PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKO NUTARTIS

2004 m. gruodžio 22 d.(*)

„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra – EB 82 straipsnis“

Byloje T‑201/04 R

Microsoft Corp., įsteigta Redmonde, Vašingtono valstijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos), atstovaujama advokato J. F. Bellis, QC I. S. Forrester,

ieškovė,

palaikoma

The Computing Technology Industry Association, Inc., įsteigtos Oakbrook Terrace, Ilinojaus valstijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos), atstovaujamos advokatų G. van Gerven, ir T. Franchoo, solicitor B. Kilpatrick,

Association for Competitive Technology, Inc., įsteigtos Vašingtone, DC (Jungtinės Amerikos Valstijos), atstovaujamos advokatų L. Ruessmann ir P. Hecker,

TeamSystem SpA, įsteigtos Pesaro (Italija),

Mamut ASA, įsteigtos Osle (Norvegija),

atstovaujamų advokato G. Berrisch,

DMDsecure.com BV, įsteigtos Amsterdame (Nyderlandai),

MPS Broadband AB, įsteigtos Stokholme (Švedija),

Pace Micro Technology plc, įsteigtos Shipley, Vakarų Jorkšyras (Jungtinė Karalystė),

Quante Ltd, įsteigtos Newbury, Berkšyras (Jungtinė Karalystė),

Tandberg Television Ltd, įsteigtos Southampton, Hampšyras (Jungtinė Karalystė),

atstovaujamų advokato J. Bourgeois,

Exor AB, įsteigtos Upsaloje (Švedija), atstovaujamos advokatų S. Martínez Lage, H. Brokelman, R. Allendesalazar Corcho,

įstojusių į bylą šalių,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą R. Wainwright, W. Mölls, F. Castillo de la Torre, P. Hellström, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

palaikomą

RealNetworks, Inc., įsteigtos Sietle, Vašingtono valstijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos), atstovaujamos advokatų A. Winckler, M. Dolmans ir T. Graf,

Software & Information Industry Association, įsteigtos Vašingtone, DC, atstovaujamos solicitor C. A. Simpson,

Free Software Foundation Europe eV, įsteigtos Hamburge (Vokietija), atstovaujamos advokato C. Piana,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo sustabdyti 2004 m. kovo 24 d. Komisijos sprendimo C(2004) 900 final dėl EB 82 straipsnio taikymo procedūros 4 straipsnio, 5 straipsnio a–c punktų ir 6 straipsnio a punkto (byla COMP/C‑3/37.792 – Microsoft) vykdymą

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKAS

priima šią

Nutartį

 Bylos aplinkybės

1        Microsoft Corp. (toliau – Microsoft) kuria ir platina įvairią programinę įrangą, visų pirma, apimančią serverių ir „asmeninių kompiuterių klientų“ (toliau – AK klientai) operacines sistemas.

2        1998 m. gruodžio 10 d. Sun Microsystems Inc. (toliau – Sun Microsystems), Kalifornijoje (JAV) įsteigta bendrovė, kuri tiekia serverių operacines sistemas, pateikė Komisijai skundą. Šiame skunde Sun Microsystems užginčijo Microsoft atsisakymą atskleisti jai technologiją, kurios reikia jos darbo grupės serverių operacinių sistemų ir AK klientų operacinės sistemos Windows suderinamumui. Sun Microsystems teigimu, technologija, kurią ji prašė atskleisti, buvo būtina tam, kad ji galėtų konkuruoti darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje.

3        2000 m. rugpjūčio 2 d. Komisija nusiuntė Microsoft pranešimą apie prieštaravimus. Šis pranešimas apie prieštaravimus iš esmės buvo susijęs su klausimais dėl AK klientų operacinių sistemų Windows ir kitų tiekėjų serverių operacinių sistemų suderinamumo (kliento-serverio suderinamumas). Microsoft atsakė į šį pirmą pranešimą apie prieštaravimus 2000 m. lapkričio 17 dieną.

4        2001 m. rugpjūčio 29 d. Komisija nusiuntė Microsoft antrą pranešimą apie prieštaravimus. Šiame pranešime ji pakartojo savo ankstesnius reikalavimus dėl kliento-serverio suderinamumo. Be to, Komisija nurodė kai kuriuos klausimus, susijusius su darbo grupės serverių suderinamumu (serverio-serverio suderinamumas). Galiausiai Komisija nurodė kai kuriuos klausimus, susijusius su programinės įrangos Windows Media Player įdiegimu operacinėje sistemoje Windows. Pastarasis reikalavimas buvo pateiktas dėl Komisijos iniciatyva 2000 m. vasario mėn. pradėto tyrimo. Microsoft atsakė į antrąjį pranešimą apie prieštaravimus 2001 m. lapkričio 16 dieną.

5        2003 m. rugpjūčio 6 d. Komisija nusiuntė Microsoft pranešimą apie prieštaravimus, papildantį du pirmus pranešimus. 2003 m. spalio 17 d. ir 31 d. laiškais Microsoft atsakė į šį papildomą pranešimą apie prieštaravimus.

6        2003 m. lapkričio 12, 13 ir 14 d. Komisija surengė posėdį. 2003 m. gruodžio 1 d. laiške Microsoft pateikė rašytines pastabas į Komisijos tarnybų, skundą pateikusio asmens ir suinteresuotųjų trečiųjų šalių posėdyje pateiktus klausimus. Po paskutinio apsikeitimo laiškais tarp Komisijos ir Microsoft 2004 m. kovo 24 d. Komisija priėmė sprendimą dėl EB 82 straipsnio taikymo procedūros byloje COMP/C‑3/37.792 – Microsoft (toliau – Sprendimas).

 Sprendimas

7        Remiantis Sprendimu, dviem atvejais piktnaudžiaudama dominuojančia padėtimi, Microsoft pažeidė EB 82 straipsnio ir Europos ekonominės erdvės susitarimo 54 straipsnio nuostatas.

8        Komisija, visų pirma, nustatė tris atskiras prekės rinkas ir nusprendė, kad Microsoft dominavo dviejose iš jų. Antra, Komisija nustatė du Microsoft piktnaudžiavimo atvejus šiose rinkose. Dėl to ji paskyrė Microsoft baudą ir tam tikras korekcines priemones.

I –  Sprendime nustatytos atitinkamos rinkos ir Microsoft dominuojanti padėtis dviejose iš jų

A –   Sprendime nustatytos atitinkamos rinkos

9        Pirmoji prekės rinka, nustatyta Sprendime, yra AK klientų operacinių sistemų rinka (324–342 konstatuojamosios dalys). Operacinė sistema – programinės įrangos produktas, kuris kontroliuoja pagrindines kompiuterio funkcijas ir leidžia vartotojui naudotis šiuo kompiuteriu, taip pat jame veikti programoms. AK klientai yra daugiafunkciniai kompiuteriai, kurie vienu metu yra skirti naudotis vienam asmeniui ir gali būti įjungti į tinklą.

10      Antroji prekės rinka, nustatyta Sprendime, yra darbo grupės serverių operacinių sistemų rinka (343–401 konstatuojamosios dalys). Sprendimas apibrėžia „darbo grupės paslaugas“ kaip pagrindinio tinklo paslaugas, kurias naudoja tarnybos darbuotojai savo kasdieniame darbe trims atskiroms paslaugų rūšims, tai yra, pirma, serveriuose saugomų rinkmenų bendras naudojimas, antra, spausdintuvų bendras naudojimas ir, trečia, būdo, kuriuo vartotojai arba vartotojų grupės naudojasi tinklo paslaugomis, „administravimas“ (vartotojų ir vartotojų grupių valdymas) (53 konstatuojamoji dalis). Pastarosiomis paslaugomis, visų pirma, siekiama garantuoti saugią prieigą prie tinklo išteklių bei saugų jų naudojimą, ypač, pirma, nustatant vartotojų tapatybę, antra, patikrinant, ar jiems leista atlikti tam tikrą veiksmą (54 konstatuojamoji dalis).

11      Remiantis sprendimu, trys paslaugų grupės, nurodytos pirmesniame punkte, yra tarpusavyje glaudžiai susijusios serverių operacinėse sistemose (56 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu Sprendime nurodyta, kad „darbo grupės serverių operacinės sistemos“ yra operacinės sistemos, sukurtos ir platinamos siekiant bendrai suteikti šių trijų grupių paslaugas sąlygiškai ribotam AK klientų skaičiui, esančių mažo arba vidutinio dydžio tinkle (53 ir 345–368 konstatuojamosios dalys). Sprendime taip pat nurodoma, kad kitų substitutų paklausos nebuvimas yra patvirtintas, pirma, Microsoft kainų strategija (369–382 konstatuojamosios dalys) ir, antra, darbo grupės serverių operacinių sistemų suderinamumo su AK klientais svarba (383–386 konstatuojamosios dalys). Be to, konstatavus, kad substitutų pasiūla buvo sumažinta darbo grupės serverių operacinių sistemų atžvilgiu (388–400 konstatuojamosios dalys), Komisija priėjo prie išvados, kad jos sudaro atskirą prekės rinką.

12      Trečia rinka, nustatyta Sprendime, yra medijos leistuvių, užtikrinančių nepertraukiamą (duomenų) gavimą, rinka (402–425 konstatuojamosios dalys). Medijos leistuvė yra programinės įrangos produktas, galintis skaitmeniniu formatu nuskaityti garsą ir vaizdą, tai yra iškoduoti tam tikrus duomenis ir paversti juos nurodymais įrangai (garsiakalbiams, ekranui). Medijos leistuvės, užtikrinančios nepertraukiamą (duomenų) gavimą, gali nuskaityti „nepertraukiamai skleidžiamą“ internetu turinį.

13      Sprendime Komisija konstatuoja, visų pirma, kad medijos leistuvės, užtikrinančios nepertraukiamą (duomenų) skaitymą, skiriasi nuo operacinių sistemų (404–406 konstatuojamosios dalys), antra, kad jos nekonkuruoja su leistuvėmis, neleidžiančiomis nepertraukiamo (duomenų) skaitymo (407–410 konstatuojamosios dalys), trečia, kad tik panašias funkcijas turinčios medijos leistuvės konkuruoja su Windows Media Player (411–415 konstatuojamosios dalys) ir, ketvirta, kad substitutų pasiūla iš esmės yra nedidelė (416–424 konstatuojamosios dalys). Iš to Komisija padarė išvadą, kad medijos leistuvės, užtikrinančios nepertraukiamą (duomenų) gavimą, sudaro atskirą prekės rinką.

14      Kalbėdama apie trijų pirmiau nustatytų prekės rinkų geografinę erdvę, Komisija konstatuoja, kad jos yra pasaulinio masto (427 konstatuojamoji dalis).

B –   Microsoft dominuojanti padėtis AK klientų operacinių sistemų ir darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkose

15      Pirma, Komisija konstatuoja, kad AK klientų operacinių sistemų rinkoje Microsoft mažiausiai nuo 1996 m. užima dominuojančią padėtį, kuriai pirmiausia būdingas didesnės kaip 90 % rinkos dalies turėjimas (430–435 konstatuojamosios dalys) ir didelės įėjimo (į rinką) kliūtys dėl netiesioginio tinklo poveikio (žr. ypač 448–452 konstatuojamąsias dalis). Komisija Sprendime patikslina, kad šis netiesioginis tinklo poveikis kyla dėl dviejų veiksnių, t. y., pirma, dėl to, kad galutiniai vartotojai vertina platformas, kuriose jie gali naudoti daug programų, ir, antra, dėl to, kad programinės įrangos gamintojai kuria programas populiariausioms, vartotojų nuomone, AK klientų operacinėms sistemoms.

16      Antra, Komisija mano, kad, remiantis atsargiais vertinimais, Microsoft užima mažiausiai 60 % darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkos (473–499 konstatuojamosios dalys).

17      Toje pačioje rinkoje Komisija įvertino Microsoft trijų pagrindinių konkurentų padėtį. Visų pirma, Novell su savo programine įranga NetWare tenka nuo 10 % iki 15 % rinkos. Antra, Linux produktai užima nuo 5 % iki 15 % rinkos. Linux yra „laisva“ operacinė sistema, kurį platinama turint „GNU GPL (General Public Licence)“ licenciją. Iš Sprendimo 87 konstatuojamosios dalies matyti, kad Linux teikia ribotą skaičių operacinės sistemos paslaugų, tačiau ji gali būti sujungta su kitomis programinės įrangos formomis, tam kad sudarytų „operacinę sistemą Linux“. Linux dalyvauja darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje kartu su programine įranga Samba, taip pat platinama turint „GNU GPL“ licenciją (294, 506 ir 598 konstatuojamosios dalys). Trečia, UNIX produktai, apimantys keletą operacinių sistemų, turinčių kai kuriuos bendrus požymius (42 konstatuojamoji dalis), užima nuo 5 % iki 15 % rinkos.

18      Toliau Komisija konstatuoja, kad darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkai būdingas daugelio įėjimo (į rinką) kliūčių egzistavimas (515–525 konstatuojamosios dalys) ir ypatingi ryšiai su AK klientų operacinių sistemų rinka (526–540 konstatuojamosios dalys). Komisija iš to padarė išvadą, kad Microsoft užima dominuojančią padėtį darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje.

II –  Sprendime nustatyti piktnaudžiavimo atvejai

A –  Sprendime nustatytas atsisakymas

19      Pirmas Microsoft piktnaudžiavimo atvejis, aprašytas Sprendimo 546–791 konstatuojamosiose dalyse, kilo dėl Microsoft atsisakymo suteikti konkurentams „su suderinamumu susijusią informaciją“ bei nenoro leisti ja naudotis vystant bei platinant su jos gaminiais konkuruojančius produktus darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje nuo 1998 m. spalio mėn. iki Sprendimo priėmimo (Sprendimo 2 straipsnio a dalis). Pagal Sprendimą „su suderinamumu susijusi informacija“ yra „visų protokolų, (įgyvendinamų) darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows, detalios ir teisingos specifikacijos, kurios naudojamos Windows darbo grupės serverių tam, kad teiktų Windows darbo grupės tinklams rinkmenų bei spausdintuvų bendrojo naudojimo ir vartotojų bei vartotojų grupių valdymo paslaugas, įskaitant Windows domeno kontrolieriaus, katalogo Active Directory ir „Group Policy“ paslaugas“ (Sprendimo 1 straipsnio 1 dalis). „Protokolai“ apibrėžiami kaip „įvairių darbo grupės serverių operacinių sistemų Windows ir AK klientų operacinių sistemų Windows, įdiegtų įvairiuose kompiuteriuose darbo grupės tinkle Windows, naudojimo tarpusavio sujungimo ir sąveikos taisyklių visuma“ (Sprendimo 1 straipsnio 2 dalis).

20      Tam, kad nustatytų tokį elgesį, Sprendimas ypač pabrėžia aplinkybę, kad nagrinėjamas atsisakymas nėra susijęs su Microsoft šaltinio kodo elementais, o tik su nagrinėjamų protokolų specifikacijomis, t. y. su aprašymu to, ko laukiama iš nagrinėjamos programinės įrangos, skirtingai nuo „įdiegimo“ (šioje nutartyje vadinamo „pritaikymu“ arba „realizacija“), kurį sudaro kodo surinkimas kompiuteryje (24 ir 569 konstatuojamosios dalys). Be to, Komisija konstatavo, kad Microsoft elgesys atitiko bendrą elgesio modelį (573–577 konstatuojamosios dalys), kad buvo sumažinta ankstesnė tiekimo apimtis (578–584 konstatuojamosios dalys), kad jis sukėlė konkurencijos išnykimo riziką (585–692 konstatuojamosios dalys) ir padarė neigiamą poveikį techninei plėtrai nepaisydamas vartotojų interesų (693–708 konstatuojamosios dalys). Taip pat Komisija atmetė Microsoft argumentus, kad jos atsisakymas yra objektyviai pateisinamas (709–778 konstatuojamosios dalys).

B –   Sprendime nustatyti susieti pardavimai

21      Komisija nustatė antrą Microsoft piktnaudžiavimo atvejį, aprašytą Sprendimo 792–989 konstatuojamosiose dalyse. Komisijos nuomone, piktnaudžiavimas buvo tai, kad nuo 1999 m. gegužės mėn. iki Sprendimo priėmimo dienos Microsoft numatė AK klientų operacinės sistemos Windows tiekimą tik kartu įsigyjant programinę įrangą Windows Media Player (Sprendimo 2 straipsnio b dalis).

22      Todėl Komisija mano, kad Microsoft elgesys atitiko sąlygas, būtinas nustatyti susietus pardavimus piktnaudžiaujant EB 82 straipsnio prasme (794–954 konstatuojamosios dalys). Visų pirma, pagal Sprendimą Microsoft užima dominuojančią padėtį AK klientų operacinių sistemų rinkoje (799 konstatuojamoji dalis). Antra, medijos leistuvės, užtikrinančios nepertraukiamą (duomenų) gavimą, ir AK klientų operacinės sistemos Sprendime laikomos atskirais produktais (800–825 konstatuojamosios dalys). Trečia, nurodoma, kad Microsoft nesuteikia vartotojams galimybės įsigyti Windows be Windows Media Player (826–834 konstatuojamosios dalys). Ketvirta, Komisijos nuomone, jos nustatyti susieti pardavimai paveikia konkurenciją medijos leistuvių rinkoje (835–954 konstatuojamosios dalys).

23      Vertindama šios ketvirtos sąlygos buvimą, Komisija pažymi, kad klasikiniais susietų pardavimų atvejais Komisija ir Bendrijos teismas „nusprendė, jog atskiro produkto pardavimas kartu su dominuojančiu produktu yra šios praktikos daromo konkurentų pašalinimo poveikio įrodymas“ (841 konstatuojamoji dalis). Vis dėlto Sprendime Komisija konstatavo: kadangi vartotojai tam tikrais atvejais naudojasi konkuruojančiomis su Windows Media Player medijos leistuvėmis internete, be to, kartais nemokamai, šioje byloje yra pagrįsta be papildomos analizės nepripažinti, jog susieti Windows Media Player pardavimai yra veikla, savo pobūdžiu galinti apriboti konkurenciją (ta pati konstatuojamoji dalis).

24      Papildomai analizuodama, Komisija konstatuoja, pirma, kad dėl nagrinėjamų susietų pardavimų Windows Media Player pasauliniu mastu paplito tarp AK klientų, o alternatyvūs platinimo kanalai to paveikti negali (843–877 konstatuojamosios dalys); antra, kad šis pasaulinis paplitimas skatina turinio tiekėjus platinti savo turinį Windows Media formatu, o programų kūrėjus – kurti savo produktus tam tikrų Windows Media Player funkcijų pagrindu (879–896 konstatuojamosios dalys); trečia, kad šis pasaulinis paplitimas daro įtaką tam tikroms gretimoms rinkoms (897–899 konstatuojamosios dalys); ir galiausiai, ketvirta, kad esami rinkos tyrimai nekintamai pažymi Windows Media Player ir Windows Media formatų naudojimo tendenciją jų pagrindinių konkurentų nenaudai (900–944 konstatuojamosios dalys). Iš šių įvairių konstatavimų Komisija daro išvadą, kad yra pagrįstų įtarimų, jog nagrinėjami susieti pardavimai sumažintų konkurenciją taip, kad veiksmingos konkurencijos struktūros išsaugojimas nebūtų užtikrintas artimoje ateityje (984 konstatuojamoji dalis).

25      Galiausiai Komisija atmetė Microsoft argumentus, pagal kuriuos, pirma, nagrinėjami susieti pardavimai skatina efektyvumo didėjimą, skirtą kompensuoti Komisijos nustatytą konkurencijai prieštaraujantį poveikį (955–970 konstatuojamosios dalys), ir antra, jie neskatina apriboti konkurencijos (971–977 konstatuojamosios dalys).

III –  Korekcinės priemonės ir Microsoft paskirta bauda

26      Už abu piktnaudžiavimo atvejus, Komisijos nustatytus Sprendime, buvo nubausta skiriant 497 196 304 eurų baudą (Sprendimo 3 straipsnis).

27      Be to, pagal Sprendimo 4 straipsnį Microsoft įpareigojama nutraukti 2 straipsnyje nustatytus piktnaudžiavimo veiksmus, laikydamasi Sprendimo 5 ir 6 straipsniuose nustatytų sąlygų. Microsoft taip pat turi susilaikyti nuo 2 straipsnyje nurodytų ir nuo panašų tikslą arba poveikį turinčių veiksmų.

28      Kaip korekcinę priemonę Sprendime nustatytam atsisakymui, Sprendimo 5 straipsnis Microsoft nurodo:

„a)       per 120 dienų nuo pranešimo (apie Sprendimą) dienos Microsoft <…> bet kuriai bendrovei, norinčiai kurti ir platinti darbo grupės serverių operacines sistemas, suteikia „su suderinamumu susijusią informaciją“ ir leidžia šioms bendrovėms ja naudotis protingomis bei nediskriminuojančiomis sąlygomis kuriant bei platinant darbo grupės serverių operacines sistemas;

b)      Microsoft <…> užtikrina, kad suteikta su suderinamumu susijusi informacija prireikus bus laiku atnaujinta;

c)       per 120 dienų nuo pranešimo (apie Sprendimą) dienos Microsoft <…> sukuria vertinimo mechanizmą, leidžiantį suinteresuotoms bendrovėms gauti naudingą informaciją apie „su suderinamumu susijusios informacijos“ turinį ir naudojimo sąlygas. Microsoft <…> gali nustatyti protingas ir nediskriminacines sąlygas, užtikrinančias, kad prieiga prie šios informacijos būtų naudojama tik vertinimo tikslais.

<…>“

29      Sprendimo 5 straipsnyje nustatytas 120 dienų terminas baigėsi 2004 m. liepos 27 dieną.

30      Kaip korekcinę priemonę Sprendime nustatytiems susietiems pardavimams piktnaudžiaujant, Sprendimo 6 straipsnis nurodo:

„a)       Per 90 dienų nuo pranešimo (apie šį Sprendimą) dienos Microsoft <…> pateiks savo AK klientų operacinės sistemos Windows visiškai veikiančią versiją be Windows Media Player. Microsoft <…> išsaugo teisę ir toliau siūlyti savo AK klientų operacinę sistemą Windows su Windows Media Player.

<…>“

31      Sprendimo 6 straipsnyje nustatytas 90 dienų terminas baigėsi 2004 m. birželio 28 dieną.

 Procesas dėl Amerikos kartelių teisės pažeidimo

32      Lygiagrečiai Komisijos tyrimui prieš Microsoft buvo pradėtas tyrimas dėl Amerikos kartelinių įstatymų pažeidimo.

33      1998 m. Jungtinės Amerikos Valstijos ir 20 federalinių valstijų Šermano akto pagrindu pradėjo teisminį procesą prieš Microsoft. Jų skundai buvo susiję su Microsoft veiksmais prieš Netscape interneto žvalgyklę „Netscape Navigator“ ir Sun Microsystems „Java“ technologijas. 20 atitinkamų federalinių valstijų taip pat pareiškė ieškinius Microsoft dėl jų kartelinių įstatymų pažeidimo.

34      Po to, kai Apeliacinis teismas (United States Court of Appeals for the District of Columbia Circuit, toliau – Apeliacinis teismas) 2001 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą, išnagrinėjęs Microsoft apeliacinį skundą dėl Apygardos teismo (United States Distict Court for the District of Columbia, toliau – Apygardos teismas) 2000 m. balandžio 3 d. priimto sprendimo, Microsoft 2001 m. lapkričio mėn. sudarė susitarimą su JAV teisingumo ministerija ir 9 valstijų „Attorneys General“ (toliau – JAV susitarimas), pagal kurį Microsoft prisiėmė dviejų rūšių įsipareigojimus.

35      Visų pirma, Microsoft sutiko sukurti komunikacijos protokolų, naudojamų serverių operacinių sistemų Windows, specifikacijas tam, kad „suderintų“ šias sistemas, t. y. padarytų jas atitinkančias AK klientų operacines sistemas Windows ir teikti tam tikromis sąlygomis tretiesiems asmenims licencijas dėl šių specifikacijų.

36      Antra, JAV susitarimas numato, kad Microsoft turi leisti įrangos gamintojams ir galutiniams vartotojams suteikti arba panaikinti prieigą prie savo tarpinės programinės įrangos („middleware“). Programinė įranga Windows Media Player yra vienas iš JAV susitarime apibrėžtos kategorijos produktų. Šios nuostatos turi garantuoti, kad tarpinės programinės įrangos tiekėjai galės tobulinti bei platinti produktus, kurie tinkamai veikia su Windows.

37      Šios nuostatos buvo patvirtintos 2002 m. lapkričio 1 d. Apygardos teismo. Be to, šis teismas atmetė korekcines priemones, pasiūlytas devynių valstijų, nepatvirtinusių JAV susitarimo.

38      Masačiusetso valstijai padavus skundą, Apeliacinis teismas patvirtino 2002 m. birželio 30 d. Apygardos teismo sprendimą.

39      Vykdant JAV susitarimą, 2002 m. rugpjūčio mėn. buvo įgyvendinta MicrosoftCommunications Protocol Program (toliau – MCPP). Iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų išplaukia, kad nuo 2002 m. rugpjūčio iki 2004 m. liepos mėn. 17 licencijos turėtojų turėjo naudos iš MCPP.

 Procesas

40      Pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą pareikštu ieškiniu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2004 m. birželio 7 d., Microsoft prašo panaikinti Sprendimą arba, jeigu šis reikalavimas nebus patenkintas, panaikinti arba gerokai sumažinti paskirtos baudos dydį.

41      Atskiru pareiškimu, kuris Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje buvo įregistruotas 2004 m. birželio 25 d., Microsoft, remdamasi EB 242 straipsniu, taip pat paprašė sustabdyti Sprendimo 4 straipsnio, 5 straipsnio a–c punktų ir 6 straipsnio a punkto vykdymą. Tuo pačiu pareiškimu Microsoft paprašė pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 2 dalį sustabdyti šių nuostatų vykdymą, kol bus priimtas sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

42      Tą pačią dieną Pirmosios instancijos teismo pirmininkas, veikdamas kaip teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paragino Komisiją atsakyti, ar ji ketina priverstine tvarka vykdyti Sprendimą nelaukdama, kol bus priimtas sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

43      Laišku, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną, Komisija informavo teisėją, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad ji nusprendė nevykdyti Sprendimo 5 straipsnio a–c punktų ir 6 straipsnio a punkto priverstine tvarka, kol bus nagrinėjamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

44      Pirmosios instancijos teismo kanceliarija 2004 m. birželio 25 d. gavo Novell Inc. (toliau – Novell), įsteigtos Waltham, Masačiusetso valstija (Jungtinės Amerikos Valstijos), atstovaujamos solicitors C. Thomas, M. Levitt, V. Harris ir advokato A. Müller‑Rappard, prašymą įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Komisijos pusėje.

45      Pirmosios instancijos teismo kanceliarija 2004 m. birželio 30 d. gavo RealNetworks Inc. (toliau – RealNetworks) prašymą įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Komisijos pusėje.

46      Pirmosios instancijos teismo kanceliarija 2004 m. birželio 30 d. gavo Computer & Communications Industry Association (toliau – CCIA), įsteigtos Vašingtone, Kolumbijos apygarda (Jungtinės Amerikos Valstijos), atstovaujamos QC J. Flynn, advokatų D. Paemen ir N. Dodoo, prašymą įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Komisijos pusėje.

47      Pirmosios instancijos teismo kanceliarija 2004 m. liepos 1 d. gavo Software & Information Industry Association (toliau – SIIA) prašymą įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Komisijos pusėje.

48      Pirmosios instancijos teismo kanceliarija 2004 m. liepos 1 d. gavo The Computing Technology Industry Association Inc. (toliau – CompTIA) prašymą įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Komisijos pusėje.

49      Pirmosios instancijos teismo kanceliarija 2004 m. liepos 2 d. gavo Association for Competitive Technology (toliau – ACT) prašymą įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Komisijos pusėje.

50      Pirmosios instancijos teismo kanceliarija 2004 m. liepos 5 d. gavo Digimpro Ltd, įsteigtos Londone (Jungtinė Karalystė), TeamSystem SpA, Mamut ASA ir CODA Group Holdings Ltd, įsteigtos Chippenham, Viltšyre (Jungtinė Karalystė), prašymą įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Microsoft pusėje.

51      Pirmosios instancijos teismo kanceliarija 2004 m. liepos 5 d. gavo DMDsecure.comBV, MPS Broadband AB, Pace Micro Technology plc, Quantel Ltd ir Tandberg Television Ltd (toliau kartu – DMDsecure.com ir kt.) prašymą įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Microsoft pusėje.

52      Pirmosios instancijos teismo kanceliarija 2004 m. liepos 8 d. gavo IDE Nätverkskonsulterna AB, įsteigtos Stokholme (Švedija), Exor AB, T. Rogerson, gyvenančio Harpenden, Hertfordšyre (Jungtinė Karalystė), P. Setka, gyvenančio Sobeslave (Čekijos Respublika), D. Tomicic, gyvenančio Niurnberge (Vokietija), M. Valasek, gyvenančio Karlovy Vary (Čekijos Respublika), R. Rialdi, gyvenančio Genujoje (Italija) ir B. Nati, gyvenančio Paryžiuje (Prancūzija), prašymą įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Microsoft pusėje.

53      2004 m. liepos 13 d. Free Software Foundation Europe (toliau – FSF-Europe) pateikė prašymą įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Komisijos pusėje.

54      Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 1 dalį šie prašymai įstoti į bylą buvo įteikti ieškovei ir atsakovei, kurios, atsižvelgiant į konkretų atvejį, per nustatytus terminus pateikė savo pastabas arba nuo jų susilaikė. Visų šalių, kurioms buvo leista įstoti į bylą, atžvilgiu Microsoft 2004 m. liepos 6 d. ir 8 d. laiškais paprašė užtikrinti Sprendime pateikiamų duomenų konfidencialumą, ir Komisija sutiko, kad jie nebus paskelbti viešai jos tinklavietėje prieinama versija.

55      2004 m. liepos 21 d. Komisija pateikė savo rašytines pastabas dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tą pačią dieną šios pastabos buvo įteiktos Microsoft.

56      2004 m. liepos 26 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismo pirmininkas, pirma, leido įstoti į bylą CompTIA, ACT, TeamSystem SpA, Mamut ASA, DMDsecure.comir kt., Exor AB, Novell, RealNetworks, CCIA ir SIIA ir, antra, atmetė prašymus įstoti į bylą, kuriuos pateikė Digimpro Ltd, CODA Group Holdings Ltd, IDE Nätverkskonsulterna AB, T. Rogerson, P. Setka, D. Tomicic, M. Valasek, R. Rialdi ir B. Nati. Pirmosios instancijos teismo pirmininkas taip pat paprašė, kad nekonfidenciali procesinių dokumentų versija būtų pateikta įstojusioms į bylą šalims, ir nusprendė atidėti savo sprendimą dėl prašymo užtikrinti konfidencialumą.

57      2004 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininkas, veikdamas kaip teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, surengė neoficialų posėdį, į kurį, be Microsoft ir Komisijos, buvo pakviestos šalys, kurioms 2004 m. liepos 26 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi buvo leista įstoti į bylą, taip pat FSF-Europe. Per posėdį teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirma, preliminariai leido FSF-Europe įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Komisijos pusėje ir, antra, pranešė šalims šios bylos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įvairių procedūros etapų tvarkaraštį.

58      2004 m. rugsėjo 6 d. nutartimi FSF-Europe buvo leista įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Komisijos pusėje.

59      Visos šalys, kurioms buvo leista įstoti į bylą, pateikė savo pastabas per nustatytus terminus.

60      Remdamasi tuo, kas buvo nuspręsta 2004 m. liepos 27 d. per neoficialųjį posėdį, 2004 m. rugpjūčio 19 d. Microsoft atsakė į 2004 m. liepos 21 d. Komisijos pastabas.

61      2004 m. rugpjūčio 31 d. Audiobanner.com, veikianti komerciniu vardu VideoBanner (toliau – VideoBanner), įsteigta Los Andžele, Kalifornijos valstija (Jungtinės Amerikos Valstijos), atstovaujama advokato L. Alvizar Ceballos, pateikė prašymą įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Komisijos pusėje. Kadangi nė viena iš dviejų pagrindinių šalių neprieštaravo dėl šio prašymo įstoti į bylą, VideoBanner preliminariai buvo leista įstoti į bylą ir jai buvo pranešta apie galimybę pateikti savo pastabas per posėdį.

62      Atsakydama į 2004 m. rugpjūčio 19 d. Microsoft pastabas, 2004 m. rugsėjo 13 d. Komisija pateikė naujas pastabas.

63      Ieškovė ir atsakovė 2004 m. rugsėjo 13 d. taip pat pateikė savo rašytines pastabas dėl įstojančių į bylą asmenų atsiliepimų.

64      Taikydamas proceso organizavimo priemones, Pirmosios instancijos teismo pirmininkas, veikiantis kaip teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, raštu pateikė klausimus Microsoft, taip pat Komisijai ir kai kurioms į bylą įstojusioms šalims. Apie atsakymus į šiuos klausimus per nustatytus terminus buvo pranešta visoms šalims.

65      Visos šalys, įskaitant VideoBanner, buvo išklausytos per posėdžius, vykusius 2004 m. rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d.

66      2004 m. spalio 8 d. laišku RealNetworks pateikė Teismo kanceliarijai tam tikrus patikslinimus, kuriuos teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paprašė paskelbti per posėdį. Kitos šalys gavo šio laiško nuorašą ir buvo paprašytos pateikti savo pastabas šiuo klausimu.

67      2004 m. spalio 27 d. laišku Microsoft pateikė savo pastabas dėl 2004 d. spalio 8 d. RealNetworks laiško. Kitos šalys pastabų nepateikė.

68      2004 m. lapkričio 10 ir 19 d. d. laiškuose CCIA ir Novell atitinkamai informavo Pirmosios instancijos teismą, kad jos atsisako įstoti į bylą. Komisija, Microsoft ir įstojusios į bylą šalys pateikė savo pastabas dėl šių atsisakymų (įstoti į bylą) per nustatytus terminus.

69      2004 m. lapkričio 25 d. buvo surengtas neoficialus posėdis, dalyvaujant visoms šalims, dėl šių CCIA ir Novell atsisakymų (įstoti į bylą), siekiant aptarti šių atsisakymų procesines pasekmes. Šio posėdžio protokolas buvo išsiųstas visoms šalims 2004 m. lapkričio 26 dieną.

 Dėl teisės

70      Pagal EB 242 straipsnio ir 225 straipsnio 1 dalies nuostatas Pirmosios instancijos teismas gali, jeigu jis mano, kad tai reikalinga, dėl susiklosčiusių aplinkybių sustabdyti ginčijamo akto taikymą.

71      Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti nurodytos aplinkybės, dėl kurių yra reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai prima facie (fumus boni juris) patvirtinantys prašomų priemonių reikalingumą. Šios sąlygos yra kumuliacinės, tad prašymas dėl įvykdymo sustabdymo turi būti atmestas, jeigu viena iš jų nėra įvykdyta (1996 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties CSK ir FNK prieš Komisiją, C‑268/96 P(R), Rink. p. I‑4971, 30 punktas). Teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prireikus palygina esamus interesus (2001 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Austrija prieš Tarybą, C‑445/00 R, Rink. p. I‑1461, 73 punktas).

