TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. kovo 19 d.(*)
(Tekstas ištaisytas 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendra tvarka – Direktyva 2013/32/ES – 33 straipsnio 2 dalies a punktas – Valstybės narės valdžios institucijų sprendimas atmesti prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną dėl kitoje valstybėje narėje prieš tai suteiktos papildomos apsaugos – 52 straipsnis – Šios direktyvos taikymas laiko atžvilgiu – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 ir 18 straipsniai – Sisteminiai prieglobsčio procedūros trūkumai šioje kitoje valstybėje narėje – Sistemingas prieglobsčio prašymų atmetimas – Reali ir pagrįsta nežmoniško ar žeminamo elgesio grėsmė – Asmenų, kuriems suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygos šioje valstybėje“
Sujungtose bylose C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17
dėl Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) 2017 m. kovo 23 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2017 m. gegužės 23 d. (C‑297/17) ir 2017 m. gegužės 30 d. (C‑318/17 ir C‑319/17), ir 2017 m. birželio 1 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. liepos 20 d. (C‑438/17), pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Bashar Ibrahim (C‑297/17),
Mahmud Ibrahim,
Fadwa Ibrahim,
Bushra Ibrahim,
Mohammad Ibrahim,
Ahmad Ibrahim (C‑318/17),
Nisreen Sharqawi,
Yazan Fattayrji,
Hosam Fattayrji (C‑319/17)
prieš
Bundesrepublik Deutschland
ir
Bundesrepublik Deutschland
prieš
Taus Magamadov (C‑438/17)
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, kolegijų pirmininkai A. Prechal, M. Vilaras, E. Regan, F. Biltgen, K. Jürimäe ir C. Lycourgos, teisėjai A. Rosas, E. Juhász, M. Ilešič (pranešėjas), J. Malenovský, L. Bay Larsen ir D. Šváby,
generalinis advokatas M. Wathelet,
posėdžio sekretorius M. Aleksejev, skyriaus vadovas,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. gegužės 8 d. posėdžiui,
(Ištaisyta 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi) išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Bashar Ibrahim, Mahmud Ibrahim, Fadwa Ibrahim, Bushra Ibrahim, nepilnamečių vaikų Mohammad Ibrahim ir Ahmad Ibrahim, taip pat N. Sharqawi ir jos nepilnamečių vaikų Yazan Fattayrji ir Hosam Fattayrji, atstovaujamų advokatės D. Kösterke‑Zerbe,
– T. Magamadov, atstovaujamo advokatės I. Stern,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, R. Kanitz, M. Henning ir V. Thanisch,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Van Lul ir P. Cottin,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas, E. de Moustier ir E. Armoët,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato L. Cordi ir L. D’Ascia,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér, G. Koós ir M. M. Tátrai,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos J. Langer, M. Bulterman, C. S. Schillemans ir M. Gijzen, en qualité d’agents,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Jungtinės Karalystė vyriausybės, atstovaujamos S. Brandon ir C. Crane, padedamų baristerio D. Blundell,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Condou‑Durande ir C. Ladenburger,
susipažinęs su 2018 m. liepos 25 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60; toliau – Direktyva 2013/32) 33 straipsnio 2 dalies a punkto, 52 straipsnio pirmos pastraipos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4 ir 18 straipsnių išaiškinimo.
2 Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant keturis ginčus: Bashar Ibrahim (byla C‑297/17), Mahmud Ibrahim, Fadwa Ibrahim, Bushra Ibrahim ir nepilnamečių vaikų Mohammad ir Ahmad Ibrahim (byla C‑318/17), Nisreen Sharqawi ir jos nepilnamečių vaikų Yazan ir Hosam Fattayrji (byla C‑319/17) su Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika), taip pat pastarosios su Taus Magamadov (byla C‑438/17) dėl Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba, Vokietija, toliau – Tarnyba) sprendimų nesuteikti suinteresuotiesiems asmenims teisės į prieglobstį.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
3 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnyje „Kankinimo uždraudimas“ nustatyta:
„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“
Sąjungos teisė
Chartija
4 Chartijos 1 straipsnyje „Žmogaus orumas“ numatyta:
„Žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.“
5 Chartijos 4 straipsnyje „Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas“ nurodyta:
„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“
6 Chartijos 18 straipsnyje „Teisė į prieglobstį“ nustatyta:
„Teisė į prieglobstį garantuojama pagal 1951 m. liepos 28 d. [Ženevoje pasirašytą Konvenciją dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545, 1954)] ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo [toliau – Sutartys].“
7 Chartijos 47 straipsnio „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“ pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.“
8 Chartijos 51 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:
„Šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų.“
9 Chartijos 52 straipsnio „Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas“ 3 dalyje įtvirtinta:
„Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.“
Priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų direktyva
10 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9, toliau – Direktyva 2011/95) 2 straipsnyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
a) tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas <…>
<…>
d) pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis;
e) pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis;
f) papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga;
g) papildomos apsaugos statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra papildomą apsaugą galintis gauti asmuo;
h) tarptautinės apsaugos prašymas – trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas dėl valstybės narės apsaugos, kuris, kaip galima suprasti, siekia pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso ir kuris aiškiai neprašo kitokios rūšies apsaugos, kuriai netaikoma ši direktyva ir kurios galima prašyti atskirai;
<…>“
11 Direktyvos 2011/95 II skyriuje nustatytos tarptautinės apsaugos prašymų vertinimo sąlygos.
12 Šiame Direktyvos 2011/95 II skyriuje yra 4 straipsnis „Faktų ir aplinkybių vertinimas“, kurio 3 dalyje numatyta:
„Tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:
a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;
b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;
c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;
<…>“
13 Direktyvos 2011/95 III skyriuje nustatytos pabėgėlio statuso pripažinimo sąlygos. Šiame skyriuje yra šios direktyvos 9 straipsnis „Persekiojimo veiksmai“ ir 10 straipsnis „Persekiojimo priežastys“, kuriuose pateiktos aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti vertinant, ar prašytojas buvo arba gali būti persekiojamas.
14 Direktyvos 2011/95 IV skyriaus „Pabėgėlio statusas“ 13 straipsnyje „Pabėgėlio statuso suteikimas“ nustatyta:
„Valstybės narės suteikia pabėgėlio statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris priskiriamas prie pabėgėlių pagal II ir III skyrius.“
15 Direktyvos 2011/95 V ir VI skyriuose atitinkamai nustatytos papildomos apsaugos suteikimo sąlygos ir dėl tokios apsaugos suteikiamas statusas.
16 Direktyvos 2011/95 VII skyriuje, apimančiame 20–35 straipsnius, apibrėžiamas tarptautinės apsaugos pobūdis.
Reglamentai „Dublinas II“ ir „Dublinas III“
17 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31, toliau – reglamentas „Dublinas III“), buvo panaikintas ir pakeistas 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 343/2003, nustatantis valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (OL L 50, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas, 19 sk., 6 t., 109 p., toliau – reglamentas „Dublinas II“).
