Language of document : ECLI:EU:C:2019:1012

GENERALINIO ADVOKATO

MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ‑BORDONA IŠVADA,

pateikta 2019 m. lapkričio 26 d.(1)

Sujungtos bylos C566/19 PPU ir C626/19 PPU

Parquet général du GrandDuché de Luxembourg (Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės generalinė prokuratūra)

prieš

JR

(Cour d’appel (Chambre du conseil) (Apeliacinio teismo ikiteisminio tyrimo kolegija, Liuksemburgas) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

ir

Openbaar Ministerie (Prokuratūra)

prieš

YC

(Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo teismas, Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis – Išduodančioji teisminė institucija – Prokuratūros nepriklausomumas – Prancūzijos prokuroro išduotas Europos arešto orderis – Prokuratūra, atsakinga, viena vertus, už baudžiamąjį persekiojimą ir, kita vertus, už Europos arešto orderio išdavimo sąlygų ir proporcingumo kontrolę – Veiksmingos teisminės gynybos, susijusios su prokuroro sprendimu išduoti Europos arešto orderį, sąlyga“






1.        Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – Teisingumo Teismas) ir vėl pateikti keli prašymai priimti prejudicinį sprendimą, kuriuose reikia nuspręsti, ar prokuratūra (šiuo atveju – Prancūzijos Respublikos prokuratūra) gali būti laikoma Europos arešto orderį (toliau – EAO) „išduodančiąja teismine institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR(2) 6 straipsnio 1 dalį.

2.        Liuksemburgo teismui (byla C‑566/19 PPU) bei Nyderlandų teismui (byla C‑626/19 PPU) kyla abejonių visų pirma dėl Teisingumo Teismo Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros)(3) aiškinimo.

3.        Tos pačios abejonės kilo dėl Švedijos prokuratūros (byla C‑625/19 PPU) ir dėl Belgijos prokuratūros (byla C‑627/19 PPU), dėl kurių savo išvadas irgi teikiu šiandien.

4.        Nors iš esmės mano pozicija, pateikta bylose OG (Liubeko prokuratūra) ir PI (Cvikau prokuratūra)(4) bei byloje PF (Lietuvos generalinis prokuroras)(5), nepakito, šios dienos išvados skirtos šioje ir kitoje panašioje byloje(6) 2019 m. spalio 9 d. priimtam sprendimui paaiškinti.

I.      Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

5.        Remiuosi išvadoje, pateiktoje bylose OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), nurodyto pagrindų sprendimo 5, 6, 8, 10 ir 12 konstatuojamosiomis dalimis, taip pat 1 ir 9 straipsniais.

B.      Nacionalinė teisė. Code de procédure pénale (Baudžiamojo proceso kodeksas)(7) 

6.        CPP I knygos I dalies (Institucijos, atsakingos už baudžiamosios politikos vykdymą, baudžiamąjį persekiojimą ir ikiteisminį tyrimą) Ibis skyriaus (Teisingumo ministro įgaliojimai) 30 straipsnyje numatyta:

„Teisingumo ministras vykdo Vyriausybės nustatytą baudžiamąją politiką, užtikrindamas jos taikymo nuoseklumą Respublikos teritorijoje.

Šiuo tikslu jis duoda bendro pobūdžio nurodymus prokuratūros prokurorams.

Jis negali jiems duoti jokių nurodymų konkrečiose bylose.

Kiekvienais metais jis skelbia Vyriausybės nustatytos baudžiamosios politikos taikymo ataskaitą, joje nurodydamas šios politikos vykdymo sąlygas ir bendro pobūdžio nurodymus, duotus taikant antrą pastraipą. Ši ataskaita perduodama Parlamentui ir ji gali būti aptarta Nacionalinėje asamblėjoje bei Senate.“

7.        I knygos minėtos I dalies II skirsnio 2 skyriaus (Generalinio prokuroro įgaliojimai apeliacinės instancijos teismuose) 36 straipsnyje nustatyta:

„Generalinis prokuroras [apeliacinės instancijos teismuose] gali rašytiniais nurodymais, pridedamais prie bylos medžiagos, įpareigoti Respublikos prokurorus iškelti ar pavesti iškelti baudžiamąją bylą arba perduoti atitinkamus rašytinius prašymus kompetentingam teismui.“

II.    Ginčai ir prejudiciniai klausimai

A.      Byla C566/19 PPU

8.        2019 m. balandžio 24 d. prokuratūros prie tribunal de grande instance de Lyon (Liono apygardos teismas, Prancūzija) vyriausiojo prokuroro pavaduotojas išdavė EAO, siekiant vykdyti JR baudžiamąjį persekiojimą.

9.        Liuksemburgo Tribunal d’arrondissement (apygardos teismas) ikiteisminio tyrimo kolegija 2019 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą perduoti JR Prancūzijos valdžios institucijoms.

10.      JR šį sprendimą apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikalaudamas pripažinti EAO negaliojančiu, nes jį išdavusi valdžios institucija nėra „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį. Jo teigimu, Prancūzijos prokuratūrai vykdomoji valdžia gali duoti netiesioginius nurodymus, o tai neatitinka Teisingumo Teismo šiuo klausimu nustatytų kriterijų.

11.      Esant tokioms aplinkybėms, Cour d’appel (Chambre du conseil) (Apeliacinio teismo ikiteisminio tyrimo kolegija, Liuksemburgas) nutarė pateikti tokį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Prancūzijos teisę kompetentinga šios valstybės prokuratūra prie ikiteisminio tyrimo ar bylą nagrinėjančio teismo gali būti laikoma Europos arešto orderį išduodančiąja teismine institucija, kaip tai suprantama pagal pagrindų sprendimo <…> 6 straipsnio 1 dalyje numatytos sąvokos savarankišką reikšmę, jeigu ji, privalėdama tikrinti, ar laikomasi būtinų [EAO] išdavimo sąlygų, ir nagrinėti, ar toks išdavimas proporcingas atsižvelgiant į baudžiamosios bylos aplinkybes, kartu yra baudžiamąjį persekiojimą toje pačioje byloje vykdanti institucija?“

B.      Byla C626/19 PPU

12.      2019 m. kovo 27 d. prokuroras prie tribunal de grande instance de Tours (Tūro apygardos teismas, Prancūzija) išdavė EAO, siekiant vykdyti YC baudžiamąjį persekiojimą. YC buvo suimtas Nyderlanduose 2019 m. balandžio 5 d.

