TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2020 m. birželio 25 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Prieglobsčio ir imigracijos politika – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendra tvarka – Direktyva 2013/32/ES – 6 straipsnis – Galimybė naudotis procedūra – Tarptautinės apsaugos prašymo pateikimas kompetentingai pagal nacionalinę teisę tokius prašymus registruoti institucijai – Prašymo pateikimas kitoms institucijoms, galinčioms gauti tokių prašymų, bet neturinčioms kompetencijos juos registruoti – Sąvoka „kitos institucijos“ – 26 straipsnis – Sulaikymas – Normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo – Direktyva 2013/33/ES – 8 straipsnis – Prašytojo sulaikymas – Sulaikymo motyvai – Sprendimas sulaikyti prašytoją dėl to, kad humanitarinės pagalbos centre trūksta vietos jam apgyvendinti“
Byloje C‑36/20 PPU
dėl Juzgado de Instrucción n° 3 de San Bartolomé de Tirajana (San Bartolome de Tirachanos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 3, Ispanija) 2020 m. sausio 20 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2020 m. sausio 25 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje dėl
VL,
dalyvaujant
Ministerio Fiscal,
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Vilaras, teisėjai S. Rodin, D. Šváby (pranešėjas), K. Jürimäe ir N. Piçarra,
generalinis advokatas M. Szpunar,
posėdžio sekretorė M. M. Ferreira, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– VL, atstovaujamo advokatės M. T. Macías Reyes,
– Ministerio Fiscal, atstovaujamos T. García García,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Centeno Huerta,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Condou-Durande ir I. Galindo Martín,
susipažinęs su 2020 m. balandžio 30 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 6 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir 26 straipsnio ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96), 8 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas vykstant procedūrai dėl VL sulaikymo ir dėl jo tarptautinės apsaugos prašymo, pateikto šiomis aplinkybėmis.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 2008/115/EB
3 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 9 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Pagal 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse [(OL L 326, 2005, p. 13)], trečiosios šalies pilietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai tos valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti [jo] prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo.“
4 Direktyvos 2008/115 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:
„Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje.“
5 Šios direktyvos 6 straipsnio „Sprendimas grąžinti“ 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.“
6 Šios direktyvos IV skyriaus „Sulaikymas siekiant išsiųsti“ 15 straipsnio „Sulaikymas“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo tvarka tik tam, kad parengtų grąžinimą ir (arba) įvykdytų išsiuntimo procesą [įvykdytų išsiuntimą] (nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės), visų pirma, kai:
a) esama pasislėpimo pavojaus arba
b) atitinkamas trečiosios šalies pilietis vengia pasirengimo grąžinimui ar išsiuntimo proceso arba jiems trukdo.
Sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas išsiuntimui.“
Direktyva 2013/32
7 Direktyvos 2013/32 8, 12, 18, 20 ir 25–28 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(8) 2009 m. gruodžio 10–11 d. Europos Vadovų Taryba susitikime priėmė Stokholmo programą, kurioje pakartojo įsipareigojimą ne vėliau kaip 2012 m. sukurti bendrą apsaugos ir solidarumo erdvę, grindžiamą bendra prieglobsčio suteikimo tvarka ir vienodu asmenų, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, statusu, taip pat aukštais apsaugos standartais ir sąžiningomis bei veiksmingomis procedūromis. Stokholmo programoje patvirtinta, kad žmonėms, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, privalo būti užtikrinta galimybė naudotis teisiškai saugiomis ir veiksmingomis prieglobsčio procedūromis. Pagal Stokholmo programą asmenims turėtų būti taikomos vienodos procesinės priemonės ir vienodos statuso nustatymo sąlygos, neatsižvelgiant į valstybę narę, kurioje pateiktas jų tarptautinės apsaugos prašymas. Siekiama vienodai nagrinėti panašius atvejus, kad rezultatai būtų vienodi;
<…>
(12) pagrindinis šios direktyvos tikslas – nustatyti papildomus tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse reikalavimus, siekiant Sąjungoje sukurti bendrą prieglobsčio suteikimo tvarką;
<…>
(18) tiek valstybės narės, tiek tarptautinės apsaugos prašytojai yra suinteresuoti, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui;
<…>
(20) griežtai apibrėžtais atvejais, kai tikėtina, kad prašymas neturi pagrindo arba kyla didelių nacionalinio saugumo arba viešosios tvarkos problemų, valstybės narės turėtų galėti paspartinti nagrinėjimo procedūrą, visų pirma nustatydamos trumpesnius, bet pagrįstus, terminus tam tikriems procesiniams veiksmams, nedarant poveikio tinkamam ir išsamiam nagrinėjimui ir prašytojo veiksmingai galimybei naudotis šio[je] direktyvoje numatytais pagrindiniais principais ir garantijomis;
<…>
(25) siekiant asmenis, kuriems reikalinga apsauga, teisingai pripažinti pabėgėliais, kaip apibrėžta Ženevos konvencijos 1 straipsnyje, arba papildomą apsaugą galinčiais gauti asmenimis, kiekvienam prašytojui turėtų būti leista veiksmingai naudotis procedūromis, suteikta galimybė bendradarbiauti ir tinkamai bendrauti su kompetentingomis institucijomis, siekiant pateikti susijusius savo bylos faktus, ir turėtų būti suteiktos pakankamos procesinės garantijos pateikti savo argumentus visais procedūros etapais. Be to, pagal tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrą paprastai turėtų būti numatyta bent: prašytojo teisė likti, kol bus priimtas sprendžiančiosios institucijos sprendimas; teisė naudotis vertėjo žodžiu paslaugomis savo argumentams pateikti, jei jį apklausia institucijos; galimybė susisiekti su Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (toliau – JTVPK) atstovu ir organizacijomis, kurios tarptautinės apsaugos prašytojams teikia patarimus ar konsultacijas; teisė gauti atitinkamą pranešimą apie sprendimą ir to sprendimo faktines ir teisines priežastis; galimybė konsultuotis su patarėju teisės klausimais ar kitu patarėju; teisė būti informuotam apie savo teisinę padėtį lemiamais procedūros etapais ta kalba, kurią jis supranta arba, kaip pagrįstai manoma, turėtų suprasti; ir – jeigu sprendimas neigiamas – teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų pasinaudoti teisme;
(26) siekiant užtikrinti galimybę veiksmingai naudotis nagrinėjimo procedūra, valstybės tarnautojai, kurie pirmieji susiduria su tarptautinės apsaugos siekiančiais asmenimis, visų pirma valstybės tarnautojai, stebintys sausumos ar jūrų sienas arba vykdantys patikrinimus kertant sieną, turėtų gauti reikiamą informaciją ir dalyvauti būtinuose mokymuose apie tai, kaip atpažinti ir tvarkyti tarptautinės apsaugos prašymus, inter alia, deramai atsižvelgiant į atitinkamas [Europos prieglobsčio paramos biuro (EPPB)] parengtas gaires. Valstybės tarnautojai valstybių narių teritorijoje, įskaitant pasienį, teritorinius vandenis ir tranzito zonas, esantiems trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės, paprašiusiems tarptautinės apsaugos, turėtų sugebėti suteikti svarbią informaciją apie tai, kur ir kaip galima pateikti tarptautinės apsaugos prašymą. Kai tie asmenys yra valstybės narės teritoriniuose vandenyse, jie turėtų būti išlaipinami sausumoje ir jų prašymai turėtų būti nagrinėjami pagal šią direktyvą;
