TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)
SPRENDIMAS
2010 m. spalio 12 d.(*)
„Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Diskriminavimo dėl amžiaus draudimas – Išeitinių išmokų nemokėjimas darbuotojams, turintiems teisę į senatvės pensiją“
Byloje C‑499/08
dėl Vestre Landsret (Danija) 2008 m. lapkričio 14 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2008 m. lapkričio 19 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Ingeniørforeningen i Danmark, veikianti Ole Andersen naudai,
prieš
Region Syddanmark,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai A. Tizzano, J. N. Cunha Rodrigues, K. Lenaerts, J.‑C. Bonichot, A. Arabadjiev, teisėjai G. Arestis, A. Borg Barthet, M. Ilešič, J. Malenovský, L. Bay Larsen, P. Lindh (pranešėja) ir T. von Danwitz,
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. vasario 23 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Ingeniørforeningen i Danmark, veikiančios O. Andersen naudai, atstovaujamos advokato K. Schioldann,
– Region Syddanmark, atstovaujamos advokato M. Ulrich,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Bering Liisberg ir B. Weis Fogh,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir J. Möller,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Iván,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. M. Wissels ir M. de Mol,
– Europos Komisijos, atstovaujamos N. B. Rasmussen, J. Enegren ir S. Schønberg,
susipažinęs su 2010 m. gegužės 6 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 2 ir 6 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Ingeniørforeningen i Danmark ir Region Syddanmark dėl O. Andersen atleidimo iš darbo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisės aktai
3 Direktyvos 2000/78 25 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Diskriminavimo dėl amžiaus draudimas yra svarbiausia Užimtumo gairėse išdėstytų tikslų įgyvendinimo ir darbo jėgos įvairovės skatinimo priemonė. Vis dėlto tam tikromis aplinkybėmis galima pateisinti skirtingą požiūrį dėl amžiaus, todėl reikia priimti specialias nuostatas, kurios galėtų būti skirtingos, atsižvelgiant į valstybėse narėse susiklosčiusią padėtį. Todėl būtina įžvelgti skirtingo požiūrio, kurį pateisina teisėta užimtumo politika, darbo rinka ir profesinio mokymo tikslai, ir diskriminacijos, kuri turi būti uždrausta, skirtumus.“
4 Pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį jos „tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.
5 Direktyvos 2000/78 2 straipsnyje, pavadintame „Diskriminacijos sąvoka“, nustatyta:
„1. Šioje direktyvoje vienodo požiūrio principas reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.
2. Šio straipsnio 1 dalyje:
a) tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu;
b) netiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrą religiją ar įsitikinimus išpažįstantys, tam tikrą negalią turintys, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent:
i) tas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis; arba
ii) tam tikrą negalią turinčių asmenų atžvilgiu darbdavys, asmuo arba organizacija, kuriems yra taikoma ši direktyva, pagal nacionalinius teisės aktus yra įpareigoti imtis atitinkamų priemonių, atitinkančių 5 straipsnyje išdėstytus principus, kad būtų pašalinti dėl tokių sąlygų, taikomų kriterijų ar praktikos susidarę nepatogumai.
<...>“
6 Direktyvos 2000/78 3 straipsnio, pavadinto „Taikymo sritis“, 1 dalyje nurodyta:
„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:
a) įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar darbo sąlygoms, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą;
b) galimybei gauti visų rūšių ir visų lygių profesinį orientavimą, profesinį mokymą, sudėtingesnį profesinį mokymą ir perkvalifikavimą, įskaitant praktinę darbo patirtį;
c) įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą;
d) narystei ir dalyvavimui darbuotojų ar darbdavių organizacijose ar kitose organizacijose, kurių nariai turi tam tikrą profesiją, įskaitant tokių organizacijų teikiamą naudą.“
7 Pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio, pavadinto „Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas“, 1 dalį:
„1. Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
Toks skirtingas poveikis, be kitų dalykų, gali apimti:
a) specialių sąlygų nustatymą siekiant įsidarbinti ir profesinio mokymo, įdarbinimui ir darbui, įskaitant atleidimą iš darbo ir apmokėjimo sąlygas, jaunimui, pagyvenusio amžiaus asmenims ir už priežiūrą atsakingiems asmenims, siekiant skatinti jų profesinę integraciją ir užtikrinti jų apsaugą;
b) minimalaus amžiaus, profesinės patirties ar darbo stažo nustatymą siekiant įsidarbinti arba gauti tam tikrų su darbu susijusių privilegijų;
c) maksimalaus įdarbinimo amžiaus nustatymą, paremtą su konkrečiomis pareigomis susijusiam mokymui keliamais reikalavimais arba su poreikiu nustatyti atitinkamą išdirbtą laikotarpį iki išėjimo į pensiją.
2. Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad amžiaus, kurio sulaukus suteikiama arba įgyjama teisė gauti senatvės ar invalidumo pensiją, nustatymas pagal profesinės socialinės apsaugos sistemas, įskaitant pagal šias sistemas nustatomą skirtingą darbuotojų amžių arba sudaromas darbuotojų grupes arba nustatomas darbuotojų kategorijas, ir pagal tokias sistemas aktuariniams apskaičiavimams taikomi su amžiumi susiję kriterijai nelaikomi diskriminacija dėl amžiaus, jei dėl to nepradedama diskriminuoti dėl lyties.“
Nacionalinės teisės aktai
8 Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų (lov om retsforholdet mellem arbejdsgivere og funktionærer (funktionærloven)) 2a straipsnyje nustatytos toliau nurodomos nuostatos, susijusios su specialiomis išeitinėmis išmokomis:
„1. Jei atleidžiamas iš darbo darbuotojas, kuris nuolat dirbo toje pačioje bendrovėje 12, 15 ar 18 metų, darbdavys, pasibaigus darbo sutarties galiojimui, darbuotojui išmoka sumą, kuri atitinkamai lygi vieno, dviejų arba trijų mėnesių atlyginimui.
2. 1 dalyje išdėstyta nuostata netaikoma, jei pasibaigus darbo sutarties galiojimui darbuotojas turi teisę į senatvės pensiją.
3. Pasibaigus darbo sutarties galiojimui nemokama jokia išeitinė išmoka, jei darbuotojas gaus senatvės pensiją iš darbdavio ir jeigu į pensijų fondą jis įstojo nesulaukęs 50 metų amžiaus.
<...>“
9 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad pagal nusistovėjusią nacionalinių teismų praktiką teisė į specialią išeitinę išmoką prarandama, jei privatus pensijų fondas, į kurį darbdavys moka įmokas, leidžia mokėti senatvės pensiją išeinant iš darbo, net jei darbuotojas nepageidauja pasinaudoti šia teise į pensiją. Taip yra net tuomet, kai pensijos suma sumažinama ankstesnio išėjimo į pensiją atveju.
10 Direktyva 2000/78 į nacionalinę teisę buvo perkelta 2004 m. gruodžio 22 d. Įstatymu Nr. 1417, kuriuo iš dalies keičiamas Įstatymas dėl diskriminacijos užimtumo srityje draudimo (lov om ændring af lov om forbud mod forskelsbehandling på arbejdsmarkedet m. v.).
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
11 O. Andersen į darbą Sønderjyllands Amtsråd, kuri tapo Region Syddanmark (Pietų Danijos regionas), buvo priimtas 1979 m. sausio 1 dieną.
12 2006 m. sausio 22 d. Region Syddanmark informavo O. Andersen apie sprendimą atleisti jį iš darbo pasibaigus pranešime nustatytam terminui – jis baigėsi 2006 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje. Šis atleidimas iš darbo, pasibaigus arbitražinei procedūrai, buvo pripažintas piktnaudžiavimu.
13 Pasibaigus darbo santykiams su Region Syddanmark, O. Andersen, tuomet būdamas 63 metų amžiaus, nusprendė nepasinaudoti teise išeiti į pensiją ir kompetentingose įstaigose užsiregistravo kaip asmuo, ieškantis darbo.
14 2006 m. spalio 2 d. O. Andersen savo ankstesnio darbdavio paprašė išmokėti trijų mėnesių atlyginimo dydžio specialią išeitinę išmoką, nurodydamas, kad pas jį dirbo daugiau kaip 18 metų.
15 2006 m. spalio 14 d. Region Syddanmark atmetė šį prašymą remdamasis Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalimi, nes O. Andersen galėjo gauti darbdavio finansuotą pensiją.
