GENERALINIO ADVOKATO
GIOVANNI PITRUZZELLA IŠVADA,
pateikta 2019 m. kovo 28 d.(1)
Byla C‑143/18
Antonio Romano,
Lidia Romano
prieš
DSL Bank – DB Privat- und Firmenkundenbank AG, ankstesnis pavadinimas - DSL Bank, įsteigimas – Deutsche Postbank AG padalinys
(Landgericht Bonn (Bonos apygardos teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 2002/65/EB – Nuotoliniu būdu sudarytos vartojimo kredito sutartys – Nacionalinės teisės aktų derinimas – Teisė atsisakyti sutarties – Teisės atsisakyti sutarties įgyvendinimas po to, kai aiškiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios sutartį – Informacijos apie teisę atsisakyti sutarties pateikimas vartotojui – Sąvokos „vartotojas“ vartojimas vykdant informavimo pareigas ir įgyvendinant teisę atsisakyti sutarties – Prekybininko gautų įmokų sugrąžinimas“
1. Ar prekiaujant finansinėmis paslaugomis nuotoliniu būdu, visų pirma sudarant hipotekos paskolos sutartis, vartotojas gali teisėtai atsisakyti sutarties po visiško sutarties įvykdymo, motyvuodamas tuo, kad prekybininko pateikta informacija apie teisę atsisakyti sutarties atitinka Sąjungos teisės nuostatas, bet neatitinka suformuoto taikytinos nacionalinės teisės aiškinimo?
2. Kitaip tariant, ar dėl tariamo nepakankamo informavimo apie taikytinuose nacionalinės teisės aktuose nustatytą teisę atsisakyti sutarties vartotojui gali būti suteikiama „amžina“ teisė atsisakyti sutarties?
3. Remdamasis Direktyvos 2002/65/EB analize, kuria siekiama visiškai suderinti nuotolinę prekybą finansinėmis paslaugomis, šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių teisę atsisakyti sutarties reglamentuojančiuose nacionalinės teisės aktuose nukrypti nuo šioje direktyvoje nustatytų taisyklių negalima net tuo atveju, kai nukrypti leidžianti nuostata yra palankesnė vartotojui.
I. Teisinis pagrindas
A. ES teisės aktai
4. Direktyvos 2002/65(2) 3 straipsnyje „Informacija, vartotojui pateikiama prieš sudarant nuotolinę sutartį“ nustatyta:
„1. Prieš tam tikrą laiką iki vartotojas susaistomas kokios nors nuotolinės sutarties ar ofertos, jam pateikiama ši informacija, susijusi su:
<…>
3) nuotoline sutartimi:
a) teisės atsisakyti sutarties pagal 6 straipsnį buvimas arba nebuvimas ir, jei teisė atsisakyti sutarties taikoma, – jos trukmė ir realizavimo sąlygos, įskaitant informaciją apie sumą, kurią vartotojui gali reikėti sumokėti pagal 7 straipsnio 1 dalį, bei apie tos teisės nepanaudojimo pasekmes.“
5. Direktyvos 2002/65 4 straipsnio „Papildomi reikalavimai informacijai“ 2 dalyje numatyta:
„Kol vyksta tolesnis derinimas, valstybės narės gali taikyti ar priimti griežtesnes nuostatas dėl reikalavimų išankstinei informacijai, kai tos nuostatos neprieštarauja Bendrijos teisei.“
6. Direktyvos 2002/65 5 straipsnio „Sutarties terminų ir sąlygų bei išankstinės informacijos pateikimas“ 1 dalyje nustatyta:
„Paslaugų teikėjas visus sutarties terminus ir sąlygas bei informaciją, nurodytą 3 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnyje, perduoda vartotojui popieriuje ar kitoje klientui prieinamoje patvarioje laikmenoje prieš tam tikrą laiką iki vartotojas susaistomas kokios nors nuotolinės sutarties ar ofertos.“
7. Direktyvos 2002/65 6 straipsnyje „Teisė atsisakyti sutarties“ nurodyta:
„1. <…> Sutarties atsisakymo terminas pradedamas skaičiuoti:
<…>
– nuo tos dienos, kai vartotojas gauna sutarties terminus ir sąlygas bei informaciją pagal 5 straipsnio 1 ar 2 dalį, jei tai įvyksta vėliau, nei pirmojoje įtraukoje nurodyta data.
2. Teisė atsisakyti sutarties netaikoma:
<…>
c) sutartims, kurias tiesioginiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai įvykdę vartotojui nepasinaudojus teise atsisakyti sutarties.
3. Valstybės narės gali numatyti, kad teisė atsisakyti sutarties netaikoma:
a) kreditams, kuriais visų pirma siekiama įgyti ar išlaikyti nuosavybės teises į žemę arba į esamą ar statomą pastatą, arba siekiama atlikti pastato atnaujinimą ar pagerinimus;
b) kreditams, apsaugotiems nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise;
<…>
6. Jei vartotojas pasinaudoja teise atsisakyti sutarties, jis iki atitinkamo termino pabaigos apie tai praneša laikydamasis praktinių nurodymų, pateiktų pagal 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto d papunktį, priemonėmis, kurias galima įrodyti pagal nacionalinę teisę. Laikoma, kad terminas neuždelstas, jei pranešimas (jei jis yra rašytinis ar yra kitokioje patvarioje laikmenoje, su kuria gali susipažinti gavėjas) pristatomas iki termino pabaigos.“
8. Direktyvos 2002/65 7 straipsnyje „Apmokėjimas už paslaugą, suteiktą prieš nutraukiant sutartį“ nustatyta:
„1. Kai vartotojas pagal 6 straipsnio 1 dalį pasinaudoja teise atsisakyti sutarties, jis pernelyg nedelsdamas turėtų sumokėti už paslaugą, kurią paslaugos teikėjas faktiškai suteikė pagal sutartį. Sutarties vykdymas gali prasidėti tik vartotojui davus sutikimą.
