TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. gegužės 2 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas – Lugano II konvencija – 15 straipsnis – Su vartotoju sudaryta sutartis – Ryšys su direktyva 2008/48/EB – Vartojimo kredito sutartis – 2 ir 3 straipsniai – Sąvokos „vartotojas“ ir „sandoriai, kuriems taikoma direktyva“ – Maksimalus kredito dydis – Reikšmingumo atsižvelgiant į Lugano II konvencijos 15 straipsnį nebuvimas“
Byloje C‑694/17
dėl Cour de cassation du Grand-Duché de Luxembourg (Liuksemburgas) 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. gruodžio 11 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Pillar Securitisation Sàrl
prieš
Hildur Arnadottir
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija)
kurį sudaro kolegijos pirmininkė A. Prechal, teisėjai F. Biltgen, J. Malenovský, C. G. Fernlund (pranešėjas) ir L. S. Rossi,
generalinis advokatas M. Szpunar,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Pillar Securitisation Sàrl, atstovaujamos advokato A. Moro,
– Hildur Arnadottir, atstovaujamos advokatės M. Mailliet,
– Liuksemburgo vyriausybės, atstovaujamos D. Holderer,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Figueiredo ir P. Lacerda,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Heller ir M. Wilderspin,
– Šveicarijos vyriausybės, atstovaujamos M. Schöll,
susipažinęs su 2019 m. sausio 22 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2007 m. spalio 30 d. pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuri Bendrijos vardu patvirtinta 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimu 2009/430/EB (OL L 147, 2009, p. 1, toliau – Lugano II konvencija), išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Pillar Securitisation Sàrl ir Hildur Arnadottir ginčą dėl reikalavimo grąžinti paskolą.
Teisinis pagrindas
Lugano II konvencija
3 Lugano II konvencijos II antraštinės dalies „Jurisdikcija“ 4 skirsnyje „Jurisdikcija, susijusi su vartojimo sutartimis“ 15 straipsnyje nustatyta:
„1. Bylose dėl sutarties, kurią asmuo, vartotojas, sudaro tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu, nepažeidžiant 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto, jeigu:
a) sutartis sudaryta dėl prekių pardavimo išsimokėtinai grąžinamo dalinių įmokų kredito sąlygomis;
b) sutartis sudaryta dėl paskolos, kuri turi būti grąžinta dalimis, arba dėl bet kurios kitos formos kredito, suteikto prekių pardavimui finansuoti; arba
c) visais kitais atvejais – sutartis buvo sudaryta su šalimi, vykdančia komercinę arba profesinę veiklą šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba kitu būdu tokią veiklą susiejančia su minėta valstybe ar keliomis valstybėmis, įskaitant pastarąją, ir jeigu minima sutartis yra priskiriama tokios veiklos sričiai.
<…>
3. Šis skirsnis netaikomas vežimo sutarčiai, išskyrus sutartį, pagal kurią už bendrą kainą numatyta kelionė ir nakvynė.“
4 Šios konvencijos 16 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Bylą vartotojui kita sutarties šalis gali iškelti tik šios konvencijos privalančios laikytis valstybės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose.“
5 Šios konvencijos 17 straipsnyje nustatyta:
„Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą, kuris:
1) sudarytas po to, kai kilo ginčas; arba
2) leidžia vartotojui kelti bylą teismuose, kituose nei nurodyti šiame skirsnyje; arba
3) sudarytas tarp vartotojo ir kitos sutarties šalies, kurių abiejų nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) arba įprasta gyvenamoji vieta (buveinė) sutarties sudarymo metu yra toje pačioje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, ir kuris tos valstybės teismams suteikia jurisdikciją, jeigu toks susitarimas neprieštarauja minėtos valstybės įstatymams.“
6 Sprendimo 2009/430 4 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Atsižvelgiant į [1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) (konsoliduota redakcija (OL C 27, 1998, p. 1)) ir 1988 m. rugsėjo 16 d. Lugano mieste pasirašytos konvencija dėl jurisdikcijos ir sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 319, 1988, p. 9) nustatytų] jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo režimų paralelizmą, Lugano konvencijos taisykles reikia suderinti su [2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t. p. 42)] taisyklėmis, kad būtų pasiektas toks pat sprendimų mainų lygis tarp ES valstybių narių ir atitinkamų ELPA valstybių.“
Reglamentai (EB) Nr. 44/2001 ir (EE) Nr. 1215/2012
7 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinės bylose vykdymo buvo pakeista Reglamentu Nr. 44/2001, vėliau pakeistu 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1), panaikinusiu Reglamentą Nr. 44/2001.
