Language of document : ECLI:EU:C:2020:611

GENERALINIO ADVOKATO

MICHAL BOBEK IŠVADA,

pateikta 2020 m. rugpjūčio 6 d.(1)

Byla C195/20 PPU

XC

baudžiamoji byla,

dalyvaujant

Generalbundesanwalt beim Bundesgerichtshof

(Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – 27 straipsnio 2 ir 3 dalys – Specialioji taisyklė – Taikymo sritis – Prašomo perduoti asmens baudžiamasis persekiojimas už iki jo perdavimo padarytą kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis buvo perduotas – Tos pačios valstybės narės paeiliui išduoti du Europos arešto orderiai dėl skirtingų nusikalstamų veikų – Teisinės pasekmės, susijusios su savanorišku išvykimu iš pirmąjį Europos arešto orderį išdavusios valstybės narės teritorijos ir priverstiniu grąžinimu į ją remiantis antruoju Europos arešto orderiu“






I.      Įvadas

1.        Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR(2) 27 straipsnį, kuriame įtvirtinta vadinamoji „specialioji taisyklė“, negalima vykdyti perduoto asmens baudžiamojo persekiojimo, jo nuteisti ar įkalinti už iki jo perdavimo padarytą kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis buvo perduotas.

2.        Nagrinėjamu atveju kaltinamąjį pirmą kartą Vokietijos valdžios institucijoms perdavė Portugalijos valdžios institucijos, vykdydamos Europos arešto orderį. Atlikęs bausmę jis savanoriškai išvyko iš Vokietijos. Vėliau dėl kaltinamojo buvo išduotas antras Europos arešto orderis, pagal kurį Italijos valdžios institucijos perdavė jį Vokietijos valdžios institucijoms. Italijos valdžios institucijos sutiko, kad nebūtų taikoma specialioji taisyklė siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už nusikalstamas veikas, aptariamas pagrindinėje byloje. Kaltinamasis teigia, kad tokį sutikimą turėjo duoti Portugalijos valdžios institucijos, kaip pirmąjį Europos arešto orderį vykdančios valdžios institucijos.

3.        Taigi šioje byloje Teisingumo Teismas iš esmės turi nuspręsti dėl specialiosios taisyklės taikymo tvarkos konkrečiomis aplinkybėmis, kai asmuo, dėl kurio išduotas pirmasis Europos arešto orderis, savanoriškai išvyko iš šį orderį išdavusios valstybės narės teritorijos, į kurią vėliau buvo priverstinai grąžintas remiantis antruoju Europos arešto orderiu: ar manytina, kad toks asmuo, neatsižvelgiant į jo savanorišką išvykimą, ir toliau gali naudotis specialiosios taisyklės teikiama apsauga pagal pirmąjį Europos arešto orderį? Ar veikiau reikia manyti, kad, atsižvelgiant į jo savanorišką išvykimą iš pirmąjį orderį išdavusios valstybės teritorijos, specialioji taisyklė prireikus gali būti vertinama tik pagal antrąjį Europos arešto orderį, o sutikimą išplėsti baudžiamojo persekiojimo ribas gali duoti tik antrąjį orderį vykdančios valdžios institucijos?

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

4.        Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, laisvės atėmimo bausmę] arba sprendimą dėl įkalinimo.“

5.        Iš šio sprendimo 8 straipsnio 1 dalies matyti, kad Europos arešto orderyje turi būti pateikta tam tikra informacija, be kita ko, „nusikalstamos veikos pobūdis ir teisinė kvalifikacija“ bei „aplinkybių, kuriomis nusikalstama veika buvo padaryta, aprašymas“.

6.        Minėto pagrindų sprendimo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jei areštuotasis [suimtas] asmuo nurodo, kad jis sutinka būti perduotu [perduotas], tas sutikimas ir, jei reikia, aiškus teisės į 27 straipsnio 2 dalyje minimą „specialiąją taisyklę“ atsisakymas duodamas vykdančiajai teisminei institucijai pagal vykdančiosios valstybės narės vidaus teisę.“

7.        Minėto pagrindų sprendimo 27 straipsnis yra šio sprendimo 3 skyriuje „Perdavimo pasekmės“. Šis straipsnis susijęs su galimu (suinteresuotojo asmens) baudžiamuoju persekiojimu už kitas nusikalstamas veikas ir yra suformuluotas taip:

„1.      Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui gali pranešti, kad jos santykiuose su kitomis valstybėmis narėmis, kurios yra padariusios tokį pat pranešimą, leidimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn [vykdyti asmens baudžiamąjį persekiojimą], nuteisimui ar įkalinimui [nuteisti ar įkalinti], siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą[,] dėl kurios asmuo yra perduotas, įvykdytą prieš jo perdavimą, yra laikomas duotu, jei kuriuo nors konkrečiu atveju vykdančioji teisminė institucija savo sprendime dėl perdavimo nenurodo kitaip.

2.      Išskyrus atvejus, minėtus šio straipsnio 1 ir 3 dalyse, perduotam asmeniui negali būti iškelta baudžiamoji atsakomybė [negalima vykdyti perduoto asmens baudžiamojo persekiojimo], jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą.

3.      Šio straipsnio 2 dalis netaikoma šiais atvejais:

a)      kai asmuo, turėjęs galimybę išvykti iš valstybės narės, į kurią jis buvo perduotas, teritorijos, neišvyko iš jos per 45 dienas nuo jo galutinio paleidimo dienos arba išvažiavęs grįžo į ją;

b)      nusikalstama veika nebaudžiama laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu;

c)      baudžiamasis procesas nenustato, kad reikia taikyti asmens laisvės apribojimo priemonę;

d)      kai asmeniui galėtų būti skiriama bauda arba bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, ypač piniginė bauda arba ją pakeičianti priemonė net tais atvejais, kai bausmė arba priemonė gali apriboti jo asmeninę laisvę;

e)      kai asmuo sutiko būti perduotas ir tuo pat metu atitinkamais atvejais atsisakė specialiosios taisyklės pagal 13 straipsnį;

f)      kai asmuo po jo perdavimo aiškiai atsisakė teisės į specialiąją taisyklę, susijusią su konkrečiomis nusikalstamomis veikomis prieš perdavimą. Atsisakymas pareiškiamas išduodančiosios valstybės narės kompetentingoms teisminėms institucijoms ir registruojamas pagal tos valstybės vidaus teisę. Atsisakymas formuluojamas taip, kad būtų aišku, jog asmuo jį davė savo noru[,] visiškai suvokdamas jo pasekmes. Šiuo tikslu asmuo turi teisę turėti advokatą;

g)      kai asmenį perdavusi vykdančioji teisminė institucija duoda savo sutikimą pagal šio straipsnio 4 dalį.

4.      Prašymas duoti sutikimą pateikiamas vykdančiajai teisminei institucijai kartu pateikiant 8 straipsnio 1 dalyje minėtą informaciją ir jos vertimą, kaip nurodyta 8 straipsnio 2 dalyje. Sutikimas duodamas, kai dėl tos pačios nusikalstamos veikos, dėl kurios prašoma sutikimo, taikomas perdavimas pagal šio pamatinio [pagrindų] sprendimo nuostatas. Sutikimą atsisakoma duoti tik dėl 3 straipsnyje minėtų priežasčių, o kitais atvejais gali būti atsisakyta jį duoti tik dėl 4 straipsnyje nurodytų priežasčių. Sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo gavimo.

5 straipsnyje minėtose situacijose išduodančioji valstybė narė privalo suteikti tame straipsnyje numatytas garantijas.“

B.      Vokietijos teisė

8.        Gesetz über die internationale Rechtshilfe in Strafsachen (Įstatymas dėl tarptautinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose), kuriuo perkeltas Pagrindų sprendimas 2002/584, 83h straipsnyje įtvirtinta:

„1.      Asmenys, kuriuos valstybė narė perdavė pagal Europos arešto orderį, negali:

1)      būti persekiojami baudžiamąja tvarka, nuteisti ir jiems negali būti atimta laisvė už iki jų perdavimo padarytą kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jie buvo perduoti; arba

2)      būti perduoti trečiajai valstybei, išvežti į trečiąją valstybę ar į ją išsiųsti.

