TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. vasario 15 d.

Byla F‑68/09

Florence Barbin

prieš

Europos Parlamentą

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – 2006 m. pareigų paaukštinimo procedūra – Bendrojo Teismo sprendimo vykdymas – Nuopelnų palyginimas – Vienodo požiūrio principas – Vaiko priežiūros atostogos pusę darbo laiko“

Dalykas:      Pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo F. Barbin prašo panaikinti Parlamento sprendimą per 2006 m. pareigų paaukštinimo procedūrą nepaaukštinti jos pareigų priskiriant prie AD 12 lygio.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovė padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Pareiga motyvuoti visus sprendimus nepaaukštinti pareigūnų, surinkusių referencinį balų skaičių, pareigų – Nebuvimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Nuopelnų balų skyrimas ir referencinio balų skaičiaus nustatymas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)

3.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Taisyklės (Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Vienodas požiūris – Sąvoka – Ribos

5.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Sprendimas paaukštinti pareigas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)

6.      Pareigūnai – Ieškinys – Pagrindai – Pagrindas, susijęs su diskriminacijos buvimu – Pareiga atsižvelgti į visas reikšmingas faktines aplinkybes

1.      Remiantis 2006 m. vasario 6 d. Europos Parlamento biuro sprendimo, susijusio su paaukštinimo tarnyboje ir karjeros planavimo politika, I.3.4 punktu, kuris iš esmės pakartotas 2006 m. gegužės 10 d. Parlamento generalinio sekretoriaus sprendimo, kuriuo nustatomos nuopelnų balų skyrimo ir pareigų paaukštinimo įgyvendinimo priemonės, II.2 punkto b papunkčio antroje pastraipoje, administracija turi pagrįsti visus sprendimus paaukštinti pareigūnų, nesurinkusių referencinio balų skaičiaus, pareigas. Nors minėtose nuostatose nėra nurodoma, kokiems asmenims Paskyrimų tarnyba turi pagrįsti šiuos sprendimus, pripažinus, kad ši pareiga motyvuoti galioja bet kurio nepaaukštinto pareigūno, surinkusio referencinį balų skaičių, atžvilgiu, būtų ne tik užkrautas nereikalingas darbo krūvis administracijai, bet tai irgi neatitiktų teismo praktikos, pagal kurią sprendimo dėl pareigų paaukštinimo motyvai turi būti susiję su individualia pareigūno, kurio pareigos nepaaukštintos, situacija. Vadinasi, pareigūnė klaidingai teigia, kad administracija jos atžvilgiu turėjo pareigą pagrįsti sprendimą paaukštinti tų jos kolegų, kurie nesurinko referencinio balų skaičiaus, pareigas.

Galima laikyti, kad iš šių nuostatų kylanti pareiga yra įvykdyta, jeigu administracija pareigų paaukštinimo komisijai, kuri yra pareigūnams atstovaujantis pariteto pagrindu sudarytas organas, nurodė pareigūnų, nesurinkusių referencinio balų skaičiaus, pareigų paaukštinimo motyvus.

(žr. 59 ir 61 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. liepos 4 d. Sprendimo Lopparelli prieš Komisiją, T‑502/04, 75 punktas.

2.      Remiantis 2006 m. vasario 13 d. Europos Parlamento biuro sprendimu, susijusiu su paaukštinimo tarnyboje ir karjeros planavimo politika, nuopelnų balai nėra skiriami atlikus visų tinkamų būti paaukštintais pareigūnų, kurie tenkina Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio reikalavimus, palyginimą. Iš tiesų kiekvienas tinkamas būti paaukštintu departamento ar tarnybos pareigūnas dėl tam tikro nuopelnų balų skaičiaus konkuruoja tik su kitais savo skyriaus ar tarnybos pareigūnais. Referencinis balų skaičius buvo nustatytas ne kaip santykinis dydis, t. y. atsižvelgiant į atitinkamų pareigūnų nuopelnų balų vidurkį, bet kaip absoliutus dydis, lygus iš dviejų padaugintai vidutinei priskyrimo prie tam tikro lygio trukmei, t. y. AD 11 lygio atveju – ketveriems metams, o tai, kad šis skaičius viršijamas, negali būti prilyginta tiesioginiam ar netiesioginiam pareigūnų, kurių pareigos gali būti paaukštintos, nuopelnų palyginimui. Vadinasi, administracija negali paaukštinti pareigūno vien dėl to, kad jis surinko referencinį balų skaičių, nes tokiu atveju jokiu pareigų paaukštinimo procedūros etapu jo nuopelnai nebūtų lyginami su kiekvieno pareigūno, kurio pareigos gali būti paaukštintos, nuopelnais.