72      Atlikdamas šį bendrą tyrimą, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pasinaudoti plačia diskrecija, suteikta jam tam, kad nustatytų būdus, kaip šios įvairios sąlygos turi būti patikrintos, atsižvelgiant į kiekvieno atvejo ypatumus (1997 m. sausio 29 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Antonissen prieš Tarybą ir Komisiją, C‑393/96 P (R), Rink. p. I‑441, 28 punktas).

73      Remiantis Procedūros reglamento 107 straipsnio 1 dalimi, „sprendimas dėl prašymo priimamas motyvuota nutartimi“. Vis dėlto buvo patikslinta, kad teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo išsamiai atsakyti į visus procedūros metu nagrinėtus fakto arba teisės klausimus. Konkrečiai kalbant, pakanka, kad teisėjo, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones kaip pirmajai instancijai, nurodyti motyvai jo nutartį pakankamai pagrįstų šios bylos aplinkybių atžvilgiu ir leistų Teisingumo Teismui vykdyti teisminę kontrolę (nutarties SCK ir FNK prieš Komisiją, minėtos 71 punkte, 52 punktas bei 1998 m. birželio 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Nyderlandų Antilai prieš Tarybą, C‑159/98, Rink. p. I‑4147, 70 punktas).

74      Atsižvelgdamas į skirtingą Microsoft inkriminuojamų piktnaudžiavimų dominuojančia padėtimi pobūdį, kuris aiškiai išplaukia iš Sprendimo struktūros ir ieškovės argumentų, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, mano, kad yra tikslinga atskirai nagrinėti argumentus, pateiktus palaikant reikalavimus, pirma, sustabdyti Sprendimo 5 straipsnio a–c punktų, nagrinėjamų kartu su 4 straipsniu (dalis susijusi su suderinamumo informacijos klausimais), vykdymą ir, antra, sustabdyti 6 straipsnio a punkto, nagrinėjamo kartu su tuo pačiu 4 straipsniu (dalis, skirta susietų operacinės sistemos Windows ir programinės įrangos Windows Media Player pardavimų klausimams), vykdymą. Prieš tokį nagrinėjimą reikia išnagrinėti prašymą dėl konfidencialumo užtikrinimo, VideoBanner prašymą dėl įstojimo į bylą, CCIA ir Novell atsisakymus (įstoti į bylą) bei rašytinių dokumentų kai kurių formos reikalavimų laikymąsi.

I –  Dėl prašymo užtikrinti konfidencialumą

75      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje šalių, kurioms buvo leista įstoti į bylą, atžvilgiu reikia užtikrinti Sprendimo duomenų, kurių Komisija sutiko viešai neskelbti internete prieinama versija, konfidencialumą, nes tokia informacija prima facie gali būti laikoma slapta arba konfidencialia Procedūros reglamento 116 straipsnio 2 dalies prasme.

II –  Dėl VideoBanner prašymo įstoti į bylą

76      Kaip jau buvo pažymėta 61 punkte, VideoBanner pateikė prašymą įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Komisijos pusėje.

77      Kadangi šis prašymas pateiktas pagal Procedūros reglamento 115 straipsnio 2 dalį, ir pagrindinės šalys nepateikė prieštaravimų, jis yra priimtinas pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antrąją pastraipą, taikomą Pirmosios instancijos teismui pagal to paties statuto 53 straipsnio pirmąją pastraipą.

III –  Dėl kai kurių šalių atsisakymo (įstoti į bylą) pasekmių

78      CCIA ir Novell informavus Pirmosios instancijos teismą apie jų atsisakymą įstoti į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Komisijos pusėje, Pirmosios instancijos teismo pirmininkas, veikiantis kaip teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, surengė neoficialų posėdį, dalyvaujant visoms šalims, siekdamas išnagrinėti šių atsisakymų kai kurias procesines pasekmes.

79      Be to, kaip išplaukia iš šio posėdžio protokolo, šalys sutiko: pirma, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros metu CCIA ir Novell pateikti dokumentai, įskaitant visus rašytinių dokumentų priedus ir jų argumentus, pateiktus per posėdį, lieka šios bylos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo medžiagos dalimi; antra, visos bylos šalys ir teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, gali savo tikslais remtis šiais dokumentais, argumentais ir jų vertinimu ir, trečia, kad visi šios bylos medžiagos dokumentai yra teisminių ginčų dalykas.

80      Be to, RealNetworks dėl CCIA atsisakymo įstoti į bylą pabrėžė, kad pastaroji neturėjo įgaliojimų, leidžiančių atsisakyti įstoti.

81      Šiuo klausimu teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, mano, kad jis neturi nagrinėti RealNetworks iškelto klausimo, nes, pirma, jis yra nekompetentingas nagrinėti klausimo, ar CCIA valdymo organų sprendimai buvo priimti remiantis jų įstatų nuostatomis, antra, prašymas dėl atsisakymo (įstoti į bylą) buvo pateiktas CCIA vadovaujantis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento nuostatomis.

IV –  Dėl rašytinių dokumentų formos reikalavimų laikymosi

82      Komisija ir kai kurios įstojusios į bylą jos pusėje šalys nurodė, visų pirma, kai kurių nuorodų prie pagrindinio Microsoft ieškinio pridedamuose dokumentuose nepriimtiną pobūdį, antra, Microsoft proceso eigoje pateiktų kai kurių dokumentų nepriimtiną pobūdį, trečia, kai kurių teiginių pagrįstumo įrodymų trūkumą, ketvirta, kitų formos reikalavimų nesilaikymą.

A –  Dėl pagrindinio ieškinio nuorodų

83      2004 m. liepos 21 d. pastabose Komisija išvardijo ieškinio dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo punktus, kuriuose yra nuorodų, pirma, susijusių su pagrindiniu ieškiniu, antra, su prie ieškinio pridedamais dokumentais, kurie nebuvo pridėti prie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (priedai A.9, A.9.1, A.9.2, A.11, A.12.1, A.17, A.18, A.19, A.20, A.21, A.22 ir A.24). Komisija padarė išvadą, kad Microsoft negali sėkmingai remtis šiais dokumentais.

84      2004 m. rugsėjo 13 d. pastabose Komisija pridūrė, kad naujos pagrindinio ieškinio nuorodos, kurias Microsoft padarė savo 2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose, konkrečiai nurodydama Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO) sutartį dėl kai kurių intelektinės nuosavybės teisių, susijusių su prekyba, aspektų (toliau – TRIPS), turi būti atmestos kaip pirmiau nurodytos nuorodos. Tai, kad atitinkamos pagrindinio ieškinio dalys pridėtos prie pastabų kaip priedas (priedas T.9), neleidžia daryti išvados, kad pakanka vien prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

85      Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2004 m. liepos 27 d. per neoficialų posėdį (žr. 57 punktą) teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atkreipė Microsoft dėmesį į daugybę prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktų nuorodų į pagrindinį ieškinį bei dėl to jai uždavė klausimų. Kaip pažymėta šio posėdžio protokole, atsakydama Microsoft nurodė, jog: „ieškovė patvirtina, kad pats prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėtų būti laikomas pakankamu ir kad daugybės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktų nuorodų į pagrindinio ieškinio priedus galima nepaisyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslais“.

86      Šis požiūris atitinka Praktinių nurodymų šalims (OL 2002, L 87, p. 48) VII dalies 1 punktą, kuris numato, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo „turi būti suprantamas atskirai paėmus, nesiremiant pagrindiniame procese pareikštu ieškiniu“.

87      Iš to išplaukia, kad Microsoft prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas turi būti vertinamas tik atsižvelgiant į faktines ir teisines aplinkybes, kurios išplaukia iš pačio prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teksto ir šio prašymo priedų, skirtų paaiškinti jo turinį (žr. šiuo klausimu 2002 m. gegužės 7 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Aden ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, T‑306/01 R, Rink. p. II‑2387, 52 punktą). Nors iš to negalima daryti išvados, kad bet kuri prielaida, pagrįsta prie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepridėtu dokumentu, turi būti būtinai pašalinta iš proceso, vis dėlto reikia pažymėti, kad šios prielaidos įrodymas negali būti laikomas pateiktu, jeigu nagrinėjama prielaida užginčijama kitos ginčo šalies arba šalies, įstojusios į bylą pastarosios pusėje.

88      Dėl nuorodos į priedą T.9 reikia priminti, kad, nors specifiniais klausimais tekstas gali būti paremtas ir papildytas nuorodomis į tam tikras pridedamų dokumentų pastraipas, bendra nuoroda į kitus rašytinius dokumentus, net jeigu jie pridedami prie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali atstoti šiame prašyme nenurodytų esminių įrodymų (nutarties Aden ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, minėtos 87 punkte, 52 punktas). Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad negalima suprasti, jog Praktinių nurodymų VII dalies 2 punktas, kuris reikalauja, kad „faktinius ir teisinius pagrindus, kuriais grindžiamas pagrindinis ieškinys ir kurie prima facie įrodo jo pagrįstumą“, būtina nurodyti „kuo glausčiau“, nepažeidžiant šios taisyklės leidžia pateikti bendrą nuorodą į pridedamą dokumentą, nurodantį argumentų detales.

89      Nepažeidžiant vėliau prie bylos medžiagos pridėtų dokumentų ir žodinių pastabų, pateiktų per posėdį teisėjui, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, byla bus nagrinėjama neatsižvelgiant nei į pagrindinio ieškinio priedus, nei į priedą T.9.

B –  Dėl dokumentų pateikimo proceso metu

90      2004 m. rugsėjo 13 d. pastabose, Komisija visų pirma konstatavo, kad Microsoft 2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose pateikė daugiau argumentų nei pagrindiniame ieškinyje, ypač kalbant apie argumentus, susijusius su intelektinės nuosavybės teisėmis, išdėstytus dviejuose atskiruose prieduose (priedas T.3, vadinamoji „Prescott nuomonė“ ir priedas T.6, vadinamoji „Galloux nuomonė“). Antra, joks paaiškinimas nebuvo pateiktas dėl fakto, kad priedas T.3, 2004 m. birželio 3 d. dokumentas, nebuvo pateiktas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

91      Be to, Komisija pažymi, kad Microsoft prie savo 2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabų pridėjo dokumentą, kuris buvo prisegtas prie pagrindinio ieškinio (priedas A.22, tapęs priedu T.5, Knauer, „Dėl kai kurių patentų teisės aspektų (Sprendime)“, taip pat dokumentą, kurio turinys yra tapatus pagrindinio ieškinio priedo turiniui (priedas T.8, Evans, Nichols ir Padilla, „Komisijos nurodytų segmentacijos problemų, susijusių su atsisakymu suteikti (informaciją) ir su susietais pardavimais, ekonominiai įrodymai“, panašus į priedą A.19).

92      Savo atsakymuose į Pirmosios instancijos teismo rašytinius klausimus ir iki atsisakymo (įstoti į bylą) CCIA ir Novell nurodė, kad kai kurie dokumentai yra nepriimtini, nes jie turėjo būti pateikti kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o buvo pateikti vėliau (priedai T.3, T.5, T.8 ir U.2, Campbell‑Kelly, „Komentaras dėl Active Directory naujoviškumo“).

93      Teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatuoja, kad dokumentai T.3, T.5, T.6 ir T.8 buvo pridėti prie 2004 m. rugpjūčio 19 d. Microsoft pastabų ir kad jais siekiama paaiškinti jų turinį. Esant tokioms sąlygoms, Microsoft negali būti priekaištaujama dėl to, kad ji išsamiai atsakė į Komisijos 2004 m. liepos 21 d. pastabose nurodytus argumentus. Šiuo atžvilgiu yra nesvarbu, kad pridėto dokumento data yra ankstesnė nei prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo data arba kad jis yra tapatus ar panašus į pagrindinio ieškinio priedą. Be to, Microsoft pastabos dėl įstojimo į bylą paaiškinimo dėl tų pačių priežasčių galėjo būti grindžiamos priedu U.2.

C –  Dėl įrodymų trūkumo

94      Komisija pabrėžia, kad priedai T.5 ir T.8 yra grindžiami jai neprieinama informacija (priedo T.5 atveju 4 dalis nepatikslindama daro nuorodą į iš Microsoft gautą informaciją; priedo T.8 atveju nepridėtos 6 dalyje numatytos ataskaitos (Merrill Lynch ir Forrester dėl serverių rinkos duomenų), 35 išnaša (Microsoft atliktas tyrimas), 42 ir 43 išnašos (Digital Media Tracker tyrimas), 48 išnaša („AK klientuose įrengtų medijos leistuvių analizė“), 50 išnaša („Pranešimas NERA“).

95      Taigi pakanka pažymėti, kad teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prireikus turi įvertinti, ar teiginiai, pagrįsti minėtomis ataskaitomis ir duomenimis, turi įrodomąją galią, ar ne.

D –  Dėl kai kurių kitų formos reikalavimų nesilaikymo

96      Komisija ir CCIA iki savo atsisakymo (įstoti į bylą) pažymi, kad savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Microsoft daro nuorodą į priedą R.6 (Carboni, „Nuomonė dėl prekių ženklų teisės“), nepaaiškindama šio dokumento svarbos, todėl į šį priedą neturėtų būti atsižvelgta.

97      Kaip jau buvo minėta 88 punkte, bendra nuoroda į kitus rašytinius dokumentus, net jeigu jie pridedami prie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali atstoti šiame prašyme nenurodytų esminių įrodymų. Šiuo atveju priedas R.6, į kurį nuorodą pateikiama prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pagrindžia argumentą, susijusį su žala Microsoft prekių ženklams: „Sprendimo 6 straipsnio a punkto neatidėliotinas vykdymas taip pat padarytų didelę žalą Microsoft ir Windows prekių ženklams, nes Microsoft būtų priversta pardavinėti netinkamą produktą, nesuderinamą su jos pagrindine koncepcija“. Kadangi iš šio sakinio aiškiai išplaukia, kad priedas R.6 skirtas paaiškinti nustatytą žalą, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nusprendė, kad šio priedo nereikia pašalinti iš proceso.

V –  Dėl esmės

A –  Dėl su suderinamumu susijusios informacijos

1.     Šalių argumentai

a)     Microsoft ir šalių, kurioms buvo leista įstoti į bylą jos pusėje, argumentai

 Dėl fumus boni juris

98      Microsoft mano, kad esama rimto ginčo su Komisija dėl privalomo licencijų dėl komunikacijos protokolų suteikimo klausimo, todėl sąlyga, skirta įrodyti prima facie Sprendimo 5 straipsnio a–c punktų neteisėtumą, yra įvykdyta.

99      Microsoft pažymi, kad keturios sąlygos, leidžiančios įpareigoti įmonę suteikti licenciją, nurodytos Teisingumo Teismo 1988 m. spalio 5 d. sprendime Volvo (238/87, Rink. p. 6211), 1995 m. balandžio 6 d. Sprendime RTE ir ITP prieš Komisiją (C‑241/91 P ir C‑242/91 P, Rink. p. I‑743, toliau – sprendimas Magill), 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendime Bronner (C‑7/97, Rink. p. I‑7791) ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendime IMS Health (C‑418/01, dar nepaskelbta Rinkinyje, 49 punktas), šioje byloje neįvykdytos.

100    Pirmiausia, Microsoft intelektinės nuosavybės elementai, kurių atskleidimas konkurentams buvo nustatytas Sprendime, nesą būtini vykdyti darbo grupės serverių operacinių sistemų tiekėjų veiklą.

101    Visų pirma, Microsoft remiasi penkiais metodais, leidžiančiais užtikrinti įvairių platintojų tiekiamų operacinių sistemų suderinamumą, būtent, pirma, standartinių komunikacijos protokolų, pavyzdžiui, TCP/IP (Transmission Control Protocol/Internet Protocol) ir HTTP (Hyper Text Transfer Protocol) naudojimas, antra, programinio kodo įdiegimas AK klientų arba serverių operacinėje sistemoje Windows tam, kad ji galėtų palaikyti ryšį su Microsoft konkuruojančia serverių operacine sistema naudojant šiai serverių operacinei sistemai būdingus komunikacijos protokolus, trečia, programinio kodo įdiegimas su Microsoft konkuruojančioje serverių operacinėje sistemoje tam, kad ji galėtų palaikyti ryšį su AK klientų arba serverių operacine sistema Windows, naudojant operacinių sistemų Windows komunikacijos protokolus, ketvirta, programinių kodų bloko įdiegimas visose tinklo AK klientų ir serverių operacinėse sistemose, siekiant komunikacijomis užtikrinti šių programinių kodų blokų suderinamumą ir, penkta, serverių operacinės sistemos Windows kaip „tilto“ tarp AK klientų operacinės sistemos Windows ir konkuruojančios serverių operacinės sistemos naudojimas.

102    Toliau Microsoft pažymi, kad nėra klientų skundų dėl esamo suderinamumo laipsnio.

103    Galiausiai, Microsoft pažymi, kad nuolat yra daug šią veiklą vykdančių konkurentų.

104    Antra, Microsoft atsisakymas atskleisti konkurentams intelektinės nuosavybės elementus nesutrukdęs atsirasti naujiems produktams, kurių vartotojų paklausa lieka nepatenkinta. Joks netenkinimo įrodymas nebuvo pateiktas. Taip pat nebuvo nustatyta, kad Microsoft intelektinės nuosavybės elementai bus konkurentų naudojami kurti naujus produktus ir neapsiribos tik esančių Microsoft produktų funkcijų atkūrimu.

105    Trečia, faktas, kad Microsoft išsaugojo savo technologiją asmeniniam naudojimui, nepanaikinusi konkurencijos antrinėje rinkoje, nes, kaip parodė Linux stabilus augimas, darbo grupės serverių operacinių sistemų platintojai aktyviai konkuruoja tarpusavyje. Taigi praėjus šešeriems metams nuo nurodyto Microsoft atsisakymo konkurencija rinkoje būtų užtikrinta.

106    Ketvirta, atsisakymas suteikti licencijas dėl technologijos konkuruojančių serverių operacinių sistemų platintojams yra objektyviai pateisinamas. Iš tikrųjų, skirtingai nuo informacijos, saugomos nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais, kurią 99 punkte minėtose bylose Magill ir IMS Health atitinkamos įmonės atsisakė atskleisti, nagrinėjama saugoma informacija yra susijusi su slapta bei vertinga technologija. Šiuo atveju tam, kad prieitų prie išvados, jog atsisakymas suteikti intelektinės nuosavybės teisės saugomą informaciją nebuvo objektyviai pateisinamas, taigi pažeidė EB 82 straipsnį, Komisija pritaikė netikslų vertinimo kriterijų, kuris skiriasi nuo ankstesnėje teismų praktikoje pripažintų kriterijų. Komisija manė, kad šis atsisakymas pažeidžia EB 82 straipsnį, jeigu neigiama nurodymo suteikti įtaka Microsoft inovacijos siekiams panaikina teigiamą poveikį viso sektoriaus įmonių inovacijai (783 konstatuojamoji dalis). Be šio naujo nekonkretaus kriterijaus, įrodymų ir analizių pagrindu nebuvo įrodyta, kad inovacija šiame sektoriuje būtų skatinama suteikus konkurentams Microsoft nuosavybei priklausančią technologiją. Priešingai, pastaroji teigia, kad privaloma licencija sumažintų konkurenciją tarp serverių operacinių sistemų platintojų.

107    Be to, Microsoft pažymi, kad Sun Microsystems neprašė leisti pasinaudoti technologija, kurią Komisija ją įpareigojo suteikti. Taip pat, turint omenyje, kad ši bendrovė niekada neprašė jokios licencijos gaminti programinę įrangą EEE, Microsoft teigia, kad ji neturėjo laikyti Sun Microsystems prašymo tokiu, dėl kurio reikėtų imtis veiksmų, patenkančių į EB 82 straipsnio taikymo sritį.

108    Galiausiai, versdama Microsoft suteikti licencijas dėl saugomos informacijos, Komisija tinkamai neatsižvelgusi į TRIPS Bendrijoms nustatytus įpareigojimus (žr. 84 punktą).

109    Savo 2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose Microsoft konstatuoja, jog Komisija nepagrįstai teigė, kad Sprendimas neįpareigoja jos elgtis kitaip, o tik siekia įpareigoti laikytis ankstesnės prekybos politikos. Visų pirma, Microsoft pažymi, jog Komisija netvirtina, kad informacija, numatyta Sprendimo 5 straipsnyje, buvo suteikta anksčiau. Toliau ji pabrėžia, kad, nors Komisija remėsi informacija dėl tinklo technologijos, dėl kurios 1994 m. AT&T buvo suteikta licencija sukurti produktą, pavadintą „Advanced Server for UNIX“ (AS/U), pažymėtina, kad informacijos suteikimas nebuvo nutrauktas. Iš tikrųjų Sun Microsystems, kuriai AT&T suteikė licenciją dėl AS/U, sukurtas produktas, pavadintas „PC Net Link“, šiuo metu dar yra rinkoje. Sun Microsystem jį iki šiol reklamuoja, teigdama, kad jis teikia „originalias Windows NT tinklo paslaugas“ – įskaitant rinkmenų ir spausdinimo bei vartotojų ir grupių valdymo paslaugas – serverių Soliaris operacinėse sistemose. Taip pat SunMicrosystems patvirtino, kad PC Net Link tinkamai veikia su Microsoft naujausiomis AK klientų operacinių sistemų Windows versijomis, įskaitant Windows 2000Professional ir Windows XP.

110    Be to, Microsoft negalėjo būti įpareigojama suteikti licencijas dėl visų komunikacijos protokolų, nes 1994 m. ji nusprendė suteikti su tinklo technologija susijusią licenciją AT&T. Sutartiniu pagrindu Microsoft ir AT&T komerciniai santykiai neapima naujų technologijų.

111    Galiausiai Microsoft pažymi, kad serverių operacinių sistemų pardavėjai konkurentai nepriklauso nuo su suderinamumu susijusios informacijos, kurios teikimą Microsoft numanomai nutraukė. Novell niekada nenaudojo AS/U ir niekada nerodė jokio susidomėjimo ją naudoti. Novell NetWare teikė rinkmenų ir spausdinimo bei vartotojų ir grupių valdymo paslaugas operacinėms sistemoms Windows, naudodama savo komunikacijos protokolų rinkinį. Linux pardavėjai taip pat nenaudojo AS/U. Jų serverių operacinės sistemos teikė rinkmenų ir spausdinimo bei vartotojų ir grupių valdymo paslaugas operacinėms sistemoms Windows, naudodamos laisvo šaltinio kodo programinės įrangos produktą Samba, kuris buvo sukurtas atvirkščiai konstruojant Microsoft komunikacijos protokolus.

 Dėl skubaus sprendimo

112    Microsoft tvirtina, kad Sprendimo 5 dalies a–c punktų neatidėliotinas įgyvendinimas padarytų trijų rūšių didelę ir nepataisomą žalą.

–       Žala intelektinės nuosavybės teisėms

113    Sprendimu siekiama įpareigoti Microsoft suteikti licencijas dėl labai vertingos informacijos, kuriai taikoma intelektinės nuosavybės teisių apsauga. Toks intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas padarytų didelę ir nepataisomą žalą.

Labai vertinga informacija

114    Microsoft nurodo, kad komunikacijos protokolai yra jai priklausanti technologija, naudojama AK klientų ir serverių operacinėje sistemoje Windows, siekiant apsikeisti didelę komercinę vertę turinčia informacija su kitomis šių operacinių sistemų kopijomis (S. Madnick ir B. Meyer studija „Microsoft nustatytos pareigos atskleisti visus komunikacijos protokolus, naudojamus teikiant darbo grupės paslaugas, padaryta žala“, pateikta priede R.2 (toliau – Madnick ir Meyer studija)). Šie komunikacijos protokolai yra daugelio metų labai brangių mokslo tyrimų ir taikomosios veiklos rezultatas. Reikėjo labai daug pastangų tam, kad būtų sukurti komunikacijos protokolai, kurie teikia naudingas funkcijas ir pagerina operacinių sistemų Windows sąveikos greitį, patikimumą, saugumą ir veiksmingumą.

115    Komunikacijos protokolų specifikacijos, t. y. komunikacijos protokolų kūrimo ir veikimo būdo detalūs aprašymai leistų jas turinčiam konkurentui naudoti Microsoft komunikacijos protokolus savo serverių operacinėje sistemoje.

116    Savo 2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose Microsoft pažymi, kad privalomas licencijų dėl komunikacijos protokolų specifikacijų, leidžiančių daugeliui serverių operacinių sistemų Windows veikti kartu teikiant darbo grupės paslaugas, suteikimas leistų atskleisti daug informacijos apie operacinių sistemų Windows vidaus modelį. Iš S. Madnick ir B. Meyer studijos išplaukia, kad licencijų dėl komunikacijos protokolų, leidžiančių įvairių serverių operacinių sistemų Windows sąveiką, suteikimas atskleistų daug informacijos apie Active Directory katalogo funkcionavimą šiose operacinėse sistemose.

Informacija, kuriai taikoma intelektinės nuosavybės teisių apsauga

117    Microsoft komunikacijos protokolai ir juos apibrėžiančios specifikacijos yra saugomi intelektinės nuosavybės teisės. Atsakydama į 2004 m. liepos 21 d. Komisijos pastabose pateiktą argumentą, Microsoft patikslina, kad, pirma, reikia skirti protokolų kūrimą, protokolų specifikacijas ir protokolų įgyvendinimą ir, antra, kad intelektinės nuosavybės apsauga neapsiriboja viena iš šių trijų kategorijų.

Autorių teisių apsauga

118    Komunikacijos protokolams yra taikoma autorių teisių apsauga pagal 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 1979 m. rugsėjo 28 d., ir pagal 1991 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvą 91/250/EEB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos (OL L 122, p. 42), remiantis jos preambule ir 1 straipsnio 1 dalimi. Protokolų specifikacijoms, kaip rengiamai modelio medžiagai, taip pat taikoma autorių teisių apsauga (žr. 90 punkte minėtą Prescott nuomonę, priedas T.3).

119    Todėl Microsoft, kaip autorė, naudojasi išimtinėmis teisėmis leisti paskelbti saugomus kūrinius arba kitaip perduoti juos visuomenės naudojimuisi. Įvairių valstybių narių su autorių teisių apsauga susiję teisės aktai aiškiai leidžia saugomų kūrinių savininkams nuspręsti, ar šie kūriniai yra skelbtini ar atskleistini kitokiu būdu. Todėl Sprendimas atimtų iš Microsoft teisę spręsti, kokiu pavidalu, kam, kada ir kokiomis sąlygomis ji prireikus norėtų suteikti komunikacijų protokolų specifikacijas. Taigi Komisija negalėtų pripažinti, kad kartą priimtoms Microsoft komunikacijos protokolų specifikacijoms bus taikoma autorių teisių apsauga ir tuo pačiu metu tvirtinti, kad Sprendimu Microsoft nustatyta pareiga suteikti licencijas dėl šių specifikacijų nepažeidžia šios teisės esmės.

120    Autorius taip pat naudojasi išimtine teise leisti kurti išvestinius kūrinius, kaip numatyta Berno konvencijos 12 straipsnyje ir Direktyvos 91/250 4 straipsnyje. Ši išimtinė teisė leisti kurti išvestinius kūrinius būtų pažeista, Microsoft konkurentai tikriausiai įgyvendintų šių komunikacijos protokolų specifikacijas jas perdirbdami ar versdami, o tai patektų į autorių teisių apsaugos taikymo sritį ir negalėtų būti laikoma nepriklausomai išrutuliotu kūriniu. Be to, net darant prielaidą, kad licencijos gavėjai galėtų įgyvendinti kai kurias specifikacijas, nepažeisdami Microsoft autorių teisių, reikėtų pažymėti, kad Sprendimas nereikalauja iš gavėjų taip veikti, nes jis įpareigoja Microsoft „leisti naudotis“ komunikacijos protokolų specifikacijomis, nenumatydamas licencijų gavėjų vystymo būdų apribojimų. Taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad licencijų gavėjai rutulios tik teisėtas programas, net darant prielaidą, kad tai būtų įmanoma.

121    Galiausiai Microsoft tvirtina, kad visos JAV susitarimo šalys sutiko, jog komunikacijos klientas-serveris protokolų specifikacijoms būtų taikoma autorių teisių apsauga.

Patento apsauga

122    Savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Microsoft pažymi, kad kai kurie komunikacijos protokolai, kuriuos Komisija įpareigoja atskleisti, yra nurodyti patentuose arba patento paraiškose, ir kad ji ketino pateikti daug patento paraiškų dėl įvairių AK klientų ir serverių operacinių sistemų Windows, apimančių Sprendime numatytus komunikacijos protokolus, aspektų iki 2005 m. birželio mėnesio Sprendimo veikimo laiko atžvilgiu apribojimų nebuvimas pateisina būsimųjų patentų įtraukimą į Sprendime įtvirtintą privalomos licencijos suteikimo pareigą.

123    Savo 2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose Microsoft nurodo tris Europos patentus ir dvi nagrinėjamas patento paraiškas, apimančios komunikacijos protokolus, kuriems taikoma privalomos licencijos suteikimo pareiga. 91 punkte nurodyta Knauer nuomone (priedas T.5), daugelis serverių operacinės sistemos Windows naudojamų komunikacijos protokolų, siekiant suteikti rinkmenų ir spausdinimo bei vartotojų ir grupių valdymo paslaugas, yra numatyti patentuose, t. y., pirma, DFS (Distributed File System) protokolas, numatytas patente EP 0 661 652 B1, antra, SMB protokolas, numatytas patente EP 0 438 571 B1 ir, trečia, Distributed Component Object Model Remote protokolas, numatytas patente EP 0 669 020 B1. Patento paraiškos yra susijusios su Constraint Delegation ir Active Directory Sites protokolais.

124    Šiomis aplinkybėmis Microsoft pažymi, kad Komisija numato galimybę taikyti korekcines priemones ir užpatentuotos technologijos atžvilgiu bei įpareigoja suteikti licencijas visų intelektinės nuosavybės teisių, susijusių su komunikacijos protokolais, įskaitant visus patentus, atžvilgiu. Konkurentai neturėtų jokių priežasčių stengtis kurti programas, kuriose nenaudojami užpatentuoti metodai.

Komercinės paslapties apsauga

125    Microsoft manymu, komunikacijos protokolai yra komercinė paslaptis, kuri nebuvo atskleista tretiesiems asmenims, išskyrus atvejus, kai pastarieji įsipareigojo laikytis sutartimi numatytos konfidencialumo pareigos.

126    Atsakydama į 2004 m. liepos 21 d. Komisijos pastabas, kad, pirma, konkurencijos teisėje atsisakymo atskleisti „paslaptį“, kurį išplaukia iš vienašalio komercinio sprendimo, teisėtumas priklauso nuo esamų interesų ir, antra, kad Microsoft padaryta žala nustatant jai pareigą atskleisti savo komercinę paslaptį yra mažesnė nei Microsoft padaryta žala nustatant pareigą leisti atkurti jos autorių teise saugomus kūrinius arba pažeidžiant jos patentus, Microsoft pažymi, kad šiuo metu ji gali perduoti savo komunikacijos protokolus tretiesiems asmenims už atlyginimą bei pareikšti ieškinį tiems asmenims, kurie neteisėtai naudojasi šiais protokolais (90 punkte minėtos Prescott ir Galloux nuomonės (priedai T.3 ir T.6)), ir kad dėl to privalomas licencijų suteikimas pakenktų šių dalykų vertei. Be to, iš 1994 m. spalio 6 d. Sprendimo Tetra Pak prieš Komisiją (T‑83/91, Rink. p. II‑755, 84 ir 139 punktai) negalima padaryti išvados, kad Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog slapta informacija specifikacijų forma nėra saugoma taip pat kaip ir kitos intelektinės nuosavybės teisės, nes jis nenagrinėjo klausimo, ar kartono dėžių specifikacijos yra saugoma komercinė paslaptis.

Dėl informacijos būtinumo

127    2004 m. liepos 21 d. pastabose Komisija tvirtina, kad Microsoft protokolų specifikacijos yra „suderinamumui būtina informacija“ Direktyvos 91/250 prasme, ir todėl Sprendime nustatytas privalomas licencijų suteikimas nesuteiktų Microsoft konkurentams nieko, ko jie negalėtų gauti dėl serverių operacinių sistemų Windows dekompiliavimo pagal direktyvos 6 straipsnyje numatytą išimtį.

128    Tačiau Microsoft mano, kad šis teiginys yra neteisingas dėl daugelio priežasčių.

129    Visų pirma, Direktyvos 91/250 6 straipsnio 2 dalyje numatyta ribota saugomos kompiuterio programos savininko išimtinių teisių, įtvirtintų direktyvos 4 straipsnyje, išimtis. Kai kuriomis tiksliai apibrėžtomis sąlygomis „teisėtam naudotojui“ leidžiama „atskleisti“ saugomos kompiuterio programos sąsajas kompiuterio skaitomo kodo, kuriame yra šios sąsajos, dekompiliavimo būdu. Šis „dekompiliavimas“ leidžiamas tik jeigu sąsajos yra būtinos užtikrinti savarankiškai sukurtos kompiuterio programos veikimą, ir programos savininkas anksčiau nebuvo suteikęs prieigos prie jų. Šiuo atveju Microsoft tvirtina, kad ji ne tik jau atskleidė sąsajas, kurios buvo reikalingos trečiųjų asmenų kompiuterio programoms tam, kad naudotų serverių operacinių sistemų Windows funkcijas, bet ir kad Microsoft komunikacijos protokolų specifikacijos nebuvo būtinos tam, kad užtikrintų darbo grupės serverių operacinės sistemos savarankiškai išvystytas funkcijas. Priešingai, Sprendimu Microsoft yra įpareigojama leisti konkurentams kurti produktus, teikiančius tas pačias rinkmenų ir spausdinimo paslaugas bei tas pačias vartotojų ir grupių valdymo paslaugas, pavyzdžiui tos, kurias siūlo serverių operacinės sistemos Windows, įgyvendinant Microsoft komunikacijos protokolus. Taigi Microsoft būtų įpareigota suteikti savo konkurentams vertingą komercinę informaciją tokiomis sąlygomis, kurios nesuteiktų jiems jokios teisės pasinaudoti dekompiliavimu pagal šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalį.

130    Antra, Direktyvos  91/250 6 straipsnis leidžia gauti informaciją dekompiliavimo būdu, tačiau 2 dalyje nustato tris griežtus apribojimus, įskaitant draudimą naudoti informaciją, siekiant sukurti programą, atkuriančią tą, kuri buvo dekompiliavimo objektas. Sprendime šiuo klausimu nėra jokio apribojimo, priešingai – jis leidžia turintiems licenciją asmenims kurti programas, pažeidžiančias Microsoft autorių teises, susijusias su komunikacijos protokolų specifikacijomis.

131    Trečia, specifikacijos turi didesnę vertę už informaciją, kurią Microsoft konkurentai galėtų gauti teisėtu dekompiliavimu.

Dėl didelės ir nepataisomos žalos

132    Microsoft nurodo, kad informacijos, kuriai taikoma intelektinės nuosavybės teisės apsauga, atskleidimas padarytų didelę ir nepataisomą žalą.

