GENERALINIO ADVOKATO
EVGENI TANCHEV IŠVADA,
pateikta 2018 m. birželio 28 d.(1)
Byla C‑216/18 PPU
Minister for Justice and Equality
prieš
LM
(Teismų sistemos trūkumai)
(High Court (Aukštasis teismas, Airija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis – Atsisakymo vykdyti pagrindai – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 straipsnis – Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą – Teisinė valstybė – ESS 7 straipsnis – Pagrįstas Komisijos pasiūlymas, kuriuo Taryba raginama konstatuoti, kad kilo aiškus pavojus, jog Lenkijos Respublika gali šiurkščiai pažeisti vieną iš ESS 2 straipsnyje nurodytų vertybių“
Turinys
I. Įvadas
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Chartija
2. Europos Sąjungos sutartis
3. Pagrindų sprendimas
B. Airijos teisė
III. Faktinės aplinkybės ir procesas pagrindinėje byloje
IV. Analizė
A. Dėl priimtinumo
B. Dėl esmės
1. Pirminės pastabos
2. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
a) Ar Europos arešto orderio vykdymas turi būti atidėtas, jei kyla ne Chartijos 4 straipsnio, o jos 47 straipsnio antros pastraipos realaus pažeidimo pavojus?
b) Ar dėl bet kurio Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos pažeidimo, kad ir kokio šiurkštumo jis būtų, reikia atidėti Europos arešto orderio vykdymą?
1) Įžanga
2) Akivaizdaus teisingumo paneigimo reikalavimas
3) Akivaizdaus teisingumo paneigimo apibūdinimas atsižvelgiant į teismų nepriklausomumą
c) Ar vykdančioji teisminė institucija turi konstatuoti, kad suinteresuotajam asmeniui gresia akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus?
1) Įžanga ir šalių pastabos
2) Reikalavimas atlikti atskirą tyrimą
3) Kaip įrodyti, kad suinteresuotajam asmeniui išduodančiojoje valstybėje narėje gresia realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus?
3. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
V. Išvada
I. Įvadas
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Lenkijos teismų sistemos raida ir reformomis(2), į kurias atsižvelgdama Europos Komisija 2017 m. gruodžio 20 d. priėmė pagrįstą pasiūlymą, ragindama Europos Sąjungos Tarybą remiantis ESS 7 straipsnio 1 dalimi konstatuoti, jog kilo aiškus pavojus, kad Lenkijos Respublika gali šiurkščiai pažeisti vieną iš ESS 2 straipsnyje nurodytų valstybėms narėms bendrų vertybių – teisinės valstybės principą(3) (toliau – pagrįstas Komisijos pasiūlymas).
2. ESS 7 straipsnyje numatyta procedūra, jei yra užbaigiama, t. y. jei Taryba konstatuoja, kad valstybė narė šiurkščiai ir nuolat pažeidžia ESS 2 straipsnyje nurodytas vertybes, leidžia sustabdyti tam tikras teises, kurias ši valstybė narė turi pagal Sutartis. Tokia procedūra dar niekada nebuvo pradėta ir juo labiau užbaigta. Pagrįstas Komisijos pasiūlymas – tai pirmasis tokios rūšies bandymas ir kol kas Taryba nėra priėmusi sprendimo, kurį šiuo pasiūlymu buvo raginama priimti.
3. Nagrinėjamu atveju dėl L. M., suinteresuotojo asmens pagrindinėje byloje, Lenkijos teismai pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimą 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos(4), iš dalies pakeistą 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR(5) (toliau – pagrindų sprendimas), yra išdavę tris arešto orderius. L. M. teigia, kad dėl Lenkijos teismų sistemos reformų, kurios išnagrinėtos pagrįstame Komisijos pasiūlyme, kyla pavojus, kad šioje valstybėje narėje jis negalės pasinaudoti teise į teisingą bylos nagrinėjimą, ir tvirtina, kad šis pavojus kliudo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui perduoti jį Lenkijos valdžios institucijoms.
4. Bet pagal tarpusavio pripažinimo principą valstybės narės privalo vykdyti bet kurį Europos arešto orderį(6). Vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti tokį orderį tik išsamiai išvardytais privalomojo nevykdymo atvejais, numatytais pagrindų sprendimo 3 straipsnyje, arba neprivalomojo nevykdymo atvejais, nurodytais pagrindų sprendimo 4 ir 4a straipsniuose(7).
5. Vis dėlto 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 98 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad jei vykdančioji teisminė institucija konstatuoja, jog asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, kyla realus nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojus, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4 straipsnį, šio orderio vykdymas turi būti atidėtas. Darydamas šią išvadą Teisingumo Teismas rėmėsi, viena vertus, 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomone 2/13 (Europos Sąjungos prisijungimas prie EŽTK) (EU:C:2014:2454, 191 punktas), kurioje pripažino, kad „išimtinėmis aplinkybėmis“ gali būti nustatyti tarpusavio pripažinimo ir pasitikėjimo principų apribojimai, ir, kita vertus, pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią šis sprendimas „nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises“, visų pirma įtvirtintas Chartijoje(8).
6. Vis dėlto minėtame Sprendime Aranyosi ir Căldăraru Teisingumo Teismas apibrėžia Europos arešto orderio vykdymo atidėjimą, nurodydamas, kad vykdančioji teisminė institucija turi atlikti dviejų etapų tyrimą.
7. Pirmajame etape vykdančioji teisminė institucija turi konstatuoti, kad išduodančiojoje valstybėje narėje yra realus nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojus dėl „real[ių] sistemin[ių] ar apibendrint[ų] [bendrų] trūkum[ų], susijus[ių] su tam tikromis asmenų grupėmis arba su tam tikrais sulaikymo centrais“(9). Tam, kad konstatuotų tokius trūkumus, ji turi remtis „objektyviais, patikimais ir tinkamai atnaujintais duomenimis apie išduodančioje valstybėje narėje vyraujančias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas“, pirmiausia „tarptautinių teismų, pavyzdžiui, [Europos Žmogaus Teisių Teismo] sprendim[ais], išduodančiosios valstybės narės teismų sprendim[ais] ir sprendim[ais], ataskait[omis] ir kit[ais] dokument[ais], parengt[ais] Europos Tarybos arba Jungtinių Tautų sistemai priklausančių organų“(10).
8. Antrajame etape vykdančioji teisminė institucija turi įsitikinti, jog yra svarių ir neginčijamų priežasčių manyti, kad asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, atsižvelgiant į pirmesniame punkte nurodytas priežastis patirs atitinkamą pavojų. Iš tikrųjų „vien tai, kad yra <…> sistemin[ių] ar apibendrint[ų] [bendrų] trūkumų, susijus[ių] su tam tikromis asmenų grupėmis arba su tam tikrais sulaikymo centrais <…>, nebūtinai reiškia, kad konkrečiu atveju susijęs asmuo patirs nežmonišką arba žeminantį elgesį, jei bus perduotas <…>“(11). Taigi remdamasi pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalimi vykdančioji teisminė institucija turi paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos suteikti papildomos informacijos apie atitinkamo asmens laikymo laisvės atėmimo vietoje sąlygas. Jei remdamasi šia informacija vykdančioji teisminė institucija mano, kad atitinkamam asmeniui negresia realus nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojus, ji turi vykdyti Europos arešto orderį. Jei, priešingai, remdamasi šia informacija ji konstatuoja, kad atitinkamam asmeniui toks pavojus gresia, ji turi atidėti šio orderio vykdymą.
9. Šioje byloje pagrindinė teisė, kuri, prašomo perduoti asmens teigimu, gali būti pažeista išduodančiojoje valstybėje narėje – tai ne nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas, nagrinėtas minėtame Sprendime Aranyosi ir Căldăraru, o kaip minėta, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Teisingumo Teismo pirmiausia klausiama, ar, esant tokiai situacijai, vykdytinas antrasis Sprendime Aranyosi ir Căldăraru apibrėžto tyrimo etapas. Kitaip tariant, Teisingumo Teismo klausiama, ar tam, kad vykdančioji teisminė institucija turėtų atidėti Europos arešto orderio vykdymą, ji privalo konstatuoti, viena vertus, kad Lenkijos teismų sistemoje yra trūkumų, dėl kurių kyla realus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo pavojus, ir, kita vertus, kad atitinkamam asmeniui gresia toks pavojus, ar pakanka, kad ji konstatuotų, jog Lenkijos teismų sistemoje yra trūkumų, neprivalėdama įsitikinti, kad toks pavojus gresia atitinkamam asmeniui.
10. Šis klausimas labai svarbus, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis pagrįstu Komisijos pasiūlymu ir dviem Europos demokratijos per teisę komisijos (toliau – Venecijos komisija) nuomonėmis(12), pažymi, kad šie trūkumai yra nuolatiniai.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Chartija
11. Chartijos 47 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“ nustatyta:
„Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.
Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas.
Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą.“
2. Europos Sąjungos sutartis
12. ESS 2 straipsnis suformuluotas taip:
„Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.“
13. ESS 7 straipsnyje nurodyta:
„1. Remdamasi pagrįstu vieno trečdalio valstybių narių, Europos Parlamento arba Europos Komisijos pasiūlymu, Taryba, spręsdama keturių penktadalių savo narių balsų dauguma ir gavusi Europos Parlamento pritarimą, gali nutarti, jog iškilo aiškus pavojus, kad kuri nors valstybė narė gali šiurkščiai pažeisti 2 straipsnyje nurodytas vertybes. Prieš priimdama tokį nutarimą, Taryba išklauso tą valstybę narę ir, spręsdama ta pačia tvarka, gali teikti jai rekomendacijas.
Taryba reguliariai tikrina, ar toliau yra vadovaujamasi tais motyvais, kuriais buvo grindžiamas toks nutarimas.
