Sujungtos bylos C‑84/17 P, C‑85/17 P ir C‑95/17 P

Société des produits Nestlé SA ir kt.

prieš

Mondelez UK Holdings & Services Ltd

„Apeliacinis skundas – Europos Sąjungos prekių ženklas – Trimatis prekių ženklas, vaizduojantis iš keturių batonėlių sudarytos šokolado plytelės formą – Motyvų ginčijimas apeliaciniame skunde – Neleistinumas – Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 – 7 straipsnio 3 dalis – Dėl naudojimo įgyto skiriamojo požymio įrodymas“

Santrauka – 2018 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1.        Apeliacinis skundas – Pagrindai – Reikalavimai, kad būtų pakeisti motyvai – Nepriimtinumas

(Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalis)

2.        Teismo procesas – „Res judicata“ galia – Apimtis

3.        Europos Sąjungos prekių ženklas – Trečiųjų šalių pastabos ir protestas – Protesto nagrinėjimas – Ankstesnio prekių ženklo naudojimo įrodymas – Naudojimas iš tikrųjų – Sąvoka – Vertinimo kriterijai – Naudojimo teritorinė apimtis

(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 15 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa)

4.        Europos Sąjungos prekių ženklas – Europos Sąjungos prekių ženklo sąvoka ir įgijimas – Absoliutūs atmetimo pagrindai – Skiriamojo požymio neturintys prekių ženklai – Išimtis – Skiriamojo požymio įgijimas dėl naudojimo – Prekių ženklas, neturintis skiriamojo požymio visoje Sąjungoje – Įgijimas dėl naudojimo taip pat visoje Sąjungoje

(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalis)

5.        Europos Sąjungos prekių ženklas – Europos Sąjungos prekių ženklo sąvoka ir įgijimas – Absoliutūs atmetimo pagrindai – Skiriamojo požymio neturintys prekių ženklai – Išimtis – Skiriamojo požymio įgijimas dėl naudojimo – Įrodymų įrodomoji galia

(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalis)

1.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 40-42 punktus)

2.      Res judicata galia taikoma tik tiems sprendimo motyvams, kurie grindžia jo rezoliucinę dalį, todėl nuo jos neatskiriami. Vadinasi, Bendrajam Teismui panaikinus Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) sprendimą, motyvai, kuriais remdamasis šis teismas atmetė tam tikrus šalių pateiktus argumentus, negali būti laikomi įgijusiais res judicata galią.

(žr. 52, 53 punktus)

3.      Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad reikalavimai, keliami tikrinant, ar prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 15 straipsnio 1 dalyje, kuri be pakeitimų buvo pakartota Reglamento Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 15 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, yra analogiški reikalavimams, susijusiems su žymens skiriamojo požymio įgijimu dėl naudojimo siekiant jį įregistruoti, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 3 dalį.

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad, skirtingai nuo bylos, kurioje priimtas 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Leno Merken (C‑149/11), kuriame Teisingumo Teismas patikslino, kad vertinant prekių ženklo „naudojimą iš tikrųjų Bendrijoje“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 15 straipsnio 1 dalį, nereikia atsižvelgti į valstybių narių teritorines sienas, 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimas Colloseum Holding (C‑12/12) susijęs ne su geografiniu paplitimu, svarbiu vertinant naudojimą iš tikrųjų, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, bet su galimybe pripažinti, kad toje nuostatoje įtvirtinta prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų sąlyga įvykdyta, kai įregistruotas prekių ženklas, įgijęs skiriamąjį požymį dėl kito sudėtinio prekių ženklo, kurio dalis jis yra, naudojimo, naudojamas tik šiame kitame sudėtiniame prekių ženkle arba tik kartu su kitu prekių ženklu ir šių dviejų prekių ženklų derinys pats įregistruotas kaip prekių ženklas.

Taigi 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimo Colloseum Holding (C‑12/12) 34 punkto negalima aiškinti taip, kad reikalavimai, taikomi vertinant geografinį paplitimą, leidžiantį įregistruoti prekių ženklą dėl naudojimo, yra analogiški reikalavimams, leidžiantiems išsaugoti prekių ženklo savininko teises.

Taip pat pažymėtina, kad, kiek tai susiję su jau įregistruoto Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimu iš tikrųjų, nėra nuostatos, analogiškos Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 daliai, todėl negalima automatiškai daryti prielaidos dėl tokio naudojimo nebuvimo vien todėl, kad atitinkamas prekių ženklas nebuvo naudotas Sąjungos dalyje.

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors pagrįsta reikalauti, kad Europos Sąjungos prekių ženklas būtų naudojamas didesnėje nei tik vienos valstybės narės teritorijoje, kad galėtų būti laikomas „naudojamu iš tikrųjų“, negalima atmesti galimybės, kad tam tikromis aplinkybėmis prekių arba paslaugų, kurioms Europos Sąjungos prekių ženklas įregistruotas, rinka apima tik vienos valstybės narės teritoriją, todėl šio prekių ženklo naudojimas šioje teritorijoje gali atitikti Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų sąlygas.