133    Sprendimo 5 straipsnio a punktas, leisdamas Microsoft konkurentams naudotis komunikacijos protokolais, siekiant suteikti serverių operacines sistemas, kurios gali pakeisti Microsoft platinamas serverių operacines sistemas, atimtų iš pastarosios galimybę naudotis konkurenciniais privalumais, kuriuos ji įgijo dėl mokslo tyrimų ir taikomosios veiklos. Intelektinės nuosavybės teisė apima teisę naudoti ar nenaudoti saugomą nuosavybę ir jos naudojimo būdus. Taigi, kaip buvo nuspręsta, privalomas licencijos suteikimas pažeidžia intelektinės nuosavybės „esmę“, kurios pagrindas – „naujų ir originalių kūrinių autoriaus išimtinės teisės naudoti šiuos kūrinius suteikimas“ (2001 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties IMS Health prieš Komisiją, T‑184/01 R, Rink. p. II‑3193, 125 punktas). Dėl šios priežasties Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad įmonei nustatytas reikalavimas suteikti licencijas dėl intelektinės nuosavybės teisių, net „tik laikinai“, sukelia jai „didelės ir nepataisomos žalos“ grėsmę, net jeigu atitinkama informacija jau yra vieša (tos pačios nutarties 127 punktas).

134    Negrįžtamas intelektinės nuosavybės suteikimo pobūdis yra ypač ryškus komercinių paslapčių srityje. Šioje byloje intelektinė nuosavybė susijusi su Microsoft koncepcija dėl kai kurių jos serverių operacinių sistemų užduočių vykdymo savarankiškai ir kartu su AK klientų ir serverių operacinėmis sistemomis. Šių koncepcijų atskleidimas nebegalėtų būti „ištrintas“ iš jas naudojusių asmenų atminties.

135    Pareiga suteikti licencijas dėl informacijos, kuriai taikoma autorių teisių apsauga, taip pat turėtų nepataisomų pasekmių konkurencijai. Iš tikrųjų komunikacijos protokolų, kuriems taikoma autorių teisių apsauga, specifikacijų studija leistų Microsoft konkurentams įgyti gilių žinių apie operacinių sistemų vidaus veikimo būdus ir jas panaudoti gaminant savo produktus. Vėliau būtų neįmanoma patikrinti, ar Microsoft konkurentai naudoja šias žinias.

136    Be to, privalomas licencijų dėl patentų suteikimas padarytų nepataisomą žalą. Akivaizdu, kad Sprendimo panaikinimas suteiktų Microsoft galimybę pateikti ieškinį tretiesiems asmenims, užkertant jiems galimybę naudoti užpatentuotą technologiją, tačiau būtų labai sudėtinga ir neefektyvu tikrinti, ar Microsoft technologija yra naudojama, ir tuo metu sukurti produktai, kuriuose įdiegtos Microsoft naujovės, tikriausiai, liktų platinimo kanaluose bei klientų rankose.

137    Nors Sprendimas leidžia Microsoft suteikti licencijas dėl intelektinės nuosavybės teisių „protingu ir nediskriminuojančiu būdu“, o tai, tikriausiai, apima finansinį atlyginimą, Microsoft intelektinės nuosavybės teisėms padaryta žala nebūtų kompensuota šiuo atlyginimu (žr. šiuo klausimu nutarties IMS Health prieš Komisiją, minėtos 133 punkte, 125 punktą).

–       Microsoft komercinės laisvės pažeidimas

138    Remdamasi 1996 m. birželio 3 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi Bayer prieš Komisiją (T‑41/96 R, Rink. p. II‑381, 54 punktas) ir nutartimi IMS Health prieš Komisiją (130 punktas, minėta šios nutarties 133 punkte), Microsoft teigia, kad kaip ir bylose, kuriose buvo priimtos šios nutartys, jos teisė laisvai apibrėžti savo prekybos politikos pagrindinius elementus būtų pažeista, jeigu Sprendimas būtų įgyvendintas.

Dėl laisvės teikti informaciją

139    Šiuo atveju Microsoft prekybos politika neapėmė bendros licencijos dėl komunikacijų protokolų suteikimo. Ji pažymi, kad dėl licencijų dėl komunikacijos klientas-serveris protokolų suteikimo buvo sutarta sudarant JAV susitarimą, tačiau šis susitarimas yra nesusijęs su licencijų dėl komunikacijos serveris-serveris protokolų suteikimu. Įpareigojant Microsoft suteikti komunikacijos serveris-serveris protokolų, kurių daugelis nebuvo parengti, specifikacijas, Sprendimu Microsoft būtų paversta tiekėja savo konkurentams technologijos serverių operacinių sistemų srityje.

140    Microsoft toliau nurodo JAV susitarimo, su Sun Microsystems sudaryto susitarimo ir Sprendimo skirtumus.

141    JAV susitarimas numatė licencijų dėl komunikacijos klientas-serveris protokolų suteikimą siekiant vienintelio tikslo – užtikrinti suderinamumą su AK klientų operacinėmis sistemomis Windows, skirtingai nuo Sprendimo, kuris įpareigojo suteikti licenciją dėl tų pačių protokolų tam, kad jie būtų naudojami darbo grupės serverių operacinėse sistemose, teikiančiose rinkmenų ir spausdinimo bei vartotojų ir grupių valdymo paslaugas kiekvienai AK klientų ar serverių operacinei sistemai Windows.

142    2004 m. su Sun Microsystems – vienintele pateikusia skundą Komisijai – sudarytas susitarimas apėmė keletą dvišalių sutarčių, kuriose šalys susitarė bendradarbiauti taikomojoje veikloje ir sudaryti „kryžmines“ licencijas, įskaitant licencijas dėl Sprendime numatytų komunikacijos protokolų rūšių. Microsoft pažymi, kad „kryžminės“ licencijos suteikia galimybę pasinaudoti Sun Microsystems intelektine nuosavybe bei reikalauti iš pastarosios laikytis Microsoft intelektinės nuosavybės teisių, susijusių su jos technologija, suteikta išduodant licenciją. Šių susitarimų abipusis pobūdis suteikia Microsoft galimybes, kurių nesuteikia Sprendime įtvirtinta pareiga privalomai suteikti licencijas.

Dėl laisvės spręsti dėl produktų taikomosios veiklos

143    Microsoft tvirtina, kad Sprendimo įgyvendinimas atims iš jos galimybę plėsti jos produktų taikomąją veiklą. Iš tikrųjų privalomas licencijų dėl komunikacijos protokolų suteikimas nepataisomai pažeistų jo laisvę spręsti dėl produktų taikomosios veiklos. Tai turėtų įtakos šių protokolų tobulinimui ateityje ir, in fine, Microsoft inovacijai, kaip nurodyta Madnick ir Meyer studijoje. Microsoft pažymi, kad nuo tada, kai trečiųjų asmenų produktai tampa priklausomi nuo serverių operacinės sistemos Windows modelio požymių ir nenaudoja jos funkcijų pagal paskelbtą sąveiką, jos galimybės pakeisti šiuos modelio požymius, siekiant patobulinti produktą, sumažėja. Priešingi Komisijos teiginiai 2004 m. liepos 21 d. pastabose ignoruoja verslo tikrovę. Dėl vis naujesnių serverių operacinių sistemų Windows įdiegimo Microsoft inžineriniu požiūriu labai sunku išlaikyti tūkstančių paskelbtų sąsajų, naudojamų trečiųjų asmenų kompiuterio programose, retrospektyvųjį suderinamumą. Naujų funkcijų įdiegimas ir esamų funkcijų veikimo, saugumo bei patikimumo pagerinimas būtų iš esmės sunkesnis, jeigu trečiųjų asmenų kompiuterio programose Windows funkcijos būtų naudojamos naudojant buvusius konfidencialius protokolus (Madnick ir Meyer studijos, priedai R.2 ir T.7).

Dėl būtinumo „sugriežtinti“ protokolus

144    Privatūs protokolai nėra skirti tam, kad nežinomi tretieji asmenys juos naudotų savo programinėje įrangoje. Todėl didelio skaičiaus privačių komunikacijos protokolų paskelbimas galėtų tapti galimų funkcionavimo sutrikimų, gedimų priežastimi ir sukelti pavojų saugumui. Taigi Microsoft turėtų skirti savo išteklių dalį protokolams „sugriežtinti“, siekdama užkirsti kelią jų nerūpestingam arba piktybiniam panaudojimui, o tai dažnai reikalauja apsaugos kodų arba svarbių papildomų testų įvedimo prieš paskelbiant produktus, kuriuose yra panaudoti komunikacijos protokolai. Šiuo požiūriu Sprendimas turėtų negrįžtamą poveikį Microsoft laisvei, jos nuomone, tinkamiausiu būdu vystyti savo produktus.

145    2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose Microsoft taip pat nurodo, kad suteikus konkurentams komunikacijos protokolų specifikacijas, kurios visada buvo skirtos tik tam, kad užtikrintų serverių operacinių sistemų Windows ryšį, klientai patirtų techninių nesklandumų. Ji remiasi šiuo klausimu Madnick ir Meyer studija prieduose R.2 ir T.7. Šie protokolai yra pagrįsti prielaidomis apie serverių operacinių sistemų, kurios kartu suteikia darbo grupės paslaugas, vidaus funkcionavimą. Todėl jie neturi apsaugos mechanizmo, kurį turėtų, jeigu būtų skirti sąveikai su trečiųjų asmenų programine įranga. Nors Microsoft galėtų ateityje „sugriežtinti“ savo komunikacijos protokolų įgyvendinimą, klientų, naudojančių protokolus tokius, kokie jie yra dabar, tinkluose ir toliau liktų egzistuoti milijonai serverių operacinių sistemų Windows. Būtų neįmanoma pakeisti a posteriori šiuos produktus siekiant juos apsaugoti nuo netinkamo komunikacijos protokolų panaudojimo, nes būtino apsaugos mechanizmo įdiegimas reikalauja jau esančių apyvartoje produktų esminių pakeitimų. Microsoft tvirtina, kad nors Komisija ironizuoja dėl to, ką ji vadina „apsauga nežinomybe“ (priedas S.2), klientai būtų nepatenkinti sužinoję, kad dėl jos Sprendime pareikalauto paskelbimo galėtų sutrikti dabartinės serverių operacinės sistemos Windows funkcionavimas (Madnick ir Meyer studija, priedas T.7). Protokolai yra sudėtingi ir yra padidinta jų klaidingo įgyvendinimo kitoje darbo grupės serverių operacinėje sistemoje rizika. Tokios klaidos sąlygotų esminį duomenų praradimą ir iškraipymą bei kartu būtų padaryta žala Microsoft ir jos klientams. Akivaizdu, kad klientams duomenų praradimas ir iškraipymas būtų labai svarbus, ir Microsoft reputacijai būtų padaryta žala, jeigu esama serverių operacinių sistemų Windows bazė būtų pažeista neteisingai naudojant Microsoft komunikacijos protokolus. Komisija tvirtina, kad „bet kokia žala būtų atlyginta <…> panaikinus Sprendimą“. Tačiau panaikinimas negalėtų nei atkurti prarastų duomenų ar jų ištaisyti, nei grąžinti Microsoft reputacijos.

–       Negrįžtamas rinkos sąlygų pasikeitimas

146    Microsoft teigia, kad privalomas licencijų suteikimas jos atžvilgiu negrįžtamai neigiamai pakeistų rinkos sąlygas. Atrodo, kad Komisija ištyrė šį pakeitimą, kaip tai nurodo Sprendimo 695 konstatuojamoji dalis, pagal kurią „jeigu Microsoft konkurentai turėtų prieigą prie reikalautos su suderinamumu susijusios informacijos, jie galėtų ja pasinaudoti tam, kad patobulintų savo produktus, esančius suderinamumo santykių tinkle, kuriuo grindžiama Windows aplinka“.

147    Įrodinėdama negrįžtamą pasikeitimą rinkoje, Microsoft pabrėžia, kad jos komunikacijos protokolų detalių specifikacijų nagrinėjimas, kuris yra galimas privalomai suteikiant licencijas, leistų atskleisti konkurentams serverių operacinių sistemų Windows modelio svarbius aspektus. Madnick ir Meyer studijoje yra išaiškinta, kad anksčiau privačių komunikacijos protokolų specifikacijos galėtų atskleisti informaciją apie operacinių sistemų vidaus modelį, nes šie protokolai dažnai priklauso nuo jų specifinio įgyvendinimo programiniame kode. Trečiųjų asmenų naudojimasis šiais komunikacijos protokolais leistų patikslinti įvairias detales, nors šios detalės lieka neatskleistos, kai protokolai yra naudojami privačiai naudojant įvairias tos pačios, skirtinguose serveriuose veikiančios operacinės sistemos kopijas.

148    Platus tokios informacijos paskelbimas leistų Microsoft konkurentams atkurti jų serverių operacinėse sistemose Microsoft jos pačios mokslo tyrimų ir taikomosios veiklos pastangomis išvystytas funkcijas. Dėl to Microsoft padaryta žala išeitų už reikalaujamo paskelbimo taikymo srities, už darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkos ir netgi už privalomos licencijos taikymo teritorijos ribų.

 Dėl interesų palyginimo

149    Visų pirma, Microsoft teigia, kad Bendrijos interesas taikyti veiksmingą priemonę nereikalauja nedelsiant įgyvendinti Sprendimo 5 straipsnio a–c punktų.

150    Pirmiausia, kadangi EB 82 straipsnio tikslas yra „apsaugoti vartotojų interesus, o ne konkrečių konkurentų poziciją“ (133 punkte minėtos nutarties IMS Health prieš Komisiją 145 punktas), dėmesys turi būti atkreiptas į aplinkybę, kad vartotojai nepatirtų žalos. Šioje byloje klientai naudojosi įvairiais suderinamumo sprendimais. Pavyzdžiui, per penkerius metus trukusią procedūrą Komisijoje nė viena įmonė nepareiškė norinti pasirinkti kitą nei Windows serverių operacinę sistemą ir patvirtino, kad esanti priversta suderinamumo sumetimais pasirinkti būtent šią operacinę sistemą.

151    Antra, Sprendimo 5 straipsnyje numatyta korekcinė priemonė nėra būtina, nes Microsoft konkurentams nebūtina nedelsiant susipažinti su komunikacijos protokolais. Be to, Microsoft nuomone, pati Komisija neteigia, kad sustabdžius Sprendimo 5 straipsnio vykdymą greitai išnyktų konkurencija tarp darbo grupės serverių operacinių sistemų pardavėjų.

152    Šiuo klausimu Microsoft pažymi, kad konkurentų produktai šiuo metu yra konkurencingi, ir pateikia įvairias studijas bei projektus, susijusius su Linux, UNIX ir Novell.

153    Be to, Microsoft tvirtina, kad Komisija nenurodė ryšio tarp Sprendimo 5 straipsnyje numatytos korekcinės priemonės ir bet kurio darbo grupės serverių operacinių sistemų platintojų pateikto prašymo. Microsoft patikslina, kad Sun Microsystems, Novell ir Free Software Foundation/Samba neprašė suteikti licencijos dėl jos komunikacijos protokolų.

154    Nauda, kuria konkurentai gali gauti pasinaudoję galimybe sužinoti kai kurių Microsoft su serverių operacinių sistemų modeliu susijusių problemų sprendimo būdus, neturi viršyti teisėto Microsoft intereso apsaugoti savo technologiją. Palyginant interesus, bendras interesas išlaikyti veiksmingą konkurenciją akivaizdžiai turi turėti pirmenybę Microsoft konkurentų asmeninių interesų atžvilgiu.

155    Nėra pavojaus, kad, sustabdžius Sprendimo 5 straipsnio vykdymą, tinklo serverių operacinių sistemų platintojai konkurentai gali palikti rinką. Microsoft konkurentai ilgą laiką suteikdavo licencijas dėl jų serverių operacinių sistemų verslo klientams, neturėdami prieigos prie komunikacijos protokolų, kuriuos Microsoft Sprendimu yra įpareigojama suteikti. Microsoft pagrindžia savo analizę įvairiais duomenimis, susijusiais su kai kuriais konkurentais nagrinėjamoje rinkoje.

156    Galiausiai Microsoft mano, jog neturi būti pripažinta, kad Sprendimo vykdymas yra skubus, nes administracinė procedūra, kurios metu Komisijos vertinimas keitėsi, tęsėsi penkerius metus.

157    Antra, palyginant interesus reikia atsižvelgti į, pirma, Bendrijų įsipareigojimus pagal tarptautines sutartis, pavyzdžiui, TRIPS, antra, į ieškinio pagrindinėje byloje pagrįstumą. Pastaruoju klausimu, remdamasi 2002 m. balandžio 11 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi NDC Health prieš IMS Healthir Komisiją (C‑481/01 P(R), Rink. p. I‑3401), Microsoft mano, kad į ieškinio pagrindinėje byloje pagrįstumą turi būti atsižvelgta palyginant interesus šioje byloje. Yra akivaizdu, jog Komisija neįrodė, kad buvo įgyvendinti teismų praktikoje nustatyti kriterijai (99 punkte minėtas sprendimas IMS Health), leidžiantys įpareigoti dominuojančią padėtį turinčią įmonę suteikti licencijas savo konkurentams.

158    Galiausiai ji priminė, kad Sun Microsystems po Sprendimo priėmimo sudarė sutartį su Microsoft dėl visų sunkumų, kurie buvo Komisijai pateikto skundo priežastys. Taigi nėra jokio būtinumo nedelsiant vykdyti Sprendimo, kol yra nagrinėjama pagrindinė byla.

159    ACT tvirtina, kad nestabdžius korekcinės priemonės įgyvendinimo atsirastų neigiamų ir nepataisomų pasekmių dėl jos narių intelektinės nuosavybės teisių EEE galiai ir vertei padarytos žalos.

160    Konkrečiai ACT pažymi, pirma, kad neatidėliotinas korekcinės priemonės įgyvendinimas taptų pavyzdžiu privalomos licencijos, susijusios su intelektinės nuosavybės teisėmis, srityje, kuris greitai ir iš esmės sumažintų jos narių turimų intelektinės nuosavybės teisių vertę. Šiuo klausimu ACT tvirtina, kad Komisija išaiškino ir taikė EB 82 straipsnį, pažeisdama Bendrijos įsipareigojimus pagal TRIPS susitarimo 13, 31 ir 39 straipsnius.

161    Antra, ACT teigia, kad dėl komunikacijos protokolų, kurie anksčiau buvo išimtinė Microsoft nuosavybė, paskelbimo, AK klientų bei serverių operacinės sistemos Windows taptų nestabilios, dėl to jos nariams nedelsiant būtų padaryta esminė žala.

162    CompTIA mano, kad Sprendimo 5 straipsnyje numatyta korekcinė priemonė tiek, kiek ji įpareigoja Microsoft suteikti savo intelektinę nuosavybę visoms serverių rinkoje esančioms įmonėms bei sumažina visų kompiuterinių ir komunikacijos technologijų intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, sukelia teisinį nesaugumą, ir dėl jos nedelsiant sumažėtų investicijos į technologijų sektorių bei bendras ekonominės veiklos lygis.

163    Be to, CompTIA pažymi, kad esminė ir nepataisoma žala, kurią ši priemonė padarytų visam sektoriui, ir taip pat CompTIA nariams, viršytų galimą negatyvų neatidėliotino paskelbimo nebuvimo poveikį visuomenės ir trečiųjų asmenų interesui. Šiuo atžvilgiu CompTIA pabrėžia, kad ji nebuvo informuota apie jokį suderinamumo problemos serverių rinkoje įrodymą, nors ji užima svarbesnę padėtį technologijos kūrinių kvalifikacijų patvirtinime serverių sektoriuje už bet kokią kitą asociaciją.

b)     Komisijos ir šalių, kurioms buvo leista įstoti į bylą jos pusėje, argumentai

164    Pirmiausia, Komisija mano, kad prašymas sustabdyti Sprendimo 5 straipsnio a–c punktų vykdymą iš esmės remiasi poveikio, kurį šis sprendimas galėtų turėti Microsoft „intelektinės nuosavybės teisėms“, vertinimu ir pateikia keletą preliminarių pastabų šiuo klausimu. Savo 2004 m. rugsėjo 13 d. pastabose Komisija patikslina, kad net darant prielaidą, jog Microsoft aiškiai įrodė, kad Sprendimas įpareigotų ją suteikti licencijas dėl intelektinės nuosavybės teisių, jos argumentai liktų galioti. FSF‑Europe palaiko Komisijos argumentus.

 Preliminarios pastabos

165    Pirmiausia Komisija pažymi, kad Sprendimo 5 straipsnio a–c punktai įpareigoja Microsoft pateikti techninio pobūdžio dokumentus, vadinamąsias „specifikacijas“, kurie detaliai apibrėžia Sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje numatytus „protokolus“. Tačiau Komisija pabrėžia, kad svarbu atskirti šiuos techninius dokumentus nuo Microsoft produktų šaltinio kodo. Iš tikrųjų konkurentas, norintis įdiegti serverio operacinę sistemą, į kurią įeitų Microsoft protokolai, turėtų suteikti savo produktui šaltinio kodą, leidžiantį įgyvendinti specifikacijas. Du programuotojai, įgyvendinantys tas pačias protokolo specifikacijas, nerašytų vieno šaltinio kodo, ir jų programų apibūdinimas būtų skirtingas (24, 25, 698 ir 719–722 konstatuojamosios dalys). Šiuo požiūriu protokolai galėtų būti palyginti su kalba, kurios sintaksė ir žodynas būtų specifikacijos, nes paprastas faktas, kad du asmenys išmoksta tos pačios kalbos sintaksę ir žodyną, neužtikrina, kad jie ją vartos tuo pačiu būdu.

166    Toliau šiame kontekste Komisija nagrinėja įvairias Microsoft nurodytas intelektinės nuosavybės teises.

–       Dėl autorių teisių

167    Pirmiausia, dėl autorių teisių Komisija mano, kad Microsoft tvirtinimai yra netikslūs ir netgi klaidingi. Iš tikrųjų, pirma, Microsoft verčia klaidingai manyti, kad su suderinamumu susijusios informacijos naudojimas, siekiant padaryti šį suderinamumą veiksmingą, paprastai pažeidžia autorių teises. Antra, Microsoft taip pat klaidingai teigia, kad autorių teisių apsauga taikoma ir komunikacijos protokolams, bei remiasi autorių teisių apsauga, susijusia su „specifikacijomis“, siekdama pagrįsti, kad jose esančios informacijos panaudojimas pažeistų šią teisę.

168    Tačiau, neatmesdama galimybės, kad specifikacijoms galėtų būti taikoma autorių teisių apsauga, Komisija mano, jog tai nereiškia, kad jose esančios informacijos panaudojimas, įgyvendinant ją operacinėje sistemoje, pažeistų autorių teises, nes, kaip nurodyta Sprendime, specifikacijų įgyvendinimas nėra kopija, bet visiškai atskiro kūrinio atsiradimas (25, 570 ir kt. bei 719 ir kt. konstatuojamosios dalys).

169    Komisija savo 2004 m. rugsėjo 13 d. pastabose iš esmės teigia, kad komunikacijos protokolų įgyvendinimas nėra uždrausta autorių teisių panaudojimo forma.

170    Tarp kitų Komisijos pastabų dėl 2004 m. rugpjūčio 19 d. Microsoft laiško reikia pažymėti konkrečius atsakymus, pateiktus į penkias argumentų grupes.

171    Pirma, Komisija nurodo, kad Microsoft pirmą kartą 2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose remėsi teise „atskleisti“ (119 punktas). Komisija pažymi, kad Berno konvencijos 6a straipsnis, kuriame numatytos autoriaus „neturtinės teisės“, nenurodo šios teisės, ir dėl to bet kuris kėsinimasis į šią tariamą teisę negali prieštarauti „įprastam kompiuterio programos naudojimui“, kuris apibrėžtas Direktyvos 91/250 6 straipsnio 3 dalyje, nes šioje nuostatoje numatyta, kad ji turi būti aiškinama „vadovaujantis Berno konvencijos <…> nuostatomis“. Be to, teisė atskleisti, kaip „neturtinė teisė“, negali būti licencijos objektas. Dar daugiau – rėmimasis teise atskleisti yra sunkiai suderinamas su aplinkybe, kad Microsoft produktai yra rinkoje, kad asmenys gali juos vertinti, nagrinėti ar išbandyti ir tam tikromis aplinkybėmis juos dekompiliuoti. Galiausiai Microsoft nurodyti atsisakymo atskleisti nagrinėjamą informaciją motyvai yra tik ekonominio pobūdžio ir neturi nieko bendra su nagrinėjamos teisės esme.

172    Antra, Komisija prieštarauja tam, kad techniniai dokumentai, kurie turi būti paskelbti, gali būti laikomi „kompiuterio programa“, saugoma pagal Direktyvą 91/250, nes kalbama apie kompiuterio programos „rengiamą modelio medžiagą“ (118 punktas). Iš tikrųjų, tęsia ji, nagrinėjama informacija nėra parengta ex ante kaip vidaus pagalba Microsoft programų kūrimui, tačiau parengta tik ex post, turint vienintelį tikslą paskelbti ribotą informaciją pastarosios konkurentams.

173    Dėl Direktyvos 91/250 4 straipsniu pagrįsto Microsoft teiginio, pagal kurį nagrinėjamų protokolų įgyvendinimas „beveik tikrai“ būtų specifikacijų, kurioms taikoma Microsoft autorių teisių apsauga, perdirbimas ar vertimas (120 punktas), Komisija atsako, kad ieškovė nepateikia šiuo klausimu įrodymų. Ji tvirtina, kad Direktyvos 91/250 tekstas ir jos parengiamieji darbai verčia padaryti išvadą, kad šios direktyvos 4 straipsnis paprastai netaikomas sąsajos programos kūrimui remiantis sąsajos specifikacijomis. Iš tikrųjų tos pačios direktyvos 6 straipsnis paremtas prielaida, pagal kurią su suderinamumu susijusios informacijos, gautos dekompiliavimo būdu – kuri yra „laisva“ – siekiant „gauti informaciją apie tai, kaip užtikrinti savarankiškai sukurtos kompiuterio programos suderinamumą su kitomis programomis“, nepažeidžia autorių teisių, nebent informacija būtų naudojama „kokiai nors savo išraiška iš esmės panašiai (į kompiuterio programą, kuriai taikomas dekompiliavimas) kompiuterio programai sukurti, pagaminti ar parduoti“. Jeigu Microsoft buvo teisi, Direktyvos 91/250 6 straipsniu niekada negalima būtų remtis kuriant panašius produktus, nes šių produktų kūrimas būtų laikomas „veiksmu, pažeidžiančiu autorių teises“, ir dėl to būtų uždraustas pagal 6 straipsnio 2 dalies c punktą.

174    Trečia, Komisija prieštarauja siauram Pescott Direktyvos 91/250 1 straipsnio 2 dalies aiškinimui (priedas T.3.), pagal kurį „idėjoms ir principams, kuriais paremta bet kokia kompiuterio programos dalis, įskaitant tuos, kuriais paremtos sąsajos, nėra taikoma autorių teisių apsauga“. Iš tikrųjų jo argumentas, kad nagrinėjamų „idėjų“ visumai arba struktūrai yra taikoma autorių teisių apsauga, kai jos yra „esminė saugomo kūrinio dalis“, yra klaidingas, nes, pirma, neatitinka Direktyvos 91/250 1 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio ir, antra, Didžiosios Britanijos teismų praktika, kuria Pescott pagrindžia savo analizę, yra nesusijusi su šia byla.

175    Ketvirta, dėl 120 punkte išdėstyto Microsoft argumento, pagal kurį, pirma, korekcinė priemonė sukurtų Microsoft konkurentams ypatingą „pagundą“ sukurti kūrinius, pažeidžiančius autorių teises, ir kad Sprendimas nenumatė jokios garantijos prieš tokią „pagundą“, Komisija patikslina, jog korekcinė priemonė nereikalauja paskelbti šaltinio kodo, ir todėl nėra taikomas Direktyvos 91/250 6 straipsnio 2 dalies c punkte numatytas draudimas naudoti dekompiliavimo būdu gautą informaciją „kokiai nors savo išraiška iš esmės panašiai kompiuterio programai sukurti, pagaminti ar parduoti“.

176    Penkta, Komisija mano, kad priešingai nei tvirtina Microsoft (129 punktas), pastaroji nepaskelbė sąsajos, būtinos trečiųjų asmenų kompiuterių programoms, siekiant panaudoti serverių operacinių sistemų Windows funkcijas. Ji patikslina, kad sąsajos, kurias nurodo Microsoft, yra „taikomųjų programų kūrimo sąsajos“ (toliau – API), leidžiančios serverių operacinių sistemų Windows veikiančioms taikomosioms programoms naudoti serverių operacinių sistemų paslaugas, o nagrinėjamos šoje byloje sąsajos yra tos, kurių padedamas darbo grupės serveris Windows teikia paslaugas Windows darbo grupės tinklams (210 konstatuojamoji dalis).

–       Dėl patentų

177    Dėl patentų Komisija pirmiausia pažymi, kad per administracinę procedūrą Microsoft nurodė tik vieną patento paraišką, o teisminio proceso metu ji nurodo tris Europos patentus ir dvi nagrinėjamas Europos patento paraiškas. Be to, Microsoft nepateikė dokumentų, leidžiančių nustatyti, ar licencija dėl vieno ar kelių šių patentų yra būtina asmeniui, įgyvendinančiam atitinkamus protokolus.

178    2004 m. rugsėjo 13 d. pastabose Komisija pažymi, kad iki Sprendimo priėmimo Microsoft 2004 m. sausio 20 d. nurodė tik vienintelį patentą, o dokumente, kuriame buvo pateikta Knauer nuomonė (priedas T.5, šios nutarties 91 punktas), nurodyti trys Europos patentai buvo suteikti 2001 m. pabaigoje, be to dvi Europos patento paraiškos, remiantis tuo pačiu dokumentu, buvo pateiktos 2002 m. pabaigoje. Dėl Knauer nuomonės turinio Komisija, visų pirma, pažymi, kad jis „turėjo remtis Microsoft pateikta informacija dėl Sprendimo 5 straipsnyje nurodytų protokolų“. Toliau ji nurodo, kad neakivaizdu, jog Microsoft konkurentas, kuriam Sprendimo vykdymas yra palankus, pažeistų kai kuriuos šių patentų apibrėžties punktus. Abejonės dėl klausimo, ar serverio programos kūrėjas, naudojantis atitinkamus protokolus, siekdamas palaikyti ryšį su Windows klientais, pažeistų nagrinėjamos apibrėžties punktus, yra patvirtintos Microsoft elgesiu Samba, t. y „laisvos programinės įrangos“ produkto, įgyvendinančio kai kuriuos Microsoft komunikacijos protokolus, kuriuos Samba grupės kūrėjai atpažino, panaudodami atvirkštinį konstravimą, atžvilgiu. Iš tikrųjų, tęsia ji, Samba, atrodo, integravo SMB „oportunistinį blokavimą“ 1998 m. sausio mėn. (1.9.18 versija) ir DFS – 2001 m. balandžio mėn. (2.2.0 versija). Komisijos duomenimis, grupė Samba niekada negavo licencijos dėl nagrinėjamų Microsoft patentų, ir Microsoft niekada nesiskundė, kad ši grupė pažeidė jos patentų teisę. Be to, Komisija primena, kad trys nagrinėjami patentai buvo išduoti 2001 m. pabaigoje ir kad atsižvelgiant į juose esantį techninį aprašymą jie, atrodo, yra susiję su Microsoft produktų NT 4.0 „karta“, ankstesne nei Windows 2000.

179    Microsoft patento apibrėžties punktų ir Sprendimo santykis lieka neaiškus.

180    Komisija šiuo klausimu padaro išvadą, jog Microsoft neįrodė, kad vykdant Sprendimo 5 straipsnio a–c punktus būtų pažeistas nors vienas iš jos patentų.

–       Dėl komercinės paslapties

181    Komisija mano, kad Microsoft padarytas komercinės paslapties ir intelektinės nuosavybės teisių sugretinimas nėra akivaizdus. Ji šiuo klausimu remiasi Tetra Pak II byla (1991 m. liepos 24 d. Komisijos sprendimas 92/163/EEB dėl EEB sutarties 86 straipsnio įgyvendinimo procedūros (IV/31.043 – Tetra PakII), OL L 72, 1992, p. 1), kurioje buvo priimtas Sprendimas Tetra Pak prieš Komisiją, minėtas 126 punkte (84 ir 139 punktai).

182    Komisija mano, kad gali egzistuoti įstatymo įtvirtinta atsisakymo suteikti licenciją dėl intelektinės nuosavybės teisių teisėtumo prezumpcija, tačiau konkurencijos teisėje atsisakymo atskleisti paslaptį, kurios buvimas priklauso tik nuo vienašalio komercinio sprendimo, teisėtumas turi būti įvertintas atsižvelgiant į konkretaus atvejo faktines aplinkybes, ir ypač į nagrinėjamus interesus. Šioje byloje Direktyva 91/250 nurodo, kad programinės įrangos išradingumo siekis neleidžia išradėjui sutrukdyti pasinaudoti su šios programos suderinamumu susijusia informacija, siekiant užtikrinti šį suderinamumą.

183    Komisija pripažįsta, kad Direktyva 91/250 neįpareigoja išradėjo savo iniciatyva atskleisti nagrinėjamos informacijos. Tačiau, jos nuomone, su suderinamumu susijusios informacijos atskleidimo, siekiant užtikrinti šį suderinamumą, Microsoft galimos komercinės paslapties atžvilgiu negalima palyginti su leidimu konkurentams, gavus licenciją, kopijuoti teisės aktų dėl intelektinės nuosavybės teisių apsaugos saugomą kūrinį. Šį teiginį patvirtina šio atskleidimo techninė svarba, programinės įrangos sektoriuje naudojama praktika ir Microsoft elgesys nuo jos atsiradimo rinkoje.

184    2004 m. rugsėjo 13 d. pastabose Komisija atmeta idėją, kad protokolai atspindi svarbias naujoves, nes šio tvirtinimo teisingumas nebuvo įrodytas nei Microsoft prašyme, nei vėlesnėse pastabose, nei priede T.3. Ji taip pat mano, kad nėra pagrįstas argumentas, kuriuo remiantis korekcinės priemonės poveikis yra „perduoti“ nagrinėjamas naujoves Microsoft konkurentams, nes, pirma, dėl šios informacijos atskleidimo nebūtų perduota operacinės sistemos Windows pagrindinė vertė ir, antra, EB 82 straipsnis leidžia suteikti licenciją dėl įmonės, užimančios dominuojančią padėtį, pagrindinio produkto dalių, kaip parodo bylos, kuriose buvo priimti sprendimai Magill ir IMS Health (žr. 99 punktą).

185    FSF-Europe ypač pažymi, kad informaciją, kurią Sprendimas įpareigoja Microsoft suteikti, inovacijos požiūriu yra nesvarbi ir turi keletą neatitikimų sąmoningai įtvirtintų ankstesniuose rašytiniuose protokoluose. Microsoft siekė priimti ankstesnius protokolus, vėliau juos pakeisti tam, kad sutrukdytų suderinamumui ar jį uždraustų. Kompanija taip veikė ir keleto darbo grupės serverių protokolų atžvilgiu, kuriuos atskleisti prašė grupė Samba, siekdama sukurti panašų produktą, pavyzdžiui, protokolus CIFS, DCE/RPC (Distributed Computing Environment/Remote Procedure Call), DCE/RCP IDL („Interface Definition Language“), Kerberos 5 ir LDAP (Active Directory).

