TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. birželio 13 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva 2012/13/ES – Teisė į informaciją baudžiamajame procese – 6 straipsnio 4 dalis – Teisė būti informuotam apie pareikštus kaltinimus – Informacija apie bet kokius pateiktos informacijos pasikeitimus, kai tai būtina teisingam bylos nagrinėjimui užtikrinti – Kaltinime nurodytų veikų teisinio kvalifikavimo pakeitimas – Galimybės kaltinamajam per žodinį bylos nagrinėjimą prašyti skirti pagal nacionalinę teisę numatytą sutartą bausmę nebuvimas – Tokios galimybės buvimas veikų, kuriomis pagrįstas kaltinimas, pakeitimo atveju“
Byloje C‑646/17
dėl Tribunale di Brindisi (Brandizio apygardos teismas, Italija) 2017 m. spalio 20 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. lapkričio 17 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš
Gianluca Moro,
dalyvaujant:
Procura della Repubblica presso il Tribunale di Brindisi,
Francesco Legrottaglie,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑C. Bonichot, teisėjai C. Toader, A. Rosas, L. Bay Larsen ir M. Safjan (pranešėjas),
generalinis advokatas M. Bobek,
posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. lapkričio 14 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– F. Legrottaglie, atstovaujamo advokato D. Vitale,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedama avvocato dello Stato G. Palatiello,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér, G. Koós ir G. Tornyai,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K Bulterman ir A. M. de Ree,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga, R. Troosters ir C. Zadra,
susipažinęs su 2019 m. vasario 5 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (OL L 142, 2012, p. 1) 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies c punkto ir 6 straipsnio 1–3 dalių ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 48 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąsias bylas prieš A. Gianluca Moro (toliau – kaltinamasis), iš pradžių kaltinamą už nusikalstamu būdu gautų juvelyrinių dirbinių įgijimą, gavimą ir slėpimą, kaip tai suprantama pagal Italijos teisės aktus; vėliau per žodinį procesą kaltinimas perkvalifikuotas į minėtų juvelyrinių dirbinių „vagystę“.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Chartija
3 Chartijos 48 straipsnyje „Nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą“ nustatyta:
„1. Kiekvienas kaltinamas padaręs nusikaltimą asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.
2. Kiekvienam, kuris kaltinamas padaręs nusikaltimą, užtikrinama teisė į gynybą.“
Direktyva 2012/13
4 Direktyvos 2012/13 3, 4, 9, 10, 14, 27–29, 40 ir 41 konstatuojamosiose dalyse numatyta:
„(3) kad būtų galima įgyvendinti sprendimų baudžiamosiose bylose abipusio pripažinimo principą, valstybės narės turi pasitikėti viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis. Abipusio pripažinimo principo taikymo laipsnis labai priklauso nuo keleto kriterijų, be kita ko, įtariamųjų arba kaltinamųjų teisių apsaugos mechanizmų ir bendrų būtiniausių standartų, reikalingų siekiant sudaryti palankesnes abipusio pripažinimo principo taikymo sąlygas;
(4) sprendimų baudžiamosiose bylose abipusis pripažinimas gali būti veiksmingas tik esant pasitikėjimui, kai ne tik teisminės institucijos, bet ir visi baudžiamojo proceso dalyviai pripažįsta kitų valstybių narių teisminių institucijų sprendimus lygiaverčiais savo priimtiems sprendimams, o tai reiškia pasitikėjimą ne tik kitų valstybių narių taisyklių tinkamumu, bet ir pasitikėjimą teisingu tų taisyklių taikymu;
<…>
(9) [SESV] 82 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė nustatyti tokias valstybėse narėse taikytinas minimalias taisykles, kokių reikia nuosprendžių ir teismo sprendimų abipusiam pripažinimui bei policijos ir teisminiam bendradarbiavimui tarpvalstybinio pobūdžio baudžiamosiose bylose palengvinti. Tame straipsnyje kalbama apie „asmenų teises baudžiamajame procese“ kaip apie vieną iš sričių, kurioje gali būti nustatytos minimalios taisyklės;
(10) bendros minimalios taisyklės turėtų padidinti pasitikėjimą visų valstybių narių baudžiamojo teisingumo sistemomis, o tai savo ruožtu turėtų sudaryti sąlygas veiksmingesniam teisminiam bendradarbiavimui esant tarpusavio pasitikėjimui. Tokios bendros minimalios taisyklės turėtų būti nustatytos baudžiamajame procese pateikiamos informacijos srityje;
<…>
(14) ši[a] direktyva <…> nustatomi bendri minimalūs standartai, taikytini informacijai apie teises ir kaltinimus, kuri turi būti pateikta asmenims, įtariamiems arba kaltinamiems įvykdžius nusikalstamą veiką, kad būtų galima stiprinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą. Ši direktyva grindžiama Chartijoje, ypač jos 6, 47 ir 48 straipsniuose, nustatytomis teisėmis, remiantis [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK)] 5 ir 6 straipsniais, kaip juos išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šioje direktyvoje vartojamas terminas „kaltinimas“, skirtas aprašyti tą pačią koncepciją, kaip ir terminas „kaltinimas“, naudojamas EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje;
