TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. balandžio 11 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Mokėjimo paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva 2007/64/EB – 2 ir 58 straipsniai – Taikymo sritis – Mokėjimo paslaugų vartotojai – Sąvoka – Trečiojo asmens pateikto tiesioginio debeto pavedimo nurodymo, susijusio su jam nepriklausančia sąskaita, vykdymas – Sąskaitos, iš kurios nurašytos lėšos, savininko sutikimo nebuvimas – Nesankcionuota mokėjimo operacija“
Byloje C-295/18
dėl Tribunal da Relação do Porto (Porto apeliacinis teismas, Portugalija) 2018 m. vasario 21 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. balandžio 30 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Mediterranean Shipping Company (Portugal) – Agentes de Navegação SA
prieš
Banco Comercial Português SA,
Caixa Geral de Depósitos SA
TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija)
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. Lycourgos, teisėjai E. Juhász ir I. Jarukaitis (pranešėjas),
generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Mediterranean Shipping Company (Portugal) – Agentes de Navegação SA, atstovaujamos advogado P. Neves de Sousa,
– Banco Comercial Português SA, atstovaujamo advogados M. Mendes Pereira ir N. Carrolo dos Santos,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, T. Larsen, A. Pimenta ir G. Fonseca,
– Europos Komisijos, atstovaujamos P. Costa de Oliveira ir H. Tserepa-Lacombe,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1), 2 ir 58 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Mediterranean Shipping Company (Portugal) – Agentes de Navegação SA (toliau – MSC) ir Banco Comercial Português SA (BCP bankas) dėl tam tikrų sumų, pervestų iš MSC sąskaitos be jos sutikimo, grąžinimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyva 2007/64 nuo 2018 m. sausio 13 d. buvo panaikinta ir pakeista 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL L 337, 2015, p. 35). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kada susiklostė nagrinėjamos faktinės aplinkybės, pagrindinei bylai taikytina Direktyva 2007/64.
4 Direktyvos 2007/64 3, 4, 24, 31 ir 35 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(3) [Valstybių narių mokėjimo paslaugų rinkos] srityje jau priimta keletas [Europos Sąjungos] aktų <…> Šių priemonių vis dar nepakanka. Be to, greta egzistuojant nacionalinėms nuostatoms ir neišbaigtai [Sąjungos] sistemai, kyla painiava ir trūksta teisinio tikrumo.
(4) Todėl būtina [Sąjungos] lygiu sukurti šiuolaikišką ir nuoseklią mokėjimo paslaugų teisinę struktūrą, kuri būtų neutrali ir užtikrintų lygiavertes sąlygas visoms mokėjimo sistemoms, kad būtų išsaugota pasirinkimo galimybė vartotojams, kuri, lyginant su esamomis nacionalinėmis sistemomis, būtų didelis žingsnis pirmyn vartotojo patiriamų išlaidų, saugumo ir veiksmingumo srityje.
<…>
(24) Praktikoje bendrosios sutartys ir jose nustatytos mokėjimo operacijos yra daug labiau įprastos ir ekonominiu požiūriu svarbesnės už vieno mokėjimo operacijas. Bendroji sutartis yra būtina, jei yra mokėjimo sąskaita arba konkreti mokėjimo priemonė. <…>
<…>
(31) Siekiant sumažinti riziką, susijusią su nesankcionuotomis arba netinkamai atliktomis mokėjimo operacijomis, ir jų pasekmes, mokėjimo paslaugų vartotojas turėtų kuo greičiau informuoti mokėjimo paslaugų teikėją apie visus ginčus, susijusius su tariamai nesankcionuotomis arba netinkamai atliktomis mokėjimo operacijomis, jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas įvykdė savo informavimo pareigas pagal šią direktyvą. <…>
<…>
(35) Turėtų būti numatytos nuostatos dėl nuostolių paskirstymo nesankcionuotų mokėjimo operacijų atveju. <…>“
5 Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta:
„Šioje direktyvoje nustatomos taisyklės, pagal kurias valstybės narės nustato šias šešias mokėjimo paslaugų teikėjų kategorijas:
a) kredito įstaigos <…>“
6 Minėtos direktyvos 2 straipsnyje numatyta:
„1. Ši direktyva taikoma mokėjimo paslaugoms, teikiamoms [Sąjungoje]. Tačiau, išskyrus 73 straipsnį, III ir IV antraštinės dalys taikomos, kai tiek mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo, tiek gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo arba mokėjimo operaciją atliekančio vieno mokėjimo paslaugų teikėjo buvimo vieta yra [Sąjungoje].
