GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2019 m. sausio 24 d.(1)
Byla C‑720/17
Mohammed Bilali
prieš
Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl
(Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Direktyva 2011/95/ES – Nuostatos dėl sąlygų, kurias turi atitikti trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės, galintys gauti tarptautinę apsaugą – Papildoma apsauga – 19 straipsnis – Papildomos apsaugos statuso panaikinimas – Pagrindų ribos – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos numatytas statuso panaikinimas dėl administracijos klaidos, susijusios su faktinėmis aplinkybėmis – Leistinumas – Akto, kuriuo suteiktas papildomos apsaugos statusas, panaikinimas – Valstybių narių proceso autonomija – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai“
I. Įžanga
1. Ar kompetentinga nacionalinė institucija gali remtis Direktyvos 2011/95/ES(2) 19 straipsnio nuostatomis, siekdama panaikinti asmens be pilietybės papildomos apsaugos statusą tuo pagrindu, kad vertinant tarptautinės apsaugos poreikį buvo padaryta klaida, kai tik pati institucija yra atsakinga už šią klaidą?
2. Toks iš esmės yra Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija) pateikto prejudicinio klausimo dalykas.
3. Šis klausimas buvo iškeltas nagrinėjant Mohammed Bilali, kuris teigia esąs asmuo be pilietybės, ir Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl (Federalinė imigracijos ir prieglobsčio tarnyba, toliau – Bundesamt) ginčą dėl Bundesamt sprendimo savo iniciatyva panaikinti M. Bilali suteiktą papildomos apsaugos statusą tuo pagrindu, kad buvo neteisingai nustatyta šio asmens kilmės šalis.
4. Minėtas klausimas dar nebuvo nagrinėtas ir Teisingumo Teismo pateiktas atsakymas leis išsiaiškinti dėl skirtingos nacionalinės praktikos kylančius neaiškumus, kuriuos itin aiškiai parodė paskutinis Europos prieglobsčio paramos biuro(3) pranešimas(4).
5. Nagrinėjant pateiktą klausimą iš pradžių reikės išanalizuoti Direktyvos 2011/95 19 straipsnio nuostatų prasmę ir taikymo ribas – šiame straipsnyje išsamiai išvardyti pagrindai, kuriais remdamosi valstybės narės gali arba privalo panaikinti papildomos apsaugos statusą. Atlikęs šį nagrinėjimą padarysiu išvadą, kad pagal šį straipsnį neleidžiama panaikinti šio statuso tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoji, kai dėl kompetentingos nacionalinės institucijos padarytos klaidos šis statusas suinteresuotajam asmeniui buvo suteiktas nepagrįstai.
6. Antra, nagrinėjant pateiktą klausimą reikės išaiškinti sprendimo, kurį kompetentinga nacionalinė institucija turi priimti šiomis aplinkybėmis, dalyką ir pobūdį.
7. Šiuo klausimu paaiškinsiu, kad tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoji, kai sprendimas suteikti papildomos apsaugos statusą buvo priimtas pažeidus teisės normas, ypač šio statuso suteikimui taikomus kriterijus, ir kai šis pažeidimas turėjo lemiamą įtaką tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo rezultatui, papildomos apsaugos statusas turi būti panaikintas. Šis sprendimo būdas naudingas dėl dviejų priežasčių – išvengiama platesnio aiškinimo taikymo labai griežtoms 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, papildytos 1967 m. sausio 31 d. Protokolu dėl pabėgėlių statuso(5), nuostatoms ir kartu galima užtikrinti maksimalias procesines garantijas ir visišką teisingumą asmeniui, kuris visai nėra atsakingas už administracijos padarytą klaidą. Taip pat toks sprendimo būdas turi būti pasirinktas, jei norima garantuoti bendros Europos prieglobsčio sistemos vientisumą, – bet koks nepagrįstas statuso pripažinimas turi būti ištaisytas siekiant užtikrinti, kad tarptautinė apsauga būtų suteikiama tik asmenims, kuriems iš tikrųjų jos reikia.
8. Kadangi Sąjungos teisėje nenumatyta jokios specialios nuostatos dėl procesinių normų ir taisyklių, taikytinų tuo atveju, kai papildomos apsaugos statusas panaikinamas dėl administracijos padarytos klaidos, paaiškinsiu, kad pagal proceso autonomijos principą šios taisyklės turi būti apibrėžtos remiantis nacionalinės teisės sistema, tačiau turi būti paisoma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Direktyva 2011/95
9. Nuostatos, esančios Direktyvos 2011/95 V skyriuje „Reikalavimai, taikomi priskyrimui prie papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų“, ir nuostatos, įtvirtintos šios direktyvos VI skyriuje „Papildomos apsaugos statusas“, suformuluotos taip, kad tik specialias materialines sąlygas atitinkantys asmenys galėtų naudotis tarptautinės apsaugos statusu ir su šiuo statusu susijusiomis teisėmis.
10. Direktyvos 2011/95 V skyrius apima 15–17 straipsnius. Šios direktyvos 15 straipsnyje apibrėžta „[d]idelė žala“, o 16 straipsnyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią „[nustojama] būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu“, ir nurodyta:
„1. Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nustoja būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu, kai aplinkybės, į kurias atsižvelgus buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nereikalinga.
2. Taikydamos 1 dalį, valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus didelės žalos pavojaus.
<…>“
11. Direktyvos 2011/95 17 straipsnyje savo ruožtu įtvirtinta nuostata dėl „[p]apildomą apsaugą galinčio gauti asmens statuso nesuteikim[o]“. Šis straipsnis suformuluotas taip:
„1. Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės nesuteikiamas papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statusas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad:
a) jis padarė nusikaltimą taikai, karo nusikaltimą arba nusikaltimą žmoniškumui, kaip apibrėžta tarptautiniuose dokumentuose, į kuriuos įtrauktos nuostatos dėl tokių nusikaltimų;
b) jis padarė sunkų nusikaltimą;
c) jis yra pripažintas kaltu dėl Jungtinių Tautų tikslams ir principams prieštaraujančių veiksmų, nurodytų Jungtinių Tautų Chartijos preambulėje ir 1 bei 2 straipsniuose;
d) jis kelia pavojų valstybės narės, kurioje yra, visuomenei ar saugumui.