18 Nors reglamentu „Dublinas II“, remiantis jo 1 straipsniu kartu su 2 straipsnio c punktu, buvo nustatyti tik valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo, kaip tai suprantama pagal Konvenciją dėl pabėgėlių statuso, pasirašytą 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje (toliau – Ženevos konvencija), nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, reglamentu „Dublinas III“, kaip matyti iš jo 1 straipsnio, siekiama tokius kriterijus ir mechanizmus nustatyti ir dėl prašymų suteikti tarptautinę apsaugą, kuriais pagal apibrėžtį, pateiktą reglamento „Dublinas III“ 2 straipsnio b punkte, kuriame daroma nuoroda į Direktyvos 2011/95 2 straipsnio h punkte pateiktą apibrėžtį, siekiama gauti pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusą.
19 Reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad pagal šį reglamentą atsakinga valstybė narė turi atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje.
20 Reglamento „Dublinas III“ 49 straipsnyje „Įsigaliojimas ir taikymas“ nustatyta:
„Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.
Jis taikomas tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems nuo šešto mėnesio po jo įsigaliojimo pirmos dienos ir nuo tos dienos jis bus taikomas visiems prašymams perimti prašytojus savo žinion arba juos atsiimti, nepaisant datos, kurią buvo paprašyta tarptautinės apsaugos. Valstybė narė, atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo, pateikto anksčiau nei tą dieną, nagrinėjimą, yra nustatoma pagal [reglamente „Dublinas II“] nustatytus kriterijus.
<…>“
Direktyva 2005/85 ir Direktyva 2013/32
21 Direktyva 2013/32 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva 2005/85/EB, nustatanti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, 2005, p. 13), išdėstyta nauja redakcija.
22 Remiantis Direktyvos 2005/85 1 straipsniu, jos tikslas – nustatyti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos. Šios direktyvos 2 straipsnio b punkte sąvoka „prieglobsčio prašymas“ apibrėžta kaip trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas, kuris gali būti laikomas tarptautinės apsaugos valstybėje narėje prašymu pagal Ženevos konvenciją.
23 Direktyvos 2005/85 25 straipsnyje buvo numatyta:
„1. Be bylų, kuriose prašymai nenagrinėjami pagal Reglamentą [„Dublinas II“], iš valstybių narių nereikalaujama nagrinėti, ar prašytojas gali būti laikomas pabėgėliu <…>, kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.
2. Vadovaudamosi šiuo straipsniu, valstybės narės gali laikyti prieglobsčio prašymą nepriimtinu, jeigu:
a) pabėgėlio statusą suteikė kita valstybė narė;
<…>“
24 Pagal Direktyvos 2013/32 1 straipsnį šios direktyvos tikslas – nustatyti pagal Direktyvą 2011/95 bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką.
25 Direktyvos 2013/32 2 straipsnio b punkte sąvoka „tarptautinės apsaugos prašymas“ apibrėžta kaip trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas dėl valstybės narės apsaugos, kuriuo, kaip galima suprasti, siekiama pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso ir kuriuo aiškiai neprašoma kitokios rūšies apsaugos, kuriai netaikoma Direktyva 2011/95 ir kurios galima prašyti atskirai.
26 Direktyvos 2013/32 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Nagrinėdama tarptautinės apsaugos prašymus sprendžiančioji institucija visų pirma nustato, ar prašytojai priskirtini prie pabėgėlių, ir, jeigu ne – nustato, ar jie gali gauti papildomą apsaugą.“
27 Direktyvos 2013/32 33 straipsnyje „Nepriimtini prašymai“ nustatyta:
„1. Be bylų, kuriose [atvejų, kuriais] prašymas nenagrinėjamas pagal [reglamentą „Dublinas III“], valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal [Direktyvą 2011/95], kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.
2. Valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, tik jeigu:
a) tarptautinę apsaugą suteikė kita valstybė narė;
<…>
d) prašymas yra paskesnis prašymas, kai neatsirado naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą [2011/95] arba prašytojas jų nepateikė <…>
<…>“
28 Direktyvos 2013/32 40 straipsnio „Paskesnis prašymas“ 2–4 dalyse numatyta:
„2. Siekiant priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą, paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas visų pirma turi būti preliminariai išnagrinėjamas, siekiant nustatyti, ar dėl šio prašymo atsirado arba prašytojas pateikė naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu dėl prašytojo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal [Direktyvą 2011/95].
3. Jeigu po 2 dalyje nurodyto preliminaraus nagrinėjimo padaroma išvada, kad atsirado naujos informacijos arba duomenų arba juos pateikė prašytojas ir dėl to labai padidėja tikimybė, kad prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą [2011/95], prašymas toliau nagrinėjamas pagal II skyrių. Valstybės narės taip pat gali numatyti kitas priežastis, dėl kurių paskesnis prašymas nagrinėjamas toliau.
4. Valstybės narės gali numatyti, kad prašymas bus toliau nagrinėjamas, tik jeigu atitinkamas prašytojas ankstesnės procedūros metu ne dėl savo kaltės negalėjo pareikšti šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų aplinkybių, visų pirma pasinaudodamas savo teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę pagal 46 straipsnį.“
29 Direktyvos 2013/32 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad 1–30 straipsnių, 31 straipsnio 1, 2 ir 6–9 dalių, 32–46 straipsnių, 49 ir 50 straipsnių bei I priedo būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2015 m. liepos 20 d. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą.“
30 Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:
„Valstybės narės taiko 51 straipsnio 1 dalyje nurodytus įstatymus ir kitus teisės aktus tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems po 2015 m. liepos 20 d. [arba anksčiau], ir tarptautinės apsaugos panaikinimo procedūroms, pradėtoms po 2015 m. liepos 20 d. arba anksčiau. Anksčiau nei 2015 m. liepos 20 d. pateikti prašymai ir iki tos dienos pradėtos pabėgėlio statuso panaikinimo procedūros reglamentuojamos įstatymais ir kitais teisės aktais, priimtais pagal Direktyvą [2005/85].“
31 Direktyvos 2013/32 53 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad Direktyva 2005/85 yra panaikinama valstybėse narėse, kurioms Direktyva 2013/32 privaloma, nuo 2015 m. liepos 21 d. nedarant poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminu, nurodytu II priedo B dalyje.
32 Direktyvos 2013/32 54 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad ji „įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje“, t. y. 2013 m. birželio 29 d.
Vokietijos teisė
33 Asylgesetz (Prieglobsčio įstatymas, toliau – AsylG), iš dalies pakeisto 2016 m. rugpjūčio 6 d. įsigaliojusiu 2016 m. liepos 31 d. Integrationsgesetz (Integracijos įstatymas, BGBl. 2016 I, p. 1939, toliau – Integrationsgesetz), 29 straipsnyje „Nepriimtini prašymai“ numatyta:
„(1) Prašymas suteikti prieglobstį yra nepriimtinas, kai:
1. kita valstybė yra atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą
a) pagal reglamentą [„Dublinas III“] arba
b) pagal kitas Europos Sąjungos teisės nuostatas arba tarptautinę sutartį;
<…>
2. kita Europos Sąjungos valstybė narė jau suteikė užsieniečiui 1 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą tarptautinę apsaugą,
<…>“
34 AsylG 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Pagal šį įstatymą nagrinėjamose bylose teismas atsižvelgia į faktinę ir teisinę situaciją, egzistavusią vykstant paskutiniam teismo posėdžiui; jei prieš priimant sprendimą teismo posėdis nebuvo surengtas, lemiamą reikšmę turi priimant sprendimą buvusi situacija <…>“
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
Sujungtos bylos C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17
35 Pareiškėjai pagrindinėje byloje yra prieglobsčio prašytojai, iš Palestinos kilę Sirijoje gyvenę asmenys be pilietybės.