<…>
(27) asmeniui, įtariamam arba kaltinamam įvykdžius nusikalstamą veiką, turėtų būti suteikiama visa informacija apie kaltinimus, kuri jam reikalinga pasiruošti gynybai ir kuri užtikrina teisingą teismo procesą;
(28) informacija, kuri suteikiama įtariamajam arba kaltinamajam apie nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jis yra įtariamas arba kaltinamas, turėtų būti suteikiama nedelsiant ir ne vėliau kaip prieš pirmąją oficialią įtariamojo arba kaltinamojo apklausą policijoje arba kitoje kompetentingoje valdžios institucijoje ir nedarant įtakos vykstančių tyrimų eigai. Su nusikalstama veika susijusių faktų aprašymas, įskaitant, kai tai yra žinoma, nusikalstamos veikos įvykdymo laiką ir vietą, taip pat galimą inkriminuojamos nusikalstamos veikos teisinį kvalifikavimą, turėtų būti suteiktas kuo išsamiau ir susietas su tuo baudžiamojo proceso etapu, kuriuo šis aprašymas teikiamas, kad būtų užtikrintas teisingas bylos nagrinėjimas ir veiksmingai pasinaudota teise į gynybą;
(29) kai baudžiamojo procesu metu kaltinimo aplinkybės pasikeičia taip, kad pradeda daryti reikšmingą įtaką įtariamojo arba kaltinamojo padėčiai, jis turėtų būti informuotas apie tuos pokyčius, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą ir suteikti galimybę tinkamu laiku veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą;
<…>
(40) šia direktyva nustatomi minimalūs reikalavimai. Valstybės narės gali suteikti daugiau teisių, nei nustatyta šioje direktyvoje, siekdamos užtikrinti aukštesnio lygio apsaugą taip pat tais atvejais, kurie nėra konkrečiai numatyti šioje direktyvoje. Apsaugos lygis niekada neturėtų būti žemesnis nei numatyta pagal EŽTK nustatytus standartus, kurie yra išaiškinti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje;
(41) šia direktyva paisoma Chartija pripažįstamų pagrindinių teisių ir principų. Šia direktyva visų pirma siekiama puoselėti teisę į laisvę, teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisę į gynybą. Ji turėtų būti atitinkamai įgyvendinama[.]“
5 Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:
„Šia direktyva nustatomos taisyklės, susijusios su įtariamųjų ar kaltinamųjų teise į informaciją apie jų teises baudžiamajame procese ir apie jiems pareikštus kaltinimus. Ja taip pat nustatomos taisyklės, susijusios su asmenų, kuriems taikomas Europos arešto orderis, teise į informaciją apie jų teises.“
6 Šios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:
„Ši direktyva taikoma nuo momento, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos praneša asmenims, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, iki proceso pabaigos, t. y. iki bus galutinai išspręstas klausimas, ar įtariamasis arba kaltinamasis įvykdė nusikalstamą veiką, įskaitant, jei taikoma, nuteisimą ir sprendimo dėl apeliacinio skundo priėmimą.“
7 Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Teisė į informaciją apie teises“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems nedelsiant būtų pateikta informacija bent apie šias pagal nacionalinę teisę taikomas procesines teises, kad tomis teisėmis būtų galima veiksmingai pasinaudoti:
a) teisę turėti advokatą;
b) teisę gauti nemokamas teisines konsultacijas ir tokių konsultacijų gavimo sąlygas;
c) teisę būti informuotam apie kaltinimus pagal 6 straipsnį;
d) teisę į vertimą žodžiu ir raštu;
e) teisę tylėti.“
8 Direktyvos 2012/13 6 straipsnyje „Teisė į informaciją apie kaltinimus“ nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems būtų pateikta informacija apie nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jie yra įtariami arba kaltinami. Ta informacija suteikiama nedelsiant ir yra tiek išsami, kiek tai yra būtina užtikrinti teisingą procesą ir veiksmingą naudojimąsi teise į gynybą.
2. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji, kurie yra suimti arba sulaikyti, būtų informuoti apie jų suėmimo arba sulaikymo priežastis, įskaitant nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jie yra įtariami ar jiems pareikšti kaltinimai dėl jos įvykdymo.
3. Valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip iki kaltinimų esmės perdavimo teismui būtų suteikta išsami informacija apie kaltinimą, įskaitant nusikalstamos veikos pobūdį ir teisinį kvalifikavimą bei kaltinamųjų dalyvavimo vykdant tą nusikalstamą veiką pobūdį.
4. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji būtų nedelsiant informuoti apie bet kokius informacijos, pateiktos pagal šį straipsnį, pasikeitimus, kai tai yra būtina užtikrinti teisingą procesą.“
Italijos teisė
9 Codice penale (Baudžiamasis kodeksas) 61 straipsnio „Bendrosios sunkinančios aplinkybės“ 7 dalyje nurodyta:
„Kai šios aplinkybės nėra įtrauktos į nusikalstamos veikos sudėtį arba nėra specialios sunkinančios aplinkybės, jos pripažįstamos sunkinančiomis nusikalstamą veiką:
<…>
7) nusikalstamų veikų nuosavybei arba nusikalstamų veikų, kuriomis siekiama naudos, atveju nukentėjusysis patyrė didelę turtinę žalą“.
