TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. rugsėjo 6 d.(*)
„Reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 – Bendradarbiavimas renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose – Materialinė taikymo sritis – Vienos valstybės narės teismo atliekama kitoje valstybėje narėje gyvenančio liudytojo, kuris yra pagrindinės bylos šalis, apklausa – Galimybė bylos šalį iškviesti kaip liudytoją į kompetentingą teismą pagal šio teismo valstybės narės teisę“
Byloje C‑170/11
dėl Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) 2011 m. balandžio 1 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. balandžio 7 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo pateikti prejudicinį sprendimą byloje
Maurice Robert Josse Marie Ghislain Lippens,
Gilbert Georges Henri Mittler,
Jean Paul François Caroline Votron
prieš
Hendrikus Cornelis Kortekaas,
Kortekaas Entertainment Marketing BV,
Kortekaas Pensioen BV,
Dirk Robbard De Kat,
Johannes Hendrikus Visch,
Euphemia Joanna Bökkerink,
Laminco GLD N‑A,
Ageas NV, buvusi Fortis NV
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai A. Borg Barthet, M. Ilešič (pranešėjas), E. Levits ir J.‑J. Kasel,
generalinis advokatas N. Jääskinen,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. kovo 7 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– M. R. J. M. G. Lippens, G. G. H. Mittler ir J. P. F. C. Votron, atstovaujamų advocaten P. D. Olden ir H. H. Speyart,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir J. Langer,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, K. Petersen ir J. Kemper,
– Airijos, atstovaujamos BL P. Dillon Malone,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Szpunar,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos J. Heliskoski ir H. Leppo,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos H. Walker,
– Europos Komisijos, atstovaujamos R. Troosters,
susipažinęs su 2012 m. gegužės 24 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (OL L 174, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 121) išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp, viena vertus, Ageas NV, buvusios Fortis NV (toliau – Fortis), valdybos narių M. R. J. M. G. Lippens, G. G. H. Mittler ir J. P. F. C. Votron (toliau visi kartu – Lippens ir kt.), gyvenančių Belgijoje, ir, kita vertus, Fortis vertybinių popierių valdytojų H. C. Kortekaas, Kortekaas Entertainment Marketing BV, Kortekaas Pensioen BV, D. R. De Kat, J. H. Visch, E. J. Bökkerink ir Laminco GLD N‑A (toliau kartu – Kortekaas ir kt.) dėl žalos, kurią tariamai patyrė šie valdytojai dėl to, kad pasitikėjo informacija apie Fortis finansinę padėtį, kurią paskleidė šie valdybos nariai.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Reglamento Nr. 1206/2001 2, 7, 8, 10 ir 11 konstatuojamosiose dalyse teigiama:
„(2) Kad vidaus rinka veiktų tinkamai, teismų tarpusavio bendradarbiavimas renkant įrodymus turėtų pagerėti, o svarbiausia turėtų tapti paprastesnis ir spartesnis.
<...>
(7) Kadangi dažnai prieš priimant sprendimą civilinėje ar komercinėje byloje iki teismo vienoje valstybėje narėje būna labai svarbu surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje, Bendrijos veikla negali būti apribota tik teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose perdavimu, kuris nustatytas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse [OL L 160, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 227]. Dėl to būtina toliau gerinti valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimą įrodymų rinkimo srityje.
(8) Veiksminga civilinių ar komercinių bylų nagrinėjimo tvarka reikalauja, kad prašymų dėl įrodymų rinkimo perdavimas ir vykdymas tarp valstybių narių teismų turi būti atliekamas tiesiogiai ir greičiausiomis priemonėmis.
<...>
(10) Prašymas surinkti įrodymus turėtų būti įvykdytas skubiai. Jeigu prašymas negali būti įvykdytas per 90 dienų nuo dienos, kai jį gavo prašomasis teismas, jis turėtų apie tai pranešti prašančiajam teismui, nurodydamas priežastis, trukdančias skubiai įvykdyti prašymą.