2. III ir IV antraštinės dalys taikomos eurais arba euro zonai nepriklausančios valstybės narės valiuta teikiamoms mokėjimo paslaugoms.
3. Valstybės narės gali atsisakyti taikyti visas šios direktyvos nuostatas ar jų dalį 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (OL L 177, 2006, p. 1) 2 straipsnyje nurodytoms įmonėms, išskyrus nurodytas pirmoje ir antroje to straipsnio įtraukoje.“
7 Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje išvardytos operacijos ir paslaugos, kurioms direktyva netaikoma.
8 Direktyvos 2007/64 4 straipsnyje pateikiamos tokios šioje direktyvoje vartojamų sąvokų apibrėžtys:
„<…>
3) mokėjimo paslauga – bet kuri priede išvardyta veiklos rūšis;
<…>
5) mokėjimo operacija – mokėtojo arba mokėjimų gavėjo inicijuotas veiksmas, kai lėšos perduodamos, pervedamos arba išimamos neatsižvelgiant į mokėtojo ir mokėjimų gavėjo įsipareigojimus, kuriais grindžiama operacija;
<…>
7) mokėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi mokėjimo sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo iš tos mokėjimo sąskaitos nurodymą arba, jeigu mokėjimo sąskaitos nėra, fizinis arba juridinis asmuo, kuris duoda mokėjimo nurodymą;
8) gavėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris yra numatytas mokėjimo operacijos lėšų gavėjas;
9) mokėjimo paslaugų teikėjas – 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos įstaigos <…>;
10) mokėjimo paslaugų vartotojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris naudojasi mokėjimo paslauga kaip mokėtojas ir (arba) kaip gavėjas;
<…>
14) mokėjimo sąskaita – vieno ar kelių mokėjimo paslaugų vartotojų vardu atidaryta sąskaita, naudojama mokėjimo operacijoms vykdyti;
<…>
28) tiesioginis debetas – mokėjimo paslauga, kurią teikiant lėšos nurašomos iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos, kai mokėjimo operaciją inicijuoja gavėjas, remdamasis gavėjui, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui arba mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui duotu mokėtojo sutikimu;
<…>“
9 Šios direktyvos III antraštinė dalis „Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų skaidrumas ir informacijos reikalavimai“ apima 30–50 straipsnius. Šios direktyvos 42 straipsnyje, kuris yra šios antraštinės dalies 3 skyriuje „Bendrosios sutartys“, nurodoma informacija, kuri turi būti pateikta mokėjimo paslaugų vartotojui, ir sąlygos, apie kurias jam turi būti pranešta. Pagal šio straipsnio 5 punkto d papunktį prie jų priskiriama informacija apie tai, kaip ir per kokį laikotarpį mokėjimo paslaugų vartotojas turi informuoti mokėjimo paslaugų teikėją apie nesankcionuotą ar netinkamai atliktą operaciją pagal 58 straipsnį, bei informacija apie mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybę už neleistinas mokėjimo operacijas pagal 60 straipsnį. Šios direktyvos 37 straipsnio, esančio tos pačios antraštinės dalies 2 skyriuje „Vieno mokėjimo operacijos“, 2 dalyje numatyta panaši pareiga informuoti vieno mokėjimo operacijų atveju.
10 Direktyvos 2007/64 IV antraštinė dalis „Teisės ir pareigos, susijusios su mokėjimo paslaugų teikimu ir naudojimu“ apima 51–83 straipsnius. Šios direktyvos 54 straipsnio, esančio šios antraštinės dalies 2 skyriuje „Mokėjimo operacijų sankcionavimas“, 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad mokėjimo operacija būtų laikoma autorizuota tik tada, kai mokėtojas davė sutikimą įvykdyti mokėjimo operaciją. <…>
2. Sutikimas įvykdyti mokėjimo operaciją ar keletą mokėjimo operacijų pateikiamas mokėtojo ir jo mokėjimo paslaugų teikėjo sutarta forma.
