EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. liepos 11 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Psichologinis priekabiavimas – Priekabiavimo sąvoka – Pagalbos prašymas – Administracinis tyrimas dėl tariamo priekabiavimo – Sprendimas nutraukti administracinį tyrimą – Pagrįstas terminas administraciniam tyrimui atlikti – Pareiga motyvuoti sprendimą, kuriuo nutraukiamas administracinis tyrimas – Apimtis“

Byloje F‑46/11

dėl pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikšto ieškinio

Marie Tzirani, buvusi Europos Komisijos pareigūnė, gyvenanti Briuselyje (Belgija), iš pradžių atstovaujama advokatų É. Boigelot ir S. Woog, vėliau – advokato É. Boigelot,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą V. Joris ir P. Pecho, padedamų advokato B. Wägenbaur, vėliau – V. Joris, padedamo advokato B. Wägenbaur,

atsakovę,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė M. I. Rofes i Pujol, teisėjai I. Boruta ir K. Bradley (pranešėjas),

posėdžio sekretorė X. Lopez Bancalari, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. rugsėjo 6 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškiniu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2011 m. balandžio 14 d., ieškovė siekia, kad, pirma, būtų panaikintas Europos Komisijos sprendimas nutraukti jos pagalbos prašymo nagrinėjimą ir, antra, Komisijai būtų nurodyta atlyginti tariamai patirtą žalą.

 Teisinis pagrindas

2        Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje nustatyta:

„1.      Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką.

2.      Ši teisė apima:

<...>

c)      administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus.

<...>“

3        Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 1d straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Taikant šiuos Tarnybos nuostatus draudžiama bet kokia diskriminacija bet kokiu pagrindu, pavyzdžiui, dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių ypatybių, kalbos, religijos ar tikėjimo [įsitikinimų], politinių ar kokių nors kitų pažiūrų, priklausomybės tautinei mažumai, turto, kilmės, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos.

<...>“

4        Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„„Psichologinis priekabiavimas“ – tai netinkamas elgesys, kuris trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingas, ir kurį sudaro fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai, kurie yra tyčiniai, ir kurie gali pakenkti bet kurio asmens asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai.“

5        Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį:

„Sąjunga padeda visiems pareigūnams, ypač ieškiniuose dėl bet kurio asmens [imantis veiksmų prieš asmenį], kuris grasina, įžeidinėja arba šmeižia ar išreiškia savo pyktį, arba kenkia asmeniui ar turtui, kuris, atsižvelgiant į jo postą ar pareigas, priklauso nuo jo arba jo šeimos nario [kėsinasi į asmenį ar turtą, jeigu šie veiksmai nukreipti prieš pareigūną ar jo šeimos narius dėl pareigūno statuso ar pareigų].

Ji solidariai atlygina žalą, kurią tokiais atvejais patyrė pareigūnas, jeigu pareigūnas žalą padarė arba netyčia ar dėl didelio neatsargumo [jeigu jis tyčia ar dėl didelio neatsargumo nėra pats padaręs šios žalos] ir negalėjo gauti kompensacijos iš žalą padariusio asmens.“

6        Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta:

„Apie bet kokį sprendimą, susijusį su konkrečiu asmeniu, kuriam taikomi šie Tarnybos nuostatai, tuojau pat raštu pranešama atitinkamam pareigūnui [Apie bet kurį individualų sprendimą, priimtą pagal šiuos Tarnybos nuostatus, nedelsiant raštu pranešama atitinkamam pareigūnui]. Bet kokiame sprendime, kuris daro neigiamą poveikį pareigūnui, nurodomos tokį sprendimą pagrindžiančios priežastys.“

7        Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo, susijusio su drausmine procedūra, 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Baigusi tyrimą Paskyrimų tarnyba informuoja [apie tai] atitinkamą asmenį ir praneša jam tyrimų ataskaitos išvadas bei, gavusi atitinkamą prašymą ir laikydamasi trečiųjų šalių teisėtų interesų apsaugos reikalavimų, perduoda visus dokumentus, tiesiogiai susijusius su jam iškeltais kaltinimais.“

 Faktinės bylos aplinkybės

8        Ieškovė, pradėjusi tarnybą Komisijoje 1977 m., nuo 1991 m. liepos 1 d. buvo paskirta į IX Personalo ir administracijos generalinį direktoratą, dabar − Žmogiškųjų išteklių ir saugumo generalinis direktoratas (toliau – Personalo GD).

9        2003 m. ieškovė pateikė savo kandidatūrą į Personalo GD B direktorato „Pareigūnų nuostatai: politika, valdymas ir konsultavimas“ (toliau – B direktoratas) direktoriaus pareigas ir į to paties generalinio direktorato C direktorato „Socialinė politika, Liuksemburge dirbantis personalas, sveikata ir higiena“ (toliau – C direktoratas) direktoriaus pareigas. Abiem atvejais ieškovė buvo įtraukta į trumpąjį sąrašą, tačiau administracija pasirinko kitus kandidatus: A į B direktoratą ir B į C direktoratą.

10      Dėl ieškovės pareikštų ieškinių dėl A ir B paskyrimų dviem 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimais (Tzirani prieš Komisiją, T‑45/04, ir Tzirani prieš Komisiją, T‑88/04) sprendimai dėl paskyrimo buvo panaikinti. Vėliau ieškovė Tarnautojų teisme užginčijo byloje T‑45/04 priimto sprendimo vykdymą pareikšdama ieškinį; dėl šio ieškinio buvo priimtas 2008 m. spalio 22 d. Tarnautojų teismo sprendimas Tzirani prieš Komisiją (F‑46/07), kuriuo šis teismas panaikino naują sprendimą skirti A į B direktorato direktoriaus pareigas ir nurodė Komisijai atlyginti ieškovei patirtą žalą.

11      2003 m. sausio 1 d. ieškovė buvo paskirta į Individualių išmokų administravimo ir mokėjimų biurą (toliau – Biuras) skyriaus vadove. 2004 m. spalio 1 d. C buvo paskirta laikinai eiti Biuro direktoriaus pareigas, o nuo 2005 m. vasario 16 d. ji tapo Biuro direktore.

12      2005 m. gegužės 25 d. ir 2006 m. vasario 17 d. laiškuose, skirtuose savo viršininkei C, ieškovė pareiškė priekaištų, kad jos elgesys gali reikšti psichologinį priekabiavimą.

13      2007 m. gruodžio 5 d. ieškovė pateikė pagalbos prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį (toliau – 2007 m. gruodžio 5 d. prašymas arba pagalbos prašymas). Ji teigė patirianti psichologinį priekabiavimą ir prašė Komisijos pradėti administracinį tyrimą siekiant išnagrinėti šio priekabiavimo faktus ir imtis priemonių šiai padėčiai ištaisyti. Be to, ieškovė pageidavo, kad jos pagalbos prašymą nagrinėtų kita Komisijos tarnyba nei Personalo GD, kuriame ji dirbo.

14      2007 m. gruodžio 18 d. laišku Komisijos generalinis sekretorius pranešė ieškovei, kad jos pagalbos prašymą nagrinės Komisijos tyrimų ir drausmės tarnyba (toliau – KTDT).

15      2008 m. vasario 7 d. ieškovė nukentėjo per nelaimingą atsitikimą darbe, dėl kurio išėjo ilgų laikinojo nedarbingumo atostogų. 2009 m. vasario mėn. ji buvo išleista į pensiją, taip ir negrįžusi į darbą.

16      2008 m. birželio 6 d. laiške, skirtame KTDT, ieškovė pasiteiravo dėl jos pagalbos prašymo tyrimo eigos. 2008 m. birželio 9 d. raštu už tyrimo vykdymą atsakingas tarnautojas (toliau – tyrėjas) pranešė jai apie Komisijos generalinio sekretoriaus sprendimą pradėti administracinį tyrimą. Šiame rašte tyrėjas nurodė, kad jis atliks tyrimą naudodamasis technine KTDT pagalba. Šiuo atžvilgiu tyrėjas patikslino, kad Komisijos generalinis sekretorius nusprendė patikėti atlikti šį tyrimą KTDT nepriklausančiam asmeniui, kad būtų išvengta faktinio ar galimo interesų konflikto. Galiausiai tyrėjas pranešė ieškovei, kad su ja „artimiausiu metu“ bus susisiekta ir susitarta dėl susitikimo, kad ji galėtų patikslinti savo teiginius.

17      2008 m. lapkričio 7 d. laišku tyrėjas atsiprašė ieškovės dėl vėlavimo pradėti tyrimo procedūrą.

18      2008 m. lapkričio 21 d., paskui 2009 m. kovo 5 d. ieškovė skundėsi, kad negauna jokių su jos prašymu susijusių žinių, ir paprašė tyrėjo pranešti apie jos bylos nagrinėjimo eigą. 2009 m. kovo 6 d. tyrėjas atsiprašė dėl vėlavimo „įvykdyti numatytus veiksmus“.

19      2009 m. kovo 9 d. tyrėjas pakvietė ieškovę duoti parodymų vykstant administraciniam tyrimui ir 2009 m. kovo 19 d. ji tai padarė.

20      2009 m. birželio 30 d. ieškovė vėl paprašė tyrėjo pranešti apie tai, kaip vyksta jos bylos nagrinėjimas, ir pageidavo susitikti antrą kartą, kad pateiktų jam naują įrodymą. Rytojaus dieną tyrėjas nusiuntė ieškovei laišką, kuriame nurodė, jog prisiima „kaltę dėl to, kad tyrimas vyksta taip ilgai“, ir pripažino, kad, „nors ir dėjo daug pastangų“, nepajėgė „tokiu tempu, kokiu bū[tų] norėjęs“, nagrinėti ir tyrimo bylos, ir bylų, susijusių su šiuo metu jo vykdomomis užduotimis.

21      Susitikimas, kurio pageidavo ieškovė, įvyko 2009 m. rugsėjo 29 d.

22      2009 m. lapkričio 8 d. ieškovė kreipėsi į tyrėją prašydama leisti susipažinti su apklausų, atliktų vykstant administraciniam tyrimui, protokolais. Negavusi jokio atsakymo, 2009 m. lapkričio 25 d. ji pakartojo šį prašymą.

23      2009 m. lapkričio 27 d. laišku tyrėjas atmetė ieškovės prašymą susipažinti su apklausų protokolais remdamasis administracinio tyrimo konfidencialumo ir asmens duomenų apsauga.

24      2009 m. gruodžio 1–4 dienomis, paskui 2010 m. sausio 22 d. ieškovė kartu su KTDT darbuotoju peržiūrėjo jos pagalbos prašymo priedus.

25      2010 m. vasario 14 d. ieškovė nusiuntė tyrėjui naują dokumentą.

26      2010 m. vasario 19 d. ieškovė pateikė Europos ombudsmenui skundą dėl tyrimo trukmės.

27      2010 m. balandžio 23 d. tyrėjas parengė galutinę tyrimo ataskaitą ir pasiūlė Komisijos generaliniam sekretoriui nutraukti tyrimą, pradėtą gavus ieškovės pagalbos prašymą.

28      Iš bylos medžiagos matyti, kad iš Komisijos 2010 m. liepos 15 d. Europos ombudsmenui pateiktų pastabų ieškovė sužinojo apie galutinės tyrimo ataskaitos parengimą ir tyrėjo išvadas.

29      2010 m. rugpjūčio 10 d. ieškovė gavo 2010 m. birželio 7 d. Komisijos generalinio sekretoriaus sprendimą nutraukti pagalbos prašymo nagrinėjimą (toliau – ginčijamas sprendimas arba 2010 m. birželio 7 d. sprendimas). Prie ginčijamo sprendimo nebuvo pridėta galutinė tyrimo ataskaita, kuria šis sprendimas grindžiamas.

30      2010 m. rugpjūčio 25 d. raštu ieškovės advokatas pareiškė Komisijai priekaištą dėl to, kad 2010 m. birželio 7 d. sprendimą ieškovė gavo tik po dviejų mėnesių ir trijų dienų nuo jo priėmimo, ne registruotu laišku ir jam nebuvo pateikta sprendimo kopija, priešingai, nei ieškovė buvo aiškiai paprašiusi savo pagalbos prašyme.

31      2010 m. rugsėjo 7 d. ieškovė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą dėl ginčijamo sprendimo.

32      2010 m. rugsėjo 15 d. Komisija atsakė ieškovės advokatui, kad 2010 m. birželio 7 d. sprendimas nebuvo jai nusiųstas „dėl administracinės klaidos“ ir kad data, į kurią atsižvelgtina skaičiuojant terminą „ieškiniui pareikšti“, yra 2010 m. rugpjūčio 10 d.