<…>
4. Paslaugos teikėjas, pernelyg nedelsdamas ir ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų, grąžina vartotojui bet kokias iš jo pagal nuotolinę sutartį gautas sumas, išskyrus 1 dalyje nurodytą sumą. Šis terminas prasideda nuo dienos, kai paslaugos teikėjas gauna pranešimą apie atsisakymą sudaryti sutartį.“
B. Vokietijos teisė
9. Nagrinėjamai bylai taikytinoje Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas, toliau – BGB) 312b straipsnio „Nuotolinės prekybos sutartys“ redakcijoje nustatyta:
„1. Nuotolinės sutartys yra sutartys dėl prekių tiekimo arba paslaugų teikimo, įskaitant finansines paslaugas, sudaromos tarp prekybininko ir vartotojo naudojant išimtinai nuotolinio ryšio priemones, išskyrus atvejus, kai sutartis sudaroma ne pagal nuotolinės prekybos ar paslaugų teikimo sistemą. Pirmame sakinyje minimos finansinės paslaugos yra paslaugos, susijusios su bankininkyste, kreditais, draudimu, individualiu pensijų kaupimu, investicijomis ar mokėjimais.“
10. Šiai bylai taikytinoje BGB 312 d straipsnio „Atsisakymo ir grąžinimo teisė nuotolinių sutarčių atvejais“ redakcijoje nustatyta:
„1. Nuotolinės sutarties atveju vartotojas turi teisę jos atsisakyti pagal 355 straipsnį. <…>.
2. Nukrypstant nuo 355 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio, teisės atsisakyti sutarties terminas nepradedamas skaičiuoti, kol bus įvykdyta informavimo pareiga pagal 312c straipsnio 2 dalį, <…> o paslaugų atveju jis pradedamas skaičiuoti ne anksčiau kaip sutarties sudarymo dieną.
3. Paslaugų teikimo atveju teisė atsisakyti sutarties išnyksta ir šiais atvejais:
1) finansinės paslaugos atveju – jei tiesioginiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios sutartį, vartotojui nepasinaudojus teise jos atsisakyti;
<…>
5. Teisė atsisakyti sutarties taip pat netaikoma nuotolinių sutarčių atveju, kai atsisakymo ir grąžinimo teisė pagal 355 arba 356 straipsnį vartotojui priklauso remiantis 495 ir 499–507 straipsniais. Tokioms sutartims pagal analogiją taikoma 2 dalis.
6. Nukrypstant nuo 357 straipsnio 1 dalies, dėl finansinių paslaugų sudarytų nuotolinių sutarčių atvejais vartotojas pagal nuostatas dėl įstatyme numatytos teisės atsisakyti sandorio privalo sumokėti kompensaciją už suteiktą paslaugą tik tada, jei prieš pateikdamas užsakymą jis buvo informuotas apie šį teisinį padarinį ir jei aiškiai sutiko, kad verslininkas pradėtų teikti paslaugą prieš pasibaigiant sutarties atsisakymo terminui.“
11. BGB 495 straipsnyje „Teisė atsisakyti sutarties“ nustatyta:
„1. Vartojimo paskolos sutarties atveju paskolos gavėjas turi teisę jos atsisakyti pagal 355 straipsnį.“
12. Šiai bylai taikytinoje BGB 355 straipsnio „Teisė atsisakyti vartojimo sutarties“ redakcijoje nustatyta:
„1. Jei vartotojui pagal įstatymą suteikiama teisė atsisakyti sutarties pagal šią nuostatą, su sutarties sudarymu susijęs valios pareiškimas jo nebesaisto, jeigu jis atsisakė sutarties per nustatytą terminą.
<…>
3. Teisė atsisakyti sutarties išnyksta praėjus šešiems mėnesiams po sutarties sudarymo. Prekių tiekimo atveju terminas prasideda ne anksčiau kaip jų pristatymo gavėjui dieną. Nukrypstant nuo pirmo sakinio, teisė atsisakyti sutarties neišnyksta, jeigu vartotojui nebuvo tinkamai pranešta apie jo teisę atsisakyti sutarties, o finansinių paslaugų nuotolinių sutarčių atveju – jeigu verslininkas tinkamai neįvykdė savo pareigų informuoti pagal 312c straipsnio 2 dalies 1 punktą.“
II. Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
13. 2007 m. spalio mėn. du vartotojai sudarė nekilnojamojo turto paskolos sutartį su kredito įstaiga DSL Bank – banko Deutsche Postbank AG padaliniu – jų gyvenamojo nekilnojamojo turto objekto pirkimui finansuoti.
