Language of document : ECLI:EU:C:2017:939

GENERALINIO ADVOKATO

MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,

pateikta 2017 m. gruodžio 5 d.(1)

Byla C478/16 P

Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO),

prieš

Group OOD

„Apeliacinis skundas – Europos Sąjungos prekių ženklas – Europos Sąjungos prekių ženklo apibrėžtis ir įgijimas – Santykiniai atmetimo pagrindai – Neregistruoto prekių ženklo arba kito prekyboje naudojamo žymens savininko protestas – Apeliacinės tarybos vertinimas – Nauji arba papildomi įrodymai – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies ir 76 straipsnio 2 dalies pažeidimas“






1.        Šis apeliacinis skundas leis Teisingumo Teismui patikslinti jurisprudenciją dėl nacionalinės teisės vertinimo per Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) procedūras. Tam, kad būtų priimtas sprendimas dėl šio apeliacinio skundo, pirmiausiai reikia patikrinti, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai reikalavo, kad EUIPO apeliacinė taryba savo iniciatyva tikrintų tam tikrus su nacionaline teise susijusius įrodymus.

2.        Apeliaciniame procese nagrinėjamas ginčas kilo tada, kai įmonė (Group OOD) pareiškė protestą dėl Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos ir, remdamasi Reglamento (EB) Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalimi(2), tvirtino, kad ji yra analogiško neregistruoto nacionalinio prekių ženklo, kuris turi prioritetą, savininkė.

3.        EUIPO instancijos (t. y. Protestų skyrius ir Apeliacinė taryba) atmetė Group OOD reikalavimą, nes manė, kad ši įmonė nepateikė pakankamai įrodymų, susijusių su neregistruotam prekių ženklui taikytina nacionaline teise, arba juos pateikė pavėluotai.

4.        Bendrasis Teismas panaikino(3) galutinį Apeliacinės tarybos sprendimą ir nurodė, kad ji nepasinaudojo turima diskrecija savo iniciatyva pasidomėti nurodytos Bulgarijos teisės turiniu ir apimtimi. Be to, Bendrasis Teismas atmetė argumentus, kad informacija, kurią Group OOD pateikė Apeliacinei tarybai, yra visiškai nauji įrodymai, o tai galėjo pateisinti jos veiksmus.

I.      Teisinis pagrindas

A.      Reglamentas Nr. 207/2009(4)

5.        Šio reglamento 8 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„4.      Neregistruoto prekių ženklo arba kito prekyboje naudojamo didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens savininkui užprotestavus, pareikštas registruoti prekių ženklas neregistruojamas, kai ir jeigu pagal to žymens naudojimą reglamentuojančius Bendrijos ir valstybės narės teisės aktus:

a)      teisės į tą žymenį buvo įgytos iki paraiškos įregistruoti [Europos Sąjungos] prekių ženklą padavimo dienos arba iki prašymo suteikti prioritetą paraiškai įregistruoti [Europos Sąjungos] prekių ženklą pateikimo dienos;

b)      tas žymuo jo savininkui suteikia teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą.“

6.        76 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas „Faktų nagrinėjimas tarnybos iniciatyva“, numatyta:

„1.      Procedūrų metu Tarnyba faktus nagrinėja savo iniciatyva; tačiau procedūros dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju Tarnyba nagrinėja tiktai šalių nurodytus faktus, įrodymus bei argumentus bei siekiamą reikalavimų patenkinimo būdą(5).

2.      Tarnyba gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurie nebuvo pateikti laiku.“

B.      Reglamentas Nr. 2868/95(6)

7.        19 taisyklėje, susijusioje su protesto pagrindimu, numatyta:

„1.      Tarnyba suteikia protestą reiškiančiai šaliai galimybę per jos nustatytą laiką, kuris yra ne mažesnis kaip 2 mėnesiai nuo tos dienos, kuri pagal 18 taisyklės 1 dalį laikoma su protestu susijusių procesinių veiksmų pradžia, – pateikti jos protestą pagrindžiančius faktus, įrodymus ir argumentus arba papildyti jau anksčiau pateiktus pagal 15 taisyklės 3 dalį.

2.      Per 1 dalyje nurodytą laikotarpį protestą reiškianti šalis pateikia faktus, įrodymus ar argumentus apie ankstesnio ženklo arba ankstesnės teisės egzistavimą, galiojimą bei apsaugos apimtį, o taip pat įrodymą, pagrindžiantį jo įgaliojimus pateikti protestą. Protestą reiškianti šalis pateikia šiuos įrodymus:

<…>

d)      jei protestas yra grindžiamas ankstesne teise, kaip apibrėžta Reglamento [Nr. 207/2009] 8 straipsnio 4 dalyje – tos teisės įgijimo, tęstinumo ir apsaugos apimties įrodymus;

<…>

3.      1 ir 2 dalyse nurodyta informacija ir įrodymai turi būti pateikti ta kalba, kuria vyksta procesiniai veiksmai, arba turi būti pateiktas vertimas. Vertimas turi būti pateikiamas per dokumento original[ui] pateik[ti] skirtą laiką.

4.      Tarnyba neatsižvelgia į rašytinę informaciją, dokumentus arba jų dalis, kurie nebuvo pateikti arba nebuvo išversti į procesinių veiksmų kalbą per Tarnybos nustatytą laiką.“

8.        20 taisyklės 1 dalyje, susijusioje su protesto nagrinėjimu, numatyta:

„1.      Jei iki 19 taisyklės 1 dalyje nurodyto termino pabaigos protestą reiškianti šalis neįrodė jos ankstesnio ženklo arba ankstesnės teisės egzistavimo, galiojimo ir apsaugos apimties, taip pat ir savo teisės pateikti protestą, protestas atmetamas kaip nepagrįstas.“

9.        To paties reglamento 50 taisyklės 1 dalyje nurodyta:

„Kai apeliacija pateikiama dėl Protestų skyriaus sprendimo, Taryba nagrinėja tik tuos apeliacijos faktus ir įrodymus, kurie buvo pateikti per Protesto skyriaus pagal Reglamento nuostatas ir šias taisykles nustatytą ar nurodytą laiką, nebent Taryba laikytųsi nuomonės, kad, remiantis Reglamento [76] straipsnio 2 dalimi, reikėtų atsižvelgti ir į papildomus arba pridėtinius faktus bei įrodymus.“

II.    Ginčo aplinkybės

10.      2012 m. vasario 13 d.(7) Kosta Iliev pateikė EUIPO registracijos paraišką, siekdamas įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą tam tikroms Nicos sutarties 35, 39 ir 43 klasių paslaugoms(8). Buvo prašyta įregistruoti šį vaizdinį žymenį:

Image not found

11.      2012 m. liepos 11 d. Group OOD pateikė protestą dėl naujo žymens registracijos pagal Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnį, jame nurodė, jog jai priklauso neregistruotas vaizdinis prekių ženklas, kurį ji naudoja Bulgarijoje, Čekijos Respublikoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje 39 klasės paslaugoms ir kuris atrodo taip:

Image not found

12.      Remdamasi įvairiais dokumentais Group OOD tvirtino, kad nuo 2003 m. neregistruotą prekių ženklą ji naudojo tarptautinėms autobusų paslaugoms, teikiamos vykdant reguliarų autobuso maršrutą tarp Sofíjos (Bulgarija) ir Prahos (Čekijos Respublika).