 Dėl fumus boni juris

186    Komisija galiausiai atmeta Microsoft argumentus, pagal kuriuos, pirma, ši byla yra susijusi tik su Sun Microsystems ir, antra, kad pastaroji neprašė pasinaudoti informacija, kurią Microsoft atskleisti įpareigoja Sprendimas.

187    Be to, Komisija primena, jog savo preliminariose pastabose ji tvirtino, kad jokia Microsoft autorių teisė netrukdė panaudoti su suderinamumu susijusios informacijos tam, kad užtikrintų šį suderinamumą (167 ir 168 punktai). Komisija vis dėlto komentuoja keturis kriterijus, įtvirtintus teismų praktikoje dėl privalomų licencijų, diskusijos tikslais darydama prielaidą, kad, viena, kai kuriems klausimams, susijusiems su intelektinės nuosavybės teisėmis, iškyla pavojus, ir, antra, joks kitas kriterijus nėra tinkamas norint padaryti išvadą, jog egzistuoja ypatingos sąlygos. Pastaroji prielaida, Komisijos nuomone, prieštarauja sprendimui IMS Health (99 punkte minėto sprendimo 38 punktas).

188    Dėl tariamai intelektinės nuosavybės teisių saugomos informacijos privalomojo pobūdžio Komisija jau savo Sprendime atmetė Microsoft teiginius dėl „daugelio kitų suderinamumo užtikrinimo būdų“ (666–687 konstatuojamosios dalys).

189    Antra, Komisija atmeta Microsoft tvirtinimus, kad pastaroji netrukdė naujiems produktams, kurių atžvilgiu nebuvo patenkinta vartotojų paklausa, atsirasti.

190    Iš sprendimo IMS Health, minėto 99 punkte, 49 punkto matyti, kad „naujas produktas“ yra produktas, kuris neapsiriboja „iš esmės“ autoriaus pasiūlytų rinkoje produktų „atkūrimu“. Todėl pakanka, kad nagrinėjamas produktas turėtų esminius dėl licencijos turėtojo pastangų atsiradusius elementus. Negalima paneigti tikimybės, kad autoriaus produktai ir licencijos turėtojo būsimieji produktai konkuruos tarpusavyje, kaip išplaukia iš faktinių Bendrijos teismo nagrinėjamų bylų aplinkybių (1991 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo RTE prieš Komisiją, T‑69/89, Rink. p. II‑485, 73 punktas; sprendimo Magill 53 punktas; sprendimas IMS Health, minėtas 99 punkte). Be to, „naujo produkto“ kriterijus neapima pareigos konkrečiai įrodyti, kad licencijos turėtojo produktas sudomins klientus, kurie nebepirks tiekėjo siūlomų produktų. Komisijos manymu, bet kuris kitas aiškinimas iškreiptų teismų praktikos esmę, nes intelektinės nuosavybės teisių turėtojai paprastai turi puikias priežastis suteikti licencijas subjektams, norintiems gaminti prekes, nekonkuruojančias su jų prekėmis. Ši situacija paprastai nesuteiktų galimybės atsisakyti (išduoti licenciją). Sprendime IMS Health (minėtas 99 punkte) Teisingumo Teismas nagrinėjo produkto, galinčio padaryti poveikį vartotojų pasirinkimui, diferenciaciją arba, kitais žodžiais, klausimą, ar egzistuoja naujo produkto „potenciali paklausa“. Tikslų poveikį, kurį ši diferenciacija turėtų pasirinkimui, o ateityje – produktų, dominančių naujas klientų kategorijas, atsiradimui, apibrėžtų rinka.

191    Šiuo atveju, pirma, protokolų įgyvendinimo procesas galėtų turėti įvairių formų (24, 25 ir 698 konstatuojamosios dalys) sudarant pakankamai galimybių produkto diferenciacijai ir, antra, būtų daug galimybių produkto diferenciacijai, kurios padėtų sustiprinti konkurenciją, bet kurias šiuo metu nuslopina Microsoft elgesys.

192    Trečia, dėl konkurencijos pašalinimo antrinėje rinkoje klausimo Komisija Sprendime detaliai išanalizavo nagrinėjamos rinkos pasikeitimą bei suderinamumo svarbą (590–692 konstatuojamosios dalys), ir ypač numanomą „sistemingą Linux vystymąsi“ (598–610 konstatuojamosios dalys). Savo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones Microsoft šiuo klausimu nenurodė jokios klaidos. Kompanija daro klaidingą prielaidą, kad, laipsniškai nykstant konkurencijai, reikalavimas susilaikyti nuo veiksmų galėtų būti paremtas EB 82 straipsniu tik tuomet, kai jis neturėtų jokios reikšmės, nes rinka taptų negrįžtamai monopoliška, nors iš tikrųjų pakaktų, kad atsisakymu suteikti licenciją „būtų siekiama“ panaikinti konkurenciją (99 punkte minėto sprendimo Bronner 40 punktas ir IMS Health 37 ir 38 punktai).

193    Ketvirta, Microsoft nenurodė jokio ypatingo ir objektyvaus savo elgesio pateisinimo, išskyrus bendro pobūdžio argumentą dėl „intelektinės nuosavybės teisių“, kuris buvo atmestas Sprendimu (709–763 konstatuojamosios dalys).

194    Sprendimas parodė, ir to rimtai neginčijo Microsoft, kad pastarosios elgesys atitiko teismų praktikoje įtvirtintas sąlygas.

195    Galiausiai dėl Sprendimo nesuderinamumo su TRIPS Komisija nurodo Sprendimo 1052 ir 1053 konstatuojamosiose dalyse esančius argumentus.

 Dėl skubaus sprendimo

196    Komisija mano, jog Microsoft neįrodė, kad ji patirtų didelę ir nepataisomą žalą, jeigu Sprendimo vykdymas nebūtų sustabdytas. Įstojusios į bylą šalys SIIA ir FSF‑Europe pritaria Komisijos argumentams.

 Dėl interesų palyginimo

197    Komisija mano, kad interesų palyginimas nusvertų Sprendimo 5 straipsnio a–c punktų neatidėliotino įgyvendinimo naudai, ir dėl to padaro išvadą, kad prašymas turi būti atmestas. Įstojusios šalys SIIA ir FSF‑Europe pritaria Komisijos argumentams.

2.     Teisėjo, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vertinimas

a)     Dėl fumus boni juris

198    Pagrįsdama savo išvadą, pagal kurią su fumus boni juris susijusi sąlyga yra patenkinta, Microsoft labiausiai pabrėžia, pirma, kad sąlygos, kurioms esant atsisakymas suteikti intelektinės nuosavybės teisės saugomą informaciją yra piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, uždrausto EB 82 straipsnyje, sudedamoji dalis, nėra įvykdytos šioje byloje; antra, Sun Microsystem neprašė informacijos, kurią Sprendimas įpareigoja suteikti, be to, jos prašymas neskatino programinės įrangos vystymosi EEE ir, trečia, Komisija pažeidė TRIPS Bendrijoms nustatytus įpareigojimus.

199    Atsižvelgiant į Microsoft pateiktus argumentus byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, antra ir trečia argumentų grupės negali būti laikomos pakankamai rimtos, kad sudarytų fumus boni juris.

200    Iš tikrųjų argumentai dėl Sun Microsystem buvo detaliai paneigti Sprendime (199−207, 564−565 konstatuojamosios dalys), Microsoft neįrodžius, prima facie, kad Komisija padarė tam tikrą klaidą dėl Sun Microsystem prašymo turinio. Be to, argumentas, pagal kurį Sun Microsystems prašymas neskatino programinės įrangos vystymosi „EEE“, negali būti priimtas, nes Sun Microsystem prašymas buvo išdėstytas bendro pobūdžio frazėmis, be to, EEE neginčijamai yra atitinkamos pasaulinės rinkos dalis, kaip tai aiškiai išplaukia iš Sprendimo 185 ir paskesnių bei 427 konstatuojamųjų dalių.

201    Kalbant apie pagrindą, susijusį su TRIPS pažeidimu, jis nebuvo pakankamai išvystytas tam, kad leistų teisėjui, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai išsakyti savo nuomonę. Iš tikrųjų, pirma, Microsoft apsiribojo tik tuo, kad savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvirtino, jog „reikalaudama iš Microsoft privalomos licencijos, Komisija tinkamai neatsižvelgė į (TRIPS) Europos Bendrijoms nustatytus įpareigojimus“. Antra, nuoroda į priede T.9 pateiktus argumentus nebuvo laikoma atitinkančia taikomus formos reikalavimus (žr. 88 punktą).

202    Taigi teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nagrinės tik vienintelį ieškinio pagrindą dėl EB 82 straipsnio pažeidimo, nes patikslinta, jog Microsoft neginčija šiame prašyme, kad ji užima dominuojančią padėtį AK klientų operacinių sistemų ir darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkose. Taigi jos prieštaravimas yra susijęs tik su atsisakymo paskelbti su suderinamumu susijusią informaciją ir leidimo tariamai neteisėtai naudotis ja konkuruojančioms bendrovėms.

203    Pirmiausia reikia priminti, kad Sprendimo 546−791 konstatuojamosios dalys yra skirtos nagrinėti neteisėtą atsisakymo suteikti su suderinamumu susijusią informaciją pobūdį. Komisija jose nurodė, kad ji turi analizuoti kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes prieš darydama išvadą apie ypatingų, neteisėtą atsisakymą apibūdinančių aplinkybių buvimą (546−599 konstatuojamosios dalys). Šiuo atveju Komisija konstatavo, jog ypatingas aplinkybes sudarė tas faktas, kad atsisakymas suteikti su suderinamumu susijusią informaciją buvo nukreiptas prieš Sun Microsystems, kad jis atitinka bendro elgesio modelį ir mažina informacijos atskleidimą (560−584 konstatuojamosios dalys), dėl ko būtų panaikinta konkurencija (585−692 konstatuojamosios dalys) ir būtų padarytas neigiamas poveikis techniniam vystymuisi bei žala vartotojams (693−708 konstatuojamosios dalys). Atsižvelgdama į šias „ypatingas aplinkybes“, Komisija nustatė, kad Microsoft pateiktų argumentų nepakanka, siekiant objektyviai pateisinti atsisakymą atskleisti su suderinamumu susijusią informaciją, nepaisant to, jog yra kalbama apie Microsoft ketinimą įdiegti naujoves (709−763 konstatuojamosios dalys) arba apie suinteresuotumo apriboti konkurenciją nebuvimą (764−778 konstatuojamosios dalys).

204    Šiuo atveju su fumus boni juris susijusi sąlyga turi būti laikoma įvykdyta, atsižvelgiant, pirma, į šios bylos pagrindinius klausimus ir, antra, į išsamų tam tikrų pagrindų bei argumentų nagrinėjimą. Šiuo atveju kyla klausimas, ar aplinkybės, į kurias atsižvelgė Komisija, yra faktiškai teisingos ir teisiškai galėtų pagrįsti sprendimą, jog egzistuoja ypatingos aplinkybės, pateisinančios pareigą atskleisti vertingą informaciją, saugomą intelektinės nuosavybės teisės.

205    Pagrindiniai klausimai yra susiję su sąlygomis, kurioms esant Komisija gali nuspręsti, kad atsisakymas atskleisti informaciją yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, uždraustas EB 82 straipsnyje.

206    Pirmiausiai šioje byloje iškyla klausimas, ar sprendime IMS Health, minėtame 99 punkte, Teisingumo Teismo nurodytos sąlygos yra būtinos ar tik pakankamos. Iš tikrųjų Komisija pažymi Sprendime, kad ypatingų aplinkybių buvimas turi būti įvertintas kiekvienu konkrečiu atveju ir kad be kiekvieno atvejo išsamaus tyrimo negali būti paneigta, jog atsisakymas galėtų turėti neteisėtą pobūdį, net jei Bendrijos teismo nurodytos sąlygos nebuvo patenkintos. Priešingai, Microsoft savo prašyme pažymi, kad atsisakymo atskleisti (informaciją) neteisėtas pobūdis gali būti nustatytas tik tada, kai įvykdytos Bendrijos teismo nurodytos sąlygos. Akivaizdu, kad šis klausimas negali būti išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros stadijoje. Vis dėlto svarbu priminti, kad IMS Health bylos 38 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, jog „pakanka“, kad „autorių teises turinčios įmonės atsisakymas suteikti prieigą prie produkto arba paslaugos, būtinos vykdyti tam tikrą veiklą, galėtų būti laikomas neteisėtu“, „kad šis atsisakymas sudaro kliūtis naujam produktui, turinčiam potencialią vartotojų paklausą, atsirasti, kad jis būtų nepateisinamas ir galėtų pašalinti bet kurią konkurenciją antrinėje rinkoje“.

207    Antra, šioje byloje iškyla klausimas, ar nagrinėjant, kaip įgyvendinamos intelektinės nuosavybės teisės, reikia atsižvelgti į saugomos informacijos pobūdį. Iš tikrųjų Microsoft teigia, kad Sprendimas įpareigoja ją suteikti konkurentams slaptą bei vertingą technologiją, kuri dėl to ir skiriasi nuo informacijos, minėtos sprendimuose Magill ir IMS Health (99 punktas). Taigi sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad atsisakymas atskleisti informaciją sudarytų piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, yra tuo griežtesnės, kuo vertingesnė informacija. Savo ruožtu Komisija konstatuoja, kad Bendrijos teismas niekada neatsižvelgdavo į intelektinės nuosavybės teisės „vertę“. Šiuo klausimu teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatuoja, jog yra akivaizdu, kad iki tol slaptos komunikacijos protokolų specifikacijos, kurias Sprendimas įpareigoja Microsoft parengti ir atskleisti, iš esmės skiriasi nuo informacijos, nagrinėjamos bylose, kuriose priimti sprendimai Magill ir IMS Health, minėti 99 punkte. Pastarosiose bylose nagrinėjama informacija buvo plačiai žinoma sektoriaus viduje: televizijos programos kiekvieną savaitę buvo nemokamai siunčiamos laikraščiams, o Vokietijos žemėlapis iš tikrųjų buvo sektoriaus standartas pardavimų duomenims nurodyti. Vis dėlto klausimas, ar reikia atskirti, atsižvelgiant į tai, ar informacija žinoma ar slapta, ir jei atsakymas būtų teigiamas – kaip, negali būti išspręstas šioje stadijoje, nes reikia plačiau žiūrėti į tokius parametrus kaip minėtos investicijos vertė, nagrinėjamos informacijos vertė dominuojančios įmonės struktūrai ir konkurentams suteikta vertė atskleidimo atveju.

208    Taip pat šioje byloje keliamas klausimas, ar sąlygos, nurodytos Teisingumo Teismo sprendime IMS Health, minėtame 99 punkte, yra įvykdytos. Komisija neginčija šio sprendimo, kuris iš esmės patvirtina Bendrijos teismo iki šiol užimamą poziciją dėl sąlygų, kurioms esant atsisakymas suteikti su intelektinės nuosavybės teise susijusią licenciją yra piktnaudžiavimas, svarbos.

209    Šalys ginčijasi dėl nagrinėjamos informacijos būtinumo, dėl kliūčių atsirasti naujam produktui, kurio paklausa yra nepatenkinta, dėl konkurencijos antrinėje rinkoje panaikinimo pavojaus bei dėl objektyviai pateisinamojo atsisakymo pobūdžio. Teisėjas, nagrinėjantis bylą iš esmės, turi nagrinėti ginčijamus klausimus, susijusius su kiekvienos iš šių sąlygų laikymųsi, o teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, mano, kad yra būtina nustatyti šalių ginčo šaltinius, kuriuos jis laiko pakankamai rimtais tam, kad sudarytų fumus boni juris. Šiuo atveju bus pabrėžiami du specifiniai aspektai.

210    Kalbant, visų pirma, apie su suderinamumu susijusios informacijos būtinumą, reikia pabrėžti, kad šis klausimas yra išnagrinėtas Sprendimo 666−687 konstatuojamosiose dalyse.

211    Šiuo atveju Microsoft nurodo keletą metodų, leidžiančių užtikrinti pakankamą suderinamumą tarp įvairių tiekėjų tiekiamų operacinių sistemų.

212    Šie argumentai pabrėžia šalių ginčą dėl reikalaujamo suderinamumo lygio. Iš tikrųjų, kaip nustatyta Sprendimo 743−763 konstatuojamosiose dalyse, informacija, kuri turi būti atskleista pagal numatytas korekcines priemones, yra „suderinamumui būtina informacija“ Direktyvos 91/250 6 straipsnio, reglamentuojančio dekompiliavimą, prasme. Savo ruožtu Microsoft konstatuoja, kad Direktyvos 91/250 6 straipsnyje numatytas dekompiliavimas yra leidžiamas, tik jei sąsajos yra būtinos užtikrinti savarankiškai sukurtos kompiuterio programos funkcionavimą, ir kad šiuo atveju komunikacijos protokolų specifikacijos nėra būtinos, norint užtikrinti savarankiškai sukurtos darbo grupės serverių operacinės sistemos veikimą. Ji daro išvadą, kad informacija, kurią atsisakė atskleisti, negali būti laikoma su suderinamumu susijusia informacija.

213    Direktyvos 91/250 konstatuojamosiose dalyse suderinamumas apibrėžtas kaip „galėjimas keistis informacija ir abipusiai ja naudotis“. Tos pačios direktyvos 27 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad šios nuostatos nepažeidžia konkurencijos taisyklių taikymo pagal EB 82 straipsnį, „jei dominuojantis tiekėjas atsisako pateikti informaciją, būtiną suderinamumui, kaip apibrėžta šioje direktyvoje“. Tačiau klausimas, ar šiuo atveju iš Microsoft paprašyta informacija tikrai yra būtina suderinamumui, kuris apibrėžtas Direktyvoje 91/250, įpareigoja atlikti išsamų faktinių aplinkybių nagrinėjimą taikytinų teisės aktų atžvilgiu, kurį gali atlikti tik teisėjas, nagrinėjantis bylą iš esmės.

214    Toliau kalbant apie atsisakymo objektyviai pateisinamąjį pobūdį Microsoft konstatuoja, kad ji turėjo teisę naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis bei atsisakyti suteikti su savo technologija susijusias licencijas konkuruojančių serverių operacinių sistemų tiekėjams. Atsakydama į teisėjo, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, raštu pateiktą klausimą Microsoft pabrėžė, kad Sun Microsystems paprašyta informacija buvo susijusi su šiuo metu vystoma technologija.

215    Tam, kad suprastų Microsoft argumentų svarbą, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apklausė ją per posėdį. Buvo nustatyta, jog, Microsoft nuomone, negalima pamiršti, kad atsisakymas gali būti objektyviai pateisinamas intelektinės nuosavybės teisės apsauga, kuri taikoma ir Sun Microsystems prašomai informacijai arba, kitaip tariant, kad atsisakymas pateisinamas būtinumu neskelbti informacijos dėl to, kad ši yra teisiškai saugoma ir labai vertinga.

216    Šie argumentai gali būti laikomi patvirtinančiais, kad Microsoft turėjo teisę atsisakyti atskleisti teisiškai saugomą informaciją neatsižvelgdama į ypatingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

217    Taigi, pirma, Microsoft argumentai patvirtina, kad, nesant tinkamai įrodytų ypatingų aplinkybių, intelektinės nuosavybės teisės turėtojui pripažintų prerogatyvų įgyvendinimas nepaskatintų piktnaudžiavimo EB 82 straipsnio prasme. Kadangi šie argumentai yra glaudžiai susiję su klausimu, ar šiuo atveju Komisija įrodė, kad yra „ypatingos aplinkybės“, šie klausimai bus nagrinėjami kartu (žr. 206 punktą).

218    Kita vertus, Microsoft argumentai taip pat reiškia, kad net jei ypatingos aplinkybės būtų nustatytos Komisijos, Microsoft atsisakymas atskleisti nagrinėjamą informaciją būtų pateisintas būtinybe apsaugoti labai vertingą informaciją, kurią saugo intelektinės nuosavybės teisė.

219    Kaip išplaukia iš Sprendimo 709 konstatuojamosios dalies, per administracinę procedūrą Microsoft pateikti argumentai buvo paneigti Komisijos Sprendime (710−712 konstatuojamosios dalys), kuri šiuo klausimu konstatavo, jog, atsižvelgiant į nustatytas ypatingas aplinkybes, „vien faktas, kad Microsoft atsisakymas pasireiškia atsisakymu suteikti intelektinės nuosavybės licenciją, nėra objektyviai pateisinamas“ (712 konstatuojamoji dalis). Vėliau Komisija išnagrinėjo kitus argumentus, kuriuos Microsoft pateikė siekdama įrodyti, kad atsisakymas atskleisti nagrinėjamą informaciją galėtų būti pateisinamas būtinumu apsaugoti jos ketinimus įdiegti naujoves. Atmetusi Microsoft argumentus, susijusius su baime dėl jos produktų „klonavimo“ (713−729 konstatuojamosios dalys), Komisija priėmė neigiamą išvadą, nurodydama, kad su suderinamumu susijusios informacijos atskleidimas yra atitinkamoje pramonėje taikoma praktika (730−735 konstatuojamosios dalys), bei pabrėždama, kad 1984 m. IBM įsipareigojimas Komisijai iš esmės nesiskyrė nuo Microsoft Sprendime įtvirtintos pareigos (736−742 konstatuojamosios dalys), o toks požiūris atitinka Direktyvą 91/250.

220    Tačiau Microsoft argumentai, laikytini kaip ginčijantys Komisijos vertinimo dėl objektyvaus atsisakymo pateisinimo nebuvimo teisėtumą, negali būti atmesti kaip nepagrįsti nagrinėjamo atvejo ypatingų aplinkybių atžvilgiu.

221    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad intelektinės nuosavybės teisės, kuriomis remiasi Microsoft, nacionalinio teismo nebuvo patvirtintos, todėl nagrinėjama situacija skiriasi nuo tų, kuriose buvo priimti sprendimai Magill ir IMS Health, minėti 99 punkte. Tačiau reikia konstatuoti, kad Komisija neneigia intelektinės nuosavybės teisių buvimo ir kad bet kuriuo atveju ji į jas atsižvelgė nagrinėdama atsisakymo pateisinamumą.

222    Taigi pagrindinis klausimas toks: ar galėjo Komisija teisėtai daryti išvadą, kad būtinumo apsaugoti nurodomą intelektinės nuosavybės teisės saugomos informacijos vertę nepakanka, siekiant nustatyti, kad atsisakymas atskleisti informaciją buvo objektyviai pateisinamas.

223    Komisijos nagrinėjimo tikslas buvo nustatyti, ar, nepaisant nustatytų ypatingų aplinkybių, Microsoft teiginiai prieštaravo korekcinių priemonių priėmimui. Tai ypač išplaukia iš Sprendimo 783 konstatuojamosios dalies, pagal kurią:

„Pagrindinis Microsoft nurodomas objektyvus pasiteisinimas yra susijęs su intelektinės nuosavybės teisėmis, kurias ji turi Windows atžvilgiu. Tačiau išsamus atskleidimo apimties nagrinėjimas leidžia konstatuoti, jog galimas neigiamas pareigos suteikti nagrinėjamą informaciją poveikis Microsoft ketinimams įdiegti naujoves kompensuojamas pozityviu atskleidimo poveikiu viso sektoriaus inovacijos lygiui (įskaitant Microsoft). Būtinumas apsaugoti Microsoft ketinimus įdiegti naujoves nėra objektyviai pateisinamas ir nekompensuoja pirmiau nustatytų ypatingų aplinkybių. <…> “

224    Tačiau nustatyti, ar vertinant nagrinėjamus interesus, ypač susijusius su minėtų intelektinės nuosavybės teisių apsauga ir EB sutarties reikalavimais dėl laisvos konkurencijos, buvo padaryta akivaizdi klaida, turi teisėjas, nagrinėjantis bylą iš esmės.

225    Teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, mano, kad šioje byloje nagrinėjamais klausimais Microsoft pateikti argumentai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje negali būti laikomi prima facie nepagrįstais, nes tenkina fumus boni juris sąlygą.

b)     Dėl skubaus sprendimo

226    Norint nustatyti, ar galima priimti skubų sprendimą sustabdyti Sprendimo 5 straipsnio a−c punktų vykdymą, būtina suformuluoti kelias preliminarias pastabas.

 Preliminarios pastabos

227    Preliminarios pastabos, pirma, yra susijusios su korekcinių priemonių dalyku ir, antra, su nurodomos žalos dydžiu.

228    Dėl korekcinių priemonių dalyko reikia priminti, kad, remiantis Sprendimo 5 straipsnio a punktu, Microsoft turi atskleisti „visoms įmonėms, norinčioms vystyti ir platinti darbo grupės serverių operacines sistemas“ „su suderinamumu susijusią informaciją“ ir „protingomis bei nediskriminacinėmis sąlygomis“ leisti šioms įmonėms ja naudotis „vystant ir platinant darbo grupės serverių operacines sistemas“. Taip suformuluota korekcine priemonė siekiama įpareigoti Microsoft atskleisti tai, ką Komisija kaltina ją neteisėtai atsisakant atskleisti (taip pat žr. 2 straipsnio a punktą bei Sprendimo 998 konstatuojamąją dalį).

229    Be to, kaip išplaukia iš Sprendimo 999 ir 1004 konstatuojamųjų dalių, nagrinėjamomis korekcinėmis priemonėmis Microsoft neįpareigojama atskleisti šaltinių kodų, ir šio fakto šioje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje ji neginčija.

230    Remiantis Sprendimo 1 straipsnio 1 dalimi, informacija, kurią Microsoft buvo įpareigota atskleisti, yra „visų protokolų, įgyvendinamų darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows, detalios ir teisingos specifikacijos, kurios naudojamos Windows darbo grupės serverių tam, kad teiktų Windows vidaus tinklui rinkmenų ir spausdintuvų bendro naudojimo bei vartotojų ir vartotojų grupių valdymo paslaugas, įskaitant Windows domeno kontrolieriaus, katalogo Active Directory ir „Group Policy“ paslaugas“. Sprendimo 999 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad „tai apima tiesioginį tarpusavio sujungimą ir sąveiką tarp Windows darbo grupės serverio ir Windows AK kliento bei netiesioginį tarpusavio sujungimą ir sąveiką tarp jų, kurie vyksta per vieną ar keletą kitų Windows darbo grupės serverių“.

231    Komisijos tikslas pagal Sprendimą yra „užtikrinti, kad Microsoft konkurentai vystytų (suderinamus) su Windows domeno sandara, kuri (nuo pradžių) įdiegta dominuojančiame produkte, sudarančiame AK klientų operacinę sistemą Windows, produktus, galinčius konkuruoti su Microsoft darbo grupės serverių operacinių sistemų produktais“ (1003 konstatuojamoji dalis, taip pat žr. 181–184 konstatuojamąsias dalis).

232    Galiausiai šalys sutinka, kad leidimas naudoti specifikacijas, numatytas Sprendimo 5 straipsnio a punkte, reiškia, jog specifikacijos, kurios išsamiai apibrėžia tai, ko yra laukiama iš programinės įrangos, gali būti įgyvendintos Microsoft konkurentų. Tačiau šalys nesutaria dėl laiko, kuris yra būtinas įgyvendinti specifikacijas, t. y. jas užkoduoti.

233    Dėl nurodomos žalos dydžio reikia priminti, kad Sprendimas įpareigoja Microsoft atskleisti protokolų klientas-serveris ir serveris-serveris specifikacijas.

234    Savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Microsoft pabrėžė Sprendimo ir JAV susitarimo skirtumą, nurodydama, kad JAV susitarimas leido licencijos turėtojui naudoti Microsoft komunikacijos protokolus klientas-serveris, tik siekiant užtikrinti suderinamumą su AK klientų operacinėmis sistemomis Windows; o Sprendimas ją įpareigojo suteikti licencijas dėl šių protokolų tam, kad jie būtų naudojami darbo grupės serverių operacinėse sistemose, kurios teikia rinkmenų ir spausdinimo bei vartotojų ir grupių valdymo paslaugas kiekvienai AK klientų ar serverių operacinei sistemai Windows. Komisija pažymėjo JAV susitarimo ir Sprendimo skirtumą 688–691 konstatuojamosiose dalyse.

235    Atsakydama į teisėjo, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, raštu pateiktą klausimą, Microsoft dėl protokolų klientas-serveris paaiškino, kad JAV susitarimas ir Sprendimas yra panašūs tuo, kad jie skatina Microsoft sudaryti specifikacijas, aprašančias kai kuriuos protokolus, suteikti šias specifikacijas konkurentams bei leisti šiems naudoti tas specifikacijas tam, kad savo produktuose panaudotų protokolus, kuriuos Microsoft parengė naudoti operacinėse sistemose Windows.

236    Per posėdį Microsoft pabrėžė, kad JAV licencijavimo programa bus tęsiama iki 2009 m. lapkričio mėn. ir kad suteiktos licencijos taikomos visame pasaulyje. Iš to ji padarė išvadą, kad pareigos atskleisti protokolų klientas-serveris neatidėliotinas įgyvendinimas nėra būtinas, nes JAV susitarimas leidžia pasiekti tą patį rezultatą iki to laiko, kol Pirmosios instancijos teismas išspręs byla iš esmės.

237    Šiuo klausimu teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, primena, kad sprendimas turi būti neatidėliotinai vykdomas ir kad jo vykdymo sustabdymas gali būti leidžiamas tik EB sutartyje, Teisingumo Teismo statute bei Pirmosios instancijos teismo darbo reglamente numatytomis sąlygomis. Taigi sprendimo neatidėliotinas vykdymas nepriklauso nuo jo privalomojo vykdymo.

238    Tačiau bus atsižvelgta į aplinkybes, kurios buvo nurodytos nagrinėjant skubaus sprendimo dėl pareigos atskleisti protokolų klientas-serveris specifikacijas sustabdymo priėmimą.

239    Microsoft per posėdį nurodyti argumentai skatina pradėti atskirą nuo sąlygos dėl skubaus sprendimo priėmimo nagrinėjimą, atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas ją įpareigoja atskleisti, pirma, komunikacijos protokolų serveris-serveris specifikacijas ir, antra, komunikacijos protokolų klientas-serveris specifikacijas.

 Dėl didelės ir nepataisomos žalos, padarytos įpareigojimu atskleisti protokolų serveris-serveris specifikacijas

240    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skubus pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant į preliminaraus sprendimo būtinumą, siekiant išvengti didelės ir nepataisomos žalos šaliai, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (1986 m. vasario 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Deufil prieš Komisiją, 310/85 R, Rink. p. 537, 15 punktas; 1999 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Pfizer Animal prieš Tarybą, T‑13/99 R, Rink. p. II‑1961, 134 punktas). Ji turi pateikti įrodymų, kad negali laukti pagrindinio proceso pabaigos, nepatirdama tokio pobūdžio žalos (1991 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Belgija prieš Komisiją, C‑356/90 R, Rink. p. I‑2423, 23 punktas; 1999 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Emesa Sugar prieš Komisiją, T‑44/98 RII, Rink. p. II‑1427, 128 punktas ir 2001 m. lapkričio 15 d. nutarties Duales System Deutschland prieš Komisiją, T‑151/01 R, Rink. p. II‑3295, 187 punktas).

241    Nurodoma žala turi būti reali ar bent pakankamai tikėtina, patikslinant, kad ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kurios pagrindžia tokios žalos perspektyvą (1993 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo nutarties Vokietija prieš Tarybą, C‑280/93 R, Rink. p. I‑3667 ir 1999 m. gruodžio 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties HFB ir kt. prieš Komisiją, C‑335/99 P(R), Rink. p. I‑8705, 67 punktas).

242    Šiuo atveju Microsoft pabrėžia, kad Sprendimo vykdymas pažeistų, pirma, jos intelektinės nuosavybės teises bei, antra, jos komercinę laisvę bei galėjimą vystyti savo produktus. Taip pat ji teigia, kad Sprendimo įvykdymas negrįžtamai pakeistų rinkos sąlygas.

243    Kiekvienas šių trijų žalos epizodų bus nagrinėjami atskirai.

–       Dėl tariamo intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo

244    Microsoft teigia, kad Sprendimo vykdymas įpareigoja ją suteikti savo konkurentams licencijas dėl labai vertingos informacijos, kuriai taikoma intelektinės nuosavybės teisių apsauga.

245    Taigi reikia patikrinti, ar Microsoft konkrečiai įrodė, kodėl Sprendimo pasekmės yra rimtos ir nepataisomos. Tam reikia atskirti klausimus, ar su suderinamumu susijusios informacijos atskleidimas savaime padaro didelę ir nepataisomą žalą Microsoft, ir ar konkurentų šios informacijos naudojimas sukelia rimtas ir nepataisomas pasekmes.

Dėl su suderinamumu susijusios informacijos atskleidimo

246    Informacija, kurią Microsoft įpareigota atskleisti, yra tariamai vertinga ir saugoma intelektinės nuosavybės teisių. Atsižvelgiant į Microsoft pateiktus argumentus, reikia įvertinti, ar didelę ir nepataisomą žalą, visų pirma, sudaro intelektinės nuosavybės teisės turėtojo išskirtinių prerogatyvų pažeidimas, ir, antra, įpareigojimas atskleisti informaciją.

247    Pirmiausia Microsoft pabrėžia, kad Sprendimas, įpareigodamas suteikti licencijas konkurentams, pažeidžia intelektinės nuosavybės teises, kurias ji turi, informacijos, kurią ji privalo atskleisti, atžvilgiu.

248    Nesant būtinumo šioje byloje pareikšti nuomonės dėl intelektinės nuosavybės teisių buvimo ir atitinkamai dėl klausimo, ar Sprendimo vykdymas iš tikrųjų priverstų Microsoft suteikti licencijas dėl savo autorių teisių arba dėl savo patentų, yra akivaizdu, kad, jei būtų kalbama apie šias teises, įpareigojus įmonę suteikti licencijas dėl savo intelektinės nuosavybės teisių, būtų rimtai pažeistos iš to išplaukiančios išskirtinės įmonės prerogatyvos.

249    Vis dėlto šis pažeidimas yra neišvengiama sprendime IMS Health, minėtame 99 punkte, suformuotos teismų praktikos pasekmė, nes Bendrijų teismo nagrinėjimas turi palyginti, viena, apsaugą, kurią suteikia intelektinės nuosavybės teisė jos turėtojui, ir, antra, EB sutarties reikalavimus dėl laisvos konkurencijos. Todėl, kai esant ypatingoms aplinkybėms Komisija mano, kad laisvos konkurencijos reikalavimai nurodo įpareigoti dominuojančią padėtį užimančią įmonę suteikti licenciją dėl intelektinės nuosavybės teisių, neišvengiamai padaroma žala šių teisių turėtojo prerogatyvoms. Todėl darant prielaidą, kad vieną kartą parengtos komunikacijos protokolų specifikacijos yra saugomos autorių teisės, vien tik įpareigojimas Microsoft perduoti šias specifikacijas konkuruojančioms bendrovėms sudaro išimtinių autorių teisių pažeidimą. Be to, darant prielaidą, kad kai kurie protokolai yra saugomi patentų ir kad jų naudojimas yra būtinas įmonėms, numatytoms Sprendimo 5 straipsnyje, vien aplinkybė, kad negalima šių patentų naudoti taip, kaip norėtų Microsoft, pažeidžia autoriaus turimas prerogatyvas.