13.      Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo teismas, Nyderlandai), turintis nuspręsti dėl EAO vykdymo, teikia šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar prokuroras, kuris dalyvauja vykdant teisingumą išduodančiojoje valstybėje narėje, atlikdamas savo su Europos arešto orderio išdavimu tiesiogiai susijusias užduotis veikia nepriklausomai ir išdavė EAO, laikytinas išduodančiąja teismine institucija, kaip ji suprantama pagal pagrindų sprendimo <…> 6 straipsnio 1 dalį, kai išduodančiosios valstybės narės teismas patikrino EAO išdavimo sąlygas, visų pirma jo proporcingumą, prieš šiam prokurorui priimant faktinį sprendimą išduoti EAO?

2.      Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar sąlyga, kad, remiantis Sprendimo [OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros)] 75 punktu, dėl prokuroro sprendimo išduoti EAO, visų pirma dėl jo proporcingumo, turi būti galima pasinaudoti teisminės gynybos priemone, visiškai atitinkančia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, yra įvykdyta, kai prašomas perduoti asmuo po jo faktinio perdavimo gali pateikti skundą, kurį nagrinėjant išduodančiosios valstybės narės teisme galima remtis EAO negaliojimu ir šis teismas, be kita ko, tikrina sprendimo išduoti EAO proporcingumą?“

III. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

14.      Byla C‑566/19 Teisingumo Teisme užregistruota 2019 m. liepos 25 d., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neprašė taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros.

15.      Byla C‑626/19 PPU Teisingumo Teisme užregistruota 2019 m. rugpjūčio 22 d. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinėje byloje YC taikomas suėmimas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą prašė nagrinėti skubos tvarka.

16.      Teisingumas Teismas nusprendė prašymus priimti prejudicinius sprendimus nagrinėti skubos tvarka abiejose bylose ir jas sujungė, kad būtų bendrai nagrinėjamos ir būtų priimtas bendras sprendimas.

17.      Rašytines pastabas pateikė JR, Prancūzijos ir Nyderlandų vyriausybės, Liuksemburgo generalinis prokuroras, Nyderlandų prokuratūra ir Komisija.

18.      Viešas teismo posėdis įvyko 2019 m. spalio 24 d., jame kartu buvo nagrinėjamos bylos C‑625/19 PPU ir C‑627/19 PPU. Teismo posėdyje dalyvavo Liuksemburgo generalinis prokuroras, Nyderlandų prokuratūra, JR, YC, XD, ZB, Nyderlandų, Prancūzijos, Švedijos, Belgijos, Airijos, Ispanijos, Italijos ir Suomijos vyriausybės bei Komisija.

IV.    Analizė

A.      Įvadinės pastabos

19.      Abu prašymai priimti prejudicinius sprendimus skirti nustatyti, ar Prancūzijos prokuratūra yra „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį. Kiekviename iš jų šis klausimas užduodamas iš kitos perspektyvos:

– Liuksemburgo teismas klausia, ar Prancūzijos prokuratūra atitinka nepriklausomumo reikalavimą, kurį privalo atitikti EAO išduodančioji institucija.

–      Nyderlandų teismas daro prielaidą, kad Prancūzijos prokuratūra yra nepriklausoma, bet abejoja, ar gali būti atliekama EAO, kuriuos ji gali išduoti, teisminė kontrolė.

20.      Kaip jau nurodžiau, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiems teismams kyla klausimų dėl Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), visų pirma dėl to, kad jame konstatuota, jog 6 straipsnio 1 dalies sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“ „neapima prokuratūrų <…>, dėl kurių kyla rizika, kad vykdomoji valdžia joms gali tiesiogiai ar netiesiogiai duoti konkrečius pavedimus arba nurodymus“  (8).

21.      Taigi reikia nustatyti:

–      ar Prancūzijos prokuratūra yra nepriklausoma institucija, kokia ir turi būti bet kuri EAO išduodančioji teisminė institucija (byla C‑566/19).

–      Jei atsakymas būtų teigiamas, ar teismas gali atlikti EAO išdavimo sąlygų kontrolę prieš prokurorui priimant „faktinį sprendimą“ (pirmasis bylos C‑626/19 PPU klausimas).

–      Darant prielaidą, kad ši kontrolė turi būti vykdoma gavus teisme skundą dėl prokuroro sprendimo, ar pakanka, kad toks skundas gali būti reiškiamas po asmens perdavimo (antrasis bylos C‑626/19 PPU klausimas).

22.      Siekiant atsakyti Liuksemburgo teismui (byla C‑566/19), reikia išnagrinėti Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) ir Sprendimo NY (Vienos prokuratūra) argumentus; siekiant atsakyti į klausimus byloje C‑626/19 PPU, reikia pateikti aiškinimą, suderinantį pirmojo iš šių sprendimų 68 ir 75 punktus.

B.      Dėl Prancūzijos prokuratūros nepriklausomumo

23.      Mano nuomone, prokuratūra negali būti laikoma „išduodančiąja teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, dėl anksčiau mano išdėstytų priežasčių, kurios gali būti apibendrintos kaip susijusios su piliečių laisvės apsauga, kuriai apribojimai taikomi tik teisėjo sprendimu(9). Todėl nei Vokietijos prokurorai, nei Lietuvos generalinis prokuroras, nei šiuo atveju Prancūzijos prokuratūra negalėtų išduoti EAO.

24.      Teisingumo Teismas, nors vertinimą irgi pradeda nuo to, kad EAO išduodančioji institucija turi būti nepriklausoma, pasirinko kitokį požiūrį, kuris, mano nuomone, skiriasi, atsižvelgiant į 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai)(10) ar 2019 m. gegužės 27 d. sprendimus byloje OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) ir byloje PF (Lietuvos generalinis prokuroras)(11).

25.      Taigi tikslinga priminti aplinkybes, kurias išnagrinėjus buvo priimta ši jurisprudencija.

1.      Teisingumo Teismo jurisprudencija šiuo klausimu

26.      Teisingumo Teismui pakanka, kad išduodančioji teisminė institucija, „atsižvelgdama į visus kaltinamuosius ir išteisinamuosius įrodymus ir nerizikuodama, kad jos sprendimų priėmimo įgaliojimams būtų daroma, be kita ko, vykdomosios valdžios įtaka gaunant pavedimus ar nurodymus iš išorės, [turėtų] galimybę objektyviai atlikti tą funkciją taip, kad nekiltų abejonių dėl aplinkybės, jog priimti sprendimą išduoti Europos arešto orderį turi ta institucija, o ne galiausiai minėta valdžia“(12).