2. Europos Vadovų Taryba, remdamasi trečdalio valstybių narių arba Europos Komisijos pasiūlymu ir gavusi Europos Parlamento pritarimą, gali vieningai nuspręsti, kad kuri nors valstybė narė šiurkščiai ir nuolat pažeidžia 2 straipsnyje nurodytas vertybes; prieš tai Taryba paprašo atitinkamą valstybę narę pateikti savo pastabas.
3. Taryba, priėmusi sprendimą pagal šio straipsnio 2 dalį, kvalifikuota balsų dauguma gali nuspręsti sustabdyti atitinkamos valstybės narės tam tikras Sutartis taikant atsirandančias teises, įskaitant tos valstybės narės vyriausybės atstovo Taryboje balsavimo teises. Taip darydama Taryba atsižvelgia į tokio teisių sustabdymo galimus padarinius fizinių ir juridinių asmenų teisėms bei pareigoms.
Atitinkamos valstybės narės įsipareigojimai pagal Sutartis visais atvejais išlieka tai valstybei privalomi.
4. Taryba kvalifikuota balsų dauguma vėliau gali nuspręsti pakeisti arba panaikinti priemones, kurių buvo imtasi pagal 3 dalį, jei pasikeitė padėtis, privertusi jų imtis.
5. Balsavimo tvarka, šio straipsnio tikslais taikoma Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai ir Tarybai, nustatoma Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 354 straipsnyje.“
3. Pagrindų sprendimas
14. Pagrindų sprendimo 10 konstatuojamojoje dalyje pažymima:
„Europos arešto orderio mechanizmas remiasi aukštu [dideliu] valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Jo įgyvendinimą galima sustabdyti tik tuo atveju, jei viena iš valstybių narių sunkiai [šiurkščiai] ir nuolat pažeidinėja Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalyje išdėstytus principus, Tarybos nustatytus [o Europos Vadovų Taryba tuos pažeidimus konstatuoja] pagal minėtos sutarties 7 straipsnio 1 dalį, ir dėl to atsiranda jos 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos pasekmės.“
15. Pagrindų sprendimo 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ nurodyta:
„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [sulaikytų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.
2. Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.
3. Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje.“
B. Airijos teisė
16. 2003 m. Europos arešto orderio įstatymo, kuriuo perkeltas pagrindų sprendimas(13), 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Pagal šį įstatymą asmuo neturi būti perduotas, jeigu:
a) jo perdavimas būtų nesuderinamas su valstybės įsipareigojimais pagal:
i) [Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos] konvenciją arba
ii) [Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos] konvencijos protokolus;
b) jį perdavus būtų pažeista kuri nors Konstitucijos nuostata <…>“
III. Faktinės aplinkybės ir procesas pagrindinėje byloje
17. Dėl Lenkijos piliečio L. M. Lenkijos Respublikoje yra išduoti trys Europos arešto orderiai.
18. Pirmąjį Europos arešto orderį(14) 2012 m. birželio 4 d. išdavė Sąd Okręgowy w Poznaniu (Poznanės apygardos teismas, Lenkija) dėl L. M. traukimo baudžiamojon atsakomybėn už dvi nusikalstamas veikas, kvalifikuotas atitinkamai kaip „svaigalų, pirmtakų, pakaitalų arba psichotropinių medžiagų neteisėta gamyba, perdirbimas ir kontrabanda arba prekyba jais“ ir „dalyvavimas organizuotoje nusikalstamoje grupėje arba susivienijime, kurio tikslas – vykdyti nusikalstamas veikas“. Šiame arešto orderyje nurodyta, kad nuo 2002 m. iki 2006 m. pavasario L. M. Poznanėje ir Vloclaveke dalyvavo organizuotoje nusikalstamoje grupėje, siekiančioje, be kita ko, neteisėtai prekiauti narkotikais stambiu mastu. Per tą laikotarpį jis pardavė mažiausiai 50 kg amfetamino už mažiausiai 225 000 Lenkijos zlotų (PLN), mažiausiai 200 000 ekstazio tablečių už mažiausiai 290 000 PLN ir mažiausiai 3,5 kg marihuanos už mažiausiai 47 950 PLN.
19. Antrąjį Europos arešto orderį(15) 2012 m. vasario 1 d. išdavė Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) dėl L. M. traukimo baudžiamojon atsakomybėn už dvi nusikalstamas veikas, abi kvalifikuotas kaip „neteisėta prekyba narkotikais ir psichotropinėmis medžiagomis“. Šiame arešto orderyje nurodyta, kad 2007 m. vasarą L. M. į Nyderlandus patiekė iš pradžių mažiausiai 6 kg, paskui – mažiausiai 5 kg marihuanos. Išduodančiosios teisminės institucijos rašte patikslinta, kad marihuana, L. M. patiekta kitiems organizuotos nusikalstamos grupės, kuriai jis pats priklausė, nariams, vėliau buvo jam parduota, kad jis paskirstytų ją Lenkijoje.
20. Trečiąjį Europos arešto orderį(16) 2013 m. rugsėjo 26 d. išdavė Sąd Okręgowy w Włocławku (Vloclaveko apygardos teismas, Lenkija) dėl L. M. traukimo baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamą veiką, kvalifikuotą kaip „svaigalų, pirmtakų, pakaitalų arba psichotropinių medžiagų neteisėta gamyba, perdirbimas ir kontrabanda arba prekyba jais“. Šiame arešto orderyje nurodyta, kad nuo 2006 m. liepos mėn. iki 2007 m. lapkričio mėn. L. M. Vloclaveke dalyvavo parduodant mažiausiai 30 kg amfetamino už mažiausiai 150 000 PLN, mažiausiai 55 000 ekstazio tablečių už mažiausiai 81 000 PLN ir mažiausiai 7,5 kg marihuanos mažiausiai už 105 250 PLN.
21. 2017 m. gegužės 5 d. L. M. buvo sulaikytas Airijoje. Jis prieštaravo dėl perdavimo Lenkijos valdžios institucijoms, remdamasis pirmiausia tuo, kad dėl neseniai įvykusių Lenkijos teismų sistemos ir prokuratūros reformų jam šioje valstybėje gresia realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, pažeidžiant 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnį.
22. Kurį laiką užtrukus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, dėl sunkumų, susijusių su teisine pagalba, advokato pakeitimu ir atidėjimo prašymų, kad būtų galima pateikti naujus įrodymus ir naują informaciją apie Lenkijoje vykdomus teisės aktų pakeitimus, 2018 m. vasario 1 ir 2 d. High Court (Aukštasis teismas, Airija) surengė posėdį. 2018 m. kovo 12 d. sprendime High Court (Aukštasis teismas) nusprendė, kad reikia kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti pagrindų sprendimą, ir paprašė šalių pagrindinėje byloje pateikti pastabas dėl klausimų, kuriuos jis ketino pateikti Teisingumo Teismui.
23. 2018 m. kovo 23 d. sprendime High Court (Aukštasis teismas), remdamasis pagrįstu Komisijos pasiūlymu ir Venecijos komisijos nuomonėmis, nusprendė, kad per pastaruosius dvejus metus Lenkijos Respublikos vykdomais teisės aktų pakeitimais, bendrai vertinant, buvo pažeista bendra teisinės valstybės vertybė, nurodyta ESS 2 straipsnyje. Minėtas teismas padarė išvadą, kad kyla realus pavojus, jog suinteresuotasis asmuo pagrindinėje byloje Lenkijoje negalės pasinaudoti teise į teisingą bylos nagrinėjimą, nes šioje valstybėje nebėra užtikrinamas teismų nepriklausomumas ir Lenkijos Konstitucijos laikymasis.
24. High Court (Aukštasis teismas) kyla klausimas, ar vykdytinas 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198) apibrėžto tyrimo antrasis etapas, jei išduodančiojoje valstybėje narėje esama teismų sistemos trūkumų, reiškiančių teisinės valstybės principo pažeidimą. High Court (Aukštasis teismas) yra tos nuomonės, kad tokiu atveju antrojo tyrimo etapo vykdyti nereikia. Iš tikrųjų būtų neprotinga reikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog šie trūkumai turi įtakos nagrinėjant jo bylą.
25. Be to, High Court (Aukštasis teismas) mano, kad dėl sisteminio aptariamų trūkumų pobūdžio išduodančioji teisminė institucija negali suteikti suinteresuotajam asmeniui jokių konkrečių garantijų, kuriomis galėtų būti panaikintas šiam asmeniui gresiantis pavojus. Būtų neprotinga reikalauti garantijų dėl to, kas palaikys baudžiamąjį kaltinimą, kokie konkretūs teisėjai nagrinės bylą ir galimus apeliacinius skundus, arba garantijos, kad bus laikomasi Konstitucinio Teismo sprendimo, kuriame konstatuojama, kad tam tikra nuostata, kuri gali turėti įtakos suinteresuotojo asmens teismo procesui, prieštarauja Konstitucijai.
26. Taigi High Court (Aukštasis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Neatsižvelgiant į Teisingumo Teismo išvadas 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198), ar, kai nacionalinis teismas nustato, kad yra įtikinamų įrodymų, jog išduodančiojoje valstybėje narėje sąlygos nesuderinamos su pagrindine teise į teisingą bylos nagrinėjimą, nes pati teisingumo sistema išduodančiojoje valstybėje narėje nebeveikia pagal teisinės valstybės principą, vykdančioji teisminė institucija turi toliau konkrečiai ir tiksliai vertinti, ar suinteresuotajam asmeniui kils neteisingo bylos nagrinėjimo pavojus, nes jo byla bus nagrinėjama pagal teisinės valstybės principą nebeveikiančioje sistemoje?
