TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. balandžio 11 d. (*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 1999/70/EB – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – 4 punktas – Nediskriminavimo principas – Sąvoka „darbo sąlygos“ – Situacijų panašumas – Pateisinimas – Sąvoka „objektyvios priežastys“ – Kompensacija nutraukus neterminuotą darbo sutartį dėl objektyvios priežasties – Mažesnė kompensacija, mokama pasibaigus darbo sutarčiai dėl „konkrečios užduoties atlikimo“
Sujungtose bylose C‑29/18, C‑30/18 ir C‑44/18
dėl Tribunal Superior de Justicia de Galicia (Galisijos aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) trimis nutartimis: 2017 m. gruodžio 27 d. (C‑29/18), 2017 m. gruodžio 26 d. (C‑30/18) ir 2017 m. gruodžio 29 d. (C‑44/18), kurias Teisingumo Teismas gavo 2018 m. sausio 17 d. (C‑29/18 ir C‑30/18) ir 2018 m. sausio 24 d. (C‑44/18), pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Cobra Servicios Auxiliares SA
prieš
José David Sánchez Iglesias (C‑29/18),
José Ramón Fiuza Asorey (C‑30/18),
Jésus Valño Lopez, C‑44/18,
FOGASA (C‑29/18 ir C‑44/18),
Incatema SL
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev (pranešėjas), teisėjai T. von Danwitz, E. Levits, C. Vajda ir P. G. Xuereb,
generalinė advokatė J. Kokott,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Jiménez García,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek ir N. Ruiz García,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas), pateikto 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, 1999, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) priede, 4 punkto ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20 ir 21 straipsnių išaiškinimo.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant tris ginčus, kurie kilo tarp Cobra Servicios Auxiliares SA (toliau – Cobra) ir José David Sánchez Iglesias (C‑29/18), José Ramón Fiuva Asorey (C‑30/18) ir Jésus Valño Lopez (C‑44/18) (toliau kartu – suinteresuotieji asmenys), taip pat FOGASA (C‑29/18 ir C‑44/18) ir Incatema SL dėl kompensacijos išmokėjimo pasibaigus konkrečių darbų vykdymo ar paslaugų teikimo sutartims (toliau – darbo sutartys konkrečiai užduočiai atlikti), kurios suinteresuotuosius asmenis siejo su Cobra.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 1999/70 14 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:
„[Š]alys signatarės norėjo sudaryti bendrąjį susitarimą dėl darbo pagal terminuotas sutartis, kuriame būtų nustatyti terminuotoms darbo sutartims ir darbo santykiams taikomi bendrieji principai ir būtiniausi reikalavimai; jos išreiškė norą pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą, ir sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.“
4 Kaip nurodyta Direktyvos 1999/70 1 straipsnyje, šios direktyvos tikslas – „įgyvendinti [Bendrąjį susitarimą], sudarytą <…> tarp bendrųjų skirtingų pramonės šakų organizacijų (ETUC, UNICE ir CEEP)“.
5 Bendrojo susitarimo preambulės trečioje pastraipoje numatyta:
„[Bendrajame] susitarime išdėstomi su darbu pagal terminuotas sutartis susiję bendrieji principai ir minimalūs reikalavimai, pripažįstant, kad juos išsamiai taikant būtina atsižvelgti į konkrečių nacionalinių, sektorinių ar sezoninių situacijų realijas. Jis rodo socialinių partnerių siekį sukurti bendruosius pagrindus, kurie užtikrintų vienodų sąlygų taikymą pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams apsaugant juos nuo diskriminavimo ir leistų taikyti terminuotas darbo sutartis tiek darbdaviams, tiek darbuotojams priimtinu pagrindu.“
6 Pagal Bendrojo susitarimo 1 punktą šio susitarimo tikslas yra, pirma, pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą, ir, antra, sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.