27.      Be to, pateikti panašūs argumentai:

–      Išduodančioji teisminė institucija „turi turėti galimybę vykdančiajai teisminei institucijai pateikti patikinimą, jog, atsižvelgiant į garantijas, teikiamas pagal išduodančiosios valstybės narės teisės sistemą, vykdydama Europos arešto orderio išdavimo funkcijas ji veikia nepriklausomai“.

–      Reikalaujama, „kad jos veiklos nuostatuose būtų nustatytos organizacinio pobūdžio taisyklės, pagal kurias, priimant sprendimą išduoti tokį arešto orderį, išduodančiajai teisminei institucijai nekiltų jokios rizikos, kad, be kita ko, gali būti duoti konkretūs vykdomosios valdžios nurodymai“(13).

–      Atrodo, kad konkrečių vykdomosios valdžios nurodymų galima rizika yra esminis elementas vertinant prokuratūros, kaip išduodančiosios teisminės institucijos, nepriklausomumą.

28.      Sprendime OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) lemiama buvo tai, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teisingumo ministras ar šias pareigas Vokietijos Länder (žemės) einantys jo kolegos galėjo duoti nurodymus prokuratūroms(14). Ši aplinkybė buvo reikšmingesnė nei konstatavimas, kad „Vokietijos prokuratūros privalo objektyviai ištirti ne tik įkalčius, bet ir išteisinamuosius įrodymus“(15).

29.      Sprendime NJ (Vienos prokuratūra) vadovaujantis analogiškomis priežastimis buvo pripažinta, kad Austrijos prokurorai neatitiko EAO išduoti būtinų nepriklausomumo reikalavimų(16).

30.      Teisingumo Teismo vertinimu, Lietuvos generalinis prokuroras, priešingai, galėjo būti „išduodančioji teisminė institucija“, nes, būdamas atsakingas už EAO išdavimą, yra nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios, o tai užtikrina pati nacionalinė Konstitucija(17).

31.      Turiu pabrėžti, kad iki šiol jurisprudencijoje aiškiai neišsakyta nuomonė dėl kiekvieno prokuroro, kuriam jo vadovybė gali duoti nurodymus, priklausomumo ar nepriklausomumo(18).

2.      Prancūzijos prokuratūra

32.      Vadovaujantis nutartyse pateikta informacija, iki 2013 m. Prancūzijoje teisingumo ministras konkrečiais atvejais galėjo duoti nurodymus prokurorams. Todėl sprendimų OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) bei NJ (Vienos prokuratūra) doktrina leistų patvirtinti, kad iki tos datos šios valstybės prokuratūra negalėjo būti laikoma „išduodančiąja teismine institucija“.

33.      Prancūzijos prokuratūros pavaldumo galimiems konkretiems vykdomosios valdžios nurodymams neliko 2014 m., įgyvendinus CPP reformą. Vis dėlto išlieka galimybė teisingumo ministrui duoti bendrojo pobūdžio nurodymus (CPP 30 straipsnis). Be to, žinoma, išliko prokuratūrai būdinga hierarchinė struktūra, todėl prokurorai yra organiškai ir funkciškai pavaldūs generaliniam prokurorui atitinkamuose teismuose. Taigi kiekvienas iš prokurorų „pavaldus savo aukštesniam pagal rangą vadovui ir yra jo kontroliuojamas“(19).

34.      Taigi kyla dvi problemos:

– Pirma, ar galimybė vykdomajai valdžiai duoti bendrojo pobūdžio nurodymus prokurorams gali turėti įtakos jų nepriklausomumui.

– Antra, ar prokuratūroms būdinga hierarchinė struktūra nedaro neigiamos įtakos prokurorų nepriklausomumui.

a)      Konkretūs ir bendrojo pobūdžio nurodymai

35.      Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) rezoliucinėje dalyje Teisingumo Teismas aiškiai aptarė tik konkrečius nurodymus. Tačiau šio sprendimo 73 punkte be papildomų paaiškinimų atmetė galimybę, kad prokuroro teisė priimti sprendimus priklausytų nuo „pavedim[ų] ar nurodym[ų] iš išorės“.

36.      Minėtu atveju buvo aišku, kad teisingumo ministras galėjo duoti konkrečius nurodymus Vokietijos prokurorams, todėl nereikėjo nagrinėti bendrųjų nurodymų poveikio jų veiksmams.

37.      Vis dėlto manau, kad tokio pobūdžio nurodymai taip pat gali būti svarbūs. Savo išvadoje byloje OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) priminiau visiškai pagrįstas sąlygas, kurias Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) dėl EAO išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumo. Šis nepriklausomumas suponuoja, kad „atitinkama institucija savo funkcijas vykdo visiškai autonomiškai, jos nesaisto jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, ji negauna jokių nurodymų ar įpareigojimų, taigi yra apsaugota nuo išorinio poveikio ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti jiems įtakos“(20).

38.      Neįsivaizduojama, kad (nepriklausomas) teisėjas turėtų laikytis vykdomosios valdžios nurodymų, kad ir kokio bendrojo pobūdžio jie būtų, priimdamas sprendimą dėl tokio svarbaus reikalo, kaip savo valstybės piliečių laisvės. Teisėjas klauso tik įstatymo, o ne baudžiamosios politikos gairių, kurias nustato vyriausybė (atstovaujama teisingumo ministro).

39.      Šios gairės gali teisiškai saistyti prokurorus valstybėse narėse, kurios pasirenka taikyti tokius bendrojo pobūdžio nurodymus. Būtent ši priežastis, t. y. galimybės veikti savarankiškai apribojimas, pagal įstatymą užkerta kelią pripažinti išduodančiosios teisminės institucijos statusą prokurorams, kurie, spręsdami klausimą dėl EAO išdavimo, privalo laikytis bendrųjų vykdomosios valdžios nurodymų.

40.      Neatmestina, kad šie bendrojo pobūdžio nurodymai galėtų apibrėžti atitinkamos vyriausybės baudžiamąją politiką(21), įpareigodami prokurorus išduoti EAO, pavyzdžiui, dėl tam tikrų nusikalstamų veikų arba tam tikrų nusikaltėlių kategorijų. Kaip galima kalbėti apie nepriklausomumą priimant sprendimą to, kuris, išduodamas EAO, privalo laikytis, net ir prieš savo valią, tokių vyriausybės (bendrojo pobūdžio) nurodymų?