2. Jei taikant nustatytą kriterijų reikia konkrečiai įvertinti, ar prašomam perduoti asmeniui kyla realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, ir jei nacionalinis teismas nusprendė, kad sistemingai pažeidžiamas teisinės valstybės principas, ar nacionalinis teismas, kaip vykdančioji teisminė institucija, privalo kreiptis į išduodančiąją teisminę instituciją dėl papildomos informacijos pateikimo, kad galėtų įsitikinti, jog nėra pavojaus, kad suinteresuotojo asmens byla bus nagrinėjama neteisingai? Jei privalo, kokių garantijų turėtų reikalauti vykdančioji teisminė institucija, kad byla būtų nagrinėjama teisingai?“
27. 2018 m. balandžio 12 d. Teisingumo Teismas, remdamasis savo Procedūros reglamento 107 straipsnio 1 dalimi, nusprendė taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
28. Remdamasis savo Procedūros reglamento 109 straipsnio 3 dalimi Teisingumo Teismas taip pat nusprendė paprašyti Lenkijos Respublikos raštu pateikti su šia byla susijusius naudingus patikslinimus.
29. Dėl prejudicinių klausimų rašytines pastabas pateikė pareiškėjas, suinteresuotasis asmuo pagrindinėje byloje, Komisija ir pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 109 straipsnio 3 dalį – Lenkijos Respublika. Šios šalys, taip pat Ispanijos Karalystė, Vengrija ir Nyderlandų Karalystė buvo išklausytos 2018 m. birželio 1 d. teismo posėdyje.
IV. Analizė
A. Dėl priimtinumo
30. Lenkijos vyriausybė teigia, kad problema hipotetinė, nes nėra jokio pagrindo, kuriuo, remiantis teise į teisingą bylos nagrinėjimą, būtų pateisinamas atsisakymas vykdyti aptariamus Europos arešto orderius. Ji aiškiai neteigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, tačiau remdamasi tuo daro išvadą, kad Teisingumo Teismas neturėtų atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus. Vengrijos vyriausybė savo ruožtu teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes problema hipotetinė.
31. Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik jei akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, jei problema hipotetinė arba jei Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus(17).
32. Šiuo atžvilgiu iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir jo struktūros matyti, kad prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra grindžiama prielaida, jog nacionaliniuose teismuose iš tiesų nagrinėjama byla ir joje jie turi priimti sprendimą, kuriame galės būti atsižvelgta į prejudicinį sprendimą. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateisina ne galimybė pateikti patariamąją nuomonę bendro pobūdžio ar hipotetiniais klausimais, o poreikis veiksmingai išspręsti ginčą(18).
33. Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismo klausiama, ar tam, kad vykdančioji teisminė institucija turėtų atidėti Europos arešto orderio vykdymą, pakanka, kad ji konstatuotų, jog dėl išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos trūkumų esama realaus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo pavojaus, ar ji privalo ir įsitikinti, kad toks pavojus kyla prašomam perduoti asmeniui. Teisingumo Teismo taip pat klausiama, kokią informaciją ir garantijas vykdančioji teisminė institucija prireikus turi gauti iš išduodančiosios teisminės institucijos, kad būtų išvengta šio pavojaus. Dėl L. M. Lenkijos teismai yra išdavę tris Europos arešto orderius, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra tos nuomonės, jog Lenkijos teismų sistemos trūkumai tokie dideli, kad pažeistas teisinės valstybės principas. Taigi L. M. perdavimas išduodančiajai teisminei institucijai priklauso nuo Teisingumo Teismo atsakymo į prejudicinius klausimus. Vadinasi, šių klausimų negalima laikyti hipotetiniais.
34. Taigi, mano nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti priimtinu.
B. Dėl esmės
1. Pirminės pastabos
35. Pabrėžtina, kad Teisingumo Teismas neturi spręsti dėl realaus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo pavojaus atsižvelgiant į Lenkijos teismų sistemos trūkumus, t. y. dėl 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198) apibrėžto tyrimo pirmojo etapo. Būtent vykdančioji teisminė institucija turi nuspręsti dėl tokio pavojaus. Iš tikrųjų pagal šio sprendimo 88 punktą vykdančioji teisminė institucija, turėdama duomenų apie realų nežmoniško arba žeminančio elgesio pavojų išduodančiojoje valstybėje, turi įvertinti tokio pavojaus buvimą.
36. Dėl Lenkijos teisės aktų atitikties Sąjungos teisei, pirmiausia Chartijos nuostatoms, Teisingumo Teismas turi pareikšti nuomonę tik nagrinėdamas ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo(19). Tačiau tokiu atveju priimdamas sprendimą Teisingumo Teismas prireikus konstatuotų Sąjungos teisės normos pažeidimą, o ne tokios normos pažeidimo pavojų.
37. Taip pat patikslintina, kad negalima teigti, jog tol, kol Taryba nepriėmė sprendimo, kuriame, remiantis ESS 7 straipsnio 1 dalimi, konstatuojama, kad esama aiškaus pavojaus, jog Lenkijos Respublika pažeis teisinės valstybės principą, vykdančioji teisminė institucija negali atlikti šios išvados 35 punkte aprašyto vertinimo.
38. Iš tikrųjų, pirma, vertinimo, kurį prireikus atliks Taryba pagal ESS 7 straipsnio 1 dalį, dalykas nėra toks pats, kaip vertinimo, kurį atlieka vykdančioji teisminė institucija tyrimo, apibrėžto 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198), pirmajame etape. Remdamasi ESS 7 straipsnio 1 dalimi Taryba vertina, ar esama aiškaus pavojaus, kad bus šiurkščiai pažeistos ESS 2 straipsnyje nurodytos vertybės, t. y. pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms. O minėtame Sprendime Aranyosi ir Căldăraru, vykdančioji teisminė institucija vertino, ar esama realaus pavojaus, kad bus pažeista ne kuri nors iš valstybėms narėms bendrų vertybių, o pagrindinė teisė – nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo draudimas.
39. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar tam, kad jis turėtų atidėti Europos arešto orderio vykdymą, pakanka konstatuoti, jog „išduodančiojoje valstybėje narėje sąlygos nesuderinamos su pagrindine teise į teisingą bylos nagrinėjimą, nes pati teisingumo sistema [šioje valstybėje narėje] nebeveikia pagal teisinės valstybės principą“(20). Taigi Teisingumo Teismo klausiama dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo pasekmių, o ne dėl vertybės, kuri yra teisinė valstybė, pažeidimo pasekmių.
40. Tiesa, nagrinėjamu atveju Komisija priėmė pagrįstą pasiūlymą, nerimaudama dėl teismų nepriklausomumo ir valdžių atskyrimo, taigi dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą(21). Tačiau šios teisės pažeidimo išduodančiojoje valstybėje narėje pavojus gali grėsti net jei šioje valstybėje narėje nėra pažeidžiamas teisinės valstybės principas. Todėl, mano manymu, neginčijama, kad šios išvados 38 punkte minėtų Tarybos ir vykdančiosios teisminės institucijos atliekamų vertinimų dalykas nėra tas pats.
41. Antra, Tarybos konstatavimo, kad esama aiškaus pavojaus, jog bus šiurkščiai pažeistos ESS 2 straipsnyje nurodytos vertybės, pasekmės nėra tokios pačios, kaip vykdančiosios teisminės institucijos konstatavimo, kad gresia realus pavojus, jog bus pažeista pagrindinė teisė, pasekmės.
42. Iš tikrųjų Tarybos konstatavimo, kad esama aiškaus pavojaus, jog valstybė narė šiurkščiai pažeis ESS 2 straipsnyje nurodytas vertybes, vienintelė pasekmė ta, kad Europos Vadovų Taryba, remdamasi ESS 7 straipsnio 2 dalimi, prireikus gali konstatuoti, jog šios vertybės yra šiurkščiai ir nuolat pažeidžiamos. Taigi remdamasi tik pažeidimo, o ne tiesiog pažeidimo pavojaus konstatavimu Taryba gali pagal ESS 7 straipsnio 3 dalį sustabdyti tam tikras atitinkamos valstybės narės teises, atsirandančias taikant ESS ir SESV. Ji pirmiausia gali sustabdyti pagrindų sprendimo taikymą šios valstybės narės atžvilgiu, kaip numatyta jo 10 konstatuojamojoje dalyje.
43. O konstatavimas, kad esama paprasčiausio realaus pavojaus, jog bus pažeistas nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas, įpareigoja vykdančiąją teisminę instituciją atidėti Europos arešto orderio vykdymą. Tačiau ji gali sustabdyti tik konkretaus Europos arešto orderio vykdymą(22).
44. Taigi pritariu Nyderlandų vyriausybei, per posėdį teigusiai, kad ESS 7 straipsnyje numatytos procedūros funkcija yra visai kita nei tyrimo, kurį atlieka vykdančioji teisminė institucija, taikydama 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimą Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198). Ši procedūra leidžia Sąjungai imtis veiksmų, jei valstybė narė šiurkščiai ir nuolat pažeidžia vertybes, kuriomis grindžiama Sąjunga. O šis tyrimas leidžia vykdančiajai teisminei institucijai apsaugoti asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, pagrindines teises.
45. Trečia, pažymėtina, kad ESS 7 straipsnio 1 dalyje nenumatytas terminas, per kurį Taryba, gavusi pagrįstą pasiūlymą, turi priimti sprendimą, kuriame konstatuojama, kad esama aiškaus pavojaus, jog bus šiurkščiai pažeistos ESS 2 straipsnyje nurodytos vertybės. Joje taip pat nenumatyta, kad jei Taryba mano, jog tokio pavojaus nėra, ji turi priimti atitinkamą sprendimą. Todėl manyti, kad tol, kol Taryba nepriima sprendimo pagal ESS 7 straipsnio 1 dalį, vykdančioji teisminė institucija negali vertinti, ar esama realaus pavojaus, kad išduodančiojoje valstybėje narėje bus pažeista pagrindinė teisė, reiškia drausti šiai institucijai mažiausiai neribotą laiką atidėti Europos arešto vykdymą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pagrįstas Komisijos pasiūlymas buvo priimtas 2017 m. gruodžio 20 d. ir Taryba iki šiol nepriėmė jokio sprendimo, remdamasi ESS 7 straipsnio 1 dalimi(23).
2. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
46. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar vykdytinas tyrimo, apibrėžto 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198), antrasis etapas, jeigu išduodančioji valstybė narė pažeidžia „pagrindinę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą“. Pačiame klausime nenurodyta, kokiame teisės akte įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuose daroma nuoroda į EŽTK 6 straipsnį.
47. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nors, kaip patikslinama ESS 6 straipsnio 3 dalyje, pagrindinės teisės, kurias garantuoja EŽTK, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus ir nors, kaip nustatyta Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje, Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK užtikrinamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokios pačios, kaip ir nurodytųjų šioje konvencijoje, vis dėlto pastaroji, kol Sąjunga prie jos neprisijungė, nėra į jos teisės sistemą formaliai integruota teisės priemonė(24).
48. Vis dėlto iš Su pagrindinių teisių chartija susijusių išaiškinimų(25), matyti, kad Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, susijusią su teise į teisingą bylos nagrinėjimą.
49. Todėl reikia remtis vien Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa(26).
50. Taigi Teisingumo Teismo klausiama, ar tam, kad vykdančioji teisminė institucija turėtų atidėti Europos arešto orderio vykdymą, pakanka, kad ji konstatuotų, jog dėl išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos trūkumų esama realaus pavojaus(27), kad bus pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, ar ji turi ir įsitikinti, kad šis pavojus gresia asmeniui, dėl kurio išduotas šis orderis.
51. Siekdamas į tai atsakyti visų pirma iškelsiu klausimą, ar Europos arešto orderio vykdymas gali būti atidėtas, jei kyla ne Chartijos 4 straipsnio, aptariamo 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198), o Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos realaus pažeidimo pavojus. Kadangi, mano nuomone, į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai, toliau nagrinėsiu klausimą, ar bet kuris teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimas gali lemti tokio orderio vykdymo atidėjimą, ar tik itin šiurkštus pažeidimas, kaip antai akivaizdus teisingumo paneigimas. Galiausiai nagrinėsiu klausimą, ar vykdytinas antrasis tyrimo, apibrėžto minėtame Sprendime Aranyosi ir Căldăraru, etapas, jei dėl išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos trūkumų esama realaus pavojaus, kad bus akivaizdžiai paneigtas teisingumas (nes realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, mano nuomone, yra reikšmingas kriterijus). Iškart norėčiau pažymėti, kad manau, jog tokiu atveju antrasis tyrimo etapas vykdytinas.
a) Ar Europos arešto orderio vykdymas turi būti atidėtas, jei kyla ne Chartijos 4 straipsnio, o jos 47 straipsnio antros pastraipos realaus pažeidimo pavojus?
52. Minister for Justice and Equality (Teisingumo ir lygybės ministras, Airija) (toliau – ministras), Nyderlandų vyriausybė, Lenkijos vyriausybė(28) ir Komisija yra tos nuomonės, kad dėl Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos pažeidimo pavojaus gali atsirasti pareiga atidėti Europos arešto orderio vykdymą. L. M., kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir, atrodo, Ispanijos vyriausybė, mano, kad tai akivaizdu(29).
53. Atsižvelgdamas į šio klausimo svarbą manau, kad jį būtina išnagrinėti.
54. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad tarpusavio pripažinimo principas, kuris yra teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“(30), pats yra grindžiamas valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principu. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonėje 2/13 (Europos Sąjungos prisijungimas prie EŽTK) (EU:C:2014:2454, 191 ir 192 punktai), pagal valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principą reikalaujama, be kita ko, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė narė preziumuotų, jog, išskyrus atvejus, „kai yra išimtinių aplinkybių“, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės, pirmiausia šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių. Todėl valstybės narės negali, išskyrus „išimtinius atvejus“, tikrinti, ar kita valstybė narė konkrečiu atveju iš tikrųjų paisė Sąjungos garantuojamų pagrindinių teisių.
55. Kaip minėta(31), būtent galimybe, „kai yra išimtinių aplinkybių“, taikyti tarpusavio pripažinimo ir pasitikėjimo principų apribojimus bei pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi rėmėsi Teisingumo Teismas, 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198) nuspręsdamas dėl pareigos atidėti Europos arešto orderio vykdymą. Tokie apribojimai įrodo, kad tarpusavio pasitikėjimas nėra aklas pasitikėjimas(32).
56. Tarpusavio pripažinimo principo apribojimai iki šiol buvo leidžiami tik dėl Chartijos 4 straipsnyje įtvirtintos teisės, kalbant tiek apie Europos arešto orderio vykdymą, tiek apie prieglobsčio prašytojo perdavimą remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 604/2013(33) valstybei narei, kuri atsakinga už jo prašymo nagrinėjimą(34).
57. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Chartijos 4 straipsnyje nustatytas nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas yra absoliutus(35), tačiau apie teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, to paties pasakyti negalima. Iš tikrųjų ši teisė gali būti ribojama(36).
58. Vis dėlto, mano manymu, remiantis tuo negalima daryti išvados, kad Chartijos 47 straipsnio pažeidimo pavojus negali lemti Europos arešto orderio vykdymo atidėjimo. Tokia yra ir generalinės advokatės E. Sharpston nuomonė(37).
59. Iš tikrųjų, pirma, pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje nėra jokios nuorodos į tai, kad valstybės narės, įgyvendindamos šį sprendimą, privalo paisyti vien pamatinių teisių, kurios visai negali būti ribojamos, kaip antai nurodytų Chartijos 4 straipsnyje.
60. Antra, primintina, kad pagrindų sprendime nustatyta perdavimo tarp teisminių institucijų sistema, pakeitusi ekstradiciją tarp valstybių narių, pagal kurią buvo būtinas politinių institucijų kišimasis ir vertinimas(38).
61. Taigi vien sprendimui, priimtam užbaigiant teismo procesą, atitinkantį Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje nustatytus reikalavimus, mano nuomone, gali būti taikomas tarpusavio pripažinimo principas pagal pagrindų sprendimą.
62. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad 2017 m. kovo 9 d. Sprendime Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2017:193, 54 punktas), tiesa, susijusiame ne su pagrindų sprendimo, o su Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012(39), išaiškinimu, Teisingumo Teismas nurodė, kad „tarpusavio pasitikėjimo principo laikymasis vykdant teisingumą Sąjungos valstybėse narėse, kuriuo pagrįstas [Reglamento „Briuselis Ia“] taikymas, be kita ko, reiškia, kad teismo sprendimai, kuriuos prašoma vykdyti kitoje valstybėje narėje, turėjo būti priimti vykstant teismo procesui, per kurį užtikrinamas nepriklausomumas ir nešališkumas, taip pat laikomasi rungimosi principo“(40).
63. Be to, mano manymu, Europos arešto orderių tarpusavio pripažinimas reiškia, kad bausmės, kurias įvykdyti siekiant jie buvo išduoti, turi būti skirtos pasibaigus teismo procesui, atitinkančiam, be kita ko, nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimus, nurodytus Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje. Dėl baudžiamojo persekiojimo tikslu išduotų Europos arešto orderių pažymėtina, kad jiems, mano nuomone, turi būti taikomas toks pats reikalavimas kaip ir išduotiesiems siekiant įvykdyti bausmę. Iš tikrųjų jų vykdymas reiškia, kad baudžiamąjį persekiojimą išdavimo valstybėje narėje vykdys nepriklausoma ir nešališka teisminė institucija.
64. Beje, taip mano ir generalinis advokatas M. Bobek, teigiantis, jog „tam, kad galėtų dalyvauti Europos tarpusavio pripažinimo sistemoje (nesvarbu, kokioje srityje – baudžiamosios, civilinės ar administracinės teisės), nacionaliniai teismai turi atitikti visus kriterijus, pagal kuriuos Sąjungos teisėje apibrėžiamas „teismas“, taip pat ir jo nepriklausomumo kriterijų“. Remdamasis tuo generalinis advokatas M. Bobek daro išvadą, kad jei „valstybės narės teismai nebe[gali] užtikrinti teisės į teisingą bylos nagrinėjimą“, „tarpusavio pasitikėjimo principo negalima [nebegalima] taikyti“, taigi „tarpusavio pripažinimo principas savaime“ nebėra taikomas(41).
65. Taigi, jei esama realaus pavojaus, kad išduodančiojoje valstybėje narėje vyksiantis procesas neatitiks Chartijos 47 straipsnyje nurodytų reikalavimų, sąlyga, kuria grindžiama pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga vykdyti bet kurį Europos arešto orderį, nėra įvykdyta. Taigi dėl Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos pažeidimo išduodančiojoje valstybėje narėje pavojaus gali būti uždrausta vykdyti Europos arešto orderį(42).
66. Trečia, Europos Žmogaus Teisių Teismas draudžia susitariančiajai valstybei išsiųsti asmenį, jei šiam paskirties šalyje gresia realus pavojus ne tik patirti elgesį, kuris draudžiamas pagal EŽTK 3 straipsnį(43), ar būti nubaustam mirties bausme(44), pažeidžiant EŽTK 2 straipsnį ir EŽTK Protokolo Nr. 13 1 straipsnį(45), bet ir susidurti su akivaizdžiu teisingumo paneigimu, pažeidžiant EŽTK 6 straipsnį(46).
67. Taigi, mano nuomone, dėl Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos pažeidimo pavojaus gali atsirasti pareiga atidėti Europos arešto orderio vykdymą.
68. Vis dėlto atsižvelgiant į išimtinį aplinkybių, kuriomis, kaip nurodyta 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonėje 2/13 (Europos Sąjungos prisijungimas prie EŽTK) (EU:C:2014:2454, 191 punktas), leidžiami tarpusavio pripažinimo principo apribojimai, kyla klausimas, ar Europos arešto orderio vykdymą reikia atidėti, jei esama realaus pavojaus, kad bus pažeista Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, ar jį reikia atidėti tik tuo atveju, jei esama realaus pavojaus, kad ši nuostata bus pažeista itin šiurkščiai.
b) Ar dėl bet kurio Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos pažeidimo, kad ir kokio šiurkštumo jis būtų, reikia atidėti Europos arešto orderio vykdymą?