7 Bendrojo susitarimo 3 punkte „Apibrėžimai“ nustatyta:
„Šiame susitarime:
1. „pagal terminuotą sutartį dirbantis darbuotojas“ – tai asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, tiesiogiai sudarytą tarp darbdavio ir darbuotojo, arba palaikantis tiesioginius darbo santykius su darbdaviu, kai darbo sutarties ar santykių pabaiga nustatoma pagal tokias objektyvias sąlygas, kaip konkreti diena, konkrečios užduoties įvykdymas ar konkretus įvykis.
2. „panašus nuolatinis darbuotojas“ – tai toje pačioje įmonėje dirbantis darbuotojas, kuris sudarė neterminuotą darbo sutartį arba palaiko neterminuotus darbo santykius ir atlieka tą patį ar panašų darbą (profesines pareigas), tinkamai atsižvelgiant į jo kvalifikaciją ar įgūdžius <…>“
8 Bendrojo susitarimo 4 punkto „Nediskriminavimo principas“ 1 dalyje numatyta:
„Pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti taikomos mažiau palankios darbo sąlygos negu panašiems nuolatiniams darbuotojams vien dėl to, kad jie sudarė terminuotas darbo sutartis ar palaiko terminuotus darbo santykius, nebent ši nevienoda traktuotė yra objektyviai pagrįsta.“
Ispanijos teisė
9 Texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores (Įstatymo dėl darbuotojų statuto konsoliduota redakcija), patvirtinto 1995 m. kovo 24 d. Real Decreto Legislativo 1/1995 (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/1995; BOE, Nr. 75, 1995 m. kovo 29 d., p. 9654) (toliau – Darbuotojų statutas), redakcijos, galiojusios klostantis pagrindinių bylų aplinkybėms, 15 straipsnyje nustatyta:
„1. Darbo sutartis gali būti sudaryta neterminuotam arba terminuotam laikotarpiui.
Terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma šiais atvejais:
a) kai darbuotojas įdarbinamas tam, kad atliktų konkrečią savarankišką užduotį, kurią galima atskirti nuo visos įmonės veiklos ir kurios įgyvendinimo laikotarpis iš esmės neapibrėžtas, nors ir ribotas. Tokios sutartys negali būti sudaromos ilgesniam nei trejų metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas dar dvylikai mėnesių pagal sektorinę nacionalinę kolektyvinę sutartį, arba, jeigu jos nėra, pagal žemesnio lygio sektorinę kolektyvinę sutartį. Pasibaigus šiems terminams, darbuotojai įgyja nuolatinių įmonės darbuotojų statusą. Nacionalinėse ir žemesnio lygio sektorinėse kolektyvinėse sutartyse, įskaitant įmonių sutartis, gali būti nustatyti darbai ar užduotys, kurie iš esmės yra įprastos įmonės veiklos dalis ir kuriuos gali apimti tokio pobūdžio sutartis.
<…>
3. Pažeidžiant įstatymus sudarytos laikinos darbo sutartys yra laikomos neterminuotomis.
<…>“
10 Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„1. Darbo sutartis nutraukiama:
<…>
b) dėl sutartyje konkrečiai nurodytų priežasčių, išskyrus atvejus, kai šios priežastys yra akivaizdus darbdavio piktnaudžiavimas teise;
c) pasibaigus sutartam terminui arba atlikus darbą ar suteikus paslaugą, kurie yra sutarties dalykas. Pasibaigus darbo sutarčiai, išskyrus interinidad ir praktinio mokymo sutarčių atvejus, darbuotojas turi teisę gauti kompensaciją, lygią proporcingai daliai sumos, atitinkančios dvylikos dienų darbo užmokestį už kiekvienus išdirbtus metus, arba kompensaciją, numatytą specialiuose šiuo klausimu taikytinuose teisės aktuose;
<…>
i) vykdant kolektyvinį atleidimą iš darbo dėl ekonominių, techninių, organizacinių ar gamybos priežasčių;
<…>
l) dėl teisės aktuose numatytų objektyvių priežasčių;
<…>“
11 Šio statuto 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Šiame įstatyme kolektyvinis atleidimas iš darbo yra darbo sutarčių nutraukimas dėl ekonominių, techninių, organizacinių ar gamybos priežasčių, kai per 90 dienų laikotarpį atleidžiama ne mažiau kaip:
a) 10 darbuotojų įmonėse, kuriose dirba mažiau kaip 100 darbuotojų;
b) 10 % darbuotojų įmonėse, kuriose dirba ne mažiau kaip 100, bet mažiau kaip 300 darbuotojų;
c) 30 darbuotojų įmonėse, kuriose dirba daugiau kaip 300 darbuotojų.