41.      Būtų galima atsakyti, kad tokia hipotezė nėra įprasta, tačiau kartoju: kai kalbama apie laisvės apribojimą, dėl apsaugos nuo vykdomosios valdžios privalomų, su EAO susijusių, nurodymų (tiek bendrųjų, tiek a fortiori konkrečių) reikalaujama, kad tas, kuris sprendžia dėl asmens laisvės, tai darytų būdamas visiškai nepriklausomas, klausydamas tik įstatymo, o ne vykdomosios valdžios bendrųjų ar konkrečių gairių ar nurodymų.

42.      Manau, kad Teisingumo Teismas turėtų grįžti prie tezės, kurią išdėstė Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) 63 punkte, ir patvirtinti, jog institucijos, turinčios išduoti EAO, negali saistyti jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, „ji [negali gauti] jokių nurodymų ar įpareigojimų“.

b)      Prokuratūros Prancūzijoje hierarchinis pavaldumas

43.      Kaip vėl cituodamas Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai)  tvirtinau išvadoje byloje OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros): „[n]epriklausomumas <…> nesuderinamas su bet kokiais „hierarchiniais ar pavaldumo ryšiais su trečiaisiais asmenimis“. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas reiškia, kad „[t]eisminės valdžios turėtojai taip pat yra nepriklausomi nuo aukštesnių teisminių institucijų, kurios, nors gali peržiūrėti ir panaikinti jų sprendimus a posteriori, vis dėlto negali nurodyti, kokius sprendimus jie turi priimti“(22).

44.      Mano nuomone, šis nepriklausomumo požymis taip pat taikytinas prokuratūrai, kaip „išduodančiajai teisminei institucijai“, kaip ji suprantama pagal pagrindų sprendimą. Todėl, jei Prancūzijos prokurorai, be to, kad veikia pagal teisingumo ministro duodamus bendrojo pobūdžio nurodymus, dar privalo laikytis savo vadovų pagal hierarchinę prokuratūros struktūrą įsakymų(23), vargu ar jie gali būti laikomi nepriklausomais, veikiančiais kaip EAO „išduodančioji teisminė institucija“.

45.      Be kita ko, tokio požiūrio Teisingumo Teismas laikėsi 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Margarit Panicello 41 ir 42 punktuose, atmesdamas galimybę, kad kitas iš valstybės tarnautojų (teismo kancleris), kuris vykdant teisingumą dalyvauja kaip pagalbinis dalyvis, pateiktų Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Jo nepriklausomumo stoka atsirado būtent dėl to, kad jis „gauna ir privalo laikytis hierarchiniu požiūriu viršesnės institucijos nurodymų“(24).

46.      Nors SESV 267(25) straipsnio aiškinimo kriterijai nevisiškai sutampa su pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalies aiškinimo kriterijais, manau, kad jais iš esmės išreiškiamas tas pats susirūpinimas.

47.      Dar kartą priminsiu Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) 63 punktą, kuriame „hierarchijos ar pavaldumo ryšių“ nebuvimas įtvirtintas kaip esminė ir neatsiejama nepriklausomumo sąlyga.

48.      Byloje, kurioje priimtas Sprendimas PF (Lietuvos generalinis prokuroras), Teisingumo Teismas nusprendė, kad Lietuvos generalinis prokuroras galėjo būti laikomas „išduodančiąja teismine institucija“, nes jis turi konstitucinį statusą, suteikiantį nepriklausomumo nuo vykdomosios valdžios garantiją, kiek tai susiję su EAO išdavimu. Prancūzijos Respublikoje, priešingai, lygiavertės konstitucinės garantijos nėra.

c)      Prokuratūros nešališkumas 

49.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Liuksemburgo teismas išreiškia savo abejones dėl Prancūzijos prokuratūros pripažinimo EAO „išduodančiąja teismine institucija“ ne tik dėl šios institucijos statuso, bet ir dėl to, kad prokurorai, „<…> privalėdam[i] tikrinti, ar laikomasi būtinų [EAO] išdavimo sąlygų, ir nagrinėti, ar toks išdavimas proporcingas atsižvelgiant į baudžiamosios bylos aplinkybes, kartu yra už baudžiamąjį persekiojimą toje pačioje byloje atsakinga institucija“.

50.      Mano nuomone, šios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės labiau yra susijusios su prokuratūros nešališkumu nei su jos nepriklausomumu.

51.      Prokuratūra iš esmės yra „kaltintojas baudžiamajame procese“(26). Ji yra šalis, kuri veikia baudžiamajame procese prieš kitą šalį (įtariamąjį ar kaltinamąjį), todėl konkreti atsakovo padėtis sprendžiant dėl jo laisvės apribojimo turėtų priklausyti ne nuo jos, o nuo šį klausimą nagrinėjančio teismo.

52.      Ši prielaida vis dėlto galėtų būti taikoma, jei įstatymai įpareigotų prokuratūrą veikti visiškai objektyviai, vertinant ir teisėjui pateikiant tiek įtariamojo ar kaltinamojo kaltę pagrindžiančius, tiek išteisinamuosius įrodymus.

53.      Konkrečiai kalbant, jei prokuratūra privalo laikytis šios objektyvumo pareigos vykstant ikiteisminio tyrimo stadijai baudžiamajame procese, jos padėtis yra analogiška ikiteisminio tyrimo teisėjo padėčiai (šalyse, kuriose yra tokia institucija) – vienas iš įprastų jo įgaliojimų būna EAO išdavimas, jei tai numatyta nacionalinėje teisėje.

54.      Manau, kad šalies pobūdis baudžiamajame procese, tenkantis prokuratūrai iš formaliosios perspektyvos, nėra nesuderinamas su nešališkumo statuso, kaip proceso elgesio taisyklės (ne tik etinės, bet ir teisinės), jai pripažinimu. Šiuo klausimu nacionaliniai įstatymai gali nustatyti, ir būtent taip yra Prancūzijoje, kad prokuratūra vykdo baudžiamąjį persekiojimą ir baudžiamąjį įstatymą reikalauja taikyti „laikydamasi nešališkumo principo, kurio ji privalo laikytis“(27).

