EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. liepos 7 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Kasmetinės atostogos – Personalo atstovo veikla – Delegavimas vykdyti atstovavimo veiklą profesinėje sąjungoje ne visą darbo dieną – Atstovavimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus veikla – Neteisėtas neatvykimas į darbą – Išskaičiavimas iš kasmetinių atostogų – Tarnybos nuostatų 60 straipsnis“
Byloje F‑39/08
dėl pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikšto ieškinio,
Giorgio Lebedef, Europos Bendrijų Komisijos pareigūnas, gyvenantis Seningerberge (Liuksemburgas), atstovaujamas advokato F. Frabetti,
ieškovas,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą G. Berscheid ir K. Herrmann,
atsakovę,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Gervasoni, teisėjai H. Kreppel ir H. Tagaras (pranešėjas),
posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. vasario 17 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu, kurio faksimilę Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2008 m. kovo 28 d. (originalas gautas tų pačių metų kovo 31 d.), ieškovas prašo panaikinti 2007 m. gegužės 29 d., birželio 20 d., birželio 28 d. ir liepos 6 d. sprendimus, taip pat du 2007 m. liepos 26 d. sprendimus ir 2007 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą, susijusius su iš viso 32 dienų išskaičiavimu iš ieškovo atostogų už 2007 metus.
Teisinis pagrindas
Pareigūnų teisė į atostogas
2 Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) 57 straipsnio pirmoje pastraipoje teigiama:
„Pareigūnai turi teisę gauti metines atostogas, kurios trunka ne trumpiau kaip 24 darbo dienas arba ne ilgiau kaip 30 darbo dienų per kalendorinius metus, atsižvelgiant į taisykles, kurias, pasikonsultavus su Tarnybos nuostatų komitetu, bendru sutarimu nustato Bendrijų institucijos.“
3 Tarnybos nuostatų 59 straipsnyje nustatyta:
„1. Pareigūnas, kuris įrodo, kad dėl ligos arba nelaimingo atsitikimo jis nepajėgia atlikti savo pareigų, automatiškai turi teisę gauti nedarbingumo atostogas.
Suinteresuotas pareigūnas kaip įmanoma greičiau praneša savo institucijai apie negalėjimą eiti pareigas ir tuo pačiu metu nurodo savo einamąjį adresą. Neatvykęs į darbą ilgiau kaip tris dienas, jis turi pateikti medicininę pažymą. Ši pažyma turi būti išsiųsta ne vėliau kaip penktą jo neatvykimo į darbą dieną, datą nustatant pagal pašto spaudą. To nepadarius, išskyrus atvejus, kai pažyma neišsiunčiama dėl priežasčių, kurioms pareigūnas neturi įtakos, pareigūno neatvykimas į darbą laikomas nesankcionuotu [nepateisinamu].
<...>
2. Jeigu per 12 mėnesių laikotarpį pareigūnas kelis kartus neatvyksta į darbą ne ilgesniems kaip trijų dienų laikotarpiams, o bendras jo nedirbtų dienų skaičius viršija 12 dienų, jis turi pateikti medicininę pažymą visais atvejais, kai vėl neatvyksta į darbą dėl ligos. Jo neatvykimas į darbą laikomas nepateisinamu nuo tryliktosios neatvykimo į darbą dėl ligos dienos, nepateisintos medicinine pažyma.
3. Nepažeidžiant drausminės procedūros taikymo taisyklių, kai tinkama, visos pagal 1 ir 2 dalį nepateisinamo neatvykimo į darbą dienos atimamos iš atitinkamo pareigūno kasmetinių atostogų. Jeigu pareigūnas neturi nepanaudotų atostogų, už atitinkamą laikotarpį jam nemokamas darbo užmokestis.
<...>“
4 Pagal Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmą pastraipą:
„Išskyrus ligos arba nelaimingų atsitikimų atvejus, be tiesioginio viršininko išankstinio leidimo pareigūnas negali neateiti į darbą. <...> nepažeidžiant jokių drausminių priemonių, jei tinkamai nustatoma, kad neatvykimas į darbą yra neteisėtas, tas neatvykimas išskaičiuojamas iš atitinkamo pareigūno kasmetinių atostogų. Jeigu pareigūnas išnaudoja savo kasmetines atostogas, už atitinkamą laikotarpį jam nemokama.“
Personalo atstovavimas
5 Tarnybos nuostatų 10c straipsnyje teigiama:
„Kiekviena institucija dėl savo darbuotojų gali sudaryti susitarimų su profesinėmis sąjungomis ir darbuotojų draugijomis. Tokie susitarimai negali būti priežastis keisti Tarnybos nuostatus ar kuriuos nors biudžetinius įsipareigojimus, taip pat jie negali turėti įtakos atitinkamos institucijos veiklai. Tokius susitarimus pasirašiusios atstovaujamosios profesinės sąjungos ir darbuotojų draugijos kiekvienoje institucijoje veikia paklusdamos Personalo komiteto [reglamentuotiems] įgaliojimams.“
Personalo atstovų teisės
6 Dėl Personalo komiteto (toliau – PK) Tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatyta:
„[PK] narių ir Komiteto į pagal Tarnybos nuostatus ar į institucijos įkurtas struktūras paskirtų pareigūnų veikla laikoma jų įprastinės tarnybos savo institucijose dalimi. Ši veikla jokiu būdu neturi jiems pakenkti.“
7 Pagrindų susitarimo dėl Europos Bendrijų Komisijos ir profesinių sąjungų bei darbuotojų draugijų (PSDD) santykių, kuris įsigaliojo 2006 m. sausio 27 d. 18 mėnesių (toliau – Pagrindų susitarimas), 1 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Narystė PSDD, dalyvavimas profesinių sąjungų veikloje ar profesinės sąjungos įgaliojimų įgyvendinimas jokiu būdu ir pagrindu negali pakenkti suinteresuotojo asmens profesinei padėčiai ir karjeros eigai.“
Ištekliai, kuriais disponuoja personalo atstovai
8 Dėl personalo atstovavimo Komisijoje sudarytas ne vienas susitarimas su PSDD, susijęs taip pat su Personalo komitetu ir personalui atstovauti skirtais ištekliais.
9 2001 m. balandžio 4 d. „[Komisijos] pirmininko pavaduotojo ir [PSDD] susitarime“ (toliau – 2001 m. susitarimas dėl išteklių) buvo nurodyta, jog PSDD įsipareigoja užtikrinti išteklių paskirstymą ne tik tarp PSDD, bet ir centriniame personalo komitete bei vietos personalo komitetuose, remdamosi PSDD atstovaujamumu ir atsižvelgdamos į vietos apribojimus. Taip pat buvo numatyta, kad išteklių paskirstymas bus reglamentuojamas PSDD protokolu, kurį kartu pasirašys ir Personalo ir administracijos generalinis direktoratas. Galiausiai sutarta, kad Komisija skirs PSDD 31,5 etato delegavimo pagrindu, iš kurių 19,5 – Personalo komitetui, ir kuriuos visus turės pasidalinti PSDD atstovavimo pagrindu.