2. 1 dalis taikoma asmenims, kurie kursto ar kitaip dalyvauja vykdant joje nurodytus nusikaltimus ar veiksmus.
3. Valstybės narės gali nesuteikti papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statuso trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, jei jis iki atvykimo į atitinkamą valstybę narę įvykdė vieną ar daugiau nusikaltimų, kuriems netaikoma 1 dalis, kurie, jei būtų įvykdyti atitinkamoje valstybėje narėje, būtų baudžiami įkalinimu, ir jei jis išvyko iš savo kilmės šalies tik siekdamas išvengti sankcijų už tokius nusikaltimus.“
12. Šios direktyvos VI skyriuje esančiame 18 straipsnyje apibrėžtos „[p]apildomos apsaugos statuso suteikim[o]“ sąlygos. Šiame straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės suteikia papildomos apsaugos statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, galinčiam gauti papildomą apsaugą pagal II ir V skyrius.“
13. O Direktyvos 2011/95 19 straipsnyje, kurį prašoma išaiškinti šioje byloje, apibrėžtos sąlygos, kuriomis valstybės narės turi panaikinti minėtą statusą, nutraukti jo galiojimą arba atsisakyti jį pratęsti. Šis straipsnis suformuluotas taip:
„1. Jei tarptautinės apsaugos prašymas pateiktas po Direktyvos 2004/83/EB[(6)] įsigaliojimo, valstybės narės panaikina, nutraukia ar atsisako pratęsti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės papildomos apsaugos statusą, kurį suteikė [v]yriausybinė, administracinė, teisminė arba pusiau teisminė institucija, jei jis nustoja būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu pagal 16 straipsnį.
2. Valstybės narės gali panaikinti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės papildomos apsaugos statusą, kurį suteikė Vyriausybinė, administracinė, teisminė arba pusiau teisminė institucija, arba nutraukti ar atsisakyti pratęsti jo galiojimą, jei suteikus papildomos apsaugos statusą jam nesuteikiamas [jei suteikus papildomos apsaugos statusą paaiškėja, kad suinteresuotajam asmeniui neturėjo būti suteiktas] papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statusas pagal 17 straipsnio 3 dalį.
3. Valstybės narės panaikina trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės papildomos apsaugos statusą arba nutraukia ar atsisako pratęsti jo galiojimą, jei:
a) jam, suteikus papildomos apsaugos statusą, neturėjo būti suteikiamas arba nesuteikiamas papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statusas pagal 17 straipsnio 1 ir 2 dalis;
b) jo neteisingai pateikti arba nutylėti faktai, įskaitant suklastotų dokumentų naudojimą, buvo lemiami suteikiant papildomos apsaugos statusą.
4. Nedarant poveikio trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pareigai pagal 4 straipsnio 1 dalį atskleisti visus susijusius faktus ir pateikti visus jo turimus susijusius dokumentus, papildomos apsaugos statusą suteikusi valstybė narė, išnagrinėjusi kiekvieną atvejį individualiai, įrodo, kad atitinkamas asmuo nustojo būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu arba jam nesuteikiamas papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statusas pagal šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalis.“
2. Direktyva 2013/32/ES
14. Kaip nurodyta Direktyvos 2013/32/ES(7) 1 straipsnyje, ši direktyva nustato tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo pagal Direktyvą 2011/95/ES bendros tvarkos taisykles.
15. Direktyvos 2013/32 2 straipsnio o punkte nustatyta:
„Šioje direktyvoje:
<…>
o) tarptautinės apsaugos panaikinimas – kompetentingos institucijos sprendimas atšaukti, nutraukti arba atsisakyti atnaujinti asmens pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusą pagal Direktyvą 2011/95/ES.“
16. Direktyvos 2013/32 44 straipsnis, esantis jos IV skyriuje „Tarptautinės apsaugos panaikinimo tvarka“, suformuluotas taip:
„Valstybės narės užtikrina, kad tarptautinės apsaugos konkrečiam asmeniui panaikinimo nagrinėjimas gali būti pradėtas, kai atsiranda naujos informacijos arba duomenų, rodančių, kad yra priežasčių persvarstyti jo tarptautinės apsaugos pagrįstumą.“
17. Šios direktyvos 45 straipsnyje įtvirtintos garantijos, kuriomis naudojasi atitinkamas asmuo, kai kompetentinga nacionalinė institucija nusprendžia pagal Direktyvos 2011/95 14 ir 19 straipsnius panaikinti jam suteiktą tarptautinę apsaugą.
B. Austrijos teisė
18. 2005 m. rugpjūčio 16 d. Bundesgesetz über die Gewährung von Asyl (Federalinis įstatymas dėl prieglobsčio suteikimo)(8) 8 straipsnyje numatyta:
„(1) Papildomos apsaugos statusas turi būti suteiktas užsieniečiui:
1. kuris Austrijoje pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, jeigu šis prašymas buvo atmestas, kiek tai susiję su prieglobsčio gavėjo statuso suteikimu <…>
<…>
(6) Jeigu neįmanoma nustatyti prieglobsčio prašymą pateikusio asmens kilmės valstybės, tarptautinės apsaugos prašymas, kiek jis susijęs su papildomos apsaugos statuso suteikimu, atmetamas. Tokiu atveju priimamas sprendimas grąžinti, jeigu jis nėra neteisėtas pagal [2012 m. rugpjūčio 16 d. Bundesgesetz, mit dem die allgemeinen Bestimmungen über das Verfahren vor dem Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl zur Gewährung von internationalem Schutz, Erteilung von Aufenthaltstiteln aus berücksichtigungswürdigen Gründen, Abschiebung, Duldung und zur Erlassung von aufenthaltsbeendenden Maßnahmen sowie zur Ausstellung von österreichischen Dokumenten für Fremde geregelt werden ([Bundesamt] Procedūros įstatymas)](9) 9 straipsnio 1 ir 2 dalis.