55.      Bet kuriuo atveju, mano nuomone, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Prancūzijos prokuratūros institucinė struktūra neužtikrina, kad jos veiksmams, išduodant EAO, vykdomoji valdžia neturi jokios įtakos, todėl į prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑566/19 pateikusio teismo iškeltą klausimą turi būti atsakyta neigiamai.

56.      Jei taip būtų, esant tokiam atsakymui, nereikėtų atsakyti į Nyderlandų teismo klausimus byloje C‑626/19 PPU, nes jis daro prielaidą, kad Prancūzijos prokuratūra yra nepriklausoma, o tam aš prieštarauju. Vis dėlto juos išnagrinėsiu papildomai.

C.      Dėl prokuratūros išduoto EAO teisminės kontrolės

1.      Įvadinės pastabos

57.      Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo teismas, Nyderlandai) abejoja, ar įvykdytas Sprendime OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) nustatytas trečiasis reikalavimas, kad institucija, kuri nėra teisėjas ar teismas, dalyvaujanti vykdant teisingumą ir veikianti nepriklausomai, galėtų išduoti EAO, t. y. kad jos sprendimas galėtų būti skundžiamas teismui.

58.      Pagal Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 75 punktą, „jei pagal išduodančiosios valstybės narės teisę kompetencija išduoti [EAO] patikėta institucijai, kuri, dalyvaudama vykdant tos valstybės narės teisingumą, vis dėlto nėra teismas, dėl sprendimo išduoti tokį [EAO], visų pirma dėl tokio sprendimo proporcingumo, šioje valstybėje narėje turi būti galima pasinaudoti teisminės gynybos priemone, visiškai atitinkančia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus“.

59.      Nyderlandų prokuratūra tvirtina, kad teisminės gynybos priemonė, kuri nurodoma Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 75 punkte, netaikoma, kai pirmajame iš dviejų pagrindų sprendimo sistemos gynybos lygių jau buvo priimtas sprendimas, atitinkantis veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus(28).

60.      Vadovaujantis tokiu požiūriu, Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 68 ir 75 punktuose nurodyti reikalavimai negalėtų būti taikomi kartu. Tačiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimu, abu reikalavimai egzistuoja kartu, todėl yra taikytini lygiagrečiai. Palaikau šią poziciją.

61.      Dėl teiginių, pateiktų Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 68 ir 75 punktuose, iš tiesų kyla keli klausimai.

62.      68 punkte nurodoma, kad EAO sistemos dviejų lygių gynyba „reiškia, kad sprendimas, atitinkantis veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, turėtų būti priimtas bent vienu iš dviejų minėtos gynybos lygių“(29). Šie lygiai yra tokie:

– „priim[amas] nacionalin[is] sprendim[as], pavyzdžiui, išduod[amas] nacionalin[is] arešto order[is] (toliau – NAO)“(30),

– išduodamas pats EAO(31).

63.      Sąvoka „bent vienu iš dviejų minėtos gynybos lygių“, kuri vartojama Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 68 punkte, suprantama tik perskaičius tolesnius punktus.

64.      Pagal 69 punktą iš to, kas nurodyta 68 punkte, „išplaukia“, kad kai pagal vidaus teisę kompetencija išduoti EAO suteikiama institucijai, kuri, kaip ir prokuratūra, dalyvaudama vykdant teisingumą nėra teisėjas ar teismas, EAO turi būti pagrįstas „nacionalinio teismo sprendim[u], kaip antai nacionalini[u] arešto orderi[u]“. Pastarasis (NAO) turi atitikti 68 punkte nurodytus „veiksmingos teisminės gynybos“ reikalavimus.

65.      Taigi prokuroro išduotas EAO turi remtis teisėjo ar teismo, kitaip tariant, teisminės institucijos siaurąja prasme, išduotu NAO. Todėl reikia suprasti, kad „sprendimas, atitinkantis veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus“, kaip apibrėžta Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 68 punkte, yra tas, kurį priima teisėjas ar teismas.

66.      Antrasis gynybos lygis pagal Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 71 punktą reiškia, kad institucija, kompetentinga išduoti EAO, „<…> tikrina, ar laikomasi būtinų EAO išdavimo sąlygų, ir nustato, ar, atsižvelgiant į kiekvieno atvejo ypatumus, toks išdavimas yra proporcingas“.

67.      Taigi EAO, kurio pagrindas yra teisėjo ar teismo priimtas NAO, gali būti išduotas prokuratūros tose valstybėse narėse, kuriose ši institucija dalyvauja vykdant teisingumą ir tai daro visiškai nepriklausomai.

68.      Laikantis šios hipotezės, „veiksmingą teisminę gynybą atitinkantys reikalavimai“ (t. y. teismo įsikišimas siaurąja prasme) jau būtų užtikrinti pirmajame gynybos lygyje, išduodant NAO, kuriuo grindžiamas EAO.

69.      Vis dėlto, remiantis Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros)  75 punktu, dėl prokuratūros sprendimo išduoti EAO „turi būti galima pasinaudoti teisminės gynybos priemone, visiškai atitinkančia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus“.

70.      Šios teisminės gynybos priemonės būtinybė nėra prokuratūros EAO išdavimo sąlyga, t. y. kad ją būtų galima priskirti „išduodančiajai teisminei institucijai“, kaip ji suprantama pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį. Veikiau tai yra sąlyga, susijusi su prokuratūros išduodamo EAO teisėtumu ir atitinkamai – jo veiksmingumu(32).

71.      Tai išplaukia iš Sprendimo PF (Lietuvos generalinis prokuroras), kuriame Teisingumo Teismas, konstatavęs, kad Lietuvos generalinis prokuroras galėjo būti laikomas „išduodančiąja teismine institucija“, nes jis dalyvauja vykdant teisingumą, o jo nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios yra užtikrintas, nurodė, kad nebuvo galima nustatyti, ar jo sprendimai išduoti EAO galėjo būti skundžiami teisme(33). Pastaroji aplinkybė jam nesutrukdė nuspręsti, kad pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“ apėmė šį generalinį prokurorą.

72.      Kitaip tariant, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukia, kad prokuroras gali būti laikomas „išduodančiąja teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, jei tenkina dvi sąlygas: a) dalyvauja vykdant teisingumą; ir b) turi organinį ir funkcinį statusą, užtikrinantį jo nepriklausomumą.

73.      Jei tenkinamos abi sąlygos, prokuratūra gali išduoti EAO. Tačiau dėl tokio išduoto EAO turi būti galima pasinaudoti teisminės gynybos priemone. Tokios gynybos priemonės nebuvimas turi įtakos ne jos, kaip „išduodančiosios teisminės institucijos“ statusui, bet jos išduoto EAO veiksmingumui.

