TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. vasario 8 d.

Byla F‑95/09

Carina Skareby

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Vadovo psichologinis priekabiavimas – Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 24 straipsniai – Pagalbos prašymas – Protingas terminas – Eigos pradžia – Trukmė“

Dalykas: Pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo C. Skareby iš esmės prašo panaikinti 2009 m. kovo 4 d. Komisijos sprendimą atsisakyti pradėti administracinį tyrimą dėl nurodytų vieno iš buvusių jos vadovų psichologinio priekabiavimo veiksmų. 

Sprendimas: Panaikinti 2009 m. kovo 4 d. Komisijos sprendimą atsisakyti pradėti administracinį tyrimą dėl nurodytų vieno iš buvusių ieškovės vadovų psichologinio priekabiavimo veiksmų. Komisija padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Ieškinys – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Įgyvendinimas psichologinio priekabiavimo atveju – Pagalbos prašymo pateikimas – Protingo termino laikymasis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a, 24 straipsniai ir 90 straipsnio 1 dalis)

3.      Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Įgyvendinimas psichologinio priekabiavimo atveju – Pagalbos prašymo pateikimas – Termino, kurio turi būti laikomasi, eigos pradžia

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnis)

4.      Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Įgyvendinimas psichologinio priekabiavimo atveju – Pagalbos prašymo pateikimas – Protingo termino laikymasis – Termino trukmė

(Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)

1.      Kalbant apie tokį sudėtingą klausimą, kaip antai psichologinis priekabiavimas, reikia pripažinti, kad pareigūnas, teigiantis, jog prie jo buvo psichologiškai priekabiaujama ir teisme ginčijantis institucijos atsisakymą iš esmės nagrinėti pagalbos prašymą, iš principo turi teisėtą interesą, kuris pagal teismo praktiką yra ieškinio priimtinumo sąlyga, net jeigu jis neprašo atlyginti žalą, patirtą dėl nurodyto priekabiavimo, ar pradėti drausminę procedūrą prieš tariamą priekabiautoją ir net jei priekabiavimas buvo nutrauktas prieš kelerius metus.

Tokio požiūrio turi būti laikomasi visų pirma dėl paties psichologinio priekabiavimo praktikos, kuri gali turėti labai didelį griaunamąjį poveikį asmens sveikatai, rimtumo. Tariama psichologinio priekabiavimo auka turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį neatsižvelgiant į tai, ar toks priekabiavimas tęsiasi, ir tai, ar atitinkamas asmuo pateikia arba netgi turi teisę ar ketinimą pateikti kitus su psichologiniu priekabiavimu susijusius prašymus, visų pirma dėl žalos atlyginimo. Bet koks galimas administracijos pripažinimas, kad buvo psichologiškai priekabiaujama, savaime gali turėti teigiamą poveikį asmens, prie kurio buvo priekabiauta, psichologinės terapijos procese.

(žr. 23, 25 ir 26 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Wenig prieš Komisiją, F‑80/08, 35 punktas.

2.      Termino, kuris turi būti „protingas“, reikalaujama laikytis visais atvejais, kai, nesant teisės aktuose atitinkamų nuostatų, remiantis teisinio saugomo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais neleidžiama, kad Sąjungos institucijos ir fiziniai ar juridiniai asmenys veiktų be jokių laiko ribų, visų pirma taip sukeldami pavojų įgytos teisinės padėties stabilumui.

Tiek, kiek prašymu suteikti pagalbą dėl tariamo psichologinio priekabiavimo siekiama, kad būtų konstatuotas pareigūno ar tarnautojo neteisėtas ir kaltas elgesys, ir negalima atmesti to, kad toks elgesys, kai jis pasireiškė tariamam priekabiautojui einant pareigas, tam tikrais atvejais gali lemti atitinkamos institucijos atsakomybę, pagalbos prašymas, kuriame nurodomas toks elgesys, turi teisinį ryšį su prašymu atlyginti žalą, kurį pareigūnas pateikia administracijai pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį. Remiantis teismo praktika žalos atlyginimo klausimu, turi būti laikomasi termino, kuris turi būti „protingas“. Taip pat reikia pripažinti, kad egzistuoja imperatyvus terminas, per kurį pareigūnas gali pateikti prašymą suteikti pagalbą dėl psichologinio priekabiavimo.

