TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. gegužės 22 d.

Byla F‑99/06

Adelaida López Teruel

prieš

Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)

„Pareigūnai – Laikinojo nedarbingumo atostogos – Nepateisinamas neatvykimas į darbą – Nepriklausomo gydytojo nuomonė – Nepriklausomo gydytojo paskyrimo terminas“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo A. López Teruel prašo panaikinti 2005 m. spalio 20 d. sprendimą, kuriuo nurodyta, kad nuo 2005 m. balandžio 7 d. jos neatvykimas į darbą yra nepateisinamas, ir nurodoma nedelsiant jai grįžti į darbą.

Sprendimas: Panaikinti 2005 m. spalio 20 d. VRDT sprendimą tiek, kiek juo nepateisinamu laikomas ieškovės neatvykimas į darbą nuo 2005 m. vasario 8 d. iki 20 d. ir nuo balandžio 7 d. iki rugpjūčio 2 d. Atmesti likusią ieškinio dalį. Nurodyti VRDT padengti savo ir trečdalį ieškovės bylinėjimosi išlaidų.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Laikinojo nedarbingumo atostogos – Medicininis patikrinimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 dalies šešta pastraipa)

2.      Pareigūnai – Laikinojo nedarbingumo atostogos – Medicininis patikrinimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 dalies penkta ir septinta pastraipos)

3.      Pareigūnai – Laikinojo nedarbingumo atostogos – Medicininis patikrinimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 dalies septinta pastraipa)

4.      Pareigūnai – Principai – Gero administravimo principas

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis)

1.      Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 dalies šeštoje pastraipoje numatytas penkių dienų terminas, po kurio pareigūno gydytojui ir institucijos medicinos tarnybos pareigūnui vis dar nesusitarus, administracija gali vienašališkai paskirti nepriklausomą gydytoją pateikti nuomonę dėl medicininio patikrinimo, susijusio su laikinojo nedarbingumo atostogomis, skaičiuojamas nuo pirmojo pareigūnui atstovaujančio gydytojo ir administracijos paskirto gydytojo susitikimo, kurį nebūtinai inicijuoja pastarasis. Kadangi ši nuostata formuluota taip, kad neįmanoma tiksliai nustatyti, nuo kada teisės aktų leidėjas norėjo, kad būtų pradėtas skaičiuoti šis terminas, reikia atsižvelgti į jos ratio legis – sudaryti galimybę susitarti, taip užtikrinant, kad bus laikomasi pareigūno teisės į gynybą, kol nepriklausomas gydytojas pateiks nuomonę, ir taip pat užtikrinant greitą šios procedūros atlikimą, nes šio termino pradžia negali būti priklausoma tik nuo vienos iš dviejų šalių iniciatyvos.

Šis terminas yra ne orientacinis, o privalomas abiem šalims, nes jam pasibaigus administracija ne tik gali, bet ir privalo pasirinkti nepriklausomą gydytoją iš savarankiškai dirbančių gydytojų sąrašo. Tačiau jis nėra su viešąja tvarka susijęs terminas.

Kadangi nepriklausomo gydytojo nuomonės pateikimo procedūrą inicijuoja pareigūnas, jis, norėdamas užginčyti administracijos sprendimą vienašališkai paskirti nepriklausomą gydytoją, negali remtis tuo, kad gydytojas, kurį jis paskyrė jam atstovauti, neatsižvelgė į privalomą šio termino pobūdį. Nors praktikoje gali būti naudinga priminti institucijoje nedirbančiam gydytojui apie tokį trumpą terminą nepriklausomam gydytojui pasirinkti, to nepadarydama institucija nepažeidė vienos iš savo pareigų, nes laikoma, kad pareigūno gydytojas, sutikdamas jam atstovauti Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytoje nepriklausomo gydytojo nuomonės pateikimo procedūroje, taip pat sutinka su jos tvarka ir terminais.

(žr. 44, 46, 47, 50–52, 54 ir 97 punktus)

Nuoroda:

1967 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Collignon prieš Komisiją, 4/67, Rink. p. 469, 479 punktas.

2000 m. kovo 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rudolph prieš Komisiją, T‑197/98, Rink. VT p. I‑A‑55 ir II‑241, 41 punktas.

