TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. vasario 17 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2010/13/ES – 19 straipsnio 1 dalis – Televizijos reklamos ir programų atskyrimas – Padalytas ekranas – 23 straipsnio 1 ir 2 dalys – Televizijos reklamos intarpų ribojimas iki 20 % laiko per astronominę valandą – Rėmimo pranešimai – Kitos nuorodos į rėmėją – „Juodosios sekundės““
Byloje C‑314/14
dėl Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas, Suomija) 2014 m. birželio 27 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2014 m. liepos 1 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Sanoma Media Finland Oy–Nelonen Media
prieš
Viestintävirasto
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro ketvirtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis trečiosios kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai J. Malenovský (pranešėjas), M. Safjan, A. Prechal ir K. Jürimäe,
generalinis advokatas M. Szpunar,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos J. Heliskoski,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos N. Dafniou ir L. Kotroni,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, atstovaujamos I. Koskinen ir A. Marcoulli,
susipažinęs su 2015 m. spalio 6 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL L 95, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 263, 2010 m., p. 23) 19 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Sanoma Media Finland Oy–Nelonen Media (toliau – Sanoma) ir Viestintävirasto (Suomijos audiovizualinės rinkos reguliavimo institucija) ginčą dėl pastarosios sprendimo, kuriame ji konstatavo, kad Sanoma pažeidė Suomijos teisės aktus dėl televizijos reklamos, ir nurodė jai pašalinti pažeidimą, teisėtumo.
Teisinis pagrindas
Europos Sąjungos teisė
3 Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva kodifikavo ir panaikino 1989 m. spalio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 89/552/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL L 298, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 224).
4 Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 79, 81, 83, 85 ir 87 konstatuojamosiose dalyse teigiama:
„(79) <...> Nepaisant to, visi komerciniai audiovizualiniai pranešimai turėtų atitikti ne tik identifikavimo taisykles, bet ir pagrindines kokybės taisykles, kad būtų laikomasi aiškiai apibrėžtų viešosios tvarkos tikslų.
<...>
(81) Komercinė ir technologijų plėtra suteikia naudotojams daugiau pasirinkimo galimybių ir atsakomybės jiems naudojantis audiovizualinės žiniasklaidos paslaugomis. Kad reguliavimas išliktų proporcingas bendro intereso tikslams, televizijos programų transliavimo atžvilgiu reikėtų tam tikro lankstumo. Atskyrimo principas turėtų būti taikomas tik televizijos reklamai ir teleparduotuvėms, ir tam tikromis aplinkybėmis, jeigu valstybė narė nenusprendžia kitaip, reikėtų leisti prekių rodymą. Tačiau jei prekių rodymas yra paslėptas, jį reikėtų uždrausti. Atskyrimo principas neturėtų trukdyti naudoti naujų reklamos būdų.
<...>
(83) Siekiant užtikrinti visišką ir tinkamą vartotojų – televizijos žiūrovų interesų apsaugą labai svarbu, kad reklamą televizijoje reglamentuotų tam tikros minimalios taisyklės bei standartai ir kad valstybės narės turėtų teisę nustatyti išsamesnes ar griežtesnes taisykles, o kai kuriais atvejais – jų jurisdikcijai priklausantiems televizijos transliuotojams nustatyti skirtingas sąlygas.
<...>
(85) Atsižvelgiant į didesnes žiūrovų galimybes išvengti reklamos naudojant naujas technologijas, pavyzdžiui, skaitmeninius asmeninius įrašančius vaizdo grotuvus, ir didesnį televizijos kanalų pasirinkimą, išsamus reklamos intarpų reguliavimas siekiant apsaugoti žiūrovus nebėra pagrįstas. Nors neturėtų būti padidintas leistinos reklamos kiekis per valandą, tačiau šia direktyva transliuotojams turėtų būti suteikta daugiau lankstumo naudojant reklamos intarpus, kai tai neturi neigiamo poveikio programų vientisumui.
