TARNAUTOJŲ TEISMO PIRMININKO NUTARTIS
2010 m. liepos 14 d.
Byla F‑41/10 R
Moises Bermejo Garde
prieš
Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą (ESRK)
„Viešoji tarnyba — Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra — Prašymas sustabdyti vykdymą — Skuba — Nebuvimas“
Dalykas: Pagal SESV 278 ir AE 157 straipsnius bei pagal SESV 279 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo M. Bermejo Garde prašo sustabdyti 2010 m. balandžio 13 d. EESRK sprendimo, kuriuo jis perkeltas į EESRK Logistikos direktorato skyriaus vadovo pareigas, vykdymą.
Sprendimas: Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atidedamas.
Santrauka
1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas — Vykdymo sustabdymas — Laikinosios apsaugos priemonės — Paskyrimo sąlygos — „Fumus boni juris“ — Skuba — Kumuliacinis pobūdis
(SESV 278 ir 279 straipsniai; Teisingumo Teismo statuto 39 straipsnis ir I priedo 7 straipsnio 1 dalis; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)
2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas — Vykdymo sustabdymas — Laikinosios apsaugos priemonės — Paskyrimo sąlygos — Didelė ir nepataisoma žala — Įrodinėjimo pareiga
(SESV 278 ir 279 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)
3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas — Vykdymo sustabdymas — Paskyrimo sąlygos — Didelė ir nepataisoma žala — Ieškovo suinteresuotumas dėl prašomo vykdymo sustabdymo — Neigiamas administracinis sprendimas
(SESV 278 straipsnis)
4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas — Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo kompetencija — Laikinų įpareigojimų priėmimas
(SESV 279 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 39 straipsnis)
5. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas — Vykdymo sustabdymas — Sprendimo perkelti į kitas pareigas vykdymo sustabdymas
(SESV 278 straipsnis)
1. Pagal, pirma, SESV 278, SESV 279 ir AE 157 straipsnius bei, antra, pagal Teisingumo Teismo statuto 39 straipsnį, kuris pagal šio statuto I priedo 7 straipsnio 1 dalį taikomas Tarnautojų teismui, Tarnautojų teismas gali sustabdyti ginčijamo akto vykdymą ar numatyti kitas laikinąsias priemones. Pagal Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalį prašymuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti nurodytos aplinkybės, dėl kurių reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie pagrindžiantys (fumus boni juris) prašomų priemonių reikalingumą. Sąlygos, susijusios su skuba ir fumus boni juris, yra kumuliacinės, todėl prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestini, jei nėra tenkinama bent viena sąlyga. Be to, atlikdamas šį bendrą nagrinėjimą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir laisvę atsižvelgdamas į konkretaus atvejo ypatybes nustatyti būdą, kaip šios skirtingos sąlygos turi būti patikrintos, taip pat šio išnagrinėjimo eilės tvarką, nes teisės taisyklės jam nenustato analizės tvarkos, skirtos būtinybei priimti tarpinį sprendimą įvertinti.
(žr. 19–22 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2001 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo De Nicola prieš EIB, T‑120/01 R, Rink. VT p. I‑A‑171 ir II‑783, 12 ir 13 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. gegužės 31 d. Nutarties Bianchi prieš ETF, F‑38/06 R, Rink. VT p. I‑A‑1‑27 ir II‑A‑1‑93, 20 ir 22 punktai.
2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas ne užtikrinti žalos atlyginimą, o garantuoti visišką sprendimo iš esmės veiksmingumą. Tam, kad būtų pasiektas šis tikslas, reikia, kad prašomos priemonės būtų skubios, kadangi būtinos ieškovo didelei ir nepataisomai žalai išvengti, kad jos būtų nustatytos ir įsigaliotų, iki bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis turi pateikti įrodymus, kad negalėtų sulaukti pagrindinės bylos baigties nepatirdama didelės ir nepataisomos žalos. Šiuo atžvilgiu į nurodytą didelę ir nepataisomą žalą, kurios siekiama išvengti prašoma laikinąja apsaugos priemone, atlikdamas su skuba susijusios sąlygos patikrinimą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali atsižvelgti tik tiek, kiek ji gali būti padaryta laikinosios apsaugos priemonės prašančios šalies interesams.
(žr. 25, 28 ir 85 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1999 m. kovo 25 d. Nutarties Willeme prieš Komisiją, C‑65/99 P(R), Rink. p. I‑1857, 62 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. rugsėjo 10 d. Nutarties Elkaïm ir Mazue prieš Komisiją, T‑173/99 R, Rink. VT p. I‑A‑155 ir II‑811, 25 punktas; 2001 m. gegužės 21 d. Nutarties Schaefer prieš Komisiją, T‑52/01 R, Rink. VT p. I‑A‑115 ir II‑543, 47 punktas; 2002 m. gruodžio 19 d. Nutarties Esch‑Leonhardt ir kt. prieš ECB, T‑320/02 R, Rink. VT p. I‑A‑325 ir II‑1555, 27 punktas.
3. Iš esmės prašymo sustabdyti sprendimo vykdymą negalima pateikti prieš nepalankų administracinį sprendimą, nes sustabdymas negali pakeisti ieškovo padėties. Vis dėlto nepalankaus akto vykdymas galėtų būti sustabdytas, nes nepalankiu sprendimu atsisakoma palikti nepakeistą esamą ieškovo padėtį, taip ją pakeičiant. Tačiau nepalankaus sprendimo, kuriuo nepakeičiama ieškovo padėtis, vykdymas negalima būti sustabdytas.
(žr. 38, 40 ir 42 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1988 m. kovo 23 d. Nutarties La Terza prieš Teisingumo Teismą, 76/88 R, Rink. p. 1741, 18 punktas; 1997 m. balandžio 30 d. Sprendimo Moccia Irme prieš Komisiją, C‑89/97 P(R), Rink. p. I‑2327, 45 punktas.
4. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali imtis įvairių priemonių, kad atsižvelgtų į kiekvieno konkretaus atvejo reikalavimus, t. y. ne tik numatyti įpareigojimus, bet jei šiomis priemonėmis nedaroma jokia įtaka teismo sprendimui pagrindinėje byloje, taip pat gali paskatinti laikytis galiojančių nuostatų, ir šis paskatinimas galėtų būti tinkama priemonė, atitinkanti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą ir laikinai galinti užtikrinti tinkamą ieškovo teisių apsaugą.
(žr. 44 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. gruodžio 12 d. Nutarties Connolly prieš Komisija, T‑203/95 R, Rink. p. II‑2919, 25, 43 ir 44 punktai.
5. Atsižvelgiant į didelę diskreciją, kurią turi institucijos, kai, siekdamos įgyvendinti patikėtas užduotis, organizuoja savo padalinių darbą ir tai darydamos skiria į pareigas turimą personalą, nors sprendimu perkelti į kitas pareigas ir sukeliami nepatogumai suinteresuotajam pareigūnui, šis sprendimas nėra nenormalus ir nenumatomas įvykis jų tarnyboje. Šiomis aplinkybėmis šio sprendimo vykdymo sustabdymas gali būti pateisintas tik privalomomis ir išimtinėmis aplinkybėmis, kurios gali sukelti suinteresuotajam pareigūnui didelę ir nepataisomą žalą.
(žr. 47 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. liepos 12 d. Nutarties Presle prieš Cedefop, T‑93/96 R, Rink. VT p. I‑A‑369 ir II‑1093, 45 punktas.