13.      2013 m. birželio 14 d. sprendimu Protestų skyrius atmetė Group OOD protestą, nurodydamas, kad ji nepatikslino, pagal kokius nacionalinės teisės aktus reikia uždrausti naudoti prašomą įregistruoti prekių ženklą susijusiose valstybėse narėse, taip pat nepateikė įrodymų šiuo klausimu.

14.      Ketvirtoji apeliacinė taryba atmetė Group OOD apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo(9) ir nurodė, kad:

a)      per protesto procedūrą Group OOD nepateikė įrodymų dėl taikytinos nacionalinės teisės;

b)      dėl neregistruoto bulgariško prekių ženklo pažymėtina, jog per protesto procedūrą pateiktuose dokumentuose nėra jokios nuorodos į Bulgarijos teisę, todėl jie neatitinka Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalyje nustatytų reikalavimų;

c)      trys Bulgarijos teisės nuostatos Apeliacinėje taryboje nurodytos pavėluotai, nes tai turėjo būti padaryta per protesto procedūrą;

d)      trūksta informacijos apie Bulgarijos teisę: Zakon za markite i gueografskite oznachenija(10)12 straipsnio 6 dalies originalios versijos bulgarų kalba ir įrodymo, kad tekstas paimtas iš oficialaus ir patikimo šaltinio;

e)      bet kuriuo atveju Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalis netaikytina, nes paprastas kelių nacionalinės teisės nuostatų paminėjimas, esant nurodytiems trūkumams, nėra faktas arba įrodymas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

III. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

15.      2014 m. rugpjūčio 1 d. Group OOD Bendrajam Teismui pateikė ieškinį dėl Apeliacinės tarybos sprendimo panaikinimo. Ji nurodė tris pagrindus, susijusius su Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies, 76 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu.

16.      Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pritarė Group OOD tvirtinimui po to, kai šiuos tris pagrindus išnagrinėjo kartu. Kadangi apeliacija susijusi su pareiga įrodyti Bulgarijos teisės turinį, kuri apeliantei tenka pagal Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies d punktą, iš pradžių reikėjo nustatyti, ar Apeliacinė taryba galėjo atsižvelgti į šią informaciją, kuri jai buvo pateikta pirmą kartą.

17.      Pagal skundžiamą sprendimą Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies d punkte nėra aiškiai ir išsamiai nurodytų dokumentų, kuriais turėtų būti grindžiamas protestas pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį. Šioje nuostatoje tik primenama pareiga pateikti ankstesnės teisės įgijimo, tęstinumo ir apsaugos apimties įrodymų, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, tačiau nepateikiama jokių paaiškinimų(11). Bendrasis Teismas atmetė argumentus, kad Apeliacinės tarybos diskrecija, susijusi su Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe atsižvelgti į pavėluotai pateiktus faktus ir įrodymus, turėtų būti ribojama(12).

18.      Antra, Bendrasis Teismas atmetė EUIPO argumentą, kad nuorodos į tris Bulgarijos teisės aktų nuostatas yra ne papildomi įrodymai (tik tokie įrodymai gali būti pateikiami pavėluotai), bet visiškai nauji įrodymai. Bendrasis Teismas nusprendė, kad šie įrodymai priskiriami prie įrodymų, kuriais siekiama įrodyti teisių į neregistruotą bulgarišką prekių ženklą įgijimą, tęstinumą ir apsaugos apimtį pagal 8 straipsnio 4 dalį.

19.      Bet kuriuo atveju, Bendrojo Teismo nuomone, nuoroda į Bulgarijos teisės aktų nuostatas neginčijamai nurodyta Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalyje, kuria Group OOD rėmėsi Apeliacinėje taryboje. Be to, net jeigu šios nuorodos nepakanka, kad būtų įvykdyta pareiga nustatyti taikytinus nacionalinės teisės aktus, Apeliacinė taryba vis tiek turėjo įgyvendinti savo diskreciją, o to ji nepadarė(13).

20.      Dėl klausimo, ar ieškovė įvykdė pareigą pateikti su nacionaline teise susijusių įrodymų pagal Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies d punktą, skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas konstatavo, kad nei reglamentuose Nr. 207/2009 ir Nr. 2868/95, nei jurisprudencijoje nenurodyta, kaip turi būti įrodytas nacionalinės teisės turinys. Remdamasis tuo Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Apeliacinė taryba negalėjo reikalauti ieškovės pateikti Darzhaven vestnik (Oficialus Bulgarijos leidinys) ištraukos arba oficialaus teksto bulgarų kalba, ypač kai EUIPO procedūros kalba yra anglų kalba. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nusprendė, kad, siekiant teisingai nustatyti taikytiną nacionalinę teisę ir leisti prekių ženklo paraišką pateikusiam asmeniui įgyvendinti savo teisę į gynybą, nebuvo būtina, kad teisės akto tekstas būtų paimtas iš oficialaus šaltinio(14).

21.      Pagal analogiją taikydamas Sprendimą VRDT / National Lottery Commission(15) Bendrasis Teismas nurodė, jog kompetentingos EUIPO instancijos turi įvertinti pateiktos informacijos, susijusios su nacionaline teise, galią ir apimtį. Tam šios instancijos turi savo iniciatyva pasidomėti nacionaline teise, jei nacionalinė teisė būtina vertinant santykinių atmetimo pagrindų taikymo sąlygas ir konkrečiai nurodytų faktų tikrumą arba pateiktų dokumentų įrodomąją galią.

22.      Jei Apeliacinė taryba abejoja dėl pateikto teksto patikimumo, Bulgarijos teisės taikymo ar aiškinimo, ji turi įgyvendinti patikrinimo įgaliojimus ir atlikti išsamesnę paiešką, susijusią su nurodytų nacionalinių teisės nuostatų turiniu ir apimtimi; tokią paiešką ji turi atlikti savo iniciatyva arba paprašyti protestą pateikusią šalį pagrįsti jos pateiktą su Bulgarijos teises susijusią informaciją(16).

23.      Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Apeliacinė taryba negalėjo atmesti nuorodos į Bulgarijos prekių ženklų įstatymo 12 straipsnio 6 dalį, kurią apeliacijos motyvuose pateikė protestą padavusi šalis, prieš tai neįvykdžiusi jai tenkančių vertinimo įgaliojimų. Todėl Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą ir priteisė iš EUIPO ir Kosta Iliev padengti savo ir Group OOD patirtas bylinėjimosi išlaidas.

IV.    Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

24.      Apeliacinis skundas Teisingumo Teismo kanceliarijai buvo pateiktas 2016 m. rugsėjo 19 d. Atsiliepimą į apeliacinį skundą Group OOD pateikė 2017 m. sausio 23 d.

25.      EUIPO prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš Group OOD bylinėjimosi išlaidas. Group OOD prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

26.      Abiejų šalių prašymu ir, remiantis Procedūros reglamento 76 straipsnio 1 dalimi, 2017 m. rugsėjo 28 d. įvyko teismo posėdis, jame dalyvavo abi šalys.