Direktyva 2008/48
8 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66) 10 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:
„Šioje direktyvoje pateiktose sąvokų apibrėžtyse nustatyta derinimo sritis. Todėl valstybių narių pareiga įgyvendinti šios direktyvos nuostatas turėtų būti apribota jos taikymo sritimi, kaip nustatyta šiose sąvokų apibrėžtyse. Tačiau ši direktyva neturėtų trukdyti valstybėms narėms, laikantis [Sąjungos] teisės, taikyti šios direktyvos nuostatas srityse, kurios nepatenka į jos taikymo sritį. Tokiu būdu valstybė narė galėtų toliau taikyti galiojančius nacionalinės teisės aktus arba priimti šios direktyvos nuostatas ar tam tikras jos nuostatas atitinkančius naujus teisės aktus dėl kreditų sutarčių, nepatenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, pavyzdžiui, dėl kredito sutarčių, kurių suma yra mažesnė nei 200 EUR arba didesnė nei 75 000 EUR. <…>“
9 Šios direktyvos 2 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:
„1. Ši direktyva taikoma kredito sutartims.
2. Ši direktyva netaikoma:
<…>
c) kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra mažesnė nei 200 EUR arba didesnė nei 75 000 EUR;
<…>“
10 Direktyvos 2008/48 3 straipsnio a punkte terminas „vartotojas“ apibrėžiamas taip:
„<…> fizinis asmuo, kuris sandoriuose, kuriems taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo užsiėmimu, verslu ar profesija.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
11 Islandijoje gyvenanti H. Arnadottir 2005 m. kovo mėn. su Kaupthing Bank Luxembourg (KBL) pasirašė 193 621 074 ISK (Islandijos krona) (daugiau kaip 1 mln. EUR) paskolos sutartį. Minėta paskola turėjo būti grąžinta vienkartine įmoka ne vėliau kaip iki 2010 m. kovo 1 d.
12 Paskola buvo suteikta tam, kad ji galėtų įsigyti Islandijos bendrovės Bakkavor Group hf, kurioje dirbo, akcijų.
13 Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas Bakkavor Group garantija; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, prievolė pagal garantiją greičiausiai buvo įvykdyta 2009 m. Šią garantiją pasirašė du šios bendrovės direktoriai, įskaitant H. Arnadottir.
14 Vėliau KBL buvo padalyta į du subjektus. Vienas iš jų, Pillar Securitisation, pareikalavo grąžinti H. Arnadottir paskolą.
15 Kadangi paskola nebuvo grąžinta, 2011 m. Pillar Securitisation, vadovaudamasis paskolos sutarties sąlyga, pagal kurią jurisdikcija suteikiama Liuksemburgo teismams, šiuose teismuose iškėlė bylą.
16 Tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apygardos teismas, Liuksemburgas) pripažino neturintis jurisdikcijos nagrinėti ginčą, nes H. Arnadottir pagrindinėje byloje turi būti laikoma „vartotoja“, kaip tai suprantama pagal Lugano II konvencijos 15 straipsnį. Teismas konstatavo, kad sutarties sąlyga dėl jurisdikcijos priskyrimo, pagal kurią jurisdikcija tenka Liuksemburgo teismams, neturi būti taikoma, nes ji neatitinka Lugano II konvencijos 17 straipsnio nukrypti leidžiančių nuostatų.
17 Antrojoje instancijoje Cour d’appel (Apeliacinis teismas, Liuksemburgas) 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu patvirtino, kad Liuksemburgo teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti Pillar Securitisation ieškinį.