33      Ieškovės advokato prašymu, pateiktu 2010 m. spalio 14 d. laišku, Komisija patvirtino, kad „ieškinio“ sąvoka 2010 m. rugsėjo 15 d. laiške pavartota padarius „formulavimo klaidą“, kad skundas užregistruotas 2010 m. rugsėjo 7 d. ir kad į šią datą „atsižvelgtina skaičiuojant terminą, per kurį reikia atsakyti“ į skundą.

34      Skundas buvo atmestas 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu; apie šį sprendimą ieškovei pranešta 2011 m. sausio 4 d.

 Šalių reikalavimai ir procesas

35      Ieškovė Tarnautojų teismo prašo:

–        nurodyti Komisijai pateikti administracinio tyrimo bylos medžiagą, pirmiausia galutinę tyrimo ataskaitą ir su ja susijusius dokumentus, taip pat apklausų, atliktų vykdant tyrimą, protokolus,

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos atlyginti patirtą neturtinę žalą, įvertintą 10 000 EUR suma, kuri vykstant procesui gali didėti, ir padengti finansines išlaidas, patirtas per ikiteisminę procedūrą,

–        priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.

36      Komisija Tarnautojų teismo prašo:

–        atmesti visą ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

37      2012 m. sausio 31 d. kanceliarijos raštu Tarnautojų teismas paprašė Komisijos pateikti galutinę tyrimo ataskaitą ir patikslino, kad galima atsiųsti konfidencialią jos versiją. 2012 m. vasario 16 d. Komisija pateikė kanceliarijai šią ataskaitą nepaprašiusi užtikrinti konfidencialumo.

38      2012 m. kovo 27 d. laišku ieškovė atkreipė Tarnautojų teismo dėmesį į tai, kad Komisija pateikė galutinę tyrimo ataskaitą be priedų, kuriuose nurodyti vykdant tyrimą atlikti veiksmai, ir be liudytojų arba suinteresuotųjų asmenų apklausų protokolų, ir paprašė Tarnautojų teismo nurodyti Komisijai pateikti jam šiuos dokumentus. 2012 m. liepos 12 d. laišku kanceliarija pranešė bylos šalims apie Tarnautojų teismo sprendimą netenkinti šio prašymo.

39      Tarnautojų teismo pasiūlymo taikiai išspręsti ginčą šalys nepriėmė.

 Dėl teisės

A –  Dėl reikalavimo nurodyti Komisijai pateikti administracinio tyrimo bylos medžiagą

40      Ieškovė prašo Tarnautojų teismo taikant proceso organizavimo priemones nurodyti Komisijai pateikti administracinio tyrimo bylos medžiagą, pirmiausia galutinę tyrimo ataskaitą ir su ja susijusius dokumentus, taip pat apklausų, atliktų vykdant tyrimą, protokolus.

41      Tarnautojų teismas yra tos nuomonės, kad nagrinėjant skundą dėl psichologinio priekabiavimo, išskyrus ypatingas aplinkybes, reikia užtikrinti surinktų parodymų, įskaitant duotus vykstant teismo procesui, konfidencialumą, nes galimas šio konfidencialumo panaikinimas bylinėjimosi etape gali kliudyti atlikti nešališką ir objektyvų tyrimą atvirai bendradarbiaujant darbuotojams, kurie iškviesti į apklausą kaip liudytojai (2012 m. gruodžio 12 d. Tarnautojų teismo sprendimas Cerafogli prieš ECB, F‑43/10, dėl kurio Europos Sąjungos Bendrajam Teismui pateiktas apeliacinis skundas, byla T‑114/13 P, 222 punktas). Tačiau ieškovė nepateikė pakankamai informacijos, kad Tarnautojų teismas galėtų nagrinėjamu atveju netaikyti šios atsargumo priemonės.

42      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į aplinkybę, kad taikant proceso organizavimo priemones Komisija pateikė galutinę tyrimo ataskaitą be priedų ir ši ataskaita buvo perduota ieškovei, ir bet kuriuo atveju Tarnautojų teismui manant, kad pareiškimai, kuriais pasikeista, ir bylos šalių vykdant proceso organizavimo priemones pateikta informacija ir atsakymai į posėdyje užduotus klausimus suteikia jam pakankamai informacijos, reikia atmesti reikalavimą, susijusį su galutinės tyrimo ataskaitos priedais.

B –  Dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą

43      Grįsdama reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą ieškovė nurodo penkis pagrindus, susijusius atitinkamai su akivaizdžia vertinimo klaida ir teisės klaida, Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio pažeidimu, pareigos suteikti pagalbą neįvykdymu, rūpestingumo pareigos, gero administravimo principo ir galiausiai pareigos motyvuoti pažeidimu.

1.     Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida ir teisės klaida

a)     Šalių argumentai

44      Ieškovė mano, kad ginčijamame sprendime padaryta akivaizdi vertinimo klaida, nes Komisijos generalinis sekretorius, veikiantis kaip paskyrimų tarnyba (toliau – paskyrimų tarnyba), nusprendė, kad veiksmai, dėl kurių ji kaltina tiek savo viršininkus, tiek kolegas, nelaikytini psichologiniu priekabiavimu, todėl nutraukė jos pagalbos prašymo nagrinėjimą. Be to, ieškovė mano, kad Komisija pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, susiedama psichologinio priekabiavimo buvimą su sąlygų, kurios nenurodytos šioje nuostatoje, įvykdymu.

45      Iš tikrųjų, ieškovės teigimu, įvykdytos visos psichologinio priekabiavimo nustatymo sąlygos. Pirma, ji nurodo, kad veiksmai, dėl kurių pareikši kaltinimai, yra tyčiniai, tęstiniai ir kartotiniai. Antra, ji teigia, kad labai pablogėjo jos sveikatos būklė ir kad nuo 2006 m. dėl patirto psichologinio priekabiavimo ji serga depresija. Trečia, ji kaltina Komisiją dėl to, kad ši sprendime atmesti skundą nusprendė, jog „dėl pagalbos prašymo atlikus administracinį tyrimą <...> nenustatyta, kad [ieškovė] buvo diskriminuojama ir žeminama“, nors tokia sąlyga nenurodyta apibrėžiant psichologinį priekabiavimą Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje, pagal kurią nereikalaujama, kad būtų įrodytas diskriminacinis priekabiavimu laikomų veiksmų pobūdis.

46      Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2004 m. rugsėjo 30 d., t. y. iki C pradedant eiti Biuro direktorės pareigas, ieškovė teigia, kad buvo vis labiau nepagrįstai neigiamai vertinama ir kritikuojama savo viršininkų ir kai kurių kolegų, laikančių ją galima konkurente siekiant vadovaujamų pareigų, nors jos darbas ir elgesys tarnyboje nesikeitė. Šį neigiamą elgesį įrodo prastesni jos įvertinimai, pasiūlymas pateikti prašymą išeiti į pensiją anksčiau laiko nesumažinant teisių į pensiją (toliau – pasiūlymas palikti tarnybą), kurį ji laiko žeminamu, taip pat aplinkybė, kad buvo nuolat neatsižvelgiama į jos siūlomus sprendimus dėl kai kurių sudėtingų bylų. Ieškovės teigimu, šie veiksmai reiškia ne paprastus nesutarimus su viršininkais ir dalimi kolegų, o psichologinį priekabiavimą.

47      Dėl laikotarpio nuo 2004 m. spalio 1 d., kai C pradėjo eiti Biuro direktorės pareigas, iki 2007 m. gruodžio 5 d., kai ieškovė pateikė pagalbos prašymą, ieškovė kaltina savo viršininkę C dėl to, kad ši sistemingai nekviesdavo jos į darbo grupes ir susirinkimus, kuriuose buvo sprendžiami jos kompetencijai priklausantys klausimai, neleisdavo susipažinti su svarbia informacija, atsisakydavo skirti pakankamai darbuotojų, kad būtų galima atlikti jai tenkančias užduotis, ir sukėlė abejonių dėl jos gebėjimų, nes nusiuntė jai skirtų elektroninių laiškų kopijas keliems kitiems pareigūnams ar tarnautojams.

48      Be to, ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime padaryta teisės klaida, nes jame nurodyta, kad nebuvo psichologiškai priekabiaujama, kadangi „atlikus tyrimą taip pat nustatyta, kad [C] neturėjo piktavališkų ketinimų [jos] atžvilgiu ir kad [C] vadovavimo stilius nebuvo taikomas vien tik [jai]“.

49      Komisija pirmiausia Tarnautojų teismo prašo taikant Procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies e punktą nepritarti šiam pagrindui kaip nepriimtinam, nes ieškovė, ieškinyje pareiškusi, kad įvykdytos Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos, apsiribojo nuoroda į ieškinio priedus.

50      Dėl esmės Komisija mano, kad neįvykdyta nė viena iš psichologiniam priekabiavimui nustatyti būtinų sąlygų. Iš tikrųjų, pirma, nė vienu ieškovės pateiktu argumentu neįrodyta, kad buvo psichologiškai priekabiauta, ir, antra, ieškovė neįrodė, kad buvo pakenkta jos fizinei ir psichinei sveikatai.

b)     Tarnautojų teismo vertinimas

51      Pirmiausia Tarnautojų teismas konstatuoja, kad ieškinyje apibendrintai, nuosekliai ir suprantamai išdėstyti faktiniai ir teisiniai argumentai, nurodyti šiam pagrindui pagrįsti, ir aiškiai pateikiami argumentų įrodymai darant nuorodas į įvairius priedus. Todėl, kiek tai susiję su šiuo pagrindu, ieškinys atitinka Procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies e punktą, taigi Komisijos nurodytam nepriimtinumo pagrindui negalima pritarti.

52      Dėl esmės Tarnautojų teismas primena, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje nenurodyta, jog tam, kad veiksmai būtų laikomi psichologiniu priekabiavimu, tariamo priekabiautojo ketinimas būtinai turi būti piktavališkas (2008 m. gruodžio 9 d. Tarnautojų teismo sprendimo Q prieš Komisiją, F‑52/05, 133 punktas, šiuo klausimu nepanaikintas 2011 m. liepos 12 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimu Komisija prieš Q, T‑80/09 P, ir 2013 m. vasario 26 d. Tarnautojų teismo sprendimo Labiri prieš EESRK, F‑124/10, 65 punktas).

53      Iš tikrųjų Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje psichologinis priekabiavimas apibrėžiamas kaip „netinkamas elgesys“, kuriam įrodyti turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirmoji sąlyga susijusi su fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba, gestais ir kitais veiksmais, kurie trunka „tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingi“ ir yra „tyčiniai“. Pagal antrąją sąlygą, nuo pirmosios atskirta jungtuku „ir“, šis fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ir kiti veiksmai turi „pakenkti bet kurio asmens asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai“ (minėtų Sprendimo Q prieš Komisiją 134 punktas ir Sprendimo Labiri prieš EESRK 66 punktas).

54      Remiantis tuo, kad būdvardis „tyčiniai“ susijęs su pirmąja, o ne su antrąja sąlyga, galima daryti dvi išvadas. Pirma, fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai, minimi Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje, turi būti sąmoningi, todėl ši nuostata netaikytina netyčiniams veiksmams. Antra, nereikalaujama, kad šiuo fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba, gestais ar kitais veiksmais būtų siekiama pakenkti asmens asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai. Kitaip tariant, gali būti psichologiškai priekabiaujama, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, nors priekabiautojas savo veiksmais nesiekia apšmeižti nukentėjusiojo arba tyčia pabloginti jo darbo sąlygų. Pakanka, kad priekabiautojo veiksmai, jeigu jie buvo padaryti sąmoningai, objektyviai sukeltų tokių pasekmių (minėtų Sprendimo Q prieš Komisiją 135 punktas ir Sprendimo Labiri prieš EESRK 67 punktas).

55      Pridurtina, kad kitaip aiškinant Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį ši nuostata netektų veiksmingumo, nes būtų sunku įrodyti piktavališką psichologinio priekabiautojo ketinimą. Iš tikrųjų, nors būna, kad toks ketinimas aiškiai matyti iš priekabiautojo veiksmų, pažymėtina, kad tokie atvejai yra reti ir kad dažniausiai tariamas priekabiautojas stengiasi elgtis taip, kad nebūtų galima įtarti, jog ketinama apšmeižti nukentėjusįjį arba tyčia pabloginti jo darbo sąlygas (minėtų Sprendimo Q prieš Komisiją 136 punktas ir Labiri prieš EESRK 68 punktas).

56      2012 m. gegužės 16 d. Sprendime Skareby prieš Komisiją (F‑42/10) Tarnautojų teismas paaiškino, jog priekabiavimas pripažįstamas su sąlyga kad jis yra pakankamai objektyviai tikras, t. y. kad įprasto jautrumo nešališkas ir nuovokus stebėtojas tokiomis pačiomis sąlygomis šį elgesį laikytų peržengiančiu normalaus elgesio ribas ir jį kritikuotų (minėto Sprendimo Skareby prieš Komisiją 65 punktas).