(11) Kad būtų užtikrintas veiksmingas šio reglamento įgyvendinimas, prašymus surinkti įrodymus atsisakoma vykdyti tik išimtiniais atvejais.“
4 Reglamento Nr. 1206/2001 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:
„1. Šis reglamentas taikomas civilinėms ar komercinėms byloms, kai valstybės narės teismas pagal tos valstybės teisės nuostatas prašo:
a) kitos valstybės narės kompetentingo teismo surinkti įrodymus; arba
b) tiesiogiai surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje.
2. Prašymas negali būti rengiamas siekiant gauti įrodymų, kurie nėra skirti naudoti jau prasidėjusiame ar numatomame teismo procese.
3. Šiame reglamente sąvoka „valstybė narė“ – tai valstybės narės, išskyrus Daniją.“
5 Šio reglamento 10–16 straipsniuose reglamentuojamas prašomojo teismo renkamų įrodymų klausimas.
6 Reglamento Nr. 1206/2001 10 straipsnyje „Bendrosios nuostatos dėl prašymo vykdymo“ numatyta:
„1. Prašomasis teismas prašymą vykdo nedelsdamas, tačiau ne vėliau kaip per 90 dienų nuo prašymo gavimo dienos.
2. Prašomasis teismas prašymą vykdo pagal savo valstybės narės teisę.
3. Prašantysis teismas gali reikalauti, kad prašymas būtų vykdomas specialia tvarka, numatyta jo valstybės narės teisėje <...>. Prašomasis teismas laikosi tokio reikalavimo, nebent ši tvarka nesuderinama su prašomojo teismo valstybės narės teise arba dėl didelių praktinių sunkumų. Jeigu prašomasis teismas nesilaiko šio reikalavimo dėl vienos iš šių priežasčių, jis informuoja prašantįjį teismą <...>.
4. Prašantysis teismas gali prašyti prašomojo teismo renkant įrodymus naudoti ryšio technologiją, pirmiausia vaizdo konferencijos ir telekonferencijos būdą.
Prašomasis teismas laikosi tokio reikalavimo, nebent jis nesuderinamas su prašomojo teismo valstybės narės teise arba dėl didelių praktinių sunkumų.
<...>“
7 Šio reglamento 12 straipsnyje „Rinkimas būnant ir dalyvaujant prašančiojo teismo atstovams“ pažymėta:
„1. Jeigu tai suderinama su prašančiojo teismo valstybės narės teise, prašančiojo teismo atstovai turi teisę dalyvauti, kai įrodymus renka prašomasis teismas.
2. Šiame straipsnyje sąvoka „atstovas“ apima prašančiojo teismo paskirtus teisėjus pagal jo valstybės narės teisę. Prašantysis teismas pagal savo valstybės narės teisę gali paskirti ir bet kurį kitą asmenį, tokį kaip ekspertą.
<...>
4. Jeigu prašančiojo teismo atstovai prašomi dalyvauti renkant įrodymus, prašomasis teismas šio reglamento 10 straipsnyje nustatyta tvarka nustato sąlygas, kuriomis jie gali dalyvauti.
<...>“
8 Reglamento Nr. 1206/2001 17 straipsnyje „Prašančiojo teismo tiesiogiai renkami įrodymai“ nustatyta:
„1. Jeigu teismas prašo, kad įrodymai būtų tiesiogiai renkami kitoje valstybėje narėje, jis prašymą paduoda šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje minėtai tos valstybės centrinei įstaigai arba kompetentingai institucijai <...>.
<...>
3. Įrodymus renka teisėjas arba bet kuris kitas asmuo, toks kaip ekspertas, kuris bus paskirtas pagal prašančiojo teismo valstybės narės teisę.
4. Per 30 dienų nuo prašymo gavimo dienos prašomosios valstybės narės centrinė įstaiga arba kompetentinga institucija informuoja prašantįjį teismą, ar prašymas yra priimtinas, o prireikus, kokiomis sąlygomis pagal jos valstybės narės teisę turi būti įvykdytas <...>.
Pirmiausia centrinė įstaiga arba kompetentinga institucija gali paskirti savo valstybės narės teismą dalyvauti renkant įrodymus, kad būtų užtikrintas tinkamas šio straipsnio ir nustatytų sąlygų taikymas.