18 Taigi ji pateikė kasacinį skundą, remdamasi tuo, kad Cour d’appel pažeidė Lugano II konvencijos 15 straipsnį. Konkrečiai kalbant, ji teigia, pirma, kad Cour d’appel (Apeliacinis teismas) padarė klaidą, kai konstatavo, kad H. Arnadottir veikė vadovaudamasi privačiais poreikiais. Antra, šis teismas klaidingai aiškino konvencijos 15 straipsnį, laikydamas, kad daugiau kaip 1 mln. EUR paskolos sutartis, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, galėjo būti sutartis, kurią sudarė „vartotojas“, kaip apibrėžta minėtame 15 straipsnyje.
19 Pillar Securitisation teigimu, norint sužinoti, ar kredito sutartis sudaryta vartotojo, kaip tai suprantama pagal Lugano II konvencijos 15 straipsnį, reikia patikrinti, ar ji yra „vartojimo kredito sutartis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/48. Tokia išvada darytina remiantis profesoriaus Fausto Pocar aiškinamąja ataskaita dėl šios konvencijos (OL C 319, 2009, p. 1). Taigi ši direktyva taikoma tik daugiau nei 200 eurų ir mažiau nei 75 000 eurų paskolų sutartims, išskyrus atvejus, kai nacionalinėje teisėje, perkeliančioje šią direktyvą, nustatyta didesnė riba. Kadangi Liuksemburgo teisėje tokios ribos nenumatyta, pagrindinėje byloje nagrinėjama paskolos sutartis nepatenka į tos pačios direktyvos taikymo sritį, todėl Lugano II konvencijos 15 straipsnis netaikomas.
20 Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Liuksemburgas) mano, kad kyla klausimas, kaip „vartotojo“ sąvoka turi būti aiškinama pagal Lugano II konvencijos 15 straipsnį ir Direktyvos 2008/48 3 straipsnį. Konkrečiai kalbant, jis klausia, ar šios direktyvos taikymo sritis, atsižvelgiant į vartojimo kredito sutarties apibrėžtį pagal ją, turi įtakos „vartotojo“ apibrėžimui, kaip jis suprantamas pagal šį 15 straipsnį.
21 Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar pagal kredito sutartį, kuri, atsižvelgiant į bendrą paskolos sumą, nepatenka į [Direktyvos 2008/48] taikymo sritį, asmuo gali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal [Lugano II konvencijos] 15 straipsnį, nesant nacionalinės nuostatos, pagal kurią šios direktyvos nuostatos taikomos į jos taikymo sritį nepatenkantiems klausimams, motyvuojant tuo, kad sutartis buvo sudaryta tokiu tikslu, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su vartotojo profesine veikla?“
Dėl prejudicinio klausimo
22 Savo klausimu nacionalinis teismas iš esmės prašo išaiškinti, ar Lugano II konvencijos 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant nustatyti, ar kredito sutartis sudaryta „vartotojo“, kaip tai suprantama pagal šį 15 straipsnį, reikia patikrinti, ar ji patenka į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį, t. y. ar bendra atitinkamo kredito suma neviršija minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkte nustatytos viršutinės ribos ir ar šiuo klausimu yra svarbu, kad pagal nacionalinę teisę, perkeliančią tą direktyvą, nėra numatytos didesnės viršutinės ribos.
23 Jeigu paskolos sutartį, kaip nagrinėjamą pagrindinėje byloje, sudaro „vartotojas“, kaip tai suprantama pagal šios Lugano II konvencijos 15 straipsnį, remiantis jos 16 straipsniu, reikia daryti išvadą, kad jurisdikciją turi tos valstybės, kurios teritorijoje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismai (šiuo atveju – Islandijos teismai). Tačiau jeigu atitinkama sutartis nėra vartojimo sutartis pagal minėtą 15 straipsnį, jurisdikciją turi teismai, paskirti pagal šioje sutartyje nustatytą jurisdikcijos sąlygą (šiuo atveju – Liuksemburgo teismai).
24 Pirmiausia reikia pažymėti, kad Pillar Securitisation teigia, jog H. Arnadottir veikė profesiniais tikslais ir kad ji neatitinka sąvokos „vartotojas“ apibrėžties. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neklausia Teisingumo Teismo dėl asmens, kaip H. Arnadottir, paskolos tikslo. Priešingai, kaip matyti iš pateikto klausimo formuluotės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo laikyti, kad nagrinėjama sutartis buvo sudaryta taip, jog galima manyti, kad ji nėra susijusi su H. Arnadottir profesine veikla. Be to, bet kuriuo atveju nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra pakankamai informacijos, kad Teisingumo Teismas prireikus galėtų pateikti naudingą atsakymą šiuo klausimu.