57      Nagrinėjamoje byloje pirmiausia reikia nustatyti, ar paskyrimų tarnyba, įgaliota priimti sprendimą dėl skundo, padarė teisės klaidą, kai sprendime atmesti skundą padarė išvadą, kad nebuvo psichologiškai priekabiaujama, nes ieškovė nebuvo diskriminuojama. Šiuo atžvilgiu Tarnautojų teismas primena, kad, vadovaujantis teismų praktika, jeigu eksplicitiniame sprendime atmesti skundą pateikiama svarbių paaiškinimų, susijusių su pirminiame sprendime administracijos pateiktais motyvais, administracijos motyvai tiksliai nustatytini remiantis abiem šiais sprendimais (minėto Sprendimo Skareby prieš Komisiją 53 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

58      Tai patikslinus pažymėtina, kad iš sprendimo atmesti skundą matyti, jog Komisija diskriminacijos nelaikė priekabiavimo pripažinimo sąlyga. Iš tikrųjų paskyrimų tarnyba, įgaliota priimti sprendimą dėl skundo, atsakydama į įvairius ieškovės kaltinimus tik nurodė, jog iš galutinės tyrimo ataskaitos matyti, kad, viena vertus, C ieškovės atžvilgiu nevykdė veiksmų, dėl kurių kaltinama, bet toks elgesys atitiko bendrą jos vadovavimo darbuotojams stilių ir, kita vertus, ieškovė vienintelė vertino šiuos veiksmus kaip psichologinį priekabiavimą, be to, vien aplinkybės, jog jai nepriimtinas toks vadovavimo darbuotojams stilius, nepakanka, kad jį būtų galima kvalifikuoti kaip psichologinį priekabiavimą.

59      Taigi šiam pagrindui, susijusiam su teisės klaidos buvimu, negalima pritarti kaip nepagrįstam.

60      Toliau reikia nustatyti, ar atsižvelgiant į pirmiau primintus principus Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nuspręsdama, kad veiksmai, dėl kurių skundžiasi ieškovė, nereiškia psichologinio priekabiavimo. Tarnautojų teismas yra tos nuomonės, kad šiuo tikslu reikia atskirai nagrinėti kaltinimus, kuriuos ieškovė pateikia dėl laikotarpio nuo 1999 m. iki 2004 m. rusėjo 30 d. (toliau – pirmasis laikotarpis), ir kaltinimus, susijusius su laikotarpiu po 2004 m. rugsėjo 30 d. (toliau – antrasis laikotarpis).

 Dėl kaltinimų, susijusių su pirmuoju laikotarpiu

61      Pirma, ieškovė teigia, kad sklandę gandai apie jos tariamus vadovavimo trūkumus lėmė mažiau palankų jos vertinimą 1999–2002 m. vertinimo ataskaitose, palyginti su ankstesniais jos įvertinimais, ir žemesnius balus, palyginti su kolegoms skirtais balais. Be to, ji skundžiasi dėl to, kad skyrių vadovams skirtų balų lyginamosios lentelės buvo skelbiamos per susirinkimus vadovavimo klausimais. Ieškovės teigimu, kadangi pagal šias lenteles ji būdavo neefektyviausiai dirbanti skyriaus vadovė, tokiu jų paskelbimu siekta ją atskirti ir izoliuoti.

62      Dėl ieškovės vertinimo ataskaitų Tarnautojų teismas primena, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką patys vertinimo ataskaitoje pateikti balai ir įvertinimai, netgi neigiami, negali būti laikomi įrodymais, kad vertinimo ataskaita buvo siekiama psichologiškai priekabiauti (2008 m. gruodžio 2 d. Sprendimas K prieš Parlamentą, F‑15/07, 39 punktas).

63      Šioje byloje ieškovė nepateikia jokio argumento siekdama įrodyti, kad jos atliekamo darbo kokybė buvo įvertinta neteisingai, ir iš bylos medžiagos nematyti, kad ji būtų pateikusi skundų dėl ginčijamų vertinimo ataskaitų. Be to, net jei iš tikrųjų ieškovei būtų buvę skirti žemesni balai nei kai kuriems jos kolegoms, vien ši aplinkybė negali būti laikoma psichologinio priekabiavimo įrodymu.

64      Be to, 1999 m. liepos 1 d.–2001 m. birželio 30 d. laikotarpio vertinimo ataskaitoje pateikiamas vienas įvertinimas „puikiai“ ir devyni įvertinimai „labai gerai“, taigi šis vertinimas nėra mažiau palankus, palyginti su jos vertinimu ankstesniu laikotarpiu, kurio ataskaitoje pateikiami devyni įvertinimai „labai gerai“ ir vienas įvertinimas „įprastai“, todėl ieškovės argumentas, susijęs su nepalankesniu jos vertinimu, neturi faktinio pagrindo. Dėl vertinimo ataskaitos, susijusios su laikotarpiu nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., pažymėtina, jog aplinkybė, kad ieškovė gavo 13 nuopelnų balų iš 20 galimų, savaime negali būti laikoma priekabiavimo įrodymu, atsižvelgiant į tai, kad paskesniais metais ieškovei skirtų nuopelnų balų skaičius nuolat didėjo. 2003 m. ieškovė gavo 14,5 nuopelnų balo, 2004 m. – 16, o 2005 m. ir 2006 m. – po 16,5.

65      Dėl informacijos, susijusios su skyrių vadovams skirtais balais, paskelbimo per susirinkimus vadovavimo klausimais iš bylos medžiagos matyti, kad C pati 2005 m. balandžio 6 d. laiške, skirtame vieno Biuro skyriaus vadovui, kurio kopiją gavo ir ieškovė, tokį paskelbimą apibūdino kaip „nereikalingą ir netinkamą“. Darydama prielaidą, kad dėl tokio paskelbimo gali būti pakenkta asmens asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai, ieškovė nurodė tik du tokio pobūdžio atvejus, pasitaikiusius 1999–2007 m. laikotarpiu, taigi neįrodė, kad tokie veiksmai truko ilgai, kartojosi ar buvo sistemingi.

66      Antra, ieškovė psichologiniu priekabiavimu laiko pasiūlymą palikti tarnybą, kurį jai pateikė generalinis direktorius per pokalbį dėl jos 2003 m. vertinimo ataskaitos, ir pasiūlymą tapti B direktorato naujo direktoriaus patarėja, dėl kurio paskyrimo ji buvo kreipusis į Sąjungos teismą.

67      Tarnautojų teismas konstatuoja, kad šios bylos aplinkybėmis tokie pasiūlymai negali būti laikomi psichologinio priekabiavimo faktais.

68      Dėl pasiūlymo palikti tarnybą iš galutinės tyrimo ataskaitos matyti, jog minėtas generalinis direktorius nurodė neprisimenantis, kad būtų pateikęs ieškovei tokį pasiūlymą, bet, jei ši aplinkybė pasitvirtintų, teigė greičiausiai tik užsiminęs apie paprastą galimybę, kuria ieškovė gali pasinaudoti. Be to, Tarnautojų teismas primena, kad tarnybos palikimas – tai sistema, paremta savanoriškumu, taigi galimas tokio pobūdžio pasiūlymas niekaip negali susaistyti asmens, kuriam jis skirtas. Be to, jei paskyrimų tarnyba priimtų ieškovės prašymą leisti palikti tarnybą, ieškovė turėtų galimybę anksčiau laiko išeiti į pensiją ir jos teisės į pensiją nesumažėtų. Taigi, darant prielaidą, kad toks pasiūlymas, suteikiantis ieškovei didelę ekonominę naudą, iš tikrųjų buvo pateiktas, ieškovė neįrodo, kodėl, objektyviai vertinant, jis yra „žeminamas“.

69      Kalbant apie Personalo GD generalinio direktoriaus pasiūlymą tapti B direktorato naujojo direktoriaus, A, patarėja, pažymėtina, kad iš tikrųjų ieškovė siekė užimti tas pačias direktoriaus pareigas ir Sąjungos teisme ginčijo A paskyrimą. Tačiau, kadangi ieškovė ne kartą yra išreiškusi norą tapti direktore, galimas tarnybos laikotarpis einant direktoriaus patarėjo pareigas galėtų leisti jai įgyti reikšmingos profesinės patirties, kuria ji galėtų pasinaudoti imdamasi veiksmų ateityje. Taigi toks pasiūlymas galėjo būti pateiktas atsižvelgiant tiek į tarnybos, tiek į ieškovės interesus, ir kadangi ji nepateikė Tarnautojų teismui argumentų, įrodančių, kad dėl tokio pasiūlymas galėjo būti pakenkta jos asmenybei, orumui ar psichinei sveikatai, reikia konstatuoti, kad minėtas pasiūlymas negali būti laikomas veiksmu, reiškiančiu psichologinį priekabiavimą.

70      Trečia, kaip psichologinio priekabiavimo pavyzdžius ieškovė nurodo tam tikrus nesutarimus su kai kuriais skyrių vadovais ir kolegomis. Pirmiausia ji teigia, kad vykstant visų Personalo GD darbuotojų supažindinimui su administracine reforma vienas iš šio GD generalinio direktoriaus bendradarbių jai pateikė netinkamų ir žeminamų pastabų. Be to, ieškovė pateikė laiškų iš jos korespondencijos su Biuro kito skyriaus vadovu kopijas, iš kurių matyti, kad jis kaltino ieškovę tuo, jog ji sprendžia savo administracines problemas, nepaisydama to skyriaus interesų.

71      Tarnautojų teismas konstatuoja, kad iš galutinės tyrimo ataskaitos matyti, jog Personalo GD generalinio direktoriaus bendradarbio reakcija buvo atsakas į ieškovės pareikštą stiprią reformos, su kuria buvo supažindinami šio GD darbuotojai, kritiką. Dėl minėto nesutarimo su Biuro kito skyriaus vadovu pažymėtina, kad laiškuose, kurių kopijas pateikė ieškovė, vartojami teiginiai visai nelaikytini reiškiančiais psichologinį priekabiavimą, bet vertintini kaip administracinio konflikto – dviejų skyrių vadovų atviro abipusio kritikavimo viršininko akivaizdoje – išraiška. Šiuo atžvilgiu Tarnautojų teismas primena, kad aplinkybė, jog pareigūno santykiai su kolegomis ar viršininkais yra sudėtingi ar net konfliktiniai, savaime nėra psichologinio priekabiavimo įrodymas (2008 m. balandžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Michail prieš Komisiją, T‑486/04, 61 punktas ir 2009 m. lapkričio 10 d. Tarnautojų teismo sprendimo N prieš Parlamentą, F‑93/08, 93 punktas).

72      Ketvirta, ieškovė skundžiasi tuo, kad jos kandidatūra į direktoriaus pareigas kelis kartus buvo atmesta ir kad Personalo GD generalinis direktorius jai aiškiai patarė neteikti savo kandidatūros aukštiems postams užimti.

73      Tačiau aplinkybė, kad ieškovės kandidatūra į direktoriaus pareigas kelis kartus nebuvo patvirtinta, savaime negali būti laikoma psichologiniu priekabiavimu.

74      Be to, aplinkybė, kad generalinis direktorius, kuriam pavaldi ieškovė, išreiškė abejonių dėl jos gebėjimų vykdyti direktoriui tenkančias užduotis, nors laikė ją gera skyriaus vadove, taip pat savaime negali reikšti psichologinio priekabiavimo. Be to, ir iš bylos medžiagos nematyti, ir ieškovė neteigia, kad generalinis direktorius, reikšdamas abejones dėl jos gebėjimų eiti direktoriaus pareigas, kalbėjo įžeidžiamai ar paniekinamai. Šiuo atžvilgiu galutinėje tyrimo ataskaitoje išdėstyti minėto generalinio direktoriaus teiginiai, pagal kuriuos jis ne „grubiai nurod[ė] [ieškovei] neteikti savo kandidatūros“, o „steng[ėsi] (kuo neutraliau) pasakyti, kad [jis neskatina jos] teikti savo kandidatūros, nes [buvo tos nuomonės], kad ji neturi būtinų vadovavimo gebėjimų“. Tarnautojų teismas primena, kad net dėl neigiamų pastabų, skirtų tarnautojui, nėra pakenkta jo asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai, jei šios pastabos pateikiamos santūriai ir jei iš bylos medžiagos nematyti, kad jos paremtos nepagrįstais kaltinimais ir neturi jokio ryšio su faktinėmis aplinkybėmis (žr. 2010 m. vasario 24 d. Tarnautojų teismo sprendimo Menghi prieš ENISA, F‑2/09, 110 punktą).

75      Penkta, ieškovė mano, jog konkretus įrodymas, kad ji patyrė psichologinį priekabiavimą, – tai sisteminis jos neįtraukimas į GD, kuriame ji dirbo, vykdomą veiklą.