Jei nėra tokio sutikimo, laikoma, kad mokėjimo operacija yra nesankcionuota.“
11 Pagal šios direktyvos 58 straipsnį „Pranešimas apie nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas“:
„Mokėjimo paslaugų vartotojui ištaisymą mokėjimo paslaugų teikėjas atlieka tik tuo atveju, jei jis, sužinojęs apie visas nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas, dėl kurių gali būti pateikiami reikalavimai <…>, praneša savo mokėjimo paslaugų teikėjui nepagrįstai nedelsdamas ir ne vėliau kaip per 13 mėnesių nuo nurašymo iš sąskaitos datos, išskyrus atvejus, <…> kuriais mokėjimo paslaugų teikėjas nepateikė informacijos apie tą mokėjimo operaciją ar nesudarė sąlygų su ja susipažinti pagal III antraštinę dalį.“
12 Minėtos direktyvos 59 straipsnio „Mokėjimo operacijų autentiškumo patvirtinimo ir įvykdymo įrodymas“ 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės turi reikalauti, kad jei mokėjimo paslaugų vartotojas neigia sankcionavęs mokėjimo operaciją, kuri buvo įvykdyta, ar teigia, kad mokėjimo operacija buvo įvykdyta netinkamai, tai jo mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota, įrašyta į sąskaitas ir jos nepaveikė techninis sutrikimas arba kitas trūkumas.“
13 Tos pačios direktyvos 60 straipsnio „Mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už nesankcionuotas mokėjimo operacijas“ 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės turi užtikrinti, kad, nedarant poveikio 58 straipsniui, nesankcionuotos mokėjimo operacijos atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas mokėtojui sugrąžintų nesankcionuotos mokėjimo operacijos sumą ir atitinkamais atvejais atstatytų mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jeigu nesankcionuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta.“
14 Direktyvos 2007/64 priede išvardytos jos 4 straipsnio 3 punkte nurodytos mokėjimo paslaugos. Šio priedo 3 punkte nustatyta:
„Mokėjimo operacijų vykdymas, įskaitant lėšų pervedimą į mokėjimo sąskaitą, atidarytą vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba kito mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje:
– tiesioginio debeto pervedimų vykdymas, įskaitant vienkartinius tiesioginio debeto pervedimus,
<…>“
Portugalijos teisė
15 Direktyva 2007/64 į Portugalijos teisę buvo perkelta 2009 m. spalio 30 d. decreto-lei no 317/2009 (Dekretas įstatymas Nr. 317/2009, 2009 m. spalio 30 d. Diário da República, 1-oji serija, Nr. 211), jo I priede patvirtintos taisyklės, reglamentuojančios mokėjimo įstaigos veiklos pradėjimą ir mokėjimo paslaugų teikimą.
16 Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos šių taisyklių (toliau – RJSP) redakcijos 2 straipsnyje pateiktos apibrėžtys iš esmės atitinka apibrėžtis, pateiktas Direktyvos 2007/64 4 straipsnyje. Konkrečiai šio 2 straipsnio i, j ir m punktuose pakartotos šios direktyvos 4 straipsnio 7, 8 ir 10 punktuose pateiktos apibrėžtys, o RJSP 69 straipsnis iš esmės atitinka šios direktyvos 58 straipsnį.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
17 MSC turi indėlių sąskaitą BCP banke. 2014 m. atlikusi auditą ši bendrovė pastebėjo, kad iš sąskaitos reguliariai buvo atliekami tiesioginio debeto pervedimai trečiajam asmeniui (toliau – mokėjimo užsakovas), su kuriuo jos nesiejo jokie ryšiai, ir kad ji nebuvo davusi BCP bankui leidimo atlikti tokius pervedimus.
18 2014 m. lapkričio 17 d. raštu MSC paprašė BCP banko panaikinti šiuos tiesioginio debeto pervedimus, grąžinti jau nurašytas sumas ir pateikti kopijas dokumentų, kuriais buvo leista tokius tiesioginio debeto pervedimus vykdyti. Po to, kai šie du subjektai pasikeitė informacija, minėtas bankas patenkino prašymą panaikinti tiesioginio debeto pervedimus ir grąžino 683,48 EUR sumą, kuri iš sąskaitos buvo nurašyta vykdant tiesioginio debeto pervedimams 2014 m. spalio ir lapkričio mėnesiais.