36 Byloje C‑297/17 Bashar Ibrahim, pareiškėjas pagrindinėje byloje, yra Mahmud Ibrahim ir Fadwa Ibrahim sūnus ir kitų trijų jų nepilnamečių vaikų, kurie, kaip ir jų tėvai, yra pareiškėjai byloje C‑318/17, brolis. Byloje C‑319/17 Nisreen Sharqawi ir jos nepilnamečiai vaikai yra pareiškėjai pagrindinėje byloje.
37 Suinteresuotieji asmenys išvyko iš Sirijos 2012 m. ir atvyko į Bulgariją, čia 2013 m. vasario 26 d. ir gegužės 7 d. sprendimais jiems buvo suteikta papildoma apsauga. 2013 m. lapkričio mėn. per Rumuniją, Vengriją ir Austriją jie nuvyko į Vokietiją ir čia 2013 m. lapkričio 29 d. pateikė naujus prieglobsčio prašymus.
38 2014 m. sausio 22 d. Tarnyba pateikė Bulgarijos pabėgėlių reikalų institucijai prašymus atsiimti suinteresuotuosius asmenis, tačiau ši juos atmetė 2014 m. sausio 28 d. ir vasario 10 d. raštais. Šios institucijos teigimu, pareiškėjams pagrindinėse bylose Bulgarijoje jau buvo suteikta papildoma apsauga, todėl šiais atvejais netaikytina atsiėmimo tvarka pagal reglamentą „Dublinas III“. Be to, jos teigimu, kompetentinga Bulgarijos valdžios institucija yra vietos pasienio policija.
39 2014 m. vasario 27 d. ir kovo 19 d. sprendimais Tarnyba, nenagrinėjusi prašymų iš esmės, atsisakė suinteresuotiesiems asmenims suteikti teisę į prieglobstį, remdamasis tuo, kad jie atvyko iš saugios trečiosios šalies. Ji nurodė juos palydėti iki Bulgarijos sienos.
40 Sprendimais, kurie buvo priimti atitinkamai 2014 m. gegužės 20 d. ir liepos 22 d., Verwaltungsgericht Trier (Tryro administracinis teismas, Vokietija) atmetė dėl šių sprendimų paduotus skundus.
41 2016 m. vasario 18 d. sprendimu Oberverwaltungsgericht Rheinland-Pfalz (Reino krašto-Pfalco aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) panaikino sprendimus, kuriais nurodoma palydėti suinteresuotuosius asmenis iki Bulgarijos sienos, tačiau atmetė likusią jam pateiktų apeliacinių skundų dalį. Šio teismo teigimu, buvo pagrįstai atsisakyta pripažinti suinteresuotųjų asmenų teisę į prieglobstį Vokietijoje, nes jie į šią valstybę narę atvyko iš saugios trečiosios šalies, t. y. Austrijos. Tačiau sprendimai, kuriais nurodoma palydėti suinteresuotuosius asmenis iki Bulgarijos sienos, buvo neteisėti, nes nebuvo nustatyta, kad Bulgarijos Respublika vis dar sutiko perimti savo žinion pareiškėjus pagrindinėse bylose.
42 Pareiškėjai pagrindinėje byloje Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateikė kasacinį skundą dėl šių sprendimų iš dalies atmesti jų prašymus. Jie teigia, be kita ko, kad pagal reglamento „Dublinas III“ 49 straipsnio antros pastraipos antrą sakinį jų situacija patenka į reglamento „Dublinas II“ taikymo sritį ir kad jis lieka taikytinas net suteikus papildomą apsaugą. Tačiau pagal reglamento „Dublino II“ nuostatas pradinė Bulgarijos Respublikos atsakomybė buvo perduota Vokietijos Federacinei Respublikai vykstant jame nustatytai procedūrai.
43 Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad prieglobsčio prašymai pagrindinėse bylose po papildomos apsaugos suteikimo yra nepriimtini pagal AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kurio turinys atitinka Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą.
44 Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) konstatuoja, kad Tarnyba negalėjo atsisakyti nagrinėti jai pateiktų prieglobsčio prašymų, remdamasi tuo, kad pareiškėjai atvyko iš saugios trečiosios šalies. Iš tiesų, nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad ji atitiktų ES teisę, todėl saugi trečioji šalis galėjo būti tik valstybė, kuri nėra Sąjungos valstybė narė. Taigi reikia nustatyti, ar ginčijami sprendimai gali būti laikomi sprendimais atmesti prieglobsčio prašymus, grindžiamais prieglobsčio prašymų nepriimtinumu, pagal AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
45 Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintą pereinamojo laikotarpio nuostatą draudžiama taikyti nacionalinės teisės normą, pagal kurią, įgyvendinant platesnius nei ankstesni įgaliojimus, suteiktus pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą, tarptautinės apsaugos prašymas laikomas nepriimtinu, kai kitoje valstybėje narėje prašytojui suteikta papildoma apsauga, jei nacionalinės teisės norma, nacionalinėje teisėje nesant pereinamojo laikotarpio nuostatos, taikytina ir prieš 2015 m. liepos 20 d. pateiktiems prašymams?
Ar pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintą pereinamojo laikotarpio nuostatą valstybėms narėms visų pirma leidžiama Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte suteiktus platesnius įgaliojimus įgyvendinti atgaline data, kai dėl to nepriimtinais būtų laikomi ir prieš šių platesnių įgaliojimų perkėlimą į nacionalinę teisę pateikti prašymai suteikti prieglobstį, dėl kurių perkėlimo metu dar nebuvo priimtas galutinis sprendimas?
2. Ar Direktyvos 2013/32 33 straipsnyje valstybėms narėms suteikiama pasirinkimo teisė prašymą suteikti prieglobstį atmesti kaip nepriimtiną dėl kitos tarptautinės atsakomybės (reglamentas „Dublinas“) arba remiantis Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktu?
3. Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar pagal Sąjungos teisę valstybei narei į nacionalinę teisę perkėlus Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte suteiktus įgaliojimus draudžiama tarptautinės apsaugos prašymą atmesti kaip nepriimtiną dėl papildomos apsaugos suteikimo kitoje valstybėje narėje, kai:
a) prašytojas reikalauja jam kitoje valstybėje narėje suteiktą papildomą apsaugą sustiprinti suteikiant pabėgėlio statusą, ir prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra kitoje valstybėje narėje turėjo ir tebeturi sisteminių trūkumų arba
b) tarptautinės apsaugos įgyvendinimas, konkrečiai kalbant, užsieniečių, kuriems suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygos prašytojui papildomą apsaugą jau suteikusioje kitoje valstybėje narėje
– pažeidžia [Chartijos] 4 straipsnį ar EŽTK 3 straipsnį arba
– neatitinka Direktyvos 2011/95 20 ir paskesniuose straipsniuose nustatytų reikalavimų, bet dar nepažeidžia [Chartijos] 4 straipsnio arba EŽTK 3 straipsnio?