<…>
<…> [P]riežastys yra susijusios su gamyba, jeigu, be kita, yra pokyčių dėl prekių ar paslaugų, kurias įmonė ketina pateikti į rinką, paklausos.
<…>“
12 Darbuotojų statuto 52 straipsnyje numatyta, kad darbo sutartis gali būti nutraukiama dėl vienos iš šio statuto 51 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių.
13 Remiantis to paties statuto 53 straipsnio 1 dalies b punktu, darbo sutarties nutraukimas pagal šio statuto 52 straipsnį lemia tai, kad, kai įteikiamas raštiškas pranešimas, darbuotojui turi būti išmokėta dvidešimties dienų darbo užmokesčio dydžio kompensacija už kiekvienus išdirbtus metus; ji apskaičiuojama proporcingai išdirbtų mėnesių skaičiui, kai laikotarpiai trumpesni nei vieni metai, bet negali viršyti dvylikos mėnesių darbo užmokesčio dydžio sumos.
14 Darbuotojų statuto 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neteisėtai nutraukus darbo sutartį, darbdavys turi grąžinti darbuotoją dirbti į įmonę arba sumokėti kompensaciją, lygią 33 dienų darbo užmokesčiui už kiekvienus išdirbtus metus.
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
15 2011 m. rugpjūčio 1 d. Cobra su elektros ir dujų skirstomųjų tinklų bendrove Unión Fenosa sudarė sutartį, pagal kurią pastaroji jai pavedė nuskaityti elektros energijos skaitiklius, juos įrengti ir pakeisti, atlikti periodinius patikrinimus, juos atjungti ir nutraukti eksploataciją, taip pat kas mėnesį nuskaityti dujų skaitiklius La Korunjos provincijos (Ispanija) teritorijoje (toliau – paslaugų teikimo sutartis).
16 Cobra įdarbino suinteresuotuosius asmenis pagal terminuotas darbo sutartis konkrečioms užduotims atlikti, be kita ko, nuskaityti Unión Fenosa klientų skaitiklius, šios sutartys buvo susietos su paslaugų teikimo sutarties galiojimo terminu.
17 2015 m. vasario 24 d. Unión Fenosa pranešė Cobra, kad nuo 2015 m. kovo 31 d. paslaugų teikimo sutartis nutraukiama.
18 Cobra informavo suinteresuotuosius asmenis, kad dėl bendrovės Unión Fenosa sprendimo nutraukti paslaugų teikimo sutartį darbo santykiai, kurie juos siejo su Cobra nutrūks, nes išnyks jų dalykas – užduotis, kurią reikia atlikti. Cobra suinteresuotiesiems asmenims taip pat pranešė, kad pasibaigus minėtiems darbo santykiams jie, be kita ko, gaus kompensaciją, numatytą Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punkte.
19 Be to, Cobra inicijavo 72 nuolatinių darbuotojų kolektyvinio atleidimo iš darbo dėl gamybos priežasčių procedūrą; tie darbuotojai taip pat atliko su paslaugų teikimo sutarties vykdymu susijusias užduotis.
20 Ginčydami atleidimą iš darbo suinteresuotieji asmenys Juzgado de lo Social nº 3 de Santiago de Compostela (Santjago de Kompostelos darbo ginčų teismas Nr. 3 Ispanija) pareiškė ieškinius, be kitų, prieš Cobra.