10 Baudžiamojo kodekso 624 straipsnyje „Vagystė“ nurodyta:
„Už svetimo kilnojamojo turto užvaldymą pagrobiant iš asmens, kuriam jis priklauso, siekiant gauti iš to naudos, baudžiama laisvės atėmimu nuo šešių mėnesių iki trejų metų ir nuo 154 EUR iki 516 EUR bauda. <…>“
11 Baudžiamojo kodekso 648 straipsnyje „Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas, gavimas ir slėpimas“ nurodyta:
„Išskyrus bendrininkavimo atvejį, asmuo, kuris, siekdamas naudos sau ar kitam asmeniui, perka, gauna ar nuslepia bet kuriuo nusikalstamu būdu gautas pinigų sumas ar kitus daiktus ir taip juos įgyja, gauna, nuslepia arba veikia kaip tarpininkas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų ir nuo 516 iki 10 329 eurų bauda. <…>“
12 Codice di procedura penale (Baudžiamojo proceso kodekso) 444 straipsnio „Bausmės taikymas esant šalių susitarimui“ redakcijoje, taikytinoje pagrindinės bylos faktinių aplinkybių dieną (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas), nustatyta:
„1. Kaltinamasis ir prokuroras gali prašyti teismo taikyti alternatyvią (tinkamos rūšies ir trukmės) bausmę, daugiausia trečdaliu sumažintą piniginę baudą arba laisvės atėmimo bausmę, kuri, atsižvelgiant į aplinkybes ir sumažinta daugiausia vienu trečdaliu, atskirai arba kartu su bauda neviršija penkerių metų. <…>
2. Jeigu tam pritaria net ir prašymo nepateikusi šalis ir nepriimamas išteisinamasis nuosprendis pagal 129 straipsnį, teisėjas, manydamas, kad faktinių aplinkybių vertinimas bei šalių nurodytų aplinkybių taikymas ir palyginimas yra teisingi, o nurodyta bausmė – tinkama, remdamasis procesiniais dokumentais nuosprendžiu paskiria minėtą bausmę ir rezoliucinėje dalyje nurodo, kad šalys to prašė. Civilinės bylos atveju teisėjas nepriima sprendimo dėl šio prašymo; <…> iš kaltinamojo vis tiek priteisiama padengti civilinio proceso išlaidas, išskyrus atvejus, kai pagrįsta priteisti visišką ar dalinį žalos atlyginimą. 75 straipsnio 3 dalis netaikoma. <…>
3. Prašyme šalis gali nurodyti, kad jis įsigalioja tik su sąlyga, jog bausmės vykdymas atidedamas. Jei teismas mano, kad bausmės vykdymo negalima atidėti, šį prašymą atmeta.“
13 Baudžiamojo proceso kodekso 516 straipsnio „Kaltinimų pakeitimas“ 1 dalyje nustatyta:
„Jei vykstant žodiniam bylos nagrinėjimui paaiškėja, kad buvo padaryta kita nei šaukime į teismą nurodyta veika, ir byla nėra teisminga aukštesnės instancijos teismui, prokuroras pakeičia kaltinimus ir atitinkamai tęsia baudžiamąjį persekiojimą <…>“
14 Baudžiamojo proceso kodekso 521 straipsnyje „Prokuratūra ir teisiamasis posėdis“ nustatyta:
„1. Nuosprendyje teisėjas gali veiką kvalifikuoti kitaip, nei nurodyta kaltinamajame akte, jeigu dėl nusikalstamos veikos neviršijama jo jurisdikcija, dėl ko byla turi būti nagrinėjama kolegijos, o ne vieno teisėjo.
2. Teisėjas nurodo perduoti dokumentus prokuratūrai, jei nustato, kad veika neatitinka nurodytos šaukime arba pagal 516, 517 straipsnius ir 518 straipsnio 2 dalį suformuluotame kaltinime.
3. Teisėjas taip veikia ir tuo atveju, jei prokuratūra pareiškia naują kaltinimą 516, 517 straipsniuose ir 518 straipsnio 2 dalyje nenumatytais atvejais.“
15 Baudžiamojo proceso kodekso 552 straipsnio „Šaukimas“ 1 dalyje nustatyta:
„Šaukime į teismo posėdį nurodoma:
<…>
c) aiškiai ir tiksliai apibrėžta veika, atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir aplinkybes, dėl kurių gali prireikti taikyti kardomąsias priemones, taip pat taikytinų teisės aktų nuostatos;
<…>“
16 Baudžiamojo proceso kodekso 555 straipsnio „Teismo posėdis pagal tiesioginį šaukimą“ 2 dalyje numatyta:
„Kaltinamasis ar prokuroras gali pateikti šio kodekso 444 straipsnio 1 dalyje numatytą prašymą prieš prasidedant žodiniam bylos nagrinėjimui; be to, kaltinamasis gali prašyti bylą nagrinėti pagreitinto proceso tvarka arba kad baudą jam skirtų prokuroras.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
17 2015 m. kovo 11 d. Francesco Legrottaglie pateikė skundą Ostunio (Italija) policijos komisariatui dėl kaltinamojo, kuris iš nežinomos tapatybės asmens gavo kelis iš Legrottaglie šeimos pavogtus juvelyrinius aukso dirbinius ir siekdamas naudos šiuos dirbinius perdavė Ostunio parduotuvei.