10 Kiek tai susiję su nagrinėjama byla, „[PSDD] ir [Personalo ir administracijos generalinio direktorato] susitarimo protokole dėl išteklių personalui atstovauti suteikimo 2007 m.“ numatyta PK, t. y. centriniam personalo komitetui ir vietos personalo komitetams, delegavimo pagrindu suteikti 20 etatų – prie kurių pridedama papildoma parama. Konkrečiai dėl šių 20 etatų paskirstymo pasakytina, kad 10 jų buvo skirta Alliance confédérale des Syndicats libres.
11 Praktiškai gali būti keli būdai deleguoti tą patį pareigūną ar tarnautoją į PSDD, kaip atstovą profesinėje sąjungoje, ir (arba) į PK, kaip atstovą pagal Tarnybos nuostatus:
– 100 % pagal Tarnybos nuostatus – arba į centrinį personalo komitetą, arba į vietos personalo komitetą, arba 100 % kaip atstovą profesinėje sąjungoje,
– 50 % pagal Tarnybos nuostatus ir 50 % kaip atstovą profesinėje sąjungoje,
– 50 % pagal Tarnybos nuostatus arba kaip atstovą profesinėje sąjungoje, likusią 50 % darbo laiko dalį skiriant darbui Komisijos tarnyboje.
12 Personalo atstovus, deleguojamus į profesines sąjungas arba pagal Tarnybos nuostatus, pasirenka PSDD, tačiau sprendimus dėl delegavimo priima Komisija.
Faktinės bylos aplinkybės
13 2004 m. kovo 12 d. tuometinio Personalo ir administracijos generalinio direktorato generalinio direktoriaus Reichenbach sprendimu Komisijos pareigūnas Eurostate, ieškovas, buvo 100 % deleguotas kaip atstovas profesinėje sąjungoje nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., – dienos, kurią jis turėjo būti grąžintas į savo pradinę tarnybą Eurostate. Priimant šį sprendimą dėl delegavimo ieškovas ėjo Alliance confédérale des Syndicats libres politinio sekretoriaus pareigas.
14 2004 m. spalio mėn. ieškovas buvo išrinktas į Liuksemburgo vietos personalo komiteto (toliau – VPK) primininko pavaduotojo pareigas.
15 2004 m. gruodžio 23 d. Personalo ir administracijos generalinio direktorato generalinio direktoriaus pareigas po Reichenbach perėmusio C. Chêne sprendimu, kuris buvo pakeistas nauju jo 2005 m. vasario 10 d. sprendimu, ieškovas nuo 2005 m. sausio 1 d. grąžintas į Eurostatą 50 % darbo laiko. Taigi likusį 50 % darbo laiko jis liko dirbti deleguotas kaip atstovas profesinėje sąjungoje.
16 Tačiau iš tikrųjų per visus 2005 ir 2006 metus ieškovas dirbo vien kaip atstovas profesinėje sąjungoje ir kaip atstovas pagal Tarnybos nuostatus (žr. atitinkamai šio sprendimo 14 ir 15 punktus), visą darbo laiką skirdamas šiai veiklai (toliau – personalo atstovavimo veikla) ir todėl neskirdamas nė kiek laiko tarnybai. Neginčijama, kad ši situacija neturėjo įtakos jo teisei į atostogas.
17 Ieškovui adresuotu 2006 m. rugsėjo 27 d. raštu Žemės ūkio ir aplinkosaugos statistikos ir bendradarbiavimo statistikos srityje (E) direktorato Tarptautinio bendradarbiavimo statistikos srityje (E.5) skyriaus vadovas, be kita ko, paprašė ieškovo nuo šiol atvykti dirbti 50 % darbo laiko E.5 skyriuje, atlikti jo pareigybei priklausančias užduotis ir įvykdyti 2005 m. nustatytus ir aptartus tikslus, taip pat kiekvieno mėnesio pabaigoje jam teikti „pažangos“ ataskaitą; ieškovo skyriaus vadovas jam nurodė, kad „tai neturi įtakos padariniams, kylantiems dėl neatvykimo į darbo vietą ir darbų neatlikimo laikotarpiu nuo jo paskyrimo dirbti E.5 skyriuje“.
18 2006 m. spalio 5 d. laišku, adresuotu skyriaus vadovui, ieškovas, remdamasis savo „iš dalies deleguoto“ pareigūno statusu ir VPK pirmininko pavaduotojo pareigomis, nustebo darąs pažeidimą, nors Pirmosios instancijos teismas (žr. 2004 m. kovo 17 d. Sprendimus Lebedef prieš Komisiją, T‑175/02, Rink. VT p. I‑A‑73 ir II‑313 bei Lebedef prieš Komisiją, T‑4/03, Rink. VT p. I‑A‑79 ir II‑337) panaikino sprendimus nepaaukštinti jo pareigų dėl to, kad Eurostate neatliko jokio darbo tam tikrą laikotarpį, kai jis nebuvo deleguotas ir vykdė mažiau personalo atstovavimo veiklos; ieškovas pridūrė, kad „tai neturi įtakos padariniams, kylantiems dėl trukdžių mano veiklai profesinėje sąjungoje, dėl Tarnybos nuostatų 24c straipsnio pažeidimo, Komisijos ir PSDD pagrindų susitarimo pažeidimo ir <...> jau daugelį metų patiriamo psichologinio priekabiavimo [dėl] Eurostato [veiksmų]“.
19 2006 m. lapkričio 3 d. raštu ieškovas, remdamasis minėtu 2004 m. kovo 17 d. Sprendimu Lebedef prieš Komisiją (T‑4/03, 60 ir 64 punktai), be kita ko, nurodė savo skyriaus vadovui, kad jo buvimas ir darbas personalo atstovybėje „turėjo būti užskaitomas kaip darbas Eurostate“; jis taip pat pasiūlė „susitarti“ dėl sistemos, pagal kurią personalo atstovybė kontroliuotų jo atvykimą į darbą, jeigu tokios kontrolės prireiktų dėl praktinių ir formalių priežasčių.
20 2006 m. lapkričio 17 d. raštu Eurostato generalinis direktorius ieškovui nurodė, kad jo bylą tvarkyti patikėta Eurostato išteklių (A) direktorato Personalo (A.1) skyriaus vadovui (toliau – Eurostato personalo skyriaus vadovas).