14. Sutartyje, pagal kurią paskola turėjo būti grąžinama metinėmis įmokomis, buvo nustatyta fiksuota palūkanų norma iki 2017 m. gruodžio 31 d. Sutartyje taip pat buvo numatyta, kad paskolos gavėjas iš pradžių sugrąžins 2,00 %. paskolos, o paskui kas mėnesį mokės 548,53 EUR dydžio sumą, apimančią grąžinamą paskolos dalį ir palūkanas. Paskola turėjo būti pradėta grąžinti 2007 m. lapkričio 30 d., sumokant pirmąją įmoką. Be to, paskolos suteikimas buvo susietas su sąlyga, kad paskolos grąžinimui užtikrinti bus įkeistas nurodytas nekilnojamasis turtas.
15. Sutarties sudarymo procedūra vyko taip, kaip nurodyta toliau. DSL Bank raštu pateikė vartotojams iš anksto užpildytą „Paskolos prašymą“ ir prie jo pridėtą informacinį dokumentą, kuriame buvo išdėstyta sutarties atsisakymo instrukcija, paskolos suteikimo sąlygų apžvalgą, finansavimo sąlygų aprašymą ir „Atmintinę vartotojui apie būsto paskolą“ (toliau – „atmintinė“).
16. Minėtame dokumente, inter alia, vartotojams buvo pateikta informacija, kad „teisė atsisakyti sutarties išnyksta prieš terminą, jei sutartis yra visiškai įvykdyta ir jei paskolos gavėjas yra aiškiai su tuo sutikęs“.
17. Vartotojai pasirašė paskolos prašymą, informacinį dokumentą dėl teisės atsisakyti sutarties ir atmintinės gavimo patvirtinimą ir išsiuntė DSL Bank pasirašytą šių dokumentų kopiją. Paskui DSL Bank priėmė paskolos prašymą.
18. Tada vartotojai, kaip buvo sutarta, įkeitė nekilnojamąjį turtą. DSL Bank jų prašymu išmokėjo paskolos sumą, o vartotojai mokėjo sutartas įmokas.
19. 2016 m. birželio 8 d. raštu vartotojai pareiškė atsisakantys paskolos sutarties, remdamiesi tuo, kad sutarties atsisakymo instrukcijoje buvo klaidų ir ji neatitiko Vokietijos teisės normų.
20. Kadangi DSL Bank atsisakė pripažinti sutarties atsisakymo veiksmingumą, vartotojai kreipėsi į Landgericht Bonn (Bonos apygardos teismas, Vokietija), prašydami patvirtinti, kad po to, kai jie atsisakė sutarties, DSL Bank nebegali reikšti jokių paskolos sutartyje nustatytų teisių. Be to, jie pareikalavo, kad DSL Bank sugrąžintų iki sutarties atsisakymo sumokėtas įmokas ir sumokėtų kompensaciją už jų naudojimą.
21. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad informacinis dokumentas dėl teisės atsisakyti sutarties yra grindžiamas BGB 312 d straipsnio 3 dalies 1 punktu, kuriuo į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2002/65 6 straipsnio 2 dalies c punktas. Tačiau pagal Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) jurisprudenciją vartojimo paskolos sutartims, net jeigu jos sudarytos nuotoliniu būdu, ši nuostata netaikoma. Tokių sutarčių atveju vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties ne pagal 312d straipsnio 2 dalies 1 punktą, o pagal BGB 355 straipsnio 3 dalį, siejamą su BGB 495 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisė atsisakyti neišnyksta vien dėl to, kad aiškiu vartotojo prašymu abi sutarties šalys yra visiškai įvykdžiusios sutartį prieš vartotojui pasinaudojant teise jos atsisakyti.
22. Tokiomis aplinkybėmis, kadangi sprendimas pagrindinėje byloje priklauso nuo Direktyvos 2002/65 nuostatų išaiškinimo, Landgericht Bonn (Bonos apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos 2002/65/EB 6 straipsnio 2 dalies c punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata ar toks paprotys, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos nuotoliniu būdu sudarytose paskolos sutartyse nenumatomas teisės atsisakyti sutarties netaikymas tuo atveju, kai tiesioginiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios sutartį, vartotojui nepasinaudojus teise atsisakyti sutarties?
2. Ar Direktyvos 2002/65/EB 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą įtrauką ir 6 straipsnio 6 dalį reikia aiškinti taip, kad, kiek tai susiję su nacionalinėje teisėje pagal Direktyvos 2002/65/EB 5 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktį numatytos informacijos tinkamu gavimu ir teise atsisakyti sutarties, kuria vartotojas naudojasi pagal nacionalinę teisę, reikia orientuotis į pakankamai informuotą ir protingai pastabų bei nuovokų vidutinį vartotoją, atsižvelgiant į visus reikšmingus faktus ir visas šios sutarties sudarymo aplinkybes?