2.      Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jei:

1)      asmuo galėjo išvykti iš valstybės narės, kuriai buvo perduotas, teritorijos per 45 dienas nuo jo galutinio paleidimo, tačiau to nepadarė arba po išvykimo grįžo į šią teritoriją;

2)      už nusikalstamą veiką nebaudžiama laisvės atėmimo bausme arba su laisvės suvaržymu susijusia priemone;

3)      baudžiamajame procese nenustatyta, kad reikia taikyti su laisvės suvaržymu susijusią priemonę;

4)      perduotam asmeniui skiriama sankcija arba su laisvės suvaržymu nesusijusi priemonė, net jei ta sankcija ar priemonė gali suvaržyti asmens laisvę;

5)      vykdančioji valstybė narė arba perduotas asmuo atsisakė taisyklės taikymo.

3.      Perduoto asmens taisyklės taikymo atsisakymas turi būti raštu pateiktas tvirtinti teisėjui ar prokurorui. Atsisakymas yra neatšaukiamas. Perduotas asmuo turi būti apie tai informuotas.“

III. Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudicinis klausimas

9.        Kaltinamojo baudžiamasis persekiojimas paeiliui buvo vykdomas Vokietijoje iškėlus tris baudžiamąsias bylas, susijusias su įvairia nusikalstama veika: prekyba narkotinėmis medžiagomis (A nusikalstama veika), seksualine prievarta prieš vaiką, įvykdyta Portugalijoje (B nusikalstama veika), ir išžaginimu sunkinančiomis aplinkybėmis ir apiplėšimu, įvykdytais taip pat Portugalijoje (C nusikalstamos veikos).

10.      Pirmiausia buvo vykdomas kaltinamojo baudžiamasis persekiojimas už prekybą nemažais narkotinių medžiagų kiekiais (A nusikalstama veika). Už šią veiką 2011 m. spalio 6 d. Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas, Vokietija) nuosprendžiu jam buvo skirta subendrinta vienų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šios bausmės vykdymas buvo atidėtas su tam tikromis sąlygomis.

11.      Paskui, 2016 m., Vokietijoje kaltinamajam buvo iškelta baudžiamoji byla už seksualinę prievartą prieš vaiką, įvykdytą Portugalijoje (B nusikalstama veika). 2016 m. rugpjūčio 23 d. Staatsanwaltschaft Hannover (Hanoverio prokuratūra, Vokietija) šiuo pagrindu išdavė Europos arešto orderį (toliau – pirmasis Europos arešto orderis). Tribunal da Relação de Évora (Evoros apeliacinis teismas, Portugalija) leido dėl šios nusikalstamos veikos perduoti kaltinamąjį Vokietijos teisminėms institucijoms. Tada kaltinamasis neatsisakė specialiosios taisyklės taikymo. 2017 m. birželio 22 d. Portugalijos valdžios institucijos perdavė kaltinamąjį Vokietijos Federacinei Respublikai. Šioje šalyje jis atliko visą už seksualinę prievartą prieš vaiką paskirtą vienų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. 2018 m. rugpjūčio mėn. kaltinamajam buvo pradėta taikyti penkerių metų socialinė ir teisminė stebėsena (vok. Führungsaufsicht). Šiuo laikotarpiu kaltinamasis turėjo kartą per mėnesį atvykti pas jam paskirtą probuotoją.

12.      Atliekant bausmę, susijusią su seksualine prievarta prieš vaiką (B nusikalstama veika), 2011 m. Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) nuosprendžiu skirtos bausmės už prekybą narkotinėmis medžiagomis (A nusikalstama veika) vykdymo atidėjimas su tam tikromis sąlygomis buvo atšauktas. 2018 m. rugpjūčio 22 d. Staatsanwaltschaft Flensburg (Flensburgo prokuratūra, Vokietija) pateikė Tribunal da Relação de Évora (Evoros apeliacinis teismas) prašymą netaikyti specialiosios taisyklės ir leisti įvykdyti Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) skirtą bausmę.

13.      2018 m. rugpjūčio 31 d., nesant atsakymo iš Tribunal da Relação de Évora (Evoros apeliacinis teismas), kaltinamasis buvo paleistas į laisvę. 2018 m. rugsėjo 18 d. jis išvyko į Nyderlandus, o vėliau – į Italiją. Siekdama Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) nuosprendžio, susijusio su A nusikalstama veika, įvykdymo, 2018 m. rugsėjo 19 d. Staatsanwaltschaft Flensburg (Flensburgo prokuratūra) dėl kaltinamojo išdavė Europos arešto orderį (toliau – antrasis Europos arešto orderis).

14.      2018 m. rugsėjo 27 d. kaltinamasis buvo suimtas Italijoje. 2018 m. spalio 10 d. Italijos valdžios institucijos leido jį perduoti. 2018 m. spalio 18 d. kaltinamasis buvo perduotas Vokietijos valdžios institucijoms.

15.      Galiausiai 2018 m. lapkričio 5 d. Amtsgericht Braunschweig (Braunšveigo apylinkės teismas, Vokietija) išdavė nacionalinį arešto orderį (vok. Untersuchungshaftbefehl) siekiant išnagrinėti trečiąją su kaltinamuoju susijusią bylą (C nusikalstamos veikos), kurios faktinės aplinkybės – 72 metų JAV pilietės išžaginimas ir apiplėšimas Portugalijoje, Praja da Luse – susiklostė 2005 m. rugsėjo 2 d. Nagrinėjant būtent pastarąją bylą buvo nuspręsta pateikti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

16.      2018 m. gruodžio 12 d. Staatsanwaltschaft Braunschweig (Braunšveigo prokuratūra, Vokietija) Italijos vykdančiosios institucijos paprašė sutikti dėl kaltinamojo baudžiamojo persekiojimo ir už išžaginimą bei apiplėšimą, aptariamus pagrindinėje byloje (C nusikalstamos veikos). 2019 m. kovo 22 d. Corte d’appello de Milano (Milano apeliacinis teismas, Italija) davė tokį sutikimą.

17.      Nuo 2019 m. liepos 23 d. iki 2020 m. vasario 11 d. kaltinamajam pagal šios išvados 15 punkte minėtą nacionalinį arešto orderį Vokietijoje buvo taikomas kardomasis kalinimas. Per tą laikotarpį Landgericht Braunschweig (Braunšveigo apygardos teismas, Vokietija) 2019 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu pripažino kaltinamąjį kaltu dėl išžaginimo sunkinančiomis aplinkybėmis ir apiplėšimo, įvykdytų Portugalijoje 2005 m. (C nusikalstamos veikos). Pastarasis teismas, atsižvelgdamas į 2011 m. Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) nuosprendį, kaltinamajam skyrė subendrintą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Iš subendrintos laisvės atėmimo bausmės trukmės buvo išskaičiuota Italijoje kaltinamajam taikyto kardomojo kalinimo trukmė. Be to, 2020 m. sausio 21 d. Portugalijos vykdančioji institucija pritarė Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) nuosprendžiu skirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės už A nusikalstamą veiką vykdymui.