76      Ieškovė pirmiausia pabrėžia, kad 2002 m. spalio 15 d. paskelbiant naują Personalo GD organizacinę struktūrą ji buvo vienintelė skyriaus vadovė, kuriai nebuvo taikoma pereinamojo laikotarpio nuostata, pagal kurią laikinai suteikiami du pareigų pavadinimai: „skyriaus vadovas“ ir „laikinai einantis skyriaus vadovo pareigas“. Tarnautojų teismas konstatuoja, kad atsižvelgiant į didelę institucijų diskreciją, susijusią su savo tarnybų veiklos organizavimu, aplinkybė, kad ieškovė nebuvo paskirta į laikinai – ilgiausiai du mėnesius – einamas pareigas, negali būti laikoma priekabiavimo įrodymu.

77      Be to, ieškovė skundžiasi dėl to, kad 2002 m. lapkritį nebuvo įtraukta į dalyvaujančiųjų tyrime, susijusiame su atostogomis ir laikinuoju nedarbingumu, sąrašą, nors ji buvo pagrindinis suinteresuotasis asmuo, o vėliau – į pranešėjų, turėjusių informuoti Komisijos darbuotojus apie naujus individualių išmokų ir išmokų šeimai reformos pakeitimus, sąrašą.

78      Tarnautojų teismas pirmiausia konstatuoja, kad ieškovė savo ieškinyje skundžiasi dėl to, kad pirmuoju laikotarpiu nebuvo pakviesta tik į du susirinkimus, taigi jos teiginys, kad ji buvo „sistemingai“ neįtraukiama į GD, kuriame dirbo, vykdomą veiklą, neturi faktinio pagrindo.

79      Be to, kalbant būtent apie dalyvavimą 2002 m. lapkričio mėn. vykdytame tyrime pažymėtina, kad iš 2002 m. lapkričio 11 d. Personalo GD generalinio direktoriaus asistento laiško, skirto ieškovei, matyti, jog šis asistentas dalyvauti minėtame tyrime iš pradžių buvo pakvietęs naujo skyriaus, kompetentingo spręsti atostogų ir laikinojo nedarbingumo klausimus, vadovą, laikinai einantį šias pareigas, ir kad, pastarajam atsisakius, dalyvauti šiame tyrime buvo pasiūlyta ieškovei. Šiuo atžvilgiu minėtas asistentas rašė ieškovei, kad „[jos] dalyvavimas <...> labai pageidautinas, o jeigu [ji] norėt[ų] būti įtraukta į valdymo grupę, būtų dar geriau“. Šis pasiūlymas įtraukti į valdymo grupę aiškiai įrodo, jog visai nebuvo siekiama, kad ieškovė minėtame tyrime nedalyvautų.

80      Dėl ieškovės neįtraukimo į pranešėjų, įpareigotų informuoti Komisijos darbuotojus apie individualių išmokų ir išmokų šeimai reformą, sąrašą pažymėtina, kad administracija turėjo didelę diskreciją pasirinkti šiuos pranešėjus. Atsižvelgiant į tai, kad šią reformą ieškovė jau buvo labai stipriai sukritikavusi, jos nepakvietimas su šia reforma supažindinti visų darbuotojų neatrodo kritikuotinas.

81      Šešta, ieškovė teigia, kad viršininkai neatsižvelgė į jos idėjas ar pasiūlymus spręsdami kai kurias administracines problemas. Ieškovės kaltinimai susiję pirmiausia su trimis klausimais: Komisijos sprendimu decentralizuoti atostogų ir laikinojo nedarbingumo valdymą, išmokų mokymuisi ir išmokų šeimai valdymu, nes dėl ilgai trukusio valdytojo laikino nedarbingumo šioje srityje buvo labai atsilikta, ir sprendimu sukurti naujas administracines struktūras, vadinamuosius biurus, tarp jų ir Biurą. Ieškovė teigia, kad įspėjo savo viršininkus apie numatomus sunkumus ir pavojus, susijusius su šiais trimis klausimais, ir kad nuolat siūlė išeitis, į kurias sistemingai nebūdavo atsižvelgiama arba kurios būdavo vertinamos neigiamai. Pirmiausia ieškovė ne kartą skundėsi dėl to, kad nepakanka darbuotojų norint atlikti vis naujas jos vadovaujamam skyriui tenkančias užduotis.

82      Tarnautojų teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į didelę institucijų diskreciją organizuoti savo tarnybų veiklą, nei administraciniai sprendimai, net jeigu jiems sunku pritarti, nei nesutarimai su administracija tarnybų veiklos organizavimo klausimais savaime negali būti laikomi psichologinio priekabiavimo įrodymais. Nagrinėjamu atveju šis kaltinimas kaip tik susijęs su administraciniais sprendimais dėl tarnybų veiklos organizavimo ir darbuotojų paskyrimo dirbti įvairiose tarnybose. Remiantis vien aplinkybe, kad administracija nepriėmė ieškovės pasiūlymų ir netenkino jos prašymų skirti daugiau pavaldinių, negalima įrodyti nei nesiskaitymo, nei juo labiau psichologinio priekabiavimo, galima įrodyti nebent tai, kad esama skirtingų nuomonių.

83      Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktą vertinimą Tarnautojų teismas daro išvadą, kad remiantis atskirai išnagrinėtomis ieškovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis negalima įrodyti, kad pirmuoju laikotarpiu buvo psichologiškai priekabiaujama.

84      Be to, netgi kartu vertindamas šias faktines aplinkybes Tarnautojų teismas mano, kad, nors ieškovė gali dėl jų jaustis įskaudinta, jos nereiškia netinkamo elgesio, kuris trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingas ir kurį sudaro tyčiniai veiksmai, objektyviai kenkiantys suinteresuotosios asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai.

85      Iš to darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą dėl pirmojo laikotarpio teigdama, kad veiksmai, dėl kurių ji skundėsi, nei vertinami atskirai, nei kartu, nereiškia psichologinio priekabiavimo jos atžvilgiu. Todėl kaltinimus, susijusius su šiuo laikotarpiu, reikia atmesti kaip nepagrįstus.

 Dėl kaltinimų, susijusių su antruoju laikotarpiu

86      Tarnautojų teismas pirmiausia konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas galutine tyrimo ataskaita, kurioje nurodyta:

„[C] mėgo kai kuriuos darbuotojus ir nesugebėjo paslėpti tam tikro palankumo. Liudytojai patvirtino, kad [C] buvo linkusi skirstyti kolegas į savo mėgstamus ir nemėgstamus.

<...>

Atrodo, kad [C] neturėjo piktavališkų ketinimų, bet vadovavo „senosios mokyklos“ stiliumi, kai viršininkai elgdavosi su pavaldiniais beveik kaip tėvai su vaikais, ir nesuvokė, kad darbuotojai, kuriems būdavo skirtos jos pastabos, gali būti įžeisti.

Iš tyrimo taip pat matyti, kad [C] taip elgdavosi ne su konkrečiu kolega, o su grupe kolegų, kuriuos ji priskirdavo prie „blogų“, tarp kurių buvo ir [ieškovė], taigi ši nebuvo vienintelė tokia. Keli liudytojai nurodė, kad tas pats asmuo vieną dieną gali būti tarp „gerų“, o kitą dieną – jau tarp „blogų“; tai priklausė nuo [C] nuotaikos ir kitų aplinkybių“.

87      Taigi iš paties galutinės tyrimo ataskaitos teksto matyti, kad išvada, jog C elgesys nereiškė psichologinio priekabiavimo ieškovės atžvilgiu, buvo pagrįsta pirmiausia piktavališkų ketinimų nebuvimu. Ši išvada pakartojama ginčijamame sprendime, pagal kurį „atlikus tyrimą taip pat nustatyta, kad [C] neturėjo piktavališkų ketinimų [ieškovės] atžvilgiu“. Tačiau remiantis tokiu tyrėjo minėtoje ataskaitoje ir paskyrimų tarnybos ginčijamame sprendime pateiktu aiškinimu neatsižvelgiama į tai, kad gali būti psichologiškai priekabiaujama, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, nors priekabiautojas savo veiksmais nesiekia apšmeižti nukentėjusiojo arba tyčia pabloginti jo darbo sąlygų (žr. minėtų sprendimų Q prieš Komisiją 144 punktą ir Labiri prieš EESRK 68 punktą), net jei taip pat elgiamasi kelių pareigūnų atžvilgiu.

88      Tyrėjo teiginys, kad C nesuvokė, jog „darbuotojai, kuriems būdavo skirtos jos pastabos, gali būti įžeisti“, galėtų būti reikšmingas siekiant atsakyti į klausimą, ar būta piktavališkų ketinimų, tačiau visai neįrodo, kad C elgesys negali reikšti psichologinio priekabiavimo, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį. Bet kuriuo atveju Tarnautojų teismas pažymi, kad toks teiginys neturi faktinio pagrindo, kiek tai susiję su ieškove, kuri 2005 m. gegužės 25 d. laiške, skirtame C, aiškiai nurodė mananti, kad kai kurie C veiksmai „kenkia atsakingų pareigūnų orumui ir profesionalumui“ ir reiškia psichologinį priekabiavimą.

89      Iš galutinės tyrimo ataskaitos taip pat matyti, kad tyrėjas buvo tos nuomonės, jog C elgesys nereiškė psichologinio priekabiavimo, nes buvo susijęs ne vien su ieškove, bet su įvairiais kitais asmenimis. Tačiau toks teiginys neturi jokio teisinio pagrindo. Iš tikrųjų tokiu teiginiu visai nepanaikinamas pirmiau aprašyto elgesio priekabiavimo pobūdis, bet gali būti dar labiau pažeistas Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnis, pagal kurio 1 dalį pareigūnams draudžiama „bet koki[a] form[a] psicholog[iškai] <...> priekab[iauti]“. Vadovaujantis tyrėjo logika, siekdamas išvengti kaltinimo psichologiniu priekabiavimu kurio nors asmens atžvilgiu tariamas priekabiautojas, užuot nutraukęs inkriminuojamus veiksmus, galėtų pradėti juos vykdyti didesnio skaičiaus žmonių atžvilgiu, o tai, žinoma, absurdas.

90      Todėl reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas, remiantis jo paties tekstu, pagrįstas psichologinio priekabiavimo sąvokos aiškinimu, prieštaraujančiu Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 daliai.

91      Bet kuriuo atveju Tarnautojų teismas mano, kad vertinant kai kurias ieškovės nurodytas faktines aplinkybes ginčijamame sprendime padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

92      Iš tikrųjų kalbėdama apie antrąjį laikotarpį ieškovė priekaištauja C dėl įvairių veiksmų, pirmiausia dėl žeminamų pastabų ar kritikos, pateiktų per susirinkimus ar įvairiems asmenims skirtuose laiškuose, taip pat dėl sistemingo jos neįtraukimo į veiklą.

93      Šiuo atžvilgiu iš galutinės tyrimo ataskaitos matyti, kad C buvo linkusi „komentuoti klausimus, susijusius su darbuotojų asmeniniu gyvenimu, persiųsti tretiesiems asmenims ar kolegoms jai skirtus laiškus, tiesiogiai bendrauti su valdytojais apeidama skyriaus vadovus ir būti vieniems kolegoms palankesnė nei kitiems“. Be to, minėtoje ataskaitoje pateikiama laiškų, iš kurių matyti, kad C „kartais priimdavo sprendimus nepasitarusi su atitinkamu skyriaus vadovu“. Iš galutinės tyrimo ataskaitos taip pat matyti, kad per apklausą C pati pripažino, kad yra neigiamai atsiliepusi apie jai pavaldžius skyrių vadovus atsakymuose, jos pateiktuose pareigūnams ar tarnautojams, kurie kreipdavosi į Biurą, persiųsdama šiuos atsakymus ir atitinkamiems skyrių vadovams, bet taip elgėsi tik „siekdama, kad paslauga būtų suteikta nepriekaištingai ir greitai“.

94      Visų pirma Tarnautojų teismas pažymi, kad kai kurie iš minėtų C veiksmų buvo tyčiniai, kartojosi ir galėjo objektyviai diskredituoti ieškovę ar pabloginti jos darbo sąlygas.

