TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. birželio 28 d.

Byla F‑38/06

Irène Bianchi

prieš

Europos mokymo fondą (EMF)

„Viešoji tarnyba – Laikinieji tarnautojai – Terminuota darbo sutartis – Nepratęsimas – Profesinės kompetencijos neturėjimas – Pareiga motyvuoti – Akivaizdi vertinimo klaida“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo I. Bianchi prašo, be kita ko, panaikinti 2005 m. spalio 24 d. EMF sprendimą nepratęsti jos laikinosios tarnautojos terminuotos darbo sutarties ir nurodyti atlyginti žalą, kurią ji patyrė dėl ginčijamo sprendimo.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Pareigūno administraciniam statusui įtakos turintis sprendimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Vidinės institucijos instrukcijos

3.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Terminuotos darbo sutarties pratęsimas

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio b punktas)

1.      Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio pirma pastraipa siekiama užtikrinti pareigūno teisę į gynybą, užkertant kelią tam, kad Paskyrimo tarnybos priimti sprendimai, darantys poveikį jo administraciniam statusui ir karjerai, būtų pagrįsti su jo kompetencija, nauda ir elgesiu susijusiais faktais, nenurodytais jo asmens byloje. Iš to išplaukia, kad tokiais faktiniais duomenimis pagrįstas sprendimas prieštarauja Pareigūnų tarnybos nuostatų garantijoms ir turi būti panaikintas, nes buvo priimtas taikant neteisėtą procedūrą.

Tačiau nors galima apgailestauti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnyje numatyti dokumentai nebuvo pridėti prie asmens bylos, ši aplinkybė negali pateisinti sprendimo panaikinimo, jei prieš priimant ginčijamą sprendimą suinteresuotajam asmeniui buvo sudaryta galimybė veiksmingai pareikšti savo pastabas apie šiuose dokumentuose nurodytus faktus ir jeigu jis iš tiesų susipažino su jų turiniu iki termino skundui paduoti pabaigos, ir todėl sąlygos, kuriomis jis galėjo užtikrinti savo teisę į gynybą, nebūtų iš esmės kitokios, jei ginčijami dokumentai būtų pridėti prie jo asmens bylos.

(žr. 45, 46 ir 48 punktus)

Nuoroda:

1971 m. vasario 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rittweger prieš Komisiją, 21/70, Rink. p. 7, 29–41 punktai.

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1993 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Perakis prieš Parlamentą, T‑78/92, Rink. p. II‑1299, 27 punktas; 1994 m. vasario 9 d. Sprendimo Lacruz Bassols prieš Teisingumo Teismą, T‑109/92, Rink. VT p. I‑A‑31 ir II‑105, 68 punktas; 2003 m. vasario 6 d. Sprendimo Pyres prieš Komisiją, T‑7/01, Rink. VT p. I‑A‑37 ir II‑239, 70 punktas.

2.      Paprastas gairių, skirtų institucijos darbuotojams, projektas, kuris nebuvo pabaigtas ar administracijos formaliai priimtas ir kurio turinys yra tik rekomendacinio pobūdžio, nėra sprendimas, galintis sukurti teisių ir pareigų asmenims, kuriems jis yra skirtas. Tai, kad šis projektas buvo paskelbtas administracijos tinklalapyje ir kad administracija praktikoje taikė jame siūlomą išankstinio įspėjimo terminą atleidimo iš darbo ar laikinojo tarnautojo sutarties nepratęsimo atveju, neleidžia daryti išvados, jog tai yra šią instituciją saistantis aktas, galintis sukurti individualių teisių darbuotojams.

(žr. 80 ir 81 punktus)

3.      Kompetentinga institucija turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su laikinųjų tarnautojų terminuotų darbo sutarčių nepratęsimu, o Bendrijos teismo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar nepadaryta akivaizdi klaida vertinant tarnybos interesus ar piktnaudžiavimą įgaliojimais.

Šiuo atžvilgiu vykdydama rūpinimosi pareigą kompetetinga institucija, priimdama sprendimą dėl tarnautojo padėties, privalo atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios gali lemti jos sprendimą, o visų pirma į atitinkamo tarnautojo interesus. Taip yra tuo atveju, kai jis turi galimybę ginti savo interesus per pokalbį su atsakinga institucija iki sprendimo nepratęsti sutarties priėmimo ir kai šis sprendimas priimamas pasikonsultavus su tarnybomis, kuriose suinteresuotasis asmuo dirbo, ir su tarnyba, į kurią jis būtų paskirtas, jeigu jo sutartis būtų pratęsta. Laikinasis tarnautojas iš tiesų neturi jokios teisės į jo sutarties pratęsimą, nes tai yra tik galimybė, su sąlyga, kad šis pratęsimas atitinka tarnybos interesus.

(žr. 92–94 ir 96–98 punktus)

Nuoroda:

1993 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Klinke prieš Teisingumo Teismą, C‑298/93 P, Rink. p. I‑3009, 38 punktas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1996 m. balandžio 18 d. Sprendimo Kyrpitsisprieš CES, T‑13/95, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑503, 52 punktas; 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Dejaiffe prieš VRDT, T‑223/99, Rink. VT p. I‑A‑277 ir II‑1267, 51 ir 53 punktai; 2003 m. vasario 6 d. Sprendimo Pyres prieš Komisiją, T‑7/01, Rink VT p. I‑A‑37 ir II‑239, 51 ir 64 punktai; 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Mausolf prieš Europolą, T‑258/03, Rink. VT p. I‑A‑45 ir II‑189, 49 punktas.