21 2007 m. sausio 16 d. laišku ieškovo skyriaus vadovas jam pranešė, kad, pasikonsultavęs su kompetentingomis Personalo ir administracijos generalinio direktorato tarnybomis, jis nepritaria ieškovo pozicijai, išdėstytai 2006 m. spalio 5 d. laiške, ir pridūrė:
„Nesant oficialaus delegavimo, visiškai nedirbti tarnybai, į kurią pareigūnas paskirtas, negalima. Todėl manau, kad toks neatvykimas į darbą neatitinka Tarnybos nuostatų ir dėl to yra neteisėtas. Esu priverstas pakartoti mano 2006 m. rugsėjo 27 d. rašte minėtą nurodymą <...> jums laikytis normalaus darbo Eurostate režimo. Prašau man iš anksto pranešti apie bet kokį neatvykimą į darbą, nesvarbu, dėl kokios priežasties. Dėl tokio neatvykimo turi būti iš anksto gautas mano sutikimas.“
22 Pasak ieškovo, nuo 2007 m. sausio 29 d. jis pastebėjo, jog kaskart, kai darbo dieną jis nebūdavo Komisijoje, įskaitant dienas, kai jis vykdydavo atstovavimo profesinėje sąjungoje veiklą, informacinėje personalo valdymo sistemoje „SysPer 2“ būdavo įregistruojamas pusdienis neteisėto neatvykimo į darbą.
23 2007 m. vasario 5 d. laišku, adresuotu ieškovo skyriaus vadovui, ieškovo atstovas priminė, kad laiką, kuriuo ieškovas nevykdė Eurostato pavestų užduočių, lėmė „išimtinai jo kaip personalo atstovo pagal Tarnybos nuostatus darbo krūvis“, ir pakartojo ieškovo argumentus dėl „teisių, susijusių su profesinėmis sąjungomis“ ir Tarnybos nuostatų 24b straipsnio, numatančio, jog pareigūnai turi teisę jungtis į susivienijimus ir gali būti profesinių sąjungų ar personalo asociacijų nariais, pažeidimu.
24 2007 m. kovo 12 d. ir gegužės 14 d. Eurostato personalo skyriaus vadovui adresuotais raštais VPK pirmininkas J. Frankin, pirma, patvirtino už 2007 m. sausio, vasario, kovo ir balandžio mėnesius, kad ieškovas atvyko dirbti kaip atstovas profesinėje sąjungoje ar kaip atstovas pagal Tarnybos nuostatus arba dalyvavo komandiruotėse Briuselyje atstovaudamas profesinei sąjungai (2007 m. sausio 11 d. ir 30 d., vasario 14 d., kovo 2 ir 22 d. komandiruotės), antra, nurodė ieškovo atostogų ir ligos laikotarpius: 2007 m. sausio 9 d. ir laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 19 iki 28 d. ieškovas buvo išėjęs Eurostato patvirtintų atostogų, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 26 d. – nedirbo dėl ligos, apie kurią pranešta Eurostatui, taip pat laikotarpiais nuo 2007 m. kovo 26 iki 30 d. ir nuo 2007 m. balandžio 2 d iki 30 d. – iš pradžių buvo gydomas stacionariai, vėliau – buvo Eurostato „patvirtintose“ nedarbingumo atostogose. Šiuose raštuose VPK pirmininkas pridūrė, kad pagal Tarnybos nuostatus ir Pagrindų susitarimą ieškovo veikla personalo atstovybėje užskaitytina kaip veikla jo tarnybos vietoje, taigi, kaip atvykimas į darbą Eurostate.
25 Kaip matyti iš lentelės „Kvotų raida“, greičiausiai paimtos iš sistemos „SysPer2“ (toliau – „SysPer2“ lentelė), iš ieškovo kasmetinių atostogų 2007 m. gegužės 29 d. buvo išskaičiuotos penkiolika su puse dienos, tų pačių metų birželio 20 d. – dvi dienos, tų pačių metų birželio 28 d. – trys dienos ir tų pačių metų liepos 6 d. – trys dienos. Šios išskaičiuotos atostogų dienos buvo susijusios atitinkamai su laikotarpiais nuo 2007 m. sausio 29 d. iki kovo 23 d., nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 20 d., nuo 2007 m. birželio 21 d. iki 28 d. ir galiausiai nuo 2007 m. birželio 29 d. iki liepos 6 dienos.
26 2007 m. liepos 5 d. Eurostato personalo skyriaus vadovui adresuotu raštu VPK pirmininkas už 2007 m. gegužės ir birželio mėn., pirma, patvirtino, jog ieškovas atvyko dirbti, įskaitant dienomis, kai pagal medicininę pažymą jis dirbo ne visą darbo dieną (t. y. dvylika dienų nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 25 d., po to aštuonias dienas nuo 2007 m. birželio 4 d. iki 15 d.), kaip atstovas profesinėje sąjungoje ar kaip atstovas pagal Tarnybos nuostatus arba dalyvavo komandiruotėse Briuselyje atstovaudamas profesinei sąjungai (2007 m. gegužės 2, 15 bei 16 d. ir 2007 m. birželio 7, 14 ir 28 d. komandiruotės), antra, nurodė Eurostato patvirtintas atostogas laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 28 d. iki birželio 1 d. Tame pačiame rašte VPK pirmininkas pridūrė, kad pagal Tarnybos nuostatus ir Pagrindų susitarimą ieškovo veikla personalo atstovybėje užskaitytina kaip veikla jo tarnybos vietoje, taigi, kaip atvykimas į darbą Eurostate.
27 2007 m. liepos 16 d. ieškovui adresuotu laišku jo skyriaus vadovas atsisakė patenkinti jo prašymą suteikti 34 dienas atostogų – nuo 2007 m. liepos 30 d. iki rugsėjo 14 d., – nes jam tebuvo likusios aštuonios su puse atostogų dienos; ieškovo skyriaus vadovo nuomone, kaskart ieškovui neprisistačius į darbą arba nepateikus tinkamos pažymos Eurostato administracija bus priversta jo neatvykimą registruoti kaip neteisėtą, kaip nurodyta 2007 m. sausio 16 d. rašte.
28 2007 m. liepos 23 d. raštu ieškovas atsakė į minėtą 2007 m. liepos 16 d. laišką, savo skyriaus vadovo sprendimus įvardijęs „nuolatiniu ir pasikartojančiu psichologiniu priekabiavimu“.
29 2007 m. liepos 26 d. laišku ieškovo skyriaus vadovas patvirtino savo atsisakymą patenkinti 34 atostogų dienų prašymą pažymėdamas, kad dėl neatvykimo ieškovas nėra gavęs išankstinio leidimo, ir nurodė, jog dabar jam tėra likę keturios su puse dienos atostogų. Tą pačią dieną, kaip matyti iš „SysPer2“ lentelės, iš ieškovo kasmetinių atostogų išskaičiuotos trys, po to keturios dienos; šios išskaičiuotos dienos buvo susijusios su laikotarpiais atitinkamai nuo 2007 m. liepos 9 d. iki 16 d. ir nuo 2007 m. liepos 17 d. iki 26 d.
30 2007 m. rugpjūčio 1 d. savo skyriaus vadovui adresuotu laišku ieškovas nurodė, pirma, jog, kaip matyti iš „SysPer2“ lentelės, nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 24 d. jis yra laikino nedarbingumo atostogose ir, antra, kad yra paprašęs atostogų septynių dienų laikotarpiui nuo 2007 m. rugpjūčio 27 d. iki rugsėjo 4 dienos.