19 Vykstant tokiam keitimuisi informacija, iš Caixa Geral de Depósitos SA, t. y. banko, kuriame yra sąskaita, į kurią šie pervedimai buvo vykdomi (toliau – mokėjimo užsakovo bankas), buvo gauta dokumento, kuriuo sankcionuoti nagrinėjami tiesioginio debeto pervedimai, kopija. Taigi BCP bankas galėjo konstatuoti, kad šis sankcionuojantis dokumentas buvo išduotas ne sąskaitos, iš kurios nurašytos lėšos, savininkės MSC, bet trečiojo subjekto, kuris ir yra mokėjimo užsakovas, siekiant, kad mokėjimai jam būtų atliekami pervedant pinigus iš sąskaitos; minėtas sankcionuojantis dokumentas atskleidė, kad skiriasi nurodytas sąskaitos numeris ir banko identifikavimo numeris, kuris buvo MSC identifikavimo numeris BCP banke.
20 2014 m. gruodžio 10 d. MSC vėl kreipėsi į BCP banką ir nurodė, kad iš jos sąskaitos nepagrįstai atliekami tiesioginio debeto pervedimai. 2014 m. gruodžio 16 d. raštu bankas patvirtino, kad MSC nebuvo davusi tokio sankcionuojančio dokumento arba kad jis buvo neteisėtas, ir aplinkybę, kad todėl MSC turėjo teisę susigrąžinti per 13 mėnesių, kaip numatyta RJSP 69 straipsnyje, pervestas sumas arba sumą, kuri buvo sumokėta atliekant tiesioginio debeto pervedimus 2013 m. spalio–2014 m. gruodžio mėnesiais. Minėtas bankas nurodė grąžinti sumas.
21 Vėliau MSC konstatavo, kad nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. remiantis tuo pačiu ginčijamu sankcionuojančiu dokumentu iš jos sąskaitos buvo nurašyta 8 226,03 EUR suma (toliau – ginčijamas pervedimas). 2016 m. rugpjūčio 3 d. raštu ji pareikalavo, kad BCP bankas grąžintų šią sumą, tačiau bankas atsisakė tai daryti.
22 Taigi MSC pateikė Tribunal Judicial da Comarca do Porto (Porto apylinkės teismas, Portugalija) ieškinį, jame prašė nurodyti BCP bankui grąžinti jai sumą, prarastą atliekant minėtus tiesioginio debeto pervedimus. Šis ieškinys, kurį nagrinėjant BCP bankas, siekdamas užsitikrinti teisę pareikšti regresinį ieškinį, paprašė į bylą įtraukti mokėjimo užsakovo banką, buvo atmestas kaip nepagrįstas, todėl MSC pateikė apeliacinį skundą Tribunal da Relação do Porto (Porto apeliacinis teismas, Portugalija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
23 Šiame teisme MSC tvirtina, kad Tribunal Judicial da Comarca do Porto (Porto apylinkės teismas) klaidingai taikė RJSP 2 straipsnio i, j ir m punktus bei 69 straipsnį, nes ji negali būti pripažinta „mokėjimo paslaugos vartotoj[a]“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, nei ja laikoma. Todėl šiame 69 straipsnyje numatytas ribojimas laiko atžvilgiu jai neturėtų būti taikomas. Šiuo klausimu ji pažymi, kad su BCP banku niekada nebuvo sudariusi sutarties arba jam nurodžiusi automatiškai pervesti iš jos sąskaitos sumas, esančias mokėjimo užsakovo išrašytose sąskaitose. BCP bankas prašo atmesti apeliacinį skundą.
24 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nustatyta, jog BCP bankas periodiškai siuntė MSC banko sąskaitos išrašus. Be to, šis teismas pažymi: kadangi MSC turi sąskaitą BCP banke, šių dviejų šalių sutartiniai santykiai, kurie laikytini bendrąja su banku sudaryta sutartimi, buvo užmegzti atidarant šią sąskaitą. Tačiau jis pažymi, kad MSC su šiuo banku niekada nebuvo sudariusi sutarties dėl sumų, nurodytų mokėjimo užsakovo išrašytose sąskaitose, automatinio pervedimo iš jos sąskaitos.