16 Ingeniørforeningen i Danmark, profesinė sąjunga, veikanti O. Andersen naudai, pateikė ieškinį dėl šio sprendimo Vestre Landsret (Vakarų regioninis teismas). Kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, ieškovas pagrindinėje byloje teigia, kad Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalis yra diskriminacinė priemonė vyresnių nei 60 metų darbuotojų atžvilgiu, kuri nesuderinama su Direktyvos 2000/78 2 ir 6 straipsniais, tačiau Region Syddanmark tai ginčija.
17 Šiomis aplinkybėmis Vestre Landsret nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos 2000/78 <...> 2 ir 6 straipsniuose nustatytas tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos draudimas dėl amžiaus turi būti aiškinamas taip, kad valstybė narė negali palikti tokios teisinės padėties, pagal kurią darbdavys, atleidęs iš darbo darbuotoją, toje pačioje bendrovėje be pertraukos išdirbusį 12, 15 ar 18 metų, privalo pasibaigus darbuotojo darbo sutarties galiojimui išmokėti sumą, lygią atitinkamai vieno, dviejų ar trijų mėnesių atlyginimui, tačiau ši išmoka nemokama, jei darbuotojas, pasibaigus jo darbo sutarties galiojimui, turi teisę gauti senatvės pensiją iš pensijų fondo, į kurį darbdavys mokėjo įmokas?“
Dėl prejudicinio klausimo
18 Siekiant atsakyti į prejudicinį klausimą reikia patikrinti, ar toks nacionalinės teisės aktas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, ir, jei taip, ar jis yra diskriminacinė priemonė, pagrįsta amžiumi, kuri atitinkamai gali būti laikoma pateisinama pagal minėtos direktyvos 6 straipsnį.
19 Siekiant visų pirma atsakyti į klausimą, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamam teisės aktui taikoma Direktyva 2000/78, pažymėtina, jog iš šios direktyvos pavadinimo, preambulės, turinio ir tikslo matyti, kad ja siekiama nustatyti bendrą struktūrą, kad kiekvienam asmeniui būtų užtikrintas vienodas požiūris „užimtumo ir profesinėje srityje“, suteikiant jam veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, pagrįstos vienu iš 1 straipsnyje nurodytų motyvų, įskaitant amžių.
20 Konkrečiau kalbant, iš Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, kad ji, atsižvelgiant į Sąjungai suteiktą kompetenciją, taikoma „visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas“, kiek tai susiję, be kita ko, su „įdarbinimu ir darbo sąlygomis, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą“.
21 Apskritai atimant teisę gauti specialias išeitines išmokas iš visos darbuotojų kategorijos, Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalimi daromas poveikis šių darbuotojų atleidimo iš darbo sąlygoms Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Taigi šis punktas taikomas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė ginče, dėl kurio kreiptasi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą.
22 Antra, kalbant apie tai, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamoje teisės nuostatoje įtvirtintas skirtingas požiūris dėl amžiaus, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalį šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš jos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos. Jos 2 straipsnio 2 dalies a punkte patikslinama, kad šio straipsnio 1 dalies taikymo tikslais tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš tos pačios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje elgiamasi su kitu asmeniu.
23 Šioje byloje Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalimi iš tam tikrų darbuotojų faktiškai atimama teisė į specialią išeitinę išmoką remiantis tik tuo, kad jie atleidimo iš darbo dieną gali pasinaudoti teise į darbdavio mokamą senatvės pensiją iš fondo, į kurį darbuotojas įstojo dar nesulaukęs 50 metų amžiaus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad priimant į senatvės pensijų sistemą taikoma minimalaus amžiaus sąlyga – O. Andersen atveju tai yra 60 metų amžius, apibrėžtas kolektyvinėje sutartyje. Taigi ši nuostata grindžiama kriterijumi, kuris neatsiejamai susijęs su darbuotojų amžiumi.
24 Iš to matyti, kad nagrinėjamoje nacionalinės teisės nuostatoje įtvirtintas amžiaus kriterijumi tiesiogiai grindžiamas skirtingas požiūris Direktyvos 2000/78 1 straipsnio ir 2 straipsnio 2 dalies a punkto prasme.
25 Trečia, reikia išnagrinėti, ar šis požiūrio skirtumas gali būti pateisinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 6 straipsnį.