250    Vis dėlto pripažinimas, kad teisės turėtojo išskirtinių prerogatyvų pažeidimas savaime ir nepriklausomai nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių padaro didelę ir nepataisomą žalą, reikštų, kad skubos sąlyga yra visada tenkinama, kai aktas, kurio sustabdymo prašoma, yra susijęs su Sprendime IMS Health, minėtame 99 punkte, suformuota teismų praktika.

251    Taigi, esant šioms aplinkybėms, yra būtina išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamas aplinkybes, poveikis intelektinės nuosavybės teisėms, kol byla bus išspręsta iš esmės, gali ne tik pažeisti atitinkamo teisių turėtojo išimtines prerogatyvas, bet taip pat padaryti didelę ir nepataisomą žalą (žr. šiuo klausimu 1989 m. gegužės 11 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties RTE ir kt. prieš Komisiją, 76/89 R, 77/89 R ir 91/89 R, Rink. p. 1141, 18 punktą; nutarties IMS Health prieš Komisiją 133, 126–131 punktus).

252    Be to, Microsoft pabrėžia, kad jos padaryto pažeidimo priežastis yra ta, jog nagrinėjamo atskleidimo dalykas yra slapta ir labai vertinga informacija.

253    Visų pirma, reikia konstatuoti, jog neginčijama tai, kad, sužinojus iki tol paslaptyje, – dėl intelektinės nuosavybės teisės buvimo, arba dėl komercinės paslapties – laikytą informaciją, ji gali būti išsaugota. Galimas Sprendimo panaikinimas neleistų ištrinti iš atminties žinių apie šią informaciją, o atlyginimas būtų labai sudėtingas dėl abejotino žinių perdavimo vertės įvertinimo skaičiais. Tačiau Microsoft nepaaiškina, kokią nepataisomą žalą jai gali padaryti vien aplinkybė, kad tretieji asmenys sužinojo jos atskleistą informaciją, priešingai nei tuo atveju, kai šios žinios buvo panaudotos.

254    Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki tol paslaptyje laikytos informacijos atskleidimas nebūtinai sukelia didelę žalą.

255    Šiuo atveju Microsoft iš esmės pabrėžia, kad su suderinamumu susijusi informacija turi ypatingą vertę. Ši vertė pasireiškia visų pirma tuo, kad komunikacijos protokolai yra didelių ir brangių pastangų vaisius, antra, tuo, kad jų komercinis naudojimas yra reikšmingas. Microsoft priduria, kad specifikacijų parengimas taip pat yra brangus.

256    Teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, konstatuoja, kad nebuvo pateikta rimtų padarytos žalos įrodymų. Pavyzdžiui, bendras teiginys, kad Microsoft komunikacijos protokolai „kainavo dešimtis milijonų (JAV) dolerių“, net jei jis būtų pagrįstas, nebuvo patvirtintas jokiais įrodymais. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad šios sąnaudos galėtų būti iš dalies atlygintos lėšomis, kurių Microsoft galėtų reikalauti už šių protokolų naudojimą pagal licencijas, išduotas vykdant Sprendimą.

257    Vis dėlto, atsižvelgiant į Microsoft, kurios apyvarta Amerikos biudžetiniais metais, t. y. nuo 2002 m. liepos mėn. iki 2003 m. birželio mėn. pagal Sprendimo 1 konstatuojamąją dalį pasiekė 30 701 milijoną eurų, finansinius pajėgumus, prieš tai paminėta finansinė žala negali būti laikoma didele (žr. šiuo klausimu 1990 m. gegužės 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Comos‑Tank ir kt. prieš Komisiją, C‑51/90 R ir C‑59/90 R, Rink. p. I‑2167, 26 punktą).

258    Microsoft nuomone, nagrinėjamos informacijos vertė pasireiškia tuo, kad komunikacijos serveris-serveris protokolų specifikacijos turi daug svarbios informacijos apie katalogo „Active Directory“ funkcionavimą Windows operacinėse sistemose. Šie komunikacijos serveris-serveris protokolai nėra paprastos sąsajos, neturinčios ryšio su naudojant sąsajas prieinamų funkcijų įgyvendinimu. Priešingai, protokolų suteikimas konkurentams reikštų jiems tam tikro kiekio svarbios informacijos apie jų funkcionavimą perdavimą (priedas R.2 ; priedas T.7 ; priedas U.1, Madnickir Meyer „Atsakymas į Alepin prie CCIA pridėtą pareiškimo dokumentą ir į (FSF‑Europe) pastabas bei priedas U.2).

259    Teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pažymėjo, visų pirma, kad Microsoft savo rašytiniuose dokumentuose, pažymi kad ji privalėtų atskleisti informaciją apie vidaus struktūrą arba apie šių produktų naujoviškus aspektus, tačiau konkretūs pavyzdžiai susiję tik su Active Directory dubliavimosi protokolais, be to, šis teiginys paremtas ponų Madnick ir Meyer bei Campbell‑Kelly analizėmis.

260    Taigi teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatuoja, kad Microsoft teiginiai negali būti laikomi pakankamai teisiškai įrodytais.

261    Microsoft teiginys, pagal kurį informacija, kurią ji turi perduoti, atskleistų jos produktų funkcionavimo būdą, yra paremtas tik vienu ActiveDirectory pavyzdžiu, apibrėžtu Sprendime kaip katalogo paslauga, įdiegta Windows 2000Server (149 konstatuojamoji dalis). Savo pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimo Microsoft dar kartą pažymėjo, kad „specifikacijos bus labai naudingos konkurentams dėl serverių operacinių sistemų Windows svarbių sudedamųjų dalių, pavyzdžiui, Active Directory, funkcionavimo būdo“. Per posėdį teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateikęs klausimą, ar specifikacijos atskleidžia serverių operacinių sistemų Windows sudedamųjų dalių, kitų nei katalogas Active Directory, elementus, negavo aiškaus ir įtikinamo atsakymo. Šiuo klausimu vienas iš Microsoft ekspertų iš tikrųjų pabrėžė, jog jis „tikėjo“, kad taip pat bus atskleistos katalogo valdymo taisyklės.

262    Taigi Microsoft ekspertų teiginiai ir jų nurodyti pavyzdžiai dėl Active Directory remiasi analizėmis (žr. 116 punktą), kurios buvo labai kritikuojamos Komisijos ir įstojusių į bylą jos pusėje šalių. Šios šalys užginčijo šioje analizėje nurodytus teiginius, ypač tuos, kad protokolai, naudojami tam, jog užtikrintų tos pačios operacinės sistemos dviejų kopijų ryšį bei dubliavimosi metodą, yra „glaudžiai tarpusavyje susiję“. Komisijos prieštaravimai, kurie yra paremti ekspertų parengtais dokumentais (priedas S.2 ir priedas U.1, „2004 m. rugsėjo 10 d. OTR parengtas memorandumas“), taip pat FSF‑Europe bei iki išstojimo – CCIA ir Novell prieštaravimai iš tiesų susiję su Madnick ir Meyer studijoje pateiktais neaiškiais bei spėjamojo pobūdžio įrodymais ir su joje išdėstyta teorija, prieštaraujančia Microsoft praktikai. CCIA atsiliepimo 3 priede Alepin teigia, kad teisingai parašytos protokolų specifikacijos mažai atskleidžia arba visai neatskleidžia vidaus struktūros, algoritmų bei kitų naujoviškų operacinių sistemų aspektų.

263    Esant tokiems prieštaravimams, ir Microsoft nepateikus kitų tikslesnių įrodymų, neįmanoma pripažinti įrodytais teiginių, pagal kuriuos specifikacijos atskleidžia daugiau, nei būtina siekiant užtikrinti Komisijos pageidaujamą suderinamumą.

264    Be to, kaip pažymėjo Komisija, atsakydama į rašytinį klausimą, Microsoft teiginio, kad vienintelis suspaudimo algoritmas, naudojamas Active Directory, turėtų būti atskleistas remiantis Sprendime nustatyta korekcine priemone, negalima patikrinti nesant pakankamai objektyvių įrodymų.

265    Šiuo atveju teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatuoja, kad Microsoft turėjo galimybę ir teisę tik vienai Komisijai pateikti techninius dokumentus, kurie jai leistų paaiškinti specifikacijų tikslumo laipsnį bei informacijos atskleidimo riziką, kuri išeina tik iš Komisijos pageidaujamo suderinamumo ribų. Tačiau per administracinę procedūrą Microsoft to nepadarė. Be to, priėmus Sprendimą Microsoft galėtų nurodyti priežastis, dėl kurių veiksmingos apsaugos priemonės negalėtų būti numatytos, siekiant išvengti šio sunkumo. Per posėdį Komisija ypač pabrėžė, kad 2004 m. liepos 30 d. ji buvo paprašiusi Microsoft pateikti jai specifikacijas nagrinėti, tačiau šios jai niekada nebuvo perduotos, to neginčija ir Microsoft.

Dėl su suderinamumu susijusios informacijos naudojimo

266    Microsoft pažymi, kad vieną kartą atskleidus su suderinamumu susijusią informaciją, jos panaudojimas taptų daugybės rimtų ir nepataisomų pasekmių priežastimi.

Dėl nurodomo informacijos atskleidimo

267    Microsoft teigia, kad atskleista informacija gali būti naudojama konkurentų arba paviešinta, ir jos naudojimo po Sprendimo panaikinimo nebus galima patikrinti.

268    Šiuo argumentu neatsižvelgiama į galimybę numatyti sutartinių apsaugos priemonių dėl informacijos konfidencialumo ir naudojimo laukiant Pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindinėje byloje, nes tokios nuostatos sektoriuje yra įprastos. Konfidencialumo nuostatos, prireikus papildytos nuostatomis dėl sankcijų, iš tikrųjų galėtų būti įtrauktos į licencijavimo sutartis, sudarytas su įmonėmis, suinteresuotomis vystyti bei platinti su Microsoft produktais konkuruojančius produktus Sprendimo 5 straipsnio a punkto prasme.

269    Komisija šiuo klausimu pabrėžė, kad Microsoft galėjo reikalauti pagrįstų sutartinių apsaugos priemonių dėl atskleidimo tam, kad konkurentams atskleista informacija daugiau negalėtų būti naudojama, jei Sprendimas būtų panaikintas. Licencijavimo sutartys, sudarytos MCPP ir technologijos perdavimo susitarimų srityje, būtų nuostatos, į kurias reikėtų atsižvelgti.

270    Esant tokioms aplinkybėms, reikia pažymėti, kad Microsoft savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pati pabrėžė, jog komercinėms paslaptims atskleisti susitariančiosioms šalims buvo taikoma pastarųjų konfidencialumo pareigos laikymosi sąlyga (žr. 125 punktą).

271    Reikia pridurti, kad Microsoft įsipareigojo pagal susitarimą su Sun Microsystems pateikti komunikacijos protokolų serveris-serveris specifikacijas. Microsoft vis dėlto nepaaiškino priežasčių, dėl kurių sutartinės apsaugos priemonės, identiškos toms, kurios yra šiame susitarime, neleistų užtikrinti informacijos, atskleistos vykdant Sprendimą, neviešinimo. Be to, kaip tai išplaukia iš Sprendimo 211 konstatuojamosios dalies, „dešimtajame dešimtmetyje Microsoft sudarė licencijavimo sutartį su AT&T dėl tam tikrų Windows šaltinio kodo elementų perdavimo“. Tačiau Microsoft nepaaiškino priežasčių, dėl kurių ji negalėtų naudoti sutartinių apsaugos priemonių, identiškų toms, kurios turėjo būti numatytos sutartyje su AT&T Sprendimo 5 straipsnyje numatytų specifikacijų atskleidimo atžvilgiu.

272    Atitinkamų apsaugos priemonių taikymo galimybė turėtų panaikinti Microsoft baimę, kad atskleidžiamos žinios bus paviešintos. Be to, kadangi licencijavimo sutarties sudarymas nereiškia, jog nagrinėjama informacija teisiškai turi būti vieša bent jau dėl intelektinės nuosavybės teisių, Microsoft nurodomos žalos atsiradimas suponuoja trečiųjų asmenų sutartinių įsipareigojimų pažeidimą, kuris negali būti preziumuojamas (šiuo klausimu žr. 1998 m. liepos 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Prayon-Rupel prieš Komisiją, C‑73/98 R, Rink. p. II‑2769, 41 punktą).

273    Dėl teiginio, kad panaikinus Sprendimą informacijos naudojimo nebus galima patikrinti, Microsoft teigia, jog yra naivu manyti, kad šių komunikacijos protokolų specifikacijų naudojimas, panaikinus Sprendimą, būtų tuoj pat aptiktas dėl konkuruojančių darbo grupės serverių operacinių sistemų ir serverių operacinių sistemų Windows suderinamumo išlaikymo. Tačiau savo pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimo Microsoft pabrėžia, kad „neturėdama prieigos prie konkuruojančių produktų šaltinio kodo“, ji negalėtų žinoti kiek konkurentai naudotų žinias, kurias jie gautų dėl prieigos prie Microsoft komunikacijos protokolų specifikacijų. Iš šių argumentų išplaukia, kad Microsoft mano, jog galėtų nustatyti kiek konkurentai naudotų žinias, kurias jie gautų dėl prieigos prie komunikacijos protokolų specifikacijų, jeigu panaikinus Sprendimą ji turėtų prieigą prie jų produktų šaltinio kodo. Taigi galimybė nepriklausomam ekspertui – paskirtam bendru susitariančiųjų šalių susitarimu, arba nesusitarus – Komisijos, prieiti prie Microsoft konkuruojančių produktų šaltinių kodo, siekiant atlikti tokį patikrinimą, tikrai gali būti paprastai numatyta licencijavimo sutartyse, sudaromose su įmonėmis, numatytomis Sprendimo 5 straipsnyje. Be to, Microsoft taip pat gali numatyti šiose licencijavimo sutartyse baudas, skirtas sutrukdyti, panaikinus Sprendimą, jos konkurentams prekiauti produktais, turinčiais su suderinamumu susijusią informaciją. Tokios sutarties sąlygos dėl patikrinimo būdų ir baudų, kurios gali būti paskirtos pažeidus prisiimtus įsipareigojimus nenaudoti informacijos po galimo Sprendimo panaikinimo, turi būti laikomos pakankamomis, siekiant išvengti nepataisomos žalos.

274    Be to, reikia konstatuoti, kad pirmiau išsakyta nuomonė patvirtinta tuo, kad per posėdį Novell pareiškė, jog buvo pasiruošusi suteikti prieigą prie savo produktų šaltinio kodo tam, kad leistų po galimo Sprendimo panaikinimo patikrinti su suderinamumu susijusios informacijos nenaudojimą. Microsoft nepateikė atsakymo šiuo klausimu.

Dėl nurodomo produktų išlikimo platinimo kanaluose

275    Microsoft teigia, kad Sprendimas padarytų ilgalaikę žalą jos intelektinės nuosavybės teisėms – tiksliau jos teisei naudoti savo patentus, – nes, panaikinus Sprendimą, produktai, turintys jos technologiją, pasiliktų platinimo kanaluose arba klientų rankose.

276    Teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatuoja, kad Microsoft neįrodė, jog šios aplinkybės padarytų didelę ir nepataisomą žalą.

277    Visų pirma, nėra žinomas momentas, kada konkurentų produktai, įgyvendinantys specifikacijas, būtų pateikti rinkai. Neginčijama, kad įmonės, kurios gautų informaciją, iš pradžių turėtų įgyvendinti specifikacijas, paskui savo produktus pateikti rinkai. Per posėdį Microsoft atstovas pareiškė, kad komunikacijos protokolų specifikacijos būtų parengtos per tris keturias savaites.

278    Bendras laikotarpis tarp specifikacijų gavimo dienos ir produktų pateikimo rinkai Komisijos Sprendime buvo įvertintas daugeliu metų (719–721 konstatuojamosios dalys). Savo pastabose Komisija rėmėsi „2004 m. liepos 20 d. Sun (Microsystems) laišku, adresuotu Komisijai“, kurio 3 punktas, darantis nuorodą į komunikacijos serveris-serveris protokolų specifikacijas, nurodo:

„Padedant sudarytai iš (didelio skaičiaus) inžinierių komandai, Sun (Microsystems) reikia (daugiau kaip vienerių) metų tam, kad pabaigtų savo vystymo pastangas ir pateiktų rinkai AS/U veikiančią versiją, paremtą iš AT&T gauta informacija. Dėl toliau nurodomų priežasčių Sun (Microsystems) mano, kad sudėtingo produkto gamybai, remiantis techninėmis specifikacijomis, pateiktomis pagal 2004 m. balandžio mėn. su Microsoft sudarytą „Technical Collaboration Agreement“, reikėtų daugiau laiko.“

279    Be to, savo pareiškime, pateiktame iki atsisakymo nuo įstojimo, CCIA teigė, kad „net jei informacija būtų atskleista rytoj (darant prielaidą, kad ji išsami ir teisinga), yra aišku, kad reikėtų kelerių metų (mažiausiai dvejų), kol kuris nors iš Microsoft konkurentų galėtų pateikti rinkai produktą, talpinantį šią informaciją“. Ši nuomonė remiasi priedu CCIA.R.3, kuriame Alepin mano, jog yra visiškai nerealu tikėtis, kad visiškai atitinkantys produktai būtų pardavinėjami po dvejų metų (84 punktas). SIIA ir Novel iki atsisakymo (įstoti į bylą) savo rašytiniuose dokumentuose pateikė tuos pačius argumentus.

280    Paprašyta raštu išdėstyti savo poziciją dėl informacijos elementų, susijusių su laiku, būtinu įgyvendinti jos specifikacijas, Microsoft iš esmės pabrėžė, kad laikas, būtinas įgyvendinti specifikaciją, priklauso nuo išteklių, skirtų pasiekti šį rezultatą. Per posėdį Microsoft pareiškė, kad produktas gali būti pateiktas rinkai mažiau nei per tris mėnesius, nepateikusi nei pakankamų patikslinimų, nei įrodymų, leidžiančių priimti šį teiginį bei įvertinti jo pagrįstumą. Todėl pastarasis argumentas yra nepriimtinas.

281    Iš to išplaukia, kad nepaneigiant fakto, jog Microsoft konkurentams reikėtų tam tikro laiko norint pardavinėti suderinamas su darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis Windows produktų versijas, negalima tikėtis, jog šie suderinami produktai netrukus bus pardavinėjami. Todėl pasekmės, kurių atsiradimu skundžiasi Microsoft, bet kuriuo atveju atsirastų tik laikotarpiu tarp nagrinėjamų produktų pateikimo rinkai dienos ir sprendimo pagrindinėje byloje priėmimo.

282    Antra, žala, tam tikru atveju atsirandanti dėl to, kad Microsoft protokolų specifikacijas įgyvendinantys produktai liktų platinimo kanaluose, negali būti laikoma nepataisoma, nes toks pobūdis yra neišvengiamai apribotas laiko atžvilgiu dėl to, kad produktai būtų pardavinėjami ir instaliuojami tik įmonėse, kurios juos įgytų (žr. 283 punktą), arba dėl to, kad neparduoti produktai būtų techniškai pasenę.

283    Trečia, reikia konstatuoti, jog Microsoft teigia, kad net panaikinus (Sprendimą), konkuruojantys produktai liktų įmonėse, kurios juos įgytų. Tačiau tai negali būti laikoma didelės ir nepataisomos žalos priežastimi, nes, pirma, Microsoft neįrodė, kaip šių produktų buvimas klientų tinkluose pakenktų jos būsimai veiklai ir, antra, akivaizdu, kad šių produktų komercinė vertė, kuri patenkintų klientų paklausą iki bylos sprendimo iš esmės, greitai sumažėtų panaikinus Sprendimą Pirmosios instancijos teisme.

284    Dėl pastarojo punkto reikia patikslinti, kad po galimo Sprendimo panaikinimo Microsoft galėtų sutrukdyti konkuruojančioms operacinėms sistemoms būti suderinamoms su sistemų Windows naujomis versijomis, modifikuodama savo komunikacijos serveris-serveris protokolus, ir dėl to gerokai ir greitai sumažintų konkuruojančių produktų vertę. Techninės galimybės daryti poveikį suderinamumui tarp Windows aplinkos ir konkuruojančių darbo grupės serverių operacinių sistemų įmonėse – kurios atitinkamai leistų Microsoft gauti ypatingą pelną iš vėlesnių patobulinimų – buvo patvirtintos per posėdį, nors Microsoft prieštaravo dėl šio klausimo.

285    Darant prielaidą, kad Microsoft nuspręstų nemodifikuoti savo komunikacijos protokolų po galimo Sprendimo panaikinimo, konkuruojančių darbo grupės serverių operacinių sistemų išsaugojimas tinkle taip pat negalėtų jai padaryti nepataisomos žalos. Per posėdį Microsoft pareiškė, kad panaikinus Sprendimą būtų techniškai įmanoma panaikinti suderinamumą su konkuruojančių darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis, tačiau būtų netikslinga komercine prasme neužtikrinti retrospektyvaus suderinamumo tarp senų ir naujų sistemų. Vis dėlto, jei suderinamumo išsaugojimas leidžia konkuruojančioms operacinėms sistemoms turėti tinklo ryšį su nauja operacinės sistemos Windows versija, tai neturi įtakos faktui, kad pirmosios sistemos nėra taip techniškai pažengusios kaip pastarosios ir kad komercinės perspektyvos atžvilgiu jos greitai pasentų. Šiuo atveju reikia priminti, kad jei Pirmosios instancijos teismas panaikintų Sprendimą, Microsoft konkurentai negalėtų daugiau naudoti su suderinamumu susijusios informacijos, kuri apibrėžta šio Sprendimo 5 straipsnyje (žr. 273 punktą), ir dėl to retrospektyvusis suderinamumas būtų užtikrintas tik darbo grupės serverių operacinėms sistemoms, kurias pardavinėjo šie konkurentai iki galimo (Sprendimo) panaikinimo dienos.

Dėl nurodomo produktų „klonavimo“

286    Microsoft teigia, kad nagrinėjama informacija gali būti panaudota jos produktams „klonuoti“. Ji tvirtina, kad nuo to momento, kai konkurentai, studijuodami autorių teisės saugomas šių komunikacijos protokolų specifikacijas įgytų gilių žinių apie operacinių sistemų Windows vidaus funkcionavimą, jie galėtų jas naudoti savo produktuose. Taigi Microsoft ir teisminėms institucijoms būtų sunku, netgi neįmanoma, nustatyti, ar konkurentai naudoja šias žinias, kurdami savo serverių operacines sistemas.

287    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad tokio tvirtinimo prielaida, pagal kurią įmanoma gauti ne tik su suderinamumu susijusią informaciją, negali būti laikoma įrodyta (žr. 260−265 punktus).

288    Be to, Microsoft teiginiai paremti Sprendimo 5 straipsnio tekstu ir juose neatsižvelgiama į šio straipsnio motyvus. Iš tikrųjų 5 straipsnis, pagal kurį Microsoft turi leisti naudoti savo protokolų specifikacijas „vystant ir platinant darbo grupės serverių operacines sistemas“, turi būti skaitomas atsižvelgiant į Sprendimo 1003 ir 1004 konstatuojamąsias dalis. Pagal 1003 konstatuojamąją dalį (Sprendimo) tikslas yra užtikrinti, kad Microsoft konkurentai vystytų (suderinamus) su Windows domeno sandara produktus, kuri yra (nuo pat pradžių) įdiegta dominuojančiame produkte, sudarančiame AK klientų operacinę sistemą Windows, ir taip pat galėtų konkuruoti su Microsoft darbo grupės serverių operacinių sistemų produktais“. 1004 konstatuojamoji dalis patikslina, kad „kalbant apie atskleistų specifikacijų naudojimą, specifikacijos daugiau nebus atkuriamos, pritaikomos, taisomos arba modifikuojamos, tačiau bus naudojamos trečiųjų asmenų, kuriančių savo sąsajas, atitinkančias šias specifikacijas“.

289    Taigi Sprendimo 5 straipsnis turi būti suprantamas taip, kad protokolų naudojimas yra leidžiamas tik siekiant suderinamumo, ir dėl to jų naudojimas kitais tikslais neleidžiamas. Per posėdį Komisija aiškiai patvirtino šį aiškinimą bei pabrėžė, kad Microsoft nepriklausomas atstovas, numatytas Sprendimo 7 straipsnyje, gali patikrinti šio apribojimo laikymąsi.

–       Dėl tariamo komercinės laisvės pažeidimo

290    Microsoft teigia, kad panaikinus Sprendimą, iškiltų grėsmė laisvei apibrėžti savo prekybos politikos esminius elementus. Sprendimas įpareigotų ją atskleisti informaciją konkurentams, atimtų galimybę vystyti savo produktus bei priverstų „griežtinti“ protokolus.

291    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad paprastai visi sprendimai, priimti remiantis EB 82 straipsniu ir įpareigojantys dominuojančią įmonę nutraukti piktnaudžiavimą, būtinai sukelia šios įmonės prekybos politikos pakeitimus. Taigi įmonei nustatytas įpareigojimas pakeisti savo elgesį negali būti laikomas sukeliančiu didelę ir nepataisomą žalą, nebent būtų manoma, kad skuba visuomet egzistuoja, kai prašomas sustabdyti sprendimas įpareigoja nutraukti piktnaudžiavimo veiksmus.

292    Kai ieškovas nurodo žalą komercinei laisvei, siekdamas įrodyti, kad yra būtina nedelsiant taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, jis turi pateikti įrodymų, jog ginčijamo akto vykdymas priverstų jį pakeisti tam tikrus esminius savo prekybos politikos elementus, ir kad šio akto vykdymo sukeltos pasekmės sutrukdytų jam tęsti pirminę prekybos politiką, net priėmus jo naudai sprendimą dėl bylos esmės, arba kad šios pasekmės sukeltų kitokio pobūdžio didelę ir nepataisomą žalą, atsižvelgiant į tai, jog tariamą žalą reikia vertinti pagal kiekvieno atvejo aplinkybes.

293    Microsoft nurodytose nutartyse Bayer prieš Komisiją, minėtoje 138 punkte, ir IMS Health prieš Komisiją, minėtoje 133 punkte, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įvertino įmonės laisvės apibrėžti savo prekybos politiką pažeidimo pasekmes, atsižvelgiant į akto vykdymo pasekmes.

294    Nutartyje Bayer prieš Komisiją, minėtoje 138 punkte, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš tikrųjų pabrėžė, kad „tuo atveju, jei ieškovo hipotezė Pirmosios instancijos teismo turėtų būti pripažinta pagrįsta, nagrinėjamų nuostatų įgyvendinimas nedelsiant galėtų atimti iš suinteresuotojo asmens galimybę savarankiškai apibrėžti kai kuriuos esminius savo prekybos politikos elementus“ (54 punktas). Be to, jis konstatavo, kad „tokia padėtis greičiausiai galėtų padaryti didelę žalą ieškovui vaistų sektoriuje, kuri pasireiškia kainų nustatymo arba jų kontrolės ir apmokėjimo sąlygų mechanizmo, sukeliančio didelius to paties vaisto kainos skirtumus skirtingose valstybėse narėse, įgyvendinimu per nacionalines sveikatos priežiūros tarnybas“ (55 punktas). Kadangi kainų sektorinis reglamentavimas buvo laikomas įmonių komercinę laisvę ribojančiu veiksniu, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, galėjo padaryti išvadą, kad papildomas jau apribotos komercinės laisvės pažeidimas padarytų didelę žalą. Taigi bendrovės Bayer prekybos politikos pasikeitimas buvo laikomas pakankamu pateisinti skubaus sprendimo priėmimą tik atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes.

295    Nutartyje IMS Health prieš Komisiją, minėtoje 133 punkte, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, manė, kad sąlyga dėl skubaus sprendimo priėmimo buvo patenkinta, nes buvo rimtų pagrindų manyti, kad daugelis „rinkos pasikeitimų“, kuriuos tikriausiai sukeltų neatidėliotinas ginčijamo sprendimo vykdymas, būtų labai sunkiai pataisomi ar net visai nepataisomi, jei ieškinys pagrindinėje byloje būtų patenkintas (129 punktas). Taigi „reali didelės ir nepataisomos žalos ieškovo interesams rizika“ (127 punktas), nustatyta šioje byloje, yra susijusi su rinkos pasikeitimų rimtomis ir nepataisomomis pasekmėmis. Argumentai dėl įmonėms pripažintos laisvės apibrėžti savo prekybos politiką pažeidimo (130 ir 131 punktai) buvo priimti tik siekiant patvirtinti teisėjo, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvadą dėl skubaus sprendimo priėmimo, kaip įrodo žalos rimto ir nepataisomo pobūdžio nenagrinėjimas.

296    Todėl reikia išnagrinėti, ar Microsoft įrodė, kad komercinės laisvės pažeidimas nagrinėjamomis aplinkybėmis yra didelės ir nepataisomos žalos priežastis.

Dėl tariamo esminio prekybos politikos pasikeitimo

297    Kai kuri bylos medžiaga prieštarauja tam, kad Sprendimas Microsoft įpareigoja iš esmės pakeisti prekybos politiką.

298    Visų pirma, ir JAV susitarimas, ir Sprendimas įpareigoja Microsoft atskleisti komunikacijos protokolų specifikacijas. Akivaizdu, kad JAV susitarimas neįpareigoja Microsoft atskleisti komunikacijos serveris-serveris protokolų specifikacijų, bet įpareigoja suteikti visų įgyvendintų AK kliento operacinėje sistemoje Windows protokolų licencijas dėl suderinamumo su serverių operacine sistema Windows. Atsižvelgdamas į turimą informaciją bei į tai, kad Sprendimas patenka į Microsoft atskleidimo politiką, įgyvendintą vykdant JAV susitarimą, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, mano, kad tarp šio susitarimo ir Sprendimo esantys skirtumai dėl prekybos politikos negali būti laikomi esminiais. Šiuo atveju reikia pažymėti, jog yra neginčijama, kad vienas iš MCPP licencijuotų protokolų yra komunikacijos protokolas, naudojamas ne tik komunikacijoms klientas-serveris, bet ir komunikacijoms serveris-serveris. Dėl pastarojo klausimo, ypač iš Sprendimo 179 konstatuojamosios dalies, išplaukia, kad „tinklo serveriai kartais gali naudoti tuos pačius protokolus kaip ir AK klientai, siekdami palaikyti ryšį su kitais serveriais: pavyzdžiui, Windows domene Microsoft Kerberos yra naudojamas tuo pačiu metu nustatyti Windows AK kliento ir Windows darbo grupės serverio tapatumą, taip pat tarp Windows darbo grupės serverių“. Be to, reikia pažymėti, kad jos prekybos politikos tariamas pažeidimas, panaikinus Sprendimą, nėra nepataisomas, nes MCPP pabaiga, numatyta 2009 m., darant prielaidą, kad tai būtų jos pasirinkimas, leistų Microsoft, daugiau nesuteikti licencijų dėl komunikacijos protokolų.

299     Be to, iš bylos medžiagos išplaukia, kad Microsoft vadovai pareiškė, jog nori įgyvendinti politiką, pasireiškiančią aktyviu JAV susitarime numatytų protokolų licencijų išdavimu, ir ketina pasiūlyti naudojimo teises platesnėje nei nurodyta šiame susitarime srityje. Taip pat iš Microsoft 2003 m. rugpjūčio 1 d. žiniasklaidai pateiktos informacijos (priedas N.12) išplaukia, jog:

„Microsoft pranešė, kad ji iš esmės yra linkusi leisti suteikti net naudojimosi teises su protokolais susijusių įmonių technologijų atžvilgiu dar platesnėje srityje nei yra reikalaujama bylos dėl kartelių teisės galutiniame sprendime arba numatyta standartinėje MCPP licencijavimo sutartyje. MCPP pagrindu Microsoft jau noriai suteikė naudojimosi teises licenciatams, kurių skaičius viršijo numatytą galutiniame sprendime. Microsoft ragina kitus gamintojus, kurie yra suinteresuoti įgyti licenciją dėl su protokolais susijusios įmonės technologijos, aptarti jų techninius poreikius su atsakingu už licencijas dėl protokolų Microsoft skyriumi“.

300    Galiausiai tarp Microsoft ir Sun Microsystems sudarytas susitarimas numato Sprendime numatytų komunikacijos serveris-serveris protokolų atskleidimą. Tiek, kiek šis susitarimas numato protokolų, kuriuos Sprendimas įpareigoja ją atskleisti, perdavimą, Microsoft neturėjo jokio pagrindo tvirtinti, kad Sprendimo vykdymas įpareigoja ją iš esmės pakeisti savo prekybos politiką.

301    Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus argumentus, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, negali nustatyti fakto, kad Sprendimas sukeltų pakankamai reikšmingų pasekmių Microsoft prekybos politikai.

302    Šią išvadą patvirtina tai, jog per posėdį į teisėjo, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, klausimą Komisija atsakė, kad per administracinę procedūrą su Komisija vedamose derybose Microsoft buvo linkusi atskleisti daugiau informacijos apie suderinamumą nei yra numatyta Sprendime. Remdamasi ypatingu kiekvienų derybų abipusių nuolaidų rezultatu, Microsoft nepaneigė Komisijos argumentų šiuo klausimu.

Dėl tariamo protokolų tobulinimo sunkumo

303    Microsoft teigia, kad Sprendimo vykdymas ribotų lankstumą, kurio jai reikia siekiant nuolat tobulinti šiuos protokolus, taip pat mažintų galimybes įdiegti naujoves (priedai R.2 ir T.7).

304    Šiuo klausimu svarbu priminti, kad Sprendimo 5 straipsnio a–c punktai įpareigoja Microsoft perduoti konkurentams savo protokolų specifikacijas, bet palieka laisvę pateikti šiuos protokolus, kaip ji nori. Taigi protokolų tobulinimas lieka sprendimu, kurį turi priimti Microsoft, atsižvelgdama į galimas pasekmes, kurių gali atsirasti dėl šio sprendimo. Microsoft neįrodė, kad sprendimas tobulinti protokolus tarpiniu laikotarpiu – kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą dėl bylos esmės – sukeltų tokio dydžio pasekmes, kad jos sudarytų realių kliūčių naujovėms įdiegti.

305    Be to, į argumentą, pagal kurį lankstumas, su kuriuo ji galėtų tobulinti atitinkamus protokolus, būtų paveiktas komercinės realybės padiktuotu reikalavimu užtikrinti retrospektyvų suderinamumą su konkurentų produktais, grindžiamais protokolais, negali būti atsižvelgta dėl tam tikros bylos medžiagoje esančios informacijos.

306    Visų pirma, reikia priminti, kad anksčiau, kai Microsoft nusprendė padaryti neveikiantį Novell NT NDS, ji nebuvo laikoma įpareigota dėl tokio reikalavimo (Sprendimo 298–301 ir 686 konstatuojamosios dalys)

307    Antra, bet kuriuo atveju Microsoft užtikrina retrospektyvųjį suderinamumą su ankstesnėmis savo produktų versijomis. Bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad užtikrindama šį suderinamumą, ji taip pat negalėtų užtikrinti retrospektyviojo suderinamumo su visais atitinkančiais produktais. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog Microsoft paaiškino, kad užtikrindavo retrospektyvųjį suderinamumą su tam tikrais produktais, pažymėdama, jog „dėl viena po kitos naujų serverių operacinių sistemų Windows įdiegimo Microsoft jau neturi pakankamai inžinerinių sugebėjimų užtikrinti retrospektyvųjį suderinamumą su tūkstančiais paskelbtų sąsajų, naudojamų trečiųjų asmenų kompiuterių programose“.