3. Jei atsakymai į pirmąjį ir antrąjį klausimus būtų neigiami:
Ar Direktyvos 2002/65/EB 7 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama valstybės narės nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad, pareiškus apie nuotoliniu būdu sudarytos vartojimo paskolos sutarties atsisakymą, paslaugos teikėjas ne tik grąžina vartotojui iš jo pagal nuotolinę sutartį gautą sumą, bet ir privalo sumokėti kompensaciją už šios sumos naudojimą?“
III. Teisinis vertinimas
A. Direktyva 2002/65: visiškas suderinimas, laisvas finansinių paslaugų judėjimas ir vartotojų apsauga
23. Direktyva 2002/65 yra ES teisės aktų leidėjo sukurtos sudėtingos sistemos, kuria siekta sukurti integruotą finansinių priemonių ir jų nuotolinės prekybos rinką, dalis. Visų pirma ja papildyta Direktyva 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis(3), šiuo metu panaikinta ir pakeista Direktyva 2011/83/ES(4), į kurios taikymo sritį finansinės priemonės nepateko.
24. Atsižvelgiant į tai, nacionalinių teisės sistemų suderinimas pagal funkciją yra reikalingas siekiant pašalinti laisvo finansinių paslaugų judėjimo kliūtis ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą sudarant nuotolines sutartis dėl finansinių paslaugų.
25. Taigi minėta direktyva siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, įgyvendinant integruotą Europos finansinių paslaugų rinką(5).
26. Ji užima vietą tarp direktyvų, kuriomis nuo trečiojo tūkstantmečio pradžios įgyvendinamas Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas pereiti nuo mažiausio suderinimo prie visiško vartotojų apsaugos taisyklių suderinimo.
27. Perėjimas prie visiško suderinimo tapo būtinas dėl to, kad, taikant mažiausio suderinimo sąlygą, pagal kurią valstybėms narėms buvo leidžiama savo nacionalinėje teisėje numatyti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį, nei reikalaujama pagal Sąjungos teisės aktus, įvyko pagal skirtingas nacionalinės teisės sistemas taikomos tvarkos susiskaidymas.
28. Šis susiskaidymas, pirma, atgrasė nuo tarpvalstybinio verslo, nes įmonės dažnai turėdavo papildomų išlaidų, norėdamos įgyti teisinių įgūdžių, būtinų siekiant laikytis skirtingose sistemose taikomų teisės nuostatų, ir, antra, sukėlė vartotojų pasitikėjimo trūkumą, nes jie nežinojo, kokia apsauga jiems suteikiama skirtingose valstybėse narėse.
29. Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs – nors rėmėsi Direktyva 2005/29(6) ir Direktyva 2008/48(7), kurios yra integruotos į tą pačią teisės politikos sistemą – kad visiškas kelių pagrindinių sričių suderinimas yra būtinas, siekiant „visiems Sąjungos vartotojams užtikrinti aukštą ir vienodą jų interesų apsaugos lygį ir palengvinti tinkamai veikiančios vartojimo kreditų vidaus rinkos vystymąsi“(8).
30. Dėl tokio pasirinkimo, priėmus direktyvą dėl visiško suderinimo, nė viena valstybė narė negali taikyti nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo Sąjungos teisės aktų, net jeigu jie yra palankesni vartotojui, išskyrus atvejus, kai tai aiškiai leidžiama pagal tą direktyvą(9).
31. Kalbant apie Direktyvą 2002/65, reikia pažymėti, kad joje esama daug sisteminių, teleologinių ir pažodinių elementų, dėl kurių ji gali būti pripažinta visiško suderinimo direktyva, kaip tai suprantama pagal pirma pateiktą aprašymą.
32. Iš tikrųjų jos 12 konstatuojamojoje dalyje(10) atkreipiamas dėmesys į neigiamą prieštaraujančių arba skirtingų vartotojų apsaugos nuostatų poveikį vidaus rinkos veikimui ir įmonių konkurencijai. Taigi šios direktyvos tikslas – nustatyti nuotolinės prekybos sričiai taikytinas bendras taisykles.
33. Kaip nurodyta 13 konstatuojamojoje dalyje(11), šia direktyva derinamose srityse valstybės narės negali priimti kitokių nuostatų. Nuo direktyvoje nustatytos taisyklės valstybėms narėms galima nukrypti tik tuo atveju, jei tai aiškiai leidžiama.
34. Tai, kas išdėstyta 13 konstatuojamosios dalyje, atsispindi 4 straipsnio 2 dalies nuostatoje, pagal kurią valstybėms narėms leidžiama taikyti ar priimti griežtesnes nei nustatytos direktyvoje nuostatas dėl reikalavimų išankstinei informacijai, jeigu tos nuostatos neprieštarauja Sąjungos teisei.
35. Be to, 1 straipsnyje(12) nurodyta, kad šios direktyvos tikslas – „suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus“.
36. Galiausiai ketinimas visiškai suderinti prekybą nuotolinėmis finansinėmis paslaugomis matyti ir iš parengiamųjų darbų. Iš tikrųjų, kaip matyti iš bylos medžiagos, derinimo aprėptis buvo aptarta įvairiais teisėkūros proceso etapais.
37. Net pradiniame Komisijos pasiūlyme buvo atspindėtas poreikis, kad valstybės narės neįtrauktų kitokių nuostatų, nei nustatytosios direktyvoje ir joje suderintose srityse, siekiant užtikrinti naudingą teisėkūros procedūra priimamo akto poveikį, kartu išlaikant ir aukštą vartotojų apsaugos lygį bei laisvą finansinių paslaugų judėjimą(13).