18 2016 m. balandžio 1 d. prokuratūros pagal Baudžiamojo proceso kodekso 552 straipsnį išduotu aktu kaltinamasis buvo iškviestas į Tribunale di Brindisi (Brindizio apylinkės teismas, Italija), kuris sprendė dėl jo atsakomybės už nusikaltimą – „nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, gavimą ir slėpimą“, – numatytą Baudžiamojo kodekso 648 straipsnyje.
19 2016 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdyje, kuris įvyko kaltinamajam nedalyvaujant, F. Legrottaglie buvo pripažintas civiliniu ieškovu.
20 2017 m. spalio 13 d. teismo posėdyje dalyvavo ir kaltinamasis; jis spontaniškai prisipažino pavogęs nagrinėjamus dirbinius.
21 Šiuo bylos etapu teismas informavo kaltinamąjį, kad jam inkriminuojama veika galėjo būti perkvalifikuota į nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 624 straipsnyje ir 61 straipsnio 7 dalyje, t. y. kvalifikuotą „vagystę“, nes nukentėjusysis patyrė didelę turtinę žalą.
22 Kaltinamasis leido advokatui prašyti, kad jam pagal Baudžiamojo proceso kodekso 444 straipsnį už šį pakeistos teisinės kvalifikacijos nusikaltimą prokuroras taikytų sulygtą bausmę (vadinamąją „patteggiamento“). Buvo nutarta, kad šis prašymas nepriimtinas, nes buvo pasibaigęs Baudžiamojo proceso kodekso 555 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas.
23 Teisėjas paragino prokuratūrą pagal Baudžiamojo proceso kodekso 516 straipsnį pakeisti kaltinimą, kad kaltinamajam pagal minėto kodekso 444 straipsnį būtų galima skirti sulygtą bausmę. Prokuratūra nusprendė kaltinimo nekeisti ir palikti klausimą dėl tikslaus nagrinėjamo nusikaltimo teisinio kvalifikavimo teisėjo, t. y. Tribunale di Brindisi (Brindisi apylinkės teismas), kompetencijai.
24 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) pripažino Baudžiamojo proceso kodekso 516 straipsnį prieštaraujančiu Konstitucijai, nes šiuo straipsniu kaltinamajam nesuteikiama teisė pagal minėto kodekso 444 straipsnį bylą nagrinėjančio teismo prašyti taikyti sulygtą bausmę už kitą veiką, kuri paaiškėjo per žodinį bylos nagrinėjimą ir kuri yra naujo kaltinimo dalykas.
25 Taigi iš Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) praktikos, susijusios su Baudžiamojo proceso kodekso 516 straipsniu, išplaukia, kad per žodinį bylos nagrinėjimą kaltinamasis turi teisę pagal minėto kodekso 444 straipsnį prašyti taikyti sutartą bausmę, atnaujinant prašymo pateikimo terminus, tuo atveju, kai dėl klaidos arba dėl įprastos procedūros eigos pasikeičia bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas kaltinimas, tačiau tokia galimybė prašyti taikyti sutartą bausmę nesuteikiama, kai keičiamas tik veikų, dėl kurių pateiktas kaltinimas, teisinis kvalifikavimas.
26 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal Sąjungos teisę draudžiama, kad kaltinamajam suteikiamos teisės į gynybą skirtųsi, atsižvelgiant į tai, ar pakeitimas susijęs su veikomis, kuriomis grindžiamas kaltinimas, ar su veikų, dėl kurių pateiktas kaltinimas, teisiniu kvalifikavimu.
27 Iš tiesų, kai kaltinimo pakeitimas susijęs su veikos požymiais, kaltinamasis naudojasi visomis teisėmis į gynybą, įskaitant galimybę prašyti pagal Baudžiamojo proceso kodekso 444 straipsnį skirti sutartą bausmę, o tais atvejais, kai šis pakeitimas yra susijęs su veikų teisiniu kvalifikavimu, kaltinamajam užtikrinama tik teisė pateikti gynybos argumentus.
28 Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Brindisi (Brindizio apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 2012/13] 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalies c punktas, 6 straipsnio 1–3 dalys ir [Chartijos] 48 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės baudžiamojo proceso teisės nuostatos, kuriomis remiantis procesinių garantijų gynybos teisėms užtikrinti apimtis ir pobūdis skiriasi atsižvelgiant į tai, ar keičiami tik faktiniai kaltinimų aspektai, ar juose nurodytų veikų teisinis kvalifikavimas, būtent tik pirmuoju atveju suteikiant kaltinamajam galimybę prašyti taikyti alternatyvią švelnesnę bausmę (t. y. galimybę pasinaudoti vadinamuoju bausmės taikymo šalių susitarimu institutu)?“
Dėl prejudicinio klausimo
Dėl priimtinumo
29 Italijos vyriausybė tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes Direktyva 2012/13 buvo priimta remiantis SESV 82 straipsnio 2 dalimi, kuri susijusi tik su tarpvalstybinio pobūdžio baudžiamosiomis bylomis. Todėl Direktyvos 2012/13 taikymo sritis turėtų apimti tik tokio pobūdžio nusikalstamas veikas.