95      Ieškovė pirmiausia skundžiasi dėl to, kad C „tiesiogiai duodavo nurodymus jai pavaldiems darbuotojams prieš tai jos neįspėjusi“. Tačiau toks elgesys, jei nėra pateisinamas ypatingomis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Skareby prieš Komisiją 80 punktą), gali pakirsti darbuotojų pasitikėjimą skyriaus vadovu, taigi gali būti kvalifikuojamas kaip psichologinis priekabiavimas. Šiuo atveju Komisija nepateikia Tarnautojų teismui jokio paaiškinimo, kuriuo būtų galima pateisinti ginčijamą elgesį, o tyrėjas galutinėje tyrimo ataskaitoje šiuo atžvilgiu apsiriboja teiginiu, kad C vadovavimo stilius yra „labai griežtas ir „viską kontroliuojantis““. Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad atmesdama galimybę, jog elgesys, dėl kurio priekaištaujama C, reiškia psichologinį priekabiavimą, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

96      Be to, ieškovė mano, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nelaikydama psichologiniu priekabiavimu ieškovei tiesiogiai, viešai arba laiškuose, skirtuose kitiems pareigūnams, jos atžvilgiu pateiktos kritikos dėl jos gebėjimų. Komisija atsikerta, kad pagal teismų praktiką informacija, kurios turinys patenka į įprastus pavaldumo santykius, nereiškia psichologinio priekabiavimo.

97      Tarnautojų teismas konstatuoja, kad nors turi būti leidžiama kritikuoti pavaldinio darbą, antraip valdyti tarnybą taptų praktiškai neįmanoma, Komisijos nurodytoje teismų praktikoje patikslinama, kad į įprastus pavaldumo santykius patenka informacija, kurioje nėra pavartota jokių šmeižiamojo ar piktavališko pobūdžio formuluočių ir kuri išsiunčiama tik suinteresuotajam asmeniui arba kurios kopijos išsiunčiamos, jei tai pateisinama dėl tarnybos interesų (2007 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją, T‑154/05, 104 ir 105 punktai). Tačiau Tarnautojų teismas konstatuoja, kad galutinėje tyrimo ataskaitoje tik pažymima, jog C vadovavo „senosios mokyklos“ stiliumi, kai viršininkai „elgdavosi su pavaldiniais beveik kaip tėvai su vaikais“, nenurodant priežasčių, susijusių su tarnybos interesais, kuriomis galbūt būtų galima pateisinti pranešimų, kuriuose ieškovė atvirai kritikuojama, kopijų išsiuntimą įvairiems kolegoms, įskaitant tarnautojus, kurie tiesiogiai pavaldūs ieškovei, arba pareigūnams, kurie su prašymu suteikti informaciją kreipėsi į ieškovės tarnybą.

98      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek dėl antrojo laikotarpio jis grindžiamas galutine tyrimo ataskaita, kurioje padaryta akivaizdi vertinimo klaida, nes šioje ataskaitoje atmetama galimybė, jog psichologiniu priekabiavimu laikytina, viena vertus, tai, kad direktorius nuolat tiesiogiai duoda nurodymus darbuotojams, apie tai neįspėdamas atsakingo skyriaus vadovo, nesant ypatingų aplinkybių, kuriomis būtų galima pateisinti tokį elgesį, ir, kita vertus, tai, kad viršininkas išsiunčia informacijos, kurioje atvirai kritikuojamas vienas pareigūnas, kopijas įvairiems kolegoms, nesant tarnybos poreikių, kuriais būtų galima pateisinti šią praktiką.

99      Kadangi ginčijamą sprendimą reikia panaikinti tiek, kiek tai susiję su antruoju laikotarpiu, dėl teisės klaidos ir akivaizdžios vertinimo klaidos, Tarnautojų teismo nuomone, kitų ieškovės pateiktų kaltinimų, susijusių su antruoju laikotarpiu, nagrinėti nereikia.

2.     Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio pažeidimu

a)     Šalių argumentai

100    Ieškovės manymu, ginčijamu sprendimu pažeidžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnis, nes ji patyrė diskriminaciją dėl amžiaus. Šiuo klausimu ieškovė mano, kad jos patirto psichologinio priekabiavimo pradžia sutampa su data, nuo kurios jai tapo taikytina išėjimo į pensiją anksčiau laiko procedūra.

101    Atsakovė prašo nepritarti šiam pagrindui.

b)     Tarnautojų teismo vertinimas

102    Tarnautojų teismas konstatuoja, kad ieškovė apsiriboja paprastais spėjimais nepateikdama jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima įrodyti, kad ji buvo diskriminuojama dėl amžiaus.

103    Todėl šiam pagrindui negalima pritarti kaip nepriimtinam.

3.     Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su pareigos suteikti pagalbą neįvykdymu

a)     Šalių argumentai

104    Ieškovė mano, kad ginčijamą sprendimą reikia panaikinti dėl to, kad Komisija neįvykdė savo pareigos suteikti pagalbą.

105    Konkrečiai kalbant, ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ji iškart nesiėmė skubių priemonių nei ieškovei laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2006 m. sausio mėn. ėmusis neoficialių veiksmų, nei pateikus 2007 m. gruodžio 5 d. prašymą Komisijai pradėti tyrimą ir „apsaugoti [ją] tiek remiantis vidaus taisyklėmis <...>, tiek atlyginant [patirtas] išlaidas“.

106    Komisija atsikerta, kad ieškovei ėmusis neoficialių veiksmų psichologinio priekabiavimo faktų nebuvo nustatyta, todėl ir nebuvo taikytos skubios priemonės gavus pagalbos prašymą. Be to, Komisija pažymi, kad ieškovė nuo 2008 m. vasario mėn. buvo išėjusi ilgai trukusių laikinojo nedarbingumo atostogų ir prieš išeidama į pensiją 2009 m. vasario mėn. į darbą negrįžo.

b)     Tarnautojų teismo vertinimas

107    Tarnautojų teismas primena, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis, kuriuo institucijoms nustatyta pareiga suteikti pagalbą savo pareigūnams, yra II antraštinėje dalyje „Pareigūnų teisės ir pareigos“. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju, kai įvykdomos būtinos faktinės sąlygos, ši pareiga suteikti pagalbą atitinka minėtuose nuostatuose įtvirtintą suinteresuotojo pareigūno teisę (šio sprendimo 52 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Q 83 punktas).

108    Atsižvelgiant į pareigą suteikti pagalbą, įtvirtintą minėtoje nuostatoje, administracija, kilus incidentui, kuris nedera su tvarka ir ramia atmosfera tarnyboje, privalo imtis aktyvių veiksmų taip skubiai ir rūpestingai, kaip reikalauja aplinkybės, kad būtų nustatyti faktai ir, susipažinus su jais, padarytos atitinkamos išvados. Tam pakanka, kad pareigūnas, prašantis savo institucijos apsaugos, pateiktų pirminių priekabiavimo, kuris tariamai vykdomas jo atžvilgiu, tikrumo įrodymų. Gavusi tokių įrodymų institucija turi imtis tinkamų priemonių, pirmiausia – pradėti administracinį tyrimą, kad būtų nustatyti skunde nurodyti faktai (minėto Sprendimo Komisija prieš Q 84 punktas ir jame nurodyta teismų praktika), ir prireikus prevenciniais tikslais laikinai perkelti pareigūną, tariamai nukentėjusį dėl kurio nors iš minėtoje nuostatoje išvardytų veiksmų, į kitą darbo vietą, kad būtų apsaugota jo sveikata ir sauga (minėto Sprendimo Komisija prieš Q 92 punktas).

109    Tačiau pagrindu, susijusiu su pareigos suteikti pagalbą neįvykdymu dėl to, kad nebuvo imtasi atsargumo priemonių, negalima veiksmingai remtis, kaip daro ieškovė, grindžiant reikalavimą panaikinti sprendimą, kaip antai ginčijamąjį, nutraukti tyrimą dėl priekabiavimo, kurį tarnautojas teigia patyręs.

110    Iš tikrųjų net darant prielaidą, kad ieškovė galėtų įrodyti, jog, nepriėmusi tokių priemonių taip skubiai, kaip reikalauja aplinkybės, Komisija neįvykdė savo pareigos suteikti pagalbą, toks Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pažeidimas neturėtų įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui (dėl sprendimo laikinai nušalinti pareigūną nuo pareigų galimo neteisėtumo pasekmių drausminės nuobaudos, skirtos šiam pareigūnui, teisėtumo atžvilgiu žr. 2012 m. liepos 17 d. Tarnautojų teismo sprendimo BG prieš Ombudsmeną, F‑54/11, dėl kuriuo Europos Sąjungos Bendrajame Teisme pateiktas apeliacinis skundas, byla T‑406/12 P, 83 punktą; šiuo klausimu taip pat žr. minėto Sprendimo Cerafogli prieš ECB 210 punktą), juo labiau kad ieškovė neprašė Komisijos taikyti laikinųjų apsaugos priemonių siekiant apsaugoti įrodymus, kuriais grindžiamas jos pagalbos prašymas.

111    Taigi šiam pagrindui negalima pritarti kaip netinkamam.

4.     Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su rūpestingumo pareigos ir gero administravimo principo pažeidimu

a)     Šalių argumentai

112    Grįsdama šį pagrindą ieškovė pateikia du kaltinimus, susijusius atitinkamai su nepagrįstai ilga tyrimo trukme ir jo eiga.

113    Pirmuoju kaltinimu ieškovė teigia, kad bendra 32 mėnesių tyrimo trukmė yra nepagrįstai ilga ir kad aplinkybė, jog tyrėjas turėjo vykdyti kitas užduotis, todėl negalėjo skirti viso laiko tyrimui, negali paneigti šios išvados, nes Komisija privalėjo užtikrinti tinkamą jos skundo nagrinėjimo organizavimą.

114    Antruoju kaltinimu ieškovė skundžiasi dėl to, kad vykstant tyrimui Komisija išklausė „[tik] dešimt asmenų“, nors savo pagalbos prašyme ieškovė pateikė 52 liudytojų sąrašą. Be to, ieškovė pažymi, jog tyrėjas neatsižvelgė į jos prašymą pasitarti su medicinos tarnyba ir susipažinti su Komisijos mediacijos tarnybos bylomis dėl skundų, susijusių su tariamai netinkamu C elgesiu su kitais pareigūnais, buvimo. Galiausiai ieškovė mano, kad atlikti tyrimą buvo patikėta asmenims, neturintiems jokios konkrečios patirties psichologinio priekabiavimo srityje. Taigi ieškovė daro išvadą, kad bendra tyrimo eiga įrodo, jog Komisija skyrė mažai dėmesio jos prašymo nagrinėjimui.

115    Komisija prašo nepritarti šiam pagrindui.

b)     Tarnautojų teismo vertinimas

116    Dėl pirmojo kaltinimo Tarnautojų teismas pirmiausia primena, kad pareiga laikytis pagrįsto termino vykdant administracines procedūras yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Sąjungos teismai ir kuris, kaip sudedamoji teisės į gerą administravimą dalis, nurodytas ir Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje (2006 m. balandžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Angeletti prieš Komisiją, T‑394/03, 162 punktas; 2012 m. gruodžio 6 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Füller‑Tomlinson prieš Parlamentą, T‑390/10 P, 115 punktas ir 2011 m. gegužės 11 d. Tarnautojų teismo sprendimo J prieš Komisiją, F‑53/09, 113 punktas).

117    Be to, spręsdamos tokį rimtą klausimą, kaip psichologinio priekabiavimo, institucijos privalo skubiai ir rūpestingai atsakyti prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį pateikusiam pareigūnui. Be to, Komisija pati savo 2006 m. balandžio 26 d. Sprendimo dėl politikos asmens orumo apsaugos ir kovos su psichologiniu ir seksualiniu priekabiavimu srityse 6.1 punkte nurodo, kad „kiekvienas asmens, nurodžiusio, kad jis patiria psichologinį priekabiavimą, pagalbos prašymas turi būti išnagrinėtas kuo greičiau“ (toliau – 2006 m. balandžio 26 d. sprendimas).

118    Šiuo atveju ieškovė pateikė pagalbos prašymą 2007 m. gruodžio 5 d., o apie sprendimą nutraukti šio prašymo nagrinėjimą jai buvo pranešta 2010 m. rugpjūčio 10 d., t. y. praėjus daugiau kaip dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams.

119    Tačiau, net jei visa procedūros trukmė iš pirmo žvilgsnio atrodo neįprastai ilga, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką aplinkybė, kad pažeisdama rūpestingumo pareigą paskyrimų tarnyba neatsakė į pagalbos prašymą, pateiktą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, taip greitai, kaip reikalaujama, savaime negali turėti įtakos sprendimo nutraukti tyrimą dėl priekabiavimo, pradėtą gavus minėtą pagalbos prašymą, teisėtumui. Iš tikrųjų, jei toks sprendimas turėtų būti panaikintas vien dėl jo pavėluoto priėmimo, naujas sprendimas, kuriuo būtų pakeistas panaikintasis, niekaip negalėtų būti priimtas anksčiau nei pastarasis (2009 m. gegužės 18 d. Tarnautojų teismo sprendimo Meister prieš VRDT, F‑138/06 ir F‑37/08, 76 punktas).