38. Atsižvelgiant į tai, remiantis ne vien pažodiniu, bet visų pirma – teleologiniu direktyvos aiškinimu, aiškėja, kad dėl direktyvoje nustatyto tikslo bet kokios nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo jos nuostatų, yra leidžiamos tik tuo atveju, kai valstybėms narėms yra aiškiai suteikta tokia teisė.
39. Be to, tuo atveju, jei būtų pradėta taikyti ar išsaugota nukrypti leidžianti nuostata, valstybės narės privalėtų vadovautis šioje direktyvoje(14) nustatyta procedūra, kurią taikant Komisijai būtų sudarytos sąlygos perduoti vartotojams ir įmonėms informaciją apie nacionalines nuostatas, kad nebūtų sutrukdyta siekti toje direktyvoje nustatytų derinimo tikslų.
40. Iš to, ką jau pažymėjau, matyti, kad, siekiant užtikrinti laisvą finansinių paslaugų judėjimą, reikia visiškai suderinti teisės aktus, kad būtų išvengta valstybių nelygybės, visų pirma nuotolinės prekybos sektoriuose, kurie savaime yra tarptautinio pobūdžio.
41. Vis dėlto vidaus rinkos stiprinimo priemonėmis negalima pakenkti vartotojų apsaugai, priešingai, jomis reikia naudotis siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą rinkoje, kaip nurodyta ir 1 konstatuojamojoje dalyje(15).
42. Iš tikrųjų tose bendrosiose taisyklėse derinant reikalavimą stiprinti vidaus rinką ir reikalavimą užtikrinti aukštą vartotojo apsaugos lygį norima padidinti vartotojų pasitikėjimą nuotoline prekyba, siekiant paskatinti juos rinktis tokias paslaugas(16).
B. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
43. Iš esmės pirmuoju prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo prašoma pareikšti nuomonę tokiu klausimu: ar pagal Direktyvoje 2002/65 nustatytą pareigai informuoti prieš sudarant sutartį ir teisei atsisakyti sutarties taikomą tvarką yra draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tuo atveju, jeigu vartotojas nebuvo tinkamai informuotas apie nacionalinėje teisės sistemoje suteikiamą galimybę atsisakyti sutarties, jis turėtų galimybę jos atsisakyti net ir tuo atveju, kai ta sutartis vartotojo prašymu buvo visiškai įvykdyta abiejų šalių.
44. Iš to, kas pirma pasakyta apie visišką teisės aktų suderinimą pagal Direktyvą 2002/65, tiesiogiai darytina išvada, kad į šį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai.
45. Vis dėlto dėl išsamumo glaustai išnagrinėsiu įvairius su juo susijusius teisinius klausimus.
46. Visų pirma galima pažymėti, kad vartotojų apsauga pagal šią direktyvą įgyvendinama tiek nustatant tam tikras prekybininko pareigas suteikti informaciją, taip pat prieš sudarant sutartį, tiek suteikiant vartotojui galimybę pasinaudoti teise atsisakyti sutarties.
47. Nors teisė būti tinkamai informuotam ir teisė atsisakyti sutarties yra glaudžiai susijusios, tai vis dėlto yra struktūriškai atskirtos teisės, kurioms pagal Direktyvą 2002/65 taikoma skirtinga tvarka.
1. Dėl Direktyvoje 2002/65 nustatytos pareigos suteikti informaciją
48. Išankstinio informavimo reikalavimas atlieka pagrindinį vaidmenį bendroje direktyvos sistemoje, nes, kaip Teisingumo Teismas nurodė teisės nuostatose dėl vartotojų apsaugos tais atvejais, kai sutartys sudaromos ne prekybai skirtose patalpose, tai yra sąlyga, pagal kurią vartotojas, kaip silpnesnioji šalis, turi žinoti visas savo teises. Taigi pareiga suteikti informaciją yra esminė veiksmingo vartotojų teisių įgyvendinimo garantija ir, be kita ko, teisės atsisakyti sutarties garantija, todėl yra būtina siekiant užtikrinti naudingą ES vartotojų apsaugos teisės aktų įgyvendinimą(17).
49. Iš tikrųjų 23 konstatuojamojoje dalyje(18) nustatyta, kad, siekiant užtikrinti optimalią vartotojų apsaugą, reikia, kad jie būtų tinkamai informuoti apie šios direktyvos nuostatas ir galėtų naudotis teise atsisakyti sutarties.
50. Be to, jei vartotojas, atsidūręs tokioje padėtyje, kokia aptariama pagrindinėje byloje, aiškiai paprašo vykdyti sutartį, jis turi būti informuojamas apie teisės atsisakyti sutarties netaikymą(19).
51. Taip pat suteikiant vartotojui prieš sudarant nuotolinės prekybos sutartį privalomą perduoti išankstinę informaciją turi būti pranešama, ar teisė atsisakyti sutarties pagal direktyvos 3 straipsnį galioja, ar nesuteikiama.
52. Galiausiai direktyvos 4 straipsnyje valstybėms narėms leidžiama toliau taikyti ar priimti griežtesnes nuostatas dėl išankstinės informacijos reikalavimų, jeigu tos nuostatos atitinka Sąjungos teisę ir apie jas yra pranešta Komisijai.