<...>
(87) Turėtų būti nustatytas 20 % televizijos reklamos intarpams ir teleparduotuvių intarpams per valandą skirto laiko apribojimas, taikomas ir geriausiam transliavimo laikui. Televizijos reklamos intarpo koncepciją reikėtų suprasti kaip televizijos reklamą, kaip apibrėžta 1 straipsnio 1 dalies i punkte, kurios trukmė ne ilgesnė kaip 12 minučių.“
5 Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodytos šios sąvokų apibrėžtys:
„a) „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“:
i) paslauga, apibrėžta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 ir 57 straipsniuose, už kurią redakcinę atsakomybę prisiima žiniasklaidos paslaugų teikėjas ir kurios pagrindinis tikslas – informavimo, pramogų ar švietimo tikslais teikti programas plačiajai visuomenei elektroninių ryšių tinklais <...>. Tokia audiovizualinės žiniasklaidos paslauga – tai televizijos programų transliavimas, kaip apibrėžta šios dalies e punkte, arba užsakomosios audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos, kaip apibrėžta šios dalies g punkte;
ii) komercinis audiovizualinis pranešimas,
b) „programa“ – vaizdų, perteikiančių judesį, lydimą arba nelydimą garso, visuma, sudaranti atskirą vienetą žiniasklaidos paslaugų teikėjo nustatytame tvarkaraštyje arba kataloge, kurių forma bei turinys prilygsta televizijos programų formai ir turiniui. Pavyzdžiui, tokios programos apima pilnametražius vaidybinius filmus, sporto renginius, situacijų komedijas, dokumentinius filmus, programas vaikams ir originalius dramos kūrinius;
<...>
h) „komercinis audiovizualinis pranešimas“ – vaizdai, lydimi arba nelydimi garso, skirti tiesiogiai arba netiesiogiai reklamuoti prekes, paslaugas ar fizinio arba juridinio asmens, vykdančio ekonominę veiklą, įvaizdį. Tokie vaizdai lydi programą arba yra į ją įtraukiami už užmokestį arba kitą panašų atlygį ar savireklamos tikslais. Komercinių audiovizualinių pranešimų formos apima, inter alia, televizijos reklamą, rėmimą, teleparduotuves ir prekių rodymą;
i) „televizijos reklama“ – už mokestį ar kitą panašų atlygį bet kokia forma transliuojama informacija arba informacija, kurią savireklamos tikslais teikia prekyba, verslu, amatu ar profesine veikla besiverčianti viešoji ar privati įmonė arba fizinis asmuo, siekdami atlygintinai reklamuoti prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, įskaitant nekilnojamąjį turtą, teises ir pareigas;
<...>
k) „rėmimas“ – bet kokia pagalba, kurią viešosios ar privačios įmonės arba fiziniai asmenys, nedalyvaujantys teikiant audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas ar kuriant audiovizualinius kūrinius, teikia audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms arba programoms finansuoti, siekdami garsinti savo vardą (pavadinimą), prekės ženklą, įvaizdį, veiklą ar produktus;
<...>“
6 Šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės turi teisę reikalauti, kad jų jurisdikcijai priklausantys žiniasklaidos paslaugų teikėjai šia direktyva koordinuojamose srityse laikytųsi išsamesnių ar griežtesnių taisyklių su sąlyga, kad tokios taisyklės atitinka Sąjungos teisę.“
7 Pagal šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalį:
„Remiamos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos ar programos turi atitikti šiuos reikalavimus:
<...>
c) žiūrovai aiškiai informuojami apie esamą rėmimo susitarimą. Programos pradžioje, jos metu ir (arba) pabaigoje tinkamu būdu pateikiant rėmėjo pavardę (pavadinimą), logotipą ir (arba) kitą ženklą, pavyzdžiui, nuorodą į jo produktą (-us) ar paslaugą (-as) arba jų skiriamąjį ženklą būtina aiškiai parodyti, kad programa yra remiama.“
8 Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Televizijos reklama ir teleparduotuvės turi būti lengvai atpažįstamos ir atskiriamos nuo redakcinio programos turinio. Neapribojant naujų reklamos technologijų naudojimo, televizijos reklama ir teleparduotuvė optinėmis ir (arba) akustinėmis, ir (arba) erdvinėmis priemonėmis turi būti pakankamai atskiriamos nuo kitų programos dalių.“
9 Šios direktyvos 23 straipsnyje numatyta:
„1. Televizijos reklamos ir teleparduotuvės intarpams skirtas laikas per vieną astronominę valandą neviršija 20 %.