18.      Kaltinamajam nuo 2020 m. vasario 12 d. taikomas kardomasis kalinimas, vykdant bausmę, kurią 2011 m. už A nusikalstamą veiką skyrė Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas). Kaltinamasis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, pateikė kasacinį skundą dėl Landgericht Braunschweig (Braunšveigo apygardos teismas) nuosprendžio. Jis pirmiausia ginčija proceso, užbaigto priimant šį nuosprendį, teisėtumą atsižvelgiant į specialiąją taisyklę, nustatytą Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnyje. Kadangi Portugalijos valdžios institucijos nedavė sutikimo dėl baudžiamojo persekiojimo už išžaginimą ir apiplėšimą, įvykdytų Portugalijoje (C nusikalstamos veikos), Vokietijos valdžios institucijos neturėjo teisės vykdyti kaltinamojo baudžiamojo persekiojimo, taigi procesiniai dokumentai, kaip antai 2018 m. lapkričio 5 d. Amtsgericht Braunschweig (Braunšveigo apylinkės teismas) išduotas nacionalinis arešto orderis, yra neteisėti.

19.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tai, ar nacionalinis arešto orderis išduotas siekiant išnagrinėti bylą, gali likti galioti ar, priešingai, turi būti panaikintas, priklauso nuo to, ar Vokietijos valdžios institucijos turėjo teisę vykdyti kaltinamojo baudžiamąjį persekiojimą dėl įtarimų išžaginimu sunkinančiomis aplinkybėmis ir apiplėšimu, kurie įvykdyti Portugalijoje 2005 m. (C nusikalstamos veikos).

20.      Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Pagrindų sprendimo 2002/584] 27 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal specialiąją taisyklę nedraudžiama laisvės apribojimo priemonė, taikoma už kitą iki perdavimo padarytą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas, jei asmuo po perdavimo savanoriškai išvyko iš išduodančiosios valstybės narės teritorijos, vėliau kitos vykdančiosios valstybės narės, remiantis nauju Europos arešto orderiu, vėl buvo perduotas į išduodančiosios valstybės narės teritoriją, o antroji vykdančioji valstybė narė davė sutikimą dėl persekiojimo, apkaltinamojo nuosprendžio dėl tos kitos veikos priėmimo ir vykdymo?“

IV.    Dėl prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros Teisingumo Teisme

21.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje. Grįsdamas šį prašymą jis nurodė, kad pateiktasis prejudicinis klausimas susijęs su Pagrindų sprendimo, kuriam taikoma SESV trečiosios dalies V antraštinė dalis, aiškinimu. Jis taip pat pažymėjo, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo metu kaltinamajam buvo taikomas kardomasis kalinimas vykdant Amtsgericht Niebüll (Nybiulio apylinkės teismas) skirtą bausmę už prekybą narkotinėmis medžiagomis (A nusikalstama veika). Net jei kaltinamasis turėtų būti paleistas į laisvę anksčiau laiko, jam vis dėlto ir toliau būtų taikomas kardomasis kalinimas pagal Amtsgericht Braunschweig (Braunšveigo apylinkės teismas) išduotą nacionalinį arešto orderį siekiant išnagrinėti išžaginimo ir apiplėšimo, įvykdytų Portugalijoje, aplinkybes (C nusikalstamos veikos). Tačiau šio kardomojo kalinimo teisėtumas pats priklauso nuo proceso, užbaigto pagrindinėje byloje priėmus Landgericht Braunschweig (Braunšveigo apygardos teismas) nuosprendį, susijusį su C nusikalstamomis veikomis, teisėtumo. Jei šis nuosprendis turėtų būti pripažintas negaliojančiu, kaltinamąjį reikėtų paleisti į laisvę.

22.      2020 m. gegužės 25 d. Teisingumo Teismo ketvirtoji kolegija nusprendė patenkinti šį prašymą.

23.      Rašytines pastabas pateikė kaltinamasis, Generalbundesanwalt beim Bundesgerichtshof (generalinis prokuroras prie Aukščiausiojo Federalinio Teismo, toliau – generalinis prokuroras), Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. Visi jie, taip pat Airija, per 2020 m. liepos 16 d. vykusį posėdį pateikė žodines pastabas.

V.      Analizė

24.      Šios išvados struktūra yra tokia: pradėsiu specialiosios taisyklės nagrinėjimu, atsižvelgdamas į Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio formuluotę, kontekstą ir tikslą. Pirmiausia nustatysiu, kokias pasekmes lemia atitinkamo asmens savanoriškas išvykimas iš valstybės narės, išduodančios Europos arešto orderį, teritorijos specialiosios taisyklės taikymui ir apskritai perdavimo tvarkai (A skirsnis). Paskui paaiškinsiu, ko reikalaujama pagal specialiąją taisyklę tuo atveju, jei atitinkamas asmuo perduodamas dar kartą, pagal antrą Europos arešto orderį, išduodančiajai valstybei narei tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje (B skirsnis).

A.      Specialioji taisyklė ir pasekmės, susijusios su savanorišku išvykimu iš išduodančiosios valstybės narės teritorijos

25.      Nagrinėjamu atveju remiantis pirmuoju Europos arešto orderiu, išduotu Vokietijoje ir įvykdytu Portugalijoje, kaltinamasis buvo perduotas į Vokietijos teritoriją, kur atliko bausmę, skirtą už veiką, nurodytą šiame arešto orderyje (seksualinė prievarta prieš vaiką, B nusikalstama veika). Išėjus iš kalėjimo kaltinamajam buvo skirta socialinė ir teisminė stebėsena, bet nebuvo uždrausta išvykti iš Vokietijos teritorijos. Kaltinamasis savanoriškai išvyko iš Vokietijos ir nuvyko iš pradžių į Nyderlandus, o vėliau – į Italiją. Pagal antrąjį Europos arešto orderį, kurį išdavė Vokietijos valdžios institucijos, kaltinamąjį pastarosioms vėl perdavė Italijos valdžios institucijos, siekiant, kad jis atliktų bausmę, kuri pirma jam buvo skirta už prekybą narkotinėmis medžiagomis (A nusikalstama veika). Minėtos valdžios institucijos vėliau taip pat sutiko netaikyti specialiosios taisyklės, leisdamos Vokietijoje vykdyti kaltinamojo baudžiamąjį persekiojimą už išžaginimą sunkinančiomis aplinkybėmis ir apiplėšimą, įvykdytus Portugalijoje prieš pirmąjį jo perdavimą (C nusikalstamos veikos). Dėl šių veikų kaltinamajam dabar taikoma su laisvės suvaržymu susijusi priemonė (vok. Untersuchungshaft) pagal nuosprendį, kurį jis ginčija.

26.      Savo vieninteliu prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, kokias teisines pasekmes lemia, viena vertus, asmens, kuris buvo perduotas išduodančiajai valstybei narei pagal pirmąjį Europos arešto orderį, savanoriškas išvykimas iš šios valstybės narės teritorijos ir, kita vertus, šio asmens priverstinis grąžinimas remiantis antruoju Europos arešto orderiu.

27.      Pradėsiu nuo pirmojo aspekto: kokias pasekmes specialiajai taisyklei lemia savanoriškas asmens, kuris buvo perduotas išduodančiajai valstybei, išvykimas iš šios valstybės teritorijos?

28.      Kaltinamasis ir Airija mano, kad tokia aplinkybė neturi reikšmės specialiosios taisyklės taikymui. Savanoriškai išvykdamas iš Vokietijos teritorijos kaltinamasis neatsisakė specialiosios taisyklės taikymo. Ši taisyklė lieka taikoma, nes, viena vertus, kai kaltinamasis išvyko iš Vokietijos teritorijos, jam dar buvo taikoma socialinė ir teisminė stebėsena, susijusi su B nusikalstama veika, ir, kita vertus, jis savanoriškai negrįžo į Vokietijos teritoriją. Todėl pirmasis perdavimas ir toliau lemia savo pasekmes.

29.      Generalinis prokuroras, Vokietijos vyriausybė, Komisija ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo ruožtu laikosi nuomonės, kad kaltinamajam savanoriškai išvykus iš išduodančiosios valstybės narės pasibaigia pirmoji perdavimo procedūra, todėl specialioji taisyklė nebetaikoma. Interesams, kurie apsaugomi specialiąja taisykle, nebedaroma poveikio, kai asmuo savanoriškai išvyksta iš valstybės narės, kuriai pirma buvo perduotas. Asmuo, savanoriškai išvykęs iš išduodančiosios valstybės narės, nebegali remtis specialiosios taisyklės teikiama apsauga, įskaitant grąžinimo atvejį, nes naujas buvimo išduodančiojoje valstybėje narėje laikotarpis nebėra nulemtas pirma įvykdyto perdavimo.

