Tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. kovo 9 d.
Byla F‑26/09
N
prieš
Europos Parlamentą
„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Ieškinys dėl žalos atlyginimo — Priimtinumas — Psichologinis priekabiavimas — Rūpestingumo pareiga — Neturtinė žala“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo N prašo priteisti iš Parlamento 12 000 eurų žalai, patirtai, pirma, dėl psichologinio ir profesinio priekabiavimo, kurį jis teigia patyręs nuo 2006 m. rugpjūčio 16 d. iki 2007 m. gegužės 1 d., ir, antra, dėl to, kad nepriklausoma tarnyba nepradėjo vidaus administracinio tyrimo, atlyginti.
Sprendimas: Priteisti iš Parlamento sumokėti ieškovui 2 000 eurų išmoką. Atmesti likusią ieškinio dalį. Parlamentas padengia savo ir tris ketvirtąsias ieškovo bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas padengia vieną ketvirtąją savo bylinėjimosi išlaidų.
Santrauka
1. Pareigūnai — Ieškinys — Asmens nenaudai priimtas aktas — Sąvoka — Priemonių, kurių reikia imtis pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, nepriėmimas— Institucijos pagalbos neteikimas savo pareigūnams — Netaikymas — Išimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24, 90 ir 91 straipsniai)
2. Pareigūnai — Psichologinis priekabiavimas — Sąvoka — Elgesys, kuriuo siekiama diskredituoti asmenį arba pabloginti jo darbo sąlygas — Elgesio pakartotinumo reikalavimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalis)
3. Pareigūnai — Psichologinis priekabiavimas — Sąvoka — Vertinimo ataskaita, kurioje yra neigiamų, tačiau pareigūno neįžeidžiančių pastabų — Netaikymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalis)
4. Pareigūnai — Ieškinys — Terminai — Institucijai pateiktas prašymas atlyginti žalą — Protingo termino laikymasis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnis)
5. Pareigūnai — Vertinimas — Tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita — Tikslų nenustatymas
6. Pareigūnai — Ieškinys — Ieškinys dėl žalos atlyginimo — Ginčijamo akto, kuriuo neužtikrinamas tinkamas nematerialinės žalos atlyginimas, panaikinimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)
1. Iš principo pareigūnas, manantis, kad gali pasiremti Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsniu, turi pateikti prašymą suteikti pagalbą institucijai, kurioje jis dirba. Tik tam tikros ypatingos aplinkybės gali įpareigoti instituciją be išankstinio suinteresuotojo asmens prašymo tik savo iniciatyva suteikti konkrečią pagalbą. Jei tokių aplinkybių nėra, institucijos pagalbos nesuteikimas savo iniciatyva pareigūnams ir tarnautojams nėra asmens nenaudai priimtas aktas. Šiuo atžvilgiu, jei pareigūnas prašo atlyginti žalą, patirtą dėl institucijos pareigos suteikti pagalbą pažeidimo, reikalavimų dėl žalos atlyginimo priimtinumas priklauso nuo to, ar juos pateikiant yra priimtas sprendimas atmesti prašymą suteikti pagalbą.
Laiško, kuriuo pareigūnas prašo Paskyrimų tarnybos atlyginti žalą, pagrįstą psichologiniu priekabiavimu ir rūpestingumo pareigos pažeidimu, negalima laikyti prašymu suteikti pagalbą pagal Pareigūno tarnybos nuostatų 24 straipsnį. Prašymu suteikti pagalbą taip pat negali būti laikomas skundas, kuriuo siekiama gauti žalos, patirtos, nes nesilaikyta pareigos suteikti pagalbą, atlyginimą.
(žr. 47–49 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1986 m. birželio 12 d. Sprendimo Sommerlatte prieš Komisiją, 229/84, Rink. p. 1805, 20 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Belgija ir Komisija prieš Genette, T‑90/07 P ir T‑99/07 P, Rink. p. II‑3859, 101–103 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. gegužės 31 d. Sprendimo Frankin ir kt. prieš Komisiją, F‑91/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑25 ir II‑A‑1‑83, 24 punktas.
2. Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje psichologinis priekabiavimas apibrėžiamas kaip „veiksmai <…> kurie gali pakenkti“; pagal ją, siekiant įrodyti psichologinį priekabiavimą, reikalaujama, kad būtų patenkintos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma sąlyga susijusi su fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba, gestais, kurie „trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingi“, vadinasi, psichologinis priekabiavimas turi būti suvokiamas kaip ilgai trunkantis procesas, o tai reiškia, kad veiksmai yra pakartotiniai arba tęstiniai, taip pat „tyčiniai“. Pagal antrą sąlygą, kuri nuo pirmosios atskirta jungtuku „ir“, šiuo fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba arba gestais turi būti kenkiama asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai. Dėl to, kad būdvardis „tyčiniai“ susijęs su pirmąja, o ne su antrąja sąlyga, galima padaryti dvi išvadas. Pirma, Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje nurodytas fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai turi būti sąmoningi, todėl ši nuostata netaikoma atsitiktiniams veiksmams. Antra, nereikalaujama, kad fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai būtų įvykdyti siekiant pakenkti asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai. Kitaip tariant, galėjo būti psichologinis priekabiavimas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, nors priekabiautojas savo veiksmais nesiekė apšmeižti arba pažeminti aukos arba sąmoningai pabloginti jos darbo sąlygų. Pakanka, kad šie veiksmai objektyviai sukeltų tokių pasekmių, nes jie buvo įvykdyti sąmoningai.