2. 1 dalis netaikoma paties transliuotojo pranešimams apie savo programas ir pagalbiniams su tomis programomis tiesiogiai susijusiems elementams, rėmimo pranešimams ir prekių rodymui.“
10 Direktyvos 26 straipsnyje nustatyta:
„Nedarant poveikio 4 straipsniui, valstybės narės, deramai atsižvelgdamos į Sąjungos teisę, televizijos programų, kurios skirtos tik šalies teritorijai ir kurių negali tiesiogiai ar netiesiogiai žiūrėti vienos ar daugiau kitų valstybių narių visuomenė, transliavimo atžvilgiu gali nustatyti kitokias sąlygas nei išdėstytos 20 straipsnio 2 dalyje ir 23 straipsnyje.“
Suomijos teisė
11 Direktyva 89/552 į Suomijos teisę perkelta Įstatymu Nr. 744/1998 dėl televizijos ir radijo programų transliavimo (Laki televisio- ja radiotoiminnasta 744/1998, toliau – Įstatymas Nr. 744/1998).
12 Pagal Įstatymo Nr. 744/1998 2 straipsnio 16 dalį komercinis pranešimas, be kita ko, apibrėžiamas kaip reklama ir rėmimas. Rėmimas ir reklama apibrėžiami atitinkamai šio straipsnio 13 ir 14 dalyse. Iš pastarosios dalies, be kita ko, matyti, kad reklama apibrėžiama kaip paprastai už mokestį ar kitokį atlygį per televiziją ar radiją transliuojama informacija, pareiškimas ar pranešimas, kurie nėra rėmimas ar prekių rodymas ir kuriais siekiama skatinti reklamos užsakovo prekių pardavimą ar ekonominę veiklą vykdančio reklamos užsakovo žinomumą.
13 Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, kuria įgyvendinamas Direktyvos 89/552 straipsnis, atitinkantis Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 19 straipsnio 1 dalį, televizijos reklama ir teleparduotuvės programos turi būti atskirtos nuo audiovizualinių programų akustiniu ar optiniu signalu ar padalijant ekraną.
14 Pagal šio įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, kuria įgyvendinamas Direktyvos 89/552 straipsnis, atitinkantis Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 10 straipsnio 1 dalies c punktą, rėmėjo pavadinimas ar logotipas turi būti aiškiai nurodytas remiamų audiovizualinių ar radijo programų pradžioje ar pabaigoje.
15 Pagal šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, kuria įgyvendinamas Direktyvos 89/552 straipsnis, atitinkantis Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnį, reklamai ir teleparduotuvei skirtas laikas per vieną astronominę valandą negali viršyti dvylikos minučių. Iš šio straipsnio 2 dalies matyti, kad ši nuostata netaikoma, be kita ko, rėmimo pranešimams.
16 Iš bendrai nagrinėjamų Įstatymo Nr. 744/1998 35 straipsnio 1 dalies ir 36 straipsnio 1 dalies matyti, kad jei reguliavimo institucija konstatuoja, kad televizijos ar radijo laidų transliavimo veikla užsiimanti bendrovė pažeidžia šio įstatymo normas, ji, be kita ko, turi teisę įpareigoti bendrovę ištaisyti situaciją.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
17 Sanoma yra Suomijoje įsteigta audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėja. Jos paslaugos apima televizijos programų transliavimą, o kartu transliuojama, be kita ko, reklama ir remiamos programos.