25 Remdamasis įvairiomis apibrėžtimis, pateiktomis RJSP, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, norint naudotis mokėjimo paslauga naudojantis mokėjimo sąskaita, reikia iš anksto sudaryti bendrąją sutartį arba – vieno mokėjimo operacijos atveju – vieno mokėjimo paslaugos sutartį. Jis mano, kad šiuo atveju, atsižvelgiant į vėliau įvykdytas operacijas, jų įvykdymas neišvengiamai priklausė nuo bendrosios sutarties tarp MSC ir BCP banko sudarymo; tam, kad BCP bankas galėtų remtis RJSP, jis privalo pateikti tokios sutarties sudarymo įrodymų, tačiau šiuo atveju jis to nepadarė. Vis dėlto šis teismas nurodo, kad RJSP reglamentuojamos ir nesankcionuotos mokėjimo operacijos, taip suteikiant mokėjimo paslaugos vartotojui apsaugą pagal RJSP 69 straipsnį.
26 Tas teismas nurodo: kadangi jo nagrinėjamas ginčas susijęs su kredito įstaigos vykdomais tiesioginio debeto pervedimais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2007/64 1 straipsnio a punktą, reikia nustatyti, ar į šios direktyvos taikymo sritį patenka jo nagrinėjamos bylos aplinkybės, ir, jei taip, ar MSC gali būti laikoma „mokėjimo paslaugos vartotoj[a]“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 58 straipsnį.
27 Šiomis aplinkybėmis Tribunal da Relação do Porto (Porto apeliacinis teismas, Portugalija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos [2007/64] 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jame pateikta taikymo srities apibrėžtis apima ir trečiojo subjekto pateikto tiesioginio debeto pervedimo nurodymo, susijusio su jam nepriklausančia sąskaita, vykdymą, kai tokios sąskaitos savininkas nėra sudaręs sutarties su atitinkama kredito įstaiga nei dėl vieno mokėjimo operacijos, nei bendrosios sutarties dėl mokėjimo paslaugų teikimo?
2. Jei į pirmesnį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar, esant tokioms pačioms bylos aplinkybėms, minėtą sąskaitos savininką galima laikyti mokėjimo paslaugos vartotoju, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 58 straipsnį?“
Dėl prejudicinių klausimų
28 Pirmiausia pažymėtina, kad pirmojo klausimo formuluotėje, kuri svarbi ir antrojo klausimo analizei, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo situaciją, kai trečiojo asmens pateiktas tiesioginio debeto pervedimas susijęs su sąskaita, „kurios savininkas nėra sudaręs sutarties su atitinkama kredito įstaiga nei dėl vieno mokėjimo operacijos, nei bendrosios sutarties dėl mokėjimo paslaugų teikimo“.
29 Vis dėlto iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad, pirma, MSC, kuri yra sąskaitos savininkė pagrindinėje byloje, turi indėlių sąskaitą banke, todėl – ir mokėjimo sąskaitą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 14 punktą, BCP banke. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kaip matyti iš šios direktyvos 24 konstatuojamosios dalies, tokios sąskaitos buvimas reiškia, kad tarp šių dviejų šalių buvo sudaryta tokia bendroji sutartis, kokia numatyta minėtos direktyvos III antraštinės dalies 3 skyriuje. Antra, ši savininkė ginčija galimybę taikyti jai šios direktyvos 58 straipsnį perkeliančią nacionalinės teisės nuostatą ne dėl to, kad jos ir to banko nesiejo jokie sutartiniai santykiai, bet dėl to, kad ginčijami tiesioginio debeto pervedimai nebuvo sankcionuoti nei pagal tokią bendrąją sutartį, nei kaip vieno mokėjimo operacijos, numatytos minėtos direktyvos III antraštinės dalies 2 skyriuje.
30 Nurodydamas, kad MSC ir BCP banko nesieja jokie sutartiniai santykiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori tik pažymėti, jog MSC nedavė nurodymo šiam bankui vykdyti ginčijamus tiesioginio debeto pervedimus.
31 Be to, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad MSC nesankcionavo šių tiesioginio debeto pervedimų nė vienu iš kitų Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 28 punkte numatytų būdų ir kad mokėjimo užsakovas yra šių mokėjimų gavėjas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 8 punktą.
