarankišką šių procedūrų, kurios iš tiesų yra viena kitą papildančios, pobūdį ir jos gali būti taikomos lygiagrečiai(27). Be to, aplinkybė, kad pagal SESV 269 straipsnį Teisingumo Teismo jurisdikcija spręsti dėl Europos Vadovų Tarybos ar Tarybos akto, priimto remiantis ESS 7 straipsniu, teisėtumo ribojama ESS 7 straipsnyje nustatytais „procedūriniais reikalavimais“, negali riboti Teisingumo Teismo įgaliojimų priimti sprendimus pagal SESV 258 straipsnyje nustatytą jurisdikciją(28).

51.      Taigi, aplinkybė, kad yra pradėta ESS 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta procedūra, netrukdo pareikšti aptariamo ieškinio.

C.      ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio taikymo sritis

1.      Atskiras vertinimas

52.      Komisija aptariamą ieškinį pareiškė remdamasi aplinkybe, kad Lenkija neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su Chartijos 47 straipsniu. Atrodo, kad jos ieškinys grindžiamas abiem šiomis nuostatomis.

53.      Dėl to kyla klausimas, ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio materialinę taikymo sritį reikia įvertinti atskirai, kaip nurodo Lenkija, ar, kaip teigia Komisija, nebūtina, siekiant konstatuoti ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos pažeidimą, įrodinėti, kad ginčijamomis priemonėmis įgyvendinama ES teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, todėl Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinti nepriklausomumo reikalavimai gali būti „perkelti“ į ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

54.      Sutinku su Lenkija, kad būtina atskirai įvertinti ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio materialinę taikymo sritį. Tai patvirtina Teisingumo Teismo jurisprudencija, kurioje kalbama apie šių dviejų nuostatų santykį užtikrinant veiksmingą teisminę gynybą ir nurodoma, kad Chartijos 47 straipsnio taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, yra apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje(29).

55.      Sprendimas ASJP taip pat patvirtina šią analizę. Nors toje byloje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo susijęs su ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio išaiškinimu, Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl pirmosios nuostatos(30). Teisingumo Teismas visų pirma pareiškė, kad „dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ratione materiae taikymo srities reikia nurodyti, kad ši nuostata taikoma „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“ neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis valstybės narės įgyvendina šią teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį“(31). Teisingumo Teismas pripažino ESS 19 straipsnio 1 dalies ir Chartijos 47 straipsnio, todėl ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 ir 13 straipsnių, kuriais grindžiamos 47 straipsnio pirma ir antra pastraipos, santykį(32), detalizuojant veiksmingos teisminės gynybos principą, ir kad teisėjų nepriklausomumo reikalavimai pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą atitinka reikalavimus, nustatytus Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, kurioje, be kitų su pagrindine teise į veiksmingą gynybą susijusių reikalavimų, numatytas reikalavimas užtikrinti teisę kreiptis į „nepriklausomą“ teismą. Tačiau Teisingumo Teismas apie Chartijos 47 straipsnį ir su juo susijusią jurisprudenciją užsimena tik tam, kad patvirtintų išvadas, padarytas remiantis ESS 19 straipsnio 1 dalimi(33).

56.      Taigi, iš Sprendimo ASJP neišplaukia, kad šias dvi nuostatas galima taikyti bendrai, kai nėra atliktas vertinimas pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Priešingai, atsižvelgiant į tą sprendimą galima daryti išvadą, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio materialinė taikymo sritis skiriasi.

57.      Priešinga išvada galėtų pakenkti dabar taikomai nacionalinių priemonių atitikties Chartijai kontrolės sistemai ir sudarytų galimybę „gudrauti“, t. y. remtis Sutarčių nuostatomis, kaip antai ESS 19 straipsnio 1 dalimi, siekiant apeiti Chartijos taikymo srities apribojimus, nurodytus jos 51 straipsnio 1 dalyje.

58.      Neturėtų būti laikoma, kad Teisingumo Teismo sprendimas ASJP menkina Chartijos ar jos 47 straipsnio galią. Atrodo, kad tai yra paprastas ir aiškus sprendimas, pagal kurį gerbiami Chartijos taikymo valstybėms narėms apribojimai ir tuo pat metu stiprinama ES teisminės gynybos sistema ir saugomos ESS 2 straipsnyje nurodytos pagrindinės ES vertybės(34). Pagal tą sprendimą ESS 19 straipsnio 1 dalies nuostata yra savarankiškas standartas, užtikrinantis, kad nacionalinės priemonės atitiktų veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, įskaitant teisėjų nepriklausomumo reikalavimą, kuris papildo Chartijos 47 straipsnį (o atitinkamais atvejais – ir kitas Chartijos nuostatas)(35).

59.      Kaip pabrėžiama vėliau priimtuose sprendimuose, kaip antai sprendimuose Achmea(36) ir Minister for Justice and Equality(37), pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį nacionaliniai teismai ir Teisingumo Teismas kartu privalo užtikrinti ES teisės taikymą visose valstybėse narėse ir asmenų teisių teisminę gynybą pagal tą teisę. Iš to išplaukia, kad nacionalinės priemonės, kurios neleidžia nacionaliniams teismams vykdyti savo, kaip ES teismų, funkcijų, kaip antai panaikinančios jų jurisdikciją spręsti ginčus, susijusius su ES teisės aiškinimu ir taikymu (Sprendimas Achmea) arba keliančios grėsmę jų nepriklausomumui (Sprendimas Minister of Justice and Equality), trukdo Teisingumo Teismui įgyvendinti ESS 19 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės(38). Iš tiesų tokios priemonės kelia grėsmę Sąjungos teisės sistemos struktūrai ir veikimui. Kai Teisingumo Teismas Sprendime ASJP suformulavo valstybių narių įsipareigojimus pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį, jis įgyvendino jam pagal Sutartis suteiktą kompetenciją užtikrinti, kad nebūtų pakenkta Sąjungos teisės sistemos pagrindams.