V.      Apeliacinio skundo nagrinėjimas

A.      Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies pažeidimu

1.      Šalių argumentų santrauka

27.      Pirmiausia EUIPO tvirtina, kad Teisingumo Teismas aiškiai nustatė protestą dėl prekių ženklo registracijos pateikusio asmens pareigas: jis turi ne tik įvykdyti dvi su nacionaline teise susijusias sąlygas, įtvirtintas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje, bet ir pateikti minėtos nacionalinės teisės apimtį patvirtinančių įrodymų(17). Šios pareigos neįvykdymas negali būti ištaisomas Apeliacinėje taryboje, jeigu Protestų skyriuje protestą padavęs asmuo per nustatytą terminą nepateikė jokios informacijos, susijusios su nacionaline teise.

28.      Antra, EUIPO tvirtina, kad Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalis, siejama su Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalimi, taikoma tik faktams ir įrodymams, pirmą kartą pateiktiems Apeliacinėje taryboje, kuriais papildomi pagal 8 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas pateikti faktai ar įrodymai.

29.      Trečia, EUIPO mano, kad Bendrasis Teismas suklydo, kai pripažino, jog bet koks informacijos apie nacionalinę teisę pateikimas turi būti laikomas įrodymų, prieš tai pateiktų laikantis 8 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų, papildymu.

30.      Ketvirta, Bendrasis Teismas nepatikrino, ar yra pakankamai glaudus ryšys tarp informacijos, susijusios su Apeliacinei tarybai pateiktais nacionalinės teisės aktais, ir informacijos, laiku pateiktos Protestų skyriui. Nesant tokio ryšio, įrodymas turi būti laikomas visiškai nauju, o ne „papildomu“ ar „pridėtiniu“.

31.      Group OOD atmeta EUIPO argumentus ir ginčija konkrečiai tai, kad nuoroda į Bulgarijos prekių ženklų įstatymo 12 straipsnio 6 dalį yra visiškai naujas argumentas arba įrodymas ir kad ginčijamasi tik dėl šio klausimo.

32.      Kaip ir Bendrasis Teismas, Group OOD mano, jog Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalyje numatyta diskrecija gali būti įgyvendinama tada, kai pateikti įrodymai labai svarbūs ginčui išspręsti ir kai procedūros etapas, per kurį jie pateikiami, ir aplinkybės, kuriomis jie pateikiami, netrukdo tam, kad į juos būtų atsižvelgta.

33.      Group OOD nuomone, Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje reikalaujama pateikti įrodymų, susijusių ne su nacionaline teise, bet su ankstesnės teisės turiniu. Nacionalinės teisės normos yra tik vienas iš įrodymų, leidžiančių nustatyti galiojančios subjektyvinės teisės į neregistruotą prekių ženklą, kuria grindžiamas jo savininko protestas, buvimą. Be to, Reglamente Nr. 2868/95 nepatikslinama, kokios konkrečios įrodinėjimo priemonės įrodo nacionalinės teisės normų, reglamentuojančių teises į neregistruotus prekių ženklus, turinį.

34.      Galiausiai Group OOD tvirtina, priešingai nei EUIPO, kad įgyvendindama savo diskreciją Apeliacinė taryba nepažeidė K. Iliev teisių į gynybą. Priešingai, buvo pažeistos Group OOD teisės dėl to, kad nebuvo diskutuojama dėl jos argumentų, nors Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalies sąlygos buvo įvykdytos.

2.      Apeliacinio skundo pagrindų analizė

35.      EUIPO mano: kadangi įrodymai, susiję su Bulgarijos teise, pirmą kartą buvo pateikti per procedūrą Apeliacinėje taryboje, Bendrasis Teismas turėjo patvirtinti jos sprendimo atmesti galiojimą, nes minėtos tarybos diskrecija neapima naujų įrodymų(18).

36.      Apeliacinio skundo analizė iš principo galėtų apimti tik teisinį įrodymų (susijusių su Bulgarijos teisės aktais), kurios pateikė Group OOD, kvalifikavimą. Šiuo požiūriu reikėtų tik nustatyti, ar kalbama apie „naujus“, ar apie „papildomus“ įrodymus. Kvalifikavus įrodymus reikėtų nustatyti teisines pasekmes, kurių dėl savo pobūdžio įrodymai sukeltų Apeliacinės tarybos diskrecijos įgyvendinimui.

37.      Vis dėlto manau, kad iškelta problema yra platesnė, o tam reikia išsamesnio vertinimo. Tikrinant Apeliacinės tarybos funkcijas reikia konkrečiai išanalizuoti: i) nacionalinės teisės vietą vykstant tokios rūšies procedūroms; ii) pavėluotai pateiktų įrodymų vertinimo ribas; ir iii) kokiomis sąlygomis įrodymas turi būti laikomas nauju arba papildomu. Tik išsiaiškinus šiuos klausimus galima tinkamai atsakyti į EUIPO reikalavimus.

a)      Nacionalinės teisės vertinimas vykstant procedūroms pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį

38.      Kai Reglamente Nr. 207/2009 nurodoma nacionalinė teisė, ji gali tapti lemiamu elementu nusprendžiant, pavyzdžiui, ar yra santykinis pagrindas atmesti prašomo įregistruoti prekių ženklo paraišką. Taip yra su šio reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią tam, kad būtų išspręstas ginčas, leidžiama atsižvelgti tiek į „Bendrijos teisės aktus“, tiek ir į „šiam žymeniui [neregistruotam prekių ženklui arba kitam prekyboje naudojamam didesnę negu vietinę reikšmę turinčiam žymeniui] taikytinus valstybės narės teisės aktus“.

39.      EUIPO instancijos yra labiausiai suinteresuotos tuo, kad nebūtų įregistruoti žymenys, kurių registracija vėliau gali būti sėkmingai užginčyta per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą. Toks visuomenės interesas pateisina atsižvelgimą į pavėluotai pateiktus įrodymus(19).

40.      Teisingumo Teismas nusprendė, kad per registracijos pripažinimo negaliojančiomis procedūras, kurioms taikoma Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 2 dalis, prašymą pateikęs asmuo „įpareigojamas pateikti VRDT ne tik įrodymus, kad įvykdytos nacionalinės teisės aktuose, kuriuos prašoma taikyti, nustatytos sąlygos, kad galėtų uždrausti naudoti Bendrijos prekių ženklą remdamasis ankstesne teise, bet ir įrodymus, iš kurių būtų matyti šių teisės aktų turinys“(20).

41.      Automatiškai taikant šią jurisprudenciją tokioms protesto procedūroms, kaip ši, susiduriama su tam tikrais sunkumais. Šios jurisprudencijos reikalavimai išplaukia iš Įgyvendinimo reglamento 37 taisyklės b punkto iii papunkčio(21), kuriame aiškiai nurodoma, kad nacionalinės teisės aktai turi būti suprantami kaip nacionalinė teisė, aiškinimo. To paties reglamento 19 taisyklės 2 dalies d punkte reikalaujama, pateikiant protestą, grindžiamą Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalimi, įrodyti ankstesnės teisės, kuria remiasi protestą padavęs asmuo, „įgijimą, tęstinumą ir apsaugos apimtį“. Nuoroda į nacionalinės teisės aktus, suprantamus kaip „nacionalinė teisė“, geriausiu atveju yra netiesioginė.

42.      Taigi reikia laikytis Įgyvendinimo reglamento 19 taisyklės 2 dalies d punkto kaip procedūrinės nuostatos, konkrečiai reglamentuojančios protestą pateikusiai šaliai, kuri remiasi neregistruotu ankstesniu prekių ženklu (kaip yra šiuo atveju), tenkančias pareigas.