308    Trečia, reikia pažymėti, kad dėl palaikančių ryšį darbo grupės serverių operacinių sistemų vystymosi didėjančios problemos nebuvo nustatytos. Bet kuriuo atveju pastangos turi būti laikomos padidėjusiomis tik tarpinio laikotarpio metu dėl akivaizdžiai mažesnio panašių produktų, kurie būtų pateikti rinkai ir nupirkti iki Pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą dėl bylos esmės, skaičiaus. Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad nauja Microsoft operacinės sistemos versija, pavadinta „Longhorn“, Microsoft manymu, bus parengta 2006 m. ir, kaip pažymėjo įstojusios į bylą Komisijos pusėje šalys, jos išleidimo (datos) paskelbimas padarytų neigiamą poveikį konkuruojančių darbo grupės serverių operacinių sistemų pirkimams.

309    Ketvirta, JAV susitarimas, kuris pagal Sprendimą yra naudingas ne tik darbo grupės serverių operacinių sistemų gamintojams, bet ir daugumai serverių operacinių sistemų gamintojų, turėtų tokio pat pobūdžio neigiamų pasekmių. Šį susitarimą Microsoft nurodo teisėjui, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi iš šalių rašytinių dokumentų nematyti, kad Sprendimo vykdymas gali paveikti Microsoft veiksmų laisvę pakeisti savo protokolus didesne dalimi, nei išplaukia iš Microsoft įsipareigojimų pagal JAV susitarimą. Šiuo klausimu iš vieno Microsoft atsakymų į rašytinius klausimus išplaukia, kad tam tikromis aplinkybėmis JAV susitarimas leidžia Microsoft pasirinkti naudoti naujoves protokoluose klientas-serveris tam, kad padidintų operacinių sistemų Windows patrauklumą, neperduodant šios technologijos konkurentams. Jame nurodyta:

„Jei Microsoft vysto naujus protokolus klientas-serveris, kurie nėra įtraukti į jo klientų operacines sistemas Windows, bet yra įdiegti atskirai, ji neturi perduoti šių protokolų konkurentams. Pavyzdžiui, Microsoft galėtų vystyti naujoviškus protokolus kartu su savo serverių operacinės sistemos Windows nauja versija. Kai naudojantis šią serverių operacinę sistemą tinklas bus įdiegtas, klientų bus paprašyta įdiegti klientų programinę įrangą, įgyvendinančią šiuos protokolus jų asmeniniuose kompiuteriuose. (Tai Novell tradiciškai naudojamas modelis.)“

310    Šis pareiškimas patvirtina, kad Microsoft siekia tobulinti savo produktus ir kad įpareigojimai, susiję su nepakankamu lankstumu, kalbant apie galimybę juos veiksmingai tobulinti, netrukdo tobulinimui. Nėra svarbu šiuo klausimu žinoti, ar minėti patobulinimai įgyvendinami savo noru, ar dėl teisiškai įtvirtinto įpareigojimo.

311    Penkta, su SunMicrosystems sudarytas susitarimas, apimantis Sprendime minėtus protokolus, siekia įrodyti, kad poveikis Microsoft galimybei keisti šiuos protokolus nėra nepataisomo pobūdžio.

Dėl tariamo būtinumo „sugriežtinti“ protokolus

312    Microsoft teigia, kad turėtų „sugriežtinti“ protokolus tam, kad išvengtų „funkcionavimo sutrikimų, gedimų ir pavojų saugumui tikimybės“, kurie išplauktų iš „nerūpestingo arba piktybinio panaudojimo“.

313    Darydamas prielaidą, kad „funkcionavimo sutrikimų, gedimų ir pavojų apsaugai tikimybė“ buvo įrodyta, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatuoja, jog Microsoft pažymi tik žalą, atsirandančią dėl pastangų, tariamai būtinų siekiant, kad ši tikimybė nesimaterializuotų, nepabrėždama, kodėl ši žala būtų didelė ir nepataisoma. Microsoft neįrodė, kad šis protokolų „sugriežtinimas“ išliktų panaikinus Sprendimą arba kad jis sukeltų kitą žalą. Be to, kaip teigia Komisija, su suderinamumu susijusios informacijos gavėjai būtų labai suinteresuoti padaryti savo produktus patikimus ir nuolatinius bei išvengti „nerūpestingo panaudojimo“, taip pat nenaudoti jų „piktybiškai“. Priešingai, kaip toliau teigia Komisija, atskleistą informaciją gavusios įmonės būtų akivaizdžiai suinteresuotos vengti atsitiktinės žalos atsiradimo, tirdamos jų taikomą įdiegimą Microsoft taikomo įdiegimo atžvilgiu ir siekdamos, kad jų produktai nesukeltų nei klientų duomenų praradimo, nei iškraipymo. Šie tyrimai natūraliai būtų taikomi visų Microsoft produktų, su kuriais suinteresuoti konkurentai norėtų užtikrinti suderinamumą, atžvilgiu. Todėl Microsoft greičiausiai nebūtų būtina retrospektyviai pritaikyti anksčiau įdiegtų produktų.

314    Kaip ir tariamos grėsmės galimybei laisvai kurti savo produktus atžvilgiu, Microsoft neįrodė, kad prieš tai minėta grėsmė materializuojasi vykdant JAV susitarimą. Galiausiai, nors Samba arba AS/U įgyvendina daugybę protokolų, kurie iš pradžių buvo skirti, Microsoft teigimu, tik „privačiam naudojimui“, ji nepateikė „netikėtų“ duomenų perdavimo Windows, dėl kurio šie duomenys gali dingti ar būti iškreipti, pavyzdžio.

315    Nurodomi įpareigojimai, veikiantys Microsoft galimybę vystyti savo produktus, jau yra numatyti su Sun Microsystems sudarytame susitarime, kuris apima esminius pagal Sprendimą protokolus. Taigi dėl to atsirandanti žala, darant prielaidą, jog ji egzistuoja, nepriklauso nuo korekcinių priemonių, ir Microsoft neįrodė, kad prašomas vykdymo sustabdymas iš esmės pakeistų esamą padėtį.

316    Galiausiai, kaip tai yra numatyta JAV susitarime, aiškios techninės sąlygos taip pat galėtų būti numatytos sutartyje. Atsakydama į teisėjo, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, klausimą Microsoft nurodė, kad JAV susitarimas leidžia jai protokolų, susijusių su saugumu, atskleidimui taikyti tam tikras sąlygas, skirtas sumažinti riziką, jog minėtieji protokolai piktybiškai bus naudojami kompiuterių saugumui pažeisti. Taigi baimė dėl piktybinio nagrinėjamos informacijos panaudojimo arba dėl įgyvendinimo tyrimų neišsamumo gali būti išsklaidyta galimybe prašyti Komisijos leidimo atsisakyti suteikti šią informaciją esant vienai iš šių situacijų.

–       Dėl tariamo rinkos sąlygų negrįžtamo pasikeitimo

317    Microsoft teigia, kad privalomas licencijų suteikimas jos nenaudai negrįžtamai pakeistų rinkos sąlygas, nes išsamus minėtų komunikacijos protokolų specifikacijų nagrinėjimas atskleistų konkurentams svarbius serverių operacinių sistemų Windows modelio aspektus. Platus tokios informacijos atskleidimas leistų konkurentams savo serverių operacinėse sistemose atkurti tam tikras funkcijas, kurias Microsoft sukūrė savo tyrimo pastangomis.

318    Faktinė prielaida, kuria Microsoft grindžia savo analizę, teisėjo, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nebuvo laikoma pakankamai teisiškai įrodyta (žr. 260–265 punktus). Be to, Microsoft nepateikė rinkos pasikeitimo, kuris, jos manymu, atsiranda dėl šios problemos, nepaisant Komisijos kritikos šiuo klausimu atsiliepimuose į ieškinį, įrodymų. Taigi Microsoft argumentas yra nepriimtinas.

319    Bet kuriuo atveju, net darydamas prielaidą, kad Microsoft argumentai galėtų būti laikomi reiškiančiais, jog informacijos dėl suderinamumo atskleidimas taip pakeistų rinkos sąlygas, kad ji prarastų rinkos dalis bei Sprendimo panaikinimo atveju negalėtų susigrąžinti prarastų rinkos dalių, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatuoja, jog Microsoft savo argumentų nepagrindė jokiais faktiniais įrodymais. Microsoft būtent neįrodė, kad egzistuoja kliūtys, trukdančios jai susigrąžinti didelę rinkos dalį, kurią galėtų prarasti dėl korekcinių priemonių (žr. šiuo klausimu 2001 m. balandžio 11 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Cambridge Healthcare Supplies, C‑471/00 P(R), Rink. p. I‑2865, 111 punktą; 2004 m. sausio 16 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Arizona Chemical ir kt. prieš Komisiją, T‑369/03 R, dar nepaskelbta Rinkinyje, 82–84 punktus).

 Dėl didelės ir nepataisomos žalos, galinčios atsirasti dėl įpareigojimo atskleisti protokolų serveris-serveris specifikacijas

320    Iš visų pirmiau nurodytų teiginių matyti, kad Microsoft nurodomi skirtingi žalos epizodai nebuvo pripažinti patenkinančiais skubaus sprendimo priėmimo sąlygą įpareigojimo atskleisti komunikacijos serveris-serveris protokolų specifikacijas atžvilgiu.

321    Kadangi Microsoft nepateikė nė vieno papildomo argumento, leidžiančio padaryti kitokią išvadą dėl komunikacijos klientas-serveris protokolų specifikacijų atskleidimo pasekmių, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra priverstas konstatuoti, jog Microsoft neįrodė, kad skubaus sprendimo priėmimo sąlyga buvo patenkinta įpareigojimo atskleisti (informaciją) antrosios dalies atžvilgiu. Šiuo klausimu yra svarbu priminti, kaip Sprendime teisingai nurodė Komisija, kad suderinamumas klientas-serveris bei suderinamumas serveris-serveris yra dvi neatskiriamos suderinamumo kompiuterinės sistemos, apimančios keletą Windows AK klientų ir keletą Windows darbo grupės serverių, tarpusavyje sujungtų į tinklą, dalys (144–184 ir 689 konstatuojamosios dalys).

322    Bet kuriuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad Microsoft per posėdį nurodė, jog nėra būtinumo įpareigoti ją atskleisti komunikacijos klientas-serveris protokolų specifikacijų, nes pagal MCPP šios specifikacijos gali būti atskleistos iki 2009 metų. Šie argumentai taip pat gali būti laikomi reikšti, kad Sprendime nustatytas įpareigojimas atskleisti informaciją negali būti laikomas didelės ir nepataisomos žalos Microsoft priežastimi.

323    Taigi prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat turi būti atmestas dėl skubos nebuvimo tiek, kiek juo siekiama sustabdyti įpareigojimo atskleisti komunikacijos klientas-serveris protokolų specifikacijas ir leisti jas naudoti Microsoft konkurentams vykdymą.

324    Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, neįvykdžius skubos sąlygos, prašymas sustabdyti 5 straipsnio a−c punktų vykdymą turi būti atmestas, nesant būtinumo vertinti skirtingus interesus šioje byloje.

325    Būtina pabrėžti, kad pagal Procedūros reglamento 109 straipsnį prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas neapriboja jį pateikusios šalies teisės paduoti kitą prašymą, pagrįstą naujais faktais. Šiuo atveju negalima atmesti galimybės, kad besitęsiantis nesutarimas dėl kai kurių Sprendimo vykdymo sąlygų gali būti laikomas „nauju faktu“. Konkrečiai tariant, atsižvelgiant į prieš tai vertinime padarytas nuorodas į sutartines sąlygas, skirtas pagrįsti išvadą, jog skubaus sprendimo priėmimo sąlyga nėra patenkinta (žr. 268, 273, 285 ir 316 punktus), atsisakymas įtraukti šias apsaugos sąlygas į licencijavimo sutartis su Sprendimo 5 straipsnyje numatytomis įmonėmis galėtų būti laikomas aplinkybių pasikeitimu, galinčiu užginčyti kai kuriuos šios nutarties motyvus.

B –  Dėl susietų pardavimų klausimo

1.     Šalių argumentai

a)     Microsoft ir šalių, kurioms buvo leista įstoti į bylą jos pusėje, argumentai

 Dėl fumus boni juris

326    Microsoft teigia, kad savo ieškinyje dėl panaikinimo ji pateikė argumentus prima facie pagrindžiančius Sprendimo nuostatų dėl tariamo piktnaudžiavimo, kurio priežastimis yra susieti pardavimai, panaikinimą.

327    Sprendime Komisija teigė, kad Microsoft patobulintos medijos leistuvės funkcijų integravimas yra Windows piktnaudžiavimas EB 82 straipsnio, ir „ypač“ jo antrosios pastraipos d punkto prasme bei taikant naują kriterijų susietų pardavimų srityje, išplaukiantį iš EB 82 straipsnio. Iš Sprendimo 841 konstatuojamosios dalies susietų pardavimų klasikiniu atveju atskiro produkto susieti pardavimai, Komisijos ir Bendrijos teismų nuomone, yra šios praktikos daromo pardavėjų konkurentų pašalinimo poveikio įrodymas. Tačiau Microsoft pažymi, kad iš tos pačios Sprendimo konstatuojamosios dalies išplaukia, viena, kad šis atvejis nėra „klasikinis susietų pardavimų atvejis“ ir, antra, kad „vartotojai kartais nemokamai gali naudotis kitomis medijos leistuvėmis internete“. Taigi Komisija pripažino, kad „<…> pagrįsta be papildomos analizės nepripažinti, jog (Windows Media Player) susieti pardavimai yra veikla, savo pobūdžiu galinti apriboti konkurenciją“ (841 konstatuojamoji dalis).

328    Vis dėlto Komisija, remdamasi akivaizdžiai spekuliatyvia teorija, pagal kurią platus medijos leistuvės Windows funkcijų atskleidimas priverstų turinio tiekėjus beveik išimtinai naudoti medijos leistuvės Windows formatus, dėl ko visos konkurentų medijos leistuvės būtų pašalintos iš rinkos, be to, netiesiogiai įpareigotų vartotojus naudoti tik medijos leistuvės Windows funkcijas, padarė išvadą, kad šiuo atveju yra konkurentų pašalinimo iš rinkos poveikis (Sprendimo 836 ir 842 konstatuojamosios dalys). Microsoft manymu, teismų praktikoje egzistuoja „rimtas ginčas dėl esminės teisinės išvados pagrįstumo, patvirtinantis“ Komisijos teiginius dėl Windows Media Player įkūrimo ir integravimo (133 punkte minėtos nutarties IMS Health prieš Komisiją 106 punktas). Microsoft taip pat mano, kad ji įvykdė sąlygą, reikalaujančią prima facie įrodyti pažeidimo nustatymo, kuriuo remiasi Sprendimo 6 straipsnio a punktas, neteisėtumą.

329    Iš tikrųjų Komisijos spekuliatyvi teorija dėl pašalinimo iš rinkos nėra pagrįsta. Sprendime neatsispindi reali rinka, pavyzdžiui, kad, pirma, AK klientų, veikiančių su Windows, vartotojai mano, jog nesudėtinga naudoti įvairias skirtingų formatų medijos leistuves ir, antra, kad turinio tiekėjai kiekvieną dieną naudojasi daugybe formatų. Komisijos išvada taip pat prieštarauja visiškai kitokiai teorijai, taikomai sprendime AOL prieš Time Warner (2000 m. spalio 11 d. Komisijos sprendimas 2001/718/EB, skelbiantis susiliejimą suderinamą su bendrąja rinka ir EEE sutartimi (Byla COMP/M.1845 – AOL prieš Time Warner) OL L 268, 2001, p. 28). Be to, Komisija sprendime padarė išvadą, kad pašalinimo iš rinkos teorija taikoma tik atvejais, kai medijos leistuvės Windows funkcijos išvystytos Microsoft, nors ši teorija nebuvo taikoma 1995–1998 m., kai RealNetworks medijos leistuvė buvo „susijusi“ su Windows.

330    2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose Microsoft pažymi, kad Komisija, visų pirma, niekaip nereagavo į tai, kad pagrindinėse interneto tinklavietėse ir toliau buvo pateikiama medijos informacija dviem formatais, arba vėliau – į tai, kad populiariosiose interneto tinklavietėse naudojamų medijos informaciją turinčių formatų skaičius išaugo iki apytiksliai trijų; ir galiausiai – į faktą, kad 2004 m. pavasarį apie 80 % populiarių interneto tinklaviečių pateikdavo informaciją RealNetworks formatu.

331    Be to, Komisija neatkreipė dėmesio į naujus rinkos pakeitimus, pavyzdžiui, į kitų nei AK klientai, įrenginių, kaip antai, Apple iPod, kuris skaito kitų nei Windows formatų medijos turinį, skaičiaus padidėjimą arba į būsimą mobiliųjų telefonų, kuriuose bus integruotos medijos leistuvės, kartą. Microsoft manymu, turinio tiekėjai, norintys turėti didžiausią auditoriją, ir toliau naudos įvairius formatus, siekdami pritraukti, pirma, kitų nei AK klientų įrenginių, negalinčių skaityti turinio Windows Media formatu, vartotojus ir, antra, vartotojus, daugiau naudojančius trečiųjų įmonių medijos leistuves nei medijos Windows funkcijas savo klientų AK.

332    Antra, Microsoft nuomone, operacinės sistemos Microsoft „sandaros modelio“, kuris apima naujų Windows versijų, turinčių naujas funkcijas, kūrimą, privalumai yra esminiai, ir į juos Komisija turėjo atsižvelgti.

333    Trečia, Komisija neįrodė, kad buvo pažeistas EB 82 straipsnis, būtent – jo antrosios pastraipos d punktas. Sprendime nebuvo įrodyta, kad Windows ir jos medijos funkcijos priklauso skirtingoms prekių rinkoms. Komisija klaidingai nagrinėjo klausimą, ar su tariamai „dominuojančiu produktu“ susijęs produktas yra prieinamas atskirai, nors tinkamas klausimas buvo nustatyti, ar „dominuojantis produktas“ yra reguliariai parduodamas be susijusio produkto. Be to, Microsoft nuomone, šiuo atveju tai nėra papildomas tiekimas, nes vartotojai, visų pirma, neturi mokėti papildomos kainos už Windows medijos funkcijas, antra, jie nebūtinai turi jas naudoti, ir pagaliau Microsoft netrukdo naudoti trečiųjų įmonių medijos leistuvių (vietoj ar) kartu su Windows medijos funkcijomis. Komisija taip pat neįrodė, kad medijos funkcijos savo pobūdžiu ir komerciniu naudojimu nėra susijusios su AK klientų operacinėmis sistemomis. Iš tikrųjų kitos operacinės sistemos integruodavo medijos funkcijas, ir Microsoft taip pat integravo tokią funkciją, kuri buvo nuolat tobulinama nuo 1992 m., į Windows.

334    Ketvirta, Komisija šioje byloje nepakankamai atsižvelgė į Bendrijos įsipareigojimus pagal TRIPS.

335    Penkta, korekcinė priemonė yra neproporcinga.

336    CompTIA ir Exor pritaria Microsoft pozicijai dėl fumus boni juris. Jos mano, kad Microsoftprima facie įrodė Sprendimo 4 straipsnio ir 6 straipsnio a punkto neteisėtumą.

 Dėl skubaus sprendimo

337    Microsoft mano, kad Sprendimo 6 straipsnio a punkto neatidėliotinas vykdymas padarytų dviejų rūšių didelę ir nepataisomą žalą: pirma, ji turėtų atsisakyti pagrindinės savo operacinės sistemos Windows sandaros modelio ir, antra, tai pakenktų jos reputacijai.

–       Dėl žalos, kurią, Microsoft nuomone, sąlygoja pagrindinės jos operacinės sistemos Windows sandaros modelio atsisakymas

338    Microsoft mano, kad pagrindinis sandaros modelis, kuris paremtas jos operacine sistema Windows, yra Windows prekybos modelio pagrindas. Windows prekybos modelio tikslas – sukurti bendrą programų kūrimo ir veikimo bazę, nepaisant vartotojo naudojamo kliento AK įrangos.

339    Tačiau Sprendimo 6 straipsnio a punkto neatidėliotinas vykdymas priverstų Microsoft atsisakyti šio modelio, ir taip padarytų jai didelę bei nepataisomą žalą. Įpareigodamas suteikti Windows versiją be programos kodo, atitinkančią, Komisijos manymu, vadinamąją „Windows Media Player“, Sprendimo 6 straipsnio a punktas uždraustų Microsoft kurti savo operacinę sistemą vieningai įdiegiant į ją naujas ir patobulintas medijos leistuvės funkcijas. Jis taip pat sutrukdytų programinės įrangos gamintojams, turinio tiekėjams, įrangos gamintojams ir vartotojams pasinaudoti Windows bazės privalumais, kuriais jie naudojasi šiuo metu.

340    Microsoft primena, kad pagal teismų praktiką didelė ir nepataisoma žala laikytina padaryta, jeigu šalis yra įpareigota nedelsiant vykdyti Komisijos sprendimą, kuris sąlygoja struktūrinio pobūdžio pakeitimus arba trukdo apibrėžti pagrindinius savo prekybos politikos aspektus (nutartis RTE ir kt. prieš Komisiją, minėta 251 punkte; 1989 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Publishers Association prieš Komisiją, C‑56/89 R, Rink. p. 1693; 1992 m. liepos 16 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis SPO ir kt. prieš Komisiją, T‑29/92 R, Rink. p. II‑2161; 1993 m. vasario 19 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Langnese‑Iglo ir Schöller Lebensmittel prieš Komisiją, T‑7/93 R ir T‑9/93 R, Rink. p. II‑131; 1995 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑395/94 R, Rink. p. II‑595; nutartis Bayer prieš Komisiją, minėta 138 punkte; 1998 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Van den Bergh Foods prieš Komisiją, T‑65/98 R, Rink. p. II‑2641 ir nutartis IMS Health prieš Komisiją, minėta 133 punkte). Jeigu sprendimas būtų įvykdytas nedelsiant, vieningos Windows bazės privalumai būtų prarasti visam laikui, padarant Microsoft didelę ir nepataisomą žalą.

341    Microsoft taip pat pažymi, kad ši žala nebūtų atlyginta net vėliau galbūt panaikinus Sprendimą. Iš tikrųjų Microsoft inžinieriai turėtų laikytis principo, kad bent jau kai kurios Windows kopijos, išplatintos EEE, neturėtų medijos leistuvės funkcijų. Kadangi šios iškraipytos Windows versijos negalėtų būti atsiimtos iš vartotojų net galbūt panaikinus Sprendimą, Microsoft inžinieriai ir tretieji asmenys, kurie priklauso nuo Windows bazės stabilumo ir darnos, turėtų atsižvelgti į tai, kad daug metų egzistuotų dvi versijos, o tai ilgam laikui padidintų jų sąnaudas ir sumažintų Windows patrauklumą. Šiuos organizacinius sunkumus dar padidintų Sprendimo 4 straipsnyje nustatytos sąlygos.

–       Dėl Microsoft reputacijai daromos žalos

342    Microsoft teigia, kad Sprendimo 6 straipsnio a punkte nustatytas reikalavimas atskleisti Windows versijas (toliau – 6 straipsnyje numatyta versija) jai, kaip kokybiškos programinės įrangos gamintojai, padarytų didelę ir nepataisomą žalą.

343    Pirma, 6 straipsnyje numatyta versija neturėtų medijos leistuvės funkcijų, kuriomis paprastai galima naudotis Windows vykdomose programose. Dėl to daugelis programų neveiktų su šia operacine sistema, nors ši versija ir toliau būtų vadinama „Windows“. Šis funkcionavimo trūkumas pažeistų esminę Windows vertę. Jis taip pat įpareigotų Microsoft, įrangos gamintojus ir programinės įrangos gamintojus spręsti dėl Sprendimo atsiradusias problemas ir laikinai teikti būtiną pagalbą nepatenkintiems klientams. Spręsti daugelį numatomų ir potencialiai nenumatomų problemų būtų labai sunku, brangu ir nuostolinga Microsoft reputacijai.

344    2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose Microsoft prieštarauja Komisijos teiginiams, kad ji galėtų išsaugoti 6 straipsnyje numatytos versijos „pagrindinę medijos leistuvės funkciją“. Komisija nepaaiškino kas, jos nuomone, yra „pagrindinė medijos leistuvės funkcija“, ir jos tvirtinimas būtų teisingas, tik jeigu ji remtųsi galimybe kurti tam tikrus garsus arba parodyti statinius paveikslėlius ekrane. Bet kuriuo atveju 6 straipsnyje numatyta versija pašalintų bet kokią galimybę skaityti garso ir vaizdo rinkmenas, pavyzdžiui, iš kompaktinių plokštelių arba iš skaitmeninio vaizdo diskų (DVD), arba skaityti standartinio formato dokumentus, pavyzdžiui, MP 3, persiųstus iš interneto į standųjį kliento AK diską. Microsoft nuomone, vartotojas manytų, kad kliento AK operacinė sistema, kuri 2004 m. negalėtų vykdyti paprastų uždavinių, labai suprastėjo.

345    Be to, Komisija neginčija neišsamaus visų Windows funkcijų, kurios 6 straipsnyje numatytoje versijoje nebeveiktų tinkamai, sąrašo.

346    Antra, problemos, iškilusios dėl 6 straipsnyje numatytos versijos, negalėtų būti išspręstos įdiegus trečiųjų įmonių medijos leistuves. Microsoft manymu, tokie produktai negalėtų pakeisti Windows medijos funkcijų, nes jie neturi tų pačių API sąsajų, ir dėl to tam tikra dalimi sutriktų konkurentų programų bei interneto tinklaviečių, kurios remiasi Windows medijos leistuvės funkcijomis, veikimas.

347    Trečia, Microsoft patirtų tokią pačią ar net didesnę žalą dėl to, kad kiti Windows elementai, kurie remiasi jos medijos funkcijomis, 6 straipsnyje numatytoje versijoje nebeveiktų tinkamai, ypač kiek, kas susiję su katalogu „My Music“ ir rinkmenų MP 3 formato persiuntimu į didelį skaičių nešiojamų skaitmeninių medijos leistuvių.

348    Iš neišsamaus trūkumų, atsirandančių dėl 6 straipsnyje numatytos versijos, sąrašo tik kai kurie iš šių trūkumų galėtų būti ištaisyti įdiegiant trečiosios įmonės medijos leistuvę, ir ištaisyti trūkumai priklausytų nuo įdiegtos medijos leistuvės.

349    2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose Microsoft prieštarauja Komisijos argumentui, kad įrangos gamintojų naujos AK klientų įdiegtos trečiųjų įmonių medijos leistuvės galėtų pakeisti Windows medijos funkcijas. Šis tvirtinimas tikriausiai paremtas prielaida, kad programos kodas, teikiantis medijos funkcijas, gali būti lengvai pakeistas. Techniniu požiūriu tai klaidinga. Komisija nenurodė jokios trečiosios įmonės medijos leistuvės, suteikiančios medijos funkcijas, kurių nėra 6 straipsnyje numatytoje versijoje. Microsoft neginčija, kad dalis Windows medijos funkcijų gali būti atkurta įdiegiant kai kurias medijos leistuves. Tačiau operacinės sistemos medijos leistuvės dalis funkcijų būtų iškraipytos. Medijos leistuvių gamintojų veikla nėra skirta ištaisyti Windows medijos funkcijų. Trečiosios įmonės medijos leistuvės įdiegimas, galintis atkurti dalį medijos funkcijų 6 straipsnyje numatytoje versijoje, bet kuriuo atveju labai priklausytų nuo įdiegtos medijos leistuvės funkcijų.

350    Microsoft patikslina: kadangi trečiųjų įmonių medijos leistuvės funkcijos yra prieinamos atskleistų sąsajų būdu, pastarosios skiriasi nuo sąsajų, naudojamų programose, siekiant naudoti Windows medijos leistuvės funkcijas. Todėl skirtingos bazinės programinės įrangos naudoja skirtingas sąsajas, teikdamos panašias funkcijas. Kitos Windows dalys ir programos, skirtos paleisti medijos funkcijas Windows, negali iškart gauti šios funkcijos iš trečiosios įmonės medijos leistuvės. Yra būtina bent jau pakeisti Windows arba Windows programą tam, kad trečiųjų įmonių medijos leistuvės galėtų naudoti alternatyvias sąsajas. Šie pakeitimai tikriausia būtų esminiai ir turėtų būti įgyvendinti kiekvienoje medijos leistuvėje. Todėl vieningos bazės privalumai būtų prarasti, net jeigu trečiųjų įmonių medijos leistuvės galėtų suteikti bet kurią medijos funkciją ne 6 straipsnio versijoje.

351    Ketvirta, Sprendimo 6 straipsnio a punkto neatidėliotinas vykdymas padarytų didelę ir nepataisomą žalą komerciniams prekių ženklams „Microsoft“ ir „Windows“, nes Microsoft būtų priversta pardavinėti iškraipytą produktą, neatitinkantį jos pagrindinio prekybos modelio. Microsoft, kaip kokybiškos programinės įrangos tiekėjos reputacijai būtų padaryta žala, jeigu ji būtų priversta pažymėti savo vardu iškraipytą produktą, neturintį medijos funkcijų, kurias tikisi gauti vartotojai iš šiuolaikinės operacinės sistemos.

352    Penkta, Microsoft patikslina, kad ji negalėtų išvengti žalos savo reputacijai, informuodama vartotojus apie 6 straipsnyje numatytos versijos pobūdį, nes negalėtų padaryti visų tyrimų, būtinų parengti tinkamai neveikiančių 6 straipsnyje numatytoje versijoje programų sąrašą. Iš tikrųjų numanoma, kad daugelis vartotojų negalėtų suprasti medijos technologijos nebuvimo 6 straipsnyje numatytoje versijoje pasekmių.

353    Šešta, Sprendimo 6 straipsnio a punkto neatidėliotinas vykdymas padarytų didelę žalą Microsoft su Windows susijusioms autoriaus teisėms. Microsoft būtų priversta pakeisti savo kūrinį, išimdama programos kodo elementus, teikiančius medijos funkcijas, kurias kompanija mano turėsianti įdiegti šiuolaikinėje operacinėje sistemoje ir dėl kurių nebuvimo produktas turi trūkumų. Ši Microsoft autorių teisėms padaryta žala būtų nepataisoma, nes kartą išleidus į prekybą pakeistus produktus nebūtų įmanoma susigrąžinti prekyboje esančių iškraipytų Windows versijų.

354    2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose Microsoft prieštarauja keliems Komisijos argumentams, susijusiems su žala Microsoft prekių ženklams ir reputacijai. Microsoft ypač ginčija Komisijos kritiką, kad „įspūdis <…>, jog Windows operacinės sistemos nuolat užtikrina (Microsoft) pagrindinį sandaros modelį <…> yra faktiškai klaidingas“, nes Komisija šiuo klausimu pažymėjo, jog Microsoft jau gamina daugelį skirtingų Windows versijų. Microsoft manymu, Komisijos nurodytų produktų buvimas neturi jokios įtakos jos įrodomajai didelei ir nepataisomai žalai. Iš tikrųjų Windows CE ir Windows XP Embedded nėra AK klientų operacinės sistemos. Kitos Komisijos nurodytos Windows XP versijos, t. y. Professional, Home, Media Center Edition ir Tablet PC Edition turi tą patį bendrą sąsajų pagrindą – „API Win32“. Kalbama apie sąsajas, kurias programinės įrangos gamintojai naudoja kurdami Windows programas Windows NT 3.5 ir Windows 95 pagrindu tam, kad visos Windows XP versijos galėtų užtikrinti visų Windows programų veikimą. Savo pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimo Microsoft taip pat ginčija RealNetworks teiginius, kad Windows bazė jau yra suskaldyta.

355    Microsoft ir galutiniams vartotojams turi reikšmę tai, kad naujausia Windows versija, skirta naudoti kaip bendro naudojimo operacinė sistema, t. y. Windows XP visose savo versijose leidžia vykdyti bet kurią Windows programą, sukurtą per pastaruosius dešimt metų. Tai nebūtų įmanoma 6 straipsnyje numatytos versijos atveju, net jeigu šią versiją vartotojai suvoktų kaip bendro naudojimo AK klientų operacinę sistemą.

356    Galiausiai 2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose Microsoft pažymi, kad Komisija, atrodo, pritaria jos nuomonei dėl nurodytos žalos nepataisomo pobūdžio, nes, Komisijos žodžiais, „suskaldytos Windows versijos negali būti susigrąžintos iš vartotojų“. Vis dėlto Komisija teigia, kad galima žala nėra nepataisoma, nes „Microsoft galėtų naudoti internetą, siekdama platinti (Windows Media Player) kiekvienam klientui, nupirkusiam (6 straipsnyje numatytą versiją)“. Ši hipotetinė galimybė yra faktiškai klaidinga. Joje neatsižvelgiama į 6 straipsnyje numatytos versijos vartotojus, neturinčius interneto. Be to, Microsoft nepersiunčia ir neįdiegia jokio programos kodo vartotojų AK klientams be išankstinio jų sutikimo. 6 straipsnyje numatytos versijos liktų pas vartotojus ilgą ar netgi visą laiką. Microsoft priduria, jog darant prielaidą, kad Komisija buvo teisi, manydama, jog yra vartotojų, kurie teiktų pirmenybę 6 straipsnyje numatytai versijai, reikia taip pat pripažinti, kad yra vartotojų, kurie neleistų Microsoft atkurti medijos funkcijų jų operacinėje sistemoje.

357    Microsoft poziciją dėl didelės ir nepataisomos žalos buvimo palaiko Exor. Pastarosios nuomone, patirta žala nepriklausytų nei nuo trečiųjų asmenų sprendimų, t. y. vartotojų sprendimo pirkti 6 straipsnyje numatytą versiją, nei nuo Microsoft „kruopštumo trūkumo“. 6 straipsnyje numatyta versija būtų neišvengiamai pablogėjusios kokybės produktas, nes dėl vienos Windows operacinės sistemos sudedamųjų dalių panaikinimo atsirastų kitų sudedamųjų dalių, anksčiau susijusių su panaikintu kodu tam, kad galėtų teikti medijos funkcijas, veikimo sutrikimų. Be to, net jeigu būtų techniškai įmanoma visiškai atkurti Windows, siekiant pašalinti šią tarpusavio priklausomybę, būtų prarasta visa šios tarpusavio priklausomybės nauda. Sprendimu Microsoft įpareigojama kurti visiškai kitą Windows versiją. Todėl paprastas medijos funkcijų įdiegimas a posteriori nebūtų pakankamas, nes sudedamosios dalys, pakeistos tam, kad nenaudotų šių funkcijų, nebegalėtų to daryti vėliau.

 Dėl interesų palyginimo

358    Microsoft mano, kad šios bylos interesų palyginimas aiškiai nusveria Sprendimo 6 straipsnio a punkto vykdymo sustabdymo naudai. Pirma, Microsoft teigia, kad Sprendimo 6 straipsnio a punktą nedelsiant vykdyti nėra būtina, antra, kad šis sprendimas padarytų didelę žalą jai ir tretiesiems asmenims ir, trečia, kad palyginant interesus turi būti atsižvelgta į Bendrijos įsipareigojimus pagal tarptautines sutartis.