25 Taigi šioje byloje nereikia nagrinėti asmens, kaip H. Arnadottir, paskolos sutarties tikslo.
26 Vis dėlto reikia išnagrinėti, ar Lugano II konvencijos 15 straipsnis negali būti taikomas dėl aplinkybės, kad kredito sutartis viršija Direktyvos 2008/48 2 straipsnio 2 dalies c punkte nustatytą 75 000 EUR viršutinę ribą, kai pagal nacionalinę teisę aukštesnės ribos nenumatyta.
27 Kalbant apie Lugano II konvencijos aiškinimą, pirmiausia svarbu prisiminti, kad jos tekstas suformuluotas beveik visiškai vienodai kaip ir atitinkami Reglamentų Nr. 44/2001 ir 1215/2012 straipsniai, ir kad turi būti užtikrintas vienodas šių dokumentų nuostatų aiškinimas (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Schlömp, C‑467/16, EU:C:2017:993, 46 ir 47 punktus).
28 Lugano II konvencijos 15 straipsnyje kalbama apie sutartis, asmens, vartotojo, sudarytas turint tikslą, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su šio asmens profesine veikla. Konkrečios sutartys nurodytos šio 15 straipsnio 1 dalies a–c punktuose. Kaip dėl lygiavertės Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos, pakartotos Reglamente Nr. 1215/2012, nusprendė Teisingumo Teismas, išskyrus tam tikras vežimo sutartis, kurioms pagal šios konvencijos 15 straipsnio 3 dalį netaikomos jurisdikcijos taisyklės, susijusios su vartojimo sutartimis, šio straipsnio 1 dalies c punktas apima visas sutartis, neatsižvelgiant į jų dalyką, su sąlyga, kad jos buvo vartotojo sudarytos su profesinę veiklą vykdančiu asmeniu ir susijusios su šio komercine ar profesine veikla (šiuo klausimu žr. 2009 m. gegužės 14 d. Sprendimo Ilsinger, C‑180/06, EU:C:2009:303, 50 punktą).
29 Direktyvoje 2008/48 „vartotojas“ apibrėžiamas jos 3 straipsnyje, kaip bet kuris fizinis asmuo, sandoriuose, kuriems taikoma ta direktyva, veikiantis siekdamas tikslų, nesusijusių su jo užsiėmimu, verslu ar profesija.
30 Šie sandoriai, kurių apibrėžtis nepateikta, nurodyti Direktyvos 2008/48 2 straipsnyje „Taikymo sritis“, jo 1 dalyje numatyta, kad ši direktyva taikoma kredito sutartims, tačiau pagal tos direktyvos 2 dalies c punktą netaikoma tiems sandoriams, kurių bendra kredito suma mažesnė nei 200 EUR arba didesnė nei 75 000 EUR.
31 Be to, kaip iš esmės nurodė ir generalinis advokatas savo išvados 31 punkte, remiantis Lugano II konvencijos 15 straipsniu ir Direktyvos 2008/48 3 straipsniu, sąvoka „vartotojas“ beveik vienodai apibrėžta šiuose dviejuose tekstuose, t. y. kaip asmuo, sudarantis sutartį dėl tikslo, „nesusijus[io] su vartotojo profesine veikla“, arba veikiantis siekdamas tikslo, „nesusijusio su vartotojo profesine veikla“.
32 Vis dėlto sandoriai, kuriems taikoma Direktyva 2008/48, susiję tik su vartotojo sudarytomis kredito sutartimis, kurių bendra kredito suma viršija 200 EUR ribą ir neviršija 75 000 EUR viršutinės ribos, o vartotojų sutarčių pagal Lugano II konvenciją atveju tokios apatinė ir viršutinė ribos nenumatytos.
33 Taigi reikia nustatyti, ar vartojimo kredito sutartys, kurioms taikomas Lugano II konvencijos 15 straipsnis, yra tik tos, kurios patenka į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį, vadinasi, neapima tų sutarčių, kurių bendra kredito suma yra mažesnė nei 200 EUR arba didesnė nei 75 000 EUR viršutinė riba.