30.      Pritariu generalinio prokuroro, Vokietijos vyriausybės, Komisijos ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo požiūriui. Mano manymu, specialioji taisyklė yra glaudžiai susijusi su konkretaus Europos arešto orderio, pagal kurį ji buvo „aktyvuota“, taigi gali būti vertinama, vykdymu. Ši taisyklė, susijusi su šiuo orderiu, taikytina tik tuo atveju, jei atitinkamas asmuo, būdamas išduodančiosios valstybės narės teritorijoje, yra šios valstybės kontroliuojamas. Taigi, jei atitinkamas asmuo dėl savanoriško išvykimo iš šį orderį išdavusios valstybės teritorijos nebepriklauso šios valstybės jurisdikcijai, specialioji taisyklė nebetaikoma.

31.      Tokį aiškinimą lemia Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 2 dalies formuluotė, kontekstas ir tikslas.

1.      Pažodinis aiškinimas

32.      Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 2 dalį iš esmės negalima vykdyti perduoto asmens baudžiamojo persekiojimo, jo nuteisti ar įkalinti už iki jo perdavimo padarytą kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis buvo perduotas.

33.      Pačioje šios nuostatos formuluotėje nėra nuorodų į pasekmes, kurias lemia savanoriškas perduoto asmens išvykimas iš išduodančiosios valstybės teritorijos specialiosios taisyklės taikymui. Vis dėlto iš šios formuluotės aiškiai matyti, kad specialioji taisyklė yra glaudžiai susijusi su perdavimu (vienaskaitos forma), taigi ir su konkrečiu Europos arešto orderiu. Aplinkybė, kad ši taisyklė taikoma „perduotam asmeniui“, iš tikrųjų reiškia, kad šis asmuo turi būti – arba tuojau turi būti – valstybės narės, paprašiusios atlikti šį perdavimą vykdant Europos arešto orderį, teritorijoje ar bent jau faktiškai kontroliuojamas šios valstybės.

34.      Be to, dėl paties teksto pažymėtina, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 3 skyriaus, į kurį įeina 27 straipsnis, pavadinimas – „Perdavimo pasekmės“. Šis pavadinimas taip pat reiškia, kad šiame skyriuje išdėstytos nuostatos reglamentuoja pasekmes, kurias lemia konkretus perdavimas pagal atitinkamą Europos arešto orderį.

2.      Kontekstinis aiškinimas

35.      Kalbant, pirma, apie Pagrindų sprendimo 2002/584 paties 27 straipsnio kontekstą, iš šio straipsnio 3 dalies matyti, kad specialioji taisyklė netaikoma keliais išsamiai išvardytais atvejais(3). Taip yra pirmiausia tuo atveju, kai atitinkamas asmuo sutinka, kad būtų išplėstos jo baudžiamojo persekiojimo ribos. Tokiu atveju reikia manyti, jog atitinkamas asmuo, duodamas tokį sutikimą, laisvai sutiko, kad jam būtų taikoma išduodančiosios valstybės narės jurisdikcija dėl kitų veikų, nors jis visai neprivalėjo to daryti. Taip yra ir tuo atveju, kai Europos arešto orderį vykdanti institucija pati duoda sutikimą išplėsti baudžiamojo persekiojimo ribas(4). Šiuo antruoju atveju, gerai žinomu klasikinėje ekstradicijos teisėje, pabrėžiamas ir dvišalis aspektas, ir su suverenitetu susiję argumentai, kuriais grindžiamas kiekvienas Europos arešto orderis: būtent išduodančiosios valstybės naudai vykdančioji valstybė atsisako vykdyti savo ius puniendi dėl nusikalstamos veikos, kitos nei ta, dėl kurios įvykdytas perdavimas(5).

36.      Iš pažiūros skirtingas šias dvi išimčių grupes sieja labai svarbus bendras aspektas: sutikimas iki perdavimo padarytoms veikoms, nesusijusioms su atitinkamu Europos arešto orderiu, taikyti šį orderį išdavusios valstybės ius puniendi. Kitaip tariant, atsisakius – ar atitinkamo asmens, ar vykdančiosios valstybės narės iniciatyva – taikyti specialiąją taisyklę, išduodančiajai valstybei narei suteikiami įgaliojimai vykdyti asmens, kuris pagal konkretų Europos arešto orderį fiziškai priklauso jos jurisdikcijai, baudžiamąjį persekiojimą ir jį teisti už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis perduotas. Vadinasi, specialioji taisyklė reiškia garantiją perduotam asmeniui, trunkančią tol, kol jis yra išduodančiosios valstybės teritorijoje, atsižvelgiant į šio orderio kuriamas pasekmes, taigi vykdant šį orderį.

37.      Kalbant, antra, apie sistemą, kuri nustatyta Pagrindų sprendimu 2002/584, iš kitų nuostatų turinio ir logikos matyti, kad šiame sprendime įtvirtintos taisyklės taikomos vienam, tam pačiam perdavimui. Taigi pagal minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 1 dalį Europos arešto orderio konkretus tikslas – kad „kita valstybė narė <…> perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, laisvės atėmimo bausmę] arba sprendimą dėl įkalinimo“. Be to, iš minėto pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies ir priedo matyti, kad šis perdavimas susijęs su nusikalstamomis veikomis, kurios pačios yra konkrečios, nes kiekviename Europos arešto orderyje turi būti nurodytas atitinkamos nusikalstamos veikos (arba veikų) pobūdis ir teisinė kvalifikacija bei aprašytos jos (arba jų) padarymo aplinkybės. Taigi būtent konkrečiomis perdavimo aplinkybėmis – būtinas buvimas išduodančiojoje valstybėje narėje – pagal Europos arešto orderį ši valstybė gali vykdyti atitinkamo asmens baudžiamąjį persekiojimą už šiame orderyje nurodytas nusikalstamas veikas. Tokiomis pačiomis aplinkybėmis atitinkamas asmuo gali remtis specialiąja taisykle. Iš to logiškai išplaukia išvada, kad ši taisyklė gali būti taikoma tik konkrečiomis vieno perdavimo aplinkybėmis. Ji negali būti taikoma universaliai, vykstant kitam perdavimui, po to, kai atitinkamas asmuo išvyko iš teritorijos, į kurią pirma buvo perduotas(6).

3.      Teleologinis aiškinimas

38.      Nors iš pažodinio ir kontekstinio aiškinimų matyti, kad, kalbant apie konkretaus Europos arešto orderio vykdymą, esama glaudaus ryšio tarp specialiosios taisyklės ir perduoto asmens buvimo išduodančiosios valstybės teritorijoje, šia taisykle ir Europos arešto orderio priemone siekiami tikslai rodo, kad asmens savanoriško išvykimo iš išduodančiosios valstybės narės teritorijos atveju šis ryšys nutrūksta. Jei valstybė atitinkamam asmeniui netaiko priverstinių priemonių, logiška, kad nebetaikoma arba „deaktyvuojama“ pati specialioji taisyklė, kiek tai susiję su tuo perdavimu.