32 Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjami mokėjimų gavėjo inicijuoti tiesioginio debeto pervedimai įvykdyti iš gavėjui nepriklausančios mokėjimo sąskaitos be šios sąskaitos savininkės sutikimo.
33 Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia išnagrinėti pateiktus klausimus.
Dėl pirmojo klausimo
34 Nors pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia Direktyvos 2007/64 2 straipsnio, susijusio su šios direktyvos taikymo sritimi, išaiškinimo, vis dėlto iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje ginčas kyla tik dėl vienos iš sąlygų, lemiančių šią taikymo sritį, t. y. dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, pagal kurią ši direktyva taikoma „mokėjimo paslaugoms“, teikiamoms Sąjungoje.
35 Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į šio sprendimo 28–32 punktuose pateiktas pirmines pastabas, pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2007/64 2 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „mokėjimo paslaugos“ pagal šią nuostatą apima gavėjo inicijuotus tiesioginio debeto pervedimus iš jam nepriklausančios mokėjimo sąskaitos, įvykdytus be sąskaitos, iš kurios atlikti pervedimai, savininko sutikimo.
36 Kaip matyti iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į jos kontekstą, taip pat į teisės aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus (1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, EU:C:1983:335, 12 punktas ir 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo ING-DiBa Direktbank Austria, C-191/17, EU:C:2018:809, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
37 Direktyvoje 2007/64 sąvokos „mokėjimo paslaugos“ apibrėžtis pateikta 4 straipsnio 3 punkte, pagal kurį mokėjimo paslauga yra „bet kuri priede išvardyta veiklos rūšis“. Šio priedo 3 punkte paaiškinama, kad ši sąvoka apima „mokėjimo operacijas“, kurios pagal šios direktyvos 4 straipsnio 5 punktą yra mokėtojo arba gavėjo inicijuotas veiksmas, kai lėšos perduodamos, pervedamos arba išimamos, neatsižvelgiant į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis grindžiama operacija. Pagal minėto priedo 3 punkto pirmąją įtrauką šios operacijos apima tiesioginio debeto pervedimų vykdymą, įskaitant sankcionuotus vienkartinius tiesioginio debeto pervedimus. „Tiesioginis debetas“ minėtos direktyvos 4 straipsnio 28 punkte apibrėžtas kaip „mokėjimo paslauga, kurią teikiant atliekamas nurašymas iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos, kai mokėjimo operaciją inicijuoja gavėjas, remdamasis mokėtojo duotu sutikimu“, o 4 straipsnio 7 punkte sąvoka „mokėtojas“ apibrėžta kaip „fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi mokėjimo sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo sąskaitos“.
38 Iš šių nuostatų matyti, kad gavėjo inicijuotų tiesioginio debeto pervedimų vykdymas iš jam nepriklausančios sąskaitos patenka į Direktyvos 2007/64 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą sąvoką „mokėjimo paslaugos“, net ir nesant mokėtojo ir mokėjimų gavėjo įsipareigojimų, kuriais grindžiama operacija, jei mokėtojas, kuris yra mokėjimo sąskaitos, iš kurios nurašoma suma, savininkas leido atlikti tokius pervedimus. Vis dėlto, nesant konkretaus nurodymo šiuo atžvilgiu, vien šių nuostatų nepakanka kad būtų vienareikšmiškai nustatyta, ar gavėjo inicijuotų tiesioginio debeto pervedimų iš jam nepriklausančios sąskaitos įvykdymas taip pat patenka į šią sąvoką, jei mokėtojas, kuris yra mokėjimo sąskaitos, iš kurios nurašoma suma, savininkas, neleido atlikti tokių pervedimų.
39 Tokiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į sąvokos „mokėjimo paslaugos“ kontekstą ir minėta direktyva siekiamus tikslus.
40 Dėl konteksto pažymėtina, kad tiesioginio debeto pervedimų iš mokėjimo sąskaitos, nesant šios sąskaitos savininko sutikimo, nėra tarp mokėjimo operacijų, kurios pagal Direktyvos 2007/64 3 straipsnį nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.