<…>“
19. AsylG 2005 9 straipsnyje nustatyta:
„(1) Užsieniečiui suteiktas papildomos apsaugos statusas turi būti panaikintas ex officio sprendimu, jeigu:
1. nebuvo arba nebėra tenkinamos papildomos apsaugos statuso suteikimo sąlygos (8 straipsnio 1 dalis);
<…>
(2) Jeigu papildomos apsaugos statusas neturi būti iš karto panaikintas remiantis 1 dalyje nurodytais pagrindais, jis taip pat turi būti panaikintas tuomet, kai:
1. egzistuoja vienas iš [Ženevos konvencijos] 1 straipsnio F skirsnyje numatytų pagrindų;
2. užsienietis kelia grėsmę Austrijos Respublikos visuomenei arba saugumui arba
3. užsienietis įsiteisėjusiu nacionalinio teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikaltimą <…>
<…>“
III. Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje ir prejudicinis klausimas
20. 2009 m. spalio 27 d. M. Bilali, kuris teigia esąs asmuo be pilietybės, padavė Bundesamt tarptautinės apsaugos prašymą.
21. Manydama, kad M. Bilali kilmės šalis yra Alžyras, 2010 m. kovo 15 d. sprendimu Bundesamt šį prašymą atmetė ir nurodė išsiųsti suinteresuotąjį asmenį į minėtą šalį. 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Asylgerichtshof (Prieglobsčio bylų teismas, Austrija) panaikino sprendimą atmesti tarptautinės apsaugos prašymą ir grąžino bylą Bundesamt pakartotinai nagrinėti.
22. 2010 m. spalio 27 d. sprendimu Bundesamt atmetė suinteresuotojo asmens prašymą suteikti pabėgėlio statusą, tačiau suteikė jam papildomos apsaugos statusą. Iš šio sprendimo matyti, kad suinteresuotojo asmens tapatybė nebuvo nustatyta ir kad jis „galbūt yra Alžyro pilietis“.
23. Suinteresuotasis asmuo padavė skundą dėl šio sprendimo atmesti jo prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Per tą laikotarpį įsiteisėjo sprendimas, kuriuo jam buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas.
24. 2012 m. liepos 16 d. sprendimu Asylgerichtshof (Prieglobsčio bylų teismas) vėl panaikino sprendimą atmesti M. Bilali prašymą suteikti pabėgėlio statusą, remdamasis visų pirma tuo, kad dėl suinteresuotojo asmens kilmės šalies buvo išsakytos tik prielaidos. Šis teismas dar kartą grąžino bylą Bundesamt pakartotinai nagrinėti.
25. Vykstant šiam naujam nagrinėjimui Bundesamt, gavusi Staatendokumentation (Informacijos apie kilmės šalis tarnyba, Austrija) atsakymus, padarė išvadą, kad suinteresuotasis asmuo yra ne Alžyro pilietis ir, kaip matyti iš jo tėvų pilietybės, turi teisę į Maroko ir Mauritanijos pilietybes.
26. Todėl 2012 m. spalio 24 d. sprendimu(10)Bundesamt atmetė suinteresuotojo asmens prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Be to, konstatavusi, jog „papildomos apsaugos suteikimo sąlygos niekada nebuvo įvykdytos“ ir buvo grindžiamos „klaidinga prielaida“, kad suinteresuotojo asmens kilmės šalis yra Alžyras, Bundesamt savo iniciatyva panaikino papildomos apsaugos statusą, kuris šiam asmeniui buvo suteiktas 2010 m. spalio 27 d., ir panaikino terminuotą leidimą gyventi šalyje, suteiktą jam šio statuso pagrindu. Galiausiai Bundesamt atmetė suinteresuotojo asmens prašymą suteikti papildomos apsaugos statusą, atsižvelgdama į tai, kad kilmės valstybė yra Marokas, ir nurodė išsiųsti šį asmenį į šią šalį.
27. Suinteresuotasis asmuo padavė skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija), šis panaikino tik sprendimą išsiųsti iš šalies.
28. Šiomis aplinkybėmis suinteresuotasis asmuo padavė specialųjį kasacinį skundą Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas).
29. Šiam teismui kyla abejonių dėl Direktyvos 2011/95 19 straipsnio, kuriame įtvirtintos prielaidos dėl papildomos apsaugos statuso panaikinimo, aiškinimo.
30. Todėl Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Sąjungos teisės nuostatoms, pirmiausia Direktyvos 2011/95 19 straipsnio 3 daliai, prieštarauja tokia valstybės narės <…> nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią papildomos apsaugos gavėjo statusas gali būti panaikintas, jeigu pačios statuso suteikimą nulėmusios faktinės aplinkybės nepasikeitė, tačiau pasikeitė atitinkamos institucijos žinios apie jas, o suteikiant [minėtą] statusą nebuvo lemiami nei trečiosios šalies piliečio ar asmens be pilietybės neteisingai pateikti, nei jo nutylėti faktai?“
31. Pareiškėjas, taip pat Austrijos, Vengrijos, Nyderlandų, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.
IV. Pirminės pastabos
32. Prieš pradedant nagrinėti klausimą, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda Teisingumo Teismui, labai svarbu paaiškinti šio klausimo formuluotę, ypač patikslinti nurodytas teisės normas ir motyvą, kuriuo paremtas ginčijamo sprendimo priėmimas. Šis motyvas iš tikrųjų turi pasekmių šio sprendimo pobūdžiui ir Direktyvos 2011/95 taikymui.
33. Pirma, dėl prašomų išaiškinti teisės normų pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, kokiomis sąlygomis valstybės narės gali panaikinti papildomos apsaugos statusą atsižvelgiant į „Sąjungos teisės nuostat[as]“, visų pirma – į Direktyvos 2011/95 19 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tekstą, matyti, kad, konkrečiau kalbant, Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) remiasi šios direktyvos 19 straipsnio 3 dalies b punkto, kuriame numatytas papildomos apsaugos statuso panaikinimas dėl suinteresuotojo asmens sukčiavimo, nuostatomis. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šioje nuostatoje nurodyta prielaida a priori neapima atvejo, kai papildomos apsaugos statusas panaikinamas dėl to, kad gaunami nauji tyrimų duomenys, tačiau suinteresuotasis asmuo nėra padaręs pažeidimų.