39.      Dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 2 dalyje nustatytos specialiosios taisyklės funkcijų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ši taisyklė „susijusi su vykdančiosios valstybės narės suverenitetu ir prašomam išduoti asmeniui suteikia teisę į tai, kad jis galėtų būtų persekiojamas, nuteistas ar kad iš jo galėtų būti atimta laisvė tik už tą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis buvo perduotas“(7). Taigi specialiąja taisykle siekiama iš esmės dviejų tikslų. Pirma – ir tradiciškai, nes jos pirminis šaltinis glūdi ekstradicijos teisėje(8), – šia taisykle siekiama apsaugoti Europos arešto orderį vykdančios valstybės suverenitetą, nes vykdydama šį orderį ji sutinka apriboti naudojimąsi savo pačios suverenitetu baudžiamosios teisės srityje (ar net atsisakyti tokio naudojimosi) kitos valstybės narės naudai. Antra – ir originaliau klasikinės ekstradicijos koncepcijos atžvilgiu, – Sąjungos teisėje nustatyta specialiąja taisykle siekiama užtikrinti atitinkamo asmens teises. Pastarasis neturi nerimauti dėl galimo baudžiamojo persekiojimo už iki jo perdavimo padarytas nusikalstamas veikas, kurios nėra aiškiai nurodytos konkrečiame Europos arešto orderyje. Jei šis asmuo aiškiai neatsisako specialiosios taisyklės taikymo, jis turi galėti tikėtis, kad per visą jo priverstinio buvimo išduodančiojoje valstybėje narėje laikotarpį nebus vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas už kitas nusikalstamas veikas.

40.      Iš šių dviejų tikslų matyti – ir tai labai svarbu šioje byloje, – kad taikant specialiąją taisyklę apribojama išduodančiosios valstybės kompetencija baudžiamosios teisės srityje ir užkertamas kelias šiai valstybei kėsintis į vykdančiosios valstybės kompetenciją ir viršyti savo įgaliojimus atitinkamo asmens atžvilgiu. Iš tikrųjų išduodančioji valstybė narė dėl įvairių priežasčių galėtų mėginti vykdyti asmens baudžiamąjį persekiojimą už (tikriausiai anksčiau padarytas) nusikalstamas veikas, kurios nenurodytos Europos arešto orderyje(9).

41.      Šie specialiosios taisyklės tikslai patys turi būti vertinami atsižvelgiant į Europos arešto orderiais siekiamą tikslą. Pastaraisiais iš tikrųjų siekiama atitinkamam asmeniui taikyti orderį išdavusios valstybės narės potestas dėl jame nurodytų veikų, priverstinai perduodant šį asmenį į šios valstybės teritoriją(10). Kadangi pagal specialiąją taisyklę atitinkamas asmuo saugomas nuo galimų išduodančiosios valstybės narės mėginimų nepagrįstai išplėsti savo kompetenciją baudžiamosios teisės srityje, ši taisyklė yra glaudžiai susijusi su konkretaus Europos arešto orderio, kurio taikymo sritis yra aiškiai apibrėžta, vykdymu.

42.      Taigi specialioji taisyklė taikoma tik vykdant perdavimą, kaip jo pasekmė, asmens priverstinio buvimo išduodančiosios valstybės narės teritorijoje laikotarpiu.  Savanoriškai išvykus iš šios teritorijos ryšys tarp šios valstybės ir perduoto asmens nutrūksta. Toks atitinkamo asmens veiksmas lemia tai, kad jam nebetaikoma šios valstybės potestas. Todėl suinteresuotasis asmuo neturėtų būti toliau saugomas pagal specialiąją taisyklę, taikytą vykdant pirminį perdavimą.

43.      Trumpai tariant, jei atitinkamas asmuo laisvai palieka išduodančiosios valstybės narės teritoriją, skaitikliai vėl rodo nulį. Tai galioja visai konkrečiai perdavimo procedūrai pagal atitinkamą Europos arešto orderį, o ne vien specialiajai taisyklei. Iš tikrųjų perdavimo tikslas – perduoti atitinkamą asmenį į išduodančiosios valstybės narės teritoriją, kad šioje valstybėje jis būtų teisiamas ir (arba) atliktų joje bausmę. Kai šis tikslas pasiekiamas, perdavimo „ciklas“ pasibaigia. Todėl, kadangi specialioji taisyklė taikoma šio „ciklo“ metu, logiška, kad ji taip pat nebėra taikoma.

B.      Priverstinio grąžinimo į išduodančiosios valstybės narės teritoriją pasekmės

44.      Šioje byloje neginčijama, kad kaltinamasis savanoriškai išvyko iš Vokietijos teritorijos, atlikęs bausmę, kuri jam buvo skirta už B nusikalstamą veiką (seksualinė prievarta prieš vaiką), nurodytą Europos arešto orderyje, kuriuo pagrįstas jo pirmasis perdavimas, atliktas Portugalijos valdžios institucijų. Taigi specialioji taisyklė, taikyta vykstant šiam ciklui, pagal šį orderį nebetaikoma.

45.      Vis dėlto ši byla susijusi ne vien su asmens, perduoto išduodančiajai valstybei, savanoriško išvykimo iš šios valstybės teritorijos pasekmėmis specialiajai taisyklei. Ji susijusi su antru faktinio pobūdžio ypatumu, kuriuo, atrodo, iš esmės grindžiamos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės: atitinkamas asmuo grįžo į išduodančiosios valstybės narės teritoriją vykdant antrąjį Europos arešto orderį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl pasekmių, susijusių su tuo, kad dėl kaltinamojo – po jo išvykimo – buvo išduotas antrasis Europos arešto orderis, kuriuo pačiu buvo suteiktas pagrindas priverstinai grąžinti kaltinamąjį į Vokietijos teritoriją, šį kartą – iš Italijos teritorijos.

46.      Ar dėl šios aplinkybės galima tarsi „reaktyvuoti“ specialiąją taisyklę pagal pirmąjį Europos arešto orderį? Tokiu „reaktyvavimo“ atveju Vokietijos išduodančiosios institucijos turėtų gauti pirmosios vykdančiosios valstybės narės (Portugalijos Respublika) sutikimą dėl baudžiamojo persekiojimo ir už pagrindinėje byloje aptariamas C nusikalstamas veikas (išžaginimas sunkinančiomis aplinkybėmis ir apiplėšimas), nes jos nėra nurodytos antrajame Europos arešto orderyje. Tokio požiūrio laikosi kaltinamasis ir Airija, kurių manymu, specialioji taisyklė ir toliau lemia pasekmes Portugalijos Respublikos atžvilgiu.

47.      Priešingu atveju tam pakaktų antrąjį Europos arešto orderį vykdančių institucijų (Italijos valdžios institucijų) sutikimo. Tokio požiūrio laikosi generalinis prokuroras, Vokietijos vyriausybė, Komisija ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

48.      Darydami šias priešingas išvadas visi bylos dalyviai daug rėmėsi Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies a punktu, pagal kurį specialioji taisyklė nebetaikoma, „kai asmuo, turėjęs galimybę išvykti iš valstybės narės, į kurią jis buvo perduotas, teritorijos, neišvyko iš jos per 45 dienas nuo jo galutinio paleidimo dienos arba išvažiavęs grįžo į ją“. Viena vertus, kaltinamasis ir Airija mano, kad ši nuostata leidžia kaltinamajam ir toliau naudotis apsauga, specialiosios taisyklės teikiama pagal pirmąjį Europos arešto orderį, nes pagal šią nuostatą reikalaujama savanoriško sugrįžimo. Kita vertus, generalinis prokuroras, Komisija ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, sutaria, kad ši specialiosios taisyklės išimtis taikoma ir priverstiniam grąžinimui. Nors Vokietijos vyriausybė neatmeta tokio aiškinimo, ji vis dėlto abejoja, kad šiuo atveju būtina nagrinėti Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies a punktą.

49.      Mano nuomone, šioje byloje rėmimasis šiuo 27 straipsnio 3 dalies a punktu neturi reikšmės. Nėra būtina ir netgi negalima tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, remtis minėtu 27 straipsnio 3 dalies a punktu siekiant padaryti išvadą, kad specialioji taisyklė pagal pirmąjį Europos arešto orderį nebetaikoma.