2.      Dėl pirmojo prejudicinio klausimo byloje C626/19 PPU

74.      Jei toks aiškinimas būtų teisingas, reikėtų patikslinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą.

75.      Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo teismas, Nyderlandai) klausia, ar prokuroras, kuris dalyvauja vykdant teisingumą ir veikia nepriklausomai, gali būti laikomas „išduodančiąja teismine institucija“, kaip ji suprantama pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, jeigu jo sprendimą išduoti EAO teismas tikrina prieš šiam prokurorui priimant faktinį sprendimą išduoti tokį EAO, o ne po jo.

76.      Dėl pirma išdėstytų priežasčių manau, kad svarbu yra ne tai, ar nurodytomis sąlygomis prokuroras yra „išduodančioji teisminė institucija“, bet tai, ar EAO, kurį jis išdavė, gali būti įvykdytas vykdančiojoje valstybėje narėje. Todėl tyrimas turi būti sutelktas į EAO priėmimo proceso teisėtumą, o ne į jį išduodančio subjekto statusą.

77.      Tad klausimą reikėtų performuluoti taip: „ar galima prieš išduodant EAO patikrinti, ar laikomasi jo išdavimo sąlygų, jį išduodant prokurorui, kuris laikytinas „išduodančiąja teismine institucija“, kaip ji suprantama pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį?“

78.      Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, šioje byloje EAO išdavė Prancūzijos prokuroras pagal teismo, ką tik išdavusio NAO, prašymą. Todėl priimdamas šį NAO minėtas teismas išnagrinėjo EAO išdavimo sąlygas, visų pirma jo proporcingumą.

79.      Be abejo, tai, kad teismas, kuris išduoda NAO, jau tuo metu įvertina, ar tenkinamos sąlygos, reikalingos prokurorui išduoti EAO (visų pirma ar jo išdavimas yra proporcingas), yra svarbi pagrindų sprendimo mechanizmo teisingo taikymo garantija.

80.      Jei NAO ir EAO išduodami tuo pačiu metu ar beveik iš karto, vertinant EAO proporcingumą nelieka pavėlavimo rizikos. Ši rizika, kita vertus, atsiranda, jei EAO išduodamas daug vėliau nei NAO: gali būti, kad savo laiku teismo atliktas proporcingumo vertinimas jau nebeaktualus ir vėlesnių aplinkybių pakanka jam pakeisti.

81.      Teisingumo Teismas nurodo tokią galimybę Sprendime NJ (Vienos prokuratūra), pažymėdamas, kad proporcingumo kontrolė, kurią atlieka teisėjas(34), taip pat susijusi su atitinkamo asmens teisių suvaržymu, išskyrus teisės į laisvę apribojimą, dėl to jis turėtų įvertinti EAO poveikį asmens, gyvenančio kitoje nei išduodančioji valstybėje narėje, socialiniams ir šeiminiams ryšiams.

82.      Be šios EAO išdavimo sąlygos patikrinimo savo iniciatyva, Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 75 punkte yra aiškiai nurodyta „teisminė gynybos priemonė“, t. y. patikrinimas, atliekamas asmens, dėl kurio išduotas EAO, prašymu.

83.      Išduodamas NAO, teisėjas pats (savo iniciatyva) įvertina aplinkybes, paskatinusias jį išduoti NAO, po kurio galiausiai bus priimtas EAO. Kaip pažymėjo Liuksemburgo generalinė prokuratūra, dėl akivaizdžių priežasčių šiame procese prašomas perduoti asmuo nedalyvauja(35).

84.      Vis dėlto ši teisminė veikla dėl savo pobūdžio negali atitikti „veiksmingą teisminę gynybą atitinkančių reikalavimų“, nurodytų Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 75 punkte. Pastaroji visada yra gynybos priemonė, kurios reikalauja suinteresuotasis asmuo, ir tai reiškia procesą, kuriame jis gali dalyvauti, kai įgyvendina savo teisę į gynybą.

85.      Taigi Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 75 punkte nurodyta gynybos priemonė negali būti pakeista tokia teismo kontrole, kokia buvo taikoma šiuo atveju, kai buvo nutarta išduoti NAO. Dėl „gynybos priemonės“ pažymėtina, kad ja galima pasinaudoti tik dėl jau išduoto EAO, ir dėl to reikia išnagrinėti, kada turėtų būti galima ja pasinaudoti. Su tuo yra susijęs antrasis klausimas byloje C‑626/19 PPU.

3.      Dėl antrojo prejudicinio klausimo byloje C626/1PPU

86.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi prielaidos, kad turi būti galima pateikti skundą teismui dėl prokuratūros sprendimo išduoti EAO. Remdamasis šia prielaida, nori išsiaiškinti, ar minėtą skundą turi būti galima paduoti prieš įvykdant EAO, ar pakanka, kad jį galima paduoti po prašomo perduoti asmens faktinio perdavimo.

87.      Sprendime OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) nėra aiškaus sprendimo dėl šio klausimo. Tačiau pritariu Komisijai, kad, atsižvelgiant į riziką paveikti teisę į laisvę, neatsiejamą nuo EAO išdavimo, galimybė jį užginčyti paduodant skundą teisme turėtų būti įmanoma iš karto, kai tik priimamas sprendimas jį išduoti(36). Tačiau reikėtų atskirti tuos atvejus, kai dėl tyrimo slaptumo ar siekiant išvengti suinteresuotojo asmens slėpimosi netikslinga nedelsiant pranešti apie EAO, kol asmuo bus suimtas.

88.      Žinoma, skundas, paduotas po prašomo perduoti asmens perdavimo, jam leidžia naudotis teismine gynyba, nors ir mažesnės apimties nei ta, kuria būtų galėjęs pasinaudoti, kad išvengtų su tokio EAO išdavimu susijusios žalos (visų pirma dėl laisvės atėmimo), jei būtų buvę galima užginčyti šią priemonę.

89.      Bet kuriuo atveju, kaip pažymėjo Liuksemburgo generalinis prokuroras(37), Direktyvos 2013/48/ES(38) 10 straipsnio 5 dalyje teigiama, kad EAO išduodančioji valstybė narė privalo prašomam perduoti asmeniui padėti paskirti advokatą būnant vykdančiojoje valstybėje narėje; akivaizdu, kad taip siekiama palengvinti įgyvendinti jo teisę į veiksmingą teisminę gynybą išduodančiosios valstybės narės teismuose, nelaukiant jo perdavimo.