Centrinė įstaiga arba kompetentinga institucija skatina naudoti tokias ryšio technologijas, kaip vaizdo konferencijos ir telekonferencijos.
5. Centrinė įstaiga arba kompetentinga institucija gali atsisakyti tiesiogiai rinkti įrodymus tik tuo atveju, jeigu:
a) prašymas nepriklauso šio reglamento taikymo sričiai, kuri nurodyta šio reglamento 1 straipsnyje;
b) prašyme nėra visos reikalingos informacijos pagal šio reglamento 4 straipsnį; arba
c) tiesioginis įrodymų rinkimas prieštarauja jo [jos] valstybės narės pagrindiniams teisės principams.
6. Nepažeisdamas šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, prašantysis teismas prašymą vykdo pagal savo valstybės narės teisę.“
9 Šio reglamento 21 straipsnio „Sąsaja su valstybių narių pasirašytomis arba ateityje pasirašytinomis sutartimis ar susitarimais“ 2 dalyje numatyta:
„Šis reglamentas netrukdo dviem valstybėms narėms arba keletui jų taikyti arba sudaryti sutartis ar susitarimus dėl tolesnio įrodymų rinkimo palengvinimo, jeigu jie neprieštarauja šiam reglamentui.“
Nyderlandų teisė
10 Liudytojų apklausą ir išankstinę liudytojų apklausą Nyderlanduose reglamentuoja civilinio proceso kodeksas (Wetboek van Burgerlijke Rechtsvordering, toliau – WBR).
11 Pagal WBR 164 straipsnį:
„1. Šalys taip pat gali būti šaukiamos į teismą kaip liudytojos.
<...>
3. Jei šalis, kuri turi duoti parodymus kaip liudytoja, neatvyksta į teismo posėdį, neatsako į jai pateiktus klausimus arba atsisako pasirašyti po parodymais, teismas gali tuo remdamasis padaryti reikiamas išvadas.“
12 WBR 165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „visi asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka šaukiami į teismą kaip liudytojai, privalo atvykti ir liudyti“.
13 WBR 176 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Jeigu tarptautinėje sutartyje arba ES reglamente nenumatyta kitaip, liudytojui gyvenant užsienyje, teismas gali prašyti savo pasirinktos tos šalies, kurioje yra liudytojo gyvenamoji vieta, institucijos atlikti apklausą, jei įmanoma, liudytoją prisaikdinant, arba pavesti šią apklausą atlikti Nyderlandų konsuliniam pareigūnui, kurio veiklos teritorijoje yra šio liudytojo nuolatinė gyvenamoji vieta.“
14 WBR 186 straipsnyje numatyta:
„1. Tais atvejais, kai pagal įstatymą leidžiami liudytojų parodymai, suinteresuotojo asmens prašymu gali būti nurodyta nedelsiant atlikti išankstinę liudytojų apklausą prieš pareiškiant ieškinį.
2. Kai byla jau iškelta, šalies prašymu teismas gali nurodyti nedelsiant atlikti išankstinę liudytojų apklausą.“
15 WBR 189 straipsnyje nustatyta, kad „nuostatos dėl liudytojo apklausos taip pat taikomos išankstinei apklausai“.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
16 2009 m. rugpjūčio 3 d. Kortekaas ir kt., kurie turėjo Fortis vertybinių popierių, kreipėsi į Rechtbank Utrecht (Nyderlandai) su ieškiniu trims Fortis valdybos nariams Lippens ir kt. ir pačiai bendrovei. Šiame procese Kortekaas ir kt. reikalauja, kad iš jų būtų priteista atlyginti žalą, kurią jie tariamai patyrė nusipirkę arba išlaikę vertybinius popierius remdamiesi 2007 m. ir 2008 m. Lippens ir kt. viešai paskelbta informacija apie Fortis finansinę situaciją ir apie dividendus, kuriuos ji paskirstys 2008 m.
17 Siekdami išsiaiškinti, ką pasakė Lippens ir kt. ir kokia informacija jiems buvo žinoma minėtu laikotarpiu, 2009 m. rugpjūčio 6 d. Kortekaas ir kt. paprašė Rechtbank Utrecht atlikti pirmalaikę Lippens ir kt. apklausą. 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi šis teismas patenkino šį prašymą ir nurodė, kad apklausą atliks paskirtas įgaliotas teisėjas.