26 Šiuo klausimu Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtinta, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtus užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
27 Siekiant įvertinti pagrindinėje byloje nagrinėjamo teisės akto tikslo teisėtumą, pažymėtina, viena vertus, kad specialiomis išeitinėmis išmokomis siekiama, kaip tai remdamasis Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų projekto motyvų santrauka nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, padėti vyresnio amžiaus darbuotojams, turintiems didelį stažą pas tą patį darbdavį, susirasti naują darbą. Kita vertus, nors įstatymų leidėjas siekė mokėti šią išmoką tik darbuotojams, kuriems atleidimo iš darbo dieną nebuvo skirta senatvės pensija, iš šio teisės akto parengiamųjų darbų, kuriuos pacitavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, matyti, jog šis apribojimas grindžiamas išvada, kad asmenys, kuriems buvo skirta senatvės pensija, paprastai nusprendžia pasitraukti iš darbo rinkos.
28 Rašytinėse pastabose Danijos vyriausybė pažymėjo, kad Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalyje nustatytas apribojimas paprastu ir racionaliu būdu garantuoja, jog darbdaviai nemokės atleistiems darbuotojams, turintiems didelį darbo stažą, dvigubos kompensacijos, kuri nepadės siekiant jokio tikslo užimtumo politikos srityje.
29 Darbuotojų, turinčių didelį stažą įmonėje, apsaugos ir profesinės reintegracijos pagalbos tikslas, kurio siekiama skiriant specialią išeitinę išmoką, priklauso teisėtų tikslų socialinės politikos ir užimtumo srityse kategorijai Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies prasme.
30 Pagal šią nuostatą tie tikslai gali pateisinti nuo diskriminavimo dėl amžiaus draudimo principo nukrypstantį skirtingą požiūrį, susijusį visų pirma su „specialių sąlygų nustatymu siekiant įsidarbinti <...> įskaitant <...> atleidimo iš darbo ir apmokėjimo sąlygas, <...> vyresnio amžiaus darbuotojams <...>, siekiant paskatinti jų profesinę integraciją arba užtikrinti jų apsaugą“.
31 Todėl tokie tikslai, kokių siekiama pagrindinėje byloje nagrinėjamu teisės aktu, iš principo turi būti laikomi „objektyviai ir tinkamai“, „atsižvelgiant į nacionalinės teisės reikalavimus“, kaip tai numatyta Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, pateisinančiais skirtingą požiūrį dėl amžiaus.
32 Atsižvelgiant į šios nuostatos sąlygas, dar reikia patikrinti, ar priemonės, kurios buvo įgyvendintos siekiant šio tikslo, yra „tinkamos ir būtinos“. Šiuo atveju reikia išnagrinėti, ar Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalis leidžia pasiekti įstatymų leidėjo nustatytus tikslus užimtumo politikos srityje, nepadarant pernelyg didelės žalos teisėtiems darbuotojų interesams, kurie dėl šios nuostatos praranda teisę į šią išmoką, nes gali pasinaudoti teise į senatvės pensiją iš pensijų fondo, į kurį darbdavys mokėjo įmokas (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 16 d. Sprendimo Palacios de la Villa, C‑411/05, Rink. p. I‑8531, 73 punktą).
33 Šiuo klausimu reikia pabrėžti, jog valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkdamos priemones, kurios būtų tinkamos pasiekti jų tikslus socialinės politikos ir užimtumo srityse (2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Mangold, C‑144/04, Rink. p. I‑9981, 63 punktas ir minėto Sprendimo Palacios de la Villa 68 punktas). Tačiau dėl šios diskrecijos nediskriminavimo dėl amžiaus principo įgyvendinimas neturi tapti beprasmis (2009 m. kovo 5 d. Sprendimo Age Concern England, C‑388/07, Rink. p. I‑1569, 51 punktas).
34 Taigi skirti specialias išeitines išmokas vien darbuotojams, kurie atleidimo iš darbo momentu negaus darbdavio finansuotos senatvės pensijos, nėra neprotinga atsižvelgiant į įstatymų leidėjo siekiamą tikslą – suteikti sustiprintą apsaugą darbuotojams, kurių perėjimas į naują darbo vietą yra delikatus reikalas, atsižvelgiant į jų stažą įmonėje. Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalis taip pat leidžia apriboti piktnaudžiavimo galimybes, pavyzdžiui, neleisti darbuotojui pasinaudoti išmoka, skirta padėti susirasti naują darbą, nors iš tiesų jis ketina išeiti į pensiją.