(žr. 70–74 punktus)

4.      Kalbant apie skiriamojo požymio įgijimą dėl prekių ženklo naudojimo, primintina, kad Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, jog pagal Reglamento Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 7 straipsnio 3 dalį žymuo gali būti įregistruotas kaip Europos Sąjungos prekių ženklas tik pateikus įrodymą, kad jis dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį Sąjungos dalyje, kurioje ab initio neturėjo tokio požymio, kaip tai suprantama pagal to paties straipsnio 1 dalies b punktą. Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad to straipsnio 2 dalyje nurodytą Sąjungos dalį prireikus gali sudaryti viena valstybė narė.

Vadinasi, prekių ženklas, kuris ab initio neturėjo skiriamojo požymio visose valstybėse narėse, pagal šią nuostatą gali būti įregistruotas tik įrodžius, kad dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį visoje Sąjungos teritorijoje.

2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (C‑98/11 P) 62 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors tiesa, kad turi būti įrodyta, jog prekių ženklas dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį toje Sąjungos dalyje, kurioje ab initio neturėjo tokio požymio, būtų nepagrįsta reikalauti pateikti tokio įgijimo įrodymų atskirai dėl kiekvienos valstybės narės.

Vis dėlto, iš šio samprotavimo nematyti, kad kai prekių ženklas neturi būdingo skiriamojo požymio visoje Sąjungoje, norint jį įregistruoti kaip Europos Sąjungos prekių ženklą pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį, pakanka įrodyti, kad jis dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį didelėje Sąjungos dalyje, net jei tokių įrodymų nebuvo pateikta dėl kiekvienos valstybės narės.

(žr. 75–78 punktus)

5.      Pagal jokią Reglamento Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo nuostatą nereikalaujama atskirais įrodymais įrodyti skiriamojo požymio įgijimą dėl naudojimo kiekvienoje konkrečioje valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7straipsnio 3 dalį. Todėl negali būti atmesta galimybė, kad įrodymai, patvirtinantys konkretaus žymens dėl naudojimo įgytą skiriamąjį požymį, gali turėti reikšmės, kalbant apie kelias valstybes nares ar net apie visą Sąjungą.

Pavyzdžiui, dėl tam tikrų prekių ar paslaugų ūkio subjektai gali sugrupuoti kelias valstybes nares į vieną platinimo tinklą ir, visų pirma dėl savo rinkodaros strategijos, laikyti šias valstybes nares viena ir ta pačia nacionaline rinka. Tokiu atveju žymens naudojimo tokioje tarpvalstybinėje rinkoje įrodymai gali turėti reikšmės visoms atitinkamoms valstybėms narėms.

Tas pats būtų, jei dėl geografinio, kultūrinio ar kalbinio dviejų valstybių narių artumo vienos valstybės atitinkama visuomenė pakankamai pažinotų kitos valstybės rinkoje siūlomas prekes ar paslaugas.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį norint įregistruoti prekių ženklą, ab initio neturintį skiriamojo požymio visose Sąjungos valstybėse narėse, nebūtina pateikti šio prekių ženklo dėl naudojimo įgyto skiriamojo požymio įrodymų dėl kiekvienos atskiros valstybės narės, pateiktais įrodymais turi būti galima įrodyti tokį įgijimą visose Sąjungos valstybėse narėse.

Į klausimą, ar pateiktų įrodymų pakanka tam, kad būtų įrodyta, jog konkretus žymuo dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį toje Sąjungos teritorijos dalyje, kurioje ab initio neturėjo tokio požymio, pirmiausia turi atsakyti Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) padaliniai, vertindami įrodymus.

Šį vertinimą kontroliuoja Bendrasis Teismas, kuris, gavęs ieškinį dėl Apeliacinės tarybos sprendimo, vienintelis turi kompetenciją konstatuoti faktus ir juos vertinti. Tačiau faktinių aplinkybių vertinimas, jeigu Bendrajam Teismui pateikti įrodymai nebuvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, kurį nagrinėdamas apeliacinį skundą gali tikrinti Teisingumo Teismas.

Vis dėlto, jeigu EUIPO padaliniai ar Bendrasis Teismas, įvertinę visus jiems pateiktus įrodymus, padaro išvadą, kad kai kurių iš jų pakanka įrodyti, jog konkretus žymuo dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį toje Sąjungos dalyje, kurioje jis ab initio neturėjo tokio požymio ir todėl jie pagrindžia jo įregistravimą kaip Europos Sąjungos prekių ženklo, šią išvadą jie privalo aiškiai nurodyti savo atitinkamuose sprendimuose.

(žr. 80–86 punktus)