31 2007 m. rugpjūčio 2 d. laišku ieškovo skyriaus vadovas atsisakė patenkinti jo atostogų prašymą dėl to, kad jam tėra likusios viena su puse dienos atostogų, kartu pažymėdamas, jog yra pasirengęs pritarti prašymui dėl penkių ir mažiau dienų. Tą pačią dieną, kaip matyti iš „SysPer2“ lentelės, iš ieškovo atostogų išskaičiuota viena su puse dienos; šios atostogos susijusios su laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 31 dienos.
32 2007 m. rugpjūčio 27 d. Eurostato personalo skyriaus vadovui adresuotu raštu VPK pirmininkas, pirma, už 2007 m. liepos mėn. patvirtino, jog ieškovas atvyko dirbti kaip atstovas profesinėje sąjungoje ar kaip atstovas pagal Tarnybos nuostatus arba dalyvavo komandiruotėse Briuselyje atstovaudamas profesinei sąjungai (2007 m. lieps 12, 18 bei 26 d. komandiruotės), antra, kiek tai susiję su 2007 m. rugpjūčio mėn., nurodė nedarbingumo atostogas visą šį mėnesį, išskyrus, remiantis šiuo raštu, 2007 m. rugpjūčio 2 d., kai ieškovas buvo komandiruotėje Briuselyje atstovaudamas profesinei sąjungai. Kaip ir ankstesniuose raštuose, minėtuose šio sprendimo 24 ir 26 punktuose, VPK pirmininkas pridūrė, kad pagal Tarnybos nuostatus ir Pagrindų susitarimą ieškovo veikla personalo atstovybėje užskaitytina kaip veikla jo tarnybos vietoje, taigi, kaip atvykimas į darbą Eurostate.
33 2007 m. rugpjūčio 29 d. ieškovas pareiškė skundą dėl 2007 m. gegužės 29 d., birželio 20 d. bei 28 d. ir liepos 6 d. sprendimų, taip pat dėl dviejų 2007 m. liepos 26 d. sprendimų ir 2007 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo, susijusių su 32 dienų išskaičiavimu iš ieškovo atostogų už 2007 metus (toliau – ginčijami sprendimai). Savo skunde ieškovas rėmėsi, pirma, Tarnybos nuostatų 57, 59 ir 60 straipsnių, Tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio šeštos pastraipos bei Pagrindų susitarimo 1 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir profesinių sąjungų veiklos laisvės varžymu, antra, teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir patere legem quam ipse fecisti taisyklės pažeidimu.
34 2007 m. gruodžio 18 d. Paskyrimų tarnyba aiškiai atmetė ieškovo skundą, remdamasi tuo, kad šis negali remtis savo, kaip personalo atstovo, statusu, kad nevykdytų jam, kaip į Eurostatą 50 % darbo laiko paskirtam pareigūnui, tenkančių pareigų; be to, kadangi Eurostatas kruopščiai laikėsi procedūrų, o neteisėto neatvykimo į darbą pavertimas atostogų dienomis tėra griežtas Tarnybos nuostatų 59 ir 60 straipsnių taikymas, ginčijamuose sprendimuose negalima įžvelgti jokių pažeidimų.
Šalių reikalavimai ir procedūra
35 Ieškovas Tarnautojų teismo prašo:
– panaikinti 2007 m. gegužės 29 d., birželio 20 d., birželio 28 d. bei liepos 6 d. sprendimus, taip pat du 2007 m. liepos 26 d. sprendimus ir 2007 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą, susijusius su 32 dienų išskaičiavimu iš jo atostogų už 2007 metus,
– priimti sprendimą dėl bylinėjimosi ir kitų išlaidų bei priteisti jas iš Komisijos.
36 Komisija Tarnautojų teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
37 Pagal Procedūros reglamento 56 straipsnį Tarnautojų teismas ėmėsi proceso organizavimo priemonių, apie kurias šalims pranešta 2009 m. sausio 8 d. ir 2009 m. vasario 3 d. laiškais. Šalys įvykdė šias priemones.
38 Atsakydamas į proceso organizavimo priemones ieškovas nurodė, ir šiuo klausimu Komisija jam neprieštaravo, kad, kiek tai susiję su laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki rugsėjo 6 d., jis buvo laikinojo nedarbingumo atostogose nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 24 d. (taip pat žr. šio sprendimo 32 punktą), po to – nuo 2007 m. rugpjūčio 27 d. iki rugsėjo 6 d.; be to, dėl laikotarpio nuo 2007 m. rugsėjo 10 d. iki gruodžio 21 d. jis nurodė, o Komisija ir šį kartą to neneigė, kad sveikatos sumetimais dirbo ne visą darbo dieną, o likusį darbo laiką skyrė vien personalui atstovauti pagal Tarnybos nuostatus ir profesinėje sąjungoje, tačiau Eurostatas, kurio nuomone ieškovas atvyko į darbą šiuo laikotarpiu, neišskaičiavo nė dienos iš jo atostogų.
Dėl teisės
Šalių argumentai
39 Grįsdamas savo reikalavimus dėl panaikinimo, ieškovas remiasi dviem pagrindais, kurių pirmasis susijęs, pirma, su Tarnybos nuostatų 57, 59 ir 60 straipsnių, Tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio šeštos pastraipos bei Pagrindų susitarimo 1 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir, antra, profesinių sąjungų veiklos laisvės varžymu, o antrasis – su teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir patere legem quam ipse fecisti taisyklės pažeidimu.
40 Kiek tai susiję su pirmuoju pagrindu, ieškovas, nurodęs minėtus 2004 m. kovo 17 d. Sprendimus Lebedef prieš Komisiją (T‑175/02) ir Lebedef prieš Komisiją (T‑4/03), tvirtina, kad jo vykdoma personalo atstovavimo veikla užima daugiau nei septynias su puse valandos per dieną ir neįmanoma aiškiai atskirti atstovavimo profesinėje sąjungoje ir atstovavimo pagal Tarnybos nuostatus veiklos. Be to, ieškovas teigia, jog nurodyti pažeidimai yra tuo akivaizdesni dėl to, kad Eurostatas net atsisakė įteisinti neatvykimą į darbą dėl atstovavimo profesinėje sąjungoje veiklos, ir kelia klausimą, dėl kokių priežasčių neatvykimas į darbą iki 2007 m. sausio mėn. nebuvo laikomas nepateisinamu. Maža to, pastebėdamas, kad Tarnybos nuostatose nėra nustatyta personalo atstovavimo veiklos ribų, ieškovas tvirtina, jog jo atvejis yra vienkartinis atvejis, kurio „nederėtų apibendrinti“.
41 Dėl antrojo pagrindo ieškovas nurodo pagrįstus lūkesčius, tvirtina, kad Eurostatas pradėjo išskaičiuoti jo atostogų dienas, nė karto jo neinformavęs, kad administracija neketina atsižvelgti į VPK pirmininko patvirtinimus (šio sprendimo 24, 26 ir 32 punktuose minėti patvirtinimai), ir mano, kad pagal principą pacta sunt servanda Komisija privalo laikytis Tarnybos nuostatų 57, 59 ir 60 straipsnių, Tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio šeštos pastraipos bei Pagrindų susitarimo 1 straipsnio 2 dalies nuostatų.