(žr. 83 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. spalio 8 d. Sprendimo Barbin prieš Parlamentą, F‑44/07, 44 punktas.

3.      Remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsniu, Paskyrimų tarnyba negali apsiriboti individualios kiekvieno pareigūno situacijos nagrinėjimu, o turi palyginti visų jų nuopelnus tam, kad priimtų sprendimus dėl pareigų paaukštinimo. Šiuo atžvilgiu tarnybos stažas gali būti tik papildomas pareigų paaukštinimo kriterijus. Vadinasi, sprendimas, kuriuo pareigūno pareigos paaukštinamos vien dėl to, kad jis nėra nusižengęs ar kad turi tam tikrą lygio stažą, ir kuriame neatsižvelgiama į kitų pareigūnų situaciją, pažeistų minėtame straipsnyje numatytą visų pareigūnų, turinčių teisę į paaukštinimą, nuopelnų palyginimo principą. Todėl net jeigu 2006 m. vasario 13 d. Europos Parlamento biuro sprendime, susijusiame su tarnybos paaukštinimo ir karjeros planavimo politika, numatytas referencinis balų skaičius, susijęs su vidutine trukme, išreikšta lygyje ištarnautais metais, iš to negalima kildinti principo, pagal kurį pareigūno pareigos turi būti paaukštintos, jeigu jis nėra nusižengęs, ar pastovaus karjeros kilimo principo, kuris administraciją įpareigotų automatiškai paaukštinti pareigūno pareigas vien dėl to, kad jis turi tam tikrą lygio stažą.

(žr. 90 ir 91 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo Lopparelli prieš Komisiją 75 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Behmer prieš Parlamentą, F‑124/07, 106 punktas.

4.      Tam, kad laikytųsi nediskriminavimo ir vienodo požiūrio principų, administracija turi užtikrinti, kad vienodos situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent tai yra objektyviai pateisinama. Todėl kai pareigūnas naudojasi teise, kuri jam pripažinta pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, administracija negali (priešingu atveju paneigtų šios teisės veiksmingumą) pripažinti, kad jo situacija skiriasi nuo šia teise nepasinaudojusio pareigūno situacijos, ir dėl šios priežasties jį vertinti skirtingai, nebent jeigu toks skirtingas vertinimas yra, pirma, objektyviai pateisinamas pirmiausia dėl to, kad taip būtent atsižvelgiama į aplinkybę, kad atitinkamu laikotarpiu suinteresuotasis tarnautojas nedirbo ir, antra, griežtai proporcingas nurodytam pateisinimui.

(žr. 100 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1980 m. spalio 16 d. Sprendimo Hochstrass prieš Teisingumo Teismą, 147/79, 7 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo De Bustamante Tello prieš Tarybą, T‑368/03, 69 punktas.

5.      Nors sprendimas dėl pareigų paaukštinimo formaliai buvo priimtas atsižvelgiant į atitinkamam pareigūnui skirtų nuopelnų balų skaičių, ši aplinkybė neleidžia atmesti to, kad sprendimas galėjo būti priimtas dėl mažiau tinkamų motyvų, kaip antai atsižvelgimas į minėto pareigūno vaiko priežiūros atostogas, su sąlyga, kad yra požymių, leidžiančių abejoti, kad tai buvo tikrasis motyvas.

(žr. 102 ir 103 punktus)

6.      Siekiant įvertinti pagrindą, susijusį su diskriminacijos buvimu, reikia atsižvelgti į visas reikšmingas faktines aplinkybes, kurioms priklauso ankstesniuose sprendimuose, tapusiuose galutiniais, esantys vertinimai. Tai reiškia, kad iš naujo nenagrinėjant sprendimo, kuris tapo galutinis, teisėtumo, toks sprendimas gali būti požymis, į kurį reikia atsižvelgti šalia kitų požymių, siekiant įrodyti visų pirma diskriminacinį administracijos elgesį. Juo labiau taip yra atsižvelgiant į tai, kad diskriminacija gali paaiškėti tik pasibaigus terminui, per kurį gali būti pareikštas ieškinys dėl sprendimo, kuriuo diskriminuojama.

(žr. 109 punktą)