1) Įžanga
69. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Airijos teisę vykdančioji teisminė institucija neturi perduoti atitinkamo asmens, jei esama realaus pavojaus, kad išduodančiojoje valstybėje narėje šio asmens atžvilgiu bus akivaizdžiai paneigtas teisingumas(47).
70. Airijos jurisprudencija atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Iš tikrųjų Sprendime Soering prieš Jungtinę Karalystę šis teismas nusprendė, kad „sprendime dėl ekstradicijos išimtiniais atvejais [gali] būti keliamas klausimas, susijęs su [EŽTK 6 straipsniu], jei besislapstantis asmuo susiduria su akivaizdžiu teisingumo paneigimu arba jam gresia pavojus su tuo susidurti“(48).
71. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neklausia Teisingumo Teismo, ar Europos arešto orderio vykdymą reikia atidėti, jei esama realaus pavojaus, kad bus pažeista Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, ar jį reikia atidėti tik tuo atveju, jei esama realaus pavojaus, kad ši nuostata bus pažeista itin šiurkščiai, kaip antai akivaizdžiai paneigiant teisingumą, mano manymu, šį klausimą būtina išnagrinėti. Iš tikrųjų jis kyla iš šios išvados 52–68 punktuose išnagrinėto klausimo. Be to, antrajame prejudiciniame klausime aiškiai minimas realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus.
2) Akivaizdaus teisingumo paneigimo reikalavimas
72. Mano nuomone, tam, kad reikėtų atidėti Europos arešto orderio vykdymą, nepakanka realaus pavojaus, kad išduodančiojoje valstybėje narėje bus pažeista Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa. Turi būti realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus.
73. Iš tikrųjų, pirma, pagal suformuotą jurisprudenciją tarpusavio pasitikėjimo principo apribojimus reikia aiškinti siaurai(49).
74. Dėl pagrindų sprendimo pažymėtina, kad pagal jo 1 straipsnio 2 dalį vykdančiosios teisminės institucijos privalo vykdyti bet kurį Europos arešto orderį. Jos gali atsisakyti jį vykdyti tik remdamosi pagrindais, kurie išsamiai išvardyti pagrindų sprendimo 3, 4 ir 4a straipsniuose. Taigi Europos arešto orderio vykdymas reiškia principą, o atsisakymas vykdyti tokį orderį laikomas išimtimi, kurią dėl to reikia aiškinti siaurai(50).
75. Antra, kaip minėta(51), teisei į teisingą bylos nagrinėjimą gali būti taikomi apribojimai, jeigu jie, be kita ko, nekeičia šios teisės esmės, kaip nurodyta Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje.
76. Taigi, mano manymu, vykdančioji teisminė institucija turi atidėti Europos arešto orderio vykdymą tik tuo atveju, jei esama realaus pavojaus, kad bus pažeista ne teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, o šios teisės esmė.
77. Kitaip tariant, kalbant apie absoliutaus pobūdžio teisę, kaip antai nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, tam, kad vykdymą reikėtų atidėti, pakanka, kad būtų realus šios teisės pažeidimo pavojus. O kalbant apie teisę, kuri nėra absoliutaus pobūdžio, kaip antai teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, vykdymą reikia atidėti tik tuo atveju, jei realus pažeidimo pavojus susijęs su šios teisės esme.
78. Trečia, toks požiūris atitinka požiūrį, kurio laikosi Europos Žmogaus Teisių Teismas.
79. Iš tikrųjų, kaip minėta(52), Europos Žmogaus Teisių Teismas yra tos nuomonės, jog tam, kad susitariančioji valstybė turėtų neišsiųsti ar neišduoti asmens, jam prašančiojoje valstybėje turi grėsti pavojus susidurti ne su paprastu EŽTK 6 straipsnio pažeidimu, o su „akivaizdžiu teisingumo paneigimu“(53). Taigi dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą šis teismas neapsiriboja, kaip nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo draudimo atveju, paprastu realiu pavojumi „patirti elgesį, kuris draudžiamas pagal [EŽTK] 3 straipsnį“(54).
80. Ką, Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, reiškia akivaizdus teisingumo paneigimas?
81. Šio teismo teigimu, „akivaizdus teisingumo paneigimas reiškia daugiau nei paprastus pažeidimus ar galimybės kreiptis į teismą garantijos nebuvimą, kurie galėtų lemti [EŽTK] 6 straipsnio pažeidimą, jei būtų konstatuoti pačioje susitariančiojoje valstybėje. Turi būti pažeistas teisingo bylos nagrinėjimo principas, įtvirtintas [EŽTK] 6 straipsnyje, ir pažeistas taip šiurkščiai, kad dėl to būtų paneigta ar sunaikinta pati šiuo straipsniu saugomos teisės esmė“(55).
82. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, akivaizdų teisingumo paneigimą, dėl kurio draudžiama išduoti ar išsiųsti suinteresuotąjį asmenį, gali reikšti: pripažinimas kaltu in absentia be galimybės iš esmės persvarstyti kaltinimus(56); sumarinio pobūdžio procesas, vykdomas visiškai nepaisant teisės į gynybą(57); kardomasis kalinimas, kurio teisėtumo negali patikrinti nepriklausomas ir nešališkas teismas; savavališkas ir nuolatinis atsisakymas leisti asmeniui, ypač užsienio šalyje suimtam asmeniui, bendrauti su advokatu(58). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat skiria dėmesį aplinkybei, kad civilis asmuo turi atvykti teismą, kurio nariai, nors ir ne visi, yra karininkai, pavaldūs vykdomajai valdžiai(59).
83. Mano žiniomis, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik keturis kartus yra nusprendęs, kad asmens išdavimas ar išsiuntimas lemtų EŽTK 6 straipsnio pažeidimą: Sprendime Othman (Abu Qatada) prieš Jungtinę Karalystę, kai akivaizdų teisingumo paneigimą reiškė leidimas kankinant išgauti įrodymus; Sprendime Husayn prieš Lenkiją, kai teisingumas buvo akivaizdžiai paneigtas pirmiausia dėl to, kad ieškovas 12 metų buvo laikomas JAV karinėje bazėje Gvantaname nepateikus kaltinimų; Sprendime Al Nashiri prieš Lenkiją, kuris buvo priimtas tą pačią dieną kaip ir Sprendimas Husayn prieš Lenkiją ir kurį norėčiau aptarti išsamiau; ir neseniai priimtame Sprendime Al Nashiri prieš Rumuniją(60).
84. Sprendime Al Nashiri prieš Lenkiją(61) ieškovas, Saudo Arabijos pilietis, buvo sulaikytas Jungtinėse Arabų Emyratuose ir nuvežtas iš pradžių į slaptą sulaikymo centrą Lenkijoje, o vėliau – į JAV karinę bazę Gvantaname. Jis buvo persekiojamas ir turėjo stoti prieš šioje bazėje veikiančią karo komisiją dėl JAV karo laivo sprogdinimo organizavimo ir dalyvavimo sprogdinant Prancūzijos tanklaivį. Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo realų akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojų, atsižvelgdamas į tris aplinkybes. Pirma, ši karo komisija nėra nei nepriklausoma, nei nešališka, taigi negali būti laikoma „teismu“, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį. Ji buvo įsteigta siekiant nuteisti „kai kuriuos užsieniečius kovojant su terorizmu“, nėra Jungtinių Amerikos Valstijų federalinės teismų sistemos dalis ir ją sudaro vien karininkai. Antra, Europos Žmogaus Teisių Teismas remiasi US Supreme Court (Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas) sprendimu(62), konstatuodamas, kad ši komisija nėra „pagal įstatymą įsteigtas“ teismas, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį. Trečia, šio teismo teigimu, yra didelė tikimybė, kad kankinant gauti įrodymai bus panaudoti prieš ieškovą(63).
85. Siūlau taikyti Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytą kriterijų ir laikytis nuomonės, kad Europos arešto orderio vykdymą reikia atidėti tik esant realiam pavojui, kad išduodančiojoje valstybėje narėje bus akivaizdžiai paneigtas teisingumas.
3) Akivaizdaus teisingumo paneigimo apibūdinimas atsižvelgiant į teismų nepriklausomumą
86. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad esama realaus pavojaus, jog L. M. išduodančiojoje valstybėje narėje susidurs su akivaizdžiu teisingumo paneigimu pirmiausia dėl to, kad šioje valstybėje narėje teismai nėra nepriklausomi.
87. Ar tai, kad išduodančiosios valstybės narės teismai nėra nepriklausomi, galima laikyti akivaizdžiu teisingumo paneigimu?
88. Šiuo atžvilgiu primintina, kad Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje nurodyta, jog kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.
89. Pagal suformuotą jurisprudenciją nepriklausomumo sąvoka susijusi su dviem aspektais. Pirmasis, išorinis, aspektas reiškia, kad institucija turi būti apsaugota nuo išorinės įtakos ar spaudimo, galinčio kelti grėsmę jos narių sprendimų nepriklausomumui, kiek tai susiję su jiems nagrinėti pateikiamomis bylomis. Antrasis, vidinis, aspektas susijęs su nešališkumo sąvoka ir pagal jį privalomas neutralumas bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su bylos dalyku, atžvilgiu. Pagal šį aspektą reikalaujama, kad būtų laikomasi objektyvumo ir kad nebūtų jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, be to, kad ginčas būtų išspręstas griežtai taikant teisės normas(64). Dėl šios būtinybės užtikrinti nepriklausomumą ir nešališkumą reikia, kad būtų nustatytos taisyklės, be kita ko, dėl teismo sudėties, jo narių paskyrimo, įgaliojimų trukmės bei susilaikymo, nusišalinimo ir atšaukimo priežasčių, kad teisės subjektams nekiltų jokių abejonių dėl to, jog šiam teismui neturi įtakos išoriniai veiksniai ir dėl jo neutralumo susikertančių interesų atžvilgiu(65).