–       Dėl nebūtino Sprendimo 6 straipsnio a punkto vykdymo nedelsiant

359    Visų pirma, Microsoft tvirtina, kad Komisijos interesas nustatyti tinkamą atlyginimą nereikalauja nedelsiant vykdyti Sprendimo 6 straipsnio a punkto. Nustatyta korekcinė priemonė akivaizdžiai skirta atimti iš Microsoft jos turimus galimus Windows medijos funkcijų privalumus konkurentų atžvilgiu, t. y. aplinkybę, kad ji naudojasi plačiu paskleidimu, nes yra įdiegta pagrindinėje AK klientų operacinėje sistemoje. Tačiau, Microsoft nuomone, daugelis faktų įrodo, kad Komisijos baimė dėl plataus Windows medijos funkcijų paplitimo nėra pagrįsta.

360    Pirma, medijos funkcijų įdiegimas Windows visiškai nesutrukdytų vartotojams naudoti vieną ar keletą trečiųjų įmonių medijos leistuvių, priešingai, jis palengvintų šių medijos leistuvių tobulinimą, nes pastarosios tam tikra dalimi yra paremtos šiomis funkcijomis.

361    Antra, trečiųjų įmonių medijos leistuvių tiekėjai laisvai galėtų platinti savo produktus, pavyzdžiui, sudarydami sutartis su įrangos gamintojais arba persiuntimo iš interneto būdu.

362    Trečia, pagal JAV susitarimą trečiųjų įmonių medijos leistuvių tiekėjai galėtų laisvai sudaryti sutartis dėl išimtinių teisių su įrangos gamintojais, pagal kurias tik jų produktų medijos funkcijos būtų siūlomos galutiniams vartotojams.

363    Ketvirta, trečiųjų įmonių medijos leistuvių tiekėjai galėtų kurti savo produktus taip, kad galėtų skaityti rinkmenas Windows Media formatu.

364    Penkta, pati Komisija pabrėžė, kad vartotojai gali lengvai parsisiųsti medijos leistuves į savo AK. Be to, Komisija nesuteikė jokios reikšmės plačiam Windows medijos funkcijų paskleidimui, nagrinėdama galimybę, kad po AOL/Time Warner susiliejimo AOL medijos leistuvė greitai galėtų tapti populiariausia pasaulyje (žr. 329 punktą).

365    Microsoft tvirtina, kad Komisijos pozicija ir nustatyta korekcinė priemonė paremtos akivaizdžiai spekuliatyvia argumentuote, pagal kurią Windows medijos funkcijų platus paskleidimas ateityje priverstų „turinio“ tiekėjus naudoti tik Windows Media formatą, o tai pašalintų iš rinkos visas trečiųjų įmonių medijos leistuves. Joks įrodymas nepagrindžia Komisijos spekuliatyvių argumentų, pagal kuriuos dėl bet kokio Sprendimo 6 straipsnio a punkto vykdymo vėlavimo rinka „būtų nusverta“ Windows Media Player naudai, ir būtų pašalinti visi konkurentai.

366    Taigi, pirma, medijos funkcijų įdiegimas Windows visiškai nesutrukdytų trečiųjų įmonių medijos leistuvų plitimui, kaip parodo iTunes pavyzdys. Be to, Microsoft taip pat pateikia duomenų, kurie parodo, kad nepaisant to, jog nuo 2003 m. balandžio iki 2004 m. balandžio naudojimasis Windows Media Player išaugo, RealPlayer ir QuickTime išsaugojo savo vartotojų skaičių.

367    Antra, nėra jokio „turinio“ tiekėjų „nusvėrimo“ Windows Media formato naudojimo naudai.

368    Trečia, faktinės aplinkybės prieštarauja teorijai, pagal kurią Windows Media Player kodo panaikinimas yra būtinas, nes įrangos tiekėjai negali iš anksto įdiegti trečiųjų įmonių medijos leistuvių, neturėdami leidimo platinti Windows be medijos funkcijų (Sprendimo 851 konstatuojamoji dalis).

369    Ketvirta, 2004 m. liepos 21 d. pastabose Komisija pirmą kartą pažymėjo, kad „net 5 % AK, turinčių tik konkurento medijos leistuvę, paskatintų programinės įrangos gamintojus taip pat kurti programas šiai leistuvei“. Ši teorija yra klaidinga ir patvirtina Komisijos tikslą suskaldyti Windows bei prieštarauja Komisijos siekiui padidinti vartotojo pasirinkimą.

370    Penkta, 2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose Microsoft prieštarauja Komisijos teiginiui, kad korekcinės priemonės neatidėliotinas vykdymas yra būtinas, siekiant „suteikti vartotojui galimybę rinktis“.

371    Šešta, 2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose Microsoft nurodo, kad trečiųjų asmenų medijos leistuvės ir toliau bus platinamos dideliais kiekiais ir kad didelė turinio dalis ir toliau bus platinama kitais nei Microsoft formatais.

372    Septinta, savo pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimo Microsoft taip pat nurodo, kad Sprendimo 6 straipsnio a punkte numatytos korekcinės priemonės įgyvendinimas „galutinio vartotojo“ sektoriuje bei „įrangos gamintojų“ tinkle neišspręstų jokios Sprendime nurodytos problemos. Iš tikrųjų, pirma, yra sunku numatyti, kokią naudą turės „galutinis vartotojas“, gavęs 6 straipsnyje numatytą versiją, o ne visą Windows versiją, nes abi jos būtų siūlomos už tą pačią kainą. Antra, Komisija nenagrinėjo, kokiu mastu įrangos gamintojai galėtų sudaryti sutartis dėl išimtinių AK klientų, kuriuos jie platina EEE, teisių.

–       Dėl žalos, kuri gali būti padaryta nedelsiant vykdant Sprendimo 6 straipsnio a punktą

373    Microsoft mano, kad nedelsiant vykdant Sprendimo 6 straipsnio a punktą būtų padaryta reali ir didelė žala, nes šis įgyvendinimas neleistų Microsoft išsaugoti savo ilgalaikio ir veiksmingo komercijos modelio, kaip ji įrodinėjo savo argumentuose dėl skubaus sprendimo priėmimo. Be to, Microsoft, šiuo klausimu smarkiai palaikoma CompTIA, ACT, Mamut ir TeamSystem, DMDsecure.com ir kt. bei Exor, tvirtina, kad reikia atsižvelgti į programinės įrangos gamintojų ir interneto tinklaviečių kūrėjų, kurių veikla priklauso nuo vieningos Windows bazės, interesus.

374    Pirma, programų ir interneto tinklaviečių, sudarytų Windows medijos funkcijų pagrindu, 6 straipsnyje numatyta versija nebeveiktų tinkamai.

375    Antra, neatidėliotinas Sprendimo 6 straipsnio a punkto vykdymas paveiktų šiuo metu kuriamas programas ir interneto tinklavietes, taip pat ir tas, kurios bus sukurtos ateityje, nes ši didelė ir nepataisoma žala negalėtų būti pašalinta įdiegiant trečiųjų įmonių medijos leistuves.

376    Trečia, 2004 m. rugpjūčio 19 d. pastabose Microsoft prieštarauja Komisijos argumentams, kad, pirma, programinės įrangos gamintojai, kurie kuria programas, paremtas Windows funkcijomis, gali „pasinaudoti galimybę iš naujo platinti jų programose įdiegtą leistuvę ir iš jų (interneto) tinklavietės“ ir, antra, „programinės įrangos sektoriuje plačiai paplito praktika, kad programų kūrėjai kuria savo programas tokiu būdu, kad jos galėtų būti protingai pritaikytos prie galimo (pagamintos) medijos leistuvės nebuvimo“, todėl „programų pritaikymo išlaidos <…> yra <…> nedidelės arba bent jau neviršija paprastai Microsoft patiriamų išlaidų tiekiant naują (ar pagamintą) Windows versiją“. Praktiškai medijos funkcijų atkūrimo procesas 6 straipsnyje numatytoje versijoje būtų sudėtingas bei brangus ir Microsoft, ir tretiesiems asmenims.

377    Ketvirta, Microsoft priduria, kad nagrinėjant skirtingus interesus šioje byloje reikia turėti omenyje programinės įrangos gamintojų interesų ir dėl Windows suskaldymo galinčių atsirasti nuostolių reikšmę, pripažintą procese District Court, kurio metu buvo patvirtintas JAV susitarimas.

–       Dėl Komisijos įsipareigojimų pagal TRIPS

378    Galiausiai Microsoft nori, kad Pirmosios instancijos teismas atsižvelgtų į Komisijos įsipareigojimus pagal TRIPS.

b)     Komisijos ir šalių, kurioms buvo leista įstoti į bylą jos pusėje, argumentai

 Dėl fumus boni juris

379    Komisija, šiuo klausimu palaikoma CCIA iki jos išstojimo iš bylos, mano, kad Microsoft teiginiai prima facie nėra pagrįsti ir turi būti atmesti.

380    Komisija teigia, kad jos teiginiai dėl susietų pardavimų paremti pripažintomis teisinėmis ir ekonominėmis teorijomis ir kad piktnaudžiavimo susijusiais pardavimais požymiai apibrėžti teismų praktikoje dėl susietų pardavimų (Sprendimo 794 ir paskesnės konstatuojamosios dalys). Microsoft nenurodė jokio techninio naudingumo padidėjimo, kurį sąlygotų Windows Media Player „įdiegimas“ Windows (Sprendimo 962–969 konstatuojamosios dalys).

381    Taigi, pirma, dėl pašalinimo poveikio buvimo Komisija nesupranta, kaip skirtumas nuo kai kurių Microsoft nurodytų ankstesnių bylų pabrėžia pastarosios tvirtinimą, kad šioje byloje buvo taikoma nauja teorija. Tai, kad pašalinimo poveikis įrodytas ten, kur jis paprastai numanomas, nereiškia, jog yra taikoma nauja teisinė teorija. Komisija pripažįsta, kad Sprendime, priešingai nuo kai kuriose kitose bylose priimtų sprendimų (1991 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Hilti prieš Komisiją, T‑30/89, Rink. p. II‑1439, patvirtintas 1994 m. kovos 2 d. Teisingumo Teismo sprendimu Hilti prieš Komisiją, C‑53/92 P, Rink. p. I‑667, ir sprendimas Tetra Pak prieš Komisiją, nurodytas 126 punkte, patvirtintas 1996 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimu Tetra Pak prieš Komisiją, C‑333/94 P, Rink. p. I‑5951), nepadaroma išvada, kad būta pašalinimo iš rinkos poveikio per se (841 ir paskesnės konstatuojamosios dalys), tačiau jame atsižvelgiama į ypatingas bylos aplinkybes, t. y. į aplinkybę, kad medijos leistuvės gali būti parsisiųstos (kartais nemokamai) iš interneto.

382    Tačiau įrodymai šiuo klausimu parodo, kad, pirma, joks kitas medijos leistuvių gamintojas negali prilygti Windows Media Player pasauliniam paplitimui, kurio priežastis yra jos sąsaja su Windows, ir kad, be to, ši situacija gali turėti didelį poveikį papildomos programinės įrangos gamintojams bei turinio kūrėjams. Programų ir turinio, prieinamų kitų gamintojų medijos leistuvėms, sumažėjimas dėl susietų pardavimų galiausiai būtų žalingas vartotojams, nes jis apribotų šių produktų atnaujinimą, nepaisant jų reikšmės. Microsoft nepateikė jokio objektyvaus šios praktikos pateisinimo.

383    Be to, Microsoft teiginys, kad Komisijos tvirtinimai dėl konkurencijos pašalinimo paremti spekuliatyviais argumentais, yra teisiškai ir faktiškai klaidingas. Sprendimo 879–896 konstatuojamosiose dalyse aiškiai apibrėžta susietų pardavimų įtaką turinio tiekėjams ir nepriklausomiems programinės įrangos gamintojams. Iš Sprendimo matyti, kad Windows Media Player naudojimas didėja, nors pačios Microsoft manymu, kitos medijos leistuvės dėl jų kokybės yra labiau vertinamos vartotojų (948–951 konstatuojamosios dalys). Be to, teismų praktika neįpareigoja Komisijos įrodyti, kad visos konkurentų medijos leistuvės buvo išstumtos (2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, T‑203/01, dar nepaskelbta Rinkinyje, 239 punktas; 2003 m. spalio 23 d. Sprendimo Van den Bergh Foods prieš Komisiją, T‑65/98, dar nepaskelbta Rinkinyje, 149 ir 160 punktai ir 2003 m. gruodžio 17 d. Sprendimo British Airways prieš Komisiją, T‑219/99, dar nepaskelbta Rinkinyje, 293 punktas).

384    Antra, dėl skirtingų produktų buvimo Komisija teigia, kad Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog susietų produktų gamyboje besispecializuojančių nepriklausomų gamintojų buvimas jau nurodo skirtingų vartotojų paklausą ir todėl skirtingą susieto produkto rinką. Šis požiūris taip pat atitinka Jungtinių Amerikos Valstijų teismų praktiką.

385    Trečia, Microsoft argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad nėra priverstinių veiksmų vartotojų atžvilgiu, jau buvo atmesti Sprendimu.

386    Galiausiai Komisija atmeta Microsoft argumentus dėl dviejų kitų ieškinio pagrindų. Pirma, dėl Microsoft pažymėtų Bendrijos įsipareigojimų pagal TRIPS Komisija daro nuorodą į savo svarstymus dėl Sprendimo 5 straipsnio a punkte numatytos korekcinės priemonės (žr. šios nutarties 195 punktą). Antra, Komisija mano, kad Sprendimo 6 straipsnio a punkte numatyta korekcinė priemonė yra proporcinga, nes, viena, Microsoft turi teisę ir toliau siūlyti Windows versiją su Windows Media Player ir, antra, net jeigu kai kurie klientai pasirinktų 6 straipsnyje numatytą versiją, jie dar turėtų galimybę papildyti produktą Windows Media Player, jei to norėtų.

 Dėl skubos

387    Komisija, palaikoma šiuo klausimu RealNetworks, SIIA ir CCIA iki jos išstojimo (iš bylos), mano, kad Microsoft neįrodė, jog neatidėliotinu Sprendimo vykdymu jai būtų padaryta didelė ir nepataisoma žala.

 Dėl interesų palyginimo

388    Komisija mano, kad palyginant interesus reikėtų atmesti Microsoft prašymą, ypač kiek jis susijęs su visuomenės interesu išlaikyti bent veiksmingą konkurenciją. Medijos leistuvių rinka artėja prie etapo, kai ji gali pradėti keistis. Komisiją šiuo klausimu palaiko RealNetworks ir SIIA. Komisija taip pat nurodo, kad korekcinės priemonės neatidėliotinas vykdymas iš esmės nepakeistų Microsoft pozicijos medijos leistuvių rinkoje, bet leistų tik išlyginti konkurenciją, taigi išlaikyti status quo šios rinkos struktūros atžvilgiu. Tik neatidėliotinas korekcinės priemonės vykdymas galėtų išsaugoti vartotojų pasirinkimą ir leistų jiems gauti naudos iš skaitmeninių medijos paslaugų naujovių.

389    Dėl žalos tretiesiems asmenims atsiradimo grėsmės Komisija prieštarauja argumentams, paremtiems kaltinimais, kuriuos galėtų pateikti kai kurie programinės įrangos gamintojai, kai kurie interneto tinklaviečių kūrėjai arba turinio tiekėjai. Komisija taip pat sumažina iki minimumo žalos, kuri galėtų būti netiesiogiai padaryta kompiuterių sektoriui, grėsmę.

2.     Teisėjo, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vertinimas

a)     Dėl fumus boni juris

390    Sprendimo 2 straipsnio b punkte Microsoft kaltinama pažeidusi EB 82 straipsnį, „susiedama AK klientų operacinių sistemų Windows tiekimą su Window(s) Media Player įsigijimu nuo 1999 m. gegužės iki (Sprendimo) paskelbimo dienos“. Siekiant ištaisyti šią situaciją Sprendimo 4 straipsniu Microsoft įpareigojama pašalinti šį pažeidimą, laikantis Sprendimo 6 straipsnio. Sprendimo 6 straipsnio a punktu Microsoft įpareigojama pardavinėti „AK klientų operacinės sistemos Windows visiškai funkcionuojančią versiją be Windows Media Player“. Tačiau Sprendime patikslinama, kad „Microsoft turi teisę ir toliau siūlyti savo AK klientų operacinę sistemą Windows su Windows Media Player“.

391    Grįsdama savo išvadą, kad fumus boni juris sąlyga yra įvykdyta, Microsoft pateikia grupę argumentų, sudarytą iš penkių dalių. Pirmiausia, Microsoft tvirtina, kad Komisija taikė Sprendime jokio pagrindo neturinčią spekuliatyvią teoriją; antra, kad Komisija turėjo atsižvelgti į operacinės sistemos Windows sandaros modelio privalumus; trečia, kad Sprendimas neįrodo EB 82 straipsnio pažeidimo; ketvirta, kad Sprendime nepakankamai atsižvelgiama į Bendrijos įsipareigojimus pagal TRIPS; ir, penkta, kad Sprendimu nustatyta korekcinė priemonė yra neproporcinga.

392    Atsižvelgiant į Microsoft byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktus argumentus, ketvirta ir penkta šių argumentų dalys negali būti laikomos pakankamai rimtomis, kad sudarytų fumus boni juris.

393    Iš tikrųjų argumentai, susiję su korekcinės priemonės neproporcingumu, Microsoft prašyme buvo pateikti labai glaustai. Kompanija šiuo klausimu tik nurodė, kad „Sprendimu nustatyta korekcinė priemonė yra neproporcinga“. Microsoft pirmiausia nepaaiškino kaip Pirmosios instancijos teismas turi nustatyti Sprendimo 6 straipsnio a punkte nurodytos korekcinės priemonės tariamą neproporcingumą. Dėl TRIPS pažeidimo argumentų – jie nebuvo išdėstyti taip, kad teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galėtų priimti tinkamą sprendimą. Microsoft, viena, savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tik nurodė, kad „ Sprendime nebuvo pakankamai atsižvelgta į (TRIPS) Europos Bendrijoms nustatytus įsipareigojimus“. Antra, nuoroda į T.9 priede pateiktus argumentus nebuvo laikoma atitinkančia taikomus formos reikalavimus (žr. 88 punktą).

394    Tačiau teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, mano, kad kiti Microsoft argumentai iškelia sudėtingus klausimus, kuriuos Pirmosios instancijos teismas turėtų išspręsti nagrinėdamas bylą iš esmės, ir kad šie argumentai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje negali būti laikomi prima facie nepagrįstais.

395    Visų pirma, šioje byloje iškeliamas sudėtingas klausimas dėl pirmos Microsoft argumentų, iš esmės paremtų neteisėtu naujos teorijos susietų pardavimų srityje Komisijos taikymu, dalies.

396    Remdamasi šiais argumentais, Microsoft iš esmės kaltina Komisiją konstatavus, kad medijos leistuvių rinka būtų „nusverta“ jos naudai, nesistengiant suderinti šios teorijos su realia rinka. Pavyzdžiui, Microsoft nurodo, kad, pirma, AK klientų su Windows naudotojai gali lengvai prieiti prie skirtingų įvairių medijos leistuvių formatų ir, antra, kad turinio tiekėjai naudoja įvairius formatus. Šiuo klausimu Sprendime remiamasi tik paprastomis prielaidomis.

397    Sprendime, siekdama padaryti išvadą, kad Windows Media Player pardavimai kartu su Windows yra EB 82 straipsnyje draudžiami susieti pardavimai, Komisija, pirma, nusprendė, kad Microsoft užima dominuojančią padėtį AK klientų operacinių sistemų rinkoje (799 konstatuojamoji dalis), o to Microsoft neginčija. Antra, Komisija manė, kad medijos leistuvės, leidžiančios nepertraukiamą turinio srautą, ir AK klientų operacinės sistemos yra skirtingi produktai (800–825 konstatuojamosios dalys). Trečia, Komisija manė, kad Microsoft neleido savo klientams įsigyti Windows be Windows Media Player (826–834 konstatuojamosios dalys). Ketvirta, Komisija išnagrinėjo pašalinimo iš rinkos poveikio buvimą. Šiuo klausimu iš Sprendimo 841 konstatuojamosios dalies išplaukia, kad Komisija taip atsakė į Microsoft argumentus, pagal kuriuos Komisijos pasmerkta praktika neturėjo šio poveikio: „Iš tikrųjų yra aplinkybės, kurios pateisina (Windows Media Player) leistuvės šios praktikos poveikio konkurencijai nuodugnesnį nagrinėjimą susietų pardavimų atžvilgiu. Nors klasikinių susietų pardavimų atvejais Komisija ir Bendrijos teismai manė, kad atskiro produkto ir dominuojančio produkto pardavimas kartu yra šios praktikos daromo pardavėjų konkurentų pašalinimo poveikio įrodymas, negalima paneigti, kad šiuo atveju vartotojai kartais nemokamai gali (ir tą jie jau daro) pasinaudoti kitomis medijos leistuvėmis internete. Taigi yra tinkamų priežasčių be papildomos analizės manyti, kad Windows Media Player leistuvės susieti pardavimai yra veikla, savo pobūdžiu galinti apriboti konkurenciją“. Todėl, atsižvelgdama į atitinkamos rinkos požymius, Komisija pripažino šios bylos ypatybes, palyginti su jos ankstesne praktika ir su tuo, ką ji manė atspindint Bendrijos teismų praktikoje įtvirtintus principus susietų pardavimų srityje.

398    Dėl šių priežasčių Microsoft argumentai gali iškelti vieną ar keletą esminių klausimų, galinčių turėti įtakos Komisijos analizės teisėtumui. Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad piktnaudžiavimo sąvoka yra objektyvi sąvoka, nukreipianti į dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesį, galintį paveikti rinkos, kurioje būtent dėl atitinkamos įmonės buvimo konkurencijos lygis jau yra sumažėjęs, struktūrą, ir dėl kurio, panaudojant metodus, skirtingus nuo tų, kurie reguliuoja įprastą produktų ir paslaugų konkurenciją ūkio subjektų sandorių pagrindu, gali atsirasti kliūčių, palaikant esamą konkurencijos lygį rinkoje arba jį didinant (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann‑La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 91 punktas; 1999 m. spalio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Irish Sugar prieš Komisiją, T‑228/97, Rink. p. II‑2969, 111 punktas).

399    Šioje byloje Komisija iš esmės manė, kad konkurencijai prieštaraujantis susietų pardavimų poveikis kiltų iš „netiesioginio tinklo poveikio“. Šis poveikis susijęs su tuo, kad Windows Media Player buvimas visose Windows platinamose operacinėse sistemose skatina turinio tiekėjus ir programų kūrėjus kurti produktus Windows Media Player pagrindu (842 konstatuojamoji dalis). Savo įrodymus Komisija pagrindžia didžiąja dalimi esamais ar buvusiais faktiniais duomenimis, susijusiais su poveikiu turinio tiekėjams ir programų kūrėjams (879–896 konstatuojamosios dalys). Tačiau, kaip matyti iš Sprendimo 842 ir 984 konstatuojamųjų dalių, šie duomenys bent jau iš dalies pagrindžia numanomos grėsmės konkurencijai dėl sankcionuotų veiksmų analizę.

400    Neginčijama, kaip pažymėjo Komisija, kad siekiant įrodyti EB 82 straipsnio pažeidimą pakanka įrodyti, jog dominuojančią padėtį užimančios įmonės piktnaudžiavimas šia padėtimi gali apriboti konkurenciją arba, kitaip tariant, gali turėti tokį poveikį (383 punkte minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 239 punktas ir tame pačiame punkte minėto Sprendimo British Airways prieš Komisiją 293 punktas). Vis dėlto ši byla iškelia sudėtingą klausimą, ar Komisija gali ir, jei taip, – kokiomis sąlygomis, remtis tariamu rinkos „nusvėrimu“, siekdama nubausti dominuojančią padėtį užimančią įmonę už jos vykdomus susietus pardavimus, jeigu tam tikrais atvejais tokia veikla savo pobūdžiu negali apriboti konkurencijos.

401    Antra, svarbus klausimas iškyla nagrinėjant Microsoft argumentus, pagal kuriuos Komisija turėjo atsižvelgti į teigiamas operacinės sistemos Windows „sandaros modelio“ pasekmes. Šie argumentai iš esmės galėtų paskatinti Pirmosios instancijos teismą nagrinėjant pagrindinę bylą įvertinti sąlygas, kurioms esant objektyvus pateisinimas leistų padaryti išvadą, jog susieti pardavimai, turintys konkurencijai prieštaraujantį poveikį, nėra draudžiami pagal EB 82 straipsnį. Šio subtilaus klausimo sprendimas prima facie pateisina analizę, ar galimos teigiamos pasekmės, susijusios su kai kurių produktų didėjančia standartizacija, gali būti objektyviai pateisinančios, ar, kaip teigia Komisija, teigiamos standartizacijos pasekmės gali būti priimtinos, tik jeigu jos kyla iš konkurencinių veiksmų arba standartizacijos institucijų sprendimų.

402    Trečia, be esminių klausimų, kurie iškyla nagrinėjant šias dvi argumentų dalis, Microsoft ginčija faktines prielaidas, kuriomis paremta Komisijos analizė. Dėl pirmos argumentų dalies ji konkrečiai tvirtina, kad Komisijos „netiesioginio tinklo poveikio“ buvimo nagrinėjimas yra prieštaringas dėl to, kad turinio tiekėjai ir toliau naudoja skirtingus formatus. Šiuo klausimu konstatuotina, kad Komisija neginčijo, jog taip yra bent tam tikra dalimi. Taigi Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pagrindinę bylą, turi priimti sprendimą dėl faktinių klausimų ir prireikus – dėl iš jų kylančių pasekmių, atsižvelgdamas į Komisijos analizės tinkamumą.

403    Ketvirta, Microsoft argumentas, kad „Windows ir jos medijos funkcijos“ nėra skirtingi produktai EB 82 straipsnio taikymo tikslais susietų pardavimų srityje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje neturėtų būti laikomas prima facie nepagrįstu, ypač atsižvelgiant į tai, kad Microsoft ir kiti gamintojai jau daugelį metų įdiegia kai kurias medijos funkcijas savo AK klientų operacinėse sistemose.

404    Taigi trys pirmosios Microsoft argumentų dalys iškelia keletą svarbių klausimų, ypač atsižvelgiant į sudėtingus ekonominius vertinimus, kurių jie reikalauja ir teisės, ir faktų atžvilgiu. Teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, mano, kad Microsoft pateikti argumentai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje negali būti laikomi prima facie nepagrįstais, nes tenkina fumus boni juris sąlygą.

b)     Dėl skubaus sprendimo

405    Microsoft teigia, kad Sprendimo 6 straipsnio a punkto vykdymas padarytų nepataisomą žalą Windows bazės vertei, dėl ko ji patirtų dviejų rūšių didelių ir nepataisomų nuostolių. Šios dvi rūšys (nuostolių) turi būti vertinamos atskirai.

 Dėl nurodytos žalos operacinės sistemos Windows „pagrindiniam sandaros modeliui“

406    Sprendimo 6 straipsnio a punktu Microsoft įpareigojama kurti ir teikti rinkai produktą, kurio ji šiuo metu neparduoda ir kuris, jos tvirtinimu, neatitinka esminio jos prekybos politikos tikslo. Microsoft teigia, kad Sprendimo 6 straipsnio a punktas padaro žalą operacinės sistemos Windows „pagrindiniam sandaros modeliui“. Ji taip nurodo žalą savo komercinei laisvei.

407    Šiuo atžvilgiu iš bylos medžiagos matyti, kad Microsoft daugelį metų parduoda operacinę sistemą, kuri, jos manymu, vartotojams siūlo bendras funkcijas, laipsniškai plečiamas ir nuo 1992 m. apimančias, inter alia, kai kurias medijos funkcijas. Be to, iš bylos medžiagos pakankamai aiškiai matyti, kad Microsoft bent jau apskritai stengiasi užtikrinti, kad paskutinė jos parduodama bendro naudojimo operacinės sistemos Windows versija leistų veikti ankstesnių versijų programoms.

408    Pabrėžtina, kad Sprendimo vykdymas įpareigotų Microsoft pardavinėti operacinę sistemą be kai kurių medijos funkcijų, kurios, jos nuomone, yra šios sistemos sudedamoji dalis. Taigi Sprendimu padaroma žala Microsoft komercinei laisvei. Be to, kai kurios programos yra sukurtos veikti kartu – Windows ir Windows Media Player, – komplekte ir gal veiktų nelabai tinkamai 6 straipsnyje numatytoje versijoje, bent jau jeigu pastaroji neturėtų jokios medijos leistuvės.

409    Šiuo klausimu teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į laisvės verstis profesine veikla principą, kuris pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką (1979 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hauer, C‑44/79, Rink. p. 3727, 31–33 punktai ir 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Ispanija ir Suomija prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑184/02 ir C‑223/02, dar nepaskelbta Rinkinyje, 51 punktas) yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, primena, kad Bendrijos teritorijoje veikiančios įmonės iš esmės gali laisvai pasirinkti, jų nuomone, tinkamiausią prekybos politiką. Tai ypač reiškia, kad kiekviena įmonė iš esmės gali laisvai spręsti dėl produktų, kuriuos ji ketina pateikti rinkai, pobūdžio ir savybių. Tačiau dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones negalima teigti, kad žala įmonės prekybos politikai visada būtų didelę ir nepataisoma. Tokia žala įmonės komercinei laisvei turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes (292 punktas).

410    Taigi atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes konstatuotina, kad žala Microsoft komercinei laisvei, kai ji nagrinėjama atskirai ir neatsižvelgiant į konkrečias pasekmes rinkai, nelaikytina nepataisoma. Iš tikrųjų neatsižvelgiant į Sprendimo pasekmes rinkai iki galimo jo panaikinimo neatrodo, kad tokiu atveju, jei Microsoft laimėtų pagrindinėje byloje, ji negalėtų vėl taikyti savo „pagrindinio sandaros modelio“ visiems po Sprendimo panaikinimo pardavinėjamiems produktams. Todėl šiuo atveju, net darant prielaidą, jog Microsoft įrodė, kad žala jos komercinei laisvei yra didelė, ji neatrodo nepataisoma.

411    Vis dėlto reikia išnagrinėti, ar žala Microsoft komercinei laisvei, atsižvelgiant į jos konkrečias pasekmes rinkai iki sprendimo priėmimo pagrindinėje byloje, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą šiai įmonei. Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į pasekmes, kurias Microsoft galėtų patirti, pirma, dėl 6 straipsnyje numatytos versijos kūrimo, antra, dėl šios versijos pateikimo į rinką ir, trečia, dėl galimybės, kad tą versiją pirktų Microsoft klientai.

412    Pirma, Microsoft per posėdį teigė, kad net darant prielaidą, jog 6 straipsnyje numatyta versija nebūtų perkama dideliais kiekiais, būtų padaryta žala jos „modeliui“, ypač atsižvelgiant į „beprasmišką vykdymą“, kurį sudarytų 6 straipsnyje numatytos versijos kūrimas.

413    Microsoft, pateikdama nuorodą į būtinumą kurti 6 straipsnyje numatytą versiją, nepateikė pakankamai paaiškinimų dėl trūkumų, galinčių atsirasti dėl šios pareigos. Be to, yra pagrindo manyti, kad žalą Microsoft dėl to patirtų iš esmės taikomosios veiklos sąnaudų forma. Taigi, neįrodžius priešingai, ši žala yra finansinio pobūdžio, kuri, išskyrus ypatingas aplinkybes, kurių nėra šioje byloje, nelaikoma nepataisoma žala (1991 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Abertal ir kt. prieš Komisiją, C‑213/91 R, Rink. p. I‑5109, 24 punktas; 2001 m. gegužės 28 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Poste Italiane prieš Komisiją, T‑53/01 R, Rink. p. II‑1479, 119 punktas).

414    Antra, tiek, kiek Microsoft argumentus reikia suprasti, kaip nurodančius žalą vien dėl to, kad ji turėtų pateikti rinkai 6 straipsnyje numatytą versiją, neatsižvelgiant į tai, ar ši versija būtų perkama, Microsoft nepateikė pakankamai paaiškinimų dėl tariamų trūkumų pobūdžio, sunkumo laipsnio ir nepataisomo pobūdžio. Tiek, kiek Microsoft argumentus reikia suprasti taip, kad būtų padaryta žala jos reputacijai, jie bus nagrinėjami kartu su nurodyta antra žalos rūšimi (žr. 442–475 punktus).

415    Tačiau per posėdį Microsoft taip pat nurodė, kad net darant prielaidą, jog nebūtų 6 straipsnyje numatytos versijos paklausos, iškiltų tam tikrų neaiškumų tretiesiems asmenims, ypač turinio tiekėjams. Iš tikrųjų pastarieji nežinotų išplatintų 6 straipsnyje numatytų versijų skaičiaus, o tai, Microsoft nuomone, sumažintų Windows patrauklumą.

416    Šiuo klausimu primintina, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones skubus pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant į būtinumą priimti laikiną sprendimą, siekiant išvengti didelės ir nepataisomos žalos, kuri gali būti padaryta šios priemonės prašančiai šaliai (žr. 240 punkte minėtą teismų praktiką). Todėl tiek, kiek Microsoft nurodytas neaiškumas galėtų padaryti žalą tretiesiems asmenims, į ją negali būti atsižvelgta nagrinėjant skubą (žr. šiuo klausimu 1988 m. gegužės 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Kretos citrinų augintojų asociacija prieš Komisiją, C‑112/88 R, Rink. p. 2597, 20 punktą). Vis dėlto reikia išnagrinėti Microsoft argumentus, kad neaiškumai trečiųjų asmenų atžvilgiu savo ruožtu sumažintų jos bazės patrauklumą.

417    Pirmiausia, Microsoft nepateikia nei paaiškinimų, nei įrodymų, leidžiančių įvertinti dėl tariamų neaiškumų atsiradusio tikro Windows patrauklumo sumažėjimo pobūdį, jo realumą, dydį ir nepataisomumą. Konkrečiai tariant, darant prielaidą, kad Microsoft nurodytas patrauklumo sumažėjimas reikštų, jog kai kurie tretieji asmenys, priklausantys nuo „Windows stabilumo“, dėl 6 straipsnyje numatytos versijos pardavimo galėtų nuspręsti nebekurti savo produktų šiai bazei, Microsoft nepateikia pakankamai įrodymų, kad toks pasirinkimas galėtų būti plačiai įgyvendinamas šių subjektų.

418    Šiuo klausimu teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, papildomai nurodo, kad jokia iš įstojusių į bylą Microsoft pusėje šalių nenurodė, jog dėl Sprendimo 6 straipsnyje numatytos versijos vykdymo galėtų nebekurti savo produktų Windows bazei. Iš tikrųjų šios šalys nurodė, kad Sprendimo 6 straipsnio a punkto vykdymas galėtų joms padaryti žalą ypač dėl to, kad jos būtų priverstos pasirinkti, ar prisitaikyti ar ne prie neaiškios rinkoje susidariusios padėties. Priešingai, viena vertus, galimybė, kad jos pasirinktų nepritaikyti savo produktų prie 6 straipsnyje numatytos versijos, šiame etape yra labai hipotetinė. Antra vertus, net darant prielaidą, kad galimybė, jog šie subjektai nepritaikytų savo produktų prie 6 straipsnyje numatytos versijos, yra pakankamai teisiškai įrodyta, kaip pažymi Komisija, tai neįrodo, kad jos nebegamintų savo produktų Windows versijai, apimančiai Windows Media Player. Iš tikrųjų jokia iš įstojusių į bylą šalių Microsoft pusėje nenurodė, kad dėl Sprendimo ji galėtų būti priversta kurti produktus kitai operacinei sistemai. Taigi nebuvo įrodyta, kad Windows „patrauklumo sumažėjimas“, net vien įstojusių į bylą šalių atžvilgiu, praktiškai galėtų būtų reikšmingas Microsoft.