18 Kad atskirtų reklamos pranešimų sekas, kurias ji įterpia tarp dviejų televizijos programų, Sanoma naudoja vadinamąją „ekrano padalijimo“ arba „padalyto ekrano“ techniką, kai baigiantis programai ekranas padalijamas į dvi dalis, lygiagrečiai vienoje kolonoje rodant programos pabaigos tekstą, o kitoje pristatant būsimas programas. Be to, Sanoma prieš kiekvieną reklamos intarpą, transliuojamą rodant šias sekas, ir po jo įdeda 0,4–1 sekundės trukmės juodą vaizdą, vadinamąsias „juodąsias sekundes“.
19 Be to, kai Sanoma transliuojama programa yra remiama, ženklus, nurodančius tą programą remiantį fizinį ar juridinį asmenį, ji gali dėti ne tik rodydama pačią remiamą programą, bet ir šios programos anonsuose ir kitose programose.
20 2012 m. kovo 9 d. sprendimu reguliavimo institucija nusprendė, kad šie įvairūs Sanoma veiksmai pažeidžia tam tikras Įstatymo Nr. 744/1998 nuostatas, ir nurodė jai ištaisyti šią situaciją.
21 Ji visų pirma nusprendė, kad Sanoma nesilaiko šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo atskirti reklamą ir programas. Šiuo klausimu ji manė, kad technika, kai būsimų programų pristatymo meniu rodomas padalytame ekrane lygiagrečiai su programos pabaigos tekstu, neužtikrina pakankamo tos programos ir reklamos pranešimų sekos, įterptos tarp tos ir po jos einančios programos, atskyrimo.
22 Antra, reguliavimo institucija nusprendė, kad per astronominę valandą Sanoma transliavo 12 minučių ir 7 sekundes reklamos ir taip pažeidė Įstatymo Nr. 744/1998 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą maksimalią 12 minučių per valandą trukmę. Tokią išvadą ji padarė, pirma, todėl, kad programos rėmėją nurodančių ženklų rodymas kitu metu nei per pačią remiamą programą turi būti laikomas reklamos laiku. Antra, ji nusprendė, kad Sanoma tarp reklamos pranešimų sekos ir pirmiau rodomos programos įterptos „juodosios sekundės“ laikytinos programos dalimi, tačiau „juodosios sekundės“, atskiriančios kiekvieną reklamos pranešimų sekos intarpą, ir tos sekundės, kurios yra įterptos tarp reklamos pranešimų sekos ir po jos einančios programos, turi būti laikomos reklamos laiku.
23 Trečias ir paskutinis dalykas: reguliavimo institucija nurodė Sanoma pakeisti transliuojamų televizijos programų ir tarp jų įterpiamų reklamos pranešimų sekų atskyrimo techniką. Be to, ji nurodė Sanoma apskaičiuojant televizijos reklamos transliavimui skirtą laiką atsižvelgti, pirma, į kitu metu nei per remiamas programas rodomus rėmimo ženklus ir, antra, į „juodąsias sekundes“, įterpiamas tarp kiekvieno reklamos intarpo, transliuojamo rodant reklamos pranešimų seką, ir tarp šios sekos ir po jos einančios programos.
24 Sanoma pareiškė ieškinį dėl šio reguliavimo institucijos sprendimo panaikinimo Helsingin hallinto-oikeus (Helsinkio administracinis teismas); šį ieškinį šis teismas atmetė 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu. Teismas visų pirma nusprendė, kad ekrano dalijimas rodant dvi skirtingas televizijos programas (tą, kuri baigiasi, ir po jos einančią) neatitinka Įstatymo Nr. 744/1998 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo atskirti reklamą nuo programų. Paskui jis nusprendė, kad rėmėją nurodančių ženklų rodymas kitu metu nei per remiamą programą leistų apeiti šios įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą maksimalų reklamos transliavimo per valandą laiką, jei į tokį rodymą nebūtų atsižvelgta apskaičiuojant audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjų transliuojamos reklamos laiką. Galiausiai šis teismas nusprendė, kad tai, jog po reklamos pranešimų sekos einančios „juodosios sekundės“ laikomos reklamos laiku, neprieštarauja Įstatymui Nr. 744/1998.