90.      Tai, kad Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 75 punkte nenurodoma, kada galima užginčyti EAO išduodančiojoje valstybėje narėje, neturi būti aiškinama taip, jog tam, kad būtų suderinama su Sąjungos teise, pakanka paduoti skundą po EAO prašomo perduoti asmens perdavimo.

91.      Mano nuomone, nacionalinė sistema, kurioje toks skundas numatytas tik ex post ir neleidžiama užginčyti EAO jo išdavimo metu(39), nevisiškai atitinka „veiksmingų teisminės gynybos priemonių reikalavimus“ išduodančiojoje valstybėje narėje, kuriuos nurodo Teisingumo Teismas. Suinteresuotasis asmuo privalo turėti galimybę pasinaudoti priemone, garantuojančia visišką teisminę gynybą, atsižvelgiant į rimtus padarinius jo teisei į laisvę.

92.      Atsižvelgiant į Komisijos ginamą poziciją(40), svarbu pabrėžti, kad skundo padavimas išduodančiojoje valstybėje narėje negali pažeisti EAO procedūros vykdančiojoje valstybėje narėje, kurios teisminė institucija privalo atitikti pagrindų sprendimo sąlygas ir laikytis jame nustatytų terminų. Galiausiai tai turi būti padaryta ir prašomo perduoti asmens, kurio laisvė atimama per perdavimo procedūrą, interesais.

93.      Apibendrinant galima pasiūlyti vieną atsakymą į abu Nyderlandų teismo pateiktus prejudicinius klausimus, pažymint, kad bet kuriuo atveju turi būti užtikrinta galimybė suinteresuotajam asmeniui kreiptis į teisėją ar teismą siaurąja prasme dėl prokuratūros išduoto EAO, net jei prieš tai teisėjas išdavė NAO.

4.      Baigiamoji pastaba

94.      Anksčiau nurodyta išvada yra, mano nuomone, neišvengiama siekiant visiškai laikytis Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 75 punkte įtvirtinto reikalavimo.

95.      Šis reikalavimas, kaip jau minėjau, nėra būtina sąlyga, kad prokuratūra galėtų būti laikoma „išduodančiąja teismine institucija“, kaip ji suprantama pagal pagrindų sprendimą. Tačiau tiesa ta, kad net ir turint tokį statusą prokuratūros išduotas EAO turėtų rimtų trūkumų, jei dėl jo nebūtų galima paduoti skundo teismui.

96.      Galiausiai būtų nenaudinga „išduodančiosios teisminės institucijos“ statusą pripažinti prokuratūrai, jeigu jos išduotas EAO negalėtų būti įvykdomas dėl to, kad jis gaunamas iš nacionalinės sistemos, kuri neleidžia jo apskųsti teismine tvarka.

97.      Siekiant išvengti tokios nepageidaujamos pasekmės, Teisingumo Teismas galėtų pripažinti, jog, laukdami atitinkamų teisės aktų pakeitimų(41), išduodančiųjų valstybių narių, kurių įstatymai prokurorams suteikia teisę išduoti EAO, teismai privalo aiškinti jų proceso teisės normas taip, kad tokia gynybos priemonė, kokia nurodyta Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros)  75 punkte, būtų galima.

98.      Jei toks aiškinimas pagal Sąjungos teisę nebūtų įmanomas (nes tai būtų contra legem nacionalinei teisei), mano manymu, galima dar viena priemonė, leidžianti nepažeisti taikomo pagrindų sprendimo.

99.      Dėl valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principo ir juo paremto abipusio pripažinimo principo siekiama supaprastinti pagrindų sprendime numatytas procedūras. Žvelgiant iš šios perspektyvos, nemanau, kad prie „atsisakymo vykdyti“ EAO pagrindų galėtų būti pridėtas dar vienas, pagrindų sprendime aiškiai nė nenumatytas pagrindas, pagal kurį tuo atveju, kai prokuratūra išdavė EAO, būtina įrodyti, jog išduodančiosios valstybės įstatymai leidžia kreiptis į tos valstybės teisminę instituciją.

100. Jei šis reikalavimas būtų nustatytas vykdančiajai teisminei institucijai, EAO procedūra taptų dar sudėtingesnė, nes tokia institucija turėtų būti susipažinusi (išsamiai) su visų kitų valstybių narių proceso sistemų ypatumais arba reikalauti papildomos informacijos(42).

101. Šiame kontekste įvykdžius EAO išduodančiosios valstybės teismai turėtų pagal jų vidaus teisę ir atsižvelgdami į Sąjungos teisės reikalavimus, kaip juos išaiškino Teisingumo Teismas, nustatyti atitinkamas pasekmes, atsirandančias dėl to, kad EAO nebuvo galima ginčyti pagal jų pačių nacionalinius įstatymus.

102. Apibendrinant pažymėtina, kad jei nepriklausomas prokuroras, kuriam vykdomoji valdžia negali duoti nurodymų šiuo klausimu, išduoda EAO, vykdančioji teisminė institucija, kaip ji suprantama pagal pagrindų sprendimą, privalo vykdyti tokį „išduodančiosios teisminės institucijos“ išduotą orderį, net jeigu jai nėra žinoma, ar išduodančiojoje valstybėje narėje gali būti atliekama jo išdavimo teisminė kontrolė.

V.      Išvada

103. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau taip atsakyti Cour d’appel (Chambre du conseil) (Liuksemburgo apeliacinio teismo ikiteisminio tyrimo kolegija) ir Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo teismas, Nyderlandai):

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pagrindų sprendimu 2009/299/TVR, 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad:

prokuratūra negali būti laikoma „išduodančiąja teismine institucija“, kai spręsdami dėl Europos arešto orderio prokurorai privalo laikytis teisingumo ministro parengtų bendrųjų baudžiamosios politikos gairių, privalomų išduodant tokio tipo orderius, ir jų vadovų jiems duodamų nurodymų.

Papildomai pažymėtina, kad:

asmuo, kurį prašoma perduoti pagal Europos arešto orderį, išduotą valstybės narės prokuratūros, dalyvaujančios vykdant teisingumą ir turinčios nepriklausomą statusą, turi turėti galimybę, nelaukdamas, kol bus perduotas, šį orderį ginčyti šios valstybės teisme iškart, kai tas orderis išduodamas (nebent tai galėtų pakenkti baudžiamajam procesui) arba kai apie jį pranešama.