419    Be to, Microsoft niekada konkrečiai neįrodė kad neaiškumai, susiję su Windows bazės vieningumu, sumažintų jos patrauklumą galutinių vartotojų arba jos klientų požiūriu.

420    Taip pat reikia išnagrinėti, kokias pasekmes Microsoft turėtų galimybė, kad 6 straipsnyje numatyta versija būtų perkama dideliais kiekiais.

421    Šiuo klausimu pirmiausia konstatuotina, kad Sprendimo 4 straipsnyje ir 6 straipsnio a punkte nustatytos korekcinės priemonės tikslas yra panaikinti Komisijos nustatytą pažeidimą bei kad ši priemonė neužkerta kelio būsimiems rinkos pakeitimams. Kaip per posėdį pažymėjo Komisija, korekcinė priemonė nepašalina galimybės, kad Windows Media Player, atsižvelgiant į jos pačios privalumus ir į konkurenciją, kuri, Komisijos manymu, būtų atkurta, ir toliau būtų perkama su Microsoft operacine sistema.

422    Be to, Microsoft savo ruožtu išreiškia rimtų abejonių dėl 6 straipsnyje numatytos versijos pardavimo dideliais kiekiais galimybės.

423    Šiuo klausimu iš Sprendimo 69 ir 70 punktų matyti, kad AK klientų operacinės sistemos parduodamos iš esmės dviem platinimo kanalais, t. y., viena, platinamos galutiniams vartotojams ir, antra, platinamos įrangos gamintojams, kurie sujungia AK klientus ir įdiegia operacinę sistemą.

424    Savo pastabose dėl įstojusios į bylą šalies atsiliepimo Microsoft nurodė, kad, kalbant apie platinimą galutiniams vartotojams, „sunku pastebėti, kokios naudos šio kanalo klientas galėtų turėti įsigijęs (6 straipsnyje numatytą versiją), o ne visą Windows versiją, nes abi jos būtų siūlomos už tą pačią kainą“. Tose pačiose pastabose Microsoft patikslina, kad „sunku įsivaizduoti, kaip racionalus galutinis vartotojas galėtų įsigyti panašią versiją“.

425    Be to, kalbėdama apie įrangos gamintojus, Microsoft nurodo, kad „aiškiai suvokiama, jog medijos leistuvių pardavėjas siekia padrąsinti įrangos gamintoją, mokėdamas jam piniginę kompensaciją, įsigyti licenciją (6 straipsnyje numatytai) versijai ir šią susieti išimtinai su savo medijos leistuve“. Be to, Microsoft kaltina Komisija neišnagrinėjus, kokiu mastu įrangos gamintojai galėtų sudaryti tokias sutartis. Ji priduria, jog „aplinkybė, kad programinės įrangos gamintojai šiuo metu įdiegia keletą medijos leistuvių ir kad nė vienas medijos leistuvių pardavėjas, atrodo, neatlygina programinės įrangos gamintojams už bet kurios matomos prieigos prie Windows Media Player pašalinimą <…>, reiškia, jog medijos leistuvių pardavėjai nėra pakankamai suinteresuoti sudaryti sutartis dėl išimtinių teisių mokant įrangos gamintojams už tai, kad jie pasirinktų (6 straipsnyje numatytą) versiją“. Be to, per posėdį, net ir toliau teigdama, kad galima numatyti galimybę, jog kai kurie konkurentai galėtų sudaryti sutartis dėl išimtinių teisių su įrangos gamintojais, Microsoft pakartojo savo abejones dėl potencialiai reikšmingo 6 straipsnyje numatytos versijos pardavimo pobūdžio.

426    Taigi reikia konstatuoti, kad Microsoft rimtai abejoja dėl galimybės parduoti didelį 6 straipsnyje numatytos versijos kiekį.

427    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti, kad negali laukti pagrindinio proceso pabaigos, nepatirdama didelės ir nepataisomos žalos (žr. 240 punkte minėtą teismų praktiką). Šiomis aplinkybėmis pakanka, ypač jeigu žalos atsiradimas priklauso nuo visų veiksnių buvimo, kad žala būtų pakankamai tikėtina (nutarties Vokietija prieš Tarybą, minėtos 241 punkte, 22 ir 34 punktai ir nutarties HFB ir kt. prieš Komisiją, minėtos tame pačiame punkte, 67 punktas). Vis dėlto ieškovui tenka pareiga įrodyti faktus, kuriais jis grindžia tokios didelės ir nepataisomos žalos atsiradimo galimybę (nutarties HFB ir kt. prieš Komisiją, minėtos 241 punkte, 67 punktas).

428    Šioje byloje, Microsoft nepateikus pakankamai įrodymų nustatyti priešingai, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neturi iš anksto nuspręsti dėl Sprendimo 6 straipsnio a punkte įtvirtintos korekcinės priemonės padarinių rinkai. Taigi konstatuotina, atrodo, su tuo sutinka ir Microsoft, kad galimybė, jog 6 straipsnyje numatyta versijos būtų parduotas didelis kiekis, šiuo metu ir atsižvelgiant į teisėjo, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turimus įrodymus, yra labai hipotetinė.

429    Taigi prielaida, kuria šioje situacijoje paremta Microsoft nurodyta žala, nelaikytina įrodyta.

430    Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, jog Microsoft pakankamai teisiškai įrodė galimybę, kad būtų parduotas didelis 6 straipsnyje numatytos versijos kiekis, pažymėtina, kaip teigia Komisija, kad kompanija nesiremia šiuo atveju negrįžtamu rinkos pasikeitimu dėl šių pardavimų. Panaikinus Sprendimą, Microsoft iš tiesų turėtų galimybę vėl pardavinėti Windows versiją tik kartu su Windows Media Player ir iš naujo bei išimtine tvarka taikyti tai, ką ji mano esant operacinės sistemos Windows „pagrindiniu sandaros modeliu“. Nebuvo įrodyta, kad būtų kliūčių Microsoft atkurti poziciją, kurią ji užėmė rinkoje iki korekcinės priemonės įvykdymo.

431    Nepaisydama šių aplinkybių, Microsoft tvirtina, kad patirtų didelę ir nepataisomą žalą dėl dviejų skirtingų priežasčių.

432    Pirmiausia, kompanijos nuomone, „būtų negrįžtamai prarasti vieningos Windows bazės privalumai“. Microsoft priduria, kad padaryta žala negalėtų būti atlyginta panaikinus Sprendimą, nes, viena, „Microsoft inžinieriai turėtų laikytis principo, kad bent jau kai kurios Windows kopijos, išplatintos EEE, neturėtų medijos leistuvės funkcijų“, dėl ko jie „turėtų atsižvelgti į tai, kad daug metų egzistuotų dvi versijos“.

433    Tačiau Microsoft pakankamai nepatikslina, kaip tokia inžinierių pareiga paveiktų ar padarytų neįmanomą jos „pagrindinio sandaros modelio“ taikymą po galimo Sprendimo panaikinimo. Taigi Microsoft pirmiausia nepaaiškina, kaip po galimo Sprendimo panaikinimo jai būtų sutrukdyta iš naujo ir išimtine tvarka platinti Windows versiją su Windows Media Player.

434    Microsoft, atrodo, teigia, kad jos nurodyta žala netruktų neapribotą laiką, nes, jos nuomone, ji pasireikštų „daugelį metų“.

435    Be to, Microsoft nepateikia įrodymų, leidžiančių pakankamai teisiškai įvertinti žalos, kuri galėtų kilti dėl papildomų programų kūrėjų pastangų tam, kad būtų atsižvelgta į dvi egzistuojančias versijas, dydį. Nesant patikslinimų šiuo klausimu, pagrįsta manyti, kad šios pastangos pasireikštų papildomomis išlaidomis; būtent finansinio pobūdžio žala, kuri, išskyrus ypatingas aplinkybes, kurių nėra šioje byloje, nėra nepataisoma (nutarties Abertal ir kt. prieš Komisiją, minėtos 413 punkte, 24 punktas ir nutarties Poste Italiane prieš Komisiją, minėtos tame pačiame punkte, 119 punktas).

436    Galiausiai Microsoft nepaaiškina, kodėl, net darant prielaidą, jog Sprendimo 4 straipsnis ir 6 straipsnio a punktas būtų panaikinti, ji negalėtų nekreipti dėmesio į tai, kad apyvartoje jau yra 6 straipsnyje numatytos versijos kopijos, arba – mažiausiai – kad jai dėl to būtų padaryta nepataisoma ir didelė žala.

437    Todėl pirma Microsoft nurodytos žalos rūšis nepagrindžia didelės ir nepataisomos žalos egzistavimo prielaidos.

438    Antra, Microsoft teigia, kad „tretieji asmenys, kurie priklauso nuo Windows bazės stabilumo ir darnos“, taip pat turėtų atsižvelgti į tai, kad daug metų egzistuotų dvi versijos, „o tai visam laikui padidintų jų sąnaudas ir sumažintų Windows patrauklumą“.

439    Šiuo klausimu būtina pakartoti 421–428 punktuose nurodytus argumentus. Nebuvo įrodyta, jog praktiškai egzistuoja pakankamai didelis pavojus, net darant prielaidą, jog būtų parduotas didelis 6 straipsnyje numatytos versijos kiekis, kad subjektai, kurie šiuo metu kuria produktus Windows, to nebedarytų, arba kad vartotojai, klientai ar kiti subjektai, kurie, Microsoft manymu, priklauso nuo Windows stabilumo, galėtų mažiau pirkti arba naudoti šį produktą.

440    Galiausiai, kalbant apie dvi Microsoft nurodytos žalos rūšis, išskyrus 430 punkte jau padarytą išvadą, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, mano, kad bet kuriuo atveju Komisija pateikė įtikinančių įrodymų, jog po galimo Sprendimo panaikinimo Microsoft turėtų galimybę panaudoti kai kurias priemones, pavyzdžiui, atnaujinti savo operacinę sistemą, siekdama platinti Windows Media Player, ir atkurti bent jau labai plačia apimtimi Windows Media Player ir jos operacinės sistemos susijungimą. Microsoft ir į bylą įstojusios šalys jos pusėje pakankamai detaliai neprieštaravo šiems tvirtinimams, kad būtų pašalinta didelė tikimybė, jog Microsoft galėtų platinti Windows Media Player pakankama apimtimi, kad būtų išvengta jos nurodomos didelės žalos.

441    Taigi darytina išvada, kad Microsoft neįrodė, jog Sprendimo 6 straipsnio a punkto vykdymas padarytų didelę ir nepataisomą žalą jos „pagrindiniam sandaros modeliui“ arba jos komercinei laisvei.

 Dėl nurodomos žalos Microsoft reputacijai

442    Microsoft teigia, kad sprendimo 6 straipsnio a punkto vykdymas kelia grėsmę jos, kaip „kokybinės programinės įrangos gamintojos“ reputacijai iš esmės dėl funkcionavimo sutrikimų, kurie, Microsoft nuomone, atsirastų dėl 6 straipsnyje numatytos versijos.

443    Vis dėlto Microsoft nurodoma žala daugiausia grindžiama prielaida, pagal kurią Windows 6 straipsnyje numatyta versija paveiktų, pirma, programų ir interneto tinklaviečių, susijusių su tam tikromis Windows Media Player funkcijomis, ir, antra, kai kurių jos operacinės sistemos Windows elementų funkcionavimą.

444    Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, kokios apimties yra Microsoft nurodomos problemos, ir prireikus, – ar galima būtų jų lengvai išvengti.

445    Šiuo klausimu reikia, konstatuoti, kad atsakydama į teisėjo, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateiktus klausimus, Komisija pažymėjo, jog turintis Microsoft minėtus požymius produktas – t. y. produktas, kuris neleistų operacinei sistemai naudoti funkcijų, kurias Microsoft paminėjo kaip iškraipytas, – sudarytų Windows „visiškai veikiančią“ versiją Sprendimo 6 straipsnio a punkto prasme su sąlyga, kad minėtos funkcijos iš tikrųjų būtų tokios, kurias paprastai siūlo Windows Media Player.

446    Taip pat reikia atskirai išnagrinėti, pirma, problemas, kurios pagal Microsoft paveiktų operacinės sistemos Windows funkcionavimą, ir, antra, kurios pagal Microsoft paveiktų kai kurių programų bei kai kurių interneto tinklaviečių funkcionavimą.

447    Kalbėdama apie problemas, kurios pagal Microsoft paveiktų operacinės sistemos Windows funkcionavimą, RealNetworks atliko keletą testų, siekdama įrodyti, kad jos gali būti išspręstos įdiegus trečiosios įmonės medijos leistuvę. Microsoft neginčija, kad tai išspręstų dalį nurodytų problemų, bet pažymi, kad liktų neišspręstų problemų ir kad nuo įdiegtos medijos leistuvės priklausytų, kiek jų būtų pašalinta.

448    Atsižvelgdamas į šalių įrodymus, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, mano, kad nėra įrodyta, jog trečiųjų įmonių medijos leistuvės, esant bet kokioms aplinkybėms, galėtų garantuoti visišką Microsoft apibrėžtų funkcijų pakeitimą. Pastarųjų pakeitimas iš tikrųjų labai priklauso nuo įdiegtos medijos leistuvės techninių galimybių. Priešingai, tokios medijos leistuvės įdiegimas leistų gerokai pakeisti šias įvairias funkcijas.

449    Be to, kalbant apie tam tikrų programų bei tam tikrų interneto tinklaviečių naudojimo problemas, atsižvelgiant į įstojusių į bylą Komisijos pusėje šalių pateiktus įrodymus, taip pat reikia pažymėti, kad nagrinėjamos funkcijos gali būti gerokai pakeistos, įdiegus trečiųjų įmonių medijos leistuves. Be to, interneto tinklaviečių ir programų, kurios šiuo metu remiasi Windows Media Player, kūrėjai turėtų būti labai suinteresuoti, net jei tai jiems kainuotų, raginti vartotojus parsisiųsti šią programinę įrangą arba ją platinti gavus šiam tikslui Microsoft suteiktas licencijas.

450    Taigi pirmesniuose trijuose punktuose paminėtos aplinkybės iš esmės mažina tikimybę, kad galutiniai vartotojai nustatys Microsoft nurodomas problemas.

451    Per posėdį savo pastabose dėl įstojusio į bylą asmens atsiliepimo Microsoft galiausiai pažymėjo, kad nurodytos problemos galėtų būti išspręstos pagal RealNetworks atliktus testus, tik įdiegus kai kuriuos Windows Media Player kodus. Kalbėdamos apie kai kurių programų bei kai kurių interneto tinklaviečių funkcionavimo problemas, Komisija ir RealNetworks formaliai neprieštaravo šiam teiginiui. Vis dėlto RealNetworks patikslino, kad šių kodų įdiegimas buvo įgyvendintas pačiomis programomis arba, kalbant apie interneto tinklavietes, − tinklavietėse esančiomis parsisiųsdinimo priemonėmis. Taigi šalys iš dalies sutinka su Microsoft argumentais. Tačiau bet kuriuo atveju tai neturi jokios įtakos vertinant skubaus sprendimo priėmimą dėl prašymo sustabdyti (Sprendimo) vykdymą. Šiuo atveju nesvarbu, kad kai kurios Microsoft nurodomos problemos galėtų būti ištaisytos tik įdiegus nagrinėjamomis programomis arba pačiomis interneto tinklavietėmis tam tikrus Windows Media Player kodus arba prireikus – visus Windows Media Player kodus, jei šis įdiegimas gali išspręsti didelę dalį Microsoft nurodomų problemų.

452    Taip pat neturi reikšmės Microsoft argumentai, kad diferencijuotas pakartotinis tam tikrų Windows Media Player kodų įdiegimas sąlygotų 6 straipsnyje numatytos versijos saugumo arba stabilumo problemas. Iš tikrųjų Microsoft nepateikė įrodymų, kad galimas senų Windows Media Player kodų įdiegimas galėtų sąlygoti operacinės sistemos Windows nestabilumą arba kad galėtų atsirasti kitų tokio pat pobūdžio problemų. Galiausiai, nors Microsoft mano, kad įvairių kodų įdiegimas įvairiose 6 straipsnyje numatytos versijos kopijose leistų suabejoti jos bazės vieningumu, ji nepapildo savo argumentų dėl žalos „pagrindiniam sandaros modeliui“, kurie jau buvo atmesti (žr. 406−411 punktus).

453    Taigi nėra įrodyta, kad bent jau daugumos Microsoft nurodytų problemų būtų negalima išvengti.

454    Antra, nors kai kurios Microsoft nurodomos problemos egzistuoja, reikia konstatuoti, kad ji nepateikia jokių įrodymų teisėjui, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, leidžiančių pakankamai teisiškai įrodyti, jog galutiniai vartotojai arba apskritai jos klientai susietų galimą šių funkcijų nebuvimą arba blogą funkcionavimą su Microsoft produkto nenumatytu blogu veikimu, o ne su įprastais medijos leistuvės, būtent – su Windows Media Player, nebuvimo padariniais. Iš tikrųjų, net darant prielaidą, jog visos Microsoft minėtos problemos egzistuoja ir jų negalima išvengti, Microsoft neįrodė, kad ji negalėtų arba jai Sprendimu uždrausta pranešti savo klientams apie 6 straipsnyje nustatytos versijos objektyvius požymius ir taip leisti jiems pasirinkti žinant visas aplinkybes.

455    Šiuo klausimu Microsoft pažymėjo, kad ji negali atlikti testų, leidžiančių nustatyti visus 6 straipsnyje numatytos versijos trūkumus ir, ypač, visų programų, kurios neveiktų šia versija. Tačiau Microsoft nepateikė jokio įrodymo, leidžiančio įvertinti negalėjimą atlikti šių testų dėl su operacine sistema susijusių problemų. Be to, kalbėdama apie testus, būtinus įvertinti kai kurių programų bei kai kurių interneto tinklaviečių tinkamą veikimą, Microsoft neįrodė, kodėl vien fakto, kad jos klientai žinotų, jog Windows Media Player nėra 6 straipsnyje numatytoje versijoje, nepakanka, siekiant juos informuoti apie galimybę, kad kai kurios programos bei kai kurios interneto tinklavietės, besiremiančios Windows Media Player funkcijomis, negalėtų tinkamai veikti.

456    Bendrai tariant, reikia pabrėžti, jog Komisija aiškiai nurodė, kad, jos manymu, Microsoft turi teisę informuoti savo klientus apie Windows Media Player nebuvimą 6 straipsnyje numatytoje versijoje. Microsoft neįrodė, kad vien šio žinojimo nepakaktų, siekiant leisti jos klientams suvokti galimas šių pasirinkimo pasekmes dėl tam tikrų medijos funkcijų buvimo.

457    Kalbant apie Microsoft produktų tiesioginį platinimą galutiniams vartotojams, nors Microsoft teigia, kad mažai jų supranta, kaip Windows programos naudoja medijos funkcijas, ji nepateikia jokio įrodymo, leidžiančio patvirtinti šiuos teiginius bei įvertinti realią vartotojų nežinojimo apimtį.

458    Be to, kalbant apie platinimą įrangos gamintojams, yra visi pagrindai manyti, kad jie yra ypač informuoti pirkėjai, ir todėl gali pasirinkti, aiškiai žinodami (situaciją). Todėl, jei 6 straipsnyje numatyta versija kelia Microsoft nurodomas neišsprendžiamas problemas, yra visi pagrindai manyti, neįrodžius priešingai, kad tos versijos paprasčiausiai nepirktų įrangos gamintojai arba kad ją pirktų žinodami visas aplinkybes, taigi be žalingų pasekmių Microsoft.

459    Šiomis aplinkybėmis neįrodyta, kad ta aplinkybė, jog Microsoft klientas, koks jis bebūtų, pasirinktų 6 straipsnyje numatytą versiją ir susidurtų su Microsoft nurodomomis problemomis, galėtų pabloginti šios įmonės reputaciją.

460    Trečia, net darant prielaidą, kad būtų pakankamai teisiškai įrodyta, pirma, kad visų Microsoft nurodomų problemų negalima išvengti, ir, antra, kad klientai ir vartotojai negalėtų pasirinkti aiškiai žinodami, Microsoft nepateikė įrodymų, leidžiančių įvertinti realų šių trūkumų sunkumą, ir būtent kiek jie galėtų paveikti kompanijos reputaciją įvairių sektoriaus subjektų požiūriu.

461    Microsoft nepateikia jokių įrodymų, kad jos nurodyti trūkumai galėtų iš esmės paveikti galutinių vartotojų bei įrangos gamintojų suvokimą. Kompanija nepateikia įrodymų, kaip šie subjektai suvokia funkcijas, kurias ji savo prašyme aprašė kaip iškraipytas. Šiuo atveju Microsoft kelis kartus minėjo katalogo „My Music“ pavyzdį, kuris siūlo rinkmenų, įrašytų AK kliento standžiajame diske, išsamią apžvalgą, ir ypač kai kurių skaitmeninių medijų turinių apžvalgą. Microsoft nuomone, 6 straipsnyje numatyta versija su konkurentų medijos leistuve ar be jos nepateikia tokios išsamios apžvalgos. Vis dėlto ji nepateikia jokių įrodymų, leidžiančių teisėjui, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įvertinti tikimybę, kad galutiniai vartotojai pakankamai lengvai suvoktų šią problemą. Microsoft taip pat neįrodo, jog ši problema, darant prielaidą, kad ji būtų lengvai suvokiama, galėtų gerokai paveikti jos reputaciją. Todėl, nesant pakankamų įrodymų dėl nagrinėjamų funkcijų reikšmės galutiniams vartotojams bei dėl jų lūkesčių, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, negali įvertinti realių Microsoft nurodomų problemų pasekmių jos reputacijai.

462    Be to, Microsoft taip pat neįrodė, kad Sprendimo 4 straipsnio ir 6 straipsnio a punkto vykdymas turėtų rimtų pasekmių jos reputacijai tarp ūkio subjektų ir klientų, bei ypač reputacijai interneto tinklaviečių ir programų kūrėjų požiūriu. Be to, šiuo klausimu yra svarbu konstatuoti, jog nė viena iš įstojusių į bylą Microsoft pusėje šalių nenurodė, kad jos pačios nuomonė apie šią įmonę galėtų pablogėti arba kad ji galėtų daugiau nekurti savo produktų tam, kad būtų naudojami su Microsoft produktais.

463    Ketvirta, neatrodo, kad Windows Media Player negalėtų būti lengvai prieinama ir įdiegiama 6 straipsnyje numatytoje versijoje. Todėl, net darant prielaidą, kad kai kurie vartotojai arba klientai negalėtų pasirinkti aiškiai žinodami (situaciją) ir kad dėl to būtų nepatenkinti, Microsoft neįrodė, kodėl to negalima būtų lengvai pašalinti, informuojant juos apie galimybę vėliau pasinaudoti Windows Media Player.

464    Penkta, darant prielaidą, kad nurodomi trūkumai būtų nepataisomi ir pakankamai teisiškai įrodyti, žalos Microsoft reputacijai sunkumo laipsnis labai priklausytų nuo 6 straipsnyje numatytos versijos realaus platinimo. Taigi šiuo atveju reikia priminti tai, kas jau buvo konstatuota (žr. 421−428 punktus), t. y., pirma, nesant pakankamų įrodymų, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neturi iš anksto nuspręsti apie korekcinės priemonės padarinius rinkai ir, antra, Microsoft pati iškėlė abejonių dėl 6 straipsnyje numatytos versijos pardavimų masto bei nenurodė rinkos negrįžtamo pasikeitimo rizikos.

465    Šešta, neatsižvelgiant į tai, kas jau buvo pasakyta, net darant prielaidą, kad Microsoft pakankamai teisiškai būtų įrodžiusi rimtą žalą savo reputacijai, ji neįrodė, jog egzistuoja struktūrinio bei teisinio pobūdžio kliūčių, trukdančių jai pasinaudoti reklamos priemonėmis, kurios leistų susigrąžinti reputaciją.

466    Taigi Microsoft nepavyko įrodyti, kad Sprendimo 4 straipsnio ir 6 straipsnio a punkto vykdymas gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą jos reputacijai.

467    Taip pat Microsoft pažymi du papildomus ir ypatingus žalos jos reputacijai aspektus: žalą prekių ženklams ir žalą jos autorių teisėms.

–       Dėl nurodomos žalos Microsoft prekių ženklams

468    Kalbant, pirma, apie žalą Microsoft prekių ženklams, tiek, kiek manoma, kad ji galėtų padaryti žalą jos reputacijai arba išplaukti iš pastarosios, ypač dėl 6 straipsnyje numatytos versijos blogos kokybės, šiuos argumentus reikia atmesti dėl 454−459 punktuose jau išdėstytų priežasčių. Galiausiai Microsoft neįrodė, kad nurodyti trūkumai, net darant prielaidą, kad jie egzistuoja, neigiamai bei reikšmingai paveiktų galutinių vartotojų suvokimą. Taigi reikia atmesti būtent argumentus, pateiktus „Nuomonėje dėl prekių ženklų teisės“ (priedas R.6), pridėtoje prie Microsoft prašymo.

469    Be to, nors Microsoft argumentai reiškia, kad jos prekių ženklas „Windows“ negarantuotų „pagrindinės koncepcijos“ išsaugojimo, teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, primena, kad esminė prekių ženklo paskirtis yra garantuoti galutiniam vartotojui arba naudotojui pažymėtų produktų arba paslaugų kilmės autentiškumą, leidžiant jiems aiškiai atskirti šį produktą arba paslaugą nuo kitos kilmės produktų arba paslaugų. Tam, jog prekių ženklas atliktų savo pagrindinį neiškreiptos konkurencijos sistemos, kurią siekia nustatyti EB sutartis, elemento vaidmenį, jis turi užtikrinti, kad visi juo pažymėti produktai arba paslaugos buvo pagamintos kontroliuojant vienintelei įmonei, kuri atsako už jų kokybę (žr. ypač 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Björnekulla Fruktindustrier, C‑371/02, dar nepaskelbta Rinkinyje, 20 punktą). Nors prekių ženklas leistų užtikrinti produkto tam tikrų objektyvių požymių buvimą, kam atrodo Microsoft pritaria, bet kuriuo atveju teisėjas, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas tik į Microsoft turimą „pagrindinės koncepcijos“ ir prekių ženklo suvokimą, kaip pastarąjį realiai suvokia klientai nagrinėjamoje rinkoje, neturi įrodymų, leidžiančių tai pakankamai tiksliai nustatyti. Taip yra ypač dėl įrodymų, leidžiančių šių klientų požiūriu įvertinti objektyvius požymius, kurie gali būti su tuo susiję, ir prireikus – realų šių požymių pasikeitimo pavojų.

470    Bet kuriuo atveju, kadangi, pirma, panaikinus Sprendimo 6 straipsnio a punktą, Microsoft turėtų galimybę iš naujo ir išimtine tvarka pardavinėti Windows versiją su Windows Media Player; kadangi, antra, Microsoft neįrodė, kad negalėtų prireikus pasinaudoti tinkamomis reklamos priemonėmis, ji nepagrindė, jog jos prekių ženklui būtų padaryta nepataisoma žala.

–       Dėl nurodomos žalos Microsoft autorių teisėms

471    Galiausiai, kalbant apie nurodomą žalą Microsoft autorių teisėms, reikia visų pirma pabrėžti, kad kompanija nenurodė, kaip žala šioms teisėms galėtų būti susijusi su jos nurodoma žala reputacijai.

472    Be to, Microsoft argumentai šiuo klausimu yra labai lakoniški ir neaiškūs. kompanija nenurodo šiuo atveju konkrečių teisės aktų, pagal kuriuos savo kūrinio pritaikymas – net priverstinis – padarytų žalą jos autorių teisėms.

473    Taip pat, vien tik aplinkybė, kad Komisijos sprendimas galėtų tam tikra dalimi paveikti intelektinės nuosavybės teises, nesant papildomų paaiškinimų, yra nepakankama siekiant nustatyti didelės ir nepataisomos žalos buvimą, bent jau neatsižvelgiant į minėtos žalos konkrečias pasekmes. Šioje byloje Microsoft nurodomos konkrečios pasekmės yra tik tos, kurios prieš tai buvo aprašytos ir atmestos kaip nepakankamos, siekiant nustatyti didelės ir nepataisomos žalos buvimą (411–466 punktai).

474    Galiausiai, nors Microsoft pažymi, kad 6 straipsnyje numatytos versijos kopijų platinimas, t. y. priverstinis jos kūrinių pritaikymas būtų moralinės žalos priežastis, neturint priešingų įrodymų, ši žala nebūtų nei didelė, nei nepataisoma, juo labiau, kaip jau buvo prieš tai konstatuota (422−429 punktai), nėra įrodyta, kad 6 straipsnyje numatyta versija galėtų būti platinama dideliais kiekiais arba kad Windows Media Player vėlesnis platinimas neužkirstų kelio 6 straipsnyje numatytos versijos platinimui.

475    Taigi Microsoft neįrodė, kad Sprendimo 6 straipsnio a punkto vykdymas galėtų padaryti jai didelę ir nepataisomą žalą, pažeisdamas jos reputacijai.

476    Iš to išplaukia, kad Microsoft neįrodė, jog Sprendimo 6 straipsnio a punkto vykdymas galėtų jai padaryti didelę ir nepataisomą žalą. Taigi, nesant būtinumo palyginti nagrinėjamų interesų, prašymas sustabdyti Sprendimo 6 straipsnio a punkto vykdymą turi būti atmestas.

477    Prašymas sustabdyti Sprendimo 4 straipsnio vykdymą (žr. šios nutarties 27 punktą) negali būti priimtas. Pirma, reikia konstatuoti, kad šio straipsnio pirmoji pastraipa pateikia nuorodą į Sprendimo 5 ir 6 straipsnius. Kadangi nėra būtinumo priimti skubaus sprendimo dėl 5 ir 6 straipsnių vykdymo sustabdymo, prašymas sustabdyti šios nukreipiančios nuostatos vykdymą taip pat yra atmestinas. Antra, kadangi prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiama sustabdyti Sprendimo 4 straipsnio antrosios pastraipos vykdymą, pakanka pažymėti, kad Microsoft nepateikė pakankamų argumentų, siekdama pagrįsti šią išvadą, ir kad bet kuriuo atveju šioje pastraipoje apibrėžto draudimo pasekmės šiame etape lieka tik hipotetinės.

478    Taigi reikia atmesti visą prašymą.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKAS

nutaria:

1.      Patenkinti Microsoft Corp prašymą dėl konfidencialumo užtikrinimo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje.

2.      Leisti Audiobanner.com, veikiančiai VideoBanner komerciniu pavadinimu, įstoti į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą Komisijos pusėje.

3.      Computer & Communications Industry Association išbraukti iš bylos kaip šalį, įstojusią į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą Komisijos pusėje.

4.      Novell Inc. išbraukti iš bylos kaip šalį, įstojusią į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą Komisijos pusėje.

5.      Atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

6.      Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

2004 m. gruodžio 22 d. paskelbta Liuksemburge.

Kancleris       Pirmininkas

H. Jung       B. Vesterdorf

Turinys

Bylos aplinkybės

Sprendimas

I –  Sprendime nustatytos atitinkamos rinkos ir Microsoft dominuojanti padėtis dviejose iš jų

A –  Sprendime nustatytos atitinkamos rinkos

B –  Microsoft dominuojanti padėtis AK klientų operacinių sistemų ir darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkose

II –  Sprendime nustatyti piktnaudžiavimo atvejai

A –  Sprendime nustatytas atsisakymas

B –  Sprendime nustatyti susieti pardavimai

III –  Korekcinės priemonės ir Microsoft paskirta bauda

Procesas dėl Amerikos kartelių teisės pažeidimo

Procesas

Dėl teisės

I –  Dėl prašymo užtikrinti konfidencialumą

II –  Dėl VideoBanner prašymo įstoti į bylą

III –  Dėl kai kurių šalių atsisakymo (įstoti į bylą) pasekmių

IV –  Dėl rašytinių dokumentų formos reikalavimų laikymosi

A –  Dėl pagrindinio ieškinio nuorodų

B –  Dėl dokumentų pateikimo proceso metu

C –  Dėl įrodymų trūkumo

D –  Dėl kai kurių kitų formos reikalavimų nesilaikymo

V –  Dėl esmės

A –  Dėl su suderinamumu susijusios informacijos

1.  Šalių argumentai

a)  Microsoft ir šalių, kurioms buvo leista įstoti į bylą jos pusėje, argumentai

Dėl fumus boni juris

Dėl skubaus sprendimo

–  Žala intelektinės nuosavybės teisėms

–  Microsoft komercinės laisvės pažeidimas

–  Negrįžtamas rinkos sąlygų pasikeitimas

Dėl interesų palyginimo

b)  Komisijos ir šalių, kurioms buvo leista įstoti į bylą jos pusėje, argumentai

Preliminarios pastabos

–  Dėl autorių teisių

–  Dėl patentų

–  Dėl komercinės paslapties

Dėl fumus boni juris

Dėl skubaus sprendimo

Dėl interesų palyginimo

2.  Teisėjo, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vertinimas

a)  Dėl fumus boni juris

b)  Dėl skubaus sprendimo

Preliminarios pastabos

Dėl didelės ir nepataisomos žalos, padarytos įpareigojimu atskleisti protokolų serveris-serveris specifikacijas

–  Dėl tariamo intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo

–  Dėl tariamo komercinės laisvės pažeidimo

–  Dėl tariamo rinkos sąlygų negrįžtamo pasikeitimo

Dėl didelės ir nepataisomos žalos, galinčios atsirasti dėl įpareigojimo atskleisti protokolų serveris-serveris specifikacijas

B –  Dėl susietų pardavimų klausimo

1.  Šalių argumentai

a)  Microsoft ir šalių, kurioms buvo leista įstoti į bylą jos pusėje, argumentai

Dėl fumus boni juris

Dėl skubaus sprendimo

–  Dėl žalos, kurią, Microsoft nuomone, sąlygoja pagrindinės jos operacinės sistemos Windows sandaros modelio atsisakymas

–  Dėl Microsoft reputacijai daromos ˛alos

Dėl interesų palyginimo

–  Dėl nebūtino Sprendimo 6 straipsnio a punkto vykdymo nedelsiant

–  Dėl žalos, kuri gali būti padaryta nedelsiant vykdant Sprendimo 6 straipsnio a punktą

–  Dėl Komisijos įsipareigojimų pagal TRIPS

b)  Komisijos ir šalių, kurioms buvo leista įstoti į bylą jos pusėje, argumentai

Dėl fumus boni juris

Dėl skubos

Dėl interesų palyginimo

2.  Teisėjo, kuriam suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vertinimas

a)  Dėl fumus boni juris

b)  Dėl skubaus sprendimo

Dėl nurodytos žalos operacinės sistemos Windows „pagrindiniam sandaros modeliui“

Dėl nurodomos žalos Microsoft reputacijai

–  Dėl nurodomos žalos Microsoft prekių ženklams

–  Dėl nurodomos žalos Microsoft autorių teisėms

* Proceso kalba: anglų.