EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) NUTARTIS

2013 m. kovo 14 d.

Byla F‑63/08

Eugen Christoph

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Nenuolatiniai darbuotojai – KTĮS 2, 3a ir 3b straipsniai – Laikinieji tarnautojai – Sutartininkai – Pagalbiniai sutartininkai – Sutarties trukmė – KTĮS 8 ir 88 straipsniai – 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimas dėl maksimalaus nenuolatinių darbuotojų įdarbinimo Komisijos tarnybose laikotarpio – Direktyva 1999/70/EB – Taikymas institucijoms“

Dalykas:      Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo E. Christoph ir devyni kiti ieškovai prašo panaikinti Europos Komisijos sprendimus, kuriais nustatomos ieškovų įdarbinimo sąlygos, kiek tie sprendimai susiję su jų sutarčių ar jų pratęsimo ribojimu tam tikru nustatytu terminu.

Sprendimas: Atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai teisiškai nepagrįstą. Ieškovai padengia savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Teismo procesas – Motyvuota nutartimi priimtas sprendimas – Sąlygos – Akivaizdžiai nepriimtinas arba akivaizdžiai teisiškai nepagrįstas ieškinys – Apimtis

(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 76 straipsnis)

2.      Institucijų aktai – Direktyvos – Direktyva 1999/70, kuria įgyvendinamas Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Tiesioginis pareigų nustatymas Sąjungos institucijoms dėl jų ir jų darbuotojų santykių – Netaikymas – Galimybė remtis – Apimtis

(SESV 288 straipsnis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 ir 88 straipsniai; Tarybos direktyvos 1999/70 priedo 5 punkto 1 dalis)

3.      Socialinė politika – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Direktyva 1999/70 – Darbo stabilumas – Taikymo sritis – Teisė pratęsti sutartį – Nebuvimas

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 30 straipsnis; Tarybos direktyva 1999/70)

4.      Pareigūnai – Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos – Pagalbinis sutartininkas – Galimybė pratęsti remiantis susijusios institucijos poreikiais

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnis)

1.      Tarnautojų teismo procedūros reglamento 76 straipsnyje nustatyta, kad jeigu visas ieškinys ar jo dalis yra akivaizdžiai nepriimtini arba akivaizdžiai teisiškai nepagrįsti, Tarnautojų teismas gali motyvuota nutartimi ir nesiimdamas jokių kitų veiksmų nagrinėjamoje byloje nuspręsti dėl šio ieškinio.

Antroji šioje nuostatoje nurodyta hipotezė taikoma visiems ieškiniams, akivaizdžiai atmestiniems dėl su bylos esme susijusių priežasčių. Dėl tokio ieškinio atmetimo motyvuota nutartimi pagal Procedūros reglamento 76 straipsnį ne tik sutrumpėja procesas, ypač jei jis buvo neįprastai ilgas, bet ir bylos šalys nepatiria išlaidų, būtinų rengiant teismo posėdį. Toks sprendimas pateisinamas a fortiori, kai faktinė ieškovų situacija ir pateikti teisiniai pagrindai bei argumentai nesiskiria nuo situacijos, teisinių pagrindų ir argumentų kitoje byloje, kurioje Sąjungos teismas jau atmetė ieškinį.

(žr. 30 ir 31 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. rugsėjo 27 d. Nutarties Lübking ir kt. prieš Komisiją, F‑105/06, 41 punktas.

2.      Kadangi direktyvos skirtos valstybėms narėms, o ne Sąjungos institucijoms, Direktyvos 1999/70 dėl Bendrojo ETUC, UNICE ir CEEP susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis ir prie jos pridėto Bendrojo susitarimo nuostatos negali būti laikomos nustatančiomis pareigas institucijoms dėl jų ir jų darbuotojų santykių. Todėl Direktyvos 1999/70 nuostatomis negalima grįsti neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 ir 88 straipsnių atžvilgiu.

Tačiau ši aplinkybė negali užkirsti kelio galimybei remtis Direktyvos 1999/70 ir Bendrojo susitarimo nuostatomis prieš instituciją dėl jos santykių su jos pareigūnais ir tarnautojais, kai jos yra bendrojo teisės principo išraiška.