21 2017 m. kovo mėn. priimtais sprendimais šis teismas pripažino, kad suinteresuotųjų asmenų darbo sutartys buvo nesąžiningos, todėl nebuvo teisinio pagrindo jas nutraukti, ir reiškė neteisėtą atleidimą iš darbo. Tas teismas įpareigojo Cobra grąžinti atitinkamus darbuotojus į darbą arba nutraukti jų darbo santykius ir sumokėti jiems kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo, kaip nustatyta Darbuotojų statuto 56 straipsnio 1 dalyje.
22 Cobra apskundė šiuos sprendimus Tribunal Superior de Justicia de Galicia (Galisijos aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) ir tvirtino, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos terminuotos darbo sutartys buvo teisėtos.
23 Suinteresuotieji asmenys teigia, kad, jeigu jų darbo sutartys teisėtos, jie pagal Bendrojo susitarimo 4 punktą ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą de Diego Porras (C‑596/14, EU:C:2016:683) turėtų gauti kompensaciją už kolektyvinį atleidimą iš darbo, numatytą Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punkte.
24 Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Tribunal Supremo (Aukščiausiojo Teismo, Ispanija) jurisprudenciją tai, kad sudaryta terminuota darbo sutartis konkrečiai užduočiai atlikti, susijusiai su veikla, kuri yra tarp darbdavio ir jo kliento sudarytos paslaugų teikimo sutarties dalykas, nereiškia, kad ta darbo sutartis turi būti laikoma nesąžininga ir darbo santykiai pagal šio statuto 15 straipsnio 3 dalį turi būti perkvalifikuoti į neterminuotus darbo santykius.
25 Iš šios jurisprudencijos matyti, kad, atitinkamam klientui nutraukus paslaugų teikimo sutartį, tai reiškia, jog užduotis, kuri buvo darbo sutarties konkrečiai užduočiai atlikti, dalykas, yra atlikta, kaip tai suprantama pagal Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punktą, ir dėl to nutrūksta minėta darbo sutartis.
26 Be to, iš šios jurisprudencijos matyti, kad terminuotos darbo sutarties konkrečiai užduočiai atlikti trukmė susijusi su egzistuojančiu poreikiu, kuriam ta sutartis sudaryta, ir sudarant sutartį paprastai sudėtinga nustatyti tikslią jos pasibaigimo datą. Todėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nurodė, kad, kol šis poreikis išlieka, t. y. kol darbdavys yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį, darbo sutartis konkrečiai užduočiai atlikti galioja, nes tokios sutarties trukmė sutampa su poreikiu, kuriam ta darbo sutartis sudaryta.
27 Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos terminuotos darbo sutartys atitinka sutarties „konkrečiai užduočiai atlikti“ sąvoką, kaip ją yra išaiškinęs Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas).
28 Vis dėlto nagrinėjamu atveju paslaugų teikimo sutarties, dėl kurios buvo nutraukti Cobra ir kelių jos darbuotojų darbo santykiai, nutraukimas lemia tai, kad pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams mokama kompensacija, atitinkanti dvylikos dienų darbo užmokestį už kiekvienus išdirbtus metus, numatyta Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punkte, o nuolatiniams darbuotojams, atliekantiems tą patį darbą – dvidešimties dienų už kiekvienus išdirbtus metus dydžio kompensacija, numatyta Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punkte.
29 Taigi, kiek tai susiję su darbo sąlygomis, egzistuoja skirtingas požiūris į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus ir panašius nuolatinius darbuotojus, kurį lemia nacionalinės teisės aktuose nustatytos teisinės tvarkos skirtumai dėl kompensacijų, mokamų darbo santykių nutraukimo atveju.
30 Nors prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog šį skirtumą galima paaiškinti tuo, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamų terminuotų ir neterminuotų darbo sutarčių nutraukimas, nepaisant to, kad jo pagrindas – paslaugų teikimo sutarties nutraukimas, įvyksta, kiek tai susiję su pirmosiomis sutartimis, pasibaigus terminui, kuriam jos buvo sudarytos, o antrųjų sutarčių atveju – dėl kolektyvinio atleidimo iš darbo, nesusijusio su darbo santykių trukme, jam kyla klausimas, ar yra objektyvių priežasčių, pateisinančių šio sprendimo ankstesniame punkte nurodytą skirtingą požiūrį.