120    Taigi pirmasis kaltinimas yra netinkamas, todėl jį reikia atmesti.

121    Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su tyrimo eiga, pažymėtina, kad argumentui, jog tyrėjui trūksta patirties, negalima pritarti. Iš tikrųjų pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovė pati paprašė Komisijos generalinio sekretoriaus patikėti atlikti tyrimą Personalo GD nepriklausančiam tyrėjui. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad per visą tyrimą tyrėjas naudojosi technine KTDT pagalba, pirmiausia – patyrusio KTDT nario pagalba. Galiausiai atsižvelgiant į didelę institucijų diskreciją pasirinkti asmenis, kuriems jos patiki atlikti tyrimą dėl priekabiavimo faktų, ieškovė negali pagrįstai ginčyti Komisijos pasirinkimo remdamasi tariamu tyrėjo ir jam padėjusio KTDT nario patirties trūkumu.

122    Dėl argumento, susijusio su ribota tyrimo sritimi, reikia konstatuoti, kad iš galutinės tyrimo ataskaitos matyti, jog tyrėjas teigia atlikęs tyrimo ir informacijos paieškos veiksmus Komisijos mediacijos tarnyboje ir Komisijos medicinos tarnyboje.

123    Dėl liudytojų skaičiaus ir pasirinkimo pažymėtina, kad iš tikrųjų tyrėjas nusprendė išklausyti tik dvylika asmenų, neskaitant ieškovės, ir kad kai kurie jų buvo iš tų asmenų, kuriuos ieškovė kaltino prie jos priekabiavus arba nekreipus dėmesio į priekabiavimą, kurį ji teigė patyrusi.

124    Vis dėlto reikia pažymėti, kad atlikti administracinį tyrimą įgaliota institucija, kuri privalo nagrinėti jai pateiktas bylas taikydama proporcingumo principą, turi didelę diskreciją vykdyti tyrimą, pirmiausia kiek tai susiję su liudytojų bendradarbiavimo kokybės ir naudos vertinimu (žr. minėto Sprendimo Skareby prieš Komisiją 38 punktą).

125    Tarnautojų teismas mano, kad bylos medžiagoje buvo pakankamai informacijos, kad tyrėjas galėtų nustatyti, ar veiksmai, dėl kurių skundėsi ieškovė, reiškė psichologinį priekabiavimą, ar ne. Konkrečiai kalbant apie antrąjį laikotarpį, tyrėjas tinkamai apibrėžė faktines aplinkybes, kuriomis remiantis galima įrodyti, kad buvo psichologiškai priekabiauta, net jei padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju jokio priekabiavimo nenustatyta.

126    Atsižvelgiant į šias aplinkybes, negalima kaltinti tyrėjo nei rūpestingumo pareigos, nei gero administravimo principo pažeidimu dėl to, kad jis nusprendė išklausyti mažiau liudytojų, nei siūlė ieškovė.

127    Todėl šio pagrindo antrąjį kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą, taigi nepritarti visam ketvirtajam pagrindui.

5.     Dėl penktojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

a)     Šalių argumentai

128    Ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, jog nebuvo psichologiškai priekabiauta, remdamasi galutine tyrimo ataskaita ir atliekant tyrimą surinktais liudytojų parodymais. Tačiau nei galutinė tyrimų ataskaita, nei liudytojų apklausų protokolai nebuvo perduoti ieškovei, nors ji buvo aiškiai to prašiusi.

129    Todėl ieškovė teigia, kad negalėjo įvertinti ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir buvo priversta pareikšti šį ieškinį, kad sužinotų šio sprendimo motyvus.

130    Komisija atsikerta, kad, pirma, ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir, antra, Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnyje nenustatyta pareiga perduoti galutinę administracinio tyrimo ataskaitą ir vykdant šį tyrimą atliktų apklausų protokolus. Posėdyje Komisija teigė, kad motyvavimo išsamumas vertintinas ne abstrakčiai, o atsižvelgiant į konkretaus atvejo ypatybes. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog šis tyrimas buvo ypatingas tuo, kad vyko labai glaudžiai bendradarbiaujant su ieškove, taigi ji buvo „privilegijuotoji liudytoja“ ir aktyviai dalyvavo visoje procedūroje. Be to, Komisijos teigimu, ieškovė turėjo galimybę papildyti motyvus sprendime atmesti skundą ir tai padarė.

b)     Tarnautojų teismo vertinimas

 Pirminės pastabos

131    Tarnautojų teismas išnagrinėjo keturis pirmuosius pagrindus atsižvelgdamas į paties ginčijamo sprendimo tekstą, sprendimą atmesti skundą ir galutinę tyrimo ataskaitą, kurią pateikė Komisija ir kuri buvo perduota ieškovei tik vykdant Tarnautojų teismo nurodytas proceso organizavimo priemones. Penktuoju pagrindu ieškovė skundžia ginčijamo sprendimo nemotyvavimą. Taigi Tarnautojų teismas pirmiausia turi nustatyti, ar ginčijamas sprendimas buvo pakankamai motyvuotas ir, jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar ginčijamo sprendimo motyvai galėjo būti papildyti sprendimo atmesti skundą priėmimo etape arba vykstant teismo procesui.

 Dėl tyrimo ataskaitos neperdavimo ieškovei prieš pareiškiant ieškinį

132    Tarnautojų teismas pažymi, kad dėl sprendimo nutraukti administracinį tyrimą, pradėtą gavus pagalbos prašymą, pateiktą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, šių nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje nenustatyta aiški pareiga perduoti skundą pateikusiam asmeniui galutinę administracinio tyrimo ataskaitą ir vykdant šį tyrimą atliktų apklausų protokolus.

133    Tačiau jokia Pareigūnų tarnybos nuostatų norma taip pat nedraudžiama perduoti galutinės tyrimo ataskaitos trečiajam asmeniui, teisėtai suinteresuotam su ja susipažinti, kaip yra asmens, pateikusio prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, atveju, su sąlyga, kad apsaugomi asmenų, dėl kurių vyksta tyrimas, ir asmenų, kurie liudijo atliekant tyrimą, interesai. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad institucijos kartais priima tokį sprendimą perduodamos skundą pateikusiam asmeniui galutinę tyrimo ataskaitą arba, prieš pareiškiant ieškinį, pridėdamos šią ataskaitą prie galutinio sprendimo dėl skundo (minėti sprendimai Lo Giudice prieš Komisiją (163 punktas) ir Cerafogli prieš ECB (108 punktas)), arba, kaip šioje byloje, vykdydamos vieną iš Tarnautojų teismo nurodytų proceso organizavimo priemonių.

134    Tarnautojų teismas primena, kad bet kuriuo atveju šio pagrindo dalykas – ginčijamo sprendimo atitiktis Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje nustatytiems reikalavimams. Taigi nebūtina, kad nagrinėdamas šį pagrindą Tarnautojų teismas spręstų dėl Komisijos pareigos perduoti ieškovei galutinę tyrimo ataskaitą ir apklausų protokolus. Iš tikrųjų visiškai įmanoma, kad sprendimas nutraukti tyrimą dėl priekabiavimo faktų būtų pakankamai motyvuotas nesiremiant kituose dokumentuose pateiktais įrodymais.

135    Todėl kaltinimą, susijusį su galutinės tyrimo ataskaitos ir prie jos pridėtų apklausų protokolų neperdavimu, reikia atmesti kaip netinkamą.

 Dėl ginčijamo sprendimo motyvavimo

136    Dėl pareigos motyvuoti asmens nenaudai priimtus sprendimus Tarnautojų teismas primena, kad viena iš Sąjungos teisės per administracines procedūras užtikrinamų garantijų yra gero administravimo principas, įtvirtintas Chartijos 41 straipsnyje (žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Applied Microengineering prieš Komisiją, T‑387/09, 76 punktą), apimantis „administracijos pareigą motyvuoti savo sprendimus“.

137    Be to, pareiga motyvuoti asmens nenaudai priimtus sprendimus – tai esminis Sąjungos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypta tik dėl privalomųjų pagrindų (žr. 2005 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Napoli Buzzanca prieš Komisiją, T‑218/02, 57 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką, taip pat 2009 m. rugsėjo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ETF prieš Landgren, T‑404/06 P, 148 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

138    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika motyvavimas, kurio reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus (šiuo klausimu žr. 2004 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Swedish Match, C‑210/03, 63 punktą).

139    Pareiga motyvuoti visus asmens nenaudai priimtus sprendimus, nurodyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje, kurioje konkretiems institucijų ir jų tarnautojų santykiams taikoma bendroji pareiga, įtvirtinta SESV 296 straipsnyje, siekiama suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų sužinoti, ar sprendimas yra pagrįstas arba turi trūkumų, dėl kurių galima užginčyti jo teisėtumą, ir sudaryti Sąjungos teismui galimybę vykdyti ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę (minėto Sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją 160 punktas).

140    Be to, su Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa susijusioje teismų praktikoje patikslinama, kad pareigos motyvuoti asmens nenaudai priimtą sprendimą apimtis turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į aptariamo sprendimo formuluotę, bet ir į konkrečias jo priėmimo aplinkybes ir atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (minėtų Sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją 163 punktas ir Sprendimo Skareby prieš Komisiją 74 punktas) ir kad iš esmės apie motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešta tuo pačiu metu kaip ir apie jo nenaudai priimtą sprendimą (1981 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Michel prieš Parlamentą, 195/80, 22 punktas).

141    Siaurai aiškinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje nustatytą pareigą juo labiau būtina tuo atveju, kai asmens nenaudai priimtas sprendimas – tai, kaip šioje byloje, paskyrimo tarnybos sprendimas nutraukti tyrimą, pradėtą gavus pagalbos prašymą, susijusį su kaltinimais dėl psichologinio priekabiavimo.

142    Iš tikrųjų kitaip nei dauguma administracinių aktų, kurie gali būti priimti pareigūno nenaudai, sprendimas dėl pagalbos prašymo priimamas esant ypatingoms faktinėms aplinkybėmis. Pirmiausia situacija gali trukti daug mėnesių ar net, kaip šios bylos atveju, kelerius metus. Be to, kaip Tarnautojų teismas nurodė minėto Sprendimo Skareby prieš Komisiją 32 punkte, „psichologinis priekabiavimas <...> gali turėti itin neigiamą poveikį aukos sveikatos būklei“. Taip pat pažymėtina, kad priekabiavimas, jeigu jis nustatytas, iš esmės neveikia pareigūno finansinių interesų ar karjeros – tokiais atvejais institucija gali greitai ištaisyti padėtį priimdama aktą ar sumokėdama atitinkamam asmeniui tam tikrą sumą, – bet kenkia nukentėjusiojo asmenybei, orumui ir fizinei arba psichinei sveikatai, o tai žala, kurios visos negalima atlyginti pinigine kompensacija. Galiausiai neatsižvelgiant į tai, ar kaltinimai dėl priekabiavimo yra pagrįsti, ar ne, skundą pateikęs asmuo atitinkamus veiksmus išgyvena kaip priekabiavimą, ir, vykdydama rūpestingumo pareigą, institucija privalo savo sprendimą atmesti pagalbos prašymą motyvuoti kuo išsamiau, kad toks asmuo nebūtų priverstas laukti dar ir atsakymo į skundą, kad sužinotų šio sprendimo motyvus, nors institucija gali netgi nuspręsti tokio atsakymo nepateikti.

143    Tarnautojų teismas mano, kad išsamiai motyvuoti ginčijamą sprendimą buvo juo labiau būtina šios bylos aplinkybėmis, kai, kaip per posėdį teigė ieškovė, už tyrimų dėl priekabiavimo vykdymą atsakinga tarnyba buvo laikoma „pirmuoju Komisijos advokatu“. Šiuo atžvilgiu atsakydama į Tarnautojų teismo per posėdį pateiktą klausimą Komisija nurodė, kad per ketverius metus, kuriuos KTDT darbuotojas, padėjęs tyrėjui šioje byloje, dirbo KTDT, ši tarnyba nėra nustačiusi, kad būta psichologinio priekabiavimo, nors buvo vykdoma nuo penkių iki dešimties tyrimų per metus.

144    Atsižvelgdamas būtent į šiuos principus ir šias aplinkybes Tarnautojų teismas ir turi įvertinti, ar ginčijamo sprendimo motyvavimas atitinka Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje nustatytus reikalavimus.

145    Labai trumpoje ginčijamo sprendimo įžangoje nurodyta, jog iš galutinės tyrimo ataskaitos matyti, kad „ieškovė viso tyrimo metu turėjo galimybę bendradarbiauti jį vykdant“ ir kad „buvo skaidriai informuota apie jo eigą“. Toliau minėtame sprendime atskirai nagrinėjami pirmasis ir antrasis laikotarpiai.