25 Sanoma pareiškė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas), o jam kyla klausimas, kaip reikėtų aiškinti Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 19 straipsnio 1 dalį ir 23 straipsnio 1 ir 2 dalis tokioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, kad jis galėtų pats nustatyti Įstatymo Nr. 744/1998 nuostatų, kurias, reguliavimo institucijos ir Helsingin hallinto-oikeus (Helsinkio administracinis teismas) nuomone, pažeidė Sanoma, reikšmę ir apimtį.
26 Tokiomis aplinkybėmis Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti apeliacinio skundo nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 19 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama aiškinti nacionalines nuostatas taip, kad ekrano padalijimas nelaikomas reklamą atskiriančia užsklanda, kuria audiovizualinė programa atskiriama nuo televizijos reklamos, jei dalyje ekrano rodoma programa, o kitoje – paskesnių to transliuotojo kanalo laidų pristatymas lentelėje ir nei padalytame ekrane, nei vėliau nepateikiama akustinė ar optinė priemonė, aiškiai parodanti reklamos pertraukos pradžią?
2. Ar, atsižvelgiant į aplinkybę, kad Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje įtvirtinti minimalūs reikalavimai, šios direktyvos 23 straipsnio 2 dalį tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, reikia aiškinti taip, kad pagal ją rėmėjų simbolių, rodomų kitose programose nei remiamosios, negalima laikyti „reklamos intarpais“, kaip jie suprantami pagal direktyvos 23 straipsnio 1 dalį, įskaičiuojamais į maksimalų leistiną reklamai skirtą laiką?
3. Ar, atsižvelgiant į aplinkybę, kad Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje įtvirtinti minimalūs reikalavimai, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, šios direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „reklamos intarpai“, siejamą su maksimalų leistiną reklamai skirtą laiką apibūdinančia fraze „skirtas laikas per vieną astronominę valandą neviršija 20 %“, reikia aiškinti taip, kad į reklamai skirtą laiką negalima įskaičiuoti „juodųjų sekundžių“ tarp atskirų reklamos intarpų ir reklamos pertraukos pabaigoje?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
27 Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, pirma, pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės nuostatose numatyta, kad neturi būti reikalaujama, be padalyto ekrano, dar naudoti akustinį ir (ar) optinį signalą atskirti besibaigiančiai programai nuo po jos einančios reklamos pranešimų sekos, ir, antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šiuo atžvilgiu papildomus reikalavimus galima nustatyti tik tiek, kiek jie numatyti Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje.
28 Tokiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 19 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią, siekiant atskirti besibaigiančią programą nuo po jos einančios televizijos reklamos pranešimų sekos, padalytas ekranas, kurio vienoje dalyje rodomas televizijos programos pabaigos tekstas, o kitoje pristatomos būsimos paslaugų teikėjo programos, nebūtinai turi būti susietas su tuo metu ar paskui einančiu akustiniu ar optiniu signalu.
29 Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 19 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad televizijos reklama ir teleparduotuvės turi būti lengvai atpažįstamos ir atskiriamos nuo redakcinio programos turinio. Pagal šio 19 straipsnio 1 dalį, neapribojant naujų reklamos technologijų naudojimo, televizijos reklama ir teleparduotuvė optinėmis ir (arba) akustinėmis, ir (arba) erdvinėmis priemonėmis turi būti pakankamai atskiriamos nuo programų.
30 Taigi, šios nuostatos pirmame sakinyje įtvirtinti du esminiai reikalavimai, t. y. kad, pirma, televizijos reklama ir teleparduotuvė būtų lengvai atpažįstamos ir, antra, jas būtų galima atskirti nuo redakcinio programos turinio – televizijos programų.
31 Šiuos reikalavimus reikia aiškinti atsižvelgiant į Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 83 konstatuojamojoje dalyje nurodytą tikslą.