31 Jei atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar atsižvelgiant į tai, kad pagrindinėse bylose nagrinėjami ginčai su privačiais asmenimis, ir tai, kad Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punkto neįmanoma aiškinti taip, kad jis atitiktų Direktyvą 1999/70 ir Bendrąjį susitarimą, ar pagal analogiją 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimui Mangold (C‑144/04, EU:C:2005:709), 2010 m. sausio 19 d. Sprendimui Kücükdeveci (C‑555/07, EU:C:2010:21), 2011 m. rugsėjo 13 d. Sprendimui Prigge ir kt. (C‑447/09, EU:C:2011:573) ir 2016 m. balandžio 19 d. Sprendimui DI (C‑441/14, EU:C:2016:278), kuriuose nagrinėjamas nediskriminavimo dėl amžiaus principas, būtų galima nuspręsti, kad reikėtų netaikyti šios Ispanijos teisės nuostatos, nes ji prieštarauja Chartijos 20 ir 21 straipsniuose įtvirtintiems lygybės ir nediskriminavimo principams.
32 Šiomis aplinkybėmis Tribunal Superior de Justicia de Galicia (Galisijos aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Bendrojo susitarimo <…> 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos, esant tam pačiam pagrindui (nutraukus darbdavio ir trečiosios įmonės sudarytą paslaugų teikimo sutartį tos įmonės valia), numatoma mažesnė kompensacija tais atvejais, kai nutraukiama terminuota, tos paslaugų teikimo sutarties trukme apibrėžta sutartis konkrečioms užduotims atlikti, nei tais atvejais, kai nutraukiamos panašių darbuotojų neterminuotos darbo sutartys vykdant kolektyvinį atleidimą iš darbo, kuris grindžiamas gamybos priežastimis, susijusiomis su minėtos paslaugų teikimo sutarties pasibaigimu?
2. Jeigu į klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar skirtingas požiūris, kiek tai susiję su kompensacijomis darbuotojams, su kuriais sudarytos terminuotos darbo sutartys, ir panašiems nuolatiniams darbuotojams, kai sutartiniai santykiai nutraukiami dėl tų pačių faktinių aplinkybių, bet pagrįsti skirtingu teisiniu pagrindu, sudaro vieną iš Chartijos 21 straipsnyje draudžiamų diskriminacijos rūšių ir prieštarauja Chartijos 20 ir 21 straipsniuose įtvirtintiems vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principams, kurie yra bendrieji Sąjungos teisės principai?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
33 Pirmuoju klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos, esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, kai darbdavio ir vieno iš jo klientų sudarytos paslaugų teikimo sutarties nutraukimas lėmė, kad, pirma, buvo nutrauktos šį darbdavį ir tam tikrus darbuotojus siejančios darbo sutartys konkrečiai užduočiai atlikti, ir, antra, to darbdavio įdarbintų nuolatinių darbuotojų kolektyvinį atleidimą iš darbo, pagrįstą objektyvia priežastimi, pirmiesiems darbuotojams už darbo santykių nutraukimą mokama mažesnė kompensacija nei ta, kuri skiriama nuolatiniams darbuotojams.