60.      Būtent dėl pirmiau nurodytų priežasčių tais atvejais, kai (kaip šioje byloje) Komisija remiasi ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su Chartijos 47 straipsniu, ji privalo įrodyti, kad ginčijamos priemonės patenka į kiekvienos iš šių nuostatų materialinę taikymo sritį.

2.      ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymas šiai bylai

61.      Sprendime ASJP(39) Teisingumo Teismas konstatavo, kad ESS 19 straipsnio nuostata yra konkreti ESS 2 straipsnyje nurodytos su teisine valstybe susijusios vertybės išraiška ir kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatytas kiekvienos valstybės narės įsipareigojimas užtikrinti, kad institucijos, kurios kaip ES teisėje apibrėžti „teismai“ patenka į jos teismų sistemą ES teisės reglamentuojamose srityse, vykdytų veiksmingos teisminės gynybos, įskaitant teisėjų nepriklausomumą, reikalavimus. Jeigu toks teismas gali spręsti klausimus, susijusius su ES teisės taikymu arba aiškinimu, atitinkama valstybė narė privalo užtikrinti, kad tas teismas atitiktų tokius reikalavimus.

62.      Teisingumo Teismo atliktoje ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos materialinės taikymo srities analizėje neminima aplinkybė, kad Sprendime ASJP nagrinėtos priemonės susijusios su ES finansinės pagalbos programa, todėl ji nėra pagrindas tą bylą atskirti nuo šios.

63.      Šioje byloje neginčijama, kad Lenkijos Aukščiausiasis Teismas, kaip ES teisėje apibrėžtas teismas, gali nagrinėti klausimus, susijusius su ES teisės taikymu ir aiškinimu(40). Todėl ginčijamos priemonės, kurios, kaip teigiama, mažina to teismo nepriklausomumą, patenka į ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos materialinę taikymo sritį(41). Taigi, būtent todėl, kad aptariamas ieškinys susijęs su tariamu teisinės valstybės principo, Sąjungos pamatinės vertybės, atspindėtos ESS 19 straipsnyje, pažeidimu, Komisija gali pradėti šią procedūrą pagal SESV 258 straipsnį prieš valstybę narę, net jeigu ta valstybė narė neįgyvendina ES teisės pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.

64.      Galiausiai, ESS 19 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kurį siūlau šioje išvadoje, atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su Protokolo Nr. 30 taikymo sritimi(42). Komisijos teisės pareikšti ieškinį valstybėms narėms pagal SESV 258 straipsnį dėl ESS pažeidimo buvo išplėstos, kaip ir Protokolas Nr. 30 buvo pridėtas, per Lisabonos sutarčių peržiūrą. Todėl, kai Komisijai buvo leista pareikšti valstybėms narėms tiesioginius ieškinius dėl ESS nuostatų, kaip antai ESS 19 straipsnio 1 dalies, pažeidimo, ES kompetencija jokiu būdu nebuvo išplėsta labiau, nei buvo sutarta per Lisabonos peržiūros procesą(43).

3.      Chartijos 47 straipsnio netaikymas šiai bylai

65.      Kaip jau nurodyta šioje išvadoje, Komisija ieškinyje nepateikė argumentų dėl Chartijos 47 straipsnio taikymo srities ir dėl to, kaip ginčijamomis priemonėmis įgyvendinama ES teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį(44), be to, ji nurodė, kad 51 straipsnio 1 dalis šiai bylai nesvarbi.

66.      Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 258 straipsniu grindžiamoje byloje Komisija turi įrodyti, kad egzistuoja nurodytas įsipareigojimų neįvykdymas, t. y. ji turi Teisingumo Teismui pateikti būtinus įrodymus, kad šis galėtų patikrinti, ar šis neįvykdymas egzistuoja(45). Komisija visų pirma turi pagal SESV 258 straipsnį pareikštame ieškinyje nurodyti konkrečius kaltinimus, dėl kurių Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą, ir ji turi bent glaustai išdėstyti teisines ir faktines aplinkybes, kuriomis tie kaltinimai grindžiami. Kalbant apie tokias teisines aplinkybes, jeigu Komisija teigia, kad valstybė narė atsakovė nesilaikė ES teisės nuostatos, jai nepakanka tik pacituoti tokią nuostatą pagrįstos nuomonės arba ieškinio skirsnyje, kuriame išdėstytas teisinis pagrindas ir kuris yra vien aprašomojo, o ne aiškinamojo pobūdžio(46).

67.      Komisija nenurodė teisinių aplinkybių, susijusių su Chartijos 47 straipsnio taikymu ginčijamoms priemonėms atskirai nuo ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, ir nepaaiškino, kaip jomis įgyvendinama ES teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Todėl jos kaltinimai turėtų būti atmesti kaip nepriimtini tiek, kiek jie susiję su Chartijos 47 straipsniu.

D.      Ieškinio esmė

1.      Pirmasis kaltinimas

68.      Komisijos pirmasis kaltinimas susijęs su tuo, kad Aukščiausiojo Teismo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi ir 111 straipsnio 1 ir 1a dalimis sutrumpintas Aukščiausiojo Teismo teisėjų, paskirtų į tą teismą iki 2018 m. balandžio 3 d., kai įsigaliojo šis įstatymas, pensinis amžius ir taip pažeistas teisėjų nepašalinamumo principas. Komisija šį kaltinimą grindžia daugiau kaip trečdalio pareigas ėjusių Aukščiausiojo Teismo teisėjų atšaukimu pirma laiko ir pereinamojo laikotarpio priemonių nenustatymu.