53. Akivaizdu, kad griežtesnis reglamentavimas gali būti įdiegtas kiekvienoje valstybėje narėje, atsižvelgiant į papildomus reikalavimus dėl išankstinio informavimo.
54. Iš bylos medžiagos nematyti, kad Vokietijos Federacinė Respublika yra pranešusi Komisijai, jog norėtų pasinaudoti minėta galimybe taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas, ir bet kuriuo atveju byloje nagrinėjamų aplinkybių metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo įdiegta papildomų, palyginti su direktyva, reikalavimų dėl išankstinio informavimo.
2. Dėl teisės atsisakyti sutarties
55. Teisė atsisakyti sutarties, kaip ir pareiga iš anksto informuoti, yra pagrindinė Europos Sąjungos vartotojų apsaugos teisės aktų nuostata, suprantama kaip vartotojo teisė persigalvoti.
56. Tokio instituto įdiegimo visose sutartyse su vartotojais ratio yra Sąjungos teisės aktų leidėjo valia užkirsti kelią sutartyse su prekybininkais įtvirtintai vartotojo nelygybei ir suteikti vartotojui galimybę nutraukti sutartinius santykius tuo atveju, kai jis pakeičia subjektyvią nuomonę per tam tikrą nustatytą laikotarpį.
57. Direktyvos 2002/65 reglamentuojama teisė atsisakyti sutarties yra vartotojo apsaugos sumetimais jam suteikta teisė per keturiolika dienų atsisakyti sutarties, nemokant netesybų ir nenurodant jokios priežasties.
58. Vienintelis atvejis, kai teisė nutraukti sutartį išnyksta nepasibaigus terminui, kaip nurodyta Direktyvos 2002/65 6 straipsnio 2 dalies c punkte, yra atvejis, kai prieš vartotojui pasinaudojant teise atsisakyti sutarties jo prašymu sutartis buvo visiškai įvykdyta abiejų šalių.
59. Tokios taisyklės ratio yra aplinkybė, kad tuo atveju, kai abi šalys yra įvykdžiusios įsipareigojimus pagal sutartį, taigi sutartyje išreikšta jų valia yra visiškai įgyvendinta, nėra jokio pagrindo atsisakyti tos sutarties. Todėl minėtu atveju siekiama, kad vartotojas, jau išreiškęs ir patvirtinęs savo valią sutartyje, negalėtų įgyti nesąžiningo pranašumo, pavėluotai apsigalvojęs ir siekdamas, kad paslauga, kuria jau pasinaudojo, būtų atšaukta.
60. Vis dėlto siekiant užkirsti kelią galimam prekybininko piktnaudžiavimui tokia tvarka yra nustatyta, kad jis turi pareigą informuoti vartotoją apie teisės atsisakyti sutarties išnykimą tuo atveju, jeigu šis aiškiai paprašytų vykdyti visą sutartį, net jei teisės atsisakyti sutarties įgyvendinimo terminas dar nėra pasibaigęs.
61. Be to, atnaujinant anksčiau nuotolinės prekybos sutartims taikytas taisykles(20), Direktyvoje 2002/65 nustatyta pareiga iš anksto suteikti vartotojui informaciją apie tai, ar teisė atsisakyti sutarties suteikiama, ar nesuteikiama(21), ir praktiniai nurodymai, kaip galima pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, jeigu ji yra(22).
62. 6 straipsnio 3 dalyje yra numatyti keli atvejai, kai valstybės narės, visada informuodamos Komisiją, gali tam tikrais konkrečiais atvejais pasinaudoti galimybe „numatyti, kad teisė atsisakyti sutarties netaikoma“. Ši leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo galimybė, siejama ne su prielaida, kad ši teisė gali būti išplėsta, o su prielaida, kad teisė atsisakyti sutarties nėra suteikiama, nėra reikšminga šiai bylai; bet kuriuo atveju tarp bylos dokumentų nėra jokio Vokietijos Federacinės Respublikos pranešimo Komisijai šiuo klausimu.
63. Taigi pagal Direktyvą 2002/65 valstybėms narėms nėra suteikta galimybė teisei atsisakyti sutarties taikyti tvarką, kuria būtų nukrypstama nuo šioje direktyvoje nustatytos tvarkos, būtent dėl pirma išdėstytų priežasčių, susijusių su Sąjungos teisės aktų leidėjo politiniu sprendimu visiškai suderinti šios srities teisės aktus.
64. Remiantis tuo, kas nurodyta, į pirmąjį klausimą būtų galima atsakyti teigiamai.
65. Vis dėlto manau, kad turėčiau išdėstyti kelias glaustas pastabas dėl aplinkybės, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju galima įžvelgti materialinių sąlygų, kuriomis įgyvendinama vartotojo teisė atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos vartojimo kredito sutarties, sutapimą su prekybininko pareigos iš anksto suteikti informaciją turiniu.
66. Taigi galima teigti, kad dėl Direktyva 2002/65 siekiamo visiško teisės aktų suderinimo pagal Sąjungos teisę vykdomas tinkamas informavimas apie teisę atsisakyti sutarties turėtų būti informacijos, kuri pagal bylos medžiagą jau buvo pateikta vartotojui, pateikimas, numatytas Vokietijos nacionalinės teisės aktuose visų finansinių paslaugų atveju ir vykdomas įgyvendinant tą direktyvą.
67. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto pažymi, kad pagal Vokietijos nacionalinės teisės nuostatą, galiojusią iki Direktyvos 2002/65(23) įgyvendinimo ir vis dar galiojusią tuo metu, kai buvo pasirašyta pagrindinės bylos šalių sutartis, remiantis nusistovėjusiu Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) aiškinimu, teisė atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos vartojimo kredito sutarties yra reglamentuojama skirtingai, faktiškai suteikiant vartotojui „amžiną“ teisę atsisakyti sutarties, jeigu instrukcijos dėl teisės atsisakyti sutarties nebūtų išdėstytos tvarkingai.
68. Direktyvoje 2002/65 nėra numatyta jokių konkrečių pasekmių tuo atveju, jeigu pareiga suteikti informaciją nebūtų įvykdyta iki galo; 6 straipsnio 1 dalyje tik numatyta, kad terminas, per kurį vartotojas gali pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, pradedamas skaičiuoti nuo dienos, kai vartotojas gauna sutarties sąlygas ir išankstinę informaciją, jeigu ta data yra vėlesnė už sutarties sudarymo datą.
69. Be to, 11 straipsnyje(24) nustatyta, kad valstybės narės gali numatyti atitinkamas sankcijas tuo atveju, jeigu prekybininkas nesilaiko „pagal šią direktyvą priimtų nacionalinių nuostatų“, ir kad tos sankcijos, kurios turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios, taip pat gali būti taikomos suteikiant vartotojams teisę „bet kuriuo metu nemokamai ir be netesybų atšaukti sutartį“.
70. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų, prekybininkas suteikė vartotojui informaciją apie teisę atsisakyti sutarties tinkamu metu, atsižvelgdamas į Direktyvos 2002/65 nuostatas ir vadovaudamasis nacionalinės teisės aktais, priimtais pagal šią direktyvą.
71. Taigi neatrodo pagrįsta Vokietijos nacionalinės teisės nuostatą laikyti „sankcija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2002/65 11 straipsnį.
72. Tai, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas savo nacionalinės teisės aktuose yra nustatęs teisės atsisakyti sutarties taikymo tvarką, galiojančią tik vartojimo kredito sutarčių atveju, o sutartims dėl kitų finansinių paslaugų taiko nuostatas dėl Direktyvoje 2002/65 nustatytos teisės atsisakyti sutarties, yra nacionalinės teisės aktų nesuderinimas su Sąjungos teisės sistema(25), nes, nepaisant to, kad ta nacionalinės teisės nuostata yra palankesnė vartotojui, ji neatitinka toje direktyvoje nustatytų visiško suderinimo tikslų.
73. Numatant, kad vartojimo kredito sutartims nėra taikoma direktyvos, visų pirma jos 6 straipsnio 2 dalies c punkto, perkėlimo į nacionalinę teisę tvarka, pagal nacionalinės teisės aktus, kaip juos išaiškino Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas), išlaikyta galiojanti tvarka, kuri prieštarauja Sąjungos teisei dviem aspektais: teisė atsisakyti sutarties yra reglamentuojama kitaip, nei numatyta Direktyvos 2002/65 6 straipsnyje; įtraukta sąvoka „finansinė paslauga“ yra kitokia ir nesuderinama su Direktyvos 2 straipsnio b punkte vartojama sąvoka, be to, teisei atsisakyti sutarties taikomos skirtingos taisyklės, atsižvelgiant į finansinės paslaugos ir sutarties, į kurį ji įtraukta, tipą.
74. „Finansinė paslauga“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2002/65, yra apibrėžiama kaip „bet kokia bankinio, kreditinio, draudimo, asmeninės pensijos, investicinio ar mokamojo pobūdžio paslauga“; o 14 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad finansinės paslaugos, kurioms taikoma ši direktyva, yra paslaugos, kurios gali būti teikiamos per atstumą(26).
75. Vis dėlto nacionaliniam teismui paliekama laisvė konkrečiu atveju įvertinti, ar prekybininkas tinkamai informavo vartotoją, kad šis galėtų priimti apgalvotą ir pagrįstą sprendimą, ir ar dėl to vartotojas sąmoningai priėmė sprendimą vykdyti sutartį.
C. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
76. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pakankamai informuoto, protingai pastabaus ir nuovokaus vidutinio vartotojo kriterijus yra vienintelis, į kurį turi būti atsižvelgiama vertinant nacionalinės teisės aktuose, kuriais perkeliama Direktyva 2002/65, numatytos preliminarios informacijos ir vartotojo teisės atsisakyti sutarties įgyvendinimo sąlygų suprantamumą.
77. Iš tikrųjų iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje reikšmingu laikotarpiu sąvoka „vidutinis vartotojas“ Teisingumo Teismo sprendimuose ir nacionalinės teisės aktuose buvo apibrėžta skirtingai.
78. Kaip jau aprašyta, direktyvos tikslas yra užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, ir vartotojai turi būti tinkamai informuojami apie direktyvos nuostatas(27), įskaitant tai, ar teisė atsisakyti sutarties taikoma, ar ne(28).