(27) jeigu trečiosios šalies piliečiai ir asmenys be pilietybės, pareiškę norą prašyti tarptautinės apsaugos, paprašo tarptautinės apsaugos, [atsižvelgiant į tai, kad trečiosios šalies piliečiai ir asmenys be pilietybės, pareiškę norą prašyti tarptautinės apsaugos, yra tarptautinės apsaugos prašytojai,] jie turėtų įvykdyti šios direktyvos ir [Direktyvos 2013/33] reikalavimus bei naudotis šiose direktyvose nustatytomis teisėmis. Tuo tikslu valstybės narės turėtų kuo greičiau registruoti tuos asmenis, kaip tarptautinės apsaugos prašytojus;
(28) siekiant sudaryti sąlygas naudotis nagrinėjimo procedūra sienos perėjimo punktuose ir sulaikymo patalpose turėtų būti galima gauti informaciją apie galimybę prašyti tarptautinės apsaugos. Pagrindinis bendravimas, būtinas, kad kompetentingos institucijos galėtų suprasti, ar asmenys pareiškia pageidavimą prašyti tarptautinės apsaugos, turėtų būti užtikrintas naudojant vertimą žodžiu.“
8 Direktyvos 2013/32 1 straipsnis „Tikslas“ suformuluotas taip:
„Šios direktyvos tikslas – nustatyti pagal [2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos] [d]irektyvą 2011/95/ES [dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9)] bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką.“
9 Direktyvos 2013/32 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:
„Šioje direktyvoje:
<…>
b) tarptautinės apsaugos prašymas arba prašymas – trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas dėl valstybės narės apsaugos, kuris, kaip galima suprasti, siekia pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso ir kuris aiškiai neprašo kitokios rūšies apsaugos, kuriai netaikoma Direktyva [2011/95] ir kurios galima prašyti atskirai;
c) prašytojas – tarptautinės apsaugos paprašęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, dėl kurio dar nepriimtas galutinis sprendimas;
<…>
f) sprendžiančioji institucija – bet kokia pusiau teisminė arba administracinė institucija valstybėje narėje, atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą ir kompetentinga priimti pirmosios instancijos sprendimus tokiais atvejais;
<…>“
10 Direktyvos 2013/32 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta:
„Ši direktyva taikoma visiems tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems valstybių narių teritorijoje, įskaitant pasienį, teritorinius vandenis arba tranzito zonas, ir tarptautinės apsaugos panaikinimui.“
11 Šios direktyvos 4 straipsnio „Atsakingos institucijos“ 1 dalyje nustatyta:
„Visoms procedūroms valstybės narės paskiria sprendžiančiąją instituciją, kuri bus atsakinga už tinkamą prašymų nagrinėjimą pagal šią direktyvą. Valstybės narės užtikrina, kad tokia institucija turėtų tinkamus išteklius, įskaitant pakankamą kompetentingų darbuotojų skaičių, kad galėtų savo užduotis atlikti pagal šią direktyvą.“
12 Minėtos direktyvos 6 straipsnis „Galimybė naudotis procedūra“ suformuluotas taip:
„1. Asmeniui paprašius tarptautinės apsaugos kompetentingos pagal nacionalinę teisę tokius prašymus registruoti institucijos, registracija atliekama ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo dienos.
Jeigu tarptautinės apsaugos prašoma kitų institucijų, kurios, tikėtina, gali gauti tokių prašymų, tačiau nėra kompetentingos juos registruoti pagal nacionalinę teisę, valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju registracija būtų vykdoma [atlikta] ne vėliau kaip per šešias [darbo] dienas nuo prašymo dienos.
Valstybės narės užtikrina, kad tos kitos institucijos, kurių, tikėtina, gali būti prašoma tarptautinės apsaugos, kaip antai policija, sienos apsaugos tarnyba, imigracijos tarnybos ir sulaikymo įstaigos darbuotojai, gautų atitinkamą informaciją ir jiems būtų teikiamas reikiamo lygio mokymas, atitinkantis jų užduotis bei pareigas, ir jiems būtų nurodyta informuoti prašytojus, kam ir kaip pateikti tarptautinės apsaugos prašymus.
2. Valstybės narės užtikrina, kad tarptautinės apsaugos paprašęs asmuo turėtų veiksmingą galimybę prašymą pateikti kuo greičiau. Kai prašytojas nepateikia savo prašymo, valstybės narės gali atitinkamai taikyti 28 straipsnį.
3. Nedarant poveikio 2 daliai, valstybės narės gali reikalauti, kad tarptautinės apsaugos prašymai būtų pateikti asmeniškai ir (arba) nurodytoje vietoje.
4. Nepaisant 3 dalies, laikoma, kad tarptautinės apsaugos prašymas yra pateiktas, kai atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos gauna prašytojo pateiktą blanką arba oficialų pranešimą, kai tai numatyta nacionalinėje teisėje.
5. Jeigu dėl vienu metu didelio trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės [dėl didelio trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės vienu metu] prašomos tarptautinės apsaugos skaičiaus praktiškai labai sunku laikytis 1 dalyje nustatyto termino, valstybės narės gali numatyti, kad tas terminas pratęsiamas iki 10 darbo dienų.“
13 Tos pačios direktyvos 8 straipsnio „Informavimas ir konsultavimas sulaikymo patalpose ir sienos perėjimo punktuose“ 1 dalyje nustatyta:
„Esant požymiams, kad trečiosios šalies piliečiai ar asmenys be pilietybės, laikomi sulaikymo patalpose ar sienos perėjimo punktuose, įskaitant tranzito zonas prie išorės sienų, gali pageidauti prašyti tarptautinės apsaugos, valstybės narės jiems suteikia informaciją, kaip tai padaryti. Tose sulaikymo patalpose ir perėjimo punktuose valstybės narės užtikrina vertimą žodžiu, jeigu jo reikia siekiant sudaryti sąlygas naudotis prieglobsčio procedūra.“
14 Direktyvos 2013/32 26 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas „[s]ulaikymas“, numatyta:
„1. Valstybės narės nesulaiko asmens tik dėl priežasties, kad jis yra prašytojas. Sulaikymo priežastys ir sąlygos bei garantijos, kuriomis gali naudotis sulaikyti prašytojai, turi atitikti Direktyvą [2013/33].
2. Kai prašytojas yra sulaikomas, valstybės narės pagal Direktyvą [2013/33] užtikrina greito teisminio svarstymo galimybę.“
15 Šios direktyvos 38 straipsnio „Saugios trečiosios šalies koncepcija“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės gali taikyti saugios trečiosios šalies koncepciją, tik jeigu kompetentingos institucijos yra įsitikinusios, kad atitinkamoje trečioje šalyje su tarptautinės apsaugos siekiančiu asmeniu bus elgiamasi pagal toliau išvardytus principus:
<…>
b) nėra Direktyvoje [2011/95] apibrėžtos didelės žalos pavojaus;
<…>“
Direktyva 2013/33
16 Direktyvos 2013/33 15 ir 20 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(15) prašytojų sulaikymas turėtų būti taikomas pagal pamatinį principą, kad asmuo neturėtų būti sulaikomas vien dėl to, kad jis prašo tarptautinės apsaugos, visų pirma pagal tarptautinius teisinius valstybių narių įsipareigojimus ir pagal Ženevos konvencijos 31 straipsnį. Prašytojai gali būti sulaikomi tik šioje direktyvoje labai aiškiai apibrėžtomis išimtinėmis aplinkybėmis, laikantis būtinumo ir proporcingumo principų, kiek tai susiję su tokio sulaikymo pobūdžiu ir tikslu. Sulaikytam prašytojui turėtų būti suteikta galimybė veiksmingai pasinaudoti reikiamomis procedūrinėmis garantijomis, kaip antai teismine gynyba nacionalinėje teisminėje institucijoje.