32 Joje, be kita ko, teigiama, kad siekiant užtikrinti visišką ir tinkamą vartotojų – televizijos žiūrovų – interesų apsaugą labai svarbu, kad reklamą televizijoje reglamentuotų tam tikros minimalios taisyklės bei standartai.
33 Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms aiškiai suteikiama teisė nustatyti išsamesnes ar griežtesnes taisykles nei nustatytosios šioje direktyvoje, tačiau reikalaujama, kad jos atitiktų Sąjungos teisę.
34 Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 19 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys, atsižvelgiant į jos 83 konstatuojamąją dalį, turi būti suprantamas kaip išreiškiantis teisės aktų leidėjo norą užtikrinti visišką ir tinkamą vartotojų – televizijos žiūrovų – apsaugą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Österreichischer Rundfunk, C‑195/06, EU:C:2007:613, 26 ir 27 punktą ir Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑281/09, EU:C:2011:767, 46 punktą).
35 Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 19 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje apibrėžta jos pirmame sakinyje nustatytos normos apimtis, nurodant įvairias priemones, kurias valstybės narės gali numatyti, siekdamos užtikrinti šios normos laikymąsi.
36 Kaip matyti, be kita ko, iš du kartus pavartotų žodžių „ir (arba)“, šis antras sakinys leidžia valstybėms narėms pasirinkti kai kurias iš šių priemonių ir atmesti kitas.
37 Darytina išvada, kad nors televizijos reklama ir teleparduotuvė turi būti aiškiai atskirtos nuo televizijos programų naudojant įvairias Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 19 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nurodytas priemones, pagal šią nuostatą tokios priemonės nebūtinai turi būti taikomos kartu. Iš tikrųjų, jei viena iš jų, nesvarbu, ar tai būtų optinė, akustinė ar erdvinė priemonė, gali visiškai užtikrinti iš šios direktyvos 19 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio kylančių reikalavimų laikymąsi, valstybės narės turi teisę nenustatyti pareigos naudoti šias priemones kartu.
38 Šiuo atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamą techniką sudaro besibaigiančios programos atskyrimas nuo po jos einančios reklamos pranešimų sekos padalijant ekraną, iš esmės užtikrinant atskyrimą erdviniu būdu.
39 Jei šios priemonės naudojimas tenkina iš Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 19 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtintos normos kylančius du reikalavimus, nebūtina, kad ši priemonė būtų susieta su kitomis atskyrimo priemonėmis ar kad po jos eitų kitos atskyrimo priemonės, pavyzdžiui, akustinės ar optinės. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra šiuo atveju.
40 Tokiomis aplinkybėmis į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią, siekiant atskirti besibaigiančią programą nuo po jos einančios televizijos reklamos pranešimų sekos, padalytas ekranas, kurio vienoje dalyje rodomas televizijos programos pabaigos tekstas, o kitoje pristatomos būsimos paslaugų teikėjo programos, nebūtinai turi būti susietas su tuo metu ar paskui einančiu akustiniu ar optiniu signalu, jeigu tokia atskyrimo priemonė tenkina šio 19 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatytus reikalavimus, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.
Dėl antrojo klausimo
41 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama kitose programose nei remiama rodomus rėmimo ženklus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, įtraukti į šios direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje nustatytą maksimalų reklamos transliavimo per astronominę valandą laiką.
42 Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad televizijos reklamos ir teleparduotuvės intarpams skirtas laikas per vieną astronominę valandą neturi viršyti 20 %.
43 Vis dėlto šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jo 1 dalis netaikoma, be kita ko, rėmimo pranešimams.
44 Kadangi Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 2 dalies tekste neapibrėžta sąvokos „rėmimo pranešimai“ reikšmė ir apimtis, šią sąvoką reikia aiškinti atsižvelgiant į kontekstą, kuriame ji vartojama, ir į šia direktyva siekiamą tikslą.
45 Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad pagal Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 1 straipsnio 1 dalies h ir k punktus rėmimas yra viena iš komercinio audiovizualinio pranešimo formų, kuria fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra žiniasklaidos paslaugų teikėjas ar audiovizualinius kūrinius kuriantis asmuo, prisideda prie audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų finansavimo, siekdamas garsinti savo vardą (pavadinimą), prekės ženklą, įvaizdį, veiklą ar produktus.
