TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. balandžio 30 d.
Byla F‑65/07
Laleh Aayhan ir kt.
prieš
Europos Parlamentą
„Viešoji tarnyba – Parlamento pagalbiniai sesijų darbuotojai – Priimtinumas – Ikiteisminė procedūra – EB 283 straipsnis – KTĮS 78 straipsnis – Prieštaravimas dėl teisėtumo – Vienodas požiūris – Darbo stabilumas – Direktyva 1999/70 – Terminuotos darbo sutartys – Galimybė remtis“
Dalykas: Ieškinys, pareikštas pagal EB 263 ir AE 152 straipsnius, kuriuo L. Aayhan ir 79 kiti buvę Europos Parlamento pagalbiniai sesijų darbuotojai pirmiausia prašo panaikinti 2007 m. balandžio 20 d. sudaryti darbo sutartis įgaliotos tarnybos sprendimą, kuriuo buvo atmestas jų tariamas 2006 m. gruodžio 19 d. „skundas“ dėl reikalavimo pripažinti kiekvieno iš jų su Parlamentu paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis viena neterminuota darbo ne visą darbo laiką sutartimi, grąžinti suinteresuotuosius asmenis į darbą Parlamente remiantis šia sutartimi ir išmokėti jiems kompensaciją, „atitinkančią“ už visą išdirbtą laiką įgytą teisę į apmokamas atostogas.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos – Pagalbiniai darbuotojai –Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 78 straipsnio taikymas Europos Parlamento pagalbiniams sesijų darbuotojams
(EB 283 straipsnis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 3a, 3b ir 78 straipsniai)
2. Institucijų aktai – Direktyvos – Tiesioginis pareigų nustatymas Bendrijos institucijoms esant santykiams su personalu – Netaikymas – Galimybė remtis – Apimtis
(EB 10 ir 249 straipsniai)
3. Socialinė politika – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis – Direktyva 1999/70 – Pareigų nustatymas Bendrijos institucijoms esant santykiams su personalu
(EB 10 ir 249 straipsniai; Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 10 straipsnio pirma pastraipa ir 80 straipsnio 4 dalis; Tarybos reglamentas Nr. 723/2004; Tarybos direktyva 1999/70)
4. Socialinė politika – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis – Direktyva 1999/70 – Piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis prevencijai skirtos priemonės – Objektyvios priežastys, kuriomis pateisinamas šių sutarčių pratęsimas
(Tarybos direktyvos Nr. 1999/70 priedo 5 taisyklės 1 punkto a papunktis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 78 straipsnis)
1. Pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 78 straipsnį leidžiama nukrypti nuo jų III antraštinėje dalyje pagalbiniams darbuotojams taikomos tvarkos, iki 2006 m. gruodžio 31 d. suteikiant Parlamentui teisę apriboti sesijų darbui organizuoti būtinų pagalbinių darbuotojų įdarbinimo trukmę jo sesijų darbo laikotarpiu. Iš tiesų pagalbiniams darbuotojams taikoma tvarka iš esmės negali būti taikoma įdarbinant trumpiems, bet per kelerius metus dažnai pasikartojantiems laikotarpiams. Vis dėlto šiems pagalbiniams sesijų darbuotojams taikoma minėta III antraštinė dalis, išskyrus jų įdarbinimo ir darbo užmokesčio sąlygas, kurios įtvirtintos Parlamento, Europos Tarybos ir Vakarų Europos Sąjungos asamblėjos susitarime dėl tokio personalo įdarbinimo. Tai reiškia, kad kitos III antraštinės dalies nuostatos, susijusios su darbo sąlygomis ir socialine apsauga, ir toliau taikytinos, neatsižvelgiant į Parlamento biuro ar generalinio sekretoriato priimtas specialias vidaus taisykles, įgyvendinančias ar papildančias minėtų sąlygų normas.
Taigi Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 78 straipsnis neprieštarauja EB 283 straipsniui. Tai, kad teisės aktų leidėjas pagalbinių sesijų darbuotojų įdarbinimo ir darbo užmokesčio sąlygų reglamentavimo atžvilgiu nukreipė į minėtą susitarimą, negalima laikyti jo atsisakymu vykdyti EB 283 straipsnyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tarnybos nuostatus ir Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas. Atvirkščiai, būtent vykdydama šią kompetenciją Taryba atsižvelgė į bendrą trijų Europos organizacijų interesą užtikrinti jų sprendimus priimančių organų sesijų tinkamą eigą ir nusprendė, kad darbuotojų, samdomų Parlamento sesijų laikotarpiu, įdarbinimo ir darbo užmokesčio sąlygos turi būti suderintos su minėtų trijų institucijų ar organizacijų priimtomis sąlygomis, nepažeidžiant Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 78 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinto biudžeto kontrolės principo.
Ši nuostata taip pat neprieštarauja vienodo požiūrio principui, nes darbuotojų, įdarbintų siekiant patenkinti nereguliarius ir didelius pagalbinių žmogiškųjų išteklių poreikius, su kuriais Parlamentas susiduria tik per sesijas, padėtis nepanaši į darbuotojų, įdarbintų patenkinti tęstinius ir kasdienius poreikius, dėl kurių būtina turėti personalą, kurį sudaro pareigūnai ir prireikus laikinieji tarnautojai ar sutartininkai, kaip nurodyta Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 3a ar 3b straipsnyje.
(žr. 85, 86, 97–100 ir 103 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1985 m. liepos 11 d. Sprendimo Maag prieš Komisiją, 43/84, Rink. p. 2581, 19 punktas.