69.      Lenkija, atsižvelgdama į ribotą teisėjų, kuriems šios priemonės turėjo įtakos, skaičių ir į savo tikslą suvienodinti Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinį amžių su bendru pensiniu amžiumi, teigia, kad Komisija neįrodė, jog ginčijamos priemonės pažeidžia tą principą. Ji taip pat remiasi Konstitucijoje numatytomis nepriklausomumo garantijomis.

70.      Dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad atitinkamos institucijos narių įgaliojimų pastovumas yra viena iš būtinų teisėjų nepriklausomumo garantijų(47). Iš tiesų įgaliojimų pastovumas (nepašalinamumas) yra „teisėjų nepriklausomumo pagrindas ir atspindys ir jis reiškia, kad teisėjus galima atleisti iš pareigų, sustabdyti jų įgaliojimus, juos perkelti arba išleisti į pensiją tik remiantis įstatymuose numatytais pagrindais ir taikant juose numatytas apsaugos priemones“(48).

71.      Neseniai Europos Žmogaus Teisių Teismas pakartojo, kokiomis aplinkybėmis teisėjo atleidimas iš pareigų pažeidžia teisėjo nepriklausomumą ir nešališkumą pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį. Pagal nešališkumo objektyvų elementą, kuris saugomas pagal tą straipsnį, reikalaujama objektyviai įvertinti, ar pats teismas, ir, be kita ko, jo sudarymas, pakankamai užtikrina, kad nekiltų pagrįstų abejonių dėl jo nešališkumo. Tam tikrą reikšmę turi ir sudaromas įspūdis, todėl „teisingumas ne tik turi būti vykdomas, bet ir turi būti matoma, kad jis vykdomas“. Tai svarbu dėl visuomenės pasitikėjimo, kurį demokratinėje visuomenėje turi kelti teismai.(49) Šiais principais grindžiami ES teisės principai, kurie taikomi bent jau tais atvejais, kai Komisija per SESV 258 straipsnyje nurodytą procedūrą teigia, kad padarytas pagal ESS 2 straipsnį saugomo teisinės valstybės principo pažeidimas, – tai aiškiai nurodyta ESS 19 straipsnyje(50).

72.      Teisėjų nepašalinamumas kartu su įgaliojimų pastovumu pripažįstami kaip teisėjų nepriklausomumo pamatinės garantijos ir Europos ir tarptautinių institucijų priimtose gairėse(51), susijusiose su teisėjų nepriklausomumu(52). Visų pirma, turėtų būti užtikrinama, kad teisėjai vykdys įgaliojimus, kol sulauks privalomo pensinio amžiaus arba kol baigsis jų įgaliojimų vykdymo trukmė, ir atskirais atvejais jų įgaliojimai gali būti sustabdyti arba jie gali būti atleisti iš pareigų tik dėl priežasčių, susijusių su neveiksnumu arba elgesiu, dėl kurio jie tampa netinkami eiti šias pareigas. Išleisti teisėją į pensiją pirma laiko turėtų būti galima tik jo prašymu arba dėl jo sveikatos būklės, o visi privalomo pensinio amžiaus pakeitimai negali būti taikomi atgaline data.

73.      Šioje byloje Komisija pateikė pakankamai duomenų apie tai, kad ginčijamos priemonės pažeidžia teisėjų nepašalinamumo principą, kurio būtina laikytis norint įvykdyti veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, numatytus ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje(53).

74.      Šios bylos aplinkybės skiriasi nuo tų, dėl kurių priimtas Teisingumo Teismo spendimas ASJP(54). Tame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad ginčijamos atlyginimų mažinimo priemonės nekėlė grėsmės atitinkamo nacionalinio teismo nepriklausomumui dėl šių priežasčių: pirma, tos priemonės buvo priimtos dėl didelio poreikio pašalinti valstybės narės biudžeto deficito perviršį atsižvelgiant į Sąjungos finansinės paramos teikimo programą ir pagal jas buvo numatytas ribotas atlyginimų dydžio mažinimas; antra, jos buvo taikomos plačiau įvairių kategorijų viešojo valdymo funkcijas vykdantiems asmenims, įskaitant įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios atstovus, todėl negalima laikyti, kad jos buvo specialiai nustatytos to teismo nariams; ir, trečia, jos buvo laikinojo pobūdžio, nes jų taikymas buvo nutrauktas per 2 metų laikotarpį.

75.      Atidžiau perskaičius tą sprendimą matyti, kad Teisingumo Teismas atliko vertinimą atsižvelgdamas į keletą svarbių aplinkybių ir visų pirma į priemonių ribotą poveikį bei bendrą pobūdį, nes jos nebuvo nukreiptos vien į teisėjus. Iš Sprendimo ASJP neišplaukia, kad teisėjams taikomos priemonės, susijusios su nacionaliniu lygmeniu vykdoma bendrąja politika, neprieštarauja teisėjų nepriklausomumo principui – Teisingumo Teismo vertinimas priklauso nuo bylos aplinkybių.

76.      Šioje byloje Komisija įrodė, kad ginčijamos priemonės, pirma, turi didelę įtaką Aukščiausiojo Teismo sudėčiai, nes jos turi įtakos 27 iš 72 teisėjų; antra, jos yra specialiosios teisės nuostatos, priimtos dėl Aukščiausiojo Teismo narių; ir, trečia, nenumatyta, kad jos yra laikinos. Be to, dėl staigaus ir nenumatyto didelio skaičiaus teisėjų atleidimo neišvengiamai kyla su visuomenės pasitikėjimu susijusių problemų. Iš esmės būtent dėl šios priežasties reikia pereinamojo laikotarpio nuostatų, užtikrinančių teismo veiklos tęstinumą.