4. Jei į trečiojo klausimo b punktą būtų atsakyta teigiamai, ar tai taikytina ir tuomet, kai užsieniečiams, kuriems suteikta papildoma apsauga, neteikiamos pragyvenimą užtikrinančios paslaugos arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, nors šiuo požiūriu šie asmenys netraktuojami kitaip negu šios valstybės narės piliečiai?
5. Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
a) Ar reglamentas „Dublinas III“ taikomas per tarptautinės apsaugos suteikimo procedūrą, kai prašymas suteikti prieglobstį buvo pateiktas prieš 2014 m. sausio 1 d., o prašymas atsiimti prieglobsčio prašytoją – tik po 2014 m. sausio 1 d. ir prašytojui prieš tai (2013 m. vasario mėn.) prašomoje valstybėje narėje buvo suteikta papildoma apsauga?
b) Ar iš Dublino sistemos kyla nerašytas principas, kad atsakomybė pereina atsiimti prašytoją prašančiai valstybei narei, kai atsakinga valstybė narė, kurios to prašoma, į laiku pateiktą prašymą dėl atsiėmimo pagal Dublino sistemą atsakė neigiamai ir nurodė tarpvalstybinę readmisijos sutartį?“
Byla C‑438/17
46 T. Magamadov, Rusijos pilietybę turintis prieglobsčio prašytojas, teigiantis esąs čečėnas, 2007 m. atvyko į Lenkiją, čia jam 2008 m. spalio 13 d. sprendimu buvo suteikta papildoma apsauga. 2012 m. birželio mėn. kartu su savo sutuoktine ir vaiku jis atvyko į Vokietiją, čia 2012 m. birželio 19 d. pateikė prieglobsčio prašymą.
47 2013 m. vasario 13 d. Tarnyba pateikė Lenkijos valdžios institucijoms prašymą atsiimti suinteresuotąjį asmenį ir jo šeimą savo žinion, ir šios 2013 m. vasario 18 d. pareiškė esančios pasirengusios juos atsiimti.
48 Tarnyba, T. Magamadov ir jo šeimos prieglobsčio prašymų nenagrinėjusi iš esmės, 2013 m. kovo 13 d. sprendimu nusprendė, kad šie prašymai nepriimtini, nes už šių prašymų nagrinėjimą buvo atsakinga Lenkijos Respublika, ir nurodė perduoti šiuos suinteresuotuosius asmenis Lenkijai. Perdavimas nebuvo įvykdytas per nustatytą terminą dėl T. Magamadov sutuoktinės sveikatos problemų, todėl 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Tarnyba panaikino savo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą motyvuodama tuo, kad pasibaigus šiam terminui Vokietijos Federacinė Respublika tapo atsakinga už šių prašymų nagrinėjimą. 2014 m. birželio 23 d. sprendimu Tarnyba atmetė T. Magamadov prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir teisę į prieglobstį, motyvuodama tuo, kad jis į Vokietiją atvyko iš saugios trečiosios šalies, t. y. Lenkijos, ir nurodė jį palydėti į ją.
49 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu Verwaltungsgericht Potsdam (Potsdamo administracinis teismas, Vokietija) atmetė dėl šio sprendimo paduotą skundą.
50 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu Oberverwaltungsgericht Berlin-Brandenburg (Berlyno-Brandenburgo žemės aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) panaikino 2014 m. birželio 23 d. Tarnybos sprendimą. Jis nusprendė, kad taisyklė, pagal kurią teisė į prieglobstį nesuteikiama iš saugios šalies atvykusiam užsieniečiui, netaikytina pagrindinėje byloje, remiantis AsylG 26bis straipsnio 1 dalies trečio sakinio 2 punkte numatyta išimtimi, pagal kurią saugios šalies taisyklė negalioja, jei, kaip nagrinėjamu atveju, Vokietijos Federacinė Respublika tapo atsakinga valstybe nare pagal Sąjungos teisę. Pagrindinėje byloje nagrinėjamas prieglobsčio prašymas buvo pateiktas iki 2015 m. liepos 20 d., todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Direktyva 2005/85. Tačiau pagal šią direktyvą valstybei narei leidžiama atmesti prieglobsčio prašymą, nenagrinėtą iš esmės, tik jei kita valstybė narė suteikė atitinkamam asmeniui pabėgėlio statusą.
51 Vokietijos Federacinė Respublika dėl šio sprendimo padavė kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas). Visų pirma ji tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas prieglobsčio prašymas šiuo metu yra nepriimtinas pagal AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, iš dalies pakeistą Integrationsgesetz, nes T. Magamadov buvo suteikta tarptautinė apsauga Lenkijoje. Suinteresuotasis asmuo mano, kad jo 2012 m. birželio 19 d. prieglobsčio prašymas nėra nepriimtinas, nes Lenkijos Respublika jam suteikė ne pabėgėlio statusą, o tik papildomą apsaugą.
52 Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nurodo, kad Tarnyba negalėjo atsisakyti nagrinėti jai pateikto prieglobsčio prašymo, remdamasi tuo, kad pareiškėjas atvyko iš saugios trečiosios šalies. Iš tiesų, nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad ji atitiktų ES teisę, todėl saugi trečioji šalis galėjo būti tik valstybė, kuri nėra Sąjungos valstybė narė. Taigi reikia nustatyti, ar ginčijamas sprendimas gali būti laikomas sprendimu atmesti prieglobsčio prašymą, grindžiamas šio prašymo nepriimtinumu, pagal AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
53 Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintą pereinamojo laikotarpio nuostatą draudžiama taikyti nacionalinės teisės normą, pagal kurią, įgyvendinant platesnius nei ankstesni įgaliojimus, suteiktus pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą, tarptautinės apsaugos prašymas laikomas nepriimtinu, kai kitoje valstybėje narėje prašytojui suteikta papildoma apsauga, jei nacionalinės teisės norma, nacionalinėje teisėje nesant pereinamojo laikotarpio nuostatos, taikytina ir prieš 2015 m. liepos 20 d. pateiktiems prašymams? Ar taip pat yra tuomet, kai prieglobsčio prašymui pagal [reglamento „Dublinas III“] 49 straipsnį dar taikomas [reglamentas „Dublinas II“]?
2. Ar pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintą pereinamojo laikotarpio nuostatą valstybėms narėms visų pirma leidžiama Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte suteiktus platesnius įgaliojimus įgyvendinti atgaline data, kai dėl to nepriimtinais būtų laikomi ir prieš Direktyvos 2013/32 įsigaliojimą ir šių platesnių įgaliojimų perkėlimą į nacionalinę teisę pateikti prašymai suteikti prieglobstį, dėl kurių perkėlimo metu dar nebuvo priimtas galutinis sprendimas?“
Procesas Teisingumo Teisme
54 2017 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas bendras sprendimas; prejudiciniai klausimai šiose trijose bylose yra tapatūs. Be to, 2018 m. sausio 30 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu šios bylos ir byla C‑438/17 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas galutinis sprendimas.