2. Direktyvos, skirtos valstybėms narėms, o ne Bendrijos institucijoms, negali būti laikomos kaip nustatančios pareigas šioms institucijoms esant santykiams su darbuotojais. Vis dėlto šis teiginys neleidžia pašalinti bet kokios galimybės remtis direktyva esant institucijų ir jų pareigūnų ar tarnautojų santykiams. Iš tiesų direktyvos nuostatos galėtų būti netiesiogiai taikomos institucijai, jeigu jos yra bendrojo Bendrijos teisės principo, kurį institucija privalo taikyti, išraiška. Antra, direktyva taip pat galėtų susaistyti instituciją, kai ši, įgyvendindama teisę organizuoti savo tarnybų veiklą ir laikydamasi Tarnybos nuostatų, ketino vykdyti specialią direktyvoje įtvirtintą pareigą, ar kai bendro pobūdžio vidaus akte aiškiai nukreipiama į Bendrijos teisės akto leidėjo vadovaujantis Sutartimis patvirtintas priemones. Trečia, institucijos pagal lojalumo pareigą, kurios jos privalo laikytis vadovaudamosi EB sutarties 10 straipsnio antra pastraipa, elgdamosi, kaip darbdavės, turi atsižvelgti į teisės aktų nuostatas, priimtas Bendrijos lygiu.
(žr. 111–113, 116, 118 ir 119 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Engelbrecht, C‑262/97, Rink. p. I‑7321, 38 punktas; 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Rinke, C‑25/02, Rink. p. I‑8349, 24 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. gegužės 21 d. Sprendimo Belfass prieš Tarybą, T‑495/04, Rink. p. II‑781, 43 punktas.
3. Direktyvos 1999/70 dėl bendrojo ETUC, UNICE ir CEEP susitarimo dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis ir šio susitarimo nuostatos negali būti laikomos tokiomis nuostatomis, kuriose įtvirtintos pareigos Bendrijos institucijoms esant santykiams su personalu. Šios nuostatos taip pat nėra netiesiogiai taikomos institucijoms kaip bendrasis Bendrijos teisės principas, nes nei iš direktyvos, nei iš bendrojo susitarimo nematyti, kad darbo stabilumui būtų suteikta privalomos teisės normos galia. Galiausiai, kalbant apie tinkamas sveikatos ir saugos normas, kurių turi būti laikomasi pareigūnų darbo sąlygomis, pažymėtina, kad į jas nenukreipiama Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalyje, kur kalbama apie minimalius reikalavimus, taikomus pagal sveikatos ir saugos srityse, vadovaujantis Sutartimis, patvirtintas priemones, nes direktyva siekiama ne pagerinti darbo aplinką sustiprinant darbuotojų sveikatą ir saugą, o derinti nacionalinės teisės aktus ir praktiką dėl darbo sąlygų, susijusių su profesinių santykių trukme.
Vis dėlto institucijos pagal lojalumo pareigą, kurios jos privalo laikytis vadovaudamosi EB sutarties 10 straipsnio antra pastraipa, elgdamosi, kaip darbdavės, turi atsižvelgti į teisės aktų nuostatas, priimtas Bendrijos lygiu, kuriose įtvirtinti minimalūs reikalavimai, skirti darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms gerinti valstybėse narėse, derinant nacionalinės teisės aktus ir praktiką ir, be kita ko, į Bendrijos teisės aktų leidėjo valią darbo stabilumą laikyti pagrindiniu darbo santykių tikslu Europos Sąjungoje. Šią pareigą sustiprina aplinkybė, kad Reglamentu Nr. 723/2004 atlikta administracijos reforma akcentavo laikinųjų darbo santykių įtvirtinimo tendenciją Europos viešosios tarnybos srityje. Taigi, kalbant būtent apie bendrąjį susitarimą, kuriuo siekiama derinti nacionalinės teisės aktus ir praktiką nustatant minimalius darbo pagal terminuotą darbo sutartį reikalavimus, reikia nurodyti, jog institucijos turi aiškinti Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas kuo daugiau atsižvelgdamas į bendrojo susitarimo tekstą ir tikslą, kad pasiektų jame numatytą rezultatą.
Darytina išvada, kad pačia Direktyva 1999/70 negalima grįsti prieštaravimo dėl bendrajam susitarimui prieštaraujančios Tarybos reglamento, kuriame įtvirtinami Tarnybos nuostatai ir Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos, nuostatos teisėtumo.
(žr. 111, 114, 116, 117, 119, 120 ir 122 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: minėto Sprendimo Rinke 24 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo Belfass prieš Tarybą 43 punktas.
4. Europos Parlamento nereguliarūs ir dideli pagalbinių žmogiškųjų išteklių poreikiai tik sesijų laikotarpiu yra „objektyvios priežastys“, kaip jos suprantamos pagal 1999 m. kovo 18 d. pasirašyto bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, kuris yra pridėtas prie Direktyvos 1999/70 dėl bendrojo ETUC, UNICE ir CEEP susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, 5 taisyklės 1 punkto a papunktį, kuriomis galima pateisinti pagalbinių darbuotojų terminuotų sutarčių, kurios pratęsiamos per kiekvieną Parlamento sesiją, sudarymą paeiliui, kaip tai buvo numatyta Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 78 straipsnyje iki 2007 m. sausio 1 dienos. Galiausiai, net jei šiuos poreikius buvo galima numatyti, darbo krūvis nebuvo tęstinis ir nuolatinis.
(žr. 134 ir 135 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, Rink. p. I‑6057, 69 punktas.