<…>
(20) siekiant geriau užtikrinti fizinę ir psichologinę prašytojų neliečiamybę, sulaikymas turėtų būti kraštutinė priemonė ir gali būti taikomas tik po to, kai buvo tinkamai išnagrinėtos visos su laisvės atėmimu nesusijusios sulaikymui alternatyvios priemonės. Taikant bet kurią sulaikymui alternatyvią priemonę turi būti gerbiamos prašytojų pagrindinės žmogaus teisės.“
17 Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nurodyta:
„Šioje direktyvoje:
a) tarptautinės apsaugos prašymas – tarptautinės apsaugos prašymas, kaip apibrėžta Direktyvos [2011/95] 2 straipsnio h punkte;
b) prašytojas – tarptautinės apsaugos pasiprašęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, dėl kurio dar nepriimtas galutinis sprendimas;
<…>“
18 Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:
„Ši direktyva taikoma visiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, pasiprašiusiems tarptautinės apsaugos valstybės narės teritorijoje, įskaitant pasienį, teritorinius vandenis arba tranzito zonas, tol, kol jiems leidžiama likti teritorijoje kaip prašytojams, taip pat jų šeimos nariams, jei pagal nacionalinę teisę jie įtraukiami į tokį tarptautinės apsaugos prašymą.“
19 Šios direktyvos 8 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas „[s]ulaikymas“, nurodyta:
„1. Valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jis yra prašytojas pagal [Direktyvą 2013/32].
2. Įrodžiusios, kad tai būtina, ir kiekvieną atvejį vertindamos individualiai, valstybės narės gali sulaikyti prašytoją, jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių priemonių.
3. Prašytoją galima sulaikyti tik šiais atvejais:
a) siekiant nustatyti arba patikrinti jo tapatybę arba pilietybę;
b) siekiant nustatyti tuos elementus, kuriais grindžiamas jo tarptautinės apsaugos prašymas, kurie asmens nesulaikius negalėtų būti gauti, ypač jei yra pavojus, kad prašytojas pasislėps;
c) siekiant procedūros metu priimti sprendimą dėl prašytojo teisės atvykti į teritoriją;
d) jei jis sulaikytas taikant grąžinimo procedūrą pagal [Direktyvą 2008/115] siekiant parengti grąžinimą ir (arba) įvykdyti išsiuntimo procesą, ir atitinkama valstybė narė gali pagrįsti objektyviais kriterijais, be kita ko, kad jis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog jis prašosi tarptautinės apsaugos tik siekdamas, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo grąžinti vykdymas;
e) kai tai būtina nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai užtikrinti;
f) pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai [(OL L 180, 2013, p. 31)], 28 straipsnį.
Sulaikymo pagrindai nustatomi nacionalinėje teisėje.
<…>“
20 Direktyvos 2013/33 9 straipsnio „Sulaikytiems prašytojams teikiamos garantijos“ 1 dalyje numatyta:
„Prašytojas sulaikomas tik kuo trumpiau, o laikomas sulaikytas tik tol, kol taikomi 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai.“
21 Šios direktyvos 17 straipsnio „Bendrosios materialinių priėmimo sąlygų ir sveikatos priežiūros taisyklės“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad tarptautinės apsaugos besiprašantys prašytojai turėtų galimybę naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis.“
22 Šios direktyvos 18 straipsnio „Materialinių priėmimo sąlygų sudarymo būdai“ 9 dalyje nurodyta:
„Tinkamai pagrįstais atvejais valstybės narės ypatinga tvarka kuo trumpesniam laikotarpiui materialinėms priėmimo sąlygoms gali nustatyti kitokius reikalavimus, nei numatyta šiame straipsnyje, kai:
<…>
b) paprastai turimos apgyvendinimo galimybės yra laikinai išnaudotos.
Tokios kitokios sąlygos bet kuriuo atveju turi patenkinti pagrindinius poreikius.“
Ispanijos teisė
23 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2000 m. sausio 11 d. Ley Orgánica 4/2000 sobre derechos y libertades de los extranjeros en España y su integración social (Pagrindinis įstatymas Nr. 4/2000 dėl užsieniečių teisių ir laisvių Ispanijoje bei jų socialinės integracijos) (BOE, Nr. 10, 2000 m. sausio 12 d., p. 1139, toliau – Pagrindinis įstatymas Nr. 4/2000) 58 straipsnyje reglamentuojamas neteisėtai šalyje esančių užsieniečių išsiuntimas.
24 Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000 58 straipsnio 3 dalyje numatyta supaprastinta procedūra, taikytina siekiant išsiųsti į Ispaniją neteisėtai atvykti norinčius užsieniečius. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad 3 dalyje nurodyti asmenys negali būti išsiųsti iš šalies, kol nėra pripažintas nepriimtinu galimas tarptautinės apsaugos prašymas, o jo 6 dalyje nustatyta, kad jei išsiuntimas iš šalies neįmanomas per 72 valandas, reikia kreiptis į teismines institucijas dėl sulaikymo.
25 Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000 61 straipsnyje numatytos laikinosios priemonės vykdant išsiuntimo iš šalies procedūras. Šio įstatymo 62 straipsnis susijęs su sulaikymu, o 64 straipsnio 5 dalyje numatyta sustabdyti sprendimų dėl išsiuntimo vykdymą, kol tarptautinės apsaugos prašymas nėra pripažintas nepriimtinu.
26 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2009 m. spalio 30 d. Ley 12/2009 reguladora del derecho de asilo y de la protección subsidiaria (Įstatymas Nr. 12/2009, kuriuo reglamentuojama teisė į prieglobstį ir papildomą apsaugą) (BOE, Nr. 263, 2009 m. spalio 31 d., p. 90860) 2 ir 3 straipsniuose atitinkamai apibrėžiama teisė į prieglobstį ir pabėgėlio statusas. Šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyta, jog papildomos apsaugos suteikimas reiškia, kad atitinkamas asmuo neišsiunčiamas iš šalies. Galiausiai minėto įstatymo 30 straipsnyje numatyta tarptautinės apsaugos prašytojų galimybė prireikus gauti socialines ir priėmimo paslaugas.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
27 2019 m. gruodžio 12 d. 19 val. 05 min. Salvamento Marítimo (Jūrų gelbėjimo tarnyba, Ispanija) netoli Ispanijos krantų sulaikė valtį, kuria plaukė 45 iš Užsachario Afrikos kilę vyrai, tarp jų – Malio pilietis VL. Šie 45 trečiųjų šalių piliečiai buvo sulaipinti į Jūrų gelbėjimo tarnybos laivą ir 21 val. 30 min. išlaipinti prieplaukoje Gran Kanarijos salos (Ispanija) pietuose.
28 Gavę pirmąją pagalbą šie asmenys buvo pristatyti į Comisaría de Policía Nacional de Maspalomas (Maspalomo nacionalinės policijos komisariatas, Ispanija) Brigada Local de Extranjería y Fronteras (Vietos užsieniečių reikalų ir pasienio padalinys). 2019 m. gruodžio 13 d. 00 val. 30 min. jie buvo perduoti Jefatura Superior de Policía de Canarias (Aukštesnioji Kanarų salų policijos prefektūra, Ispanija).
29 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimu Subdelegación del Gobierno en Las Palmas (Vyriausybės atstovybė Las Palme, Ispanija) nurodė išsiųsti šiuos asmenis iš šalies. Kadangi šio sprendimo nebuvo įmanoma įvykdyti per 72 valandas, kaip numatyta Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000 58 straipsnio 6 dalyje, Juzgado de Instrucción de San Bartolomé n° 3 de Tirajana (San Bartolome de Tirachanos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 3, Ispanija) buvo pateiktas prašymas dėl minėtų asmenų apgyvendinimo sulaikymo centre.