77.      Manęs neįtikina Lenkijos argumentas, pagal kurį, kalbant apie teisėjus, paskirtus pagal ankstesnę tvarką, kai buvo taikomas mažesnis 65 metų pensinis amžius, teisėjų nepašalinamumo principas nepažeistas. Kaip nurodo Komisija, Lenkija neatsižvelgia į aplinkybę, kad 2002 m. Aukščiausiojo Teismo įstatymu jų įgaliojimų trukmė buvo pratęsta iki 70 metų pensinio amžiaus, tačiau ginčijamomis priemonėmis ji buvo nutraukta anksčiau.

78.      Be to, nors ginčijamos priemonės buvo taikomos apie devynis mėnesius, nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. įstatymo įsigaliojimo 2019 m. sausio 1 d., tuo metu, kai jos buvo nustatomos, nebuvo nurodyta, kad šias priemones ketinama taikyti laikinai. Akivaizdu, kad 2018 m. lapkričio 21 d. įstatymas buvo priimtas dėl Teisingumo Teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (žr. šios išvados 16–21 punktus)(55).

79.      Net jeigu, kaip teigia Lenkija, laikoma, kad ginčijamų priemonių tikslas yra suvienodinti Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinį amžių su bendru pensiniu amžiumi, neginčijama, kad šios priemonės buvo atgaline data taikomos visiems pareigas einantiems teisėjams ir nebuvo priimta atitinkamų apsaugos priemonių siekiant užtikrinti teisėjų nepašalinamumą. Kaip rodo Teisingumo Teismo jurisprudencija, nors valstybės narės turi kompetenciją suvienodinti teisėjų pensinį amžių, atsižvelgdamos į socialinius ir ekonominius pokyčius, jos tai turi padaryti nekeldamos grėsmės teisėjų nepriklausomumui ir nepašalinamumui ir taip nepažeisdamos įsipareigojimų pagal ES teisę.

80.      Konkrečiai Sprendimas Komisija / Vengrija(56) susijęs su byla dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kurioje nagrinėjamas Vengrijos įsipareigojimų pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnį ir 6 straipsnio 1 dalį neįvykdymas, kai ši priėmė priemones, kuriomis teisėjų, prokurorų ir notarų pensinis amžius buvo sutrumpintas nuo 70 iki 62 metų. Teisingumo Teismas konstatavo, kad dėl šių priemonių buvo taikomas amžiaus kriterijumi tiesiogiai grindžiamas skirtingas požiūris, ir įvertino, ar jas gali pateisinti teisėtas tikslas ir ar jos yra proporcingos atsižvelgiant į tos direktyvos 6 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Teisingumo Teismas, remdamasis savo ankstesne jurisprudencija, įskaitant Sprendimą Fuchs ir Köhler(57), konstatavo, kad Vengrijos nurodyti tikslai, kurie apėmė privalomo išėjimo į pensiją amžiaus suvienodinimą viešajame sektoriuje, yra teisėti, tačiau nusprendė, kad priemonės yra neproporcingos.

81.      Kaip palyginimą galima nurodyti, kad Sprendimas Komisija / Vengrija(58) susijęs su įsipareigojimų pagal Direktyvą 95/46/EB(59) neįvykdymu, kai Vengrija pirma laiko nutraukė duomenų apsaugos komisaro kadenciją ir taip sukėlė grėsmę jo nepriklausomumui ir pažeidė tos direktyvos 28 straipsnio 1 dalį. Sprendime Teisingumo Teismas pakartojo, kad jeigu valstybei narei būtų leidžiama nutraukti priežiūros institucijos kadenciją nepasibaigus iš pradžių numatytam terminui, tokio pirmalaikio nutraukimo pavojus galėtų lemti jos tam tikros formos „paklusnumą“ politinei valdžiai, nesuderinamą su minėtu nepriklausomumo reikalavimu. Teisingumo Teismas atmetė Vengrijos argumentą, kad duomenų apsaugos institucinės sistemos pakeitimas yra objektyvi priežastis, pateisinanti pirma laiko nutrauktą kadenciją, ir pabrėžė, kad tokie pokyčiai turėtų būti organizuojami taip, kad nebūtų pažeistas ES teisėje numatytas nepriklausomumo reikalavimas, ir nors valstybės narės yra laisvos nustatyti institucinį modelį ir jį atitinkamai pakeisti, jos turi užtikrinti, kad tai nekeltų grėsmės institucijos nepriklausomumui.

82.      Kaip rodo pirmiau nurodytas su teisėjų pensiniu amžiumi susijęs Sprendimas Komisija / Vengrija(60) kartu su Sprendimu Fuchs ir Köhler, Teisingumo Teismas mano, kad tam tikri tikslai, susiję su pensinio amžiaus suvienodinimu, Direktyvoje 2000/78 dėl diskriminavimo dėl amžiaus draudimo nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis yra teisėti. Tačiau Sprendime Komisija / Vengrija(61), susijusiame su duomenų apsaugos komisaro kadencijos nutraukimu pirma laiko, Teisingumo Teismas neleido remiantis tokiais tikslais mažinti nacionalinių priežiūros institucijų nepriklausomumo pagal ES teisę. Šie argumentai yra taip pat įtikinami kalbant apie teisėjų nepriklausomumą. Juos taip pat galima numatyti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo požiūrį, kad teisėjų nepriklausomumas yra „itin svarbus“ siekiant užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą(62).

83.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, turėtų būti laikoma, kad Komisijos nurodytas pirmasis kaltinimas yra pagrįstas.

2.      Antrasis kaltinimas

84.      Komisijos antrasis kaltinimas susijęs su tuo, kad Aukščiausiojo Teismo įstatymo 37 straipsnio 1–4 dalys ir 111 straipsnio 1 ir 1a dalys ir 2018 m. gegužės 10 d. pakeitimo įstatymas pažeidžia teisėjų nepriklausomumo principą, nes Respublikos Prezidentui suteikta diskrecija pratęsti Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimus sulaukus sutrumpinto pensinio amžiaus jam leidžia daryti poveikį Aukščiausiajam Teismui ir jo teisėjams. Komisija savo teiginius visų pirma grindžia tuo, kad Respublikos Prezidento sprendimui nenustatyta privalomųjų kriterijų, taip pat nenumatyta jo sprendimo teisminė kontrolė, o pareiga paprašyti NTT išvados nepanaikina pernelyg didelės jo diskrecijos, nes ši išvada susijusi su bendraisiais kriterijais ir jam nėra privaloma.