35 Todėl darytina išvada, kad tokia nuostata, kokia įtvirtinta Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalyje, nėra akivaizdžiai netinkama siekiant įstatymų leidėjo nustatyto teisėto užimtumo politikos tikslo.
36 Dar reikia patikrinti, ar ši priemonė viršija tai, kas būtina pasiekti įstatymo leidėjo užsibrėžtą tikslą.
37 Šiuo klausimu iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šalių pagrindinėje byloje ir Danijos vyriausybės paaiškinimų matyti, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją, kurią jis turi socialinės politikos ir užimtumo srityje, siekė suderinti teisėtus, bet tarpusavyje prieštaraujančius interesus.
38 Pagal šiuos paaiškinimus įstatymų leidėjas suderino darbuotojų, kurie, atsižvelgiant į stažą įmonėje, paprastai yra vyresnio amžiaus, apsaugą su jaunesnių darbuotojų, kurie neturi teisės į specialias išeitines išmokas, apsauga. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyti 2004 m. lapkričio 22 d. Įstatymo Nr. 1417, kuriuo Direktyva 2000/78 buvo perkelta į nacionalinę teisę, parengiamieji darbai šiuo klausimu rodo, kad įstatymų leidėjas atsižvelgė į tai, kad speciali išeitinė išmoka, kaip darbuotojų kategorijos, apibrėžtos atsižvelgiant į jų stažą, sustiprintos apsaugos instrumentas, yra tam tikra skirtingo požiūrio jauniausių darbuotojų nenaudai forma. Danijos vyriausybė pažymėjo, kad Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalyje nustatytos specialios išeitinės išmokos taikymo srities apribojimas leidžia neviršijant to, kas būtina, priimti socialinės politikos priemonę, kuri netaikoma jauniausiems darbuotojams.
39 Be to, minėta vyriausybė nurodė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama priemone siekiama suderinti darbuotojų apsaugos ir darbdavių interesus. Pagrindinėje byloje atsižvelgiant į proporcingumo principą ir būtinybę kovoti su piktnaudžiavimais nagrinėjama priemone siekiama užtikrinti, kad speciali išeitinė išmoka būtų mokama tik asmenims, kuriems ji skirta, t. y. tiems asmenims, kurie ir toliau nori užsiimti profesine veikla, tačiau kuriems dėl amžiaus paprastai sunkiau susirasti naują darbą. Ši priemonė taip pat leidžia išvengti situacijos, kai darbdaviai būtų įpareigoti skirti specialią išeitinę išmoką asmenims, kuriems po atleidimo iš darbo jie mokės senatvės pensiją.
40 Iš šių aplinkybių matyti, kad Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalis tiek, kiek ja darbuotojams, kurie atleisti gaus darbdavio mokamą senatvės pensiją, nesuteikiama teisė į specialią išeitinę išmoką, neviršija to, kas būtina siekiant jos tikslų.
41 Tačiau ši išvada neleidžia visapusiškai atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą. Iš tikrųjų jis pažymėjo, kad šia nuostata asmenims, kurie faktiškai gaus savo darbdavio mokamą senatvės pensiją, prilyginami asmenys, kurie turi teisę į tokią pensiją.
42 Aišku, kad Danijos įstatymų leidėjas ėmėsi priemonių siekdamas išvengti, kad toks draudimas nepadarytų pernelyg didelės žalos teisėtiems darbuotojų interesams. Iš tikrųjų nuo 1996 m. Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalyje numatyta, kad draudimas pasinaudoti specialia išeitine išmoka netaikomas darbuotojams, kurie į darbdavio mokamų senatvės pensijų fondą įstojo sulaukę 50 metų amžiaus. Taigi ši nuostata leidžia skirti išmoką darbuotojams, kurie, nors ir turi teisę į pensiją, vis dėlto savo profesinės pensijų sistemos nariais nebuvo taip ilgai, kad galėtų tikėtis pensijos sumos, galinčios jiems užtikrinti pakankamas pakeičiančias pajamas.
