2019 m. rugpjūčio 13 d. Fővárosi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság (Vengrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Vikingo Fővállalkozó Kft. / Nemzeti Adó- és Vámhivatal Fellebbviteli Igazgatósága
(Byla C-610/19)
Proceso kalba: vengrų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Fővárosi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság
Šalys pagrindinėje byloje
Pareiškėja: Vikingo Fővállalkozó Kft.
Atsakovė: Nemzeti Adó- és Vámhivatal Fellebbviteli Igazgatósága
Prejudiciniai klausimai
Ar nacionalinis teisinis aiškinimas ir praktika, pagal kuriuos, jei yra tenkinami materialiniai teisės į atskaitą reikalavimai, nepakanka vien turėti sąskaitos faktūros, kurios turinys atitinka 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos1 226 straipsnio reikalavimus, o tam, kad teisėtai įgyvendintų savo teisę į mokesčio atskaitą pagal aptariamą sąskaitą faktūrą, apmokestinamasis asmuo turi turėti papildomus dokumentinius įrodymus, kurie ne tik turi atitikti Direktyvos 2006/112 nuostatas, bet ir atitikti nacionalinės teisės aktų dėl buhalterinės apskaitos principus ir specialias nuostatas patvirtinamųjų dokumentų srityje, pagal kuriuos reikalaujama, kad kiekvienas sandorių grandinės narys fiksuotų ir kartu pateiktų išsamią informaciją apie ekonominį sandorį, kuris pagrindžiamas tais patvirtinamaisiais dokumentais, yra suderinami su Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktu ir 178 straipsnio a punktu, siejamais su tos pačios direktyvos 220 straipsnio a punktu ir 226 straipsniu, ir su veiksmingumo principu?
Ar nacionalinis teisinis aiškinimas ir praktika, pagal kuriuos vykdant grandininį sandorį, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, vien dėl to, kad sandoris yra toks, kiekvienas iš grandinės narių privalo tikrinti jų vykdomo ekonominio sandorio elementus ir padaryti iš šio tikrinimo išvadas apie kitą apmokestinamąjį asmenį, veikiantį kitoje grandinės stadijoje, ir atsisakoma suteikti apmokestinamajam asmeniui teisę [į PVM atskaitą] vien dėl to, kad grandinės sukūrimas, nors tai nedraudžiama pagal nacionalinę teisę, nebuvo pagrįstas ekonominiu požiūriu, yra suderinami su Direktyvos 2006/112 nuostatomis [dėl PVM atskaitos] ir su mokesčių neutralumo bei veiksmingumo principais? Ar šiomis aplinkybėmis grandininio sandorio atveju kai nagrinėjamos objektyvios aplinkybės, kurios galėtų pateisinti atsisakymą suteikti teisę [į PVM atskaitą], nustatant ir vertinant įrodymų, kuriais grindžiamas atsisakymas suteikti teisę į PVM atskaitą, reikšmingumą ir įrodomąją galią, gali būti taikomos tik Direktyvos 2006/112 ir nacionalinės teisės nuostatos dėl atskaitos kaip materialinės normos, kuriose nurodytos faktinės aplinkybės, svarbios nustatant faktinį pagrindą, ar taip pat turi būti taikomos atitinkamos valstybės narės nuostatos buhalterinės apskaitos srityje, kaip specialiosios normos?