55 Prašymuose priimti prejudicinį sprendimą juos pateikęs teismas prašė taikyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatytą pagreitintą procedūrą. Šie prašymai buvo atmesti Teisingumo Teismo pirmininko 2017 m. liepos 14 d. Nutartimi Ibrahim ir kt. (C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:561) ir 2017 m. rugsėjo 19 d. Nutartimi Magamadov (C‑438/17, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:723).
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 ir klausimų byloje C‑438/17
56 Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama kaip leidžianti valstybei narei numatyti, kad nacionalinės teisės nuostata, kuria perkeliamas šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktas, nedelsiant taikoma iki 2015 m. liepos 20 d. ir iki šios nacionalinės teisės nuostatos įsigaliojimo pateiktiems prieglobsčio prašymams, dėl kurių dar nepriimtas galutinis sprendimas. Byloje C‑438/17 šis teismas taip pat klausia, ar taip yra ir tais atvejais, kai prieglobsčio prašymas buvo pateiktas prieš įsigaliojant Direktyvai 2013/32 ir kai jis pagal reglamento „Dublinas III“ 49 straipsnį visiškai patenka į reglamento „Dublino II“ taikymo sritį.
57 Pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, jeigu tarptautinę apsaugą suteikė kita valstybė narė.
58 Šia nuostata, numatančia galimybę valstybei narei atmesti tokį prašymą kaip nepriimtiną ir tais atvejais, kai prašytojui suteikta papildoma apsauga kitoje valstybėje narėje, išplečiami anksčiau Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punkte numatyti įgaliojimai, kai atmesti tokį prašymą buvo leidžiama tik tada, kai prašytojui buvo suteiktas pabėgėlio statusas kitoje valstybėje narėje.
59 Kaip matyti iš Direktyvos 2013/32 51 straipsnio 1 dalies, valstybės narės turėjo užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad, be kita ko, šios direktyvos 33 straipsnio būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2015 m. liepos 20 d. Be to, pagal Direktyvos 2013/32 53 straipsnio pirmą pastraipą Direktyva 2005/85 panaikinta nuo 2015 m. liepos 21 d.
60 Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos.
61 Taigi pagal šios direktyvos 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį valstybės narės taiko 51 straipsnio 1 dalyje nurodytus įstatymus ir kitus teisės aktus „po 2015 m. liepos 20 d. arba anksčiau“ pateiktiems tarptautinės apsaugos prašymams ir pradėtoms tarptautinės apsaugos panaikinimo procedūroms.
62 Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos antrame sakinyje įtvirtinta, kad „anksčiau nei 2015 m. liepos 20 d.“ pateikti prašymai ir iki tos dienos pradėtos pabėgėlio statuso panaikinimo procedūros reglamentuojamos įstatymais ir kitais teisės aktais, priimtais pagal Direktyvą 2005/85.
63 Išnagrinėjus Direktyvos 2013/32 parengiamuosius aktus, pirmiausia palyginus 2013 m. birželio 6 d. per pirmąjį svarstymą priimtą Tarybos poziciją (ES) Nr. 7/2013 siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL C 179 E, 2013, p. 27) su Komisijos pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse būtiniausių reikalavimų (COM(2009) 554 final), paaiškėjo, kad žodžių junginys „arba anksčiau“ Direktyvos 2013/32 52 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje pridėtas vykstant teisėkūros procedūrai (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Alheto, C‑585/16, EU:C:2018:584, 71 punktas).
64 Taigi, nepaisant neaiškumų, kurių gali kilti dėl Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmo ir antro sakinių, iš šių parengiamųjų aktų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino suteikti galimybę nedelsiant taikyti šią direktyvą įgyvendinančias vidaus nuostatas iki 2015 m. liepos 20 d. pateiktiems tarptautinės apsaugos prašymams to pageidaujančioms valstybėms narėms (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Alheto, C‑585/16, EU:C:2018:584, 72 punktas).
65 Be to, šiuose parengiamuosiuose aktuose nėra nieko, kas leistų manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino apriboti šiuos Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirma pastraipa valstybėms narėms suteikiamus įgaliojimus ir taikyti tik tarptautinės apsaugos prašytojams palankesnes nuostatas nei nuostatas, kurios buvo priimtos anksčiau siekiant perkelti Direktyvą 2005/85.
66 Reikia patikslinti, kad, nors Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirma pastraipa valstybėms narėms suteikta galimybė šią direktyvą įgyvendinančias nuostatas taikyti iki 2015 m. liepos 20 d. pateiktiems tarptautinės apsaugos prašymams, jos nebuvo įpareigotos to daryti. Kadangi šia nuostata (vartojant žodžių junginį „po 2015 m. liepos 20 d. arba anksčiau pateiktiems“) suteikiamos įvairios direktyvos taikymo laiko atžvilgiu galimybės, tam, kad įgyvendinant Sąjungos teisę būtų laikomasi teisinio saugumo ir lygybės įstatymui principų, taigi tarptautinės apsaugos prašytojai būtų apsaugoti nuo savavališkų veiksmų, svarbu, kad kiekviena valstybė narė, kuriai ši direktyva privaloma, nuspėjamai ir vienodai nagrinėtų visus jos teritorijoje per tą patį laikotarpį pateiktus tarptautinės apsaugos prašymus (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Alheto, C‑585/16, EU:C:2018:584, 73 punktą).
67 Iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nuostata, kuria į Vokietijos teisę buvo perkeltas papildomas Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytas nepriimtinumo pagrindas, t. y. AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktas, įsigaliojo 2016 m. rugpjūčio 6 d., ir, nesant nacionalinių pereinamojo laikotarpio nuostatų, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vadovaudamasis AsylG 77 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, privalo pagrindinėse bylose savo sprendimą pagrįsti faktine ir teisine padėtimi, buvusia paskutinio šio teismo posėdžio dieną, arba, jei teismo posėdis nebuvo surengtas, jo sprendimo dieną, taigi remiantis tą dieną galiojusia AsylG 29 straipsnio redakcija, išskyrus atvejus, kai pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmą pastraipą būtų draudžiama nedelsiant taikyti tokios redakcijos nuostatą prašymams, kurie buvo pateikti iki jai įsigaliojant, tačiau dėl kurių dar nepriimtas galutinis sprendimas.
68 Šiuo klausimu svarbu pažymėti, pirma, kad tokia nacionaline nuostata, kaip AsylG 77 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys, užtikrinama, kad tarptautinės apsaugos prašymai, kurie Vokietijos teritorijoje pateikti per tą patį laikotarpį ir dėl kurių įsigaliojus AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktui dar nebuvo priimtas galutinis sprendimas, būtų išnagrinėti nuspėjamai ir vienodai.
69 Antra, kaip matyti iš šio sprendimo 64 ir 65 punktuose išdėstytų argumentų, pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmą pastraipą nedraudžiama, kad nacionalinė teisės nuostata, kuria perkeliamas šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytas papildomas nepriimtinumo pagrindas, pagal nacionalinę teisę ratione temporis būtų taikoma prieglobsčio prašymams, kurie pateikti iki 2015 m. liepos 20 d. ir prieš įsigaliojant šiai perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatai, tačiau dėl kurių dar nepriimti galutiniai sprendimai.