18 2009 m. gruodžio 9 d. Lippens ir kt. pateikė prašymą Rechtbank Utrecht kreiptis dėl teisinės pagalbos, kad jiems būtų suteikta galimybė būti apklaustiems prancūzakalbio teisėjo Belgijoje, kur jie gyvena. Jų prašymas buvo atmestas 2010 m. vasario 3 d. nutartimi.
19 Lippens ir kt. dėl šios nutarties pateikus apeliacinį skundą Gerechtshof te Amsterdam, šis teismas 2010 m. gegužės 18 d. nutartimi patvirtino ją remdamasis WBR 176 straipsnio 1 dalimi, kuria teismui, turinčiam apklausti kitoje valstybėje gyvenantį liudytoją, suteikiama galimybė, o ne pareiga kreiptis teisinės pagalbos. Šis teismas nurodė, kad liudytojai iš esmės turi būti apklausiami tame teisme, kuriame byla nagrinėjama, ir kad šiuo atveju nėra jokios aplinkybės, kuria būtų galima pateisinti išimtį iš šios taisyklės Lippens ir kt. naudai, atsižvelgiant, be kita ko, į Kortekaas ir kt. prieštaravimą. Apklausa Belgijoje negali būti pateisinama ir kalbinėmis priežastimis, nes Lippens ir kt. turi galimybę per apklausą Nyderlanduose bendrauti per vertėją.
20 Lippens ir kt. pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme dėl šios Gerechtshof te Amsterdam nutarties.
21 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog Reglamentu Nr. 1206/2001 nedraudžiama, pirma, kad valstybės narės teismas, laikydamasis toje valstybėje galiojančios teisės, kviestų į teismą kitoje valstybėje narėje gyvenantį liudytoją, ir, antra, kad šio liudytojo neatvykimas lemtų šioje teisėje numatytas pasekmes.
22 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jokia Reglamento Nr. 1206/2001 nuostata neleidžia daryti išvados, jog dėl jame numatytų įrodymų rinkimo priemonių negalima imtis valstybių narių teisėje numatytų įrodymų rinkimo priemonių. Šio teismo nuomone, Reglamentu Nr. 1206/2001 siekiama tik palengvinti įrodymų rinkimą ir juo valstybės narės neįpareigojamos keisti jų nacionalinėje proceso teisėje nustatytų įrodymų rinkimo priemonių. Tačiau jam kyla klausimas, ar iš 2005 m. balandžio 28 d. Sprendimo St. Paul Dairy (C‑104/03, Rink. p. I‑3481, 23 punktas) neišplaukia, kad rinkdamos kitoje valstybėje narėje esančius įrodymus valstybės narės privalo vadovautis šiuo reglamentu.
23 Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar reglamentą [Nr. 1206/2001], ypač jo 1 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip, kad teismas, norintis apklausti kitoje valstybėje narėje gyvenantį liudytoją, taip rinkdamas įrodymus privalo visada taikyti Reglamente Nr. 1206/2001 įtvirtintas procedūras, ar vis dėlto jis gali naudotis nacionalinėje proceso teisėje numatytomis procedūromis, kaip antai liudytojo iškvietimas?“
Dėl prejudicinio klausimo
24 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 1206/2001 nuostatas, ypač jo 1 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip, kad kompetentingas vienos valstybės narės teismas, norintis apklausti kaip liudytoją kitoje valstybėje narėje gyvenančią šalį, privalo, kad atliktų tokią apklausą, visada taikyti šiame reglamente numatytas įrodymų rinkimo priemones, ar, atvirkščiai, šis teismas turi galimybę iškviesti šią šalį ir ją išklausyti laikydamasis šio teismo valstybės narės teisės.
25 Pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis Reglamento Nr. 1206/2001 1 straipsnio 1 dalimi, šis reglamentas taikomas civilinėms arba komercinėms byloms, kai valstybės narės teismas pagal tos valstybės teisės nuostatas arba prašo kitos valstybės narės kompetentingo teismo surinkti įrodymus, arba prašo leisti pačiam tiesiogiai juos surinkti šioje valstybėje.
