TARNAUTOJŲ TEISMO PIRMININKO NUTARTIS

2010 m. rugsėjo 10 d.

Byla F‑62/10 R

Jürgen Esders

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba — Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra — Prašymas sustabdyti vykdymą — Paskyrimas į kitas pareigas — Pareigūnų rotacijos Komisijos atstovybėse taisyklės — Skuba — Nebuvimas“

Dalykas: Pagal SESV 278 straipsnį ir AE 157 straipsnį bei pagal SESV 279 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai remiantis jos 106a straipsniu, pareikštas ieškinys, kuriuo J. Esders, Komisijos Komunikacijos generalinio direktorato pareigūnas, dirbantis atstovybėje Vokietijoje, prašo atidėti 2010 m. liepos 27 d. Komisijos sprendimo jį perkelti į Komisijos būstinę nuo 2010 m. rugsėjo 1 dienos vykdymą.

Sprendimas: Atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Santrauka

1.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas — Vykdymo sustabdymas — Laikinosios priemonės — Taikymo sąlygos — „Fumus boni juris“ — Skuba — Kumuliacinis pobūdis — Visų nagrinėjamų interesų palyginimas

(SESV 278 ir 279 straipsniai; Teisingumo Teismo statuto 39 straipsnis ir I priedo 7 straipsnio 1 dalis; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)

2.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas — Vykdymo sustabdymas — Sprendimo perkelti į būstinę pareigūną, anksčiau dirbusį Komisijos atstovybėje kitoje valstybėje narėje, vykdymo sustabdymas — Taikymo sąlygos

(SESV 278 straipsnis; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)

1.      Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių prašymuose, be kita ko, turi būti nurodytos aplinkybės, dėl kurių reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumą.

Sąlygos, susijusios su skuba ir prašymo pagrįstumo patvirtinimu (fumus boni juris), yra kumuliacinės, todėl laikinųjų apsaugos priemonių prašymas turi būti atmestas, jei bent viena jų neįvykdoma. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus taip pat palygina esamus interesus. Atlikdamas šį visapusišką nagrinėjimą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, gali savo nuožiūra nustatyti būdą, kuriuo šios skirtingos sąlygos turi būti patikrintos, bei šio nagrinėjimo tvarką, nes jokia teisės norma neįpareigoja jo laikytis iš anksto nustatytos analizės tvarkos, kad įvertintų būtinybę priimti sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

(žr. 41–43 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. rugsėjo 10 d. Nutarties Elkaïm ir Mazuel prieš Komisiją, T‑173/99 R, Rink. VT p. I‑A‑155 ir II‑811, 18 punktas; 2001 m. rugpjūčio 9 d. Nutarties De Nicola prieš EIB, T‑120/01 R, Rink. VT p. I‑A‑171 ir II‑783, 12 ir 13 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. gegužės 31 d. Nutarties Bianchi prieš ETF, F‑38/06 R, Rink. VT p. I‑A‑1‑27 ir II‑A‑1‑93, 20 ir 22 punktai.

2.       Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas yra užtikrinti ne žalos atlyginimą, o visišką sprendimo dėl esmės efektyvumą. Kad būtų pasiektas šis tikslas, reikia, kad prašomos taikyti priemonės būtų skubios, nes jos būtinos, kad ieškovė išvengtų rimtos ir nepataisomos žalos, be to, jos turi būti nustatytos ir įsigalioti, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje. Taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašanti šalis turi pateikti įrodymų, kad negali sulaukti pagrindinės bylos baigties nepatirdama tokios žalos.

Vieno ar kelių gydytojų išvados savaime neužtenka nustatyti, kad, nesustabdžius sprendimo perkelti į būstinę pareigūną, anksčiau dirbusį Komisijos atstovybėje kitoje valstybėje narėje, vykdymo, jis gali patirti didelę ir nepataisomą žalą. Išduotų medicininių pažymų autoriai galėjo išklausyti tik ieškovo nuomonę, ir nei įrodyta, nei tvirtinta, kad jie turėjo visus duomenis ir dokumentus, kurie reikalingi pakankamai suprasti nagrinėjamas profesines aplinkybes.

(žr. 45 ir 47 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1999 m. kovo 25 d. Nutarties Willeme prieš Komisiją, C‑65/99 P(R), Rink. p. I‑1857, 62 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: minėtos Nutarties Elkaïm ir Mazuel prieš Komisiją 25 punktas; 2002 m. gruodžio 19 d. Nutarties Esch-Leonhardt ir kt. prieš ECB, T‑320/02 R, Rink. VT p. I‑A‑325 ir II‑1555, 27 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. liepos 14 d. Nutarties Bermejo Garde prieš EESRK, F‑41/10 R, 55 punktas.