Language of document : ECLI:EU:F:2007:202

TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. lapkričio 20 d.

Byla F‑120/05

Antonis Kyriazis

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Mokėjimo sąlygos – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytos sąlygos“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo A. Kyriazis prašo, pirma, panaikinti 2005 m. spalio 12 d. Komisijos sprendimą atmesti jo skundą, kuriuo prašoma skirti ekspatriacijos išmoką, antra, pripažinti jo teisę gauti minėtą išmoką atgaline data nuo 2005 m. kovo 1 d. ir, trečia, pripažinti jo teisę gauti minėtą išmoką ateityje.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Mokėjimo sąlygos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)

2.      Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Mokėjimo sąlygos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)

3.      Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Mokėjimo sąlygos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)

1.      Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antrą įtrauką tam, kad ekspatriacijos išmoka būtų mokama, reikia, jog suinteresuotas asmuo penkerių metų laikotarpį, pasibaigusį prieš šešis mėnesius iki įsidarbinimo, nuolat negyventų ir neužsiimtų savo pagrindine profesine veikla įdarbinimo valstybėje. Iš šios nuostatos matyti, kad pareigūno atveju šioje nuostatoje numatytas šešių mėnesių laikotarpis turi pasibaigti tuojau pat prieš jam pradedant eiti pareigas.

Tokį pažodinį Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros pastraipos aiškinimą patvirtina teleologinis šios nuostatos aiškinimas. Šį šešių mėnesių laikotarpį reikia aiškinti atsižvelgiant į jo tikslą išvengti situacijos, kai pareigūnai, kurie nuolat ir praktiškai visą referencinį laikotarpį gyveno ar savo pagrindinę profesinę veiklą vykdė pageidaujamo įdarbinimo valstybėje, nuolatinę gyvenamąją vietą ar pagrindinės profesinės veiklos vykdymo vietą pakeičia tik prieš pat pradėdami eiti pareigas. Siekiant išvengti tokios rizikos šešių mėnesių laikotarpis turi pasibaigti tuojau pat prieš pradedant eiti pareigas.

Kiek tai susiję su referencinio laikotarpio apibrėžimu, šis bendras penkerių metų laikotarpis nebūtinai turi būti nepertraukiamas, bet gali būti padalytas į įvairius etapus, jei suinteresuotas asmuo praeityje dirbo valstybei ar tarptautinei organizacijai.

(žr. 24, 25 ir 31 punktus)

Nuoroda:

1989 m. spalio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Atala-Palmerini prieš Komisiją, 201/88, Rink. p. 3109, 2 ir 6 punktai.

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 2001 m. gegužės 3 d. Sprendimo Liaskou prieš Tarybą, T‑60/00, Rink. VT p. I‑A‑107 ir II‑489, 42, 43, 45 ir 50 punktai; 2007 m. birželio 19 d. Sprendimo Asturias Cuerno prieš Komisiją, T‑473/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑0000 ir II‑A‑2‑0000, 72 punktas.

2.      Nuolatinė gyvenamoji vieta, į kurią pateikiama nuoroda Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkte tam, kad būtų galima mokėti ekspatriacijos išmoką, yra vieta, kurioje suinteresuotas asmuo įkūrė nuolatinį ar įprastą savo interesų centrą, siekdamas paversti jį nuolatiniu. Siekiant nustatyti nuolatinę gyvenamąją vietą svarbu atsižvelgti į visas su ja susijusias faktines aplinkybes.

Atsisakymo mokėti ekspatriacijos išmoką atveju pareigūnas turi įrodyti, kad tenkina Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytas sąlygas jai gauti, ir tam privalo pateikti visus įrodymus. Šiuo atžvilgiu ir esant faktinėms aplinkybėms, patvirtinančioms nuolatinę gyvenamąją vietą įdarbinimo valstybėje narėje referenciniu laikotarpiu, nepakanka atvykimų į kitą valstybę narę, siekiant pasirengti į ją persikelti ir rasti ten darbą, kaip nepakanka ir įvairių kitų aplinkybių, patvirtinančių ryšius su šia valstybe, kurie yra įprasti ryšiai tarp pareigūno ir jo gimtinės.

(žr. 47, 48, 53, 56, 58 ir 59 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo sprendimai: 1984 m. spalio 9 d. Sprendimo Witte prieš Parlamentą, 188/83, Rink. p. 3465, 5, 9 ir 11 punktai; 1994 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Magdalena Fernández prieš Komisiją, C‑452/93 P, Rink. p. I‑4295, 22 punktas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1993 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Magdalena Fernández prieš Komisiją, T‑90/92, Rink. p. II‑971, 30 punktas; minėto Sprendimo Liaskou prieš Tarybą 62–64 punktai; 2004 m. gruodžio 13 d. Sprendimo E prieš Komisiją, T‑251/02, Rink. VT p. I‑A‑359 ir II‑1643, 61 punktas; 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Recalde Langarica prieš Komisiją, T‑283/03, Rink. VT p. I‑A‑235 ir II‑1075, 142 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo De Bustamante Telloprieš Tarybą, T‑368/03, Rink. VT p. I‑A‑321 ir II‑1439, 60 ir 62 punktai ir nurodyta teismo praktika; 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Koistinen prieš Komisiją, T‑259/04, Rink. VT p. I-A-2-177 ir II‑A‑2‑879, 34 punktas; 2007 m. gegužės 16 d. Sprendimo F prieš Komisiją, T‑324/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑0000 ir II‑A‑2‑0000, 63 ir 87 punktai.

2007 m. rugsėjo 26 d. Tarnautojų teismo sprendimo Salvador Roldán prieš Komisiją, F‑129/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 59 punktas ir nurodyta teismo praktika.

3.      Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos paskutiniame sakinyje įtvirtintos ekspatriacijos išmokos mokėjimo išimties negalima apriboti taip, kad ji būtų taikoma tik asmenims, kurie buvo kitos valstybės ar tarptautinės organizacijos darbuotojai, nes joje kalbama apie visas „aplinkybes, kylančias dėl darbo kitoje valstybėje arba tarptautinėje organizacijoje“. Tačiau tik aplinkybės, kai tarp suinteresuoto asmens ir atitinkamos organizacijos ar valstybės yra tiesioginis teisinis ryšys, atitinka aplinkybes, kurias apima darbo tarptautinėje organizacijoje sąvoka, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

Bendrijos institucijai nepriklausančios privačios bendrovės įsikišimas, kaip tarpininkės neleidžia daryti išvados, kad tarp darbuotojo ir Bendrijos institucijos egzistavo tiesioginis teisinis ryšys.

(žr. 74, 75, 77 ir 78 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Diamantaras prieš Komisiją, T‑72/94, Rink. VT p. I‑A‑285 ir II‑865, 52 punktas; minėto Sprendimo Liaskouprieš Tarybą 50 punktas; 2002 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Nevin prieš Komisiją, T‑127/00, Rink. VT p. I‑A‑149 ir II‑781, 51 punktas; minėto Sprendimo Asturias Cuerno prieš Komisiją 45 ir 48–52 punktai.