34 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Bendrojo susitarimo 1 punkto a papunktį vienas iš šio susitarimo tikslų yra pagerinti darbo pagal terminuotas darbo sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo paisymą. Be to, Bendrojo susitarimo preambulės trečioje pastraipoje nurodyta, kad šis susitarimas „rodo socialinių partnerių siekį sukurti bendruosius pagrindus, kurie užtikrintų vienodų sąlygų taikymą pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams, apsaugant juos nuo diskriminavimo“. Direktyvos 1999/70 14 konstatuojamojoje dalyje šiuo klausimu pažymėta, kad Bendruoju susitarimu siekiama, be kita ko, pagerinti darbo pagal terminuotas darbo sutartis kokybę, nustatant būtiniausius reikalavimus, kuriais būtų užtikrintas nediskriminavimo principo taikymas (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
35 Bendruoju susitarimu, visų pirma jo 4 punktu, siekiama taikyti šį principą pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams tam, kad darbdavys nenustatytų tokių darbo santykių, siekdamas, kad šie darbuotojai negalėtų pasinaudoti teisėmis, kurios pripažįstamos pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantiems darbuotojams (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
36 Atsižvelgiant į šio sprendimo dviejuose ankstesniuose punktuose primintus Bendrojo susitarimo siekiamus tikslus, jo 4 punktas turi būti suprantamas kaip įtvirtinantis vieną iš Sąjungos socialinės teisės principų, kuris neturėtų būti aiškinamas siaurai (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
37 Reikia priminti, kad Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje, kiek tai susiję su darbo sąlygomis, numatytas draudimas pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams taikyti mažiau palankias sąlygas negu panašiems nuolatiniams darbuotojams, remiantis vien tuo, kad jie dirba pagal terminuotas sutartis, nebent šis nevienodas vertinimas yra objektyviai pagrįstas.
38 Nagrinėjamu atveju pirmiausia pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog iš nutarčių pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad suinteresuotųjų asmenų darbo sutartys konkrečiai užduočiai atlikti buvo sudarytos Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytomis sąlygomis, siekiant atlikti konkrečią užduotį, t. y. vykdant paslaugų teikimo sutartį, be kitų užduočių, atlikti Unión Fenosa klientų skaitiklių nuskaitymą, šie asmenys yra „pagal terminuotas sutartis dirbant[ys] darbuotoja[i]“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį, siejamą su jo 3 punkto 1 dalimi.
39 Antra, reikėtų priminti, kad kompensacija, kaip antai nagrinėjama pagrindinėse bylose, suteikiama darbuotojui dėl darbo sutarties su jo darbdaviu nutraukimo, atitinka „darbo sąlyg[ų]“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
40 Trečia, reikia pažymėti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją nediskriminavimo principu, kuris konkrečiai išreikštas Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pateisinamas (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
41 Siekiant įvertinti, ar suinteresuotieji asmenys dirba vienodą arba panašų darbą, kaip tai suprantama pagal Bendrąjį susitarimą, vadovaujantis jo 3 punkto 2 dalimi ir 4 punkto 1 dalimi reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į visus aspektus, pavyzdžiui, darbo pobūdį, mokymo ir darbo sąlygas, jie gali būti laikomi esančiais panašioje situacijoje (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
42 Nagrinėjamu atveju prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas įvertinti faktines aplinkybes, turi nustatyti, ar pagal terminuotas darbo sutartis Cobra įdarbintų darbuotojų situacija panaši į to paties darbdavio tuo pačiu laikotarpiu įdarbintų nuolatinių darbuotojų situaciją (pagal analogiją žr. 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
43 Iš Teisingumo Teismo turimų dokumentų matyti, kad tuo metu, kai Cobra pagal šias sutartis buvo įdarbinusi suinteresuotuosius asmenis, jie vykdė tas pačias užduotis kaip ir nuolatiniai darbuotojai, kurie buvo kolektyviai atleisti iš darbo.
44 Taigi konstatuotina, kad pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų, kaip antai suinteresuotųjų asmenų, situacija buvo panaši į toms pačioms užduotims, kaip ir pirmųjų, atlikti Cobra įdarbintų nuolatinių darbuotojų situaciją, tačiau galutinį vertinimą, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, turi atlikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
45 Galiausiai reikia patikrinti, ar yra objektyvių priežasčių, pateisinančių tai, kad dėl sutarties konkrečiai užduočiai atlikti pasibaigimo, tiesiogiai susijusio su paslaugų teikimo sutarties nutraukimu, pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams mokama mažesnė kompensacija nei ta, kurią gauna nuolatiniai darbuotojai, kai jie atleidžiami iš darbo dėl tos pačios paslaugų teikimo sutarties nutraukimo remiantis viena iš Darbuotojų statuto 52 straipsnyje nurodytų priežasčių.