Tai netaikoma Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje išdėstytiems minimaliems reikalavimams, skirtiems neleisti piktnaudžiauti sudarant terminuotas darbo sutartis. Nors šie reikalavimai yra ypatingai svarbios Sąjungos socialinės teisės taisyklės, jie neišreiškia bendrųjų teisės principų.

Tačiau Direktyvos 1999/70 ir Bendrojo susitarimo nuostatomis galima remtis prieš instituciją siekiant, esant galimybei, išaiškinti Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų taisykles, kurios atitinka Bendrojo susitarimo tikslus ir minimalius reikalavimus.

(žr. 44, 46, 49 ir 75 punktus)

Nuoroda:

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2011 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją, T‑325/09 P (toliau – Sprendimas Adjemian II), 52 ir 56 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją, F‑134/07 (toliau – Sprendimas Adjemian I), 87, 96, 97 ir 117 punktai; 2012 m. liepos 11 d. Sprendimo AI prieš Teisingumo Teismą, F‑85/10, 133 punktas.

3.      Nors darbo stabilumas laikomas pagrindiniu darbuotojų apsaugos elementu, jis nėra bendrasis teisės principas, kuriuo remiantis būtų galima vertinti institucijos akto teisėtumą. Konkrečiai kalbant, nei iš Direktyvos 1999/70 dėl Bendrojo ETUC, UNICE ir CEEP susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, nei iš prie jos pridėto Bendrojo susitarimo nematyti, kad darbo stabilumas laikomas bendruoju teisės principu. Be to, direktyvos 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse ir Bendrojo susitarimo preambulės pirmoje pastraipoje ir 5 konstatuojamojoje dalyje akcentuojama būtinybė siekti pusiausvyros tarp lankstumo ir apsaugos. Reikia pridurti, kad Bendrajame susitarime nenumatyta bendra darbdavio pareiga numatyti, kad tam tikrą skaičių kartų pratęsus terminuotas darbo sutartis ar išdirbus tam tikrą laikotarpį šios darbo sutartys turi būti pakeistos neterminuotomis darbo sutartimis.

Tačiau darbo stabilumas yra tikslas, kurio siekia Bendrojo susitarimo, kurio 1 punkto b dalyje numatyta, kad juo siekiama sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, susitariančiosios šalys.

Be to, nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 30 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į apsaugą nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju, šiame straipsnyje nedraudžiama sudaryti paeiliui kelių terminuotų darbo sutarčių. Be to, kai pasibaigia terminuota darbo sutartis paprasčiausiai dėl to, kad suėjo jos terminas, tai nėra atleidimas iš darbo, kuris turėtų būti konkrečiai pagrįstas tinkamumu, elgesiu ar institucijos veiklos poreikiais.

(žr. 51, 52 ir 55 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. balandžio 30 d. Sprendimo Aayhan ir kt. prieš Parlamentą, F‑65/07, 115 punktas; minėto Sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją (toliau – Sprendimas Adjemian I) 98 ir 99 punktai.

4.      Kiekvieno pagalbinio sutartininko įdarbinimas turi atitikti laikinus arba nereguliarius poreikius. Pagrindinis pagalbinio sutartininko darbo sutarčių bruožas yra jų laikinumas, atitinkantis patį šių darbo sutarčių tikslą, kad laikini darbuotojai atliktų laikino pobūdžio užduotis arba pavaduotų nedirbantį nuolatinį darbuotoją. Tokie administracijos, kuri atsakinga už daug darbuotojų, poreikiai neišvengiamai kartojasi, ypač dėl to, kad pareigūnai negali atlikti pareigų, dėl tam tikromis aplinkybėmis padidėjusios darbo apimties arba būtinybės kiekviename generaliniame direktorate tam tikrais atvejais turėti specialią kvalifikaciją ir specialių žinių turinčių asmenų. Visos šios aplinkybės yra objektyvios priežastys, pateisinančios terminuotų sutarčių sudarymą su pagalbiniais darbuotojais ir šių sutarčių pratęsimą atsiradus šiems poreikiams.

(žr. 69 punktą)

Nuoroda:

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: minėto Sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją (toliau – Sprendimas Adjemian II) 86 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo Adjemianir kt. prieš Komisiją (toliau – Sprendimas Adjemian I) 132 punktas.