EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. gruodžio 11 d.
Byla F‑112/10
Cornelia Trentea
prieš
Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrą (FRA)
„Viešoji tarnyba – FRA darbuotojai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Pranešimas apie laisvą darbo vietą – Kandidatūros atmetimas“
Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pateiktas ieškinys, kuriuo C. Trentea prašo Tarnautojų teismo, pirma, panaikinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (toliau – FRA) sprendimus atmesti ieškovės kandidatūrą užimti administratoriaus asistento pareigas ir skirti į šias pareigas kitą kandidatą ir, antra, nurodyti FRA atlyginti ieškovei jos tariamai patirtą žalą.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovė padengia savo ir FRA bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Procedūra – Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros vykdomas laikinojo tarnautojo įdarbinimas siekiant sudaryti ilgalaikę darbo sutartį – Pareiga pradėti ir išnaudoti vidinę įdarbinimo procedūrą arba įdarbinimo procedūrą kitose Sąjungos agentūrose prieš pradedant išorinę procedūrą – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktas ir 12 straipsnio 5 dalis)
2. Pareigūnai – Pranešimas apie laisvą darbo vietą – Dalykas – Kandidatų nuopelnų palyginimas – Paskyrimų tarnybos arba institucijos, įgaliotos sudaryti darbo sutartis, diskrecija – Ribos – Pranešime apie laisvą darbo vietą nustatytų reikalavimų laikymasis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnis)
3. Pareigūnai – Laisva darbo vieta – Kandidatų nuopelnų palyginimas – Taisyklės – Galimybė išklausyti kandidatus per kiekvieną kandidatūrų nagrinėjimo etapą
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnis)
4. Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Kandidatūros atmetimas – Pareiga motyvuoti – Apimtis – Atrankos komisijos darbo slaptumo laikymasis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktas)
5. Pareigūnai – Laisva darbo vieta – Kandidatų nuopelnų palyginimas – Paskyrimų tarnybos arba tarnybos, įgaliotos sudaryti darbo sutartis, diskrecija – Pranešime apie laisvą darbo vietą nustatytų reikalavimų laikymasis – Teisminė kontrolė – Ribos – Akivaizdi vertinimo klaida – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnis)
1. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) sprendimo 2009/3 2 straipsnio nuostatos dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų bendrųjų įgyvendino nuostatų, susijusios su laikinųjų tarnautojų įdarbinimo FRA procedūromis ir jų darbo sąlygomis, kuriose numatyta, kad „į ilgalaikes darbo vietas prieš taikant išorinę įdarbinimo procedūrą gali būti įdarbinama pagal vidinę procedūrą arba procedūrą kitose Europos Sąjungos agentūrose“ ir kad „apie laisvą ilgalaikę darbo vietą gali būti tuo pat metu pranešama FRA ir kitose Europos Sąjungos agentūrose prieš paskelbiant išorėje“, negali būti aiškinamos taip, kad pagal jas FRA, norėdama įdarbinti į ilgalaikę darbo vietą, prieš pradėdama išorinę procedūrą privalo pradėti ir išnaudoti vidinę įdarbinimo procedūrą arba įdarbinimo procedūrą kitose Sąjungos institucijose.
Veiksmažodžio „gali“ vartojimas tiesiog įrodo, kad FRA turi teisę, kai mano, jog į ilgalaikę darbo vietą veikiausiai bus įdarbinta pagal vidinę įdarbinimo procedūrą arba procedūrą kitose Sąjungos agentūrose, taikyti vieną ar kitą iš šių procedūrų. Taigi, kai FRA mano priešingai – kad pakankamai aišku, jog nė viena iš šių dviejų įdarbinimo procedūrų neleis pasiekti šio tikslo, ji gali nuo pat pradžių taikyti išorinę įdarbinimo procedūrą.
Be to, toks Sprendimo 2009/3 2 straipsnio aiškinimas, pagal kurį juo FRA įpareigojama prieš pradėdama išorinę įdarbinimo procedūrą išnaudoti vidinę įdarbinimo procedūrą arba įdarbinimo procedūrą kitose Sąjungos agentūrose, prieštarauja šios nuostatos struktūrai, nes ja siekiama sudaryti galimybę FRA, kurios darbuotojų skaičius turi padidėti, greitai įdarbinti tarnautojus, kad ji galėtų vykdyti visus savo uždavinius.
(žr. 46 ir 47 punktus)
2. Pranešimo apie laisvą darbo vietą paskirtis, pirma, kuo tiksliau informuoti suinteresuotuosius asmenis apie pareigoms užimti nustatytus reikalavimus, kad jie galėtų įvertinti, ar teikti kandidatūrą, ir, antra, nustatyti teisinį pagrindą, kuriuo remdamasi institucija, įgaliota sudaryti darbo sutartis, lygins kandidatų nuopelnus. Ši antroji paskirtis reiškia, jog turi būti paskelbti pakankamai tikslūs reikalavimai, kad būtų galima atlikti minėtą nuopelnų palyginimą ir pagrįsti padarytą pasirinkimą.
Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kad pranešime apie laisvą darbo vietą nebuvo informacijos apie tai, kokią reikšmę turi kiekvienas iš priėmimo kriterijų ar apie egzaminų raštu ir žodžiu vertinimo metodą, reiškia ne tai, kad kandidatas neabejotinai buvo pasirinktas neatsižvelgiant į priėmimo kriterijus, o tik tai, kad pagal pranešimui apie laisvą darbo vietą taikomas teisės normas institucija, įgaliota sudaryti darbo sutartis, norėjo atrankos komisijai suteikti diskreciją dėl to, kokią reikšmę skirti kiekvienam iš priėmimo kriterijų ir dėl egzaminų raštu ir žodžiu tvarkos.
(žr. 57 ir 58 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. vasario 19 d. Sprendimo Campogrande prieš Komisiją, T‑3/97, 100 punktas.
3. Įgyvendindama diskreciją, kuri jai suteikta apibrėžiant kandidatūrų palyginimo tvarką, įgaliota sudaryti darbo sutartis institucija ir vadovai, su kuriais konsultuojamasi per atrankos procedūrą, kiekvienu kandidatūrų nagrinėjimo etapu turi įvertinti, ar šioje stadijoje reikia surinkti papildomos informacijos arba vertinimo kriterijų surengiant pokalbį su visais kandidatais arba tik kai kuriais iš jų, kad sprendimas būtų priimtas susipažinus su situacija.
(žr. 62 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Konidaris prieš Komisiją, T‑93/03, 107 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
4. Tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje nustatytos pareigos motyvuoti tikslas yra pirmiausia suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų įvertinti savo nenaudai priimto akto pagrįstumą ir galimybę pateikti ieškinį Tarnautojų teisme dėl tokio akto, ir, antra, leisti teismui įgyvendinti akto teisėtumo kontrolę. Be to, Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte yra nustatyta, kad teisė į gerą administravimą apima, be kita ko, „administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus“.
Vis dėlto tokia pareiga motyvuoti vykstant procedūrai, per kurią siekiama įdarbinti į laisvą darbo vietą, turi būti suderinta su atrankos komisijos darbo slaptumu, kuris reiškia, kad negali būti atskleistos atskirų atrankos komisijos narių nuomonės ar bet kokia informacija, susijusi su asmeniniu ar lyginamuoju kandidatų vertinimu.
(žr. 89 ir 90 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Casini prieš Komisiją, T‑132/03, 30 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2006 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Neirinck prieš Komisiją, T‑494/04, 73 punktas.
5. Naudojimasis diskrecija, kurią turi administracija paskyrimo arba paaukštinimo srityje, suponuoja tai, kad ji kruopščiai ir nešališkai nagrinėja visą svarbią su kiekviena kandidatūra susijusią informaciją bei sąžiningai laikosi pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytų reikalavimų, todėl ji privalo atmesti šių reikalavimų neatitinkančią kandidatūrą. Pranešimas apie laisvą darbo vietą yra teisinis pagrindas, kurį administracija pati sau nustato ir kuriuo turi griežtai vadovautis.
Vertinant galimą klaidą pasirenkant kandidatą, pažymėtina, kad tokia klaida turi būti akivaizdi ir viršyti didelę diskreciją, kurią pagal pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytą teisinį pagrindą turi administracija, kai lygina kandidatų nuopelnus ir vertina tarnybos interesus. Sąjungos teismo kontrolė turi apsiriboti klausimu, ar, atsižvelgiant į informaciją, kuria minėta administracija grindžia savo vertinimą, ji veikė protingai ir nenaudojo savo diskrecijos akivaizdžiai klaidingai arba siekdama kitų, nei jai pavestų, tikslų. Taigi Sąjungos teismas negali pakeisti administracijos atlikto kandidatų nuopelnų ir kvalifikacijos vertinimo savuoju, jeigu jokia byloje esanti informacija neleidžia teigti, kad administracija, vertindama šiuos nuopelnus ir kvalifikaciją, padarė akivaizdžią klaidą.
Šiuo atžvilgiu vien tai, kad kandidatas turi akivaizdžių ir pripažintų nuopelnų, nepaneigia to, kad lyginant kandidatų nuopelnus kitų kandidatų nuopelnai gali būti pripažinti didesniais. Be to, vien aplinkybės, kad kandidatas atitinka visus pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytus kriterijus, nepakanka įrodyti, jog administracija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.
(žr. 101, 102 ir 104 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1974 m. spalio 30 d. Sprendimo Grassi prieš Tarybą, 188/73, 26, 38 ir 41 punktai; 1987 m. vasario 4 d. Sprendimo Bouteiller prieš Komisiją, 324/85, 6 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Pappas prieš Regionų komitetą, T‑73/01, 54 punktas; 2004 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Montalto prieš Tarybą, T‑116/03, 65 punktas; 2005 m. gegužės 4 d. Sprendimo Sena prieš AESA, T‑30/04, 80 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. gegužės 6 d. Sprendimo Campos Valls prieš Tarybą, F‑39/07, 43 punktas.