30 Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vykstant ikiteisminiam tyrimui šis teismas 2019 m. gruodžio 14 d. priėmė tris nutartis pagrindinėje byloje.
31 Pirmąja nutartimi šis teismas nusprendė priimti VL pareiškimą, prieš tai jį informavus apie jo teises ir suteikus advokato bei bambarų kalbos (jis teigė šią kalbą suprantantis ir ja kalbantis) vertėjo žodžiu paslaugas. Dėl šio pareiškimo buvo surašytas protokolas; tame pareiškime VL išreiškė ketinimą prašyti tarptautinės apsaugos, nes bijo būti persekiojamas dėl rasės ar priklausymo socialinei grupei. Be kita ko, jis pabrėžė, kad Malyje vyksta karas, todėl ten grįžęs jis gali būti nužudytas.
32 Pagal Ispanijos teisę Juzgado de Instrucción de San Bartolomé n° 3 de Tirajana (San Bartolome de Tirachanos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 3) nėra sprendžiančioji institucija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio f punktą, todėl antrąja nutartimi jis perdavė VL pareiškimą, kuriame šis asmuo išreiškė norą prašyti tarptautinės apsaugos, Brigada Provincial de Extranjería y Fronteras (Vietos užsieniečių reikalų ir pasienio padalinys) ir pranešė Jungtinių Tautų vyriausiajam pabėgėlių reikalų komisarui (JTVPK). Šia nutartimi taip pat paprašyta Vyriausybės atstovybės Kanarų salose, Vietos užsieniečių reikalų ir pasienio padalinio ir Ministerio de Trabajo, Migraciones y Seguridad Social (Darbo, migracijos ir socialinės apsaugos ministerija, Ispanija) suteikti VL ir 25 kitiems tarptautinės apsaugos prašytojams vietą humanitarinės pagalbos centre.
33 Konstatavęs, kad dėl vietų trukumo tik 12 iš 26 prašytojų galėjo būti apgyvendinti humanitarinės pagalbos centre, Juzgado de Instrucción de San Bartolomé n° 3 de Tirajana (San Bartolome de Tirachanos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 3) trečiąja nutartimi nurodė apgyvendinti kitus keturiolika prašytojų, tarp jų ir VL, užsieniečių sulaikymo centre ir nusprendė, kad jų tarptautinės apsaugos prašymai bus nagrinėjami šiame sulaikymo centre.
34 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad, prieš išvežant VL į sulaikymo centrą, Vietos užsieniečių reikalų ir pasienio padalinio pareigūnas pranešė, kad jam yra paskirtas susitikimas dėl pokalbio, susijusio su jo tarptautinės apsaugos prašymu.
35 VL advokatė apskundė nutartį dėl VL sulaikymo, motyvuodama tuo, kad ši nutartis nesuderinama su direktyvomis 2013/32 ir 2013/33.
36 Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Instrucción de San Bartolomé n° 3 de Tirajana (San Bartolome de Tirachanos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 3) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Direktyvos [2013/32] 6 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad jeigu tarptautinės apsaugos prašoma kitų institucijų, kurios nėra kompetentingos juos registruoti pagal nacionalinę teisę, valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju registracija būtų vykdoma [atlikta] ne vėliau kaip per šešias [darbo] dienas nuo prašymo pateikimo dienos.
Ar šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad pagal ją ikiteisminio tyrimo teisėjai, pagal Ispanijos nacionalinės teisės aktus turintys kompetenciją nuspręsti, ar sulaikyti užsieniečius, turi būti vertinami kaip viena iš minėtų „kitų institucijų“, kurioms tarptautinės apsaugos prašytojai gali pareikšti savo ketinimą prašyti tarptautinės apsaugos, nors jos nėra kompetentingos registruoti tokios apsaugos prašymus?
2. Tuo atveju, jeigu jie laikytini viena iš tokių institucijų, ar Direktyvos [2013/32] 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo informuoti prašytojus apie tai, kur ir kaip galima pateikti tarptautinės apsaugos prašymus, ir, jei tokios apsaugos prašoma, jie privalo prašymą perduoti institucijai, kuri pagal nacionalinės teisės aktus yra kompetentinga registruoti ir nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, taip pat administracinei institucijai, kompetentingai suteikti prašytojui pagal Direktyvos [2013/33] 17 straipsnį numatytas priėmimo priemones?
3. Ar Direktyvos [2013/32] 26 straipsnį ir Direktyvos [2013/33] 8 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal juos trečiosios valstybės piliečio sulaikyti nereikia, išskyrus atvejus, kai įvykdyti Direktyvos [2013/33] 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai, nes nuo tada, kai prašytojas pateikia ikiteisminio tyrimo teisėjui minėtą pareiškimą, jis saugomas pagal negrąžinimo principą?“
Dėl skubos procedūros
37 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnio 1 dalyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
38 Grįsdamas savo prašymą jis, be kita ko, nurodė, kad, apgyvendinus VL sulaikymo centre, iš jo atimta laisvė ir kad dėl jo yra priimtas sprendimas išsiųsti iš šalies, kuris bet kada gali būti įvykdytas.
39 Šiuo klausimu konstatuotina, kad, pirma, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl direktyvų 2013/32 ir 2013/33, patenkančių į SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies, kurioje reglamentuojama laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, taikymo sritį, išaiškinimo ir, antra, trečiosios šalies piliečio apgyvendinimas sulaikymo centre vykstant jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrai arba siekiant jį išsiųsti, yra laisvės atėmimo priemonė, galinti pateisinti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros taikymą (šiuo klausimu žr. 2016 m. kovo 17 d. Sprendimo Mirza, C‑695/15 PPU, EU:C:2016:188, 31 ir 35 punktus ir 2018 m. liepos 5 d. Nutarties C ir kt., C‑269/18 PPU, EU:C:2018:544, 35 ir 37 punktus).
40 Be to, skubos sąlyga, susijusi su būtinybe gauti Teisingumo Teismo atsakymą kuo greičiau, turi būti vertinama tą dieną, kai nagrinėjamas prašymas taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą (2016 m. kovo 17 d. Sprendimo Mirza, C‑695/15 PPU, EU:C:2016:188, 34 punktas ir 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 99 punktas).
41 Atsižvelgdama į šiuos argumentus, 2020 m. vasario 6 d. Teisingumo Teismo ketvirtoji kolegija teisėjo pranešėjo siūlymu ir susipažinusi su generalinio advokato nuomone nusprendė patenkinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl priimtinumo
42 Savo rašytinėse pastabose Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nes pagal Ispanijos teisę vienintelė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencija yra nuspręsti dėl trečiosios šalies piliečio sulaikymo siekiant įvykdyti sprendimą dėl grąžinimo, o ne nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai yra visiškai nesusiję su ginčo dalyku.
43 Reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, jei pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, nes tokiems klausimams taikoma svarbos prezumpcija. Vadinasi, Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (žr. neseniai priimto 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo A. P. (Probacijos priemonės), C‑2/19, EU:C:2020:237, 25 ir 26 punktus).
44 Šiuo klausimu konstatuotina, kad Ispanijos vyriausybės teiginys, kad pagal Ispanijos teisę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra kompetentinga nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus institucija, nereiškia, kad šis teismas negali būti laikomas „kita institucija“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą. Šis argumentas turi būti vertinamas nagrinėjant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus iš esmės, taigi negalima daryti išvados, kad šie klausimai visiškai nesusiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo dalyku.