90. Mano nuomone, neatmestina, kad tai, jog išduodančiosios valstybės narės teismai nėra nepriklausomi, iš esmės gali reikšti akivaizdų teisingumo paneigimą.
91. Iš tikrųjų, viena vertus, Teisingumo Teismas 2018 m. vasario 27 d. Sprendime Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 41 ir 42 punktai) nusprendė, jog „itin svarbu, kad [nacionaliniai teismai] išliktų nepriklausom[i]“ ir kad „nepriklausomumo garantija <…> yra neatsiejama nuo teismo paskirties“(66). Pirmiausia garantijos dėl teismo sudėties yra kertinis teisės į teisingą bylos nagrinėjimą akmuo(67).
92. Kita vertus, sprendimuose Al Nashiri prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Rumuniją(68) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo realų akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojų, remdamasis pirmiausia tuo, jog karo komisija, įkurta Gvantanamo bazėje, nėra nei nepriklausoma, nei nešališka, taigi negalėjo būti laikoma „teismu“, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį(69).
93. Vis dėlto pabrėžtina, kad teismo nepriklausomumo ir nešališkumo trūkumas gali būti laikomas akivaizdžiu teisingumo paneigimu tik tuo atveju, jeigu jis yra toks didelis, kad teismo procesas tampa visiškai neteisingas. Kaip Sprendime Othman (Abu Qatada) prieš Jungtinę Karalystę pažymėjo Europos Žmogaus Teisių Teismas, yra esminis skirtumas tarp leidimo kankinant išgauti įrodymus, aptariamo šiame sprendime, ir EŽTK 6 straipsnio pažeidimų, pavyzdžiui, dėl teismo sudėties(70).
94. Ypač svarbu pažymėti, kad sprendimai Al Nashiri prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Rumuniją(71), kol kas vieninteliai, kuriuose Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, jog pažeistas EŽTK 6 straipsnis, pirmiausia dėl to, kad paskirties šalies teismai nėra nepriklausomi ir nešališki, yra susiję su specialiaisiais teismais, kurie kompetentingi nagrinėti su terorizmu susijusias bylas ir kuriuos sudaro vien karininkai.
95. Būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis šiais argumentais, turi nuspręsti, ar nagrinėjamu atveju nurodytas Lenkijos teismų nepriklausomumo trūkumas yra toks didelis, kad teismo procesas tampa visiškai neteisingas, todėl reiškia akivaizdų teisingumo paneigimą. Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Aranyosi ir Căldăraru, šiuo tikslu jis turi remtis objektyviais, patikimais ir tinkamai atnaujintais duomenimis apie išduodančiojoje valstybėje narėje vyraujančias sąlygas, įrodančias realius Lenkijos teismų sistemos trūkumus(72). Šiuo klausimu galima atsižvelgti į pagrįstą Komisijos pasiūlymą ir į Venecijos komisijos nuomones, su sąlyga – prie kurios dar grįšiu, – kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išsiaiškintų, ar po šių dokumentų priėmimo situacija Lenkijoje nėra pasikeitusi.
96. Darant prielaidą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, jog dėl išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos trūkumų esama realaus pavojaus, kad bus akivaizdžiai paneigtas teisingumas, ar jis privalo, remdamasis vien šiuo konstatavimu, atidėti Europos arešto orderio vykdymą? O gal jis turi tęsti tyrimą ir konstatuoti, kad toks pavojus gresia asmeniui, dėl kurio išduotas šis orderis? Į šį klausimą dabar ir pasistengsiu atsakyti.
c) Ar vykdančioji teisminė institucija turi konstatuoti, kad suinteresuotajam asmeniui gresia akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus?
1) Įžanga ir šalių pastabos
97. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 91–93 punktai) Teisingumo Teismas, kaip minėta, nusprendė, kad vykdančioji teisminė institucija turi atidėti Europos arešto orderio vykdymą tik tuo atveju, jeigu konstatuoja, viena vertus, realų nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojų dėl bendrų laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygų išduodančiojoje valstybėje narėje, ir, kita vertus, kad šis pavojus gresia suinteresuotajam asmeniui(73). Iš tikrųjų, Teisingumo Teismo teigimu, įkalinimo sistemos trūkumai, netgi bendro pobūdžio, nebūtinai yra susiję su visomis įkalinimo įstaigomis. Todėl remiantis vien įkalinimo sistemos trūkumų konstatavimu negalima daryti išvados, kad suinteresuotasis asmuo patirs nežmonišką ar žeminantį elgesį.
98. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad tuo atveju, jei išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos trūkumai yra itin dideli, t. y. jei ši valstybė narė nebesilaiko teisinės valstybės principo, jis turi atsisakyti perduoti suinteresuotąjį asmenį ir neprivalo tikrinti, ar šiam asmeniui gresia toks pavojus(74).
99. Ministras teigia, kad reikia vykdyti antrąjį tyrimo, apibrėžto minėtame Sprendime Aranyosi ir Căldăraru, etapą. Priešingu atveju Airijos teisminės institucijos turėtų nuolat atsisakyti vykdyti Lenkijos Respublikos išduotus Europos arešto orderius. Jis pirmiausia pabrėžia, kad toks nuolatinis atsisakymas neatitiktų nei pagrindų sprendimo 10 konstatuojamosios dalies, nei konstitucinės vertės principo – tarpusavio pasitikėjimo principo, nei valstybių narių lygybės principo, įtvirtinto ESS 4 straipsnyje.
100. L. M. mano, kad antrasis tyrimo, apibrėžto Sprendime Aranyosi ir Căldăraru, etapas negali būti vykdomas esant situacijai, kai valstybių narių pasitikėjimas Lenkijos Respublika, manant, kad ji paisys pačios pagrindinės vertybės – teisinės valstybės, – buvo paprasčiausiai išduotas.
101. Ispanijos vyriausybė yra tos nuomonės, kad antrasis tyrimo, apibrėžto minėtame Sprendime Aranyosi ir Căldăraru, etapas vykdytinas. Vengrijos vyriausybė mano, kad konstatuoti, jog Lenkijos teismų sistema turi trūkumų, galima tik taikant procedūrą, numatytą ESS 7 straipsnyje, ir kad todėl pirmasis šiame sprendime apibrėžto tyrimo etapas nėra užbaigtas. Darant prielaidą, kad jis užbaigtas, antrasis šio tyrimo etapas, Vengrijos vyriausybės nuomone, yra vykdytinas. Nyderlandų vyriausybė teigia, kad šį antrąjį etapą reikia vykdyti.
102. Lenkijos vyriausybė tvirtina, kad nėra nei pavojaus, kad Lenkijoje bus pažeistas teisinės valstybės principas, nei pavojaus, kad bus pažeista suinteresuotojo asmens, L. M., teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Viena vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali, remdamasis pagrįstu Komisijos pasiūlymu, daryti išvados, kad Lenkijoje pažeidžiamas teisinės valstybės principas, pirmiausia dėl to, kad po šio pagrįsto pasiūlymo priėmimo Lenkijos teisės aktai buvo iš dalies pakeisti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jurisdikcijos konstatuoti, kad Lenkijos Respublika pažeidė teisinės valstybės principą, nes tokia jurisdikcija, taikant ESS 7 straipsnyje numatytą procedūrą, priklauso Europos Vadovų Tarybai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat neturi jurisdikcijos sustabdyti pagrindų sprendimo taikymą, nes tokia jurisdikcija pagal pagrindų sprendimo 10 konstatuojamąją dalį tenka Tarybai. Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenustatė, kad pačiam L. M. gresia realus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo pavojus. Iš tikrųjų šis teismas negali nurodyti netgi vien hipotetinių priežasčių, dėl kurių L. M. grėstų pavojus negalėti pasinaudoti šia teise.
103. Komisija teigia, kad minėtame Sprendime Aranyosi ir Căldăraru apibrėžto tyrimo antrąjį etapą reikia vykdyti. Tai, kad dėl valstybės narės buvo priimtas pagrįstas pasiūlymas, kaip tai suprantama pagal ESS 7 straipsnio 1 dalį, nereiškia, kad perdavus asmenį šiai valstybei narei jam automatiškai gresia realus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo pavojus. Iš tikrųjų neatmestina, kad, esant tam tikroms situacijoms, šios valstybės narės teismai gali išnagrinėti bylą nepriklausomai, kaip reikalaujama pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą. Todėl būtina kiekvienu konkrečiu atveju atlikti tyrimą. Tam, kad tinkamai atliktų šį atskirą tyrimą, vykdančioji teisminė institucija turi atsižvelgti tiek į suinteresuotojo asmens tapatybę (pirmiausia, ar jis yra politinis oponentas arba priklauso diskriminuojamai socialinei ar etninei mažumai), tiek į nusikalstamos veikos, dėl kurios prašoma šį asmenį perduoti, pobūdį ir aplinkybes (pirmiausia, ar ši nusikalstama veika yra politinio pobūdžio, padaryta naudojantis saviraiškos ar asociacijų laisve arba dėl jos buvo viešų vietos valdžios institucijų atstovų pareiškimų). Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į teisėjų, kurių amžius artėja prie pensinio, situaciją (jiems galimybė ir toliau eiti pareigas sulaukus šio amžiaus dabar priklauso nuo sprendimo, kurį vykdomoji valdžia gali priimti savo nuožiūra) ar į taisykles, susijusias su teisėjų karjera.
2) Reikalavimas atlikti atskirą tyrimą
104. Mano manymu, vykdančioji teisminė institucija turi atidėti Europos arešto vykdymą tik tuo atveju, jeigu konstatuoja ne tik tai, kad esama realaus pavojaus, jog dėl išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos trūkumų bus akivaizdžiai paneigtas teisingumas, bet ir tai, kad šis pavojus gresia suinteresuotajam asmeniui.