34. Be to, remdamasis sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tekstu konstatuoju, kad šį prašymą pateikęs teismas taip pat visų pirma siekia, kad būtų išaiškinta Direktyvos 2011/95 19 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad minėtas statusas panaikinamas įgyvendinant šios direktyvos 16 straipsnio nuostatą dėl papildomos apsaugos statuso panaikinimo. Iš esmės šis teismas kelia klausimą, ar minėtos direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje numatyta prielaida gali apimti atvejį, kai suinteresuotasis asmuo nustoja būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu dėl to, kad „pasikeitė institucijų turimos žinios apie faktines aplinkybes“.
35. Antra, kalbant apie motyvą, kuriuo paremtas ginčijamo sprendimo priėmimas, pažymėtina, kad nors iš pateikto klausimo formuluotės matyti, jog suinteresuotajam asmeniui suteiktas statusas buvo panaikintas dėl to, kad pasikeitė Bundesamt „žinios“, iš tikrųjų, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš Teisingumo Teismo turimos nacionalinės bylos medžiagos matyti, kad šis pasikeitimas įvyko ne dėl naujų įrodymų arba faktinių aplinkybių, o dėl nuodugnesnių tyrimo priemonių, kurių ėmėsi Bundesamt, siekdama pašalinti savo pirmojo nagrinėjimo trūkumus ir ištaisyti „klaidą“ ir „klaidingą prielaidą“, jos suformuluotą dėl suinteresuotojo asmens kilmės šalies(11).
36. Taigi, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Bundesamt nepavyko teisingai nustatyti suinteresuotojo asmens pilietybės dėl šios institucijos taikytų nepakankamų arba netinkamų tyrimo priemonių, todėl faktinės aplinkybės tapo žinomos tik priėmus sprendimą. Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, „papildomos apsaugos suteikimo sąlygos niekada nebuvo įvykdytos“(12). Taigi aišku, kad šioje byloje nuo pat procedūros pradžios Bundesamt neturėjo suteikti šio statuso suinteresuotajam asmeniui, nes atsižvelgiant į jo kilmės šalį tarptautinė apsauga jam netaikytina.
37. Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimu, kurį jis užduoda Teisingumo Teismui, iš esmės siekiama nustatyti, ar Sąjungos teisė, visų pirma Direktyvos 2011/95 19 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies b punktas, turi būti aiškinami taip, kad valstybė narė gali panaikinti papildomos apsaugos statusą, kai kompetentinga nacionalinė institucija suklydo dėl aplinkybių, kurios pateisino šio statuso suteikimą, ir tik ji yra atsakinga už šią klaidą.
V. Analizė
38. Manau, kad atsakymas į pateiktą klausimą turi būti suskirstytas į dvi dalis. Pirma, svarbu išdėstyti priežastis, dėl kurių pagal Direktyvos 2011/95 19 straipsnį, atsižvelgiant į jo prasmę ir taikymo ribas, neleidžiama panaikinti papildomos apsaugos statuso dėl vertinimo klaidos, kurią padarė kompetentinga nacionalinė institucija, nustatydama šios apsaugos suteikimą pateisinančias aplinkybes. Antra, reikia išnagrinėti, kokio pobūdžio sprendimas turi būti priimamas tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoji ir kokia teisinė tvarka taikytina šiai situacijai.
A. Direktyvos 2011/95 19 straipsnyje numatytos panaikinimo procedūros taikymo ribos
39. Bendra Europos prieglobsčio sistema paremta Sąjungos lygmeniu suderintų taisyklių visuma. Remiantis SESV 78 straipsnio 1 dalimi ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsniu, ši sistema grindžiama visišku ir visa apimančiu Ženevos konvencijos, kuri yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo „kertinis akmuo“, taikymu(13).
40. Taigi, Direktyvos 2011/95 tikslas – padėti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms taikyti šią konvenciją remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo(14).
41. Remiantis suformuota jurisprudencija, Direktyvos 2011/95 nuostatos turi būti aiškinamos vadovaujantis ne tik šios direktyvos bendra struktūra ir tikslu, bet ir paisant Ženevos konvencijos(15) ir atsižvelgiant į konsultacijas su Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru(16), kaip į vertingų rekomendacijų šaltinį(17).
42. Taigi, bendroje Europos prieglobsčio sistemoje numatytos tarptautinės apsaugos panaikinimo taisyklės pagrįstos, pirma, Ženevos konvencijoje įtvirtintais principais, kurie taikomi panaikinant teisę į tarptautinę apsaugą arba jos nesuteikiant. Ženevos konvencijoje neįtvirtinta procesinių mechanizmų, leidžiančių panaikinti šią apsaugą, todėl šios taisyklės paremtos, antra, procedūromis, kurių pobūdis patikslintas Direktyvos 2011/95 14 ir 19 straipsniuose ir kurių įgyvendinimo tvarka apibrėžta Direktyvos 2013/32 44 ir 45 straipsniuose.
1. Tarptautinės apsaugos panaikinimo pagrindai
43. Direktyvos 2011/95 19 straipsnyje įtvirtinti procesiniai mechanizmai, leidžiantys užtikrinti papildomos apsaugos statuso panaikinimą(18) laikantis Ženevos konvencijos. Taigi, šiame straipsnyje pateiktas pagrindų, kuriais remdamosi valstybės narės gali arba privalo panaikinti šį statusą, nutraukti jo galiojimą arba jo nepratęsti, baigtinis sąrašas.
44. Šie pagrindai išplaukia, pirma, iš nuostatų dėl statuso panaikinimo, įtvirtintų Ženevos konvencijos 1 straipsnio C skirsnyje, ir, antra, iš nuostatų dėl statuso nesuteikimo, numatytų šios konvencijos 1 straipsnio D–F skirsniuose.
45. Remiantis VPRK gairėmis, šių nuostatų sąrašas yra baigtinis ir joms taikytinas griežtas aiškinimas, nes tarptautinės apsaugos statuso panaikinimas arba nesuteikimas reiškia šios apsaugos ir su ja susijusių teisių pabaigą. Taigi, išskyrus nuostatas, aiškiai numatytas Ženevos konvencijos 1 straipsnio C–F skirsniuose, jokia kita nuostata negali būti pasiremta siekiant pateisinti konstatavimą, kad tarptautinė apsauga nebėra reikalinga(19).