30 Tačiau šiuo atveju pagrindinė byla susijusi su Italijos piliečio Italijos teritorijoje padaryta nusikalstama veika, kuria žala padaryta kitam Italijos piliečiui. Todėl ši nusikalstama veika neturi tarpvalstybinio pobūdžio, o Direktyva 2012/13 netaikoma nagrinėjamoje pagrindinėje byloje.
31 Chartijos 48 straipsnis taip pat netaikomas, remiantis tuo, kad pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai teisinė situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti dėl jos sprendimo, ir Chartijos nuostatos, kuriomis galbūt remiamasi, per se negali pagrįsti šios jurisdikcijos.
32 Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad pagal SESV 82 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą „Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami direktyvas pagal įprastą teisėkūros procedūrą, gali nustatyti tokias minimalias taisykles, kokių reikia nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimui bei policijos ir teisminiam bendradarbiavimui tarpvalstybinio pobūdžio baudžiamosiose bylose palengvinti. Šiose minimaliose taisyklėse atsižvelgiama į skirtingas valstybių narių teisines tradicijas ir sistemas.“
33 Kiek tai susiję su Direktyvos 2012/13 tekstu, nei jos 1 straipsnyje, kuriame apibrėžiamas šios direktyvos dalykas, nei jos 2 straipsnyje, susijusiame su direktyvos taikymo sritimi, nenumatyta, kad direktyva taikoma tik tarpvalstybinio pobūdžio situacijoms.
34 Kalbant apie Direktyvos 2012/13 tikslus, iš šios direktyvos 10 ir 14 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama nustatyti bendras minimalias taisykles, reglamentuojančias teisę į informaciją baudžiamosiose bylose, padidinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą jų baudžiamosios justicijos sistemomis. Kaip iš esmės pažymima toje pačioje 14 konstatuojamojoje dalyje ir šios direktyvos 41 konstatuojamojoje dalyje, direktyva grindžiama Chartijos, visų pirma jos 47 ir 48 straipsniuose, pripažintomis teisėmis ir ja siekiama puoselėti šias teises (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Kolev ir kt., C‑612/15, EU:C:2018:392, 88 punktas).
35 Be to, Direktyvos 2012/13 3 ir 4 konstatuojamosios dalys grindžiamos idėja, kad tarpusavio pripažinimo principas reiškia, kad teisminių institucijų sprendimai, net ir grynai vidaus situacijoje, grindžiami bendromis minimaliomis taisyklėmis. Atsižvelgiant į tai, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 41 punkte, kai konkrečioje situacijoje atsiranda poreikis bendradarbiauti tarpvalstybiniu lygmeniu, valstybės narės policija ir teisminės institucijos gali pripažinti, kad kitų valstybių narių teisminių institucijų sprendimai yra lygiaverčiai jų sprendimams.
36 Todėl Direktyva 2012/13 prisidedama prie minimalaus baudžiamųjų procesų suderinimo Sąjungoje ir toje direktyvoje nustatytos taisyklės taikomos valstybėje narėje neatsižvelgiant į tai, ar toje valstybėje narėje nagrinėjama byla susijusi su tarpvalstybine situacija.
37 Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
Dėl esmės
Pirminės pastabos
38 F. Legrottaglie, kaip ir Italijos, Vengrijos, Nyderlandų bei Lenkijos vyriausybės, iš esmės pritarė, kad Teisingumo Teismui šioje byloje pateiktas klausimas nepatenka į Direktyvos 2012/13 taikymo sritį, todėl Teisingumo Teismas negali jo nagrinėti.
39 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal SESV 267 straipsnyje įtvirtintą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų šiam išspręsti nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Teisingumo Teismas turi išaiškinti visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams, kad jie išspręstų nagrinėjamas bylas, net jei šios nuostatos nėra aiškiai nurodytos šių teismų Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose (2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo AREX CZ, C‑414/17, EU:C:2018:1027, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
40 Todėl, net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausimuose dėl išaiškinimo formaliai nurodė tik tam tikras Sąjungos teisės nuostatas, ši aplinkybė netrukdo Teisingumo Teismui pateikti jam visapusiško Sąjungos teisės išaiškinimo, kuris galėtų būti naudingas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar šis teismas apie tai užsiminė savo pateiktuose klausimuose. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas turi iš visos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos dalyką (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo AREX CZ, C‑414/17, EU:C:2018:1027, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
41 Savo klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo Direktyvos 2012/13 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 1 dalies c punktą, 6 straipsnio 1–3 dalis ir Chartijos 48 straipsnį.
42 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2012/13 1 straipsnyje numatytos taisyklės, susijusios su įtariamųjų ar kaltinamųjų teise į informaciją apie jų teises baudžiamajame procese ir apie jiems pareikštus kaltinimus.