105. Iš tikrųjų, pirma, pažymėtina, kad pagal 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonę 2/13 (Europos Sąjungos prisijungimas prie EŽTK) (EU:C:2014:2454, 192 punktas) valstybių narių išimtiniu atveju atliekamas tikrinimas, ar kita valstybė narė paisė pagrindinių teisių, gali būtų susijęs tik su šių teisių paisymu „konkrečiu atveju“.
106. Požiūris, kad vykdančioji teisminė institucija turi atidėti Europos arešto orderio vykdymą nepatikrinusi, ar suinteresuotajam asmeniui gresia akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, kurį, jos manymu, lemia teismų sistemos trūkumai, mano nuomone, būtų nesuderinamas su pagrindų sprendimo 10 konstatuojamąja dalimi, pagal kurią „[Europos arešto orderio mechanizmo] įgyvendinimą galima sustabdyti tik tuo atveju, jei viena iš valstybių narių nuolat ir sunkiai pažeidžia [ESS] 6 straipsnio 1 dalyje išdėstytus principus, Tarybos nustatytus [o Europos Vadovų Taryba tuos pažeidimus konstatuoja] pagal [ESS] 7 straipsnio 1 dalį“. Pagal minėtą 10 konstatuojamąją dalį valstybėms narėms draudžiama sustabdyti pagrindų sprendimo taikymą kuriai nors valstybei narei, nebent Europos Vadovų Taryba šios valstybės narės atžvilgiu priima sprendimą remdamasi dabartinio ESS 7 straipsnio 2 dalimi(75). Tačiau pagal ją valstybei narei nedraudžiama sustabdyti pagrindų sprendimo taikymo „konkrečiu atveju“, t. y. atidėti konkretaus Europos arešto orderio vykdymo. Taip pat pažymėtina, kad 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198) Teisingumo Teismas tokį atidėjimą leido nesant tokio Europos Vadovų Tarybos sprendimo.
107. Be to, kadangi sustabdymas susijęs su pagrindų sprendimo vykdymu „konkrečiu atveju“, nebūtų pažeistas ESS 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybių narių lygybės principas.
108. Antra, net darant prielaidą, kad Lenkijoje dėl neseniai įvykdytų teismų sistemos reformų gresia realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus(76), negalima tuo remiantis daryti išvados, kad joks Lenkijos teismas negali išnagrinėti jokios bylos laikydamasis Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos. Visiškai pritariu Komisijos argumentui, pagal kurį, „net jei konstatuota, kad išduodančiojoje valstybėje narėje esama didelio pavojaus, kad bus pažeistas teisinės valstybės principas <…>, neatmestina, kad gali būti situacijų, kai teismai išsaugos galimybę išnagrinėti bylą nepriklausomai, kaip reikalaujama siekiant užtikrinti, kad būtų paisoma Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintos pagrindinės teisės“.
109. Trečia, Europos Žmogaus Teisių Teismas, siekdamas nustatyti, ar esama realaus elgesio, prieštaraujančio EŽTK 3 straipsniui, pavojaus, „patikrin[a] numatomas ieškovo grąžinimo į paskirties šalį pasekmes, atsižvelg[damas] į bendrą situaciją joje ir konkrečias suinteresuotojo asmens atvejo aplinkybes“(77). Šio teismo nuomone, tai, kad atitinkamoje šalyje dažnai nepaisoma žmogaus teisių, savaime nereiškia, jog suinteresuotojo asmens grąžinimas į šią šalį prieštarauja EŽTK 3 straipsniui(78). Be to, siekdamas patikrinti, ar esama realaus pavojaus, kad bus akivaizdžiai paneigtas teisingumas, jis praktiškai atsižvelgia ne tik į situaciją paskirties šalyje, bet ir į suinteresuotojo asmens atvejo aplinkybes(79).
110. Pavyzdžiui, dėl EŽTK 3 straipsnio, priimdamas Sprendimą Mo. M. prieš Prancūziją, Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad ieškovo grąžinimas į Čadą, kuriame jis šios valstybės slaptųjų tarnybų buvo suimtas ir kankinamas ir iš kurio pabėgo, reikštų EŽTK 3 straipsnio pažeidimą. Jis rėmėsi vietos nevyriausybinių organizacijų ir įvairių institucijų stebėtojų ataskaitomis, iš kurių matyti, kad apskritai Čade daug karo kalėjimų, kuriuos valdo slaptosios tarnybos. Toliau šis teismas išnagrinėjo paties ieškovo situaciją. Šiuo atžvilgiu jis pažymėjo, viena vertus, kad medicininės pažymos patvirtina, jog ieškovas Čade jau buvo kankintas, ir, kita vertus, kad jam gresia pavojus vėl būti kankinamam, jei bus ten grąžintas, nes Prancūzijoje jis yra aktyvus opozicinės partijos narys, ir Čado valdžios institucijos, praėjus trejiems metams nuo jo išvykimo iš Čado, atrodo, yra davusios nurodymą jį atvesdinti(80).
111. Sprendime M. G. prieš Bulgariją Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad ieškovas, kurį prašė išduoti Rusijos valdžios institucijos, siekdamos, kad jis stotų prieš Ingušijos, vienos iš Šiaurės Kaukazo respublikų, baudžiamųjų bylų teismą dėl įtarimų priklausant čečėnų sukilėliams, gresia didelis ir realus pavojus būti kankinamam, jeigu jis bus išduotas Rusijai. Šis teismas iš pradžių išnagrinėjo bendrą situaciją Šiaurės Kaukaze ir konstatavo, kad šis regionas tebėra ginkluoto konflikto zona, pasižyminti, be kita ko, be teismo sprendimo vykdomomis egzekucijomis, kankinimais ir kitu nežmonišku ar žeminančiu elgesiu. Paskui Europos Žmogaus Teisių Teismas išnagrinėjo paties ieškovo situaciją ir pažymėjo, kad jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas, pirmiausia už priklausymą ginkluotai grupuotei, teroro aktų rengimą, neteisėtą prekybą ginklais ir narkotikais, kad Rusijos slaptosios tarnybos jo namuose rado didelį kiekį ginklų ir kad Rusijos valdžios institucijos jį įtaria priklausant ginkluotai džihadistų grupuotei. Europos Žmogaus Teisių Teismas padarė išvadą, kad jam gresia itin didelis kankinimų pavojus, jei bus laikomas įkalinimo įstaigoje Šiaurės Kaukaze(81).
112. Dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies Sprendime Ahorugeze prieš Švediją Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad jeigu ieškovas, Ruandos pilietis, priklausantis hutų etninei grupei, būtų išduotas Ruandai, kur jis turi būti teisiamas už genocidą ir nusikaltimus žmogiškumui, jam negrėstų realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus. Iš tikrųjų šis teismas, remdamasis Tarptautinio baudžiamojo tribunolo Ruandai sprendimais bei Nyderlandų tyrėjų ir Norvegijos policijos pateikta informacija, buvo tos nuomonės, kad nėra nustatyta, jog Ruandos teismai nėra nepriklausomi ar nešališki. Europos Žmogaus Teisių Teismas išnagrinėjo ir paties ieškovo situaciją. Jis nusprendė, kad nei dėl to, kad ieškovas buvo gynybos liudytojas Tarptautiniame baudžiamajame tribunole Ruandai, nei dėl to, kad jis vadovavo Ruandos civilinės aviacijos administracijai, nei dėl jo nuteisimo už svetimo turto sunaikinimą 1994 m. vykstant genocidui jam negresia akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus(82).
3) Kaip įrodyti, kad suinteresuotajam asmeniui išduodančiojoje valstybėje narėje gresia realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus?
113. Manau, kad, kaip teigia Komisija, siekiant įrodyti, jog suinteresuotajam asmeniui gresia aptariamas akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, reikia nustatyti, kad esama konkrečių aplinkybių, kurios susijusios arba su pačiu šiuo asmeniu, arba su nusikalstama veika, už kurią vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas, ir dėl kurių jam gresia toks pavojus. Komisija siūlo, be kita ko, patikrinti, ar asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, yra politinis oponentas arba priklauso diskriminuojamai socialinei ar etninei grupei. Komisija taip pat siūlo patikrinti, ar nusikalstama veika, už kurią vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas, yra politinio pobūdžio ir ar buvo viešų vietos valdžios institucijų pareiškimų, susijusių su šia nusikalstama veika arba baudimu už jos padarymą. Tokiems pasiūlymams, mano nuomone, reikia pritarti.
114. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad pagrindų sprendimo 12 konstatuojamosios dalies antrame sakinyje aiškiai numatyta galimybė atsisakyti perduoti asmenį, jeigu yra objektyvių priežasčių manyti, kad Europos arešto orderis dėl šio asmens yra išduotas siekiant jį persekioti arba bausti, be kita ko, dėl jo politinių įsitikinimų.
115. Kalbant apie įrodinėjimo pareigą, mano manymu, suinteresuotasis asmuo turi įrodyti, kad yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, jog išduodančiojoje valstybėje narėje jam gresia realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus. Tokio požiūrio laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris, be to, mano, kad jei šis įrodymas pateikiamas, aptariama valstybė narė turi išsklaidyti bet kurias abejones šiuo klausimu(83).
116. Nagrinėjamu atveju L. M. teigia, kad Lenkijoje jam gresia realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, nes šioje valstybėje nebesilaikoma teisinės valstybės principo, „kurio pagrindas – teisė į veiksmingą teisminę gynybą, savo ruožtu galinti būti užtikrinta tik esant nepriklausomai teismų sistemai“(84).
117. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar tokie teiginiai įrodo, kad pačiam L. M. jo perdavimo išduodančiajai teisminei institucijai atveju dėl Lenkijos teismų sistemos trūkumų grėstų realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, darant prielaidą, kad apskritai toks pavojus yra nustatytas.