2.      Jeigu nepriklausomas gydytojas patvirtina institucijos surengto patikrinimo metu padarytą išvadą dėl pareigūno laikinojo nedarbingumo atostogų, šio neatvykimas į darbą negali būti laikomas nepateisinamu iki šio patikrinimo dienos, net jeigu šioje nuomonėje nurodyta, kad jo neatvykimas į darbą buvo nepateisinamas nuo ankstesnės datos. Nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 dalies septintos pastraipos pirmu sakiniu visos nepriklausomo gydytojo nuomonės dalys pripažįstamos privalomomis, šio privalomumo apimtis apibrėžta šios pastraipos dviejuose paskutiniuose sakiniuose, kur numatyta, kad neatvykimas į darbą laikomas nepateisinamu nuo šio patikrinimo dienos.

Tačiau atsižvelgiant į tai, kad labai trumpu terminu pradėti ir atlikti nepriklausomo gydytojo nuomonės pateikimo procedūrą siekiama užtikrinti, kad nepriklausomo gydytojo vizitas įvyktų kuo greičiau po institucijos surengto patikrinimo, bei į apdairumo pareigą, kurią Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 dalies penktos ir septintos pastraipų nuostatos numato ir administracijai, ir pareigūnui, tais atvejais, kai administracija nepateikia pareigūnui medicininio patikrinimo išvadų per protingą terminą, jo neatvykimas į darbą gali būti laikomas nepateisinamu tik nuo jų gavimo dienos, nes laikotarpis, kuriuo pareigūnas laukė išvadų negali būti laikomas nepateisinamu neatvykimo į darbą laikotarpiu.

(žr. 61–63 ir 65–67 punktus)

3.      Medicininis įvertinimas, pateiktas nepriklausomo gydytojo nuomonėje po medicininio patikrinimo, numatyto laikinojo nedarbingumo atostogų atveju, kaip ir pateiktasis medicininių ir invalidumo komisijų, turi būti laikomas galutiniu, jeigu jos buvo pateiktos be pažeidimų. Bendrijos teismas, kuris nevykdo šių medicininių išvadų patikrinimo, gali tik išnagrinėti, ar medicininio patikrinimo nuomonėje pateikti motyvai leidžia įvertinti argumentus, kuriais grindžiamos išvados ir ar nustatytas pakankamai tiesioginis ryšys tarp joje padarytų medicininių diagnozių ir išvadų.

(žr. 74–76 punktus)

Nuoroda:

1987 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jänsch prieš Komisiją, 277/94, Rink. p. 4923, 15 punktas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1992 m. vasario 27 d. Sprendimo Plug prieš Komisiją, T‑165/89, Rink. p. II‑367, 75 punktas; 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Nardone prieš Komisiją, T‑27/98, Rink. VT p. I‑A‑267 ir II‑1293, 30 punktas; 2000 m. birželio 16 d. Sprendimo C prieš Tarybą, T‑84/98, Rink. VT p. I‑A‑113 ir II‑497, 43 punktas; 2004 m. gegužės 12 d. Sprendimo Hecq prieš Komisiją, T‑191/01, Rink. VT p. I‑A‑147 ir II‑659, 62 punktas.

2006 m. birželio 28 d. Tarnautojų teismo sprendimo Beau prieš Komisiją, F‑39/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑51 ir II‑A‑1‑175, 35 punktas.

4.      Remiantis gero administravimo principu, priimdama sprendimą dėl pareigūno situacijos administracija privalo atsižvelgti į visus veiksnius, kurie gali lemti jos sprendimą, ir taip elgdamasi ji turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesą. Tačiau pats gero administravimo principas nesuteikia teisių asmenims, išskyrus, kai juo išreiškiamos specifinės teisės, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, pavyzdžiui, teisė, kad asmens reikalai būtų tvarkomi nešališkai, teisingai ir per įmanoma laiką, teisė būti išklausytam, teisė susipažinti su savo byla, teisė, kad sprendimai būtų pagrįsti.

(žr. 92 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 2001 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Area Cova ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, T‑196/99, Rink. p. II‑3597, 43 punktas; 2004 m. kovo 16 d. Sprendimo Afari prieš ECB, T‑11/03, Rink. VT p. I‑A‑65 ir II‑267, 42 punktas; 2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Tillack prieš Komisiją, T‑193/04, Rink. p. II‑3995, 127 punktas.