EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija)
SPRENDIMAS

2016 m. birželio 2 d.

Byla F‑41/10 RENV

Moises Bermejo Garde

prieš

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą (EESRK)

„Viešoji tarnyba – Grąžinimas Tarnautojų teismui nagrinėti po panaikinimo – Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnis – Pareigūnas priekabiavimo auka – Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnis – Pareigūnas informatorius – Pagalbos prašymas – Atmetimas – Teisė į apsaugą – Sąlygos – Atmetimas – Pasekmės – Prašymas atlyginti žalą“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo Moises Bermejo Garde prašo iš esmės panaikinti sprendimus, kuriais Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) pirmininkas, pirma, atmetė ieškovo dėl patirto psichologinio priekabiavimo pateiktą pagalbos prašymą ir atsisakė pranešti apie tai Europos kovos su sukčiavimu tarnybai (OLAF) ir, antra, atleido ieškovą iš ankstesnių pareigų ir perkėlė į kitas pareigas; jis taip pat prašo, kad EESRK atlygintų jam patirtus nuostolius.

Sprendimas:      Panaikinti 2010 m. kovo 24 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto sprendimą atleisti Moises Bermejo Garde iš Teisės tarnybos skyriaus vadovo pareigų ir 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą jį perkelti į kitas pareigas. Priteisti iš Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto sumokėti M. Bermejo Garde 25 000 eurų sumą. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos M. Bermejo Garde bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylose F‑41/10, T‑530/12 P ir F‑41/10 RENV.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Pranešimas apie faktus pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 22a straipsnius – Sąlygos – Pareigūno sąžiningumas – Veiksniai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama – Nurodytose nuostatose nustatytų sąlygų laikymasis – Kitų Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytų pareigų laikymasis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 11, 12a ir 22a straipsniai)

2.      Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Sąvoka – Elgesys, kuriuo siekiama diskredituoti asmenį arba pabloginti jo darbo sąlygas – Tyčinio elgesio reikalavimas – Priekabiavimas vienos iš institucijos narių spaudimo forma – Poveikio nebuvimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 22a straipsniai)

3.      Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnis – Priekabiavimo auka – Speciali apsauga

4.      Pareigūnai – Pareigūnas informatorius – Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnis – Pranešimas apie faktus pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnį – Faktų įvertinimas – Veiksniai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama

1.      Neginčijama, kad pareigūno, kuris mano esąs priekabiavimo auka, kaip tai suprantamam pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, ir pareigūno, ir kuris pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnį praneša savo institucijos vadovybei arba tiesiogiai Europos kovos su sukčiavimu tarnybai apie priekabiavimo arba kitus faktus, kuriais remiantis galima daryti prielaidą apie neteisėtą veiklą, galinčią sukelti žalos Sąjungos interesams, kaip tai suprantama pagal šias dvi nuostatas, atveju apie faktus, apie kuriuos pranešta, turi būti informuojama atitinkama institucija laikantis bendrųjų pareigų, numatytų Pareigūnų tarnybos nuostatų 11 ir 12 straipsniuose.

Pareigūnams, veikiantiems pagal šiuos straipsnius, taip pat turi būti taikomos objektyvumo ir nešališkumo pareigos, pareiga rūpintis jų pareigų orumu, lojalumo pareiga ir pareiga gerbti nurodytus asmenis ir laikytis jų nekaltumo prezumpcijos.

Todėl kai pareigūnas pateikia informacijos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 22a straipsnius, jo negalima atleisti nuo kitų pareigų. Atvirkščiai, jis turi įrodyti, jog yra objektyvus, kad netinkamai nepakenktų savo kolegoms arba savo tarnybos geram funkcionavimui. Nepatikimos informacijos arba niekaip nepagrįstų faktų pateikimas gali turėti tokių žalingų pasekmių.