46. Sąjungos teisės aktų leidėjas minėtas nuostatas į Sąjungos teisę perkėlė Direktyvos 2011/95 11 ir 12 straipsniais, kuriuose numatyti atitinkamai pabėgėlio statuso panaikinimo ir nesuteikimo pagrindai.
47. Kadangi Sąjungos teisėje yra numatyta papildoma tarptautinės apsaugos forma, Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2011/95 16 ir 17 straipsniuose taip pat numatė papildomos apsaugos statuso panaikinimo ir nesuteikimo pagrindus, kurie visiškai atitinka pagrindus, nurodytus šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies e ir f punktuose ir 2 dalyje, taip pat 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse.
48. Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia užtikrinti abiejų tarptautinės apsaugos formų nuoseklumą ir vientisumą(20), todėl aiškinant papildomos apsaugos panaikinimo pagrindus taip pat turi būti paisoma Ženevos konvencijos. Taigi, pagrindai, kuriais remdamasi valstybė narė gali arba privalo panaikinti papildomos apsaugos statusą, turi būti aiškinami griežtai, kaip reikalaujama pagal šią konvenciją.
49. Kaip pamatysime toliau, joks iš pagrindų, kuriuos Sąjungos teisės aktų leidėjas įtvirtino Direktyvos 2011/95 19 straipsnyje, valstybei narei nesuteikia teisės panaikinti papildomos apsaugos statusą dėl kitokios priežasties nei priežastys, kurias šis teisės aktų leidėjas tiesiogiai nurodė ir išsamiai išvardijo šioje nuostatoje, ir, be kita ko, šis statusas negali būti panaikintas tuo atveju, tuo atveju, jei buvo padaryta klaida, už kurią yra atsakinga tik šios valstybės administracija.
50. Pirma, pagal Direktyvos 2011/95 19 straipsnio 1 dalį papildomos apsaugos statusas gali būti panaikintas, kai suinteresuotasis asmuo nustoja būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu pagal šios direktyvos 16 straipsnį.
51. Primintina, kad minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nustoja būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu, kai aplinkybės, į kurias atsižvelgus buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nereikalinga.“
52. Šia nuostata į Sąjungos teisę perkeliamos penktoji ir šeštoji nuostatos dėl statuso panaikinimo, numatytos Ženevos konvencijos 1 straipsnio C skirsnyje.
53. Be to, Direktyvos 2011/95 16 straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad „[t]aikydamos 1 dalį, valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus didelės žalos pavojaus“.
54. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taiko platų sąvokos „aplinkybės“ aiškinimą, nes mano, kad šios direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta prielaida gali apimti atvejį, kai suinteresuotasis asmuo nustoja būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu dėl to, kad „pasikeitė institucijų turimos žinios apie faktines aplinkybes“.
55. Šis aiškinimas turi būti iškart atmestas, nes jis neatitinka labai griežto aiškinimo, taikytino Ženevos konvencijos 1 straipsnio C skirsnyje įtvirtintoms nuostatoms dėl statuso panaikinimo.
56. Kaip aiškiai pažymėjo VPRK savo gairėse(21), „[n]uostatomis dėl statuso panaikinimo yra įtvirtintos negatyviosios sąlygos ir jų sąrašas yra baigtinis. Todėl šios nuostatos turi būti aiškinamos griežtai ir negali būti pagal analogiją remiamasi jokia kita priežastimi siekiant pateisinti pabėgėlio statuso panaikinimą“(22). VPRK priduria, jog tuo atveju, jei vėliau paaiškėja, kad asmuo niekada neturėjo būti pripažintas pabėgėliu ir kad pabėgėlio statusas buvo suteiktas remiantis netinkamu faktinių aplinkybių aiškinimu arba kad suinteresuotasis asmuo turi kitą pilietybę, turi būti kalbama ne apie pabėgėlio statuso, o apie sprendimo suteikti šį statusą panaikinamą(23).
57. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomu aiškinimu neatsižvelgiama į tai, kad nuostatoje dėl statuso panaikinimo vartojamos sąvokos „aplinkybės“ reikšmė yra itin tiksli, taip pat neatsižvelgiama į akto, kuriame yra ši sąvoka, bendrą struktūrą ir tikslą.
58. Šios aplinkybės – tai aplinkybės, kuriomis remdamasi pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio f punktą kompetentinga nacionalinė institucija pripažino papildomos apsaugos statusą(24). Tai yra objektyvios aplinkybės, egzistuojančios suinteresuotojo asmens šalyje, kurių pagrindu įvertinama, ar šiam asmeniui grįžus į šią šalį kyla realus didelės žalos pavojus.
59. Todėl šios aplinkybės turi lemiamą reikšmę sprendžiant dėl papildomos apsaugos suteikimo, nes jos parodo, kad prašytojo kilmės šalis nesugeba apsaugoti jo nuo šios žalos, ir pagrindžia šio asmens baimę(25). O šių aplinkybių pasikeitimas turi lemiamą reikšmę sprendžiant dėl minėtos apsaugos panaikinimo(26).
60. Taigi, siekiant išsaugoti tarptautinės apsaugos suteikimo tvarkos vientisumą, Direktyvos 2011/95 16 straipsnyje, kaip ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio C skirsnio 5 ir 6 dalyse, numatyta, kad papildomos apsaugos statusas panaikinamas, kai šios apsaugos suteikimą pateisinusios aplinkybės „nustoja egzistuoti“ arba „pasikeičia“ tiek, kad nebelieka priežasčių, dėl kurių buvo suteiktas šis statusas. Sąjungos teisės aktų leidėjas reikalauja, kad pasikeitimas būtų „svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio“, tam, kad papildomos apsaugos statusas nebūtų nuolat peržiūrimas dėl laikinų pokyčių šį statusą turinčių asmenų kilmės šalyje ir kad būtų užtikrintas šių asmenų situacijos stabilumas.
61. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu, kad papildomos apsaugos statuso panaikinimas gali būti susijęs tik su asmenimis, kuriems šis statusas buvo teisėtai suteiktas atsižvelgiant į aplinkybes jų kilmės šalyje, bet kuriems dėl su šių aplinkybių pasikeitimu susijusių objektyvių priežasčių tarptautinė apsauga tapo nebereikalinga. Taigi, papildomos apsaugos panaikinimas nėra skirtas tam, kad būtų ištaisytos administracijos klaidos, ir, akivaizdu, jis negali priklausyti nuo tokio subjektyvaus ir kintančio kriterijaus kaip kompetentingos nacionalinės institucijos žinios apie šias aplinkybes.
62. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad Direktyvos 2011/95 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas panaikinimo pagrindas kompetentingai nacionalinei institucijai nesuteikia teisės panaikinti papildomos apsaugos statusą tokioje situacijoje kaip pagrindinėje byloje, kai ši institucija suklydo nustatydama suinteresuotojo asmens kilmės šalį ir tik ji yra atsakinga už šią klaidą.
63. Pagal Direktyvos 2011/95 19 straipsnio 2 dalį ir 3 dalies a punktą papildomos apsaugos statusas gali būti panaikintas, kai suinteresuotasis asmuo, nors ir atitinka reikalavimus, kad būtų pripažintas šią apsaugą galinčiu gauti asmeniu, vis dėlto negauna šios apsaugos dėl pavojaus, kurį jis kelia valstybės narės visuomenei ir saugumui, arba dėl šios direktyvos 17 straipsnyje nurodytos ypač sunkios veikos, kurią jis padarė arba kurioje jis dalyvavo (nuostata dėl statuso nesuteikimo).
64. Šia nuostata į Sąjungos teisę perkeliamas Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnis.
65. Akivaizdu, kad šios nuostatos nagrinėjimas neturi reikšmės, nes suinteresuotasis asmuo nėra padaręs nusikaltimo ir nėra jokio pavojaus, kurį jis galėtų kelti Austrijai.
66. Galiausiai, trečia, papildomos apsaugos statusas gali būti panaikintas dėl šį statusą turinčio asmens sukčiavimo.
67. Pagal Direktyvos 2011/95 19 straipsnio, kuriuo aiškiai remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 3 dalies b punktą valstybės narės iš esmės privalo panaikinti papildomos apsaugos statusą, jei kompetentinga nacionalinė institucija nepagrįstai suteikė šį statusą dėl suinteresuotojo asmens kaltės neteisingai pateiktų arba nutylėtų faktų.
68. Šioje byloje nėra panaikinimo pagrindo, numatyto šioje nuostatoje, nes M. Bilali nepateikė neteisingų su juo susijusių faktų ir jų nenutylėjo, todėl jo statusas negali būti panaikintas remiantis šios nuostatos tekstu.
69. Taigi, konstatuotina, kad, kaip ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio D–F skirsniuose, Direktyvos 2011/95 19 straipsnyje tiesiogiai nurodyti ir išsamiai išvardyti panaikinimo pagrindai kompetentingai nacionalinei institucijai nesuteikia teisės panaikinti suinteresuotojo asmens papildomos apsaugos statusą dėl klaidos, kuri buvo padaryta nustatant suinteresuotojo asmens kilmės šalį ir už kurią yra atsakinga tik ši institucija.
2. Procesiniai tarptautinės apsaugos panaikinimo mechanizmai
70. Kaip matėme, Direktyvos 2011/95 19 straipsniu siekiama įtvirtinti procesinius mechanizmus, leidžiančius užtikrinti papildomos apsaugos statuso panaikinimą laikantis Ženevos konvencijos normų. Taigi, šiame straipsnyje pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriais remdamosi valstybės narės gali arba privalo panaikinti minėtą statusą, nutraukti jo galiojimą arba jo nepratęsti, o taikytinos procesinės taisyklės patikslintos Direktyvos 2013/32 44 ir 45 straipsniuose.
71. Iš Direktyvos 2011/95 19 straipsnio formuluotės ir iš Sąjungos teisės aktų leidėjo nurodytų sprendimų pobūdžio labai aiškiai matyti, kad šie sprendimai priimami tais atvejais, kai asmenys, kurių statusas buvo jiems teisėtai suteiktas, bet kurie dėl pokyčių jų kilmės šalyje (nuostata dėl statuso panaikinimo) arba dėl jų pačių elgesio (nuostata dėl statuso nesuteikimo) nebegali gauti šios apsaugos. Taigi sprendimai, kuriuos Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodo Direktyvos 2011/95 19 straipsnyje, nėra skirti tokiai situacijai, kai asmenims neturėjo būti suteikta tarptautinė apsauga, pavyzdžiui, dėl to, kad buvo padaryta klaida nustatant jų poreikį gauti tarptautinę apsaugą. A priori, tokia situacija kaip nagrinėjamoji neturėtų patekti į šios direktyvos 19 straipsnio taikymo sritį.
72. Tai neleidžiama ir pagal Direktyvos 2013/32 IV skyriuje numatytas procesines nuostatas, susijusias su „tarptautinės apsaugos panaikinim[u]“.
73. Primintina, kad pagal šios direktyvos 44 straipsnį valstybės narės „užtikrina, kad tarptautinės apsaugos konkrečiam asmeniui panaikinimo nagrinėjimas gali būti pradėtas, kai atsiranda naujos informacijos arba duomenų, rodančių, kad yra priežasčių persvarstyti jo tarptautinės apsaugos pagrįstumą“.
74. Nors Sąjungos teisės aktų leidėjas šiuo atveju vartoja teisinę sąvoką (sąvoka „panaikinimas“), kuri skiriasi nuo Direktyvos 2011/95 14 ir 19 straipsniuose vartojamų sąvokų ir kuri apima itin plačiai „naujos informacijos arba duomenų“ atsiradimą, konstatuotina, kad sąvoka „tarptautinės apsaugos panaikinimas“ Direktyvos 2013/32 2 straipsnio o punkte apibrėžta kaip „kompetentingos institucijos sprendimas atšaukti, nutraukti arba atsisakyti atnaujinti asmens pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusą pagal Direktyvą [2011/95]“.
75. Tai aiškiai patvirtina nuorodos, padarytos Direktyvos 2013/32 45 straipsnio 1 dalyje ir 46 straipsnio 1 dalies c punkte.
76. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad vieninteliai atvejai, kuriais Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino leisti valstybėms narėms panaikinti arba atšaukti papildomos apsaugos statusą, – tai atvejai, nurodyti Direktyvos 2011/95 19 straipsnyje.