42 Dėl pirmojo pagrindo Komisija nurodo, kad niekas ieškovo neatleidžia nuo pareigos neatvykimo į darbą atveju gauti išankstinį savo tiesioginio viršininko leidimą arba iš anksto jam pranešti. Tačiau nė vienu atveju šioje byloje nebuvo gautas toks leidimas arba nebuvo pranešta. Be to, Komisija mano, kad Tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio šeštos pastraipos turinys reiškia, kad, be personalo atstovo pareigų, kita dalis pareigų turi būti vykdoma tarnyboje, į kurią asmuo paskirtas, išskyrus delegavimo visą darbo dieną atvejus. Komisija taip pat pastebi, jog minėtais Sprendimais Lebedef prieš Komisiją (T‑175/02) ir Lebedef prieš Komisiją (T‑4/03) tik panaikinami administraciniai sprendimai, kuriais atsisakyta paaukštinti pareigas, ir visai nesvarstytas klausimas, ar ieškovas turėjo dirbti tarnyboje, į kurią paskirtas. Maža to, Komisija tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje piktnaudžiauta teisėmis ir kad 2008 m. gegužės 7 d. Tarnautojų teismo sprendimas Lebedef prieš Komisiją, F‑36/07, dar nepaskelbtas Rinkinyje, patvirtina, jog paskyrimo dirbti Eurostate laiku ieškovas jokiu būdu negali pats nuspręsti dėl savo darbo režimo. Galiausiai, Komisija teigia, kad ne kartą (ypač 2006 m. sausio 16 d. raštu, kuriuo priminta apie 2006 m. rugsėjo 27 d. raštą) pranešė ieškovui apie jo pareigas; taigi dienų, kai ieškovas neteisėtai neatvyko į darbą, išskaičiavimas iš atostogų tėra griežtas Tarnybos nuostatų, būtent jų 59 ir 60 straipsnių, taikymas.
43 Dėl antrojo pagrindo Komisija nurodo, kad argumentas dėl tariamo patere legem quam ipse fecisti taisyklės pažeidimo turi būti atmestas, nes nagrinėjamu atveju visos reikšmingos nuostatos buvo taikomos tinkamai. Dėl tos pačios priežasties tvirtinimui, jog esą pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, negali būti pritarta visų pirma dėl to, kad ieškovas niekuomet negavo individualaus pažado, o atvirkščiai, buvo įspėtas apie „galimas jo neteisėto elgesio pasekmes“. Galiausiai Komisija pastebi, kad nors ieškovas remiasi Pagrindų susitarimu, su Komisija jį saisto tarnybos, o ne sutartiniai ryšiai, ir todėl principas pacta sunt servanda negali būti taikomas.
44 Dublike ieškovas tvirtina, kad jo skyriaus vadovas ir vadovybė žinojo apie jo veiklą. Jis taip pat nurodo, jog nėra piktnaudžiavimo teisėmis, o veikiau „interesų konfliktas“ arba, konkrečiau, konfliktas tarp, pirma, pareigų ir teisių jo tarnybos atžvilgiu ir, antra, personalo atstovavimo. Galiausiai ieškovas mano, kad nors byloje, kurioje priimtas minėtas 2008 m. gegužės 7 d. Sprendimas Lebedef prieš Komisiją, Tarnautojų teismas pritarė Komisijos išreikštai kritikai dėl ieškovo elgesio, jis „nepriėmė sprendimo dėl tariamų <...> neatvykimo į darbą atvejų“.
45 Triplike Komisija visų pirma teigia, jog tai, kad ieškovo skyriaus vadovas ir vadovybė žinojo apie jo kaip personalo atstovo veiklą, negali prilygti išankstiniam pranešimui arba išankstiniam leidimui.
Tarnautojų teismo vertinimas
Dėl pagrindo, susijusio su, pirma, Tarnybos nuostatų 57, 59 ir 60 straipsnių, Tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio šeštos pastraipos bei Pagrindų susitarimo 1 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir, antra, profesinių sąjungų veiklos laisvės varžymu
46 Personalo atstovavimas turi esminę svarbą užtikrinant tinkamą Bendrijos institucijų funkcionavimą, taigi ir jų uždavinių vykdymą.
47 Pripažindamas šią svarbą teisės aktų leidėjas Tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio šeštoje pastraipoje numatė, jog PK narių veikla laikoma „jų įprastinės tarnybos savo institucijose dalimi“ ir kad „ši veikla <...> neturi jiems pakenkti“. Taip pat Pagrindų susitarimo 1 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, jog atstovavimo profesinėje sąjungoje veikla „jokiu būdu ir pagrindu negali pakenkti suinteresuotojo asmens profesinei padėčiai ir karjeros eigai.“
48 Be to, Bendrijos institucijose įgyta patirtis personalo atstovavimo srityje leido konstatuoti šio sprendimo 11 punkte apibūdintos sistemos, pagal kurią kai kurie pareigūnai arba tarnautojai 50 % arba 100 % savo darbo laiko skiria atstovavimo veiklai, privalumus.
49 Vis dėlto neįmanoma ir nepageidautina, kad personalo atstovavimą užtikrintų vien deleguoti, nesvarbu, ar 50 % ar 100 %, pareigūnai arba tarnautojai. Egzistuoja aiškus interesas, kad dalį personalo atstovavimo pareigų atliktų nedeleguotas personalas. Tačiau ankstesniame punkte nurodyta sistema, kurioje konkrečiai numatyta deleguoti tam tikrus personalo atstovus, reiškia, kad nedeleguotų pareigūnų ir tarnautojų dalyvavimas personalo atstovavimo veikloje yra nenuolatinio pobūdžio ir, paskaičiavus už pusmetį ar ketvirtį, sudaro palyginti nedidelę darbo laiko dalį.
50 Tiesa, iš esmės neįmanoma tiksliai atskirti dalyvavimo personalo atstovavimo veikloje „nenuolatinio“ pobūdžio ir tiksliai nustatyti tam skirto darbo laiko dalies – tai galima įvertinti tik kiekvienu konkrečiu atveju. Vis dėlto reikia konstatuoti, jog pritarus tam, kad nedeleguotas pareigūnas arba tarnautojas personalo atstovavimo veiklai skirtų beveik visą ar net visą savo darbo laiką ir beveik neskirtų arba iš viso neskirtų jokio laiko tarnybai, į kurią paskirtas, būtų apeinama įvairiais Komisijos ir PSDD sudarytais susitarimais įdiegta sistema (žr. šio sprendimo 8, 9 ir 10 punktus) ir, nelygu aplinkybės, galėtų atsirasti piktnaudžiavimas teise, dėl kurio Bendrijos teismui gali tekti skirti sankcijas (žr. 2007 m. gegužės 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Citymo prieš Komisiją, T‑271/04, Rink. p. II‑1375, 100 ir paskesnius punktus; konkrečiai viešosios tarnybos srityje – 1997 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimų Angelini prieš Komisiją, T‑222/95, Rink. VT, p. I‑A‑491 ir II‑1277, 35 ir 36 punktus ir Costantini prieš Komisiją, T‑57/96, Rink. VT, p. I‑A‑495 ir II‑1293, 28 ir 29 punktus; 2001 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Gogos prieš Komisiją, T‑95/98 DEP, Rink. VT, p. I‑A‑123 ir II‑571, 24 punktą).