26 Šiuo atžvilgiu pirmiausia konstatuotina, kad Reglamento Nr. 1206/2001 dalykinė taikymo sritis, kaip ji apibrėžta šiame straipsnyje ir kaip matyti iš šio reglamento sistemos, apima tik dvi įrodymų rinkimo priemones: pirma, kai pagal šio reglamento 10–16 straipsnius kitos valstybės narės prašančiojo teismo prašymu įrodymus renka prašomasis teismas ir, antra, kai juos renka prašantysis teismas kitoje valstybėje narėje šio reglamento 17 straipsnyje nustatyta tvarka.
27 Kita vertus, Reglamente Nr. 1206/2001 nėra jokios nuostatos, kuria būtų reglamentuojama arba draudžiama vienos valstybės narės teismo galimybė iškviesti kitoje valstybėje narėje gyvenančią šalį atvykti į jį ir tiesiogiai jame duoti parodymus.
28 Vadinasi, Reglamentas Nr. 1206/2001 iš principo taikytinas tik tokiu atveju, kai vienos valstybės narės teismas nusprendžia įrodymus rinkti taikydamas vieną iš dviejų šiame reglamente numatytų įrodymų rinkimo priemonių, ir šiuo atveju jis privalo laikytis su šiomis priemonėmis susijusios tvarkos.
29 Toliau primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1206/2001 2, 7, 8, 10 ir 11 konstatuojamąsias dalis jo tikslas yra užtikrinti paprastą, veiksmingą ir greitą įrodymų rinkimą užsienyje. Dėl vienos valstybės narės teismo atliekamo įrodymų rinkimo kitoje valstybėje narėje negali būti uždelsiama nagrinėti nacionalines bylas. Todėl, siekiant pašalinti galimas kliūtis šioje srityje, šiuo reglamentu nustatyta visoms valstybėms narėms, išskyrus Danijos Karalystę, privaloma tvarka (žr. 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo Weryński, C‑283/09, Rink. p. I‑601, 62 punktą).
30 Reikia pasakyti, kad toks Reglamento Nr. 1206/2001 nuostatų aiškinimas, pagal kurį būtų apskritai draudžiama vienos valstybės narės teismui pagal savo nacionalinę teisę iškviesti kitoje valstybėje narėje gyvenančią šalį kaip liudytoją ir ją išklausyti pagal šią nacionalinę teisę, šio tikslo neatitinka. Kaip pastebėjo Čekijos Respublikos ir Lenkijos vyriausybės ir generalinis advokatas savo išvados 44 punkte, toks aiškinimas apribotų šio teismo galimybes atlikti tokios šalies apklausą.
31 Taigi, akivaizdu, kad tam tikromis aplinkybėmis, ypač jeigu šaukiama kaip liudytoja šalis savanoriškai pasirengusi atvykti į teismą, kompetentingam teismui gali būti paprasčiau, veiksmingiau ir greičiau ją apklausti vadovaujantis savo nacionaline teise, o ne taikant Reglamente Nr. 1206/2001 numatytas įrodymų rinkimo priemones.
32 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad apklausa, kurią pagal savo nacionalinę teisę atlieka kompetentingas teismas, jam suteikia galimybę ne tik tiesiogiai apklausti šalį, bet ir suvesti ją į akistatą su kitomis prireikus apklausoje dalyvaujančiomis šalimis arba liudytojais, taip pat, prireikus pateikiant papildomus klausimus, pačiam patikrinti jos parodymų patikimumą, atsižvelgiant į visas bylos faktines ir teisines aplinkybes. Taigi tokia apklausa skiriasi nuo prašomojo teismo įrodymų rinkimo pagal šio reglamento 10–16 straipsnius, nors pagal jo 12 straipsnį tam tikromis aplinkybėmis leidžiama, kad taip renkant įrodymus būtų ir dalyvautų prašančiojo teismo atstovai. Tiesioginis įrodymų rinkimas pagal šio reglamento 17 straipsnį suteikia galimybę prašančiajam teismui pačiam atlikti apklausą pagal jo valstybės narės teisę, bet vis dėlto jam reikalingas prašomosios valstybės narės centrinės įstaigos arba kompetentingos institucijos leidimas ir taikomos jų nustatytos sąlygos bei kiti šiame straipsnyje numatyti reikalavimai.