77. Taigi, ši nuostata prieštarauja tokiems nacionalinės teisės aktams, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos kompetentingai nacionalinei institucijai leidžiama panaikinti minėtą statusą kitokiu pagrindu nei pagrindai, kuriuos Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nurodė ir išsamiai išvardijo minėtoje nuostatoje.
78. Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, jog Direktyvos 2011/95 19 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią valstybė narė gali panaikinti papildomos apsaugos statusą tuo atveju, kai kompetentinga nacionalinė institucija suklydo dėl aplinkybių, kurios pateisino šio statuso suteikimą, ir tik ji yra atsakinga už šią klaidą.
B. Taikytinos teisės normos
79. Tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų suteikta visa naudinga informacija, leidžianti išspręsti jo nagrinėjamą bylą, manau, kad nagrinėjant užduotą klausimą būtina paaiškinti sprendimo, kurį turi priimti kompetentinga nacionalinė institucija tuo atveju, kai dėl šios institucijos klaidos suinteresuotajam asmeniui buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, pobūdį ir dalyką. Iš esmės šiam sprendimui taikytinos teisės normos priklauso nuo jo teisinio kvalifikavimo.
80. Šioje byloje Bundesamt savo iniciatyva panaikino minėtą statusą remdamasi AsylG 2005 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
81. Nustatyta, kad nuo pat procedūros pradžios Bundesamt suinteresuotajam asmeniui papildomos apsaugos statuso suteikti neturėjo. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Bundesamt nepavyko teisingai nustatyti suinteresuotojo asmens kilmės šalies, nes ji neatliko tinkamų tyrimų ir pasirėmė „klaidinga prielaida“, todėl „papildomos apsaugos suteikimo sąlygos niekada nebuvo įvykdytos“(27).
82. Tokiomis aplinkybėmis kaip nagrinėjamosios, kai sprendimas suteikti papildomos apsaugos statusą buvo priimtas pažeidus teisės normas, ypač šio statuso suteikimui taikomus kriterijus, įtvirtintus Direktyvos 2011/95 II ir V skyriuose, ir kai šis pažeidimas turėjo lemiamą įtaką tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo rezultatui, manau, kad papildomos apsaugos statusas turi būti panaikintas.
83. Pasirenkant šį sprendimo būdą išvengiama platesnio aiškinimo taikymo labai griežtoms Ženevos konvencijos nuostatoms, taigi nenukrypstama nuo Direktyvos 2011/95 19 straipsnio teksto ir kartu galima užtikrinti maksimalias procesines garantijas ir visišką teisingumą asmeniui, kuris visai nėra atsakingas už administracijos padarytą klaidą.
84. Taip pat toks sprendimo būdas turi būti pasirinktas, jei norima garantuoti bendros Europos prieglobsčio sistemos vientisumą – bet koks nepagrįstas statuso pripažinimas turi būti ištaisytas siekiant užtikrinti, kad tarptautinė apsauga būtų suteikiama tik asmenims, kuriems iš tikrųjų jos reikia. Šiuo atveju tokioje situacijoje, kai statusas buvo suteiktas dėl teisinės arba faktinės klaidos, kurią padarė bylą nagrinėjanti institucija, VPRK rekomenduoja panaikinti arba pripažinti negaliojančiu aktą dėl šio statuso pripažinimo ir tai turi būti padaryta taikant procedūrą, kuria paisoma bendrųjų teisės principų. Nors panaikinimas arba pripažinimas negaliojančiu nėra tiesiogiai numatyti Ženevos konvencijoje, VPRK vis dėlto mano, kad tai visiškai atitinka šios konvencijos dalyką ir tikslą ir yra privaloma siekiant išlaikyti pabėgėlio apibrėžties vientisumą(28).
85. Ši panaikinimo procedūra tampa dar labiau privaloma šioje byloje, nes prielaidos, kuriomis rėmėsi kompetentinga nacionalinė institucija, turėjo įtakos visai tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrai, t. y. ne tik sprendimui atsisakyti suteikti pabėgėlio statusą, bet ir sprendimo suteikti papildomos apsaugos statusą teisėtumui. Iš esmės primintina, kad Direktyvos 2013/32 10 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta viena procedūra, pagal kurią kompetentinga nacionalinė institucija nagrinėja prašymą atsižvelgdama į dvi tarptautinės apsaugos formas, visų pirma nagrinėjamos sąlygos, nustatytos pabėgėlio statusui suteikti, o paskui – papildomai apsaugai suteikti numatytos sąlygos, be to, prašytojo kilmės šalies nustatymas – tai referencinis kriterijus, bendras abiem tarptautinės apsaugos formoms(29).
86. Be to, nagrinėdamas jam paduotą skundą, Asylgerichtshof (Prieglobsčio bylų teismas) sprendimą, kuriuo Bundesamt atsisakė suteikti pabėgėlio statusą suinteresuotajam asmeniui, panaikino taip pat dėl prielaidų, kuriomis remdamasi Bundesamt atliko savo tyrimą.
87. Tokiomis aplinkybėmis, kai visa tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra turėjo trūkumų ir kai, galiausiai, atitinkamas asmuo netenkino papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, manau, kad teisingesnis pasirinkimas būtų sprendimo, kuriuo suteiktas minėtas statusas, panaikinimas.
88. Sąjungos teisėje nenumatyta jokios specialios nuostatos dėl procesinių normų ir taisyklių, taikytinų tuo atveju, jei papildomos apsaugos statusas panaikinamas dėl administracijos padarytos klaidos.
89. Todėl, kadangi Sąjungos teisėje nėra specialių nuostatų, remiantis valstybių narių proceso autonomijos principu šios taisyklės turi būti apibrėžtos remiantis nacionalinės teisės sistema ir, pirmiausia, – šios valstybės administracinės teisės normomis. Taigi, tokia byla kaip nagrinėjamoji priskirtina įprastam teismo procesui, kai aktas, kuriuo asmeniui suteiktos tam tikros teisės, panaikinamas dėl administracijos klaidos.
90. Vis dėlto šis aktas yra ypatingas, nes pagal Sąjungos teisę juo suteikiama tarptautinė apsauga, susijusi, be kita ko, su teise gyventi šalyje ir teise į šeimos susijungimą, kurios taip pat patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.