43 Kaip matyti iš kartu taikomų Direktyvos 2012/13 3 ir 6 straipsnių, jos 1 straipsnyje įtvirtinta teisė apima mažiausiai dvi skirtingas teises. Pirma, pagal šios direktyvos 3 straipsnį įtariamiesiems arba kaltinamiesiems nedelsiant turi būti pateikta informacija bent apie tokias procesines teises, kurių sąrašas pateiktas šioje nuostatoje ir apima teisę turėti advokatą, teisę gauti nemokamas teisines konsultacijas ir tokių konsultacijų gavimo sąlygas, teisę būti informuotam apie kaltinimus, teisę į vertimą žodžiu ir raštu ir teisę neduoti parodymų. Antra, minėtos direktyvos 6 straipsnyje apibrėžta teisė būti informuotam apie kaltinimus (2015 m. spalio 15 d. Sprendimo Covaci, C‑216/14, EU:C:2015:686, 54–56 punktai).
44 Šiuo atveju pagrindinė byla susijusi su galimybe tuo atveju, jei pakeičiamas teisinis veikų, kuriais grindžiamas kaltinimas, klasifikavimas, vykstant žodiniam bylos nagrinėjimui pagal Baudžiamojo proceso kodekso 444 straipsnį prašyti taikyti sankciją, dėl kurios susitarta, atnaujinant tokio prašymo pateikimo terminą.
45 Todėl tokia teisinė problema turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į Direktyvos 2012/13 6 straipsnį, susijusį su teise gauti informaciją apie kaltinimus.
46 Šiuo klausimu nėra reikalo minėtos teisinės problemos nagrinėti pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1–3 punktus. Iš tiesų, atsižvelgiant į šių nuostatų formuluotę, neginčijama, kad, pirma, kaltinamasis buvo informuotas apie nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jis kaltinamas, antra, jis nebuvo suimtas ar sulaikytas ir, trečia, informacija apie kaltinimą, visų pirma apie veikos teisinį kvalifikavimą, jam buvo suteikta prieš teismui priimant sprendimą dėl šio kaltinimo esmės.
47 Tačiau reikia pažymėti, kad Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalis yra reikšminga nuostata pagrindinei bylai.
48 Pagal minėtą nuostatą valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji būtų nedelsiant informuoti apie bet kokius informacijos, pateiktos pagal minėtos direktyvos 6 straipsnį, pasikeitimus, kai tai būtina teisingam procesui užtikrinti.
49 Todėl pagrindinėje byloje svarbu nustatyti kaltinamo asmens teisės į informaciją pagal šią nuostatą apimtį tuo atveju, jeigu pakeičiamas veikų, kuriomis kaltinama, teisinis kvalifikavimas.
50 Tokiomis aplinkybėmis klausimą reikia suprasti taip, kad juo iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalis ir Chartijos 48 straipsnis turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos kaltinamasis per žodinį bylos nagrinėjimą gali prašyti taikyti sutartą bausmę tuo atveju, kai pakeičiamos veikos, kuriais grindžiamas kaltinimas, bet ne tuo atveju, kai pakeičiamas kaltinime nurodytų veikų teisinis kvalifikavimas.
Dėl Direktyvos 2012/13
51 Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, Direktyva 2012/13 nereglamentuojamas pranešimo apie kaltinimą, numatytą jos 6 straipsnyje, tvarkos klausimas. Vis dėlto šia tvarka negalima pakenkti, be kita ko, šiame 6 straipsnyje numatytam tikslui, kuris nurodytas ir minėtos direktyvos 27 konstatuojamojoje dalyje, t. y. sudaryti galimybę asmeniui, įtariamam arba kaltinamam padarius nusikalstamą veiką, pasiruošti gynybai ir užtikrinti teisingą teismo procesą (2015 m. spalio 15 d. Sprendimo Covaci, C‑216/14, EU:C:2015:686, 62 ir 63 punktai).
52 Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog dėl reikalavimo, kad kaltinamasis arba jo advokatas galėtų laikantis rungimosi principo ir šalių procesinio lygiateisiškumo veiksmingai dalyvauti teisminiuose ginčuose, t. y. veiksmingai išdėstyti savo poziciją, neatmetama galimybė, kad gynybos tikslais perduota informacija apie kaltinimą vėliau gali būti pakeista, be kita ko, kiek tai susiję su veikų, kuriomis kaltinama, teisiniu kvalifikavimu, arba kad per teisminius ginčus gali būti pateikti nauji įrodymai byloje. Tačiau apie tokius pakeitimus ir tokius įrodymus kaltinamajam ar jo advokatui turi būti pranešta tada, kai jie dar turi galimybę veiksmingai reaguoti, t. y. iki pasitarimo stadijos. Beje, tokia galimybė numatyta Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalyje, kurioje numatyta, kad įtariamieji arba kaltinamieji turi būti nedelsiant informuoti apie bet kokius informacijos, pateiktos pagal šį straipsnį, pasikeitimus vykstant baudžiamajam procesui, kai tai būtina teisingam bylos nagrinėjimui užtikrinti (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Kolev ir kt., C‑612/15, EU:C:2018:392, 95 punktą)
53 Visais atvejais, kad ir koks būtų išsamios informacijos apie pareikštus kaltinimus pateikimo momentas, kaltinamajam ir jo advokatui, be kita ko, laikantis rungimosi principo ir šalių procesinio lygiateisiškumo, turi būti nustatytas pakankamas terminas susipažinti su šia informacija ir užtikrinta galimybė veiksmingai pasiruošti gynybai, pateikti galimus paaiškinimus ir prireikus – bet kokius prašymus, pavyzdžiui, atlikti tyrimą, kuriuos jie gali pateikti pagal nacionalinę teisę. Toks reikalavimas reiškia, kad prireikus byla gali būti sustabdyta ir vėliau grąžinta (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Kolev ir kt., C‑612/15, EU:C:2018:392, 96 punktą).