146    Dėl pirmojo laikotarpio ginčijamame sprendime nurodyta, kad galutinėje tyrimo ataskaitoje minimi „įvairūs nesutarimai“ konkrečiais klausimais tarp, viena vertus, ieškovės ir, kita vertus, jos viršininkų ir dalies kolegų. Tačiau ginčijamame sprendime pažymima, kad šie nesutarimai, „susiję vien su darbo aspektais“, visada būdavo aptariami per vadovų susirinkimus ar oficialiuose raštuose. Be to, ginčijamame sprendime nurodyta, jog „atlikus tyrimą <...> nenustatyta, kad buvę ieškovės kolegos“ jautė jai „priešiškumą“, veikiau „tam tikrą palankumą“, ir nepatvirtinta, kad sklandė gandų apie nepakankamus ieškovės gebėjimus ar nemokėjimą vadovauti. Toliau ginčijamame sprendime teigiama, kad įvertinimai, susiję su laikotarpiais nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d. ir nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., buvo ieškovei skirti griežtai laikantis procedūrų ir nebuvo mažesni, palyginti su anksčiau jai skirtais įvertinimais. Ginčijamame sprendime taip pat priminta, kad nei neigiamas vertinimas, netgi pasikartojantis, nei „su valdymu susiję sprendimai, kuriems sunku pritarti“, savaime nereiškia priekabiavimo.

147    Galiausiai ginčijamame spendime daroma išvada, kad „remiantis [ieškovės] pateiktais dokumentais <...>, vykdant tyrimą surinktais liudytojų parodymais ir vėliau atlikta analize nematyti, kad asmenų, kuriems [ieškovė] pateikia kaltinimus, veiksmai atitiktų Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnyje nustatytus kriterijus, <...> nei vertinami atskirai, nei kartu kaip „sisteminio priekabiavimo“ išraiška“.

148    Atsižvelgdamas į šį motyvavimą Tarnautojų teismas mano, kad ginčijamame sprendime glaustai, bet tinkamai aptarti visi ieškovės pateikti kaltinimai, susiję su atitinkamu laikotarpiu, ir pateikiama pakankamai informacijos, kad ji galėtų įvertinti šio sprendimo pagrįstumą, o Tarnautojų teismas – vykdyti kontrolę.

149    Taigi reikia konstatuoti, kad dėl pirmojo laikotarpio ginčijamo sprendimo motyvavimas atitinka Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje, kaip ji išaiškinta teismų praktikoje, nustatytus reikalavimus, todėl, kiek tai susiję su šiuo laikotarpiu, šis pagrindas yra nepagrįstas.

150    Dėl antrojo laikotarpio, priešingai, ginčijamame sprendime tik nurodyta, jog „atlikus tyrimą nustatyta, kad [C] vadovavimo stilius buvo savitas ir kartais nepatikdavo kai kuriems kolegoms, taip pat kartais galėjo būti skaudinantis ar įžeidžiantis, kad [ieškovė] yra dėl to pareiškusi priekaištų ir kad dėl kai kurių su vadovavimu susijusių sprendimų [ieškovė] nesutarė su [savo] viršininke[; t]ačiau atlikus tyrimą taip pat nustatyta, kad [C] neturėjo piktavališkų ketinimų [ieškovės atžvilgiu] ir kad jos vadovavimo stilius nebuvo susijęs vien su [ja]“. Ginčijamame sprendime iš to daroma išvada, jog „iš atlikto tyrimo nematyti, kad [C] veiksmai galėtų objektyviai pakenkti [ieškovės] orumui, asmenybei ir sveikatai[; r]emiantis bylos medžiaga, liudytojų parodymais ir išsamia analize, atlikta nepriklausomai ir kruopščiai vykdant tyrimą, nematyti, kad koks nors [kolega] ar grupė kolegų būtų netinkamai elgęsis (-i) [ieškovės atžvilgiu] ir tuo galėjęs (-ę) pakenkti [jos] asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai“.

151    Šiuo atžvilgiu Tarnautojų teismas konstatuoja, kad ginčijamame sprendime neaptariamas nė vienas iš ieškovės pareikštų kaltinimų, o dėl jo faktinio pagrindo daroma nuoroda į galutinę tyrimo ataskaitą, kuri buvo perduota ieškovei tik vykdant Tarnautojų teismo šioje byloje nurodytą proceso organizavimo priemonę.

152    Tačiau, nors iš tikrųjų teismų praktikoje pripažįstamas motyvavimas darant nuorodą į ataskaitą ar nuomonę, kuri pati yra motyvuota ir perduota suinteresuotajam asmeniui (žr. minėtų Sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją 163 ir 164 punktus ir Sprendimo Cerafogli prieš ECB 108 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), tokia ataskaita ar nuomonė turi būti faktiškai perduota šiam asmeniui kartu su jo nenaudai priimtu teisės aktu, o šioje byloje tai nebuvo padaryta.

153    Taigi ieškovė negalėjo remdamasi vien ginčijamu sprendimu užginčyti tyrėjo nustatytų faktinių aplinkybių ar jomis remdamasi padarytų išvadų, nes, kiek tai susiję su faktiniu pagrindimu, ginčijamas sprendimas neatitinka Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

154    Todėl reikia konstatuoti, kad dėl antrojo laikotarpio ginčijamame sprendime ieškovei pateikiami tik pirminiai motyvai, kurie savaime nereiškia, kad paskyrimų tarnyba įvykdė jai tenkančią pareigą, nustatytą Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje.

155    Tačiau Tarnautojų teismas primena, kad pagal teismų praktiką kai kurių ginčų tarp institucijų ir jų tarnautojų atvejais Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta pareiga motyvuoti gali būti sušvelninta.

156    Taigi reikia nustatyti, ar, kaip savo atsiliepime į ieškinį ir per posėdį teigė Komisija, tokie teismų praktikoje nustatyti principai taikytini šioje byloje.

–       Dėl galimybės papildyti ginčijamo sprendimo motyvus priimant sprendimą atmesti skundą

157    Komisijos teigimu, sprendime atmesti skundą pateikiami išsamūs motyvai, leidžiantys ieškovei įvertinti ieškinio dėl ginčijamo sprendimo pateikimo tikslingumą, o Tarnautojų teismui – šio sprendimo teisėtumą.

158    Tarnautojų teismas primena, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antrą pastraipą motyvai turi būti nurodyti asmens nenaudai priimtame sprendime, o ne vėlesniame administraciniame akte.

159    Iš tiesų pagal teismų praktiką paskyrimų tarnyba turi įvykdyti pareigą motyvuoti bent jau skundo atmetimo etape ir pirmiausia administracija gali ištaisyti galimą asmens nenaudai priimto sprendimo nepakankamo motyvavimo trūkumą, tinkamai nurodydama motyvus sprendime dėl skundo, nes laikoma, kad pastarieji motyvai sutampa su sprendimo, dėl kurio pareikštas skundas, motyvais (1998 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tzoanos prieš Komisiją, T‑74/96, 268 punktas; 2009 m. balandžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Valero Jordana prieš Komisiją, T‑385/04, 118 punktas ir 2011 m. gegužės 26 d. Tarnautojų teismo sprendimo Lebedef prieš Komisiją, F‑40/10, 38 punktas). Be to, pagal teismų praktiką administracijai leidžiama ištaisyti asmens nenaudai priimto sprendimo motyvavimo trūkumus papildomais paaiškinimais, kuriuos galima pateikti net vykstant procesui, jei prieš pareikšdamas ieškinį suinteresuotasis asmuo jau žinojo pirminius motyvus (minėto Sprendimo Skareby prieš Komisiją 75 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

160    Tačiau toks Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antros dalies išaiškinimas teismų praktikoje pirmiausia buvo pateiktas nagrinėjant bylas dėl sprendimų nepaaukštinti pareigų, kuriose Sąjungos teismas nusprendė, kad paskyrimų tarnyba neprivalo motyvuoti sprendimų paaukštinti pareigas kandidatų, kurių pareigos nebuvo paaukštintos, atžvilgiu, nes tokie motyvai jiems gali būti žalingi (1969 m. gegužės 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Huybrechts prieš Komisiją, 21/68, 19 punktas; 1972 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bernardi prieš Parlamentą, 90/71, 15 punktas ir 1974 m. spalio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Grassi prieš Tarybą, 188/73, 11–17 punktai).

161    Vėliau ši praktika buvo taikoma sprendimams atmesti kandidatūrą ar neleisti dalyvauti konkurse (žr., pavyzdžiui, 1992 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volger prieš Parlamentą, T‑52/90, 36 punktą ir 1993 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Perakis prieš Parlamentą, T‑78/92, 50–52 punktus), o vėliau kai kurių kitų rūšių byloms, pavyzdžiui, dėl kasmetinių atostogų išnaudojimo (minėtas Sprendimas Lebedef prieš Komisiją).

162    Tokios aiškinimo taisyklės tam tikromis aplinkybėmis leidžia rasti tinkamą pusiausvyrą tarp Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje nustatytos pareigos motyvuoti asmens nenaudai priimtus sprendimus ir kitų teisėtų reikalavimų, kaip antai gero administravimo ar trečiųjų asmenų teisių apsaugos reikalavimų.

163    Vis dėlto Tarnautojų teismas konstatuoja, jog, kadangi pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktą teisė sužinoti administracinių sprendimų motyvus virsta bendruoju pagrindiniu Sąjungos teisės principu, bet kuri Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje nustatytos taisyklės, pagal kurią būtina nurodyti motyvus – arba pačiame asmens nenaudai priimtame sprendime, arba kartu su juo perduotame dokumente, – išimtis turi būti aiškinama siaurai ir objektyviai pateisinama aplinkybėmis, kuriomis priimtas sprendimas asmens nenaudai.

164    Be to, esant ypatingoms tyrimo, kuris pradėtas gavus pagalbos prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį ir kuriuo siekiama nustatyti tarnautojo tariamai patirto priekabiavimo veiksmų tikrumą, aplinkybėms, reikia atsižvelgti į institucijai tenkančią pareigą atsakyti tokį prašymą pateikusiam pareigūnui taip skubiai ir rūpestingai, kaip to reikalauja tokios rimtos situacijos sprendimas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją 136 punktą).

165    Taigi tokiomis aplinkybėmis Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje nustatytą pareigą motyvuoti reikia aiškinti siaurai, ir sprendimas, kuriame pateikiami tik pirminiai motyvai, negali atitikti šioje nuostatoje nurodytų reikalavimų. Priešingu atveju pagalbos prašymą dėl psichologinio priekabiavimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį pateikęs pareigūnas būtų priverstas pateikti skundą, kad sužinotų sprendimo nutraukti administracinį tyrimą motyvus, atitinkančius Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje nustatytus reikalavimus. Kaip per posėdį pripažino Komisija, skundo tikslas – ne sužinoti asmens nenaudai priimto sprendimo motyvus, o užginčyti jo pagrįstumą. Leidimas administracijai nenurodyti sprendimo dėl pagalbos prašymo motyvų būtų akivaizdžiai nesuderinamas nei su institucijoms tenkančia pareiga veikti skubiai ir rūpestingai, kaip reikalauja tokia rimta situacija, kokia laikomas psichologinis priekabiavimas, nei su pareiga „kuo greičiau“ išnagrinėti pagalbos prašymus psichologinio priekabiavimo atveju, kurią Komisija prisiėmė 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu.

166    Iš to matyti, kad sprendimo nutraukti tyrimą, pradėtą gavus pagalbos prašymą dėl psichologinio priekabiavimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, atveju institucijos negali teisėtai pirmą kartą pateikti suinteresuotajam asmeniui išsamių motyvų sprendime atmesti skundą, nes taip pažeidžiama pareiga motyvuoti, joms tenkanti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antrą pastraipą.

167     Vis dėlto darant šią išvadą iš institucijos neatimama galimybė priimant sprendimą atmesti skundą patikslinti administracijos nurodytus motyvus, o iš Tarnautojų teismo – galimybė atsižvelgti į šiuos patikslinimus nagrinėjant ieškinio pagrindą, kuriuo ginčijamas sprendimo teisėtumas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Skareby prieš Komisiją 53 punktą).

–       Dėl atsižvelgimo į aplinkybes, kuriomis priimtas ginčijamas sprendimas

168    Komisija teigia, kad ieškovė aktyviai dalyvavo vykdant tyrimą, turėjo galimybę prie jo prisidėti pateikdama dokumentus ir pastabas, taip pat gavo informaciją apie tyrimo eigą.