45 Ši aplinkybė negali paneigti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktiems klausimams taikomos svarbos prezumpcijos, nes ji gali būti paneigta tik išimtiniais atvejais (1999 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Beck ir Bergdorf, C‑355/97, EU:C:1999:391, 22 punktas).
46 Be to, pažymėtina, kad po to, kai buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas sužinojo, kad dėl VL išsiuntimo iš šalies priimtas sprendimas buvo įvykdytas. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pagal Procedūros reglamento 101 straipsnio 1 dalį paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti paaiškinimų, kad išsiaiškintų, ar pagrindinė byla neteko dalyko.
47 Atsakymą Teisingumo Teismas gavo 2020 m. balandžio 23 d.; jame Juzgado de Instrucción de San Bartolomé n° 3 de Tirajana (San Bartolome de Tirachanos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 3) nurodė, kad, pirma, 2020 m. sausio 21 d., t. y. kitą dieną po to, kai pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, gavo informacijos, leidžiančios daryti prielaidą, jog sprendimas išsiųsti VL iš šalies buvo įvykdytas, ir, antra, nepaisant šio įvykdymo, pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas išsaugojo dalyką, nes remiantis Teisingumo Teismo atsakymais į pateiktus klausimus reikės nuspręsti, ar ankstesnė nutartis, kuria laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 14 d. iki 2020 m. sausio 21 d. (dienos, kai VL buvo išsiųstas iš šalies) VL atimta laisvė, yra teisėta, be to, pagrindinės bylos baigtis gali jį paskatinti pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.
48 Šiuo klausimu pasakytina, kad iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir jo struktūros matyti, jog prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, be kita ko, grindžiama prielaida, kad nacionaliniuose teismuose iš tiesų nagrinėjamas ginčas, taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl būtinybės veiksmingai išspręsti ginčą (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 44–46 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
49 Taigi nacionalinio teismo pateiktas prašymas gali būti atmestas, tik jei yra akivaizdu, kad SESV 267 straipsnio procedūra buvo piktnaudžiaujama ir ja iš tiesų siekiama, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl dirbtinio ginčo, arba aišku, kad Sąjungos teisė nagrinėjamos bylos aplinkybėms negali būti taikoma nei tiesiogiai, nei netiesiogiai (2018 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Amt Azienda Trasporti e Mobilità ir kt., C‑328/17, EU:C:2018:958, 34 punktas).
50 Nagrinėjamoje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad Teisingumo Teismo atsakymas į pateiktus prejudicinius klausimus būtinas siekiant priimti sprendimą dėl VL laisvės atėmimo teisėtumo. SESV 267 straipsnyje nustatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną priimti sprendimams pastarųjų teismų nagrinėjamose bylose, todėl tokia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija Teisingumo Teismui iš esmės yra privaloma (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Pohotovosť, C‑470/12, EU:C:2014:101, 32 punktą), jeigu pirmesniame punkte nurodytų išimtinių aplinkybių neįmanoma patikrinti.
51 Tuo remiantis darytina išvada, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
Dėl pirmojo klausimo
52 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ikiteisminio tyrimo teismas, į kurį kreiptasi, kad jis priimtų sprendimą dėl neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio sulaikymo siekiant jį grąžinti, yra viena iš šioje nuostatoje nurodytų „kitų institucijų“, kurios gali gauti tarptautinės apsaugos prašymų, tačiau pagal nacionalinę teisę nėra kompetentingos juos registruoti.
53 Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatos formuluotę, bet ir jos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (1984 m. sausio 18 d. Sprendimo Ekro, 327/82, EU:C:1984:11, 11 punktas ir 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo K.H.K. (Sąskaitos blokavimas), C‑555/18, EU:C:2019:937, 38 punktas).
54 Šiuo klausimu Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad, asmeniui paprašius tarptautinės apsaugos kompetentingos pagal nacionalinę teisę tokius prašymus registruoti institucijos, registracija atliekama ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo pateikimo dienos. Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad, jeigu tarptautinės apsaugos prašoma kitų institucijų, kurios gali gauti tokių prašymų, tačiau nėra kompetentingos juos registruoti pagal nacionalinę teisę, valstybės narės turi užtikrinti, kad tokiu atveju registracija būtų atlikta ne vėliau kaip per šešias darbo dienas nuo prašymo pateikimo dienos.
55 Kaip matyti iš Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje vartojamos frazės „kompetenting[a] pagal nacionalinę teisę <…> institucij[a]“, šioje nuostatoje valstybėms narėms paliekama teisė paskirti instituciją, kompetentingą registruoti tarptautinės apsaugos prašymus.
56 Vis dėlto, kaip savo išvados 56 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje dėl sąvokos „kit[os] institucij[os], kurios, tikėtina, gali gauti tokių [tarptautinės apsaugos] prašymų, tačiau nėra kompetentingos juos registruoti pagal nacionalinę teisę“ nėra jokios nuorodos į nacionalinę teisę, taigi valstybės narės neįpareigojamos paskirti šių „kitų institucijų“.
57 Šiuo klausimu pasakytina, jog iš šios nuostatos formuluotės aiškiai matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė laikytis plataus požiūrio į institucijas, kurios, nors ir nėra kompetentingos registruoti tarptautinės apsaugos prašymus, vis dėlto gali jų gauti. Iš tiesų būdvardžio „kitos“ pasirinkimas rodo norą pasirinkti atvirą institucijų, galinčių gauti tarptautinės apsaugos prašymų, apibrėžtį.
58 Taip pat pažymėtina, kad šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa patvirtina šį platų aiškinimą, nes joje visos institucijos, kurios tik „gali“ gauti tarptautinės apsaugos prašymų, įpareigojamos juos veiksmingai priimti, kai tik jie pateikiami.
59 Taigi, kadangi tikėtina, jog neteisėtai šalyje esantis trečiosios šalies pilietis pateiks tarptautinės apsaugos prašymą teisminei institucijai, turinčiai priimti sprendimą dėl nacionalinių institucijų pateikto prašymo jį sulaikyti, visų pirma siekiant grąžinti, konstatuotina, kad sąvoka „kitos institucijos“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, apima tokį teismą.
60 Taip pat negalima remtis tuo, kad Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje kaip institucijos, galinčios gauti tarptautinės apsaugos prašymų, minimi tik policija, sienos apsaugos tarnyba, imigracijos tarnybos ir sulaikymo įstaigos darbuotojai. Kadangi prieš jas išvardijant yra žodžiai „kaip antai“, šis sąrašas nėra išsamus.
61 Be to, tai, kad Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nenurodyta, kokios – administracinės ar teisminės – turi būti šios „kitos institucijos“, kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 58 punkte, rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo norą, kad ši sąvoka apimtų įvairias institucijas, galimai ir teismines, o ne apsiriboti vien administracinėmis institucijomis.
62 Galiausiai šį pažodinį Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies aiškinimą patvirtina ir kontekstinis jos aiškinimas.
63 Pirma, kaip savo išvados 60 ir 61 punktuose nurodė generalinis advokatas, reikia priminti, kad vienas iš Direktyvos 2013/32 tikslų yra užtikrinti galimybę veiksmingai, t. y. kuo paprasčiau pasinaudoti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra; šis tikslas matyti visų pirma iš šios direktyvos 8, 20, 25 ir 26 konstatuojamųjų dalių. Siekiant garantuoti tokią galimybę, minėtos direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos paprašę asmenys „turėtų veiksmingą galimybę prašymą pateikti kuo greičiau“.