46 Toliau šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodytos sąlygos, kurias turi atitikti rėmimas, c punkte, be kita ko, nustatyta, kad žiūrovai turi būti aiškiai informuojami apie esamą rėmimo susitarimą, o remiamose programose pateikiant rėmėjo simbolį, nuorodą į jo produktus ar paslaugas ar kitus skiriamuosius ženklus turi būti aiškiai parodoma, kad programos yra remiamos.
47 Remiantis šiomis kartu nagrinėjamomis nuostatomis galima daryti išvadą, kad kadangi rėmėjas dalyvauja programoje tik dėl to, kad prisidėtų prie paslaugos ar programos finansavimo, su rėmimu susiję simboliai, nuorodos ir kiti skiriamieji ženklai turi būti griežtai susieti su rėmėjo finansuojama ar kofinansuojama paslauga ar programa.
48 Dėl šios priežasties remiamų programų atveju, kaip aiškiai numatyta Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 10 straipsnio 1 dalies c punkte in fine, šie su rėmėju susiję simboliai, nuorodos ir kiti skiriamieji ženklai turi būti rodomi remiamos programos pradžioje, jos metu arba pabaigoje, vadinasi, ne kitu metu.
49 Šios pareigos reikia laikytis siekiant atsižvelgti į vartotojų – televizijos žiūrovų – interesus. Šia pareiga siekiama, pirma, užtikrinti, kad jie aiškiai suprastų, jog dėl tam tikros programos yra sudarytas rėmimo susitarimas, priešingai nei kitos, neremiamos, programos atveju, ir aiškiai identifikuoti rėmėją. Antra, ji draudžia nukrypti nuo Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus televizijos reklamos intarpų transliavimo per astronominę valandą laiko.
50 Taigi, kai rėmimo nuorodos ar ženklai neatitinka sąlygos, jog jie turi būti rodomi remiamos programos pradžioje, pabaigoje ar jos metu, šios nuorodos ir ženklai negali patekti į Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, nes ši nuostata taikoma tik rėmimo pranešimams, kurie įdėti į remiamą programą.
51 Todėl situacijoje, apibūdintoje šio sprendimo pirmesniame punkte, Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 1 dalis taikoma tokiems ženklams ar nuorodoms.
52 Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad kitose programose nei remiama rodomi rėmimo ženklai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, turi būti įtraukti į šios direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje nustatytą maksimalų reklamos transliavimo per astronominę valandą laiką.
Dėl trečiojo klausimo
53 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar, atsižvelgiant į minimalų Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos reglamentavimo pobūdį, jos 23 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama „juodąsias sekundes“, kurios įterpiamos tarp skirtingų televizijos reklamos pranešimų sekos intarpų arba tarp šios sekos ir po jos einančios televizijos programos, įtraukti į šiame straipsnyje nustatytą maksimalų 20 % televizijos reklamos per astronominę valandą laiką.
54 Reikia priminti, kad pagal Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 1 dalį televizijos reklamos ir teleparduotuvės intarpams skirtas laikas per vieną astronominę valandą neviršija 20 %“.
55 Iš šios nuostatos teksto aiškiai matyti, kad ja tik nustatomas maksimalus televizijos reklamos ir teleparduotuvės intarpų transliacijai skirtas laikas per astronominę valandą, t. y. viršutinė jo riba, turint omenyje, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 33 punkte, valstybės narės turi teisę priimti griežtesnę normą ir nustatyti maksimalų tokių intarpų transliavimo laiką, kuris būtų žemesnis už tą viršutinę ribą.
56 Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 15 punkte, pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią televizijos reklamos ir teleparduotuvės intarpų dalis negali viršyti viršutinės ribos, kuri atitinka būtent Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribą, o tai reiškia, kad nacionalinėje teisėje nebuvo pasinaudota šio sprendimo 33 punkte nurodyta galimybe.