46 Šiuo klausimu pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją sąvoka „objektyvios priežastys“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį, reiškia, kad būtina, jog konstatuotas skirtingas požiūris būtų pagrįstas tiksliais ir konkrečiais veiksniais, kurie apibūdina atitinkamą darbo sąlygą, atsižvelgiant į konkrečias jos taikymo aplinkybes ir remiantis objektyviais ir skaidriais kriterijais, siekiant patikrinti, ar šis skirtingas požiūris atitinka tikrus poreikius, leidžia pasiekti numatytą tikslą ir yra būtinas jam pasiekti. Šiuos veiksnius gali lemti, be kita ko, ypatingas užduočių, kurioms atlikti terminuotos darbo sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir savybės arba prireikus teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimas (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
47 Nagrinėjamu atveju Ispanijos vyriausybė nurodo skirtumą tarp aplinkybių, kurioms esant mokama Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta kompensacija, ir tų, kurioms esant skiriama to statuto 53 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta kompensacija. Pirmoji kompensacija mokėtina, kai įvykdoma užduotis, kuri yra terminuotos darbo sutarties, kaip antai pagrindinėse bylose sutarčių konkrečiai užduočiai atlikti, dalykas, o antroji, didesnė, išmokama atleidimo iš darbo atveju dėl vienos iš to statuto 52 straipsnyje nurodytų priežasčių, pavyzdžiui, dėl su darbdaviu susijusių ekonominių, techninių ar organizacinių arba su gamyba susijusių priežasčių. Ši vyriausybė iš esmės atkreipia dėmesį į tai, kad pirmoji iš šių kompensacijų mokama dėl įvykio, kurį darbuotojas galėjo numatyti, sudarydamas terminuotą darbo sutartį. Tačiau antrosios tikslas – kompensuoti už nuviltus darbuotojo teisėtus lūkesčius, kurių jis galėjo turėti, tikėdamasis, kad darbo santykiai tęsis; šį nuvylimą sukėlė jo atleidimas dėl vienos iš tame 52 straipsnyje numatytų priežasčių. Šios skirtingos aplinkybės pagrindžia tai, kodėl kompensacija, skiriama darbuotojui nutrūkus jo darbo sutarčiai, šiais dviem atvejais nėra vienoda.
48 Šiuo klausimu pažymėtina, kad kompensacija, kurią Cobra turi sumokėti pasibaigus pagrindinėje byloje nagrinėjamoms darbo sutartims konkrečiai užduočiai atlikti, dėl kurių jau sudarant šias sutartis buvo numatyta, kad jos pasibaigs, kai bus įvykdyta užduotis, kuri buvo jų dalykas, vertinant teisiškai, mokama esant visiškai kitoms aplinkybėmis nei tos, kurios susiklosto, kai nuolatinio darbuotojo darbo sutartis nutraukiama dėl gamybos priežasčių, kaip tai suprantama pagal Darbuotojų statuto 51 ir 52 straipsnius, net jei šiuos du įvykius lemia tos pačios aplinkybės, t. y. paslaugų teikimo sutarties nutraukimas.
