Language of document : ECLI:EU:F:2013:31

EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. kovo 6 d.

Byla F‑41/12

Séverine Scheefer

prieš

Europos Parlamentą

„Viešoji tarnyba – Laikinasis tarnautojas – Neterminuotos laikinojo tarnautojo sutarties nutraukimas – Teisėta priežastis“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo S. Scheefer iš esmės prašo panaikinti 2011 m. birželio 20 d. Europos Parlamento sprendimą nutraukti jos neterminuotą laikinojo tarnautojo sutartį ir, antra, priteisti iš jo žalos atlyginimą.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. S. Scheefer padengia savo ir Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Neterminuotos sutarties nutraukimas – Administracijos diskrecija – Apimtis

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio c punktas)

3.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktą įdarbinti tarnautojai – Parlamento vidaus nuostatos, pagal kurias minėti tarnautojai ilgam laikui gali būti įdarbinti tik po atrankos procedūros – Laikinojo tarnautojo sutarties nutraukimas neišlaikius egzaminų – Leistinumas – Suinteresuotojo asmens sutartis, pakeista į neterminuotą sutartį po to, kai buvo priimtas Sąjungos teismo sprendimas – Poveikio nebuvimas

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktas; Parlamento vidaus nuostatų dėl pareigūnų ir kitų tarnautojų įdarbinimo 7 straipsnio 2 ir 3 dalys)

1.      Motyvavimas gali būti implicitinis su sąlyga, kad leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti ginčijamo sprendimo priėmimo priežastis ir suteikia kompetentingam teismui pakankamai informacijos, kad šis galėtų vykdyti kontrolę.

Motyvai yra pakankami, jeigu juose išdėstytos esminę reikšmę, atsižvelgiant į sprendimo struktūrą, turinčios faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, t. y. administracija neprivalo motyvuoti savo teiginių.

Be to, kalbant apie tariamai nepakankamą motyvavimą, reikia priminti, kad jį galima papildyti per procesą Tarnautojų teisme pateiktais paaiškinimais.

Pagaliau, laikomasi pareigos pranešti apie asmens nenaudai priimto akto priežastis, kai suinteresuotasis asmuo buvo tinkamai informuotas apie jas per susitikimą su viršininkais. Tačiau neprivaloma surengti susitikimo su viršininku vykdant pareigą motyvuoti arba skaidrumo pareigą, kai atleidimo iš darbo aktas yra pakankamai motyvuotas.

(žr. 29–32 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C‑3/06 P, 46 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. liepos 9 d. Sprendimo Reber prieš VRDT – Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli (Mozart), T‑304/06, 55 punktas.

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Safariland prieš VRDT – DEF TEC Defense Technology (FIRST DEFENSE AEROSOL PEPPER PROJECTOR), T‑262/09, 92 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Landgren prieš ETF, F‑1/05, 79 punktas; 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo AJ prieš Komisiją, F‑80/10, 117 punktas.

2.      Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio c punkte sudaryti tarnybos sutartis įgaliotai tarnybai suteikta didelė diskrecija nutraukti neterminuotą laikinojo tarnautojo sutartį.

Iš tikrųjų šiuo straipsniu nedraudžiama sudaryti neterminuotų sutarčių, kai laikina situacija gali tęstis neapibrėžtą laiko tarpą, ir tokia sutartis jokiu būdu nesuteikia asmeniui, su kuriuo ji sudaryta, stabilumo, kurį suteikia paskyrimas pareigūnu, nes ji gali būti nutraukta dėl teisėtų priežasčių, iš anksto įspėjant pagal minėtų sąlygų 47 straipsnio c punkto i papunktį.

Todėl priežastis, susijusi su laisvos darbo vietos nebuvimu pareigybių sąraše, pridėtame prie institucijos biudžeto, yra teisėta priežastis, kuria remdamasi institucija galėjo priimti sprendimą pagal minėto 47 straipsnio c punkto i papunktį.

(žr. 36, 37 ir 39 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo ETF prieš Landgren, T‑404/06 P, 162 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2011 m. liepos 7 d. Sprendimo Longinidis prieš Cedefop, T‑283/08 P, 84 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Scheefer prieš Parlamentą, F‑105/09, 56 punktas.

3.      Iš Parlamento biuro priimtų Vidaus nuostatų dėl pareigūnų ir kitų tarnautojų įdarbinimo 7 straipsnio 2 ir 3 dalių matyti, kad, nesant konkurso laimėtojų, pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktą įdarbinti laikinieji tarnautojai gali būti įdarbinti ilgam laikui tik po atrankos procedūros. Taigi reikia laikyti, kad laikinųjų medicinos tarnautojų įdarbinimo procedūra, kurią vykdant vertinama kvalifikacija ir rengiami egzaminai, nors ir nenurodyta minėtose sąlygose, sudaro dalį formalumų, kurių turėjo laikytis Parlamentas kaip darbdavys arba kaip būsimas darbdavys. Juo labiau ši procedūra taikytina Parlamentui, kuris turėjo laikytis vienodo požiūrio į atrankos procedūros kandidatus ir ypač į kandidatus, kurie laimėjo šią procedūrą ir buvo pakviesti užimti laisvas darbo vietas.

Kalbant apie laikinąjį medicinos tarnautoją, kurio sutartis buvo pakeista neterminuota po to, kai buvo priimtas Sąjungos teismo sprendimas, reikia pažymėti, jog aplinkybė, kad jis nebuvo įrašytas į atrankos procedūros laimėtojų sąrašą ir pagal Vidaus nuostatų 7 straipsnio 2 dalį arba 3 dalies pirmą įtrauką negalėjo reikalauti būti įdarbintas į vieną iš laisvų darbo vietų, buvo lemiamas veiksnys, į kurį Parlamentas negalėjo neatsižvelgti, nepaisant padarytos klaidos kvalifikuojant suinteresuotojo sutartį.

Be to, pripažįstama, kad institucija gali nutraukti neterminuotą laikinojo tarnautojo sutartį dėl to, kad jis nebuvo įrašytas į konkurso arba kitos atrankos procedūros laimėtojų sąrašą. Šiuo atžvilgiu tai, kad kandidatas kaip laikinasis tarnautojas vykdo pareigas, panašias į tas, dėl kurių organizuotas konkursas, institucijai nekliudo atsižvelgti į suinteresuotojo asmens nesėkmę šiame konkurse ir tuo remiantis nutraukti jo sutartį.

(žr. 46–48, 58 ir 61 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1992 m. sausio 28 d. Sprendimo Speybrouck prieš Parlamentą, T‑45/90, 68 punktas; 2002 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Hoyer prieš Komisiją, T‑70/00, 44 ir 47 punktai.