43.      Vis dėlto Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje esanti aliuzija į „minėtam žymeniui taikomus valstybės narės teisės aktus“ įpareigoja išsiaiškinti, kas turi nustatyti tokių (nacionalinės) teisės aktų buvimą ir turinį. Žinoma, kad pagal minėtą 19 taisyklę protestą padavusi šalis neprivalo pateikti su nacionaline teise susijusių įrodymų, jei randa kitų būdų įrodyti savo pirmesnio neregistruoto prekių ženklo įgijimą, tęstinumą ir apsaugos apimtį. Tačiau jeigu jo teisės į neregistruotą žymenį (tarp kurių yra ir teisė uždrausti kitai šaliai naudoti prašomą įregistruoti prekių ženklą) grindžiamos jo nurodoma nacionaline teise(22), jis turi bent jau patikslinti šios teisės turinį.

44.      Tokiomis aplinkybėmis bus taikomos Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje įtvirtintos įprastos su įrodinėjimu susijusios nuostatos (tas, kas teigia, turi tai įrodyti). Vis dėlto, kalbant apie nacionalinę teisę, šiam principui būdingi tam tikri niuansai.

45.      Kaip jau buvo nurodyta, vien jau dėl su gero administravimo principu susijusių priežasčių EUIPO suinteresuota tuo, kad nebūtų registruojami žymenys, kurių registracija vėliau galėtų būti sėkmingai užginčyta per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą. Atsižvelgiant į sprendimų, kuriuos turi priimti EUIPO instancijos, svarbą, jos neturėtų vengti išsamaus vertinimo, kuris prireikus apimtų pareigą savo iniciatyva įrodyti nacionalinę teisę. Jos neturėtų būti paprasčiausiomis „pareiškėjo pateiktą nacionalinę teisę registruojančiomis tarybomis“(23), t. y. jos negali apsiriboti „vien nacionalinės teisės, kurią nurodo prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, patvirtinimu“(24).

46.      Teisingumo Teismo jurisprudencija šiuo klausimu yra prieštaringa. Viena vertus, joje pabrėžiama pareiškėjo pareiga pateikti prekių ženklo buvimo, galiojimo ir apsaugos apimties įrodymų(25). Kita vertus, pažymima EUIPO pareiga savo iniciatyva gauti informacijos apie nurodytų nacionalinės teisės nuostatų taikymo sąlygas ir apimtį(26).

47.      Manau, kad antroji iš dviejų nurodytų tendencijų yra tinkamesnė nustatant nacionalinės teisės, pagal kurią saugomas neregistruotas žymuo, turinį. Panašiai Teisingumo Teismas nusprendė Sprendime VRDT / National Lottery Commission(27), kuriame pripažino, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 20 punkte nurodė, jog, „susiklosčius tokioms aplinkybėms, kai VRDT gali tekti atsižvelgti, be kita ko, į valstybės narės teisę, kuria saugoma ankstesnė teisė, kuria grindžiamas prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, ji privalo savo iniciatyva, jos nuomone(28), šiuo tikslu tinkamomis priemonėmis gauti informacijos, susijusios su atitinkamos valstybės narės nacionaline teise, jei tokia informacija yra būtina vertinant aptariamo negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, ir ypač nurodytų faktų realumą ar pateiktų dokumentų įrodomąją galią“.

48.      Taigi EUIPO instancijos(29) privalo papildyti su nacionaline teise susijusius įrodymus taip, kad protesto procedūros bylos medžiaga būtų kuo išsamesnė, nes jos gali prireikti ateityje kilus ginčams. Be to, tai palengvina Bendrojo Teismo darbą (neribota jurisdikcija) aiškinant nacionalinę teisę pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 2 dalį.(30)

49.      Ši pareiga nekeičia protestą padavusiam asmeniui tenkančios įrodinėjimo naštos. EUIPO privalo savo iniciatyva išsiaiškinti, ar ji turi su nacionaline teise susijusios informacijos – informacijos apie tokios teisės turinį arba vykstant teisminiams ginčams pateiktų įrodymų, kurie tariamai turi įrodomąją galią, forma(31) – arba prima facie įrodymų(32).

50.      Atsakymas į klausimą, ar tokios informacijos pakanka, kad reikėtų savo iniciatyva išanalizuoti nacionalinę teisę, priklauso nuo konkretaus atvejo aplinkybių. Viena iš tokių aplinkybių yra tai, kad su nacionaline teise susiję paaiškinimai buvo pateikti vėlesniame procedūros etape, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį. Kita aplinkybė galėtų būti tai, kad abi šalys žino arba turėtų žinoti ir kalbą, ir nagrinėjamą nacionalinę teisę, nes abi yra iš tos pačios valstybės, be to, ginčas kilo toje valstybėje narėje.

b)      Pavėluotas įrodymų pateikimas Apeliacinėje taryboje

51.      Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio, kurio pažeidimą nurodo EUIPO, pirmos dalies pirmame sakinyje įtvirtintas (bendrasis) faktinių aplinkybių nagrinėjimo savo iniciatyva principas, kuris taikomas visoms Tarnybos instancijoms. Tos pačios dalies antrame sakinyje įtvirtinta tvarka, kuri taikoma „procedūroms dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju“: nagrinėjami tiktai šalių nurodyti faktai, įrodymai, argumentai ir siekiamas reikalavimų patenkinimo būdas. Pastaruoju patikslinimu įtvirtinamas draudimas priimti sprendimą ultra petita, o tai neturi kelti nuostabos, nes kalbama apie inter partes procedūras, kurių ribas nustato šalys(33).

52.      Tokiomis aplinkybėmis 76 straipsnio 2 dalyje įtvirtinamas prieštaravimas dėl faktų ir įrodymų, atitinkamai per vėlai nurodytų ir pateiktų, priimtinumo. EUIPO gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurių šalys nenurodė arba kurių nepateikė laiku(34).

53.      Savo jurisprudencijoje(35) Teisingumo Teismas šią nuostatą visada aiškino taip, kad „paprastai, jeigu nenurodyta priešingai, šalys faktines aplinkybes ir įrodymus gali pateikti pasibaigus jiems pateikti nustatytam terminui pagal Reglamento Nr. 207/2009 nuostatas ir <…> kad EUIPO, įskaitant jos Apeliacines tarybas, visiškai nedraudžiama atsižvelgti į pavėluotai nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus“(36).

54.      Be to, jurisprudencijoje nuosekliai buvo aiškinama, kad dėl veiksmažodžio „gali“ vartojimo nagrinėjama nuostata suteikia EUIPO plačią diskreciją, kuri visada turi būti pagrįsta, nuspręsti, ar konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į pavėluotai pateiktus įrodymus(37).

55.      Dėl diskrecijos per protesto procedūrą toje pačioje jurisprudencijoje nurodoma, kad toks EUIPO atsižvelgimas gali būti pateisinamas tuomet, kai [EUIPO] mano, jog pavėluotai pateikti įrodymai iš pirmo žvilgsnio atrodo galintys turėti realios įtakos jai pateikto protesto nagrinėjimo baigčiai, ir kai procedūros etapas, per kurią įvyksta šis pavėluotas pateikimas, ir su pateikimu susijusios aplinkybės netrukdo į juos atsižvelgti(38).