49 Iš tiesų iš Bendrojo susitarimo 3 punkto 1 dalyje esančios terminuotos darbo sutarties sąvokos apibrėžties matyti, kad tokio pobūdžio sutartis pasibaigia suėjus nustatytam terminui; šis terminas gali būti suėjusi konkreti data, įvykęs atitinkamas įvykis ar, kaip nagrinėjamu atveju, įvykdyta konkreti užduotis. Taigi, terminuotos darbo sutarties šalys jau sudarydamos sutartį žino datą ar įvykį, pagal kuriuos nustatomas sutarties terminas. Šis terminas riboja darbo santykių trukmę ir šalys neturi pareikšti savo valios šiuo klausimu po šios sutarties sudarymo (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
50 Neterminuota darbo sutartis, priešingai, nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl vienos iš Darbuotojų statuto 52 straipsnyje nurodytų priežasčių susiklosčius aplinkybėms, kurių nebuvo galima numatyti sudarant sutartį ir kurios sutrikdo įprastus darbo santykius (2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Kaip matyti iš šio sprendimo 47 punkte nurodytų Ispanijos vyriausybės paaiškinimų, būtent siekiant kompensuoti šį nenumatytą darbo santykių nutraukimą dėl tokios priežasties, taigi ir nuvylus darbuotojo teisėtus lūkesčius, kurių jis galėjo turėti tuo momentu dėl šių santykių stabilumo, pagal Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punktą reikalaujama tokiu atveju iš darbo atleistam darbuotojui sumokėti 20 dienų darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už kiekvienus išdirbtus metus.
51 Be to, reikia pažymėti, kad kai darbo sutartys nutraukiamos dėl vienos iš Darbuotojų statuto 52 straipsnyje nustatytų priežasčių, Ispanijos teisėje nenumatytas skirtingas požiūris į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus ir panašius nuolatinius darbuotojus, nes Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta sumokėti darbuotojui 20 dienų darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už kiekvienus įmonėje išdirbtus metus, neatsižvelgiant į tai, ar jis dirbo pagal terminuotą, ar neterminuotą sutartį.
52 Kaip pažymėjo Europos Komisija, nacionalinis teismas šiuo klausimu turi išnagrinėti, ar atsižvelgiant į tai, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos darbo sutartys konkrečiai užduočiai atlikti buvo susietos su paslaugų teikimo sutarties trukme ir kad ši buvo nutraukta anksčiau, tos darbo sutartys turėtų būti laikomos nutrauktomis nepasibaigus terminui, kuriam jos buvo sudarytos, dėl vienos iš Darbuotojų statuto 52 straipsnyje nurodytų priežasčių, todėl suinteresuotiesiems asmenims turėtų būti skirta to statuto 53 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta kompensacija.
53 Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tokia konkreti Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos kompensacijos paskirtis ir aplinkybės, kuriomis ši kompensacija mokama, yra objektyvi priežastis, galinti pateisinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą skirtingą požiūrį (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 63 punktas; 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Grupo Norte Facility, C‑574/16, EU:C:2018:390, 60 punktas ir 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑619/17, EU:C:2018:936, 74 punktas).
54 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos, esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, kai darbdavio ir vieno iš jo klientų sudarytos paslaugų teikimo sutarties nutraukimas lėmė, kad, pirma, buvo nutrauktos šį darbdavį ir tam tikrus darbuotojus siejančios darbo sutartys konkrečiai užduočiai atlikti, ir, antra, to darbdavio įdarbintų nuolatinių darbuotojų kolektyvinį atleidimą iš darbo, pagrįstą objektyvia priežastimi, pirmiesiems darbuotojams už darbo santykių nutraukimą mokama mažesnė kompensacija nei ta, kuri skiriama nuolatiniams darbuotojams.
Dėl antrojo klausimo
55 Iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą iš esmės matyti, kad antrasis klausimas pateikiamas tik tuo atveju, jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas. Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1999 m. kovo 18 d. Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, esančio 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl ETUC, UNICE ir CEEP bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis priede, 4 punkto 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ji nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos, esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, kai darbdavio ir vieno iš jo klientų sudarytos paslaugų teikimo sutarties nutraukimas lėmė, kad, pirma, buvo nutrauktos šį darbdavį ir tam tikrus darbuotojus siejančios darbo sutartys konkrečiai užduočiai atlikti, ir, antra, to darbdavio įdarbintų nuolatinių darbuotojų kolektyvinį atleidimą iš darbo, pagrįstą objektyvia priežastimi, pirmiesiems darbuotojams už darbo santykių nutraukimą mokama mažesnė kompensacija nei ta, kuri skiriama nuolatiniams darbuotojams.
Parašai.