64 Antra, toks aiškinimas išplaukia ir iš tos pačios direktyvos 25 konstatuojamosios dalies, pagal kurią neteisėtai šalyje esančiam trečiosios šalies piliečiui turėtų būti suteiktos pakankamos procesinės garantijos pateikti savo argumentus visais procedūros etapais.
65 Kaip tvirtino Europos Komisija savo rašytinėse pastabose, o generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 64 punkte, vykstant labai greitoms procedūroms, kaip antai nagrinėjamai šioje byloje, kai sprendimas išsiųsti iš šalies priimamas per 24 valandas nuo neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio atvykimo ir kai ikiteisminio tyrimo teisėjas tokį asmenį išklauso kitą dieną, ši apklausa, dalyvaujant advokatui ir vertėjui, kalbančiam suinteresuotajam asmeniui suprantama kalba, yra tinkamas laikas paprašyti tarptautinės apsaugos. Nelygu aplinkybės, tokia apklausa net gali būti pirmoji proga pasinaudoti teise pateikti tokį prašymą.
66 Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad VL prieš tai, kai jį išklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas, nebuvo informuotas apie galimybę paprašyti tarptautinės apsaugos. Taigi Ispanijos vyriausybės ir Ministerio Fiscal (prokuratūra, Ispanija) nurodyta aplinkybė, kad suinteresuotasis asmuo galėjo vėliau pateikti prašymą sulaikymo centre, nėra tinkama priežastis manyti, kad jam neturėjo būti leista to padaryti ikiteisminio tyrimo teisme, turinčiame jurisdikciją priimti sprendimą dėl jo sulaikymo.
67 Vadinasi, tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, draudimas teisminei institucijai, kaip antai Juzgado de Instrucción de San Bartolomé n° 3 de Tirajana (San Bartolome de Tirachanos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 3) gauti tarptautinės apsaugos prašymus trukdytų pasiekti šio sprendimo 63 punkte nurodytą tikslą užtikrinti galimybę veiksmingai pasinaudoti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra.
68 Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ikiteisminio tyrimo teismas, į kurį kreiptasi, kad jis priimtų sprendimą dėl neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio sulaikymo siekiant jį grąžinti, yra viena iš šioje nuostatoje nurodytų „kitų institucijų“, kurios gali gauti tarptautinės apsaugos prašymų, tačiau pagal nacionalinę teisę nėra kompetentingos juos registruoti.
Dėl antrojo klausimo
69 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antra ir trečia pastraipos turi būti aiškinamos taip, kad ikiteisminio tyrimo teismas, kaip „kita institucija“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi, pirma, informuoti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius apie tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo tvarką ir, antra, jei toks asmuo išreiškė ketinimą pateikti tokį prašymą, perduoti bylą kompetentingai registruoti tokius prašymus institucijai, kad šis asmuo galėtų pasinaudoti Direktyvos 2013/33 17 straipsnyje numatytomis materialinėmis priėmimo sąlygomis ir sveikatos priežiūra.
70 Siekiant atsakyti į pirmą klausimo dalį, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą valstybės narės turi užtikrinti, kad šioje nuostatoje nurodytos „kitos institucijos“, kurių gali būti prašoma tarptautinės apsaugos, gautų atitinkamą informaciją ir jų darbuotojams būtų teikiamas reikiamo lygio mokymas, atitinkantis jų užduotis bei pareigas, taip pat jiems būtų nurodyta informuoti prašytojus, kam ir kaip pateikti tarptautinės apsaugos prašymus.
71 Iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, kad ikiteisminio tyrimo teismas, į kurį kreiptasi, kad jis priimtų sprendimą dėl neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio sulaikymo siekiant jį grąžinti, yra viena iš Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytų „kitų institucijų“, vadinasi, šis teismas taip pat privalo pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą suteikti tarptautinės apsaugos prašytojams informaciją apie konkrečią tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo tvarką.
72 Tokį Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos aiškinimą patvirtina šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalis, pagal kurią valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos paprašę asmenys turėtų veiksmingą galimybę prašymą pateikti kuo greičiau.
73 Nors iš šių nuostatų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė išsaugoti neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių teisės prašyti suteikti tarptautinę apsaugą veiksmingumą, toks veiksmingumas gerokai sumažėtų, jei kiekviename procedūros etape „kita institucija“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antrą ir trečią pastraipas, galėtų nesuteikti atitinkamam asmeniui informacijos apie galimybę prašyti tarptautinės apsaugos, remdamasi tuo, kad tikėtina, jog jis tokią informaciją gavo anksčiau arba gali gauti vėliau.
74 Taigi informuodamas neteisėtai šalyje esantį trečiosios šalies pilietį apie konkrečią tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo tvarką ikiteisminio tyrimo teismas, į kurį kreiptasi, kad jis priimtų sprendimą dėl neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio sulaikymo siekiant jį grąžinti, veikia tiek valstybių narių, tiek tarptautinės apsaugos prašytojų interesais, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamam ir išsamiam šių prašymų nagrinėjimui, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2013/32 18 konstatuojamąją dalį.
75 Vis dėlto Ispanijos vyriausybė teigia, kad „kita institucija“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, negali savo iniciatyva informuoti neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio apie galimybę prašyti tarptautinės apsaugos.
76 Šiuo klausimu pažymėtina, kad šios direktyvos 28 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog, siekiant sudaryti palankias sąlygas naudotis nagrinėjimo procedūra sienos perėjimo punktuose ir sulaikymo patalpose, turėtų būti galima gauti informaciją apie galimybę prašyti tarptautinės apsaugos. Minėtos direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos, jei yra aplinkybių, leidžiančių manyti, kad trečiųjų šalių piliečiai ar asmenys be pilietybės, laikomi sulaikymo patalpose ar esantys sienos perėjimo punktuose, įskaitant tranzito zonas prie išorės sienų, gali pageidauti prašyti tarptautinės apsaugos, suteikti jiems informaciją, kaip tai padaryti.
77 Kadangi Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje numatyta, kad „kitos institucijos, kurios gali gauti tarptautinės apsaugos prašymų“, į kurias kreipiamasi tiek prieš kreipiantis į ikiteisminio tyrimo teismą, tiek po to, turi galėti suteikti prašytojams informaciją apie tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo tvarką, manytina, kad pareiga suteikti neteisėtai šalyje esantiems trečiųjų šalių piliečiams informaciją apie galimybę paprašyti tarptautinės apsaugos tenka ir tokiam ikiteisminio tyrimo teismui, kaip aptariamas pagrindinėje byloje, kaip ir bet kuriai kitai institucijai, galinčiai gauti tokių prašymų.
78 Taigi ikiteisminio tyrimo teismas, į kurį kreiptasi, kad jis priimtų sprendimą dėl neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio sulaikymo siekiant jį grąžinti, turi laikytis Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antros ir trečios pastraipų ir 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kai imasi iniciatyvos informuoti tokį asmenį apie jo teisę prašyti tarptautinės apsaugos.
79 Siekiant atsakyti į antrą klausimo dalį, primintina, kad Direktyvos 2013/32 27 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, jog trečiosios šalies piliečiai, pareiškę norą prašyti tarptautinės apsaugos, turėtų įvykdyti šios direktyvos ir Direktyvos 2013/33 reikalavimus bei naudotis šiose direktyvose nustatytomis teisėmis. Tuo tikslu valstybės narės turėtų kuo greičiau registruoti tuos asmenis kaip tarptautinės apsaugos prašytojus.
80 Jei tarptautinės apsaugos prašymas buvo pateiktas „kitai institucijai“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, šioje nuostatoje atitinkamai valstybei narei nustatytas šešių darbo dienų nuo prašymo pateikimo terminas, per kurį ji turi jį įregistruoti.