43 Vis dėlto Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalimi teisė į specialią išeitinę išmoką faktiškai atimama visiems darbuotojams, kurie atleidimo momentu turi teisę į senatvės pensiją iš pensijų fondo, į kurį darbdavys mokėjo įmokas, ir kurie į šį fondą įstojo nesulaukę 50 metų amžiaus. Reikia išnagrinėti, ar toks draudimas neviršija to, kas būtina užsibrėžtiems tikslams pasiekti.
44 Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Danijos vyriausybės paaiškinimų matyti, kad šis draudimas grindžiamas idėja, jog paprastai darbuotojai pasitraukia iš darbo rinkos, kai tik įgyja teisę į darbdavio mokamą senatvės pensiją iš fondo, ir jei į šį fondą jie įstojo nesulaukę 50 metų amžiaus. Atsižvelgiant į šį su amžiumi susijusį vertinimą, darbuotojas, kuris, nors ir tenkina reikalavimus, kad gautų darbdavio mokamą senatvės pensiją, pageidauja jos laikinai atsisakyti, kad toliau tęstų savo profesinę karjerą, negali gauti specialios išeitinės išmokos, nors ji skirta jį apsaugoti. Taigi siekiant teisėto tikslo išvengti, kad ši išmoka nebūtų mokama asmenims, neieškantiems naujos darbo vietos, tačiau kurie gaus pakeičiančias pajamas profesinės sistemos mokamos senatvės pensijos forma, nagrinėjama priemone iš atleistų iš darbo darbuotojų, kurie nori likti darbo rinkoje, atimama teisė į šią išmoką vien dėl to, kad jie, visų pirma atsižvelgiant į amžių, turi teisę į tokią pensiją.
45 Ši priemonė apsunkina darbuotojams, kurie turi teisę į senatvės pensiją, vėliau įgyvendinti savo teisę dirbti, nes pereinamuoju laikotarpiu ieškant naujo darbo jie, priešingai nei kiti ekvivalentišką stažą turintys darbuotojai, neturi teisės į specialią išeitinę išmoką.
46 Be to, pagrindinėje byloje nagrinėjama priemone visai darbuotojų kategorijai, apibrėžtai pagal amžiaus kriterijų, draudžiama laikinai atsisakyti darbdavio mokamos senatvės pensijos ir vietoje jos gauti specialią išeitinę išmoką, kuri skirta padėti susirasti naują darbą. Taigi šia priemone šie darbuotojai gali būti priversti sutikti gauti sumažintą senatvės pensiją, palyginti su ta, kurią galėtų gauti išdirbę iki vyresnio amžiaus, todėl ilgalaikėje perspektyvoje šie darbuotojai praranda dideles pajamas.
47 Darytina išvada, kad pagal Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalį uždraudžiant mokėti specialią išeitinę išmoką darbuotojui, kuris, nors ir gali pasinaudoti darbdavio mokama pensija, tačiau nori laikinai atsisakyti teisės į tokią pensiją, kad galėtų siekti tolesnės profesinės karjeros, gali būti padaryta pernelyg didelė žala tokioje padėtyje esančių darbuotojų teisėtiems interesams ir viršyta tai, kas būtina šioje nuostatoje užsibrėžtiems socialinės politikos tikslams pasiekti.
48 Todėl skirtingas požiūris, išplaukiantis iš Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų 2a straipsnio 3 dalies, negali būti pateisintas remiantis Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalimi.
49 Tad į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2000/78 2 straipsnis ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos darbuotojai, turintys teisę į jų darbdavio mokamą senatvės pensiją iš pensijų fondo, į kurį jie įstojo nesulaukę 50 metų amžiaus, vien dėl šios priežasties negali gauti specialios išeitinės išmokos, skirtos palengvinti darbuotojų, turinčių didesnį nei dvylikos metų stažą įmonėje, profesinę reintegraciją.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 2 straipsnis ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos darbuotojai, turintys teisę į jų darbdavio mokamą senatvės pensiją iš pensijų fondo, į kurį jie įstojo nesulaukę 50 metų amžiaus, vien dėl šios priežasties negali gauti specialios išeitinės išmokos, skirtos palengvinti darbuotojų, turinčių didesnį nei dvylikos metų stažą įmonėje, profesinę reintegraciją.
Parašai.