51 Vienaip ar kitaip, kad išspręstų jam perduotą nagrinėti ginčą, Tarnautojų teismas neturi nuspręsti, kokių tiksliai ribų vykdydami atstovavimo veiklą turi laikytis personalo atstovai, jeigu jie nėra deleguoti arba yra deleguoti 50 % darbo laiko. Tarnautojų teismas taip pat neturi spręsti klausimo, ar ieškovas piktnaudžiavo teise, nei, kad nustatytų, ar būta tokio piktnaudžiavimo, nagrinėti institucijos elgesio, ypač to, kaip pastoviai ir nuosekliai ji aiškino bei taikė atitinkamas Tarnybos nuostatų normas, bei jos pozicijos ieškovo atžvilgiu aiškumo ir nuoseklumo – veiksnių, kurių trūkumas galėjo prisidėti prie tokio piktnaudžiavimo.
52 Reikia konstatuoti, kad per visus 2007 m. ieškovas neskyrė nė kiek laiko tarnybai, į kurią paskirtas. Kaip ieškovas nurodo ieškinyje, laikotarpiais, su kuriais susiję ginčijami sprendimai, t. y. laikotarpiais nuo 2007 m. sausio 29 d. iki kovo 23 d. ir nuo 2007 m. birželio 15 d. iki liepos 31 d., 60 % darbo laiko jis skyrė atstovavimo profesinėje sąjungoje veiklai, kurią vykdyti jis buvo deleguotas 50 %, o likusį laiką – atstovavimo pagal Tarnybos nuostatus veiklai. Be to, iš ieškovo atsakymų į proceso organizavimo priemones matyti, kad likusią 2007 m. dalį, kurios ginčijami sprendimai neapima, jis buvo arba laikinojo nedarbingumo atostogose, arba dirbo pusę dienos dėl su sveikatos būkle susijusių priežasčių ir atitinkamą darbo laiką „skyrė vien personalui atstovauti pagal Tarnybos nuostatus ir profesinėje sąjungoje“ (už šį laikotarpį iš jo atostogų nebuvo išskaičiuota nė viena diena).
53 Tačiau, dėl nė vieno neatvykimo į darbą laikotarpio, kuriuos Eurostato administracija iš pradžių laikė neteisėtais, o vėliau – išskaičiavo iš ieškovo atostogų proporcingai tai darbo laiko daliai, kurią ieškovas turėjo skirti savo tarnybai, t. y. 50 %, ir dėl kurių galiausiai priimti ginčijami sprendimai, tiesioginis ieškovo viršininkas Eurostate, t. y. jo skyriaus vadovas, iš anksto nebuvo davęs leidimo neatvykti į darbą ir net nebuvo iš anksto ieškovo informuotas apie šį neatvykimą.
54 Taigi ieškovas nesilaikė Tarnybos nuostatų 60 straipsnio, kuriuo reikalaujama gauti suinteresuotojo asmens tiesioginio viršininko išankstinį leidimą dėl kiekvieno neatvykimo į darbą, išskyrus ligos arba nelaimingų atsitikimų atvejus, ir net nesiėmė priemonių, kurioms Komisija, kaip leido suprasti per teismo posėdį, pritarsianti, būtent – iš anksto informuoti savo skyriaus vadovą, kaip numatyta Personalo ir administracijos generalinio direktorato Socialinio dialogo, plėtros ir ryšių su nacionalinėmis viešojo administravimo institucijomis (B.5) skyriaus vadovo 2007 m. sausio 4 d. laiške, adresuotame Eurostato personalo skyriaus vadovui ir pridėtame prie Komisijos atsakymų į proceso organizavimo priemones, minėto 2005 m. liepos 15 d. Komisijos sprendimo C(2005) 2665 dėl socialinio dialogo šioje institucijoje gerinimo 6 straipsnio 1 dalyje (šiame straipsnyje teigiama, jog jungtinių komisijų ir komitetų nariai, įskaitant personalo atstovus, savo tiesioginiam viršininkui turi iš anksto pranešti apie bet kokį neatvykimą į darbą, susijusį su dalyvavimu komisijos ir(arba) komiteto veikloje).
55 Be to, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Eurostato personalo skyriaus vadovui adresuoti 2007 m. kovo 12 d., gegužės 14 d. ir liepos 5 d. VPK pirmininko ex post patvirtinimai nebūtų galėję leisti atgaline data įteisinti neteisėtų ieškovo neatvykimo į darbą atvejų, nes tai įmanoma tik ligos arba nelaimingo atsitikimo atveju, kaip numatyta Tarnybos nuostatų 60 straipsnyje. Bet kuriuo atveju, net esant ex post patvirtinimams, kompetentinga administracija turi galėti išlaikyti tam tikrą kontrolės teisę ir patikrinti neteisėtu laikomo neatvykimo į darbą vėlesnio įteisinimo pagrįstumą.
56 Tiesa, siekdamas pateisinti tai, kad nepaprašė išankstinio leidimo arba iš anksto neinformavo savo skyriaus vadovo, ieškovas nurodė praktinius sunkumus ir jo personalo atstovavimo veiklai budingą konfidencialumą.
57 Tačiau Tarnautojų teismas pažymi, kad Komisija nurodė, o ieškovas to neneigė, jog kitiems Komisijos pareigūnams ir tarnautojams pavykdavo suderinti savo pareigas tarnyboje, į kurią buvo paskirti, ir personalo atstovavimo užduotis, laikantis Tarnybos nuostatų 60 straipsnio. Be to, nors galima pritarti tam, kad tam tikromis aplinkybėmis praktiniai sunkumai ar konfidencialumo suvaržymai gali trukdyti personalo atstovams laikytis pareigos gauti išankstinį savo tiesioginio vadovo leidimą (ar bent jau, kaip numatyta šio sprendimo 54 punkte, iš anksto jį informuoti), vis dėlto reikėtų priminti, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas nė karto nepaprašė savo tiesioginio vadovo išankstinio leidimo neatvykti į darbą (ar bent jau iš anksto jo apie tai neinformavo). Maža to, ieškovas, be kita ko, per teismo posėdį nenurodė nė vieno konkretaus atvejo, kai praktiniai sunkumai ar konfidencialumo suvaržymai būtų jam sutrukdę laikytis minėtos pareigos; konkrečiai kalbant apie konfidencialumo klausimą ir nepaisant aplinkybės, kad daug informacijos apie personalo atstovavimo veiklą, visų pirma oficialių susirinkimų vietą, laiką ir dalyvius, nėra konfidenciali ir kad konfidencialumo pareiga taikoma tik daliai šios veiklos, reikia pripažinti, kad net kai esama konfidencialių duomenų, personalo atstovui visuomet lieka galimybė savo tiesioginiam viršininkui pateikti bendro pobūdžio, nekonfidencialią informaciją, kaip antai apie apytikslę susirinkimo trukmę. Todėl ieškovo argumentai dėl praktinių sunkumų ar konfidencialumo suvaržymų vykdant personalo atstovo veiklą, kurių, beje, ieškovas nepagrindė, bet kuriuo atveju negalėjo visiškai atleisti jo nuo pareigos prašyti išankstinio savo skyriaus vadovo leidimo (ar bent jau, kaip numatyta šio sprendimo 54 punkte, iš anksto jį informuoti).