91. Taigi, turi būti ne tik paisoma valstybių narių proceso autonomijos, bet ir laikomasi pareigos gerbti, pirma, pagrindines teises ir, antra, lygiateisiškumo ir veiksmingumo principus(30).
92. Dėl lygiateisiškumo principo pažymėtina, jog pagal jį reikalaujama, kad asmenys, besiremiantys pagal Sąjungos teisės sistemą suteiktomis teisėmis, neturi būti vertinami mažiau palankiai nei asmenys, kurie remiasi išimtinai pagal nacionalinę teisę suteiktomis teisėmis.
93. Taigi, tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoji, šio principo paisymas reikalauja, kad procesinės normos ir taisyklės, taikytinos panaikinant aktą, kuriuo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nebūtų mažiau palankios nei normos ir taisyklės, taikomos panaikinant aktą, kuriuo suteikiamas panašus statusas pagal nacionalinę teisę.
94. Nacionalinis teismas turi įvertinti atitinkamų statusų panašumą atsižvelgdamas, be kita ko, į jų dalyką, į teises ir privalumus, susijusius su minėtais statusais, ypač į ekonominius ir socialinius privalumus, kaip leidimo gyventi šalyje suteikimas, galimybė gauti socialinę apsaugą, naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir galimybė įsidarbinti. Kadangi Direktyva 2011/95 išsamiai suderinta tarptautinės apsaugos sritis, šiuo atveju reikės remtis statusais, kuriuos savo nuožiūra suteikia valstybės narės dėl gailestingumo ar humanitarinių priežasčių(31).
95. Be to, dėl taikytinų procesinių normų ir taisyklių pažymėtina, kad daugelyje valstybių narių nustatytos griežtos sąlygos, taikomos tuomet, kai aktas, kuriuo suteiktos teisės, panaikinamas dėl klaidos, už kurią yra atsakinga tik administracinė institucija. Jeigu prašytojas yra pateikęs savo prašymą sąžiningai ir bendradarbiavo tyrimo procedūros metu ir jeigu jis galėjo pagrįstai laikyti sprendimą teisingu ir galiojančiu, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai paprastai laikomi svarbesniais nei galimas valstybės narės interesas ištaisyti klaidas, kurias padarė sprendimus priimančios institucijos.
96. Šiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas turi pirmiausia įsitikinti, kad tarptautinės apsaugos statusas panaikinamas griežtai laikantis proceso teisingumo garantijų ir paisant proporcingumo principo. Siekiant išvengti statuso panaikinimo pasekmių, kurios būtų neproporcingos ir padarytų didelės žalos atitinkamam asmeniui, reikia atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes ir, be kita ko, teises ir privalumus, kuriais šis asmuo naudojosi po statuso suteikimo, visų pirma – į teisę į šeimos susijungimą, kurią jis galėjo įgyvendinti, jo gyvenimo šalyje trukmę ir ekonominės ir socialinės integracijos valstybėje narėje laipsnį, taip pat į sunkumus, su kuriais jis gali susidurti panaikinus jam suteiktą statusą.
97. Savo ruožtu dėl veiksmingumo principo pažymėtina, jog paisant šio principo reikalaujama, kad dėl procesinių normų ir taisyklių, taikytinų panaikinant aktą, kuriuo suteiktas papildomos apsaugos statusas, netaptų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis(32).
98. Veiksmingumo principas yra labai glaudžiai susijęs su teise į veiksmingą teisminę gynybą ir reiškia, kad jei pagal Sąjungos teisės nuostatas asmenims yra pripažinta tam tikra teisė, valstybės narės yra atsakingos už šios teisės veiksmingą apsaugą, o tai iš principo reiškia galimybės pareikšti ieškinį teisme buvimą.
99. Nors minėto principo laikymąsi turi tikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pažymiu, kad pagrindinėje byloje suinteresuotasis asmuo turėjo galimybę paduoti skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas), o paskui – specialųjį kasacinį skundą Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas), kiek tai susiję su papildomos apsaugos statuso, suteikto atsižvelgiant į tai, kad kilmės šalis yra Alžyras, panaikinimo procedūra.
100. Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje, kai sprendimas suteikti papildomos apsaugos statusą buvo priimtas pažeidus teisės normas, ypač šiam statusui suteikti taikomus kriterijus, įtvirtintus Direktyvos 2011/95 II ir V skyriuose, ir kai šis pažeidimas turėjo lemiamą įtaką tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo rezultatui, valstybė narė privalo panaikinti papildomos apsaugos statusą.
101. Be to, kadangi Sąjungos teisėje nenumatyta specialių nuostatų dėl procesinių normų ir taisyklių, taikytinų tuo atveju, tuo atveju, kai papildomos apsaugos statusas panaikinamas dėl administracijos padarytos klaidos, pagal valstybių narių proceso autonomijos principą šios taisyklės turi būti apibrėžtos remiantis nacionalinės teisės sistema, tačiau turi būti paisoma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.
VI. Išvada
102. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija) prejudicinį klausimą atsakyti taip:
1. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 19 straipsniu draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią valstybė narė gali panaikinti papildomos apsaugos statusą tuo atveju, jei kompetentinga nacionalinė institucija suklydo dėl aplinkybių, kurios pateisino šio statuso suteikimą, ir jei tik ji yra atsakinga už šią klaidą.
2. Tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje, kai sprendimas suteikti papildomos apsaugos statusą buvo priimtas pažeidus teisės normas, ypač šiam statusui suteikti taikomus kriterijus, įtvirtintus Direktyvos 2011/95 II ir V skyriuose, ir kai šis pažeidimas turėjo lemiamą įtaką tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo rezultatui, valstybė narė privalo panaikinti papildomos apsaugos statusą.
Kadangi Sąjungos teisėje nenumatyta specialių nuostatų dėl procesinių normų ir taisyklių, taikytinų tuo atveju, jei papildomos apsaugos statusas panaikinamas dėl administracijos padarytos klaidos, pagal valstybių narių proceso autonomijos principą šios taisyklės turi būti apibrėžtos remiantis nacionalinės teisės sistema, tačiau turi būti paisoma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.