(žr. 41, 43 ir 44 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. liepos 6 d. Sprendimo Huygens prieš Komisiją, T‑281/01, 42 ir 46–48 punktai; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją, T‑144/02, 57 ir 66 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. gegužės 11 d. Sprendimo Nanopoulos prieš Komisiją, F‑30/08, 117 punktas (dėl šio sprendimo pateiktas apeliacinis skundas nagrinėjamas Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, byla T‑308/10 P); 2010 m. liepos 9 d. Nutarties Marcuccio prieš Komisiją, F‑91/09 32 punktas (dėl šios nutarties pateiktas apeliacinis skundas nagrinėjamas Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, byla T‑450/10 P).

3.      Remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalimi, psichologinis priekabiavimas trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingas. Taigi psichologinis priekabiavimas pagal apibrėžimą yra tęstinis pažeidimas, būtinai trunkantis tam tikrą laiką, ir tam, kad jį būtų galima laikyti įvykdytu, turi būti pakartotini ar sistemingi veiksmai. Be to, simptomai gali pasirodyti tik praėjus tam tikram laikui po pirmųjų psichologinio priekabiavimo veiksmų arba visiško aukos sužinojimo apie šių veiksmų turinį, nes šiai aukai, beje, dažnai reikia laiko suprasti, kas su ja vyksta, ir išsivaduoti iš priekabiautojo.

Taigi, atsižvelgiant į psichologinio priekabiavimo specifiką ir teisinio saugumo reikalavimą, atrodo, jog galima remtis tik objektyviais kriterijais, laikant, kad terminas prašymui suteikti pagalbą dėl psichologinio priekabiavimo pateikti prasideda nuo tariamo psichologinio priekabiautojo paskutinio veiksmo arba bet kuriuo atveju nuo momento, nuo kurio tariamas priekabiautojas nebeturi galimybės atnaujinti veiksmų prieš savo auką, ir tai nepriklauso nei nuo to, ar auka žinojo arba suprato įvairius psichologinio priekabiavimo veiksmus, nei nuo veiksmų, kuriais tariamo psichologinio priekabiautojo netinkamas elgesys įgyja „tam tikrą laikotarpį“ vykdomų ar „sistemingų“ veiksmų pobūdį, kurio reikia norint padaryti išvadą, kad egzistuoja toks priekabiavimas.

(žr. 47 ir 49 punktus)

4.      Atsižvelgiant į teisinį ryšį tarp pareigūnų prašymų atlyginti žalą ir pagalbos prašymų, grindžiamų psichologinio priekabiavimo egzistavimu, ir nesant jokios reikšmingos priežasties nepritarti nurodytam palyginimui, reikia pripažinti, jog, pirma, terminas pagalbos prašymui pateikti turi būti protingas ir, antra, penkerių metų laikotarpis, kaip ir numatytasis Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje, iš principo turi būti laikomas protingu, kad būtų galima administracijai tinkamai pranešti apie psichologinį priekabiavimą ir paprašyti jos pagalbos, būtent siekiant, kad būtų pradėtas administracinis tyrimas šiuo klausimu. Toks terminas administracijai suteikia galimybę visiškai įvykdyti pareigą atsižvelgti į pareigūnų interesus ir pareigas, kylančias iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio, ir atitinkamais atvejais imtis priemonių savo iniciatyva, o suinteresuotajam pareigūnui suteikia pakankamai ilgą laikotarpį pareikšti savo reikalavimus institucijai; jis taip pat leidžia atsižvelgti į psichologinio priekabiavimo sampratos ypatumus, t. y. tai, kad, pirma, simptomai gali pasirodyti tik praėjus tam tikram laikui po pirmųjų psichologinio priekabiavimo veiksmų ir, antra, aukai dažnai reikia laiko suprasti, kas su ja vyksta, ir išsivaduoti iš priekabiautojo.

Tačiau pagal analogiją su tuo, kas pripažįstama pareigūnų ieškinių dėl žalos atlyginimo atveju, penkerių metų terminas pateikti prašymą suteikti pagalbą dėl psichologinio priekabiavimo negali būti laikomas griežta ir neliečiama taisykle. Konkrečiai kalbant, nors per penkerių metų terminą pateiktas prašymas suteikti pagalbą dėl psichologinio priekabiavimo iš principo yra priimtinas, gali būti kitaip esant konkrečioms aplinkybėms, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į ginčo esmę, bylos sudėtingumą ir suinteresuotojo pareigūno elgesį.

(žr. 53 ir 54 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. lapkričio 4 d. Nutarties Marcuccio prieš Komisiją, F‑87/07, 30 punktas.