81 Tam, kad šio itin trumpo termino būtų laikomasi, visų pirma siekiant užtikrinti veiksmingą ir greitą tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo procedūrą, būtina, kad tokia institucija perduotų turimą bylos medžiagą institucijai, pagal nacionalinę teisę kompetentingai registruoti prašymą.
82 Jei to nebūtų padaryta, būtų labai kliudoma siekti Direktyvos 2013/32 tikslo, pirmiausia jos 6 straipsnio 1 dalies tikslo užtikrinti galimybę veiksmingai, lengvai ir greitai pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 72 punkte.
83 Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antra ir trečia pastraipos turi būti aiškinamos taip, kad ikiteisminio tyrimo teismas, kaip „kita institucija“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi, pirma, informuoti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius apie tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo tvarką ir, antra, jei toks asmuo išreiškė ketinimą pateikti tokį prašymą, perduoti bylą kompetentingai registruoti tokius prašymus institucijai, kad šis asmuo galėtų pasinaudoti Direktyvos 2013/33 17 straipsnyje numatytomis materialinėmis priėmimo sąlygomis ir sveikatos priežiūra.
Dėl trečiojo klausimo
84 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 26 straipsnis ir Direktyvos 2013/33 8 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad neteisėtai šalyje esantis trečiosios šalies pilietis, pareiškęs norą prašyti tarptautinės apsaugos „kitoje institucijoje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, gali būti sulaikytas tik dėl Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalyje numatytų priežasčių.
85 Šiuo klausimu pažymėtina, kad tiek Direktyvos 2013/32 26 straipsnio 1 dalyje, tiek Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jis yra tarptautinės apsaugos prašytojas.
86 Taigi pirmiausia reikia nustatyti, ar neteisėtai šalyje esantis trečiosios šalies pilietis, išreiškęs norą prašyti tarptautinės apsaugos, yra tarptautinės apsaugos prašytojas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio c punktą.
87 Iš karto reikia pritarti generaliniam advokatui, kuris savo išvados 78 punkte pažymėjo, kad Direktyvos 2013/32 6 straipsnyje daromas skirtumas tarp paprašymo ir prašymo pateikimo.
88 Šiuo klausimu iš Direktyvos 2013/32 teksto aiškiai matyti, kad joje tarptautinės apsaugos prašytojo statusas nuolat siejamas su „paprašymu“. Šios direktyvos 2 straipsnio c punkte „prašytojas“ apibrėžiamas kaip tarptautinės apsaugos „paprašęs“ trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, dėl kurio dar nepriimtas galutinis sprendimas. Minėtos direktyvos 2 straipsnio b punkte „prašymas“ apibrėžiamas kaip trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės „pateiktas“ prašymas. Tas pats pasakytina apie Direktyvos 2013/33 2 straipsnio b punktą, kuriame „prašytojas“ apibrėžiamas kaip tarptautinės apsaugos „pasiprašęs“ trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, dėl kurio dar nepriimtas galutinis sprendimas, ir šios direktyvos 2 straipsnio a punktą, pagal kurį „tarptautinės apsaugos prašymas“ arba „prašymas“ yra trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas dėl valstybės narės apsaugos, kuris, kaip galima suprasti, siekia pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso.
89 Ši plati sąvokos „tarptautinės apsaugos prašytojas“ samprata įtvirtinta ir Direktyvos 2013/32 3 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią ši direktyva taikoma visiems tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems valstybių narių teritorijoje, ir Direktyvos 2013/33 3 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad ši direktyva taikoma visiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, pasiprašiusiems tarptautinės apsaugos.
90 Be to, pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies pirmą ir antrą pastraipas valstybės narės įpareigojamos užregistruoti tarptautinės apsaugos prašymą ne vėliau kaip per tris arba šešias darbo dienas nuo „paprašymo“, atsižvelgiant į tai, ar šis prašymas pateiktas kompetentingai pagal nacionalinę teisę jį registruoti institucijai, ar kitai institucijai, kuri gali gauti tokį prašymą, tačiau pagal nacionalinę teisę nėra kompetentinga jį registruoti. Šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos „paprašę“ asmenys turėtų veiksmingą galimybę prašymą pateikti kuo greičiau.
91 Galiausiai taip pat pažymėtina, kad minėtos direktyvos 27 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog trečiosios šalies piliečiai ir asmenys be pilietybės, pareiškę norą prašyti tarptautinės apsaugos, yra tarptautinės apsaugos prašytojai, todėl jie turėtų įvykdyti direktyvų 2013/32 ir 2013/33 reikalavimus ir naudotis šiose direktyvose nustatytomis teisėmis. Šios konstatuojamosios dalies antrame sakinyje taip pat patikslinama, kad tam valstybės narės turėtų kuo greičiau registruoti tuos asmenis kaip tarptautinės apsaugos prašytojus.
92 Iš visų šių aplinkybių matyti, kad trečiosios šalies pilietis įgyja tarptautinės apsaugos prašytojo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio c punktą, statusą nuo to momento, kai tokios apsaugos „paprašo“.
93 Pareiga užregistruoti tarptautinės apsaugos prašymą tenka atitinkamai valstybei narei pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pirmą ir antrą pastraipas, o norėdamas pateikti tokį prašymą tarptautinės apsaugos prašytojas turi užpildyti tam skirtą blanką, kaip numatyta minėtos direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse; norint „paprašyti“ tarptautinės apsaugos, priešingai, nereikia jokių administracinių formalumų, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 82 punkte, nes tokie formalumai atliekami „pateikiant“ prašymą.
94 Darytina išvada, kad, pirma, tarptautinės apsaugos prašytojo statuso įgijimas negali priklausyti nei nuo prašymo įregistravimo, nei nuo jo pateikimo ir, antra, to, jog trečiosios šalies pilietis išreiškia norą prašyti tarptautinės apsaugos „kitoje institucijoje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, kaip antai ikiteisminio tyrimo teisme, pakanka, kad jam būtų suteiktas tarptautinės apsaugos prašytojo statusas ir dėl to būtų pradėtas skaičiuoti šešių darbo dienų terminas, per kurį atitinkama valstybė narė turi užregistruoti tokį prašymą.
95 Taigi toliau reikia įvertinti, ar tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti sulaikytas dėl kitų priežasčių, nei nurodytos Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalyje.
96 Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 9 konstatuojamąja dalimi, reikia aiškinti taip, kad ši direktyva netaikoma trečiosios šalies piliečiui, pateikusiam tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/32, laikotarpiu nuo minėto prašymo pateikimo iki tol, kol dėl šio prašymo priimamas sprendimas pirmojoje instancijoje arba prireikus kol išnagrinėjamas dėl minėto sprendimo pateiktas skundas (pagal analogiją žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Arslan, C‑534/11, EU:C:2013:343, 49 punktą).
97 Taip pat pasakytina, kad teisės į veiksmingą teisių gynimo priemonę ir negrąžinimo principo apsauga turi būti užtikrinta tarptautinės apsaugos prašytojui pripažįstant teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuri bent jau teisminėje institucijoje turi visišką stabdomąjį poveikį, kai skundžiamas sprendimas grąžinti ir galimas sprendimas išsiųsti iš šalies, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad egzistuotų visiškai veiksminga galimybė apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, sustabdant bet kokį sprendimo grąžinti poveikį laikotarpiu, kuris nustatytas tokiam skundui pateikti, o jeigu toks skundas jau paduotas, tol, kol jis bus išnagrinėtas (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Belastingdienst / Toeslagen (Apeliacinio skundo stabdomasis poveikis), C‑175/17, EU:C:2018:776, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
98 Kadangi, kaip konstatuota šio sprendimo 94 punkte, trečiosios šalies pilietis, kuris „kitoje institucijoje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, pareiškė norą prašyti tarptautinės apsaugos, turi tarptautinės apsaugos prašytojo statusą, jo situacija šiame etape negali patekti į Direktyvos 2008/115 taikymo sritį.