54 Be to, pagal Direktyvos 2012/13 40 konstatuojamąją dalį ja nustatomi minimalūs reikalavimai ir valstybės narės gali suteikti daugiau teisių, nei nustatyta šioje direktyvoje, siekdamos užtikrinti aukštesnio lygio apsaugą taip pat tais atvejais, kurie nėra konkrečiai numatyti šioje direktyvoje, tačiau apsaugos lygis niekada neturėtų būti žemesnis, nei numatyta pagal EŽTK nustatytus standartus, kurie yra išaiškinti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.
55 Šiuo klausimu, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, baudžiamosiose bylose tiksli ir išsami informacija apie kaltinamajam pareikštus kaltinimus, taigi ir teisinį kvalifikavimą, kuriam teismas gali pritarti jo nenaudai, yra esminė proceso teisingumo sąlyga. Teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą turi būti vertinama atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasirengti gynybai (1999 m. kovo 25 d. EŽTT sprendimo Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją, CE:ECHR:1999:0325JUD002544494, 52 ir 54 punktai). Jei bylą nagrinėjantiems teismams pagal vidaus teisę pripažįstama teisė perkvalifikuoti veikas, priskirtinas jų kompetencijai, jie turi įsitikinti, kad šiuo klausimu kaltinamieji turėjo galimybę konkrečiai ir veiksmingai pasinaudoti savo gynybos teisėmis, nes buvo laiku informuoti apie kaltinimo pagrindą, t. y. reikšmingas faktines aplinkybes, dėl kurių jie kaltinami ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, taip pat apie išsamiai aprašytą šių veikų teisinį kvalifikavimą (2007 m. gruodžio 11 d. EŽTT sprendimo Drassich prieš Italiją, CE:ECHR:2007:1211JUD002557504, 34 punktas; 2018 m. vasario 22 d. EŽTT sprendimo Drassich prieš Italiją, CE:ECHR:2018:0222JUD006517309, 65 punktas).
56 Kaip matyti iš šio sprendimo 51–53 ir 55 punktuose nurodytos jurisprudencijos, informacija apie bet kokį su tuo kaltinimu susijusį pasikeitimą, kaip numatyta Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalyje, turi, be kita ko, būti susijusi su kaltinime nurodytų veikų teisinio kvalifikavimo pakeitimu, kad kaltinamasis galėtų konkrečiai ir veiksmingai pasinaudoti savo gynybos teisėmis.
57 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai skiriasi, atsižvelgiant į tai, ar keičiamos veikos, kuriomis grindžiamas kaltinimas, ar kaltinime nurodytų veikų teisinis kvalifikavimas. Tik tais atvejais, kai keičiamos veikos, kaltinamasis gali per žodinį bylos nagrinėjimą prašyti skirti sutartą bausmę atnaujinant prašymo pateikimo terminą.
58 Šioje byloje, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, aplinkybė, kad kaltinamasis pripažino, kad pavogė juvelyrinius dirbinius, dėl ko nusikaltimo kvalifikavimas kaip „nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, gavimo ir slėpimo“ pakeistas į „vagystę“, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę, reiškia veikų, kuriomis grindžiamas kaltinimas, teisinio kvalifikavimo pakeitimą.
59 Kaip nurodyta šio sprendimo 21 punkte, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad kaltinamasis per žodinį bylos nagrinėjimą buvo informuotas apie šį veikų teisinio kvalifikavimo pakeitimą.
60 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal Direktyvą 2012/13 reikalaujama, kad, siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso teisingumą, atsakovas galėtų prašyti skirti sutartą bausmę tokiu atveju, kai buvo pakeistas veikų teisinis kvalifikavimas.
61 Šiuo klausimu, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 71 punkte, Direktyvoje 2012/13 numatyti įpareigojimai išreiškia būdą, kaip turi būti užtikrintas baudžiamojo proceso teisingumas dėl asmenų, įtariamų padariusių nusikalstamą veiką ar traukiamų baudžiamojon atsakomybėn, informavimo.
62 Tačiau, kaip numatyta šios direktyvos 14 konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnyje, jos tikslas – nustatyti minimalias taisykles, taikytinas įtariamųjų arba kaltinamųjų informavimui (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Kolev ir kt., C‑612/15, EU:C:2018:392, 82 punktas).