85.      Lenkija teigia, kad teisėjų nepriklausomumas nepažeistas, atsižvelgiant visų pirma į Respublikos Prezidento kaip Lenkijos Konstitucijos sergėtojo vaidmenį ir į Lenkijos teisėje numatytą teisėjų nepriklausomumo garantijų sistemą.

86.      Pagal teisėjų nepriklausomumo reikalavimus, kurių valstybės narės turi laikytis pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, nepriklausomumo sąvoka, be kita ko, suponuoja, kad institucija savo veiklą vykdo visiškai autonomiškai, jos nesaisto jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, ji negauna jokių nurodymų ar įpareigojimų, taigi yra apsaugota nuo išorinio poveikio ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams(63).

87.      Šie reikalavimai yra teisėjų nepriklausomumo principo išorinis aspektas ir, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, pagal juos būtina, kad egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl teismo sudėties, jo narių paskyrimo, įgaliojimų trukmės ir nusišalinimo, nušalinimo ir atšaukimo priežasčių, kad „teisės subjektams nekiltų jokių abejonių dėl to, jog šiam teismui nedaro įtakos išoriniai veiksniai, ir dėl jo neutralumo susikertančių interesų atžvilgiu“(64).

88.      Taip pat remiuosi pirma detaliau išnagrinėtais Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytais principais, kad pagal teisėjų nepriklausomumo principo objektyvųjį elementą reikalaujama pakankamai garantijų, kad nekiltų pagrįstų abejonių dėl institucijos nepriklausomumo ir nešališkumo ir kad būtų užtikrinta, kad teisėjai atrodytų nepriklausomi (žr. šios išvados 71 punktą).

89.      Šioje byloje Komisija pakankamai įrodė, kad ginčijamos priemonės pažeidžia teisėjų nepriklausomumo reikalavimus, nes dėl jų Aukščiausiasis Teismas ir jo teisėjai gali patirti įtaką iš išorės ir Respublikos Prezidento spaudimą, kai šis pirmą kartą pratęsia jų įgaliojimus ir atnaujina pratęsimą, – tai neigiamai veikia šio teismo objektyvų nepriklausomumą ir turi įtakos teisėjų nepriklausomam sprendimų priėmimui ir patiems sprendimams. Taip ypač yra atsižvelgiant į tai, kad tuo pat metu, kai buvo nustatytas reikalavimas kreiptis į Respublikos Prezidentą su prašymu atidėti išėjimą į pensiją, buvo sutrumpintas pensinis amžius(65).

90.      Lenkija pripažino, jog tai, kad Respublikos Prezidentas nėra davęs sutikimo pratęsti Aukščiausiojo Teismo teisėjo įgaliojimų sulaukus pensinio amžiaus, negali būti patikrinta teisme.

91.      Nepaisant Lenkijos argumentų dėl Prezidento prerogatyvų pagal Lenkijos Konstituciją, Lenkijos teisėje numatytos teisėjų nepriklausomumo garantijų sistemos ir kriterijų, į kuriuos atsižvelgdama NTT formuluoja savo išvadą, kaip nustatyta Aukščiausiojo Teismo įstatymo 37 straipsnio 1b dalyje, šių argumentų nepakanka tam, kad būtų panaikintas įspūdis, jog dėl ginčijamų priemonių ir visų pirma dėl privalomųjų kriterijų tose priemonėse nebuvimo, kaip nurodė Komisija, Aukščiausiasis Teismas nėra objektyviai nepriklausomas.

92.      Dėl NTT vaidmens neginčijama, kad jos išvada nėra privaloma. Nepaisant NTT sudėties, atsižvelgiant į NTT vaidmenį niekaip neišnyksta įspūdis, kad Respublikos Prezidento įgaliojimai yra pernelyg platūs.

93.      Be to, neįtikina ir Lenkijos argumentai, susiję su kitų valstybių narių įstatymais ir su ES Teisingumo Teismu. Kaip nurodo Komisija, kitose valstybėse narėse taikoma tvarka negali būti lyginama su situacija Lenkijoje, nes jos veikia skirtingomis teisinėmis, politinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis ir bet kuriuo atveju tai nesusiję su Lenkijos įsipareigojimų neįvykdymu. Nuoroda į ES Teisingumo Teismą taip pat nesvarbi, nes nekyla klausimo dėl šio teismo teisėjų pensinį amžių reglamentuojančių taisyklių pakeitimo, dar daugiau – ji yra netinkama, nes šis teismas veikia viršvalstybiniu lygmeniu, kuriuo taikoma sistema skiriasi nuo valstybėse narėse taikomo klasikinio trijų valdžių atskyrimo(66).

94.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, turėtų būti laikoma, kad Komisijos nurodytas antrasis kaltinimas yra pagrįstas.

95.      Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Teisingumo Teismas turėtų pripažinti, jog Lenkijos Respublika, sutrumpindama į Aukščiausiąjį Teismą iki 2018 m. balandžio 3 d. paskirtų teisėjų pensinį amžių ir suteikdama Respublikos Prezidentui diskreciją pratęsti Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimus, pažeidė teisėjų nepašalinamumo ir nepriklausomumo principus ir taip neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

VII. Bylinėjimosi išlaidos

96.      Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusioji šalis to reikalavo.