41 Be to, reikia nurodyti, kad keliomis Direktyvos 2007/64 nuostatomis siekiama reglamentuoti „nesankcionuotas mokėjimo operacijas“; ši sąvoka, kaip matyti iš šios direktyvos 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, apima operacijas, įvykdytas be mokėtojo sutikimo. Iš šios direktyvos 42 straipsnio 5 dalies d punkto, kuriame paaiškinama, kad, be informacijos ir sąlygų, kurios mokėjimo paslaugų vartotojui turi būti pateikiamos sudarant bendrąją sutartį dėl mokėjimo paslaugų, reikia nurodyti, kaip ir per kokį laikotarpį vartotojas turi informuoti mokėjimo paslaugų teikėją apie nesankcionuotą ar netinkamai atliktą operaciją, taip pat informuojama apie mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybę už neleistinas mokėjimo operacijas; panaši pareiga informuoti, be kita ko, nustatyta minėtos direktyvos 37 straipsnio 2 dalyje vieno mokėjimo operacijų atveju.
42 Be to, Direktyvos 2007/64 58 straipsnis susijęs su pranešimu apie nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas. Šios direktyvos 59 straipsnis iš esmės susijęs su mokėjimo operacijų autentiškumo patvirtinimo ir įvykdymo įrodymų pateikimo naštos paskirstymu, kai mokėjimo paslaugos vartotojas neigia sankcionavęs įvykdytą mokėjimo operaciją. Pagaliau šios direktyvos 60 ir 61 straipsniai susiję su mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo ir mokėtojo atsakomybe nesankcionuotų mokėjimo operacijų atveju.
43 Jeigu dėl aplinkybės, kad nėra mokėjimo sąskaitos, iš kurios įvykdytas pervedimas, savininko leidimo įvykdyti tiesioginio debeto pervedimą iš šios sąskaitos, tokia operacija nepatektų į Direktyvos 2007/64 2 straipsnio 1 dalyje esančią sąvoką „mokėjimo paslaugos“, todėl ir į šios direktyvos taikymo sritį, šios nuostatos netektų prasmės ir veiksmingumo tiek, kiek jos susijusios su nesankcionuotomis mokėjimo operacijomis.
44 Iš šios sąvokos konteksto matyti, kad ji turi būti aiškinama kaip apimanti gavėjo inicijuotų tiesioginio debeto pervedimų iš jam nepriklausančios sąskaitos vykdymą, net jeigu nėra sąskaitos, iš kurios įvykdytas pervedimas, savininko sutikimo.
45 Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2007/64 tikslai. Šios direktyvos 3 ir 4 konstatuojamosiose dalyse iš esmės nurodoma, kad, greta egzistuojant nacionalinėms nuostatoms ir neišbaigtai Sąjungos sistemai valstybių narių mokėjimo paslaugų rinkų srityje, kyla painiava ir trūksta teisinio tikrumo, todėl būtina Sąjungos lygiu sukurti šiuolaikišką ir nuoseklią mokėjimo paslaugų teisinę struktūrą, kuri būtų neutrali ir užtikrintų lygiavertes sąlygas visoms mokėjimo sistemoms, kad būtų išsaugota pasirinkimo galimybė vartotojams, kuri, palyginti su esamomis nacionalinėmis sistemomis, būtų didelis žingsnis pirmyn vartotojo patiriamų išlaidų, saugumo ir veiksmingumo srityje.
46 Šiuo klausimu šios direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, siekiant sumažinti riziką, susijusią su nesankcionuotomis arba netinkamai atliktomis mokėjimo operacijomis, ir jų pasekmes, mokėjimo paslaugų vartotojas turėtų kuo greičiau informuoti mokėjimo paslaugų teikėją apie visus ginčus, susijusius tokiomis operacijomis, o direktyvos 35 konstatuojamojoje dalyje paaiškinama, kad turėtų būti numatytos nuostatos dėl nuostolių paskirstymo nesankcionuotų mokėjimo operacijų atveju.
47 Vis dėlto, jeigu nesankcionuotos mokėjimo operacijos, kaip antai tiesioginio debeto pervedimai pagrindinėje byloje, nepatektų į Direktyvos 2007/64 taikymo sritį, šios konstatuojamosios dalys netektų prasmės ir būtų pakenkta šios direktyvos siekiamiems ir minėtose konstatuojamosiose dalyse nurodytiems tikslams. Dėl tokio netaikymo rinkoje veikiantys ūkio subjektai netektų apsaugos, kurią, įtvirtinant nuostatas, Sąjungos lygiu vienodai reglamentuojančias tam tikras nesankcionuotų mokėjimo operacijų pasekmes, pagal minėtą direktyvą siekiama konkrečiai jiems suteikti nagrinėjamų mokėjimo operacijų atveju.