56.      Viename Teisingumo Teismo sprendime, priimtame vėliau, nei buvo priimtas skundžiamas sprendimas, ši diskrecija buvo apribota(39). Byloje EUIPO / Grau Ferrer Įgyvendinimo reglamento 50 taisyklės 1 dalies trečia pastraipa buvo aiškinama taip, kad per protesto procedūras Apeliacinių tarybų diskrecija neapima naujų įrodymų, nes šioje nuostatoje nurodyti tik papildomi įrodymai(40).

57.      EUIPO didelę dalį savo apeliacinio skundo(41) grindžia šiuo jurisprudencijos paaiškinimu. Manau, kad reikia išskirti skirtingus klausimus: a) apeliacinis skundas byloje EUIPO / Grau Ferrer susijęs su nacionalinio prekių ženklo buvimo ir galiojimo įrodymu;(42) b) šiuo atveju, atvirkščiai, kalbama apie nacionalinės teisės įrodymą, o tai sukelia skirtingas pasekmes.

58.      Nacionalinė teisė, taikytina vykdant Reglamentą Nr. 207/2009, šiuo atveju neturėtų būti laikoma paprastu faktu, nes, remiantis šio reglamento 65 straipsnio 2 dalimi, jos aiškinimui, kurį atlieka EUIPO instancijos, taikoma visiška Bendrojo Teismo teisėtumo kontrolė ir šis teismas gali savo iniciatyva patikrinti tos teisės apimtį ir jos taikymo sąlygas(43). Šį dvejopą pobūdį aptarsiu vėliau.

c)      Nauji, papildomi arba pridėtiniai įrodymai

59.      Apeliaciniame skunde EUIPO tvirtina, jog tam, kad būtų galima priimti papildomus įrodymus, susijusius su nacionaline teise, reikia, kad kiti įrodymai, susiję su ta pačia teise, būtų buvę pateikti per nustatytą terminą. Taip nėra šiuo atveju, nes Group OOD tik Apeliacinėje taryboje (o ne Protestų skyriuje, kuris yra žemesnė instancija) pateikė su Bulgarijos teise susijusių įrodymų.

60.      Mus dominančiam naujam įrodymui(44) būdinga tai, kad jis nesusijęs su kitais prieš tai pateiktais dokumentais, ir tai, kad jis pateiktas pavėluotai. Ir atvirkščiai, papildomas arba pridėtinis įrodymas yra toks, kuris papildo kitus prieš tai per nustatytą terminą pateiktus įrodymus.

61.      Tokiu atskyrimu ir su kiekviena įrodymų kategorija susijusiomis pasekmėmis grindžiama Teisingumo Teismo jurisprudencija: „jeigu per Tarnybos nustatytą terminą nėra pateikiama jokių atitinkamo prekių ženklo naudojimo įrodymų, protesto atmetimą Tarnyba turi paskelbti ex officio. O kai įrodymai pateikiami per Tarnybos nustatytą terminą, paliekama galimybė pateikti papildomus įrodymus (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo New Yorker SHK Jeans / VRDT, C‑621/11 P, EU:C:2013:484, 28 ir 30 punktus)“(45).

62.      Tokiomis aplinkybėmis nacionalinės teisės turinys apima faktinius elementus (jie turi būti nurodomi, o tas, kas jais remiasi, turi pateikti bent jau prima facie įrodymų) ir teisinius elementus (Bendrasis Teismas ir prireikus Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar EUIPO instancijos teisingai aiškino šios teisės turinį).

63.      Būtent dėl šios simbiozės EUIPO instancijos turi imtis veiksmų, kad įvertintų nacionalinių nuostatų prasmę ir apimtį, jeigu šiomis nuostatomis per EUIPO instancijose vykusias procedūras buvo remiamasi taip, kad buvo galima konstatuoti įrodymą prima facie. Remiantis šiuo tvirtinimu ir minimaliais įrodymais, įrodymai, kurie vėliau pateikiami Apeliacinėms taryboms, gali būti laikomi papildomais arba pridėtiniais, o ne naujais.

64.      Vis dėlto reikia atsakyti į klausimą, ar kai kurie iš šių kvalifikavimų yra tinkami, kad būtų įrodyta nacionalinė teisė esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama šioje byloje, kai ginčas kyla tarp šalių, kurios yra iš tos pačios valstybės, kurioms taikoma ta pati nacionalinė teisė ir kurios kreipėsi į EUIPO dėl ginčo, kilusio jų valstybėje, t. y. Bulgarijoje.

d)      Ankstesnių aiškinimo kriterijų taikymas šioje byloje

65.      Skundžiamo sprendimo 57 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad trys Bulgarijos teisės aktų nuostatos, kurias Group OOD nurodė Apeliacinėje taryboje, nėra nauji įrodymai, nes jie laikytini dalimi įrodymų, kurie buvo pateikti siekiant įrodyti neregistruoto bulgariško prekių ženklo, kuriuo grindžiamas protestas, įgijimą, pastovumą ir apsaugos apimtį(46).

66.      Teisingumo Teismas iš principo yra kompetentingas vykstant apeliaciniam procesui atlikti įrodymų teisinio kvalifikavimo patikrinimą(47). Šiuo atžvilgiu būtina pateikti kelis paaiškinimus.

67.      Pirmiausia Sprendimo Grau Ferrer 27 punktą reikia skaityti kartu su jo 26 punktu, iš kurio matyti, kad ši byla susijusi su naudojimo įrodymais, dėl kurių nebuvimo EUIPO turėjo atmesti protestą savo iniciatyva(48). Tuo metu protestą padavusi šalis nepateikė Protestų skyriui įrodymų, kad egzistuoja prekių ženklas, kuriuo iš dalies grindžiamas protestas. Šioje byloje nediskutuojama apie tai, ar egzistuoja nurodyto neregistruoto prekių ženklo naudojimo įrodymai, visų pirma Bulgarijoje, ir nedaroma įtakos jų įrodomajai galiai.

68.      Tokiomis aplinkybėmis Apeliacinei tarybai pateiktas Bulgarijos teisės įrodymas teisiniu požiūriu papildomai patvirtino neregistruoto prekių ženklo įgijimą, pastovumą ir (ypač) apsaugos apimtį pagal Įgyvendinimo reglamento 19 taisyklės 2 dalies d punktą. Todėl šiuo požiūriu Bendrasis Teismas nesuklydo, kai nusprendė, kad įrodymai yra papildomi.

69.      Antra, iš skundžiamo sprendimo 35 punkto matyti, kad Group OOD nepateikė Protestų skyriui jokių įrodymų, susijusių su taikytina nacionaline teise. Per posėdį paaiškėjo, kad aiški nuoroda į Bulgarijos prekių ženklų įstatymo 12 straipsnio 6 dalį pirmą kartą buvo pateikta Apeliacinei tarybai(49).

70.      Trečia, negalima neatsižvelgti į tai, kad ir naujo prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo, ir Group OOD yra iš Bulgarijos ir kad jiems atstovauja specialistai, išmanantys nacionalinę teisę, ypač susijusią su neregistruotų prekių ženklų apsauga. Priešingai, nei tvirtina EUIPO, tokiomis aplinkybėmis nėra jos nurodyto teisės į gynybą ribojimo ir teisinio nesaugumo(50).