57 Iš paties Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 1 dalies teksto negalima nuspręsti, ar šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad tokioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, ji įpareigoja į joje nustatytą 20 % ribą įtraukti tokias „juodąsias sekundes“, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje.
58 Todėl tokių „juodųjų sekundžių“ statusą reikia nustatyti atsižvelgiant į Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 1 dalimi siekiamą tikslą.
59 Kadangi Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje siekiama nustatyti viršutinę televizijos reklamos intarpų ir teleparduotuvės intarpų transliavimo per astronominę valandą laiko ribą, ši nuostata implicitiškai, tačiau neišvengiamai parodo Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą užtikrinti teisingą pagrindinio šios direktyvos tikslo – apsaugoti vartotojus, t. y. televizijos žiūrovus, nuo per ilgo televizijos reklamos transliavimo – įgyvendinimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Sky Italia, C‑234/12, EU:C:2013:496, 17 punktą).
60 Todėl šią nuostatą reikia aiškinti kaip neleidžiančią valstybėms narėms reklamos naudai sumažinti minimalaus programos laiko, kuris turi būti skirtas laidų ar kito redakcinio pobūdžio turinio transliacijai, iki žemesnės nei 80 % per astronominę valandą ribos, kuri yra implicitiškai įtvirtinta šiame straipsnyje.
61 Kai valstybė – kaip šiuo atveju – nėra nustačiusi griežtesnės televizijos reklamos transliavimo laiko viršutinės ribos nei nustatytoji Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje, į Sąjungos teisės aktų leidėjo valią būtų neatsižvelgta, jei „juodosios sekundės“, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurios atskiria arba skirtingus televizijos reklamos pranešimų sekos intarpus vieną nuo kito, arba paskutinį tokį intarpą nuo po šios sekos einančios programos, nebūtų pagal šią nuostatą laikomos televizijos reklamos transliavimo laiku. Tai iki žemesnės nei šia nuostata implicitiškai nustatytos ribos sumažintų laiką, skirtą programoms ir kitam redakciniam turiniui transliuoti, tiek, kiek užtrunka šios „juodosios sekundės“.
62 Vadinasi, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad tais atvejais, kai valstybė narė nepasinaudojo galimybe numatyti griežtesnę normą nei nustatytoji šiame straipsnyje, Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 23 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją ne tik nedraudžiama „juodąsias sekundes“, kurios įterpiamos tarp skirtingų televizijos reklamos pranešimų sekos intarpų arba tarp šios sekos ir po jos einančios programos, įtraukti į šiame straipsnyje numatytą maksimalų 20 % televizijos reklamos transliavimo per astronominę valandą laiką, bet netgi įpareigojama jas įtraukti į šį laiką.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
63 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią, siekiant atskirti besibaigiančią programą nuo po jos einančios televizijos reklamos pranešimų sekos, padalytas ekranas, kurio vienoje dalyje rodomas televizijos programos pabaigos tekstas, o kitoje pristatomos būsimos paslaugų teikėjo programos, nebūtinai turi būti susietas su tuo metu ar paskui einančiu akustiniu ar optiniu signalu, jeigu tokia atskyrimo priemonė tenkina šio 19 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatytus reikalavimus, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.
2. Direktyvos 2010/13 23 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad kitose programose nei remiama rodomi rėmimo ženklai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, turi būti įtraukti į šios direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje nustatytą maksimalų reklamos transliavimo per astronominę valandą laiką.
3. Direktyvos 2010/13 23 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai valstybė narė nepasinaudojo galimybe numatyti griežtesnę normą nei nustatytoji šiame straipsnyje, pagal ją ne tik nedraudžiama „juodąsias sekundes“, kurios įterpiamos tarp skirtingų televizijos reklamos pranešimų sekos intarpų arba tarp šios sekos ir po jos einančios programos, įtraukti į šiame straipsnyje numatytą maksimalų 20 % televizijos reklamos transliavimo per astronominę valandą laiką, bet netgi įpareigojama jas įtraukti į šį laiką.
Parašai.