58 Be to, tai, kad Eurostato administracija, taigi ir ieškovo skyriaus vadovas, žinojo apie personalo atstovavimo veiklą, kurią jis vykdė kitu laiku nei tas, kuriuo deleguotas atstovauti profesinėje sąjungoje, taip pat negali pateisinti ieškovo elgesio. Tarnybos, į kurią paskirtas pareigūnas, bendras ir neapibrėžtas žinojimas, kaip nagrinėjamu atveju, apie pareigūno vykdomą personalo atstovavimo veiklą negali prilygti išankstiniam informavimui šio sprendimo 54 punkte nurodyta prasme, nei juo labiau išankstiniam tiesioginio viršininko leidimui.
59 Pridurtina, kad nors savo skyriaus vadovui adresuotame 2006 m. lapkričio 3 d. laiške ieškovas pasiūlė įdiegti jo neatvykimo į darbą kontrolės, kurią turėjo vykdyti „personalo atstovybė“, sistemą, ši kontrolė negali būti tinkama tokiu atveju kaip nagrinėjamasis. Yra žinoma, kad ieškovas priklauso dviem hierarchinėms struktūroms, kurių pirma – personalo atstovybė, kiek tai susiję su jo vykdoma personalo atstovo veikla, o antra – Eurostatas, kiek tai susiję su jo paskyrimu į šią tarnybą; nors personalo atstovybė yra kompetentinga vykdyti ieškovo neatvykimo dirbti delegavimo į profesinę sąjungą laiku kontrolę, to negalima pasakyti apie jo neatvykimą į darbą tuo darbo laiku, kurį jis turi skirti darbui tarnyboje, į kurią paskirtas: kompetenciją kontroliuoti tokį neatvykimą turi vien Eurostatas.
60 Galiausiai, aplinkybė, kad, pirma, (kaip per teismo posėdį nurodė ieškovas ir net darant prielaidą, jog taip ir yra) dauguma nedeleguotų personalo atstovų skiria nedaug dėmesio personalui atstovauti, o kiti asmenys, tarp jų ir ieškovas, vykdo pasiruošti PK susirinkimams bei tinkamai jų eigai užtikrinti svarbias ir būtinas užduotis, ir, antra, ieškovas į darbą neatvyko ne dėl asmeninių priežasčių, o dėl personalo atstovavimo veiklos, negali sumenkinti Tarnautojų teismo pozicijos.
61 Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog nagrinėjamu atveju Eurostato administracijos atliktas dienų išskaičiavimas iš ieškovo atostogų nepažeidžia Tarnybos nuostatų 60 straipsnio.
62 Tas pats pasakytina ir apie kitas nuostatas, kurias ieškovas nurodė savo pirmajam pagrindui bei profesinių sąjungų veiklos laisvės suvaržymui pagrįsti. Taip yra visų pirma dėl ieškovo nurodyto Tarnybos nuostatų 57 straipsnio pažeidimo; šiame straipsnyje paprasčiausiai numatyta pareigūnų teisė į atostogas, kuri nagrinėjamu atveju iš ieškovo neatimta. Dėl Tarnybos nuostatų 59 straipsnio pasakytina, kad jis taikomas pareigūnams, kurie dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo negali atlikti savo pareigų, tačiau nagrinėjamu atveju ginčijamas klausimas dėl atostogų išskaičiavimo su tokiais atvejais nesusijęs. Šiaip ar taip, ieškovas nepateikė jokių atskirų argumentų dėl tariamo šių dviejų straipsnių pažeidimo. Be to, nei iš PK narių pareigų prilyginimo tarnybai jų institucijoje (kaip įtvirtinta Tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio šeštoje pastraipoje), nei iš institucijoms nustatyto draudimo kaip nors kenkti personalo atstovams (kaip nustatyta Tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio šeštoje pastraipoje ir Pagrindų susitarimo 1 straipsnio 2 dalyje), nei galiausiai iš pačios profesinių sąjungų laisvės sąvokos, kurią nurodo ieškovas, negalima išvesti bendros personalo atstovų teisės neatvykti į darbą tarnyboje, į kurią paskirti, be išankstinio jų tiesioginio viršininko leidimo (ar bent jau, kaip numatyta šio sprendimo 54 punkte, iš anksto jo neinformavus) ir neskirti nė kiek laiko šiai tarnybai, juo labiau tuomet, kai toks neatvykimas į darbą apima didžiąją dalį ar net visą darbo laiką ir kai net netvirtinama, jau nekalbant apie įrodymą, kad administracija atsisakė atitinkamam asmeniui suteikti jo atstovaujamosioms funkcijoms vykdyti būtinas galimybes.
63 Tarnautojų teismo šio sprendimo 61 ir 62 punktuose padarytos išvados taip pat galioja atostogų dienoms, kurios išskaičiuotos už ieškovo 2007 m. sausio 30 d., vasario 14 d., kovo 2d. ir 22 d., birželio 28 d. bei liepos 12, 18 ir 26 d. komandiruotes į Briuselį atstovavimo profesinėje sąjungoje tikslais. Net dėl neatvykimo į darbą, susijusio su šiomis komandiruotėmis, ieškovas turėjo prašyti savo skyriaus vadovo Eurostate išankstinio leidimo (ar bent jau, kaip numatyta šio sprendimo 54 punkte, iš anksto jį informuoti), juo labiau kad suplanuotų oficialių susirinkimų atveju tokio pobūdžio problemų, kokios nurodytos šio sprendimo 57 punkte, būtent – praktinių sunkumų ar konfidencialumo pareigos, nekyla.