34 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad siekiant užtikrinti tikslų, kurių Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia sutarčių su vartotojais srityje, laikymąsi ir Sąjungos teisės darną, šiuo klausimu visų pirma reikia atsižvelgti į kituose Sąjungos teisės aktuose vartojamą sąvoką „vartotojas“ (2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Vapenik, C‑508/12, EU:C:2013:790, 25 punktas ir 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 28 punktas).
35 Vis dėlto poreikis užtikrinti skirtingų Sąjungos teisės aktų darną negali lemti to, kad reglamento, susijusio su jurisdikcijos taisyklėmis, nuostatos būtų aiškinamos neatsižvelgiant į jo sistemą ir juo siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 2014 m. sausio 16 d. Sprendimo Kainz, C‑45/13, EU:C:2014:7, 20 punktą).
36 Galiausiai reikia atsižvelgti į atitinkamų tekstų, t. y. Lugano II konvencijos ir Direktyvos 2008/48, tikslą, siekiant nustatyti, ar vartojimo kredito sutartys, kurioms taikomas Lugano II konvencijos 15 straipsnis, yra tik tos, kurios patenka į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį, ir neapima tokių sutarčių, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurių bendra kredito suma viršija 75 000 EUR ribą.
37 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Lugano II konvencija ir Direktyva 2008/48 siekiama skirtingų tikslų.
38 Kalbant apie Direktyvos 2008/48 tikslą, kaip matyti iš jos 7 ir 9 konstatuojamųjų dalių, ja siekiama, kad vartojimo kreditų klausimais būtų numatytas visiškas ir privalomas suderinimas keliose pagrindinėse srityse, laikomas būtinu siekiant visiems Sąjungos vartotojams užtikrinti aukštą ir vienodą jų interesų apsaugos lygį ir palengvinti tinkamai veikiančios vartojimo kreditų vidaus rinkos vystymąsi (2014 m. kovo 27 d. Sprendimo LCL Le Crédit Lyonnais, C‑565/12, EU:C:2014:190, 42 punktas).
39 Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad šiuo tikslu siekiama užtikrinti veiksmingą vartotojų apsaugą nuo neatsakingo kreditų, viršijančių jų finansines galimybes ir galinčių lemti jų nemokumą, suteikimo (2014 m. kovo 27 d. Sprendimas LCL Le Crédit Lyonnais, C‑565/12, EU:C:2014:190, 43 punktas).
40 Šiuo tikslu Direktyva 2008/48 siekiama suderinti tam tikrus vartojimo kredito sutarčių materialinės teisės aspektus, be kita ko, sąlygas, susijusias su vartotojo, kuris taip pat yra paskolos gavėjas, informavimu. Pavyzdžiui, joje nustatytas įsipareigojimas skolintojui dėl prieš sudarant sutartį suteiktinos informacijos.
41 Siekdamas dvejopo šios direktyvos tikslo, t. y. apsaugoti vartotojus ir sudaryti palankesnes sąlygas sukurti veiksmingą vartojimo kreditų vidaus rinką, Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė vartojimo kredito sutartis, kurioms taikomos šios direktyvos derinimo priemonės, apribodamas jas sutartimis, kurių bendra kredito suma viršija 200 EUR ribą ir neviršija 75 000 EUR viršutinės ribos.
42 Lugano II konvencijos tikslas – ne suderinti materialinę vartotojų sutarčių teisę, o, kaip ir Reglamento Nr. 44/2001, vėliau – Reglamento Nr. 1215/2012, – numatyti taisykles, pagal kurias nustatoma, kuris teismas turi jurisdikciją nagrinėti civilines ir komercines bylas, ypač dėl prekiautojo ar komercinės veiklos subjekto ir asmens, veikiančio ne profesinės veiklos tikslais, sutarties, siekiant tokiu atveju apsaugoti tą asmenį. Siekiant šio tikslo, šios konvencijos taikymo sritis neribojama konkrečių sumų, bet apima visų rūšių sutartis, išskyrus nurodytąją minėtos konvencijos 15 straipsnio 3 dalyje.