(žr. 72 punktą)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Q prieš Komisiją, F‑52/05, byla T‑80/09 P, Rink. VT p. I‑A‑1‑409 ir II‑A‑1‑2235, 135 punktas, pateiktas apeliacinis skundas Bendrajame Teisme, byla T‑80/09 P.
3. Jei Tarnautojų teismas panaikino pareigūno vertinimo ataskaitą, nes, be kita ko, administracija vertino suinteresuotąjį asmenį prieš tai jam nenustačiusi tikslų, pats savaime šis neteisėtumas, kad ir kaip būtų gaila, negali būti laikomas psichologinį priekabiavimą atskleidžiančia aplinkybe. To, kad vertinimo ataskaitoje yra neigiamų pastabų dėl pareigūno, negalima vertinti kaip psichologinio priekabiavimo, jei šios pastabos neperžengia vertintojo didelės diskrecijos ribų ir ypač jei neperžengiamos nemalonios ar užgaulios paties suinteresuotojo asmens kritikos ribos.
(žr. 86 punktą)
4. Tiek, kiek pareigūnas užginčijo savo vertinimo ataskaitos teisėtumą per terminą ieškiniui pareikšti teisme, ir tuo atveju, jei jo prašymas atlyginti žalą buvo pateiktas per pagrįstą terminą skaičiuojant nuo tada, kai jis sužinojo apie šią ataskaitą, atskiru aktu pateikti reikalavimai, kuriais siekiama žalos, tariamai patirtos dėl šio akto, atlyginimo, yra priimtini.
(žr. 96 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo W prieš Komisiją, T‑78/96 ir T‑170/96, Rink. VT p. I‑A‑239 ir II‑745, 159 punktas; 2003 m. gruodžio 17 d. Sprendimo McAuley prieš Tarybą, T‑324/02, Rink. VT p. I‑A‑337 ir II‑1657, 92 ir 96 punktai; 2006 m. spalio 19 d. Sprendimo Pessoa e Costa prieš Komisiją, T‑503/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑237 ir II‑A‑2‑139, 58 ir 59 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Tsarnavas prieš Komisiją, F‑125/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑43 ir II‑A‑1‑231, 69–71 punktai.
5. Vertintojas, kuris siekdamas įvertinti pareigūną neatsižvelgia į tai, kad iš anksto nebuvo nustatyta jokio vertinamo laikotarpio tikslo, padaro akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidžia rūpestingumo pareigą.
(žr. 95 punktą)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. lapkričio 10 d. Sprendimas N prieš Parlamentą, F‑71/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑429 ir II‑A‑1‑2319.
6. Taisyklė, kad vien pareigūno skundžiamo administracijos akto panaikinimas yra tinkamas ir iš esmės pakankamas bet kokios neturtinės žalos atlyginimas, turi tam tikras išimtis. Pavyzdžiui, neteisėto administracijos akto panaikinimu negalima atlyginti visos patirtos neturtinės žalos, jei šiame akte įtvirtintas aiškiai neigiamas ieškovo gebėjimų vertinimas, kuriuo jį galima įžeisti, jei aktu padarytas pažeidimas yra labai rimtas ar jei akto panaikinimas yra visiškai neveiksmingas.
(žr. 101–103, 105 ir 107 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1990 m. vasario 7 d. Sprendimo Culin prieš Komisiją, C‑343/87, Rink. p. I‑225, 25–29 punktai.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. sausio 26 d. Sprendimo Pierrat prieš Teisingumo Teismą, T‑60/94, Rink. VT p. I‑A‑23 ir II‑77, 62 punktas; 2000 m. kovo 23 d. Sprendimo Rudolf prieš Komisiją, T‑197/98, Rink. VT p. I‑A‑55 ir II‑241, 98 punktas; 2004 m. sausio 21 d. Sprendimo Robinson prieš Parlamentą, T‑328/01, Rink. VT p. I‑A‑5 ir II‑23, 79 punktas; 2004 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Ferrer de Moncada prieš Komisiją, T‑16/03, Rink. VT p. I‑A‑261 ir II‑1163, 68 punktas; 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Cwik prieš Komisiją, T‑155/03, T‑157/03 ir T‑331/03, Rink. VT p. I‑A‑411 ir II‑1865, 205 ir 206 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Sundholm prieš Komisiją, F‑42/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑437 ir II‑A‑1‑2499, 44 punktas; 2008 m. spalio 22 d. Sprendimo Tzirani prieš Komisiją, F‑46/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑323 ir II‑A‑1‑1773, 223 punktas; 2009 m. gegužės 5 d. Sprendimo Simões Dos Santos prieš VRDT, F‑27/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑113 ir II‑A‑1‑613, 142 ir 143 punktai, pateiktas apeliacinis skundas Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, byla T‑260/09 P; 2009 m. liepos 7 d. Sprendimo Bernard prieš Europolą, F‑99/07 ir F‑45/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑233 ir II‑A‑1‑1267, 106 punktas.