Ar nacionalinis teisinis aiškinimas ir praktika, pagal kuriuos atsisakoma suteikti teisę [į PVM atskaitą] apmokestinamajam asmeniui, kuris naudoja prekes savo apmokestinamiesiems sandoriams valstybėje narėje, kurioje jis įvykdo tuos sandorius, ir kuris turi Direktyvą 2006/112 atitinkančią sąskaitą faktūrą, remiantis tuo, kad jis nežino visų kitų grandinės narių įvykdyto [sandorio] elementų, arba aplinkybėmis, kurios susijusios su grandinės nariais, veikiančiais anksčiau nei sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo, ir kurioms apmokestinamasis asmuo negalėjo daryti jokios įtakos dėl ne su juo susijusių priežasčių, ir pasinaudoti teise į [PVM atskaitą] taikomas reikalavimas, kad apmokestinamasis asmuo, remdamasis pagrįstai jo turimomis priemonėmis, įgyvendintų bendrą tikrinimo pareigą, kuri turi būti vykdoma ne tik sudarant sutartį, bet ir ją vykdant bei įvykdžius, yra suderinami su Direktyvos 2006/112 nuostatomis [dėl PVM atskaitos] ir su mokesčių neutralumo bei veiksmingumo principais? Ar šiuo atveju apmokestinamasis asmuo privalo susilaikyti nuo pasinaudojimo teise [į PVM atskaitą], kai dėl kažkokio sąskaitoje faktūroje nurodyto ekonominio sandorio elemento jau sudarius sutartį, ją vykdant arba įvykdžius paaiškėja pažeidimas arba jis sužino apie aplinkybę, dėl kurios atsisakoma suteikti teisę [į PVM atskaitą] pagal mokesčių institucijos praktiką?
4. Atsižvelgiant į Direktyvos 2006/112 nuostatas [dėl PVM atskaitos] ir veiksmingumo principą, ar mokesčių institucija turi išsamiai nurodyti kas sudaro sukčiavimą mokesčiais? Ar pagrįsta tai, kad mokesčių institucija mano, jog grandinės narių klaidos ir pažeidimai, neturintys pagrįsto priežastinio ryšio su teise į [PVM atskaitą], yra įrodymai, kad sukčiauta mokesčiais, kuo remiantis, atsižvelgiant į tai, jog dėl šių klaidų ir pažeidimų sąskaitos faktūros turinys pasirodo esąs mažai tikėtinas, darytina išvada, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti apie sukčiavimą mokesčiais? Sukčiavimo mokesčiais atveju, ar pateisinama tai, kad apmokestinamasis asmuo privalo atlikti pirmiau nurodytos apimties ir išsamumo patikrinimą, ar vis dėlto šia pareiga viršijami veiksmingumo principo reikalavimai?
5. Ar sankcija, kurią sudaro atsisakymas suteikti teisę [į PVM atskaitą] ir įpareigojimas sumokėti mokestinę baudą, lygią 200 % mokestinio skirtumo, yra proporcinga, kai tiesiogiai dėl apmokestinamojo asmens teisės [į PVM atskaitą] nebuvo prarasta jokių iždo lėšų? Ar reikia įvertinti kurios nors iš az adózás rendjéről szóló 2003. évi XCII. törvény (2003 m. Bendrasis mokesčių administravimo įstatymas XCII; toliau – BMAĮ) 170 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje nurodytų aplinkybių buvimą, kai apmokestinamasis asmuo pateikė mokesčių institucijai savo turimus dokumentus ir į mokesčių deklaraciją įtraukė savo išrašytas sąskaitas faktūras?
6. Jei iš pateiktų atsakymų į prejudicinius klausimus matyti, kad nacionalinės teisės aiškinimas po bylos, kurioje priimta 2016 m. lapkričio 10 d. Nutartis Signum Alfa Sped (C-446/15, EU:C:2016:869), ir remiantis šia byla taikoma praktika yra nesuderinami su Direktyvos 2006/112 nuostatomis [dėl PVM atskaitos] ir atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas negali pateikti prašymo priimti prejudicinį sprendimą kiekvienoje byloje, ar remiantis Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu galima teigti, kad apmokestinamųjų asmenų teisė pareikšti ieškinį teisme dėl nuostolių ir žalos atlyginimo užtikrina jų tame straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisminę gynybą ir nešališką teismą? Ar šiomis aplinkybėmis reikia aiškinti taip, kad byloje Signum Alfa Sped priimtos nutarties formos pasirinkimas reiškia, jog klausimas jau yra išspręstas Bendrijos teisėje ir išaiškintas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ir kad todėl jis yra akivaizdus, ar, jeigu pradėtas naujas procesas, tai reiškia, jog klausimas liko nevisiškai aiškus ir dėl to vis dar reikia kreiptis į Teisingumo Teismą, kad jis priimtų prejudicinį sprendimą?
____________
1 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1).