50.      Pirma, iš esmės pažymėtina, kad, kaip matyti iš pirmesnio šios išvados skirsnio, šioje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis nebūtina pagrįsti specialiosios taisyklės netaikymo atsižvelgiant į pirmąjį Europos arešto orderį Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies a punktu, nes šį netaikymą paprasčiausiai lemia pirmosios perdavimo procedūros pasibaigimas, susijęs su atitinkamo asmens savanorišku išvykimu iš išduodančiosios valstybės narės teritorijos. Iš tikrųjų dėl šio išvykimo nutrūksta teritorinis ryšys, leidžiantis atitinkamam asmeniui naudingai remtis apsauga, kurią teikia specialioji taisyklė visu šio asmens priverstinio buvimo šioje teritorijoje laikotarpiu. Taigi specialiosios taisyklės netaikymo pagal pirmąjį Europos arešto orderį nelemia kuri nors iš išimčių, nustatytų Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalyje; šį netaikymą lemia tai, kad byla pereina į kitą „ciklą“, vykstantį pagal antrąjį Europos arešto orderį(11).

51.      Antra, papildomai pažymėtina, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies a punktas, šiaip ar taip, netaikomas priverstinio grąžinimo atveju. Iš tikrųjų šioje nuostatoje minimas tik atitinkamo asmens savanoriškas išvykimas ir jos taikymas prireikus taip pat reikalauja savanoriško grįžimo į išduodančiosios valstybės narės teritoriją. Ši nuostata reiškia, kaip Teisingumo Teismas nusprendė byloje, kurioje priimtas Sprendimas West(12),  atitinkamo asmens implicitinį sutikimą būti perduotam išduodančiosios valstybės narės teismui, tam pačiam, kuris vykdė jo baudžiamąjį persekiojimą ir prireikus nuteisė už nusikalstamą veiką, nurodytą Europos arešto orderyje. Šis implicitinis sutikimas yra akivaizdus, kai asmuo laisvai nusprendžia verčiau pasilikti teritorijoje nei (visiškai teisėtai) iš jos išvykti ir nuvykti į savo pilietybės, savo gyvenamosios vietos ar bet kurią kitą pasirinktą valstybę.

52.      Tiesa, minėto 27 straipsnio 3 dalies a punkto formuluotėje nėra aiškiai minimas savanoriškas atitinkamo asmens galimo grįžimo į išduodančiosios valstybės teritoriją pobūdis. Vis dėlto taip pat, kaip kaltinamasis ir Airija, esu tos nuomonės, kad žodžių junginys „išvažiavęs grįžo į ją“ reiškia savanorišką grįžimą, o ne priverstinį grąžinimą(13), be to, manau, kad toks yra vienintelis logiškas aiškinimas atsižvelgiant į šios nuostatos sistemą ir tikslą(14). Iš tikrųjų, kadangi pagal specialiąją taisyklę atitinkamas asmuo saugomas tik jo priverstinio buvimo išduodančiosios valstybės narės teritorijoje atveju, logiška, kad ši taisyklė nebetaikoma, kai šis asmuo yra, taip sakant, laisvas judėti, t. y. tiek pasilikti šioje valstybėje, tiek iš jos išvykti ar į ją sugrįžti. Bet koks kitoks aiškinimas reikštų nebaudžiamumo sinonimą, nes atitinkamam asmeniui pakaktų būti priverstinai grąžintam į išduodančiosios valstybės narės teritoriją, kad prireikus netektų jaudintis dėl galimo baudžiamojo persekiojimo už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas, apie kurias perdavimo metu niekas neįtarė. Toks požiūris neturi prasmės.

53.      Taigi, nors kaltinamasis ir Airija yra teisūs, manydami, kad išimtis, grindžiama Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies a punktu, taikoma esant savanoriškam grįžimui, jie klysta, galvodami, kad, neatsižvelgiant į savanorišką išvykimą, priverstinis grąžinimas reaktyvuotų specialiąją taisyklę pagal pirmąjį perdavimą.

54.      Trečia, (nereikalingas) rėmimasis šio pamatinio sprendimo 27 straipsnio 3 dalies a punktu yra susijęs su šioje byloje susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis, nors šios aplinkybės lemia tam tikrą painiavą, nes veda klaidingu keliu. Iš tikrųjų negalima teikti pernelyg didelės reikšmės šiai vien konjunktūrinei aplinkybei, kai atitinkamas asmuo vykdant antrąjį Europos arešto orderį buvo grąžintas į pirmąjį Europos arešto orderį išdavusios valstybės narės (Vokietijos) teritoriją. Pirmiausia nelogiška būtų iš to daryti išvadą, kad todėl specialioji taisyklė buvo reaktyvuota pagal pirmąjį orderį.

55.      Toliau pateikiamas pavyzdys aiškiai rodo, kad specialioji taisyklė negali būti reaktyvuota pagal pirmąjį Europos arešto orderį tuo atveju, jei dėl atitinkamo asmens, po to, kai jis savanoriškai išvyko iš pirmąjį orderį išdavusios valstybės narės teritorijos, buvo išduotas kitas Europos arešto orderis. Tarkime, kad, esant tokioms savanoriško išvykimo iš pirmąjį orderį išdavusios valstybės teritorijos aplinkybėms, antrojo orderio išdavimo valstybė yra ne Vokietijos Federacinė Respublika, o Čekijos Respublika. Tokiu atveju negalima manyti, jog Čekijos išduodančiosios valdžios institucijos turi kreiptis į Portugalijos valdžios institucijas, kad gautų jų sutikimą dėl baudžiamojo persekiojimo ir už nusikalstamas veikas, kurios nenurodytos Čekijos išduotame Italijai skirtame Europos arešto orderyje ir kurios padarytos prieš tai, kai Italijos valdžios institucijos perdavė asmenį Čekijos valdžios institucijoms. Tokiu atveju aiškiai matyti, kad bendrauti turi tik Čekijos ir Italijos valdžios institucijos. Nors aptariamos nusikalstamos veikos buvo padarytos Portugalijoje ir pirmąjį perdavimą įvykdė Portugalijos valdžios institucijos (Vokietijos valdžios institucijoms), kadangi atitinkamas asmuo savanoriškai išvyko iš Vokietijos į Italiją (ir Portugalijos valdžios institucijos nepateikė prašymo jį perduoti), vien Italijos (vykdančioji) valdžios institucija yra kompetentinga leisti Čekijos (išduodančiosioms) valdžios institucijoms išplėsti baudžiamojo persekiojimo ribas pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktą. Toks aiškinimas yra logiškas ir tiesiogiai grindžiamas pačiomis specialiosios taisyklės funkcijomis, jos dvišaliu pobūdžiu ir su suverenitetu susijusiais argumentais, minėtais šioje išvadoje(15): siekiama, kad išduodančioji valstybė (išdavusi konkretų arešto orderį, pagal kurį atitinkamam asmeniui taikomas jos potestas) negalėtų pažeisti vykdančiosios valstybės (minėtą konkretų orderį vykdančios valstybės) suvereniteto(16).

56.      Galiausiai, ketvirta, atsižvelgdamas į tai, kad Pagrindų sprendimu 2002/584 siekiama paspartinti ir supaprastinti valstybių narių teismų bendradarbiavimą(17), Teisingumo Teismas nusprendė, jog šio pagrindų sprendimo 27 ir 28 straipsnių, atsižvelgiant į tai, kad juose nustatytos nuo šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto tarpusavio pripažinimo principo leidžiančios nukrypti taisyklės, negalima aiškinti taip, kad būtų nepaisoma šiuo sprendimu siekiamo tikslo(18). Taigi baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimas negali tapti sudėtingesnis, antrąjį Europos arešto orderį išduodančiai valdžios institucijai privalant gauti pirmąjį orderį išdavusios valdžios institucijos sutikimą.