63 Be kita ko, iš šio sprendimo 51–53 ir 55 punktuose nurodytos jurisprudencijos nėra aišku, ar įtariamojo arba kaltinamojo teisė į informaciją apie tai, kad pasikeitė kaltinime nurodytų veikų teisinis kvalifikavimas, reiškia pareigą leisti šiam įtariamajam arba kaltinamajam suteikti teisę prašyti, kad per žodinį bylos nagrinėjimą būtų taikoma sutarta bausmė.
64 Be to, šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tokiu atveju, kai pakeičiamas veikų teisinis kvalifikavimas, nacionalinės teisės aktais užtikrinama, kad kaltinamasis turėtų teisę pateikti gynybos argumentus.
65 Todėl tokioje byloje, kaip pagrindinė, kaltinamojo teisė būti nedelsiant informuotam apie bet kokį pateiktos informacijos pasikeitimą, kai tai būtina siekiant užtikrinti proceso teisingumą, pagal Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalį neįpareigoja atitinkamos valstybės narės suteikti tam asmeniui teisės prašyti, kad prasidėjus teisminiams ginčams jam būtų skirta sutarta bausmė, tuo atveju, jei pakeičiamas kaltinime nurodytų veikų teisinis kvalifikavimas.
Dėl Chartijos
66 Pirmiausiai reikia priminti, kad Chartijos taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę (2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 17 punktas).
67 Iš tiesų iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos iš esmės matyti, kad Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visoms situacijoms, kurias reglamentuoja Sąjungos teisė, ir negali būti peržengtos tokių situacijų ribos. Būtent todėl Teisingumo Teismas jau yra priminęs, kad, remdamasis Chartija, jis negali vertinti nacionalinės teisės aktų, kurie nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Tačiau, jei tokie teisės aktai patenka į šios teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas, gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turi pateikti visas aiškinimo gaires, kad nacionalinis teismas galėtų įvertinti šių teisės aktų atitiktį pagrindinėms teisėms (2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 19 punktas ir 2017 m. lapkričio 23 d. Nutarties Cunha Martins, C‑131/17, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:902, 10 punktas).
68 Pagrindinė byla susijusi su kaltinamojo teisės būti informuotam apie kaltinimą ir visų pirma apie nusikalstamos veikos, kurią jis kaltinamas padaręs, pakeitimus apimtimi, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalį, taigi reikia konstatuoti, kad ši teisinė situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.
69 Pagal Chartijos 48 straipsnio 2 dalį kiekvienam, kuris kaltinamas padaręs nusikaltimą, užtikrinama teisė į gynybą.
70 Šiuo klausimu, kaip aiškiai matyti iš šio sprendimo 51–53 ir 55 punktuose nurodytos jurisprudencijos, siekiant užtikrinti teisę į gynybą, kaip tai suprantama pagal šią Chartijos nuostatą, reikia, kad, pakeitus veikų teisinį kvalifikavimą, kaltinamasis būtų informuojamas tuo metu, kai jis vis dar turi galimybę veiksmingai reaguoti, t. y. iki pasitarimo stadijos, kad galėtų veiksmingai pasirengti gynybai.
71 Šioje byloje, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 21 ir 27 punktuose, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad po savo spontaniškų pareiškimų per žodinį bylos nagrinėjimą kaltinamasis buvo informuotas apie veikų, kuriomis jis kaltinamas, teisinio kvalifikavimo pakeitimą ir kad jis turėjo teisę pateikti gynybos argumentus.
72 Tačiau pagal Chartijos 48 straipsnio 2 dalyje numatytas gynybos teises nereikalaujama, kad, atsižvelgiant į kaltinamojo teisę į informaciją, jis turėtų galimybę pradėjus žodinį bylos nagrinėjimą prašyti jam skirti sutartą bausmę tuo atveju, kai keičiamos veikos, kuriomis grindžiamas kaltinimas, arba keičiamas kaltinime nurodytų veikų teisinis kvalifikavimas.
73 Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog vien aplinkybė, kad pagal nacionalinę teisę kaltinamajam nesuteikiamos tokios pat teisės, kiek tai susiję su galimybe taikyti sutartą bausmę, atsižvelgiant į tai, ar pakeitimas susijęs su veikomis, kuriomis grindžiamas kaltinimas, ar kaltinime nurodytų veikų teisiniu kvalifikavimu, savaime nėra gynybos teisių, kaip tai suprantama pagal Chartijos 48 straipsnio 2 dalį, pažeidimas, kiek tai susiję su įtariamųjų arba kaltinamųjų teise būti informuotiems apie jiems pateiktus kaltinimus.
74 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 4 dalis ir Chartijos 48 straipsnis turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos kaltinamasis per žodinį bylos nagrinėjimą gali prašyti taikyti sutartą bausmę pakeitus veikas, kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ne pakeitus kaltinime nurodytų veikų teisinį kvalifikavimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
75 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese 6 straipsnio 4 dalis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnis turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos kaltinamasis per žodinį bylos nagrinėjimą gali prašyti taikyti sutartą bausmę pakeitus veikas, kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ne pakeitus kaltinime nurodytų veikų teisinį kvalifikavimą.
Parašai.