64 Be to, nors būtų pateisinama, kad kiekvienai komandiruotei į Briuselį atstovavimo profesinėje sąjungoje tikslais ieškovas skirtų visą darbo dieną ir, kadangi jis deleguotas tik 50 %, dėl to viršytų darbo laiką, kurį galėjo skirti tokiai veiklai, vis dėlto ieškovas turėtų tokią padėtį ištaisyti už kiekvieną komandiruotės į Briuselį dieną atidirbdamas visą darbo dieną savo tarnyboje Eurostate. Bet kuriuo atveju, šis kaltinimas susijęs tik su keturių atostogų dienų išskaičiavimu dėl aštuonių dienų, praleistų komandiruotėje į Briuselį atstovavimo profesinėje sąjungoje tikslais. Laikotarpiais, su kuriais susiję ginčijami sprendimai, Eurostatas neišskaičiavo atostogų už tas dienas, kai ieškovas dalį darbo laiko nedirbo dėl sveikatos priežasčių ir vis dėlto neskyrė jokio darbo laiko tarnybai, į kurią paskirtas. Eurostato administracija neprieštaravo tam, kad tomis dienomis (žr. šio sprendimo 26 punktą) ieškovas skyrė likusius 50 % savo darbo laiko personalui atstovauti, nors, kaip pažymėjo Komisija atsakydama į proceso organizavimo priemones, Eurostatas būtų galėjęs šį laiką išskaičiuoti iš ieškovo atostogų (daugiau dienų nei išskaičiuota už komandiruotę į Briuselį) ir, beje, manytų turintis teisę tai padaryti tuo atveju, „jeigu Tarnautojų teismas nepritartų [Komisijos] argumentams“. Iš ieškovo atsakymų į proceso organizavimo priemones taip pat matyti, kad už laikotarpį (su kuriuo ginčijami sprendimai nesusiję), kai jis nedirbo dalį laiko dėl sveikatos priežasčių – 2007 m. rusėjo 10–21 d., Eurostatas neišskaičiavo nė vienos dienos iš jo atostogų, nors ieškovas likusį darbo laiką paskyrė vien atstovavimo pagal Tarnybos nuostatus ir profesinėje sąjungoje veiklai.
65 Todėl šis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir patere legem quam ipse fecisti taisyklės pažeidimu
66 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisė reikalauti teisėtų lūkesčių apsaugos taikoma kiekvienam asmeniui, kuris gali remtis jam administracijos pateiktais konkrečiais, besąlygiškais ir nuosekliais patikinimais (1996 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Galtieri prieš Parlamentą, T‑235/94, Rink. VT p. I‑A‑43 ir II‑129, 63 ir 65 punktai ir 2005 m. kovo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ricci prieš Komisiją, T‑329/03, Rink. VT p. I‑A‑69 ir II‑315, 79 punktas; 2008 m. vasario 21 d. Tarnautojų teismo sprendimo Skoulidi prieš Komisiją, F‑4/07, dar nepaskelbto Rinkinyje, 79 punktas ir 2008 m. lapkričio 4 d. Tarnautojų teismo sprendimo Van Beers prieš Komisiją, F‑126/07, dar nepaskelbto Rinkinyje, 70 punktas).
67 Nagrinėjamu atveju, net jeigu Eurostato nereagavimas 2005 m. ir 2006 m. į nuolatinį ieškovo neatvykimą dirbti į tarnybą, į kurią jis paskirtas, būtų anksčiau minėtos teismų praktikos prasme prilygintas „konkretiems, besąlygiškiems ir nuosekliems patikinimams“ iš administracijos, kuri neprieštaravo, viena vertus, tam, kad ieškovas vykdytų personalo atstovavimo veiklą ir visiškai nedirbtų tarnyboje, į kurią paskirtas, kita vertus, tam, kad jis nesilaikytų pareigos gauti išankstinį savo skyriaus vadovo leidimą (ar bent jau, kaip numatyta šio sprendimo 54 punkte, iš anksto jo informuoti), tokia išvada bet kuriuo atveju galioja tik iki 2006 m. rugsėjo 27 d. arba, vėliausiai, 2007 m. sausio 16 d. rašto išsiuntimo ieškovui. Šiais raštais jo skyriaus vadovas jo paprašė nuo šiol atvykti dirbti 50 % darbo laiko savo tarnyboje ir atlikti jo pareigybei priklausančias užduotis, po to nurodė, kad, nesant oficialaus delegavimo, visiškai nedirbti tarnybai, į kurią pareigūnas paskirtas, neatitinka Tarnybos nuostatų ir dėl to yra neteisėta, galiausiai paprašė jo iš anksto pranešti apie bet kokį neatvykimą į darbą, kad būtų gautas išankstinis sutikimas. Be to, 2006 m. rugsėjo 27 d. raštu ieškovo skyriaus vadovas pareiškė, kad šio rašto turinys „neturi įtakos padariniams, kylantiems dėl neatvykimo į darbo vietą ir darbų neatlikimo laikotarpiu nuo jo paskyrimo dirbti E.5 skyriuje“.
68 Taigi nuo šių raštų gavimo momento ir vėliau, t. y. laikotarpiais, su kuriais susiję ginčijami sprendimai, ieškovas negalėjo remtis kokiu nors patikinimu, kurį jam būtų suteikusi Eurostato administracija, juo labiau teisėtais lūkesčiais šio sprendimo 66 punkte minėtos teismų praktikos prasme, nei teise į tai, kad būtų išlaikyta 2005–2006 m. egzistavusi padėtis.
69 Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad net jeigu nagrinėjamu atveju Eurostato taikytas Tarnybos nuostatų aiškinimas ir įgyvendinimas nebuvo pastovus ir nuoseklus, o administracijos pozicija jo atžvilgiu ne visuomet buvo aiški ir nuosekli, vis dėlto Eurostatas veikė rūpestingai, įspėjęs ieškovą minėtais 2006 m. rugsėjo 27 d. ir 2007 m. sausio 16 d. raštais apie jo pareigą nuo šiol atvykti dirbti į savo tarnybą Eurostate, apie jo neatvykimo į darbą neteisėtumą pagal Tarnybos nuostatus ir būtinybę dėl neatvykimo į darbą iš anksto informuoti bei gauti išankstinį leidimą.
70 Dėl kaltinimų, susijusių su Komisijos pareiga pagal principą pacta sunt servanda laikytis Tarnybos nuostatų 57, 59 ir 60 straipsnių, Tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio šeštos pastraipos bei Pagrindų susitarimo 1 straipsnio 2 dalies ir, be to, kad, kiek tai susiję su Komisijos pareiga laikytis šių nuostatų, ieškovą ir administraciją saistantys įdarbinimo santykiai yra tarnybos, o ne sutartiniai, reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta dėl pirmojo pagrindo, šis kaltinimas taip pat turi būti atmestas.
71 Todėl pagrindas, susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir patere legem quam ipse fecisti taisyklės pažeidimu, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
72 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant kitų šio reglamento antros antraštinės dalies aštunto skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Tarnautojų teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.
73 Šioje byloje ieškovas pralaimėjo bylą. Todėl, nesant priežasties taikyti Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį, reikia jam nurodyti padengti visas bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. G. Lebedef padengia visas bylinėjimosi išlaidas.
Gervasoni | Kreppel | Tagaras |
Paskelbta 2009 m. liepos 7 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
W. Hakenberg | | S. Gervasoni |
Šį sprendimą ir jame cituojamus Bendrijos teismų sprendimus, kurie nėra paskelbti Rinkinyje, galima rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje www.curia.europa.eu