97.      Pagal mano siūlomą sprendimą, nors Komisijos kaltinimai turėtų būti atmesti kaip nepriimtini tiek, kiek jie grindžiami Chartijos 47 straipsniu, abu Komisijos kaltinimai, grindžiami ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, yra pagrįsti. Kadangi Komisija reikalauja atlyginti bylinėjimosi išlaidas, o Lenkijos Respublika bylą pralaimėjo, Lenkijos Respublika turėtų padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos turėtų būti priteistos Komisijos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

98.      Atsižvelgiant į Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį, pagal kurią į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo išlaidas, Vengrija turėtų padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

VIII. Išvada

99.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau:

1)      pripažinti, kad Lenkijos Respublika, sutrumpindama Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinį amžių ir jį taikydama iki 2018 m. balandžio 3 d. į šį teismą paskirtiems teisėjams, taip pat suteikdama Respublikos Prezidentui diskreciją spręsti dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimų pratęsimo, neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą;

2)      atmesti likusią ieškinio dalį;

3)      nurodyti Lenkijos Respublikai padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisti Komisijos bylinėjimosi išlaidas;

4)      nurodyti Vengrijai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.


1      Originalo kalba: anglų.


2      Be šios bylos, Teisingumo Teisme šiuo metu nagrinėjamos dar kelios bylos, susijusios su Lenkijos teismų sistemos reforma, įskaitant bylą dėl įsipareigojimų neįvykdymo (C‑192/18) ir bylas, kuriose prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikė Lenkijos Aukščiausiasis Teismas (C‑522/18, C‑537/18, C‑585/18, C‑624/18, C‑625/18 ir C‑668/18), Lenkijos vyriausiasis administracinis teismas (C‑824/18) ir Lenkijos žemesnių instancijų teismai (C‑558/18, C‑563/18 ir C‑623/18). Pažymėtina, kad nors 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendime Komisija / Vengrija, C‑286/12, EU:C:2012:687, Teisingumo Teismas nusprendė dėl teisėjų, prokurorų ir notarų pensinį amžių trumpinančių priemonių atitikties ES teisei, šis sprendimas buvo priimtas remiantis diskriminavimo dėl amžiaus draudimo, numatyto 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvoje 2000/78/EB, nustatančioje vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), pažeidimu. Žr. šios išvados 80 punktą.


3      2017 m. gruodžio 20 d. Komisijos pagrįstas pasiūlymas, teikiamas pagal Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnio 1 dalį, dėl teisinės valstybės principo Lenkijoje, COM(2017) 835 final.


4      2018 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutartis Komisija / Lenkija, C‑619/18 R, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:852.


5      2018 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo nutartis Komisija / Lenkija, C‑619/18 R, EU:C:2018:1021.


6      2018 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Komisija / Lenkija, C‑619/18, EU:C:2018:910.


7      2018 m. vasario 27 d. Sprendimas Associação Sindical dos Juízes Portugueses (toliau – Sprendimas ASJP), C‑64/16, EU:C:2018:117, ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimas Minister for Justice and Equality, C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586.


8      Komisija visų pirma remiasi 2010 m. lapkričio 17 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos „Dėl teisėjų: nepriklausomumas, veiksmingumas ir atsakomybė“, CM/Rec(2010)12 (toliau – 2010 m. rekomendacija), 27 punktu.


9      2018 m. vasario 27 d. sprendimas, C‑64/16, EU:C:2018:117.


10      OL C 202, 2016, p. 312 (toliau – Protokolas Nr. 30).


11      Lenkija visų pirma remiasi Lenkijos Konstitucijos 180 straipsnio 1 ir 4 dalimis.


12      2011 m. liepos 21 d. Sprendimas Fuchs ir Köhler (C‑159/10 ir C‑160/10, EU:C:2011:508) ir 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Komisija / Vengrija (C‑286/12, EU:C:2012:687).


13      Lenkija visų pirma remiasi Lenkijos Konstitucijos 126 straipsniu, 144 straipsnio 3 dalies 17 punktu ir 179 straipsniu.


14      Žr. 2018 m. vasario 22 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑336/16, EU:C:2018:94, 47 punktą.


15      Žr. 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑508/03, EU:C:2006:287, 73 punktą.


16      Žr. 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Komisija / Liuksemburgas, C‑519/03, EU:C:2005:234, 19 punktą.


17      Žr. 2008 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑442/06, EU:C:2008:216, 42 punktą.


18      Žr. 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑503/04, EU:C:2017:432, 15 ir 16 punktus.


19      Žr. ESS 1 straipsnio trečią pastraipą ir SESV 1 straipsnio 2 dalį.


20      Žr. Craig, P. ir De Búrca, G., ES Law: Text, Cases and Materials, 6th ed., OUP, 2015, p. 431.


21      Visų pirma žr. ESS 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.


22      Žr. generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvados byloje Komisija / Vengrija, C‑235/17, EU:C:2018:971, 64–127 punktus ir visų pirma 66 ir 67 punktus; Łazowski, A., „Decoding a Legal Enigma: the Charter of Fundamental Rights of the European Union and infringement proceedings“, ERA Forum, 14 t., 2013, p. 573 ir 577. Taip pat žr. šios išvados 52–60 ir 65–67 punktus.


23      Editorial Comments, „Safeguarding ES values in the Member States – Is something finally happening?“, Common Market Law Review, 52 t., 2015, p. 619 ir 626–627.


24      3 išnašoje nurodytas Pagrįstas pasiūlymas, visų pirma jo 4.1.1 ir 4.1.2 punktai ir 172 ir 175 konstatuojamosios dalys.


25      Žr. Closa, C. ir Kochenov, D. (Eds.), Reinforcing Rule of Law Oversight in the European Union, CUP, 2016); Jakab, A. ir Kochenov, D. (Eds.), The Enforcement of ES Law and Values: Ensuring Member States’ Compliance, OUP, 2017; „Liability of Member States for the Violation of Fundamental Values of the European Union“, Europarecht Beiheft 1, 2018.