70 Trečia, nors Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirma pastraipa taip pat iš principo nedraudžiama šios direktyvos nuostatų nedelsiant taikyti prašymams, pateiktiems iki jos įsigaliojimo, vis dėlto reikia konstatuoti, kad papildomas nepriimtinumo pagrindas, numatytas minėtos direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punkte, nedelsiant netaikytinas esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji byloje C‑438/17, kai ir Vokietijoje pateiktas prieglobsčio prašymas, ir prašymas atsiimti prieglobsčio prašytojus pateikti iki 2014 m. sausio 1 d., todėl šis prieglobsčio prašymas pagal reglamento „Dublinas III“ 49 straipsnį dar visiškai patenka į reglamento „Dublinas II“ taikymo sritį.
71 Direktyvoje 2013/32, kuri buvo priimta tą pačią dieną kaip Reglamentas „Dublinas III“, kaip ir pastarajame, numatyta jos taikymo sritį išplėsti taip, kad ji apimtų tarptautinės apsaugos prašymus, palyginti su iki jos galiojusia ir tik prieglobsčio procedūras reglamentavusia Direktyva 2005/85. Būtent tokio platesnio teisinio reguliavimo kontekste ir buvo įtrauktas papildomas nepriimtinumo pagrindas, numatytas Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte, pagal kurį valstybės narės taip pat gali atmesti prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną, jei prašytojui kitoje valstybėje narėje suteikta ne teisė į prieglobstį, o tik papildoma apsauga.
72 Be to, nors Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į reglamentą „Dublinas II“, Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į reglamentą „Dublinas III“.
73 Remiantis reglamento „Dublinas III“ ir Direktyvos 2013/32 struktūra ir pastarosios 33 straipsnio 1 dalies formuluote, darytina išvada, kad papildomas nepriimtinumo pagrindas, numatytas šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punkte, neturi būti taikomas prieglobsčio prašymui, vis dar visiškai patenkančiam į reglamento „Dublinas II“ taikymo sritį.
74 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 ir klausimus byloje C‑438/17 reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama kaip leidžianti valstybei narei numatyti, kad nacionalinė nuostata, kuria perkeliamas šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktas, nedelsiant taikoma iki 2015 m. liepos 20 d. ir iki šios nacionalinės teisės nuostatos įsigaliojimo pateiktiems prieglobsčio prašymams, dėl kurių dar nepriimtas galutinis sprendimas. Tačiau pagal šio 52 straipsnio pirmą pastraipą, aiškinamą atsižvelgiant į minėtą 33 straipsnį, draudžiama tokią nacionalinę nuostatą nedelsiant taikyti tokioje situacijoje, kai ir prieglobsčio prašymas, ir prašymas atsiimti prieglobsčio prašytoją buvo pateikti prieš įsigaliojant Direktyvai 2013/32 ir pagal reglamento „Dublinas III“ 49 straipsnį vis dar visiškai patenka į reglamento „Dublinas II“ taikymo sritį.
Dėl antrojo klausimo bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17
75 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 33 straipsnis turi būti aiškinamas kaip leidžiantis valstybėms narėms atmesti prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną, remiantis šio 33 straipsnio 2 dalies a punktu, ir jos neprivalo prieš tai atlikti reglamentuose „Dublinas II“ arba „Dublinas III“ numatytų perėmimo savo žinion arba atsiėmimo procedūrų.
76 Pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 1 dalį, be atvejų, kai prašymas nenagrinėjamas pagal reglamentą [„Dublinas III“], valstybės narės neprivalo patikrinti, ar prašytojas atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus pagal Direktyvą 2011/95, kai vadovaujantis šiuo direktyvos 33 straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu. 33 straipsnio 2 punkte pateikiamas išsamus atvejų, kai valstybės narės gali pripažinti, kad tarptautinės apsaugos prašymas yra nepriimtinas, sąrašas.
77 Iš Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 1 dalies formuluotės, pirmiausia pavartotos frazės „[b]e bylų, kuriose [atvejų, kuriais] prašymas nenagrinėjamas pagal reglamentą [„Dublinas III“]“, ir šia nuostata siekiamo proceso ekonomiškumo tikslo matyti, kad šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalyje išvardytose situacijose valstybėms narėms šia direktyva leidžiama atmesti tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną, ir jos neprivalo prieš tai atlikti reglamente „Dublinas III“ numatytų perėmimo savo žinion arba atsiėmimo procedūrų.
78 Be to, kalbant apie tarptautinės apsaugos prašymus, kaip antai nagrinėjamus bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17, kurie iš dalies patenka į reglamento „Dublinas III“ taikymo sritį, valstybė narė negali pagrįstai kreiptis į kitą valstybę narę su prašymu, kad ji pagal šiame reglamente nustatytą tvarką perimtų tarptautinės apsaugos prašymą pirmojoje iš šių valstybių narių pateikusį trečiosios šalies pilietį po to, kai antrojoje iš šių valstybių narių jam buvo suteikta papildoma apsauga.
79 Iš tiesų tokioje situacijoje, Sąjungos teisės aktų leidėjo nuomone, reikia užtikrinti, kad toks tarptautinės apsaugos prašymas būtų atmestas pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą priimant sprendimą dėl nepriimtinumo, o ne pagal reglamento „Dublinas III“ 26 straipsnį priimant sprendimą perduoti prašytoją ir nenagrinėti jo prašymo (žr. 2017 m. balandžio 5 d. Nutarties Ahmed, C‑36/17, EU:C:2017:273, 39 ir 41 punktus).
80 Šiomis aplinkybėmis į antrąjį klausimą bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 reikia atsakyti taip, kad tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama minėtose bylose, Direktyvos 2013/32 33 straipsnis turi būti aiškinamas kaip leidžiantis valstybėms narėms atmesti prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną pagal 33 straipsnio 2 dalies a punktą, ir jos neprivalo prieš tai atlikti arba galėti atlikti reglamente „Dublinas III“ numatytų perėmimo savo žinion arba atsiėmimo procedūrų.
Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17
81 Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, pirma, ar Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad juo valstybei narei draudžiama pasinaudoti šia nuostata suteiktu įgaliojimu atmesti prašymą suteikti pabėgėlio statusą kaip nepriimtiną, remiantis tuo, kad prašytojui jau buvo suteikta papildoma apsauga kitoje valstybėje narėje, kai papildomos apsaugos gavėjų gyvenimo sąlygos toje kitoje valstybėje narėje pažeidžia Chartijos 4 straipsnį arba neatitinka Direktyvos 2011/95 VII skyriaus nuostatų, bet dar nepažeidžia šio 4 straipsnio. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar tai taikytina ir tuomet, kai tokiems asmenims, kuriems suteikta papildoma apsauga, minėtoje kitoje valstybėje narėje neteikiamos pragyvenimą užtikrinančios paslaugos arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, nors šiuo požiūriu šie asmenys netraktuojami kitaip negu šios valstybės narės piliečiai
82 Antra, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama valstybei narei vykdyti tokį įgaliojimą, kai prieglobsčio procedūra kitoje valstybėje narėje turėjo ir tebeturi sisteminių trūkumų.