57.      Tiesa, nagrinėjamu atveju ši kliūtis yra įveikiama, nes abu Europos arešto orderius išdavė Vokietijos Federacinė Respublika. Tačiau būtų kitaip, jei išduodančiosios valstybės būtų skirtingos. Be to, tokiu atveju aiškiai matyti nelogiškos požiūrio, kurio laikosi kaltinamasis ir Airija, pasekmės. Panagrinėkime asmens, padariusio daug nusikalstamų veikų, atvejį. „Paskiausia“ valstybė narė, kuriai perduotas šis asmuo, turėtų praėjus daugeliui metų kreiptis dėl sutikimo į visas valstybes nares, kurioms šis asmuo anksčiau buvo perduotas (ne į vieną, o galimai į tris, keturias, penkias ir net daugiau). Atsižvelgiant į tokios užduoties sudėtingumą, labai tikėtina, kad šis asmuo naudotųsi tikru nebaudžiamumu už visas ankstesnes nusikalstamas veikas, kurios nebuvo nustatytos pirmojo Europos arešto orderio išdavimo metu.

58.      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, pagal specialiąją taisyklę nereikalaujama gauti pirmąjį Europos arešto orderį vykdžiusios valstybės sutikimo išplėsti baudžiamojo persekiojimo ribas vykdant antrąjį Europos arešto orderį. Taigi specialioji taisyklė nelemia pasekmių pagal pirmąjį Europos arešto orderį ir atitinkamo asmens grįžimas į šį orderį išdavusios valstybės teritoriją negali reaktyvuoti šios taisyklės.

59.      Vis dėlto specialiąja taisykle ir toliau galima remtis, tačiau pagal antrąjį Europos arešto orderį. Taigi būtent pastarojo atžvilgiu ji turi būti vertinama, nes atitinkamas asmuo dabar patenka į šį antrąjį orderį išdavusios valstybės narės poveikio sritį. Tai, kad ši valstybė yra ta pati, kuri išdavė pirmąjį Europos arešto orderį, neturi reikšmės. Taikant specialiąją taisyklę svarbu tik tai, kad atitinkamam asmeniui taikoma šios valstybės ius puniendi pagal antrąjį Europos arešto orderį.

60.      Kaip pabrėžė Vokietijos vyriausybė, šioje byloje svarbi specialiosios taisyklės išimtis – tai Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktas atsižvelgiant į antrąjį Europos arešto orderį: specialioji taisyklė netaikoma, „kai asmenį perdavusi vykdančioji teisminė institucija duoda savo sutikimą pagal šio straipsnio 4 dalį“. Nagrinėjamu atveju, kadangi baudžiamasis persekiojimas už pagrindinėje byloje aptariamas nusikalstamas veikas (C nusikalstamas veikas) vykdytinas išplėtus antrojo Europos arešto orderio taikymo sritį, tam, kad būtų atsisakyta taikyti specialiąją taisyklę, reikalingas antrąjį Europos arešto orderį vykdančių valdžios institucijų (šiuo atveju – Italijos valdžios institucijų) sutikimas, kad šį orderį išdavusios valdžios institucijos (Vokietijos valdžios institucijos) galėtų teisėtai vykdyti tokį baudžiamąjį persekiojimą(19).

61.      Taigi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia atsakyti, kad pagal specialiąją taisyklę nedraudžiama laisvės apribojimo priemonė, taikoma už iki pirmojo perdavimo padarytą kitą nusikalstamą veiką nei ta, kuria grindžiamas šis perdavimas, jei asmuo, dėl kurio išduotas pirmasis Europos arešto orderis, savanoriškai išvyko iš išduodančiosios valstybės narės teritorijos, su sąlyga, kad pagal antrąjį Europos arešto orderį, išduotą po šio išvykimo, šį antrąjį orderį vykdančios valdžios institucijos sutiko dėl baudžiamojo persekiojimo ir už nusikalstamą veiką, už kurią skirta laisvės apribojimo priemonė pagrindinėje byloje.

62.      Baigdamas norėčiau pateikti dvi pastabas.

63.      Pirma, Sprendime West Teisingumo Teismas iš tiesų nusprendė, kad dėl vėlesnio asmens perdavimo taikant Pagrindų sprendimo 2002/584 28 straipsnio 2 dalį iš esmės reikalingas valstybės narės, vykdančios Europos arešto orderį, pagal kurį atitinkamas asmuo buvo perduotas, sutikimas(20). Tačiau remiantis šiuo sprendimu negalima daryti išvados, kad reikalingas antrąjį Europos arešto orderį vykdančios valdžios institucijos sutikimas ir pirmąjį orderį vykdančios valdžios institucijos sutikimas. Iš tikrųjų, kitaip nei ši byla, byla, kurioje priimtas Sprendimas West, buvo susijusi su asmens, dėl kurio buvo išduoti keli Europos arešto orderiai, priverstiniu išvykimu iš išduodančiosios valstybės teritorijos ir perdavimu paeiliui kelioms valstybėms narėms. Šioje (pereinamojoje) Europos arešto orderių grandinėje ta pati valstybė narė paeiliui buvo išduodančioji valstybė ir vykdančioji valstybė.

64.      Šioje byloje tokios grandinės nėra. Italijos Respublikai Vokietijos Federacinė Respublika kaltinamojo neperdavė. Todėl Italijos valdžios institucijos nėra perėmusios iš Vokietijos valdžios institucijų (nei juo labiau – Portugalijos valdžios institucijų) įgaliojimų vykdyti antrąjį Europos arešto orderį. Kalbama paprasčiausiai apie paeiliui išduotus du Europos arešto orderius, kurių pirmasis labai skiriasi nuo antrojo, nes kaltinamasis savanoriškai išvyko iš Vokietijos teritorijos.

65.      Situacija būtų analogiška situacijai byloje, kurioje priimtas Sprendimas West(21), tik tuo atveju, jei pirmąjį orderį išdavusios valdžios institucijos (Vokietijos institucijos) būtų nusprendusios įvykdyti antrąjį perdavimą kitos valstybės narės naudai, o atitinkamas asmuo iki to laiko nebūtų laisvai ir savanoriškai išvykęs iš Vokietijos teritorijos. Tačiau šioje byloje taip nebuvo.

66.      Antra, kaltinamasis nurodė, kad negali būti praradęs teisės naudotis specialiąja taisykle, nes jam tebetaikoma socialinė ir teisminė stebėsena, pagal kurią privalo kartą per mėnesį atvykti pas jam paskirtą probuotoją. Todėl iš tikrųjų jis dar nėra galutinai paleistas, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies a punktą.

67.      Nagrinėjamu atveju šis argumentas nereikšmingas, nes minėtas 27 straipsnio 3 dalies a punktas šioje byloje netaikytinas. Taigi nelabai svarbu, ar asmuo, kuriam tebetaikoma socialinė ir teisminė stebėsena, yra galutinai paleistas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Iš tikrųjų asmeniui, savanoriškai išvykusiam iš išduodančiosios valstybės narės, nebereikia specialiąja taisykle teikiamos apsaugos, nes jam neturėtų būti taikoma pirmąjį Europos arešto orderį išdavusios valstybės kontrolė(22).

68.      Klausimas dėl socialinės ir teisminės stebėsenos pasekmių galėtų kilti tik visiškai kitokiu atveju, jei kaltinamasis, „turėjęs galimybę išvykti iš [Vokietijos] teritorijos, [nebūtų išvykęs] iš jos per 45 dienas nuo jo galutinio paleidimo dienos“(23). Tokiu atveju, nesant Portugalijos valdžios institucijų sutikimo, būtų galima kelti klausimą, ar kaltinamasis dėl jam tebetaikomos probacijos priemonės dar gali remtis specialiosios taisyklės teikiama apsauga pagal pirmąjį Europos arešto orderį, vadovaujantis Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies a punktu. Tada Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti dėl sąvokos „galutinis paleidimas“. Tačiau tokia diskusija, nors per posėdį buvo matyti, kokia ji galėtų būti įdomi, nėra būtina atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes, nes kaltinamasis, atlikęs bausmę, skirtą už B nusikalstamą veiką (seksualinė prievarta prieš vaiką), savanoriškai išvyko iš Vokietijos. Todėl šioje byloje šio klausimo nenagrinėsiu.