1      Originalo kalba: ispanų.


2      2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34) su pakeitimais, padarytais 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24; toliau – pagrindų sprendimas).


3      2019 m. gegužės 27 d. sprendimas, C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456; toliau – Sprendimas OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros).


4      Bylos C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:337; toliau – Išvada OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros).


5      Byla C‑509/18, EU:C:2019:338; toliau – Išvada PF (Lietuvos generalinis prokuroras).


6      Byla NJ (Vienos prokuratūra), C‑489/19 PPU, EU:C:2019:849; toliau – Sprendimas NJ (Vienos prokuratūra).


7      Baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – CPP).


8      Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 90 punktas.


9      Išvada byloje PF (Lietuvos generalinis prokuroras) ir išvada byloje OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros).


10      Byla C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586; toliau – Sprendimas Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai).


11      Byla C‑509/18, EU:C:2019:457; toliau – Sprendimas PF (Lietuvos generalinis prokuroras)].


12      Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 73 punktas. Išskirta mano.


13      Ten pat, 74 punktas.


14      Ten pat, 76 punktas.


15      Loc. ult. cit.


16      Sprendimo NJ (Vienos prokuratūra) 40 punktas in fine.


17      Sprendimo PF (Lietuvos generalinis prokuroras) 55 ir 56 punktai.


18      Sprendimo NJ (Vienos prokuratūra) 40 punkte daroma nuoroda į prokurorų pavaldumą savo vadovybei: „dėl Austrijos prokuratūrų pažymėtina, kad <…> jos tiesiogiai pavaldžios generalinėms prokuratūroms ir gali gauti iš jų nurodymų, o savo ruožtu generalinės prokuratūros pavaldžios federaliniam teisingumo ministrui ir gali gauti iš jo nurodymų“.


19      Ley Orgánica sobre el estatuto de la magistratura (Pagrindinis įstatymas dėl teisėjų statuto, 1958 m. gruodžio 22 d. Nutarimas Nr. 58‑1270) 5 straipsnis.


20      Išvados OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 87 punktas, kuriame cituojamas Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) 63 punktas. Išskirta mano.


21      2017 m. gruodžio 8 d. Sprendime Nr. 2017-680 QPC Conseil Constitutionnel (Konstitucinis Teismas) patvirtino, kad „[Prancūzijos] vyriausybė nustato ir vykdo Tautos politiką, ypač kalbant apie Prokuratūros veiklos sritis“ (5 punktas).


22      Išvados byloje OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 96 punktas.


23      CPP 36 straipsnyje iš tikrųjų numatyta, kad prokurorai „privalo vykdyti savo hierarchiniu požiūriu viršesnio pareigūno nurodymus“, išskyrus žodinius nurodymus (Prancūzijos vyriausybės pastabos, 16 punktas). Išduodant EAO, žodiniai nurodymai nebūtini, taigi taikoma bendroji taisyklė.


24      Byla C‑503/15, EU:C:2017:126.


25      1996 m. gruodžio 12 d. Sprendime X (C‑74/95 ir C‑129/95, EU:C:1996:491) Teisingumo Teismas nesutiko, kad Italijos prokuratūra galėjo Teisingumo Teismui paduoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nes jos vaidmuo „yra ne visiškai nepriklausomai išspręsti ginčą, bet, veikiant kaip kaltintojui baudžiamajame procese, prireikus perduoti jį nagrinėti kompetentingai teisminei institucijai“ (19 punktas).


26      1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo X (bylos C‑74/95 ir C‑129/95, EU:C:1996:491) 19 punktas. Originale neišskirta pasviruoju šriftu.


27      CPP 31 straipsnis, po 2013 m. liepos 25 d. reformos.


28      Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2 punkto 10 papunkčio ketvirta pastraipa.


29      Išskirta mano.


30      Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 67 punktas.


31      Loc. ult. cit.


32      Taip ją supranta ir Komisija (jos rašytinių pastabų 23–26 punktai) bei Liuksemburgo generalinis prokuroras (rašytinių pastabų 4 p.).


33      Sprendimo PF (Lietuvos generalinis prokuroras) 56 punktas.


34      Proporcingumo patikrinimas „tvirtinant nacionalinio arešto orderio proporcingumą susijęs tik su juo sukeliamomis laisvės apribojimo pasekmėmis, o tvirtinant Europos arešto orderį – su atitinkamo asmens teisių suvaržymu, išskyrus teisės į laisvę apribojimą, kuris jau buvo išnagrinėtas. Vadinasi, Europos arešto orderį tvirtinantis teismas turi atsižvelgti į perdavimo procedūros ir atitinkamo asmens perdavimo į kitą nei Austrijos Respublika valstybę narę poveikį šio asmens socialiniams ir šeiminiams ryšiams“ (44 punktas).


35      Liuksemburgo generalinio prokuroro rašytinių pastabų 5 p.


36      Komisijos rašytinių pastabų 30–32 punktai.


37      Liuksemburgo generalinio prokuroro rašytinių pastabų 5 p. in fine.


38      2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu (OL L 249, 2013, p. 1).


39      Arba kuri, kaip antai pagal Prancūzijos teisę, teisę paduoti tokį skundą suteikia tik prašomam perduoti asmeniui, kuris jau yra atitinkamos baudžiamosios bylos šalis, kaip teigia Prancūzijos vyriausybė savo rašytinių pastabų 35–37 punktuose.


40      Komisijos rašytinių pastabų 33 punktas.


41      Teismo posėdyje Prancūzijos, Nyderlandų ir Švedijos vyriausybės laikėsi pozicijos, kad, jei dėl Teisingumo Teismo sprendimo būtini jų įstatymų pakeitimai, pastarojo sprendimo poveikis laiko atžvilgiu turėtų būti apribotas. Aš prieštaravau panašiam prašymui savo išvadoje byloje Poltorak (C‑452/16 PPU, EU:C:2016:782), kuria remiuosi (69 ir 70 punktai).


42      Teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad valstybių narių teisė gali – itin išskirtiniais atvejais – numatyti netiesioginius EAO išdavimo teisminės kontrolės būdus. Norint kiekvienu atveju nustatyti, ar toks skundas galimas, reiškia išmanyti išduodančiosios valstybės narės proceso teisę, ko būtų neprotinga reikalauti iš vykdančiosios teisminės institucijos.