26      Žr. Lenaerts, K., Maselis, I. ir Gutman, K., ES Procedural Law, J. T. Nowak (Ed.), OUP, 2015, p. 159–161; L. Prete, Infringement Proceedings in ES Law, Kluwer, 2017, p. 29–34.


27      Žr. Hillion, C., „Overseeing the Rule of Law in the EU: Legal Mandate and Means“, Closa ir Kochenov (25 išnaša), p. 59 ir 71–74; Hoffmeister, F., „Enforcing the ES Charter of Fundamental Rights in Member States: How Far are Rome, Budapest and Bucharest from Brussels?“, Armin von Bogdandy ir Pál Sonnevend (Eds.), Constitutional Crisis in the European Constitutional Area, Hart, 2016, p. 195 ir 205–206.


28      Žr. Schmidt, M. ir Bogdanowicz, P., „The Infringement Procedure in the Rule of Law Crisis: How to Make Effective Use of Article 258 TFEU“, Common Market Law Review 1061, 55 t., p. 1069–1073, visų pirma p. 1071.


29      Žr. 2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Online Games ir kt., C‑685/15, EU:C:2017:452, 54 ir 55 punktus, 2018 m. kovo 13 d. Sprendimo European Union Copper Task Force / Komisija, C‑384/16 P, EU:C:2018:176, 116 ir 117 punktus ir 2018 m. kovo 13 d. Sprendimo Industrias Químicas del Vallés / Komisija, C‑244/16 P, EU:C:2018:177, 106 ir 107 punktus.


30      2018 m. vasario 27 d. sprendimo, C‑64/16, EU:C:2018:117, 1, 18, 27 punktai ir rezoliucinė dalis.


31      2018 m. vasario 27 d. Sprendimo ASJP, C‑64/16, EU:C:2018:117, 29 punktas.


32      Žr. Su Pagrindinių teisių chartija susijusius išaiškinimus (OL C 303, 2007, p. 17), 47 straipsnio išaiškinimas, p. 29 ir 30.


33      2018 m. vasario 27 d. Sprendimo ASJP, C‑64/16, EU:C:2018:117, 1, 35, 41 ir 42 punktai.


34      Iš tiesų literatūroje teigiama, kad ESS 2 straipsnyje nurodytas vertybes pažeidusią valstybę narę Komisija gali traukti atsakomybėn pagal SESV 258 straipsnį. Žr. Scheppele, K. L., „Enforcing the Basic Principles of ES Law through Systemic Infringement Actions“, Closa ir Kochenov (25 išnaša), p. 105; Waelbroeck, M. ir Oliver, P., „La crise de l’état de droit dans l’Union europeéenne: que faire?“, Cahiers de droit européen, 2017, p. 299.


35      Žr. Bonelli, M. ir Claes, M., „Judicial serendipity: how Portuguese judges came to the rescue of the Polish judiciary“, European Constitutional Law Review, 14 t., 2018, p. 622; Krajewski, M., „Associação Sindical Dos Juízes Portugueses: The Court of Justice and Athena’s Dilemma“, European Papers, 3 t., 2018, p. 395; Pech, L. ir Platon, S., „Judicial independence under threat: The Court of Justice to the rescue in the ASJP case“, Common Market Law Review, 55 t., 2018, p. 1827.


36      2018 m. kovo 6 d. Sprendimas Achmea, C‑284/16, EU:C:2018:158, visų pirma jo 36, 55 ir 56 punktai.


37      2018 m. liepos 25 d. Sprendimas Minister for Justice and Equality, C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, visų pirma jo 48–55 punktai.


38      Žr. Barents, R., Remedies and Procedures before the ES Courts, H. E. Breese (Ed.), Kluwer, 2016, p. 112–113. Taip pat žr. generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvados byloje ASJP, C‑64/16, EU:C:2017:395, 41 punktą.


39      2018 m. vasario 27 d. sprendimo, C‑64/16, EU:C:2018:117, 32, 37–41 punktai.


40      Žr., pavyzdžiui, 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimą Polkomtel, C‑277/16, EU:C:2017:989.


41      Galima manyti, kad galbūt į ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos materialinę taikymo sritį nepatenka visų nacionalinių priemonių (kad ir labai nereikšmingų), susijusių su teisminių institucijų organizavimu, peržiūra, ir ji iš esmės yra susijusi su objektyviu nepriklausomumu ir nacionalinėmis priemonėmis, turinčiomis bendro pobūdžio poveikį visai valstybių narių sukurtai sistemai, kuria užtikrinama veiksminga teisminė gynyba ir pagrindiniai jos reikalavimai.


42      2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N. S. ir kt., C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 119 ir 120 punktai. Taip pat žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvados byloje N. S. ir kt., C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:611, 167–171 punktus ir generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Bonda, C‑489/10, EU:C:2011:845, 21–23 punktus.


43      Žr. 22 išnašoje nurodytą A. Łazowski straipsnį, p. 580–581, ir L. Prete (26 išnaša), p. 74–75.


44      Žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Berlioz Investment Fund, C‑682/15, EU:C:2017:373, 49 punktą ir 2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Online Games ir kt., C‑685/15, EU:C:2017:452, 55 punktą.


45      Žr. 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑227/07, EU:C:2008:620, 67 punktą.


46      Žr. 2001 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑202/99, EU:C:2001:646, 21 punktą.


47      2018 m. vasario 27 d. Sprendimo ASJP, C‑64/16, EU:C:2018:117, 45 punktas ir 2019 m. vasario 7 d. Sprendimo Escribano Vindel, C‑49/18, EU:C:2019:106, 66 punktas.


48      Generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvados byloje De Coster, C‑17/00, EU:C:2001:366, 93 punktas.