83 Pirma, kalbant apie šio sprendimo 81 punkte nurodytą situaciją, reikia priminti, kad Sąjungos teisė remiasi pamatine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Sąjunga, kaip aiškiai nurodyta ESS 2 straipsnyje, ir pripažįsta, kad kitos valstybės narės su ja jomis dalijasi. Ši prielaida suponuoja ir pateisina valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, taigi ir laikantis Sąjungos teisės, kuri jas įgyvendina, ir pasitikėjimą tuo, kad jų atitinkamos nacionalinės teisės sistemos galės užtikrinti lygiavertę ir veiksmingą Chartijoje, visų pirma jos 1 ir 4 straipsniuose, kuriuose įtvirtinta viena iš pamatinių Sąjungos ir jos valstybių narių vertybių, pripažintų pagrindinių teisių apsaugą (žr. šios dienos Sprendimo Jawo, C‑163/17, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
84 Valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principui Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, nes jis leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Kalbant konkrečiau, tarpusavio pasitikėjimo principas, be kita ko, reikalauja, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė pripažintų, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių (žr. šios dienos Sprendimo Jawo, C‑163/17, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
85 Todėl, turint galvoje bendrąją Europos prieglobsčio sistemą, preziumuotina, kad elgesys su tarptautinės apsaugos prašytojais kiekvienoje valstybėje narėje atitinka Chartijos, Ženevos konvencijos ir EŽTK reikalavimus (žr. šios dienos Sprendimo Jawo, C‑163/17, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tai ypač pasakytina apie Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkto, kuris šia direktyva sukurtoje bendroje prieglobsčio sistemoje yra tarpusavio pasitikėjimo principo išraiška, taikymą.
86 Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad konkrečioje valstybėje narėje faktiškai gali kilti didelių tokios sistemos veikimo problemų, o tai reiškia, kad yra rimtas pavojus, jog perdavimo tokiai valstybei narei atveju su tarptautinės apsaugos prašytojais bus elgiamasi neatsižvelgiant į jų pagrindines teises (žr. šios dienos Sprendimo Jawo, C‑163/17, 83 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
87 Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad, atsižvelgiant į bendrą bei absoliutų Chartijos 4 straipsnyje nustatyto draudimo, kuris yra glaudžiai susijęs su pagarba žmogaus orumui ir kuriuo be jokių išimčių draudžiamas bet koks nežmoniškas ar žeminamas elgesys, pobūdį, taikant minėtą 4 straipsnį neturi reikšmės, ar atitinkamam asmeniui rimta tokio elgesio grėsmė iškils perdavimo momentu, per prieglobsčio procedūrą arba jai pasibaigus (pagal analogiją žr. šios dienos Sprendimo Jawo, C‑163/17, 88 punktą).
88 Taigi tuomet, kai teismas, kuriam paduotas skundas dėl sprendimo atmesti naują tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną, turi informacijos, kurią prašytojas pateikė siekdamas įrodyti tokios grėsmės buvimą papildomą apsaugą suteikusioje valstybėje narėje, jis, remdamasis objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujintais duomenimis ir atsižvelgdamas į Sąjungos teisės garantuojamo pagrindinių teisių apsaugos lygį, turi įvertinti, ar esama sisteminių ar bendrųjų trūkumų arba trūkumų, paliečiančių tam tikras asmenų grupes (pagal analogiją žr. šios dienos Sprendimo Jawo, C‑163/17, 90 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
89 Šiuo atžvilgiu reikėtų pabrėžti, kad šio sprendimo pirmesniame punkte paminėti sisteminiai trūkumai į Chartijos 4 straipsnio, kuris atitinka EŽTK 3 straipsnį ir kurio esmė ir aprėptis pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį yra tokia pati, kaip nustatyta minėtoje konvencijoje, taikymo sritį patenka tik tada, kai pasiekia ypač aukštą reikšmingumo ribą, kuri priklauso nuo visų konkretaus atvejo aspektų (žr. šios dienos Sprendimo Jawo, C‑163/17, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
90 Ši ypač aukšta reikšmingumo riba būtų pasiekta tuomet, kai dėl valstybės narės institucijų abejingumo visiškai nuo valstybės pagalbos priklausomas asmuo, nepriklausomai nuo savo valios ir asmeninio pasirinkimo, patektų į nepaprastai sunkią materialinę padėtį, dėl kurios negalėtų patenkinti elementariausių savo poreikių, pavyzdžiui, visų pirma pavalgyti, nusiprausti ir turėti būstą, ir kuri kenktų jo fizinei ar psichinei sveikatai ir ją pablogintų taip, kaip nesuderinama su žmogaus orumu (žr. šios dienos Sprendimo Jawo, C‑163/17, 92 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
91 Minėta riba neapima situacijų, pasireiškiančių net dideliu skurdu arba dideliu atitinkamo asmens gyvenimo sąlygų pablogėjimu, kai jos nesusijusios su nepaprastai sunkia materialine padėtimi, dėl kurios šis asmuo atsirastų tokioje sunkioje situacijoje, kad ji galėtų būti prilyginta nežmoniškam arba žeminamam elgesiui (žr. šios dienos Sprendimo Jawo, C‑163/17, 93 punktą).
92 Atsižvelgiant į prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus šiuo aspektu, svarbu pabrėžti, kad, turint omeny tarpusavio pasitikėjimo principo svarbą bendroje Europos prieglobsčio sistemoje, Direktyvos 2011/95 VII skyriaus nuostatų pažeidimai, neprilygstantys Chartijos 4 straipsnio pažeidimui, netrukdo valstybėms narėms vykdyti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktu suteikto įgaliojimo.
93 Reikia pažymėti, kad dėl aplinkybės, jog asmenims, kuriems suteikta papildoma apsauga, tokią apsaugą suteikusioje valstybėje narėje neteikiamos pragyvenimą užtikrinančios paslaugos arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, nors šiuo požiūriu šie asmenys netraktuojami kitaip negu šios valstybės narės piliečiai, kurią taip pat paminėjo prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, būtų galima konstatuoti, jog toks prašytojas joje susidurs su realiu pavojumi, kad jam bus taikomas prieštaraujantis Chartijos 4 straipsniui elgesys, jei dėl jo ypatingo pažeidžiamumo, nepriklausomai nuo jo valios ir asmeninio pasirinkimo, jis patektų į nepaprastai sunkią materialinę padėtį, atitinkančią šio sprendimo 89–91 punktuose nurodytus kriterijus.
94 Bet kuriuo atveju vien tai, kad socialinė apsauga ir (arba) gyvenimo sąlygos valstybėje narėje, kuriai buvo pateiktas naujas tarptautinės apsaugos prašymas, yra geresnės nei papildomą apsaugą jau suteikusioje valstybėje narėje, negali pagrįsti išvados, kad atitinkamam asmeniui, jei jis būtų perduotas pastarajai valstybei narei, kiltų reali Chartijos 4 straipsnį pažeidžiančio elgesio grėsmė (pagal analogiją žr. šios dienos Sprendimo Jawo, C‑163/17, 97 punktą).