169    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad siekiant nuspręsti, ar įvykdytas Pareigūnų tarnybos nuostatuose nurodytas reikalavimas motyvuoti, reikia atsižvelgti ne tik į dokumentus, kuriuose įtvirtintas sprendimas, bet ir į aplinkybes, kuriomis jis priimtas ir kuriomis apie jį pranešta suinteresuotajam asmeniui (2010 m. lapkričio 30 d. Tarnautojų teismo sprendimo Taillard prieš Parlamentą, F‑97/09, 33 punktas). Šiuo atveju reikia, viena vertus, atsižvelgti į ieškovės dalyvavimą vykdant tyrimą ir, kita vertus, nustatyti, ar priimant ginčijamą sprendimą ieškovė jau turėjo informacijos, kuria šis sprendimas pagrįstas (šiuo klausimu žr. 1998 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aquilino prieš Tarybą, T‑130/96, 44 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

170    Iš paties ginčijamo sprendimo teksto matyti, kad šis sprendimas grindžiamas galutine tyrimo ataskaita, kuri buvo perduota ieškovei tik vykstant teismo procesui. Taigi, ginčijamame sprendime nesant kitų paaiškinimų, ieškovė negalėjo žinoti, kiek tyrėjas atsižvelgė į informaciją, kurią ji teikė vykstant tyrimui, ir ar ginčijamas sprendimas iš tikrųjų atitinka tyrimo rezultatus. Todėl Komisija negali pateisinti pradinės ginčijamo sprendimo motyvų stokos teigdama, kad jis pagrįstas ieškovei žinoma informacija.

171    Ieškovei suteikta galimybė prisidėti prie tinkamos tyrimo eigos atitinka gero administravimo principą. Tačiau toks dalyvavimas savaime nėra įrodymas, kad ieškovė buvo informuota apie priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė atmesti jos pagalbos prašymą. Iš tikrųjų net darant prielaidą, kad ieškovė vykstant tyrimo procedūrai gavo reikšmingos informacijos, o to Komisija neįrodė, ieškovė galėjo manyti, kad nurodžius motyvus, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, ši informacija tapo nebesvarbi.

172    Dėl ieškovės informavimo apie tyrimo eigą pažymėtina, kad Komisija neįrodė, jog buvo ne tik atsiprašyta dėl vėlavimo atlikti įvairius tyrimo veiksmus, bet ir pateikta informacija apie priežastis, dėl kurių ji vėliau atmetė ieškovės pagalbos prašymą.

173    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su priežastimis, dėl kurių Komisija nusprendė nutraukti pagalbos prašymo nagrinėjimą, kalbant apie antrąjį laikotarpį, ir panaikinti minėtą sprendimą tiek, kiek tai susiję su šiuo laikotarpiu.

C –  Dėl reikalavimų atlyginti žalą

1.     Šalių argumentai

174    Ieškovė prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, patirtą dėl psichologinio priekabiavimo ir Komisijos pažeidimų, padarytų atmetant jos pagalbos prašymą.

175    Ieškovės reikalavimą atlyginti turtinę žalą iš esmės sudaro trys dalys.

176    Pirma, ieškovė tvirtina, kad patirtas psichologinis priekabiavimas neigiamai paveikė jos karjerą ir reputaciją, nes pakenkė jos fizinei ir psichinei sveikatai. Antra, ji teigia patyrusi žalą dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pažeidimo, pirmiausia dėl to, kad jai pateikus pagalbos prašymą nebuvo imtasi laikinųjų priemonių, kaip antai laikino perkėlimo priemonių. Trečia, ieškovė prašo atlyginti žalą, kurią teigia patyrusi dėl to, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą, neįvykdė rūpestingumo pareigos ir nepagrįstai ilgai nagrinėjo jos bylą.

177    Ieškovės teigimu, patirta turtinė žala iš dalies gali būti atlyginta Komisijai padengus ieškovės advokatų išlaidas ir honorarus, susijusius su ikiteismine procedūra ir teismo procesu.

178    Dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovė mano, kad šią žalą lemia tai, jog nagrinėdama jos pagalbos prašymą Komisija neįvykdė rūpestingumo pareigos, ir vertina šią žalą 10 000 EUR.

179    Komisija atsikerta, jog, kadangi psichologinis priekabiavimas neįrodytas, ieškovė nepatyrė jokios turtinės ar neturtinės žalos, taigi prašymą atlyginti žalą reikia atmesti. Komisija priduria, kad bet kuriuo atveju pagal nusistovėjusią teismų praktiką atsakovas neprivalo padengti per ikiteisminę stadiją ieškovo patirtų išlaidų.

2.     Tarnautojų teismo vertinimas

180    Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad sprendžiant institucijų ir jų pareigūnų ginčus teisė į žalos atlyginimą pripažįstama, jeigu kartu įvykdytos trys sąlygos: veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos tikrumas ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir nurodytos žalos buvimas (minėto Sprendimo Komisija prieš Q 42 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Ieškiniui dėl žalos atlyginimo atmesti pakanka, kad nebūtų įvykdyta viena iš šių trijų sąlygų (žr. 2011 m. kovo 16 d. Tarnautojų teismo nutarties Marcuccio prieš Komisiją, F‑21/10, 22 ir23 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

181    Dėl trečiosios sąlygos, kad atsirastų institucijų atsakomybė, pažymėtina, kad žala, kurią prašoma atlyginti, turi būti tikra ir konkreti, o tai turi įrodyti ieškovas (2012 m. birželio 13 d. Tarnautojų teismo sprendimo BL prieš Komisiją, F‑63/10, 98 punktas).

182    Tačiau savo rašytiniuose dokumentuose ieškovė nenurodo jokio bylos dokumento, kuriuo remiantis būtų galima įrodyti turtinės žalos tikrumą ar dydį, be to, nenurodo šios žalos skaitmeninės išraiškos, tik apsiriboja teiginiu, kad ji iš dalies gali būti atlyginta Komisijai padengus ieškovės advokatų išlaidas ir honorarus, susijusius su ikiteismine procedūra ir teismo procesu. Ieškinyje taip pat nepateikiama jokių pasiūlymų pateikti įrodymų šiuo atžvilgiu. Bet pagal Procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies e punktą ieškinyje turi būti pateikti pasiūlymai pateikti įrodymų, būtini žalos tikrumui ir dydžiui įrodyti.

183    Nesant minėtų įrodymų darytina išvada, kad ieškovė neįrodė tariamos turtinės žalos tikrumo ir dydžio. Taigi reikia atmesti ieškovės reikalavimus atlyginti žalą ir nebūtina spręsti dėl kitų sąlygų įvykdymo.

184    Dėl neturtinės žalos ieškovė mano, kad šią žalą lemia nepagrįstai ilga tyrimo trukmė ir Komisijos rūpestingumo trūkumas nagrinėjant bylą.

185    Tarnautojų teismas primena, kad ieškovė pateikė pagalbos prašymą 2007 m. gruodžio 5 d., o apie ginčijamą sprendimą jai buvo pranešta 2010 m. rugpjūčio 10 d., t. y. praėjus daugiau kaip dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, net turint omenyje pagalbos prašymo apimtį ir tai, kad ieškovė kelis kartus prašė papildyti tyrimą, tokia trukmė iš esmės negali būti laikoma pagrįsta.

186    Taigi reikia nustatyti, ar įvairiais argumentais, Komisijos pateiktais siekiant pateisinti tyrimo procedūros trukmę, galima paneigti šią išvadą.

187    Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo pagalbos prašymo pateikimo iki sprendimo pradėti administracinį tyrimą ir įpareigoti šį tyrimą atlikti tyrėją, nepriklausantį Personalo GD, priėmimo 2008 m. birželio 9 d. praėjo šeši mėnesiai. Tai dviem mėnesiais daugiau nei Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalyje nustatytas keturių mėnesių laikotarpis implicitiniam sprendimui atmesti prašymą parengti.

188    Tačiau teismo praktikoje, susijusioje su pagalbos prašymu pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, jau yra išaiškinta, kad dėl objektyvių priežasčių, kurios pirmiausia gali būti susijusios su tyrimo organizavimo reikmėmis, gali būti pateisinamas ilgesnis delsimas pradėti minėtą tyrimą (minėto Sprendimo Komisija prieš Q 105 punktas). Šiuo atveju, atsižvelgiant į pagrįstai priimtą sprendimą įpareigoti atlikti tyrimą Personalo GD nepriklausantį asmenį ir į pagalbos prašymo, kurį sudaro apie 1 000 puslapių, apimtį, šis Komisijos delsimas negali būti laikomas nepagrįstu.

189    Priešingai, dėl laikotarpio nuo 2008 m. birželio 9 d. iki 2009 m. kovo 9 d., kai tyrėjas pakvietė ieškovę liudyti vykstant administracinei procedūrai, Komisija pripažįsta, kad „jokių oficialių tyrimo veiksmų nebuvo imtasi“ ir tyrėjas dėl to kelis kartus ieškovės atsiprašė. Komisija aiškina, kad šis vėlavimas pateisinamas dideliu darbo krūviu, tekusiu tyrėjui, kuris neseniai buvo paskirtas direktoriumi. Vis dėlto šiuo argumentu negalima pateisinti to, kad per minėtus devynis mėnesius tyrimas visiškai nebuvo vykdomas. Jei tyrėjas negalėjo atlikti jam pavesto tyrimo, Komisija turėjo skirti kitą tyrėją ar bet kuriuo atveju organizuoti veiksmus taip, kad ieškovės prašymo nagrinėjimas taip ilgai neužtruktų.

190    Dėl laikotarpio nuo 2009 m. kovo 9 d. iki 2010 m. balandžio 23 d., kai tyrėjas pateikė ataskaitą Komisijos generaliniam sekretoriui, Komisija teigia, kad ilga procedūros trukmė pateisinama tyrimo sudėtingumu ir „dideliu skaičiumi“ apklaustų asmenų, tarp kurių – keliolika buvusių pareigūnų, nebegyvenančių Belgijoje. Nors iš galutinės tyrimo ataskaitos matyti, kad Komisija apklausė tik 12 asmenų, iš kurių tik trys buvo išėję į pensiją, atsižvelgiant į bendrą tyrimo sudėtingumą, neatrodo, kad šio etapo trukmė būtų nepagrįstai ilga.

191    Galiausiai Komisijos generalinis sekretorius 2010 m. birželio 7 d. priėmė ginčijamą sprendimą. Tačiau, kaip Komisija pati paaiškino ieškovės advokatui skirtame 2010 m. rugsėjo 15 d. laiške, dėl „administracinės klaidos“ šis sprendimas buvo perduotas ieškovei tik 2010 m. rugpjūčio 10 d.

192    Iš to matyti, kad per visą tyrimo procedūros laikotarpį, trukusį 32 mėnesius, bent 11 mėnesių – nuo 2008 m. birželio 9 d. iki 2009 m. kovo 9 d. ir nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2010 m. rugpjūčio 10 d. – nebuvo imtasi jokių veiksmų, ir Komisija negali tinkamai to pateisinti. Iš tikrųjų paprasčiausiu didelio tyrėjo darbo krūvio ar administracinės klaidos nurodymu negalima pateisinti ilgos tyrimo trukmės.

193    Taigi tyrimo procedūros trukmė negali būti laikoma pagrįsta ir Komisijos veiksmai negali būti laikomi atitinkančiais jai tenkančią rūpestingumo pareigą.

194    Šiomis aplinkybėmis ieškovės patirta neturtinė žala negali būti visiškai atlyginta panaikinant ginčijamą sprendimą. Dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo iš dalies ieškovė vėl turės laukti, kol bus galutinai užbaigta procedūra, pradėta pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį gavus jos 2007 m. gruodžio 5 d. prašymą. Toks laukimo ir netikrumo padėties tęsimasis dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo reiškia neturtinę žalą.

195    Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, Tarnautojų teismas mano, kad prašymas atlyginti neturtinę žalą, susijusią su pernelyg ilga procedūros trukme ir rūpestingumo pareigos neįvykdymu, yra pagrįstas, ir nurodo Komisijai sumokėti ieškovei sumą, ex æquo et bono lygią 6 000 EUR.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

196    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant kitų šio reglamento II dalies 8 skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Tarnautojų teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.

197    Iš šio sprendimo motyvų matyti, kad Komisija iš esmės pralaimėjo bylą. Be to, ieškovė aiškiai reikalavo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šios bylos aplinkybėmis negalima pateisinti Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, Komisija turi padengti savo ir ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2010 m. birželio 7 d. Europos Komisijos sprendimą tiek, kiek juo nusprendžiama nutraukti M. Tzirani pagalbos prašymo dėl psichologinio priekabiavimo, tariamai patirto nuo 2004 m. spalio 1 d., nagrinėjimą.

2.      Priteisti iš Europos Komisijos sumokėti M. Tzirani 6 000 EUR.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Nurodyti Europos Komisijai padengti savo ir M. Tzirani bylinėjimosi išlaidas.

Rofes i Pujol Boruta Bradley

Paskelbta 2013 m. liepos 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kanclerė        Pirmininkė

W. Hakenberg        M. I. Rofes i Pujol

* Proceso kalba: prancūzų.