43 Atsižvelgiant į skirtingus Direktyvos 2008/48 ir Lugano II konvencijos tikslus, tai, kad kredito sutartis, kaip nagrinėjamoje pagrindinėje byloje, nepatenka į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį dėl to, kad bendra kredito suma yra didesnė nei 75 000 EUR viršutinė riba, numatyta šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkte, neturi reikšmės nustatant Lugano II konvencijos 15 straipsnio taikymo sritį.
44 Be kita ko, kaip nurodė ir generalinis advokatas savo išvados 48 punkte, jeigu Lugano II konvencijos 15 straipsnio taikymo sritis būtų apibrėžiama pagal Direktyvoje 2008/48 nustatytas bendrai suteikiamos kredito sumos ribas, tai reikštų, kad būtų atvejų, kai asmenys, kredito sutartį sudarę dėl mažesnės nei 200 eurų sumos, nebūtų laikomi „vartotojais“ ir negalėtų remtis šiame 15 straipsnyje numatyta apsaugos taisykle. Tačiau tokia situacija neatitiktų Lugano II konvencija siekiamų tikslų, nes prielaida, kad asmuo yra silpnesnė sutarties šalis, iš esmės nesiskiria, neatsižvelgiant į tai, ar jis sudarė kredito sutartį dėl 100, ar dėl 200 eurų.
45 Tas pats taikytina ir kalbant apie didžiausią 75 000 EUR viršutinę ribą: jei vartotojas sudarė šią ribą viršijančią kredito sutartį, tai nereiškia, kad jis nevertas minėtame 15 straipsnyje numatytos apsaugos.
46 Darytina išvada, kad tai, jog nacionalinės teisės aktuose nustatyta viršutinė riba neviršija Direktyvos 2008/48 nustatytos viršutinės ribos, taip pat nėra svarbu nustatant, ar kredito sutarčiai taikomas Lugano II konvencijos 15 straipsnis.
47 Taigi, šio sprendimo 19 punkte minėtą profesoriaus F. Pocar aiškinamąją ataskaitą, kuria remiasi ir Pillar Securitisation, reikia aiškinti atsižvelgiant į šiuos argumentus. Šios ataskaitos 81 punkte nurodoma, kad Lugano II konvencijos 15 straipsnis į šio skirsnio nuostatų taikymo sritį iš esmės įtraukė daugiau sutarčių. Be to, šioje ataskaitoje numatyta, kad plati vartojimo sutarčių sąvoka išplečia numatytos apsaugos sritį ir taikoma visoms sutartims, kurios pagal Sąjungos direktyvas yra reglamentuojamos kaip vartojimo sutartys, įskaitant vartojimo kredito sutartis, jeigu tokios yra reglamentuojamos Direktyvoje 2008/48. Atsižvelgiant į tai, nuoroda į šią direktyvą turi būti suprantama tik kaip pavyzdys, ir negali būti aiškinama, kad tai reiškia, jog į Lugano II konvencijos 15 straipsnio taikymo sritį patenka tik vartotojo sudarytos kredito sutartys, kurioms taikoma Direktyva 2008/48 ir kurios neviršija joje numatytos didžiausios leistinos viršutinės ribos.
48 Vadinasi, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Lugano II konvencijos 15 straipsnis aiškintinas taip, kad, siekiant nustatyti, ar kredito sutartis sudaryta „vartotojo“, kaip jis suprantamas pagal šį 15 straipsnį, nereikia patikrinti, ar ji patenka į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį, t. y. kad bendra atitinkamo kredito suma neviršija minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkte nustatytos viršutinės ribos ir kad šiuo klausimu nėra svarbu, ar pagal nacionalinę teisę, perkeliančią tą direktyvą, nėra numatytos didesnės viršutinės ribos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
2007 m. spalio 30 d. pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuri Bendrijos vardu patvirtinta 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimu 2009/430/EB, 15 straipsnį reikia aiškinti taip, kad, siekiant nustatyti, ar kredito sutartis sudaryta „vartotojo“, kaip jis suprantamas pagal šį 15 straipsnį, nereikia patikrinti, ar ji patenka į 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 taikymo sritį, t. y. kad bendra atitinkamo kredito suma neviršija minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkte nustatytos viršutinės ribos ir kad šiuo klausimu nėra svarbu, ar pagal nacionalinę teisę, perkeliančią tą direktyvą, nėra numatytos didesnės viršutinės ribos.
Parašai.