49      2018 m. rugsėjo 25 d. EŽTT sprendimo Denisov prieš Ukrainą, ECHR:2018:0925JUD007663911, 61 ir 63 punktai.


50      Be to, Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl „nepriklausomumo“ reikšmės yra reikšminga aiškinant ESS 19 straipsnio 1 dalį. Žr., pavyzdžiui, 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Wilson, C‑506/04, EU:C:2006:587, 49–53 punktus.


51      Pažymėtina, kad tokios gairės yra vadinamoji „švelnioji“ teisė arba neprivalomo pobūdžio nuostatos; vis dėlto jose įkūnytas „norminis susitarimas“ dėl valstybėms narėms bendrų (ir kitose jurisdikcijose taikomų) nuostatų bei principų ir jos teikia naudingos informacijos Teisingumo Teismui. Žr. Hoffmann‑Riem, W., „The Venice Commission of the Council of Europe – Standards and Impact“, European Journal of International Law, 25 t., 2014, p. 579–597.


52      Žr., pavyzdžiui, 1998 m. liepos 8–10 d. Europos Tarybos priimtos Europos chartijos dėl teisėjų statuso, DAJ/DOC (98) 23, 3.4 punktą; 8 išnašoje nurodytos 2010 m. Rekomendacijos 49–52 punktus; 2010 m. lapkričio 17 d. Konsultacinės Europos teisėjų tarybos (KETT), kuri yra Europos Tarybos patariamoji institucija, priimtos Didžiosios teisėjų chartijos (Pagrindiniai principai), CCJE (2010)3 Final, 4 punktą; 1982 m. Tarptautinės advokatų asociacijos priimtų Teisėjų nepriklausomumo minimalių standartų 20 punktą; 1985 m. Jungtinių Tautų pagrindinių teismų nepriklausomumo principų 12 ir 18 punktus; Tarptautinės teisėjų asociacijos Visuotinės teisėjo chartijos, 2017 m. peržiūrėta redakcija, 2‑2 straipsnį.


53      Kaip nurodo Komisija, Europos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija), kuri yra Europos Tarybos patariamoji institucija, 2017 m. gruodžio 11 d. Nuomonės Nr. 904/2017 dėl Lenkijos Respublikos Prezidento pasiūlytų Įstatymo, kuriuo iš dalies keičiamas Įstatymas dėl Nacionalinės teisėjų tarybos, projekto ir Įstatymo, kuriuo iš dalies keičiamas Įstatymas dėl Aukščiausiojo Teismo, projekto ir dėl Įstatymo dėl bendrosios kompetencijos teismų organizavimo, CDL‑AD(2017)031, 48 punkte nurodė, kad šiuo metu pareigas einančių teisėjų išleidimas į pensiją nepasibaigus jų įgaliojimų trukmei prieštarauja ne tik įgaliojimų pastovumui, bet ir apskritai Lenkijos Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumui. Taip pat žr., pavyzdžiui, Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybos specialiojo pranešėjo per misiją Lenkijoje parengtos 2018 m. balandžio 5 d. Ataskaitos dėl teisėjų ir advokatų nepriklausomumo, A/HRC/38/38/Add.1, 55 punktą; 2017 m. lapkričio 13 d. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro nuomonės dėl Lenkijos Aukščiausiojo Teismo įstatymo projekto (2017 m. rugsėjo 26 d. versija) tam tikrų nuostatų, JUD‑POL/315/2017, 112 punktą.


54      2018 m. vasario 27 d. sprendimo, C‑64/16, EU:C:2018:117, 46–51 punktai ir 2019 m. vasario 7 d. Sprendimo Escribano Vindel, C‑49/18, EU:C:2019:106, 67 punktas.


55      Žr. Europos Parlamento studiją „The ES framework for enforcing the respect of the rule of law and the Union’s fundamental principles and values“, Europos Sąjungos vidaus politikos generalinio direktorato Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminis skyrius, 2019, PE 608.856, p. 25.


56      2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo, C‑286/12, EU:C:2012:687, 54–81 punktai.


57      2011 m. liepos 21 d. sprendimas, C‑159/10 ir C‑160/10, EU:C:2011:508, visų pirma jo 50 punktas.


58      2014 m. balandžio 8 d. sprendimo, C‑288/12, EU:C:2014:237, 54, 59 ir 60 punktai. Išskirta mano.


59      1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355), dabar panaikinta 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016, p. 1).


60      2012 m. lapkričio 6 d. sprendimas, C‑286/12, EU:C:2012:687.


61      2014 m. balandžio 8 d. sprendimas, C‑288/12, EU:C:2014:237.


62      2018 m. vasario 27 d. Sprendimo ASJP, C‑64/16, EU:C:2018:117, 40 ir 41 punktai.


63      2018 m. vasario 27 d. Sprendimo ASJP, C‑64/16, EU:C:2018:117, 44 punktas ir 2019 m. vasario 7 d. Sprendimo Escribano Vindel, C‑49/18, EU:C:2019:106, 66 punktas.


64      Žr. 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Wilson, C‑506/04, EU:C:2006:587, 53 punktą.


65      Taip pat pripažinta, kad ginčijamos priemonės laikytinos prieštaraujančiomis Europos ir tarptautiniams teisėjų nepriklausomumo standartams. Žr., pavyzdžiui, 2018 m. vasario 7 d. Konsultacinės Europos teisėjų tarybos (KETT) biuro ataskaitos dėl teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo Europos Tarybos valstybėse narėse 2017 m., CCJE‑BU(2017)11, 158 punktą ir 54 išnašoje nurodytos Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybos specialiojo pranešėjo ataskaitos 56 punktą.


66      Žr. Kosař, D., „Beyond Judicial Councils: Forms, Rationales and Impact of Judicial Self‑Governance in Europe“, German Law Journal, 19 t., 2018, p. 1567 ir 1596.