99 Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 106 punkte, net jei VL sulaikymo sąlygos iki tos dienos, kai jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, buvo reglamentuojamos Direktyva 2008/115, nuo tos dienos jam taikomos Direktyvos 2013/32 26 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 1 dalis (pagal analogiją žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 210 ir 213 punktus).
100 Iš šių dviejų nuostatų, siejamų tarpusavyje, matyti, kad valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jis yra tarptautinės apsaugos prašytojas, ir kad sulaikymo priežastys, sąlygos ir garantijos, kuriomis gali naudotis sulaikyti prašytojai, turi atitikti Direktyvą 2013/33.
101 Šiuo klausimu pasakytina, kad šios direktyvos 8 ir 9 straipsniuose, siejamuose su jos 15 ir 20 konstatuojamosiomis dalimis, nustatyti valstybėms narėms suteiktų įgaliojimų sulaikyti ribojimai (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 61 ir 62 punktus ir 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo K., C‑18/16, EU:C:2017:680, 44 ir 45 punktus).
102 Pagal minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalį tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti sulaikytas tik tada, kai, individualiai įvertinus kiekvieną konkretų atvejį, paaiškėja, kad tai būtina, ir jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių priemonių. Vadinasi, nacionalinės institucijos gali sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją tik kiekvienu konkrečiu atveju patikrinusios, ar sulaikymas proporcingas juo siekiamiems tikslams (2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo K., C‑18/16, EU:C:2017:680, 48 punktas ir 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 258 punktas).
103 Tiesa, Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad sulaikymo pagrindai nustatomi nacionalinėje teisėje.
104 Vis dėlto iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje išsamiai išvardyti įvairūs sulaikymą pateisinantys pagrindai ir kiekvienas iš šių pagrindų atitinka konkretų poreikį ir yra savarankiško pobūdžio (2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 59 punktas, 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo K., C‑18/16, EU:C:2017:680, 42 punktas ir 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 250 punktas).
105 Be to, atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į laisvę svarbą ir į tokį šios teisės ribojimo tokia sulaikymo priemone sunkumą, naudojimosi ja apribojimai neturi viršyti to, kas griežtai būtina (2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 56 punktas ir 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo K., C‑18/16, EU:C:2017:680, 40 punktas).
106 Pagrindinėje byloje nurodytas VL sulaikymo pagrindas, t. y. aplinkybė, kad nebuvo įmanoma jo apgyvendinti humanitarinės pagalbos centre, neatitinka nė vieno iš šešių Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų sulaikymo pagrindų.
107 Taigi toks sulaikymo pagrindas prieštarauja šios direktyvos 8 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintiems reikalavimams, nes juo iš esmės pažeidžiamos materialinės priėmimo sąlygos, kurios turi būti užtikrinamos tarptautinės apsaugos prašytojui, kol nagrinėjamas jo tarptautinės apsaugos prašymas, ir nepaisoma nei minėtos direktyvos principų, nei tikslo (pagal analogiją žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 252 punktą).
108 Direktyvos 2013/33 18 straipsnio 9 dalies b punkte iš tikrųjų numatyta, kad tinkamai pagrįstais atvejais valstybės narės išimties tvarka kuo trumpesniam laikotarpiui materialinėms priėmimo sąlygoms gali nustatyti kitokius reikalavimus, nei numatyta šiame straipsnyje, kai paprastai turimos apgyvendinimo galimybės yra laikinai išnaudotos. Vis dėlto sulaikymas, kaip laisvės atėmimo priemonė, negali būti laikomas kitokiu materialinių priėmimo sąlygoms keliamu reikalavimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
109 Taip pat pasakytina, kad pagal 8 straipsnio 3 dalies d punktą sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją taikant grąžinimo procedūrą pagal Direktyvą 2008/115, siekiant parengti grąžinimą ir (arba) įvykdyti išsiuntimo procesą, leidžiama tik tuomet, jeigu atitinkama valstybė narė gali pagrįsti objektyviais kriterijais, be kita ko, kad prašytojas jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog jis prašosi tarptautinės apsaugos tik siekdamas, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo grąžinti vykdymas.
110 Nagrinėjamu atveju, pirma, kalbant apie galimybę pasinaudoti prieglobsčio procedūra, pažymėtina, kad, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 109 punkte, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teiginių, grindžiamų sulaikymo protokolu ir informacijos apie teises ir pagrindines galimybes apskųsti sprendimą dėl sulaikymo, matyti, jog iki VL apklausos ikiteisminio tyrimo teisme jis nebuvo informuotas apie galimybę pateikti tarptautinės apsaugos prašymą. Taigi ši apklausa ikiteisminio tyrimo teisme buvo vienintelė VL galimybė paprašyti tarptautinės apsaugos prieš apgyvendinant jį užsieniečių sulaikymo centre. Vadinasi, nėra svarbu, kad, kaip priminta šio sprendimo 66 punkte ir kaip tvirtina Ispanijos vyriausybė, šis asmuo turėjo galimybę tokį prašymą pateikti vėliau šiame centre.
111 Antra, nei sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra nieko, kas rodytų, kad nagrinėjamu atveju yra pagrįstų priežasčių manyti, jog prašytojas pateikė tarptautinės apsaugos prašymą tik siekdamas, kad būtų atidėtas sprendimo jį grąžinti vykdymas arba sutrukdyta jį išsiųsti iš šalies.
112 Galiausiai primintina, kad Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tarptautinės apsaugos prašytojas sulaikomas tik kuo trumpesnį laiką, o lieka sulaikytas tik tol, kol taikomi 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai (2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 62 punktas).
113 Šiomis aplinkybėmis į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2013/32 26 straipsnis ir Direktyvos 2013/33 8 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad neteisėtai šalyje esantis trečiosios šalies pilietis, pareiškęs norą prašyti tarptautinės apsaugos „kitoje institucijoje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, gali būti sulaikytas tik dėl Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalyje numatytų priežasčių.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
114 Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 6 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ikiteisminio tyrimo teismas, į kurį kreiptasi, kad jis priimtų sprendimą dėl neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio sulaikymo siekiant jį grąžinti, yra viena iš šioje nuostatoje nurodytų „kitų institucijų“, kurios gali gauti tarptautinės apsaugos prašymų, tačiau pagal nacionalinę teisę nėra kompetentingos juos registruoti.
2. Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antra ir trečia pastraipos turi būti aiškinamos taip, kad ikiteisminio tyrimo teismas, kaip „kita institucija“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi, pirma, informuoti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius apie tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo tvarką ir, antra, jei toks asmuo išreiškė ketinimą pateikti tokį prašymą, perduoti bylą kompetentingai registruoti tokius prašymus institucijai, kad šis asmuo galėtų pasinaudoti 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 17 straipsnyje numatytomis materialinėmis priėmimo sąlygomis ir sveikatos priežiūra.
3. Direktyvos 2013/32 26 straipsnis ir Direktyvos 2013/33 8 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad neteisėtai šalyje esantis trečiosios šalies pilietis, pareiškęs norą prašyti tarptautinės apsaugos „kitoje institucijoje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, gali būti sulaikytas tik dėl Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalyje numatytų priežasčių.
Parašai.