VI.    Išvada

69.      Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą:

Pagal specialiąją taisyklę, nurodytą 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 27 straipsnio 2 dalyje, nedraudžiama laisvės apribojimo priemonė, taikoma už iki pirmojo perdavimo padarytą kitą nusikalstamą veiką nei ta, kuria grindžiamas šis perdavimas, jei asmuo, dėl kurio išduotas pirmasis Europos arešto orderis, savanoriškai išvyko iš išduodančiosios valstybės narės teritorijos, su sąlyga, kad pagal antrąjį Europos arešto orderį, išduotą po šio išvykimo, šį antrąjį orderį vykdančios valdžios institucijos sutiko dėl baudžiamojo persekiojimo ir už nusikalstamą veiką, už kurią skirta laisvės apribojimo priemonė pagrindinėje byloje.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584).


3      Dėl įvairių specialiosios taisyklės išimčių rūšių žr. 2008 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Leymann ir Pustovarov (C‑388/08 PPU, EU:C:2008:669, 67–73 punktai).


4      Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktas. Taip pat žr. pagal logiką, grindžiamą ir principiniu valstybių sutikimu atsisakyti dalies suvereniteto baudžiamosios teisės srityje, šio pagrindų sprendimo 27 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią bendresnę išimtį, pagal kurią kiekviena valstybė narė gali nuspręsti, kad sutikimas išplėsti baudžiamojo persekiojimo ribas laikomas duotu be vykdančiosios institucijos ar atitinkamo asmens įsikišimo. Kaip pažymėjo Komisija, šioje byloje ši išimtis netaikytina, nes atitinkamos valstybės narės nepateikė tokio pranešimo.


5      Dėl sąvokos „kita nusikalstama veika“ nei ta, dėl kurios įvykdytas perdavimas, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 2 dalį, žr. 2008 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Leymann ir Pustovarov (C‑388/08 PPU, EU:C:2008:669, 57 punktas) ir 2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimą IK (Papildomos bausmės vykdymas) (C‑551/18 PPU, EU:C:2018:991, 58–61 punktai).


6      Vis dėlto išskirsiu kitokį atvejį, nurodytą ne Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnyje, o šio sprendimo 28 straipsnyje (vėlesni perdavimai), išaiškintą visų pirma 2012 m. birželio 28 d. Sprendime West (C‑192/12 PPU, EU:C:2012:404, 80 punktas). Šiuo klausimu žr. šios išvados 62–64 punktus.


7      2008 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Leymann ir Pustovarov (C‑388/08 PPU, EU:C:2008:669, 44 punktas) ir 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas RO (C‑327/18 PPU, EU:C:2018:733, 53 punktas).


8      Dėl šios taisyklės ir jos įvairių funkcijų pagal klasikinę tarptautinę teisę žr., be kita ko, Morvillo, C. J., „Individual Rights and the Doctrine of Speciality: The Deteriorations of the United States v. Rauscher“, Fordham International Law Journal, 14 t., 1990, p. 987; Bouloc, B., „Le principe de la spécialité en droit pénal international“, Mélanges dédiés à Dominique Holleaux, Litec, Paris, 1990, p. 7; Zaïri, A., Le principe de la spécialité de l’extradition au regard des droits de l’homme, LGDJ, Paris, 1992. Taip pat žr., kiek tai susiję su Europos arešto orderio kontekstu, Lagodny, O., Rosbaud, C., „Speciality rule“, leidinyje Keijzer, N., van Sliedregt, E. (red.), The European Arrest Warrant in Practice, T.M.C. Asser, The Hague, 2009, p. 265.


9      Visiškai sutinku, kad toks požiūris reiškia veikiau tarpusavio nepasitikėjimą nei didelį valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą, kuriuo grindžiamas Pagrindų sprendimas 2002/584 (žr. šio sprendimo 10 konstatuojamąją dalį).


10      Neatsižvelgiant į atitinkamo asmens galimą sutikimą dėl perdavimo, Europos arešto orderis lieka priverstinė priemonė.


11      Žr. šios išvados 42 ir 43 punktus.


12      2012 m. birželio 28 d. sprendimas (C‑192/12 PPU, EU:C:2012:404, 78 punktas), kuriame Teisingumo Teismas išaiškino panašią nuostatą, įtvirtintą Pagrindų sprendimo 2002/584 28 straipsnio 2 dalies a punkte, kiek tai susiję su vėlesniais perdavimais.


13      Savanoriškas atitinkamo asmens grįžimo pobūdis, be versijos prancūzų kalba, aiškiai nurodomas kitose kalbinėse versijose, be kita ko: anglų kalba – „has returned to that territory after leaving it“, o ne „has been returned“, vokiečių kalba – „nach Verlassen dieses Gebiets dorthin zurückgekehrt ist“, italų kalba – „ha fatto ritorno dopo averlo lasciato“, ispanų kalba – „haya vuelto a dicho territorio después de haber salido del mismo“ ar čekų kalba – „vrátila-li se na území tohoto státu poté, co ho opustila“. Šios įvairios kalbinės versijos reiškia atitinkamo asmens aktyvų sprendimą grįžti.


14      Žr. šios išvados 39–42 punktus.


15      Žr. šios išvados 35 ir 39 punktus.


16      Dar absurdiškiau būtų, jei Portugalijos Respublika būtų išdavusi antrąjį Europos arešto orderį, siekdama „susigrąžinti“ suinteresuotąjį asmenį tam, kad jis būtų teisiamas Portugalijoje už C nusikalstamas veikas. Negi tokiu atveju Portugalijos valdžios institucijos, išdavusios antrąjį Europos arešto orderį, turėtų kreiptis į pirmąjį Europos arešto orderį vykdžiusias Portugalijos valdžios institucijas, kad įgytų teisę išplėsti baudžiamojo persekiojimo ribas?


17      Žr., be kita ko, 2008 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Leymann ir Pustovarov (C‑388/08 PPU, EU:C:2008:669, 42 punktas), 2012 m. birželio 28 d. Sprendimą West (C‑192/12 PPU, EU:C:2012:404, 56 punktas) ir 2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimą IK (Papildomos bausmės vykdymas) (C‑551/18 PPU, EU:C:2018:991, 38 punktas).


18      2012 m. birželio 28 d. Sprendimas West (C‑192/12 PPU, EU:C:2012:404, 77 punktas).


19      Su sąlyga, kad nėra veiksmingai remiamasi jokia kita išimtimi iš nustatytųjų Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalyje.


20      2012 m. birželio 28 d. Sprendimas West (C‑192/12 PPU, EU:C:2012:404, 80 punktas).


21      2012 m. birželio 28 d. sprendimas (C‑192/12 PPU, EU:C:2012:404).


22      Šioje byloje nėra nurodyta, jog Vokietijos valdžios institucijos perdavė sprendimą dėl probacijos kitai valstybei narei, kad šis sprendimas būtų pripažintas ir būtų prižiūrimas jo vykdymas. Todėl nebus nagrinėjamas galbūt galimas 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/947/TVR dėl teismo sprendimų ir sprendimų dėl lygtinio nuteisimo tarpusavio pripažinimo principo taikymo siekiant užtikrinti lygtinio atleidimo priemonių ir alternatyvių sankcijų priežiūrą [dėl nuosprendžių ir sprendimų dėl probacijos tarpusavio pripažinimo principo taikymo siekiant užtikrinti probacijos priemonių ir alternatyvių sankcijų priežiūrą] (OL L 337, 2008, p. 102) poveikis.


23      Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies a punktas.