71.      Be to, neatrodė, kad Protestų skyriuje abi šalys abejojo dėl joms taikytinos nacionalinės teisės turinio. Naujo prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo (K. Iliev), kuris yra Bulgarijos pilietis, iki kreipimosi į EUIPO dėl Europos Sąjungos prekių ženklo įregistravimo pagal Bulgarijos teisę Bulgarijos teismuose buvo atstovaujamas advokatų bulgarų. Tokiomis aplinkybėmis Group OOD galėjo manyti, kad pareiga pateikti protestą pagrindžiančių įrodymų buvo susijusi tik su svarbiomis aplinkybėmis (t. y. didesnę nei vietinę reikšmę turinčio ankstesnio neregistruoto prekių ženklo naudojimu prekyboje), o ne su nacionaline teise, dėl kurios turinio ginčų lyg ir nekilo. Tačiau kas pasakytina dėl EUIPO?

72.      Kalbant apie nacionalinę teisę, pažymėtina, kad Tarnyba užima ypatingą vietą protesto procedūrų, grindžiamų Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalimi, atveju. Nurodyta Bulgarijos teisė buvo pateikta nacionalinės teisės lentelėje, kurią EUIPO paskelbė gairėse, susijusiose su Europos Sąjungos prekių ženklų nagrinėjimu (konkrečiai – skyriuje, skirtame šiuo straipsniu grindžiamiems protestams pateikti)(51). Suprantama, kad atsižvelgdamas į šią informaciją, taip pat į ankstesnes paraišką pateikusio asmens ir protestą padavusio asmens santykių peripetijas, tas skyrius nejautė pareigos Protestų skyriui pateikti aiškesnių nuorodų į šiose gairėse jau nurodytas nacionalinės teisės normas.

73.      Šiomis konkrečiomis aplinkybėmis Protestų skyrius galėjo prašyti, kad protestą padavęs asmuo pateiktų su Bulgarijos teise susijusių paaiškinimų, nepažeisdamas procesinio lygiateisiškumo principo, nes vėliau kita šalis galėjo remtis argumentais, kurie jai atrodė tinkami šiuo atžvilgiu. Jei ši EUIPO instancija turėjo abejonių dėl nurodytos Bulgarijos teisės taikymo ir aiškinimo, niekas jai netrukdė atlikti patikrinimo arba imtis įrodymų pateikimo ir gavimo priemonių pagal Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnio 1 dalį(52), kaip nurodė Bendrasis Teismas(53).

74.      Pagaliau reikalauti, kad įrodymas, jog laikomasi visų keturių Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies sąlygų, būtų pateiktas nuo pat Protesto procedūros pradžios, kaip, atrodo, daro EUIPO, reikštų per didelį formalumą, kuris nesuderinamas su principu vengti registruoti prekių ženklus, kurių registracija vėliau gali būti panaikinta. Be to, toks reikalavimas visiškai sumažintų diskreciją priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, o tai, kaip nurodė pats Teisingumo Teismas, yra „bendra taisyklė“(54).

75.      Taigi manau, kad yra pakankamai priežasčių trijų Bulgarijos teisės nuostatų, kuriomis remtasi Apeliacinėje taryboje, įrodymus laikyti papildomais, atsižvelgiant į kitus Protestų skyriuje pateiktus įrodymus. Todėl manau, kad skundžiamame sprendime nėra jokios teisės klaidos, susijusios su Įgyvendinimo reglamento 50 taisykle. Priešingai, Bendrasis Teismas teisingai manė, kad Apeliacinėje taryboje pateiktos nuorodos į Bulgarijos teisę yra papildomos, o ne naujos(55).

76.      Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė: a) kad šioje byloje neturi būti ribojama „Apeliacinė tarybos diskrecija atsižvelgti į pavėluotai pateiktus faktus ir įrodymus“; tokio vertinimo EUIPO neginčijo apeliaciniame skunde(56); ir b) kad Apeliacinė taryba „klaidingai neįgyvendino jai suteiktos diskrecijos ir klaidingai grindė atsisakymą atsižvelgti į jai pateiktas nuorodas į Bulgarijos teisę. Taip Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečią pastraipą“(57).

77.      Taigi pirmasis apeliacinio skundo pagrindas atmestinas.

B.      Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies, siejamos su Įgyvendinimo reglamento 19 taisyklės 2 dalimi, pažeidimu

1.      Šalių argumentų santrauka

78.      Remdamasi antruoju pagrindu EUIPO tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Įgyvendinimo reglamento 19 taisyklės 2 dalies d punktą, kai skundžiamame sprendime pripažino, kad nėra formalių reikalavimų, susijusių su nacionalinės teisės įrodymu. Ji pažymi, kad teisių į gynybą užtikrinimas per inter partes procedūrą reikalauja tam tikrų formalumų laikymosi.

79.      Atsižvelgiant į „formos nuoseklumo principą“, prekių ženklo įregistravimo įrodymams keliami reikalavimai, įtvirtinti Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies a punkto ii papunktyje, turi būti pagal analogiją taikomi įrodymams, susijusiems su nacionalinės teisės aktais, pagal kuriuos neregistruotam prekių ženklui suteikiama teisinė reikšmė.

80.      Group OOD ginčija tokį taikymą pagal analogiją ir nurodo, jog Įgyvendinimo reglamento 19 taisyklės 2 dalies a punkte ir kituose punktuose nurodytos situacijos skiriasi įrodinėjimo priemonėmis, kurių reikalaujama pagal tai, kokia subjektyvine ankstesne teise remiamasi proteste. Ši taisyklė neįtvirtina vienodos įrodymo formos visoms skirtingoms situacijoms (kalbama apie įregistruoto, prašomo įregistruoti, plačiai žinomo, gerą vardą turinčio, neregistruoto arba nesąžiningai įregistruoto nacionalinio prekių ženklo atvejus).

81.      Bet kuriuo atveju Įgyvendinimo reglamento 19 taisyklės 2 dalies d punkte nenumatyta protestą padavusio asmens pareigos pateikti EUIPO instancijoms nacionalinio įstatymo, kuriuo jis remiasi, oficialaus teksto originalo kalba kopiją. EUIPO turi teisę kontroliuoti ir patikrinti nacionalinę teisę, kad nustatytų tikslų jos turinį.

2.      Apeliacinio skundo pagrindo analizė

82.      EUIPO pateiktas antrasis pagrindas neįtikina.

83.      Pirmiausia, kalbant apie palyginimą su įrodinėjimo priemonėmis, kurių reikalaujama įregistruotų prekių ženklų atveju (Įgyvendinimo reglamento 19 taisyklės 2 dalies a punkto ii papunktis), pritariu Group OOD nuomonei: teisės aktų leidėjas pakeitė pagrindžiančius dokumentus, atsižvelgdamas į tai, kokia subjektyvine teise remiamasi konkrečiu atveju.

84.      Dėl įregistruotų prekių ženklų pažymėtina, kad atrodo logiška, jog nurodyta pateikti registracijos ar kitokius sertifikatus, kurie paprastai išduodami registruojant, nes šių dokumentų įrodomoji galia neginčijama. Galima manyti, kad rūpestingas įregistruoto prekių ženklo savininkas turi tokius sertifikatus arba gali juos gauti be didelių sunkumų.

85.      Ta pati logika taikytina aplinkybei, kad tų pačių sertifikatų ir „prekių ženklo gero vardo įrodymų“ prašoma iš protestą padavusios šalies, kai ši remiasi įregistruotu prestižiniu prekių ženklu (19 taisyklės 2 dalies c punktas). Nurodyto gero vardo (kuris neišplaukia iš oficialių dokumentų) įrodymui netaikomi jokie ribojimai; prekių ženklo savininkas gali pateikti bet kokius, kaip jis mano, tinkamus įrodymus.