118. Pažymėtina, kad L. M. niekur nenurodo, kokią įtaką neseniai įvykdytos Lenkijos teismų reformos turi jo paties situacijai. Jis nepaaiškina, kaip Lenkijos teismų sistemos trūkumai, darant prielaidą, kad jie nustatyti, trukdytų tam, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. L. M. tik apskritai teigia, kad Lenkijos teismų sistema neatitinka teisinės valstybės principo.
119. Taigi, mano nuomone, L. M. pateikiamais argumentais siekiama įrodyti tai, kad dėl teismų sistemos trūkumų Lenkijoje yra realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, o ne tai, kad jam pačiam, jei bus perduotas išduodančiajai teisminei institucijai, gresia toks pavojus. Tačiau, primenu, kad, kaip nustatė Europos Žmogus Teisių Teismas, aplinkybė, jog atitinkamoje šalyje dažnai nepaisoma žmogaus teisių (darant prielaidą, kad tai įrodyta), savaime nereiškia, jog dėl suinteresuotojo asmens grąžinimo į šią šalį jam gresia akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus(85). Pavyzdžiui, Sprendime Yefimova prieš Rusiją Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad nors yra priežasčių abejoti Kazachstano teismų nepriklausomumu, ieškovė neįrodė, nei kad šios abejonės patvirtina realų akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojų, nei kad jai pačiai, jei būtų išduota Kazachstanui, grėstų šis pavojus(86).
120. Šiuo atžvilgiu primintina, kad L. M. baudžiamasis persekiojimas vykdomas dėl neteisėtos prekybos narkotikais ir kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, jog tokia nusikalstama veika ar pats L. M. pasižymi tam tikromis ypatybėmis, dėl kurių grėstų nurodytas akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus. Teismo posėdyje dėl šio aspekto uždavus klausimą, L. M. išsamesnio paaiškinimo nepateikė.
121. Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad vykdančioji teisminė institucija turi atidėti Europos arešto orderio vykdymą, jeigu konstatuoja ne tik tai, kad dėl išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos trūkumų yra realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, bet ir tai, kad toks pavojus gresia asmeniui, dėl kurio išduotas šis orderis. Tam, kad teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, pažeidimas reikštų akivaizdų teisingumo paneigimą, reikia, kad šis pažeidimas būtų toks didelis, kad būtų sunaikinta pati šia nuostata saugomos teisės esmė. Siekdama nustatyti, ar suinteresuotajam asmeniui gresia aptariamas akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, vykdančioji teisminė institucija turi atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, susijusias tiek su šiuo asmeniu, tiek su nusikalstama veika, už kurią vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas arba už kurią jis yra nuteistas.
3. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
122. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar tuo atveju, jei vykdytinas 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198) apibrėžto tyrimo antrasis etapas ir jei vykdančioji teisminė institucija konstatuoja, kad išduodančioji valstybė narė dėl teismų sistemos trūkumų pažeidžia teisinės valstybės principą, ji privalo kreiptis į išduodančiąją teisminę instituciją su prašymu remiantis pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalimi pateikti bet kokią reikalingą papildomą informaciją, susijusią su sąlygomis, kuriomis bus nagrinėjama suinteresuotojo asmens byla. Jei privalo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, kokias garantijas turėtų pateikti išduodančioji teisminė instituciją, kad nekiltų pavojus, jog suinteresuotojo asmens byla nebus nagrinėjama teisingai.
123. Pažymėtina, kad minėtame Sprendime Aranyosi ir Căldăraru Teisingumo Teismas nurodė, jog vykdančioji teisminė institucija turi paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos remiantis pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalimi pateikti bet kokią reikalingą papildomą informaciją apie sąlygas, kuriomis numatyta laikyti suinteresuotąjį asmenį laisvės atėmimo įstaigoje. Tik tuo atveju, jei atsižvelgdama į šią informaciją vykdančioji teisminė institucija mano, kad esama realaus pavojaus, kad suinteresuotasis asmuo patirs nežmonišką ar žeminantį elgesį, ji turi atidėti Europos arešto orderio vykdymą(87).
124. Ministras laikosi nuomonės, kad vykdančioji teisminė institucija turi paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos pateikti bet kokią informaciją, kurią mano esant reikalinga. Šios informacijos dalykas gali būti nustatytas tik kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, kodėl vykdančioji teisminė institucija mano, kad suinteresuotajam asmeniui gresia realus pavojus negalėti pasinaudoti teise į teisingą bylos nagrinėjimą. Negali būti reikalaujama, kad vykdančioji teisminė institucija įrodytų, jog Lenkijos teismų sistema neturi trūkumų.
125. L. M. manymu, į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti nereikia. Vis dėlto jis patikslina, kad nagrinėjamu atveju negali būti pateikta jokios garantijos, kuri išsklaidytų vykdančiosios teisminės institucijos būgštavimus, nes aptariami trūkumai yra sisteminio pobūdžio.
126. Ispanijos vyriausybė teigia, kad pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalis leidžia rasti išeitį, kai vykdančioji teisminė institucija abejoja dėl tolesnių veiksmų. Vengrijos vyriausybės nuomone, kadangi vykdančioji teisminė institucija neturi teisės konstatuoti Lenkijos teismų sistemos trūkumų, ji negali prašyti šios valstybės narės pateikti jai papildomą informaciją. Nyderlandų vyriausybė yra tos nuomonės, kad vykdančioji teisminė institucija turi taikyti pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą sistemą. Lenkijos vyriausybė dėl antrojo prejudicinio klausimo pastabų nepateikė.
127. Komisija mano, kad vykdančioji teisminė institucija gali prašyti išduodančiosios teisminės institucijos pateikti papildomą informaciją. Toks prašymas galėtų būti susijęs, be kita ko, su pačiais naujausiais teisės aktų pakeitimais. Tačiau ši informacija, žinoma, mažiau gali išsklaidyti vykdančiosios teisminės institucijos abejones nei, kaip minėto Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru atveju, informacija, susijusi su suinteresuotojo asmens laikymo įkalinimo įstaigoje sąlygomis.
128. Mano nuomone, jei išduodančiojoje valstybėje narėje yra realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, vykdančioji teisminė institucija turi pasinaudoti pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalies suteikiama galimybe gauti informaciją, susijusią, viena vertus, su teisės aktais, kurie buvo priimti po pagrįsto Komisijos pasiūlymo ir Venecijos komisijos nuomonių priėmimo(88), ir, kita vertus, su suinteresuotojo asmens ypatybėmis ir nusikalstamos veikos pobūdžiu, dėl kurių šiam asmeniui galėtų grėsti nustatytas realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus.
129. Iš tikrųjų, mano manymu, neatmestina, kad, pirmiausia tuo atveju, jei suinteresuotasis asmuo neįrodo, kad jam pačiam gresia nurodytas akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, toks prašymas pateikti informaciją galėtų suteikti daugiau aiškumo vykdančiajai teisminei institucijai.
130. Jei atsižvelgdama į informaciją, gautą remiantis pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalimi, vykdančioji teisminė institucija mano, kad asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, išduodančiojoje valstybėje narėje negresia realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, ji turi vykdyti šį orderį.
131. Jei, priešingai, atsižvelgdama į šią informaciją vykdančioji teisminė institucija mano, kad suinteresuotajam asmeniui išduodančiojoje valstybėje narėje gresia realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, šio orderio vykdymas turi būti atidėtas, bet jo negali būti atsisakoma(89). Tokiu atveju vykdančioji valstybė narė pagal pagrindų sprendimo 17 straipsnio 7 dalį turi pranešti Eurojustui apie šį vėlavimą, nurodydama šio atidėjimo priežastis. Jei per protingą terminą šio pavojaus negali būti išvengta, vykdančioji teisminė institucija turi nuspręsti, ar reikia nutraukti perdavimo procedūrą(90).
132. Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad tuo atveju, jei vykdančioji teisminė institucija konstatuoja, jog esama realaus pavojaus, kad išduodančiojoje valstybėje narėje bus akivaizdžiai paneigtas teisingumas, ji, remdamasi pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalimi, turi paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos pateikti bet kokią reikalingą papildomą informaciją, prireikus susijusią, viena vertus, su teisėkūros pokyčiais, įvykusiais po to, kai gavo duomenų, kuriais remdamasi konstatavo realų akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojų, ir, kita vertus, su suinteresuotojo asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, ypatybėmis arba nusikalstamos veikos, už kurią vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas ar už kurią jis yra nuteistas, pobūdžiu.
V. Išvada
133. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į High Court (Aukštasis teismas, Airija) pateiktus klausimus:
1. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 1 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad vykdančioji teisminė institucija turi atidėti Europos arešto orderio vykdymą, jeigu konstatuoja ne tik tai, kad dėl išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos trūkumų yra realus akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, bet ir tai, kad toks pavojus gresia asmeniui, dėl kurio išduotas šis orderis. Tam, kad teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, pažeidimas reikštų akivaizdų teisingumo paneigimą, reikia, kad šis pažeidimas būtų toks didelis, kad būtų sunaikinta pati šia nuostata saugomos teisės esmė. Siekdama nustatyti, ar suinteresuotajam asmeniui gresia aptariamas akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojus, vykdančioji teisminė institucija turi atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, susijusias tiek su šiuo asmeniu, tiek su nusikalstama veika, už kurią vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas arba už kurią jis yra nuteistas.
2. Tuo atveju, jei vykdančioji teisminė institucija konstatuoja, jog esama realaus pavojaus, kad išduodančiojoje valstybėje narėje bus akivaizdžiai paneigtas teisingumas, ji, remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 15 straipsnio 2 dalimi, turi paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos pateikti bet kokią reikalingą papildomą informaciją, prireikus susijusią, viena vertus, su teisėkūros pokyčiais, įvykusiais po to, kai ji gavo duomenų, kuriais remdamasi konstatavo realų akivaizdaus teisingumo paneigimo pavojų, ir, kita vertus, su suinteresuotojo asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, ypatybėmis arba nusikalstamos veikos, už kurią vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas ar už kurią jis yra nuteistas, pobūdžiu.