48 Atsižvelgiant į visus pateiktus motyvus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2007/64 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje esanti sąvoka „mokėjimo paslaugos“ apima gavėjo inicijuotų tiesioginio debeto pervedimų iš jam nepriklausančios sąskaitos vykdymą, nesant sąskaitos, iš kurios nurašytos lėšos, savininko sutikimo.
Dėl antrojo klausimo
49 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2007/64 58 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jame esanti sąvoka „mokėjimo paslaugos vartotojas“ apima savininką mokėjimo sąskaitos, iš kurios įvykdyti tiesioginio debeto pervedimai be jo sutikimo.
50 Šis 58 straipsnis numato, kad mokėjimo paslaugų vartotojui ištaisymą mokėjimo paslaugų teikėjas atlieka tik tuo atveju, jei pirmasis, sužinojęs apie visas nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas, dėl kurių gali būti pateikiami reikalavimai, praneša savo mokėjimo paslaugų teikėjui nepagrįstai nedelsdamas ir ne vėliau kaip per 13 mėnesių nuo nurašymo iš sąskaitos datos, su sąlyga, kuri nėra ginčijama pagrindinėje byloje, kad mokėjimo paslaugų teikėjas įvykdė tam tikras su informacijos pateikimu susijusias pareigas.
51 Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 10 punkte sąvoka „mokėjimo paslaugų vartotojas“ apibrėžta kaip „fizinis arba juridinis asmuo, kuris naudojasi mokėjimo paslauga kaip mokėtojas ir (arba) kaip gavėjas“.
52 Taigi, atsižvelgiant vien į šios nuostatos, siejamos su šios direktyvos 4 straipsnio 7 ir 8 punktais, kuriuose pateikiamos sąvokos „mokėtojas“ ir „gavėjas“, formuluotę neatrodo, kad savininkas mokėjimo sąskaitos, iš kurios be jo sutikimo buvo nurašyta suma, nepatektų į sąvoką „mokėjimo paslaugos vartotojas“. Vis dėlto, pirma, kaip iš esmės buvo konstatuota šio sprendimo 48 punkte, tiesioginio debeto pervedimų iš mokėjimo sąskaitos vykdymas, nesant sąskaitos, iš kurios nurašytos sumos, savininko sutikimo, patenka į minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje esančią sąvoka „mokėjimo paslaugos“. Antra, iš pačios minėto 58 straipsnio formuluotės ir jo antraštės matyti, kad jis skirtas taikyti nesankcionuotoms mokėjimo operacijoms.
53 Tokiomis aplinkybėmis sąvoka „mokėjimo paslaugų vartotojas“ turi būti aiškinama taip, kad ji apima savininką mokėjimo sąskaitos, iš kurios tiesioginio debeto pervedimai buvo įvykdyti be jo sutikimo. Dėl šio sprendimo 47 punkte nurodytų priežasčių toks aiškinimas suderinamas su Direktyvos 2007/64 tikslais, primintais šio sprendimo 45 ir 46 punktuose.
54 Atsižvelgiant į pateiktus motyvus, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2007/64 58 straipsnis aiškintinas taip, kad jame esanti sąvoka „mokėjimo paslaugų vartotojas“ apima savininką mokėjimo sąskaitos, iš kurios tiesioginio debeto pervedimai įvykdyti be jo sutikimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
55 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:
1. 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB, 2 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje esanti sąvoka „mokėjimo paslaugos“ apima gavėjo inicijuotų tiesioginio debeto pervedimų iš jam nepriklausančios sąskaitos vykdymą, nesant sąskaitos, iš kurios nurašytos lėšos, savininko sutikimo.
2. Direktyvos 2007/64 58 straipsnis turi būti aiškinama taip, kad joje esanti sąvoka „mokėjimo paslaugos vartotojas“ apima savininką mokėjimo sąskaitos, iš kurios įvykdyti tiesioginio debeto pervedimai be jo sutikimo.
Parašai.