79. Termino „vartotojas“ apibrėžtis, pateikta Direktyvos 2002/65 2 straipsnio d punkte(29), yra identiška Direktyvoje 2005/29(30) ir Direktyvoje 93/13(31) pateiktoms apibrėžtims, dėl kurių Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad „vidutiniu vartotoju“ turi būti laikomas pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus vartotojas(32).
80. Nors Teisingumo Teismo pirmą kartą prašoma išaiškinti sąvoką „vartotojas“, atsižvelgiant į Direktyvą 2002/65, joje nėra jokių nuostatų, kuriomis remiantis būtų galima manyti, kad būtina taikyti kitokią sąvoką nei ta, kurią suformulavo Teisingumo Teismas, remdamasis minėtomis direktyvomis dėl vartotojų apsaugos.
81. Tokia sąvoka „vartotojas“, nesant priešingų įrodymų ir nukrypti leidžiančių nuostatų, reikia remtis taikant Direktyvą 2002/65 ir nacionalinės teisės aktus, kuriais ji įgyvendinama.
82. Iš tikrųjų minėtoje direktyvoje nustatant tikslą visiškai suderinti nacionalinės teisės nuostatas siekta patvirtinti būtiną vartotojo modelį, kuris būtų bendras visoms valstybėms narėms(33).
83. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vertindamas konkrečias faktines aplinkybes, privalo patikrinti, ar prieš sudarant nuotolinės prekybos sutartį vartotojui buvo pateikta visa šioje direktyvoje numatyta preliminari informacija. Atliekant šį vertinimą, taip pat reikia užtikrinti tokios informacijos aiškumą ir suprantamumą(34), kad vidutinis vartotojas, kaip ši sąvoka suprantama pagal pirma pateiktą apibrėžtį, galėtų įvertinti visus esminius sutarties aspektus ir, kaip minėta, priimti apdairų ir pagrįstą sprendimą.
D. Dėl trečiojo prejudicinio klausimo
84. Atsižvelgdamas į argumentus, išdėstytus aptariant pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus, ir į pasiūlymą į juos atsakyti teigiamai, manau, kad į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakyti nereikia.
85. Tik pateiksiu kelis trumpus komentarus tam atvejui, jeigu Teisingumo Teismas mano pasiūlymui nepritartų.
86. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos 2002/65 7 straipsnio 4 dalį draudžiama valstybės narės nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad, pareiškus apie nuotoliniu būdu sudarytos vartojimo paskolos sutarties atsisakymą, paslaugos teikėjas ne tik grąžina vartotojui iš jo pagal nuotolinę sutartį gautą sumą, bet ir privalo sumokėti kompensaciją už šios sumos naudojimą.
87. Direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje reikalaujama, kad po to, kai teisėtai pasinaudojama teise atsisakyti sutarties, paslaugos teikėjas grąžintų vartotojui „bet kokias iš jo pagal nuotolinę sutartį gautas sumas“. Ši nuostata išsamiai reglamentuoja pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties pasekmes, nepalikdama valstybėms narėms jokios laisvės taikyti kitokią tvarką.
88. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta dėl direktyva siekiamo visiško teisės aktų suderinimo, ir, nesant priešingų įrodymų, reikia atmesti prielaidą, kad valstybė narė gali nustatyti vartotojui palankesnes sąlygas, susijusias su tuo, kas jam turėtų priklausyti tuo atveju, jei pasinaudotų teise atsisakyti sutarties, ar net numatyti kompensaciją už paskolos gavėjo tariamai gautą naudą.
89. Be to, kaip pabrėžė Komisija, kompensacijos, kurią paslaugos teikėjas turi mokėti vartotojui už sumas, kurios jam buvo sumokėtos pagal nuotolinės prekybos sutartį, ribojimas yra pagrįstas ir atsižvelgiant į laikotarpio, per kurį galima pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, trumpumą (terminas yra keturiolika dienų, o sudarant nuotolinės prekybos sutartis, susijusias su gyvybės draudimu, kuriam taikoma Direktyva 90/619/EB, ir asmeninėmis pensijomis, jis pratęsiamas iki trisdešimties dienų). Atsižvelgiant į tai, būtų nepagrįsta nustatyti, kad per tokį trumpą laiką paskolos gavėjas gavo kokios nors konkrečios naudos.
IV. Išvada
90. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Landgericht Bonn (Bonos apygardos teismas, Vokietija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą:
1. Direktyvos 2002/65/EB 6 straipsnio 2 dalies c punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip ji išaiškinta jurisprudencijoje, pagal kurią nuotoliniu būdu sudarytose paskolos sutartyse nenumatytas teisės atsisakyti sutarties netaikymas tuo atveju, kai tiesioginiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios sutartį, vartotojui nepasinaudojus teise jos atsisakyti.
2. Direktyvos 2002/65/EB 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą įtrauką ir 6 straipsnio 6 dalį reikia aiškinti taip, kad, kiek tai susiję su nacionalinėje teisėje pagal Direktyvos 2002/65/EB 5 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktį numatytos informacijos tinkamu gavimu ir teise atsisakyti sutarties, reikia orientuotis į pakankamai informuotą ir protingai pastabų bei nuovokų vidutinį vartotoją, atsižvelgiant į visus reikšmingus faktus ir visas sutarties sudarymo aplinkybes.