86.      Tas pats pasakytina apie įrodymus, kurių reikalaujama neregistruotų prekių ženklų atveju. Kadangi šie prekių ženklai neįtraukti į oficialius registrus, savaime suprantama, kad pagrindų, leidžiančių nustatyti jų naudojimą ir su jais susijusias teises, aprašymas yra ne toks aiškus, nes siekiama išvengti per didelių formalumų ten, kur jų visai nereikia.

87.      Be to, įrodymai, kuriuos neregistruoto prekių ženklo savininkas turi pateikti, kai protestuoja dėl naujo prekių ženklo registracijos, iš esmės yra susiję su subjektyvine teise, kuria jis remiasi. Šių neregistruotų prekių ženklų įgijimas, pastovumas ir apsaugos apimtis gali būti įrodyta, jei, remiantis nacionalinės teisės nuostatomis (arba prireikus, bet ne šiuo atveju, Europos Sąjungos teisės nuostatomis), jų savininkas turi prioriteto teisę naudoti prekių ženklą ir uždrausti naudoti vėlesnius prekių ženklus.

88.      Taigi, nustačius formalų reikalavimą įrodinėjimo priemonėms ten, kur teisės aktuose paliekama (mano nuomone, pagrįstai) tam tikra pasirinkimo galimybė, Įgyvendino reglamento tekstas būtų pakeistas taip, kad neatitiktų Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimų.

89.      Antra, teoriškai leidžiama reikalauti pateikti nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis remiamasi proteste, vertimą, kai kita šalis (t. y. registracijos paraišką pateikęs asmuo) negali jų suprasti. Tačiau pakanka priminti, jog šioje byloje registracijos paraišką pateikęs asmuo K. Iliev yra Bulgarijos pilietis ir niekada neatrodė, kad jis nesupranta šios valstybės narės kalbos.

90.      Trečia, per daug drąsu nurodyti formos nuoseklumą remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio b punktu, kuriame nacionaliniai teismai raginami kartu su klausimais pateikti konkrečiu atveju taikomas nacionalinės teisės nuostatas ir prireikus – susijusią nacionalinę jurisprudenciją. Šie dokumentai padeda Teisingumo Teismui geriau suvokti nacionaliniame teisme iškeltą klausimą ir yra būtinos gairės priimant sprendimą erga omnes dėl norminio teisės akto aiškinimo.

91.      Akivaizdu, kad protesto procedūros visiškai nepanašios į prekių ženklo registracijos procedūras. Pastarosiose įrodymai arba iš nacionalinės teisės išplaukiantys argumentai pateikiami siekiant pagrįsti subjektyvinę teisę prieš kitą šalį vykstant administracinei procedūrai inter partes, kurioje priimtas sprendimas pasekmių sukels tik bylos šalims. Atrodo, kad nereikia pažymėti, jog Teisingumo Teismo teisminė funkcija, kurią jis vykdo atsakydamas į prejudicinius klausimus, negali būti prilyginama EUIPO instancijų funkcijoms.

92.      Taigi nematau jokio Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies, siejamos su Įgyvendinimo reglamento 19 taisyklės 2 dalimi, pažeidimo dėl to, kad skundžiamame sprendime, konkrečiai 69, 70 ir 81 punktuose, Bendrasis Teismas pripažino, jog nėra formalių reikalavimų, kurie keliami su nacionaline teise susijusiems įrodymams.

93.      Vadinasi, nereikia pritarti antrajam pagrindui. Kadangi ir pirmasis pagrindas buvo atmestas, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

94.      Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį reikia priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas, nes ji pralaimėjo bylą, o Group OOD pateikė atitinkamą reikalavimą.

VI.    Išvada

95.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui:

1)      atmesti apeliacinį skundą;

2)      priteisti iš EUIPO šiame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.


1      Originalo kalba: ispanų.


2      2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1).


3      2016 m. birželio 29 d. Sprendimas Group OOD / EUIPO – Iliev (Group Company TOURISM & TRAVEL) (T‑567/14, ES T:2016:371); toliau – skundžiamas sprendimas.


4      Paskutinė šio teisės akto versija, t. y. Reglamentas (ES) 2017/1001 (OL L 154, 2017, p. 1), kuris šioje byloje netaikomas ratione temporis, atsirado dėl pakeitimų, kurie buvo padaryti 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2015/2424, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo ir Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2868/95, skirtas įgyvendinti Tarybos reglament[ui] (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo, ir kuriuo panaikinamas Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2869/95 dėl Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) mokamų mokesčių (OL L 341, 2015, p. 21).


5      Išnaša nesvarbi versijai lietuvių kalba.


6      1995 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2868/95, skirtas įgyvendinti Tarybos reglament[ui] (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), paskutinį kartą iš dalies pakeistas 4 išnašoje nurodytu Reglamentu Nr. 2015/2424.


7      2012 m. balandžio 16 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenis Nr. 72/2012.


8      Peržiūrėta ir iš dalies pakeista 1957 m. birželio 15 d. Sutartis dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti.


9      2014 m. birželio 2 d. sprendimas (byla R 1587/2013-4); toliau – ginčijamas sprendimas.


10      Bulgarijos prekių ženklų ir geografinių nuorodų įstatymas (toliau – Bulgarijos prekių ženklų įstatymas).


11      Žr. skundžiamo sprendimo 52–56 punktus.


12      Bendrasis Teismas cituoja 2013 m. spalio 3 d. Sprendimą Rintisch / VRDT (C‑120/12 P, EU:C:2013:638) ir pažymi, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog Apeliacinės tarybos diskrecija yra ribota, jei dokumentų, kurie turi būti pateikti protestui pagrįsti, griežtas ir baigtinis sąrašas pateiktas Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies a punkto ii papunktyje. Atsižvelgiant į šio reglamento 19 taisyklės 2 dalies d punkto formuluotę, šiuo atveju taip nėra.


13      Skundžiamo sprendimo 57–61 punktai.


14      Skundžiamo sprendimo 69 ir 70 punktai.


15      2014 m. kovo 27 d. sprendimas (C‑530/12 P, EU:C:2014:186).


16      Skundžiamo sprendimo 77–82 punktai.


17      Šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / EUIPO (C‑263/09 P, EU:C:2011:452) 50 punktą.


18      Šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 21 d. Sprendimą EUIPO / Grau Ferrer (C‑597/14 P, EU:C:2016:579, 27 punktas), kuris yra vėlesnis už sprendimą, skundžiamą šiame apeliaciniame procese.


19      Šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo VRDT / Kaul (C‑29/05 P, EU:C:2007:162) 48 punktą.


20      2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT (C‑263/09 P; EU:C:2011:452) 50 punktas.


21      Ten pat, 49 punktas. Ši taisyklė suformuluota taip: „[EUIPO] paduodamame prašyme registraciją panaikinti arba paskelbti negaliojančia <…> nurodoma: <…> b) duomenys apie pagrindus, kuriais grindžiamas prašymas, <…> iii) jei prašymas paduodamas vadovaujantis Reglamento 52 straipsnio 2 dalimi, – duomenys apie teisę, kuria grindžiamas prašymas paskelbti registraciją negaliojančia, ir duomenys, įrodantys, kad pareiškėjas yra ankstesnės teisės savininkas, kaip nurodyta [r]eglamento 52 straipsnio 2 dalyje, arba kad jis turi teisę pagal nacionalinę teisę pretenduoti į tą teisę“ (išskirta mano).