(žr. 55 ir 56 punktus)

2.      Teiginiui, kuriuo praktiškai teigiama, kad nėra psichologinio priekabiavimo, kai įtariamas priekabiautojas veikia atitinkamo pareigūno atžvilgiu spaudžiamas vieno iš institucijos narių, taigi kaip jo tarpininkas, negali būti pritarta.

Tokiu teiginiu būtų paneigta, pirma, paties priekabiavimo sąvoka, kaip ji suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, pagal kurią pakanka, jog priekabiautojo veiksmai dėl to, kad jie atlikti tyčia, „objektyviai“ diskreditavo auką arba pablogino jos darbo sąlygas.

Antra, minėtu teiginiu būtų galutinai leista institucijos generaliniam sekretoriui, t. y. jos aukščiausiai administracinei valdžiai, nesilaikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų taisyklių, kurių jis privalo laikytis, pavyzdžiui, nešališko personalo įdarbinimo arba pareigūnų vykdomų pareigų orumo gerbimo, arba Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnyje, kurio 1 dalies paskutinėje pastraipoje būtent reguliuojami „institucijos nario“ sunkaus pažeidimo atvejai, nustatytos pareigos laikymosi srityje, ir tai būtų leista paprasčiausiai dėl to, kad jis veikė dėl neteisėto savo institucijos nario spaudimo.

Trečia, minėtas teiginys prieštarauja Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 2 dalies tekstui, kuriame nepateikiamas patikslinimas dėl psichologinio priekabiavimo, apie kurį kalbama šioje nuostatoje, kilmės, todėl pagal šį straipsnį atitinkama institucija, kai į ją teisėtai kreipiamasi, privalo reaguoti ir tuo atveju, kai „įtariamas psichologinis priekabiautojas yra šios institucijos narys“, ir taip prisiimti specialią savo atsakomybę.

(žr. 69–72 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑129/12, EU:F:2013:203, 51 punktas.

3.      Manytina, kad kiekvienas skundas dėl vadovybės psichologinio arba seksualinio priekabiavimo dažniausiai reiškia, kad nutrūko administracinio pasitikėjimo ryšys tarp atitinkamų pareigūnų. Todėl būtent siekiant kovoti su šiuo priekabiavimo fenomenu Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnyje pareigūnui, kuris yra auka, nustatyta „speciali apsauga“ numatant, kad pareigūnas, kai jis pateikė skundą pagal šį straipsnį laikydamasis bendrųjų pareigų, įtvirtintų Pareigūnų tarnybos nuostatų 11 ir 12 straipsniuose, iš esmės nepatiria jokios žalos iš savo institucijos, ypač kai administracinio pasitikėjimo ryšys tarp jo ir įtariamo priekabiautojo, visų pirma kai jis yra tiesioginis aukos viršininkas, nebeegzistuoja.

(žr. 76 punktą)

4.      Konstatuotina, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnyje nereikalaujama, kad pareigūnas informatorius nustatytų „sunkaus neteisėtumo arba sunkaus pažeidimo prezumpciją“ – tai yra pakankamai teisiškai sunku, todėl to negali atlikti kiekvienas Sąjungos pareigūnas arba tarnautojas. Šiame straipsnyje apsiribojama numatant, kad kiekvienas pareigūnas, kurs žino faktų, „kuriais remiantis galima daryti prielaidą“ dėl elgesio, kuris „gali būti sunkus [Pareigūnų tarnybos nuostatų] pareigų nevykdymas“, „nedelsdamas“ apie tai informuoja savo vadovybę. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnio 2 dalį informatoriaus vadovybė privalo „nedelsdama“ pateikti Europos kovos su sukčiavimu tarnybai „visus įrodymus“, kuriuos ji mano turinti ir kurie susiję su pažeidimų, apie kuriuos ji buvo informuota, buvimu.

Pareigūno vertinimas, ar tai yra prima facie sunkūs pažeidimai, dėl kurių kyla didelė žala Sąjungos interesams, turi būti pirmiausia „susijęs su [minėto pareigūno atliekamomis] pareigomis“.

(žr. 83 ir 84 punktus)