EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO PIRMININKO NUTARTIS
2012 m. vasario 28 d.
Byla F‑129/11 R
BH
prieš
Europos Komisiją
„Viešoji tarnyba – Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Prašymas sustabdyti vykdymą – Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) tyrimas – Kvietimas į apklausą – Galutinė tyrimo ataskaita – Asmens nenaudai priimtas aktas – Ieškinio pagrindinėje byloje nepriimtinumas“
Dalykas: Pagal SESV 278 straipsnį ir AE 157 straipsnį, taip pat pagal SESV 279 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo BH prašo sustabdyti 2011 m. spalio 28 d. Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) sprendimo, kuriuo jis šaukiamas atvykti į apklausą atliekant vidaus tyrimą, vykdymą, kiek tuo sprendimu pranešta apie tyrimo užbaigimą ir galutinės to tyrimo ataskaitos parengimą.
Sprendimas: Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Santrauka
1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Priimtinumo sąlygos – Ginčijamas sprendimas, kuris prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo dieną yra netekęs dalies savo veiksmingumo – Iš dalies nepriimtinas prašymas
(SESV 278 straipsnis)
2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo kompetencija – Laikinų įpareigojimų priėmimas
(SESV 279 straipsnis)
3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Priimtinumo sąlygos – Ieškinio pagrindinėje byloje priimtinumas – Nereikšmingumas – Ribos
(SESV 278 ir 279 straipsniai)
4. Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sąvoka – Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių – Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) ataskaita, kuria užbaigiamas tyrimas – Paskelbimas apie tyrimo užbaigimą ir galutinės ataskaitos parengimą – Sprendimas, kuriuo pareigūnas kviečiamas atvykti į apklausą ir kuriuo jis informuojamas apie šios apklausos dalyką ir tvarką – Netaikymas
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1073/1999 4 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 9 straipsnis)
5. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – „Fumus boni juris“ – Skuba – Kumuliacinis pobūdis – Visų nagrinėjamų interesų palyginimas – Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo diskrecija
(SESV 278 ir 279 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)
6. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – Skuba – Rimta ir nepataisoma žala – Įrodinėjimo pareiga
(SESV 278 ir 279 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)
1. Kai prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo dieną ginčijamas sprendimas yra netekęs dalies savo veiksmingumo, su juo susiję reikalavimai yra nepriimtini.
(žr. 28 punktą)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. gegužės 27 d. Nutarties Mariën prieš Komisiją ir EIVT, F‑5/11 R ir F‑15/11 R, 39 ir 42 punktai.
2. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi įgaliojimus priimti laikinus įpareigojimus, kuriais nepakenkiama teismo sprendimui pagrindinėje byloje.
(žr. 30 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1983 m. rugpjūčio 5 d. Nutarties CMC ir kt. prieš Komisiją, 118/83 R, 53 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. gruodžio 12 d. Nutarties Connolly prieš Komisiją, T‑203/95 R, 25 punktas.
3. Ieškinio pagrindinėje byloje priimtinumo klausimas iš esmės turi būti nagrinėjamas ne per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą, bet tik nagrinėjant tą ieškinį. Jeigu per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą būtų sprendžiama dėl ieškinio pagrindinėje byloje priimtinumo, kuris prima facie nėra visiškai neįmanomas, tai iš anksto galėtų nulemti teismo sprendimą pagrindinėje byloje.
Tačiau kai tvirtinama, kad ieškinio pagrindinėje byloje, kuriuo grindžiamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepriimtinumas yra akivaizdus, teismui gali prireikti nustatyti tam tikrus pagrindus, leidžiančius prima facie daryti išvadą, kad toks ieškinys priimtinas.
(žr. 31 ir 32 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1991 m. birželio 27 d. Nutarties Bosman prieš Komisiją, C‑117/91 R, 7 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. vasario 4 d. Nutarties Peña Abizanda ir kt. prieš Komisiją, T‑196/98 R, 10 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2003 m. spalio 30 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals prieš Komisiją, T‑125/03 R ir T‑253/03 R, 56 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. gruodžio 14 d. Nutarties Dálnoky prieš Komisiją, F‑120/06 R, 41 punktas.
4. Tiek specifinių Europos viešosios tarnybos ginčų, tiek bendrųjų ginčų atveju tik priemonės, sukeliančios privalomų teisinių pasekmių, kurios gali daryti poveikį ieškovo interesams aiškiai pakeisdamos jo teisinę padėtį, yra asmens nenaudai priimti aktai, kuriuos galima apskųsti.
Šiuo atžvilgiu ataskaita, kuria užbaigiamas Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) tyrimas, nepakeičia joje paminėtų asmenų teisinės padėties. Paskelbimo apie tyrimo užbaigimą ir galutinės atskaitos parengimą juo labiau negalima laikyti asmens nenaudai priimtu aktu.
Be to, ir OLAF sprendimas pakviesti pareigūną ar tarnautoją atvykti į apklausą, kuriuo papildomai informuojama apie šios apklausos dalyką ir tvarką, nepakeičia jo teisinės padėties tiek, kad šį sprendimą būtų galima pripažinti asmens nenaudai priimtu aktu. Iš tiesų tai akivaizdžiai yra parengiamojo pobūdžio priemonė, priimta vykdant tyrimą, kuris gali baigtis galutiniu sprendimu, kurį atitinkama institucija ar kompetentingi nacionaliniai teismai galės priimti atsižvelgdami į OLAF ataskaitą, kuria užbaigiamas šis tyrimas.
(žr. 38, 40 ir 41 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo Camós Grau prieš Komisiją, T‑309/03, 48 ir 49 punktai.
Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Komisija prieš Violetti ir kt., T‑261/09 P, 46 punktas.
5. Pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalį prašymuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti nurodytos, be kita ko, skubą patvirtinančios aplinkybės ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie (fumus boni juris) patvirtinantys prašomos laikinosios apsaugos priemonės reikalingumą.
Sąlygos, susijusios su skuba ir fumus boni juris, yra kumuliacinės, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti atmestas, jei nėra tenkinama bent viena iš šių sąlygų. Prireikus laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas taip pat turi palyginti esamus interesus.
Atlikdamas šį bendrą nagrinėjimą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir, atsižvelgdamas į konkretaus atvejo ypatybes, turi laisvę nustatyti būdą, kaip šios skirtingos sąlygos turi būti patikrintos, ir šio nagrinėjimo eiliškumą, nes teisės nuostatomis jam nenustatoma analizės tvarka vertinant būtinybę priimti tarpinį sprendimą.
(žr. 55–57 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Elkaïm ir Mazuel prieš Komisiją, T‑173/99 R, 18 punktas; 2001 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo De Nicola prieš EIB, T‑120/01 R, 12 ir 13 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. gegužės 31 d. Nutarties Bianchi prieš ETF, F‑38/06 R, 20 ir 22 punktai.
6. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas yra užtikrinti ne žalos atlyginimą, o visišką sprendimo dėl esmės veiksmingumą. Šiam tikslui pasiekti reikia, kad prašomos taikyti priemonės būtų skubios, t. y. tam, kad ieškovas išvengtų rimtos ir nepataisomos žalos, jos turi būti nustatytos ir įsigalioti dar prieš priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis turi pateikti įrodymų, kad ji negali laukti pagrindinės bylos baigties, nes antraip jai bus padaryta tokia žala.
(žr. 59 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Esch‑Leonhardt ir kt. prieš ECB, T‑320/02 R, 27 punktas.