95 Antra, kalbant apie šio sprendimo 82 punkte nurodytą situaciją, iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad juos pateikusio teismo nurodyti prieglobsčio procedūros trūkumai, kaip mano tas teismas, yra tokie, kad papildomą apsaugą suteikusi valstybė narė nuspėjamai ir pažeisdama Direktyvą 2011/95 atsisako suteikti tarptautinės apsaugos prašytojams pabėgėlio statusą ir pažeisdama Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 3 dalį nenagrinėja paskesnių prašymų, nepaisydama naujų įrodymų ar faktų, dėl kurių labai padidėja tikimybė, kad prašytojui gali būti suteiktas šis statusas.
96 Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo aspektu klausia, ar pagal Chartijos 18 straipsnį ir SESV 78 straipsnį reikalaujama, kad tokioje situacijoje valstybė narė išnagrinėtų naują tarptautinės apsaugos prašymą, nepaisydama Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą įgyvendinančios vidaus teisės taisyklės.
97 Reikia priminti, kad tiek Direktyva 2011/95, tiek Direktyva 2013/32 buvo priimtos remiantis SESV 78 straipsniu, siekiant įgyvendinti jame nustatytą tikslą ir užtikrinti, kad būtų laikomasi Chartijos 18 straipsnio.
98 Pagal Direktyvą 2011/95, visų pirma jos 13 straipsnį, valstybės narės privalo suteikti pabėgėlio statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris laikomas pabėgėliu pagal šios direktyvos II ir III skyrius. Siekiant nustatyti, ar taip yra šiuo atveju, jos privalo pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 3 dalį įvertinti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą individualiai. Todėl tik atlikusios tokį individualų vertinimą valstybės narės nustato, kad tokios apsaugos prašytojas atitinka ne šiame III skyriuje, o tos pačios direktyvos V skyriuje numatytas sąlygas, ir jos gali jam suteikti papildomos apsaugos statusą, o ne pabėgėlio statusą.
99 Tačiau jeigu per prieglobsčio procedūras valstybėje narėje sistemingai be jokio tikrinimo būtų atsisakoma suteikti pabėgėlio statusą tarptautinės apsaugos prašytojams, kurie atitinka Direktyvos 2011/95 II ir III skyriuose nustatytas sąlygas, elgesys toje valstybėje narėje su prieglobsčio prašytojais negalėtų būti laikomas atitinkančiu iš Chartijos 18 straipsnio kylančius įsipareigojimus.
100 Vis dėlto kitos valstybės narės gali atmesti naujus suinteresuotųjų asmenų jiems pateiktus prašymus kaip nepriimtinus pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą, aiškinamą kartu su tarpusavio pasitikėjimo principu. Tokiu atveju papildomą apsaugą suteikusi valstybė narė turi atnaujinti procedūrą dėl pabėgėlio statuso suteikimo.
101 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad į trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 reikia atsakyti taip:
– Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybei narei nedraudžiama pasinaudoti šia nuostata suteiktu įgaliojimu atmesti prašymą suteikti pabėgėlio statusą kaip nepriimtiną, remiantis tuo, kad prašytojui jau buvo suteikta papildoma apsauga kitoje valstybėje narėje, kai dėl nuspėjamų jo, kaip asmens, kuriam suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygų toje kitoje valstybėje narėje jam nekyla rimtas pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį. Remiantis aplinkybe, jog asmenims, kuriems suteikta papildoma apsauga, minėtoje valstybėje narėje neteikiamos pragyvenimą užtikrinančios paslaugos arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, nors šie asmenys netraktuojami kitaip negu šios valstybės narės piliečiai, galima konstatuoti, jog toks prašytojas joje susidurs su tokiu pavojumi tik jeigu dėl jo ypatingo pažeidžiamumo, nepriklausomai nuo jo valios ir asmeninio pasirinkimo, jis patektų į nepaprastai sunkią materialinę padėtį.
– Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama valstybei narei vykdyti tą patį įgaliojimą, kai per prieglobsčio procedūras valstybėje narėje, suteikusioje prašytojui papildomą apsaugą, sistemingai be jokio tikrinimo atsisakoma suteikti pabėgėlio statusą tarptautinės apsaugos prašytojams, kurie atitinka Direktyvos 2011/95 II ir III skyriuose nustatytas sąlygas.
Dėl penktojo klausimo bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17
102 Atsižvelgiant į bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 pateiktą atsakymą į antrąjį klausimą, į šiose bylose pateiktą penktąjį klausimą atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
103 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 52 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama kaip leidžianti valstybei narei numatyti, kad nacionalinė nuostata, kuria perkeliamas šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktas, taikoma nedelsiant iki 2015 m. liepos 20 d. ir iki šios nacionalinės teisės nuostatos įsigaliojimo pateiktiems prieglobsčio prašymams, dėl kurių dar nepriimtas galutinis sprendimas. Tačiau pagal šio 52 straipsnio pirmą pastraipą, aiškinamą atsižvelgiant į minėtą 33 straipsnį, draudžiama tokią nacionalinę nuostatą nedelsiant taikyti tokioje situacijoje, kai ir prieglobsčio prašymas, ir prašymas atsiimti prieglobsčio prašytoją buvo pateikti prieš įsigaliojant Direktyvai 2013/32 ir pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 49 straipsnį vis dar visiškai patenka į 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, taikymo sritį.
2. Tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17, Direktyvos 2013/32 33 straipsnis turi būti aiškinamas kaip leidžiantis valstybėms narėms atmesti prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną pagal 33 straipsnio 2 dalies a punktą, ir jos neprivalo prieš tai atlikti arba galėti atlikti Reglamente Nr. 604/2013 numatytų perėmimo savo žinion arba atsiėmimo procedūrų.
3. Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybei narei nedraudžiama pasinaudoti šia nuostata suteiktu įgaliojimu atmesti prašymą suteikti pabėgėlio statusą kaip nepriimtiną, remiantis tuo, kad prašytojui jau buvo suteikta papildoma apsauga kitoje valstybėje narėje, kai dėl nuspėjamų jo, kaip asmens, kuriam suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygų toje kitoje valstybėje narėje jam nekyla rimtas pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį. Remiantis aplinkybe, jog asmenims, kuriems suteikta papildoma apsauga, minėtoje valstybėje narėje neteikiamos pragyvenimą užtikrinančios paslaugos arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, nors šie asmenys netraktuojami kitaip negu šios valstybės narės piliečiai, galima konstatuoti, jog toks prašytojas joje susidurs su tokiu pavojumi tik jeigu dėl jo ypatingo pažeidžiamumo, nepriklausomai nuo jo valios ir asmeninio pasirinkimo, jis patektų į nepaprastai sunkią materialinę padėtį.
Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama valstybei narei vykdyti tą patį įgaliojimą, kai per prieglobsčio procedūras valstybėje narėje, suteikusioje prašytojui papildomą apsaugą, sistemingai be jokio tikrinimo atsisakoma suteikti pabėgėlio statusą tarptautinės apsaugos prašytojams, kurie atitinka 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų II ir III skyriuose nustatytas sąlygas.
Parašai.