33 Galiausiai aiškinimą, kad Reglamentu Nr. 1206/2001 išsamiai nereglamentuojamas įrodymų rinkimas už valstybės ribų, o juo tik siekiama palengvinti jų rinkimą ir leidžiama naudotis kitomis priemonėmis, turinčiomis tą patį tikslą, patvirtina Reglamento Nr. 1206/2001 2 dalis, pagal kurią aiškiai leidžiami valstybių narių sutartys arba susitarimai dėl tolesnio įrodymų rinkimo palengvinimo, jeigu jie neprieštarauja šiam reglamentui.
34 Žinoma, minėto Sprendimo St. Paul Dairy 23 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad prašymas apklausti liudytoją bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, aplinkybėmis gali būti panaudotas kaip priemonė išvengti vienos valstybės narės teismo prašymų atlikti parengtinio tyrimo veiksmą kitoje valstybėje narėje perdavimą ir nagrinėjimą reglamentuojančių Reglamento Nr. 1206/2001 taisyklių, nustatančių vienodas garantijas ir pasekmes visiems bylos dalyviams, taikymo.
35 Vis dėlto šio konstatavimo negalima vertinti taip, kad juo vienos valstybės narės teismui, kompetentingam nagrinėti bylą iš esmės ir norinčiam apklausti kitoje valstybėje narėje gyvenantį liudytoją, nustatoma pareiga surengti apklausą pagal Reglamente Nr. 1206/2001 numatytas taisykles.
36 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš aplinkybių, kuriomis priimtas tas sprendimas, išskirtina tai, kad vienos iš šalių prašymas atlikti išankstinę liudytojo apklausą buvo tiesiogiai adresuotas liudytojo gyvenamosios vietos valstybės narės teismui, kuris neturėjo jurisdikcijos nagrinėti bylos iš esmės. Pažymėtina, kad toks prašymas tikrai galėtų būti panaudotas kaip priemonė išvengti Reglamento Nr. 1206/2001 taikymo, nes dėl jo kompetentingas teismas, kuriam šis prašymas ir turėtų būti pateiktas, gali netekti galimybės šio liudytojo apklausą atlikti pagal šiame reglamente numatytas taisykles. Tačiau šios bylos aplinkybės skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas minėtas Sprendimas St. Paul Dairy, aplinkybių, nes prašymas atlikti išankstinę apklausą buvo pateiktas kompetentingam teismui.
37 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad vienos valstybės narės kompetentingas teismas turi galimybę iškviesti kaip liudytoją kitoje valstybėje narėje gyvenančią šalį ir ją išklausyti pagal šio teismo valstybės narės teisę.
38 Be to, tuo atveju, kai be pagrįstų priežasčių šalis neatvyksta liudyti į teismą, minėtas teismas išlaiko teisę prireikus taikyti jo valstybės narės teisėje numatytas pasekmes su sąlyga, kad jos bus taikomos laikantis Sąjungos teisės.
39 Tokiomis aplinkybėmis į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1206/2001 nuostatos, ypač jo 1 straipsnio 1 dalis, aiškintinos taip, kad kompetentingas vienos valstybės narės teismas, norintis apklausti kaip liudytoją kitoje valstybėje narėje gyvenančią šalį, turi galimybę, kad atliktų tokią apklausą, iškviesti šią šalį ir ją išklausyti laikydamasis šio teismo valstybės narės teisės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose nuostatas, ypač jo 1 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip, kad kompetentingas vienos valstybės narės teismas, norintis apklausti kaip liudytoją kitoje valstybėje narėje gyvenančią šalį, turi galimybę, kad atliktų tokią apklausą, iškviesti šią šalį ir ją išklausyti laikydamasis šio teismo valstybės narės teisės.
Parašai.