22      Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies a ir b punktų taikymo sąlygos.


23      Šią generalinio advokato Y. Bot išvados, pateiktos byloje VRDT / National Lottery Commission (C‑530/12 P, EU:C:2014:782, 94 punktas), citatą pritaikau protesto procedūrai.


24      2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission (C‑530/12 P, EU:C:2014:186) 43 punktas.


25      Žr. 2016 m. liepos 21 d. Sprendimo EUIPO / Grau Ferrer (C‑597/14 P, EU:C:2016:579) 26 ir 27 punktus ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo New Yorker SHK Jeans / VRDT (C‑621/11 P, EU:C:2013:484) 28 ir 29 punktus.


26      Žr. 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission (C‑530/12 P, EU:C:2014:186) 41–44 punktus.


27      Ten pat, 45 punktas.


28      Išskirta mano.


29      Konkrečiai apeliacinės tarybos, atsižvelgiant į jų vykdomas funkcijas.


30      2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo EUIPO / Szajner (C‑598/14 P, EU:C:2017:265) 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.


31      Tokią, mano nuomone, teisingą išvadą Bendrasis Teismas padarė keliuose sprendimuose. Be kita ko, žr. 2013 m. kovo 2 d. Sprendimo El Corte Inglés / VRDT – Chez Gerard (CLUB GOURMET) (T‑571/11, EU:T:2013:145) 38–41 punktus.


32      Atrodo, kad apeliacinio skundo 62 punkte EUIPO pripažino, jog pakanka prima facie įrodymo.


33      Kadangi kalbama apie viešojo intereso apsaugą, EUIPO turi pagal 1 dalį savo iniciatyva ištirti faktus, galinčius įrodyti, kad prašomam įregistruoti žymeniui taikomi vienas ar keli absoliutūs atmetimo pagrindai, numatyti Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnyje. Šiuo klausimu žr. A. Bender „XI. Verfahren vor dem HABM“, leidinyje K.-H.Fezer Handbuch der Markenpraxis – Band 1, Markenverfahrensrecht, C. H. Beck, Miunchenas, 2007, p. 497.


34      Minėta galimybė taikoma visoms procedūroms, įskaitant susijusias su santykiniais atmetimo pagrindais, nes, kitaip nei 1 dalyje, nenumatyta jokios šio principo išimties.


35      Žr. jurisprudencijos santrauką generalinio advokato M. Szpunar išvadoje, kuri buvo pateikta byloje EUIPO / Grau Ferrer (C‑597/14 P, EU:C:2016:2, 40–53 punktai).


36      2017 m. gegužės 4 d. Sprendimo Comercializadora Eloro / EUIPO (C‑71/16 P, EU:C:2017:345) 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.


37      Ten pat, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.


38      Ten pat, 59 punktas ir jam nurodyta jurisprudencija.


39      Yra kitas ribojimas, kuris nesvarbus nagrinėjant šį apeliacinį skundą, nes susijęs su Įgyvendinimo reglamento 19 taisyklės 2 dalies a punkto ii papunkčiu: Teisingumo Teismas mano, kad dar prieš paduodamas protestą asmuo turi žinoti, kokius konkrečius dokumentus jis turi pateikti protestui pagrįsti, nes šioje taisyklėje jie išdėstyti tiksliai ir išsamiai. Esant šiai situacijai diskrecija turi būti ribojama, o pavėluotas tokių įrodymų pateikimas gali būti leidžiamas tik jei aplinkybės, kuriomis buvo pateikiama, pateisina vėlavimą (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Rintisch / VRDT, C‑120/12 P, EU:C:2013:638, 39 punktas).


40      2016 m. liepos 21 d. Sprendimo EUIPO / Grau Ferrer (C‑597/14 P; EU:C:2016:579) 27 punktas.


41      Apeliacinio skundo 48–53 punktai.


42      Kaip matyti iš 2016 m. liepos 21 d. Sprendimo EUIPO / Grau Ferrer (C‑597/14 P, EU:C:2016:579) 10 punkto.


43      Generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje EUIPO / Szajner (C‑598/14 P, EU:C:2016:915) 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.


44      2016 m. liepos 21 d. Sprendimo EUIPO / Grau Ferrer (C‑597/14 P; EU:C:2016:579) 27 punkte Teisingumo Teismas neleido pateikti „naujų“ įrodymų, kai sprendimo 23 punkte palygino 50 taisyklės versijas vokiečių, ispanų ir anglų kalbomis (kuriose nurodomi „papildomi“ faktai ir įrodymai) su šios nuostatos versija prancūzų kalba (kurioje nurodomi „nauji arba papildomi“ faktai ir įrodymai).


45      2016 m. liepos 21 d. Sprendimo EUIPO / Grau Ferrer (C‑597/14 P; EU:C:2016:579), 26 punktas.


46      Šiame skundžiamo sprendimo punkte Bendrasis Teismas remiasi, be kita ko, kita sprendimo dalimi (35 punktas), kurioje pateikiama įvairių neregistruoto prekių ženklo naudojimo įrodymų.


47      2015 m. birželio 3 d. Teisingumo Teismo nutarties The Sunrider Corporation / VRDT (C‑142/14 P, EU:C:2015:371) 56 punktas.


48      2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Ispanija / Lenzing (C‑621/11 P, EU:C:2013:484) 28  ir 30 punktai.


49      Iš posėdžio matyti, kad Protestų skyriuje Group OODad hoc anketoje pažymėjo langelį, susijusį su Bulgarijos teise, ir nepateikė jokių paaiškinimų dėl konkrečiai nurodytų nuostatų. Tai paaiškinama tiek Apeliacinės tarybos sprendimo 4 punkte, kuriame nurodoma, jog „nors prie gairių pridėta „nacionalinės teisės“ lentelė gali būti naudinga, ji neatleidžia protestą padavusio asmens nuo pareigos įrodyti nagrinėjamą nacionalinę teisę“, tiek Protestų skyriaus sprendime, kurio trečioje dalyje „prekių ženklui taikytina teisė“ aiškiai nurodyta, jog „nepakanka bendros nuorodos į nacionalinę teisę, kuri tik informacijos tikslais pateikiama EUIPO leidinio, susijusio su protesto procedūrapagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį, nacionalinės teisės lentelėje“.


50      Apeliacinio skundo 71 punkte EUIPO pateikė šiuos du argumentus, kad patvirtintų, jog jau protestavimo etape buvo įmanoma reikalauti, kad protestą padavęs asmuo pateiktų kuo išsamesnių nacionalinės teisės, kuria remiasi, įrodymų.


51      Žr. EUIPO – Gairės dėl Europos Sąjungos prekių ženklų nagrinėjimo – C dalis – Protestas – 4 skyrius – Teisės pagal RMUE 8 straipsnio 4 ir 4bis dalis (2016 m. rugpjūčio 1 d. redakcija), p. 40.


52      Dabar 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 (OL L 154, 2017, p. 1) 97 straipsnis.


53      Skundžiamo sprendimo 81 punktas.


54      Žr. šios išvados 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.


55      Skundžiamo sprendimo 57 punktas.


56      